Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Algimanto pamokomasis žodis – Gyvenimo prasmė – būti savimi – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2019 07 07

Algimanto pamokomasis žodis – Gyvenimo prasmė – būti savimi – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2019 07 07

Mylimieji, Gyvajame Kelyje mes turime vieną – vieną – užduotį – būti savimi. Ir tai yra sunkiausia, kadangi aplinka dabar dėvi kaukes – ji bijo – bijo to, kas yra sumanyta Paties Kūrėjo. Įsivaizduokit, Tiesos, Teisingumo, Meilės Šaltinio bijo žmonija, o įvairių prasimanymų, sąmokslo teorijų tiesiog trokšta – trokšta, kad patirtų dar daugiau siaubo, sukrėtimų. O juk galima spręst problemas tiktai būnant su tų, iš tikrųjų, problemų Išmintimi – tų problemų sprendimo Išmintimi – kurią mums ir teikia Pats Šaltinis ir Centras – Kūrėjas.
Aš ryte pasižiūrėjau, įjungęs vieną rusišką kanalą, ten rodomas filmas gal šešiasdešimt šeštų-šešiasdešimt devintų metų. Ir mane domino aplinka – vaizdas mieste, žmonės – yra visiškai kita atmosfera – juntama tiesiog tarsi kupina šilumos gatvė, nors ta gatvė yra Maskvoj, dideliam mieste – ir paskiau, epizodas, kada žvelgia į vaikų piešinius moterys, ir tie piešiniai irgi atspindi gražiai nupieštas mašinas, autobusus gatvėje – tie piešiniai išreiškia tų vaikų būseną. Ir jinai sako – štai – sako – vaikai išreiškia tai, ko mes suaugę niekaip negalim išreikšt – ir sako – mes nepasiekiam to, ką vaikai išreiškia, nors siekiam ir siekiam, bet kažko mums stinga.
Vaikai – jie nemąstydami išreiškia save – nuoširdumą išreiškia – bet tėvai sužaloja tą vaiką, kada pradeda juos nukreipt, tarsi jie geriau žinotų, ką tas vaikas turi jaust. Ir kada mes gyvenam jau palaipsniui iškrypstančiame, o iš tikrųjų tai aš sakyčiau net tamsos ir prieš Kūrėją gyvenime, nukreiptame prieš Kūrėjo valią gyvenime – mes tada šito mokom savo vaikus, tada atsiranda tokie piešiniai, kurie jau prasilenkia štai su tais vaikų ten septynerių-aštuonerių metų piešiniais, kurie buvo septintajame dešimtmetyje. Ten specialiai piešinių niekas nepiešė tam filmui, tiesiog buvo filmuojama vaikų parodėlė – vaikų piešinių parodėlė.
Ir dabar, kada matai vaikų piešinius, tu matai, kaip atsiranda laužyta, laužyta gyvenimo išraiška – tu vaikų gyvenimo išraiška laužyta – spalvos yra tamsios daugiausia. Mūsų Šventovė Vilniuje, pirmąkart vakar rinkosi į naujas patalpas, ir tos patalpos kaip tik yra vaikų dailės mokyklėlėje. Ir ten yra pripiešta piešinių, ir viena urantė sako – na, kodėl yra drugeliai juodame fone? Visas didžiulis, didžiulis formatas to paveikslo – ir pilna drugelių, bet viskas yra juodame fone.
Iš tikrųjų turi būt šviesus fonas. Net ir Kūrėjas – Jisai yra sulietas štai va čia, centre absoliučioj Vienovėj Rojuje (Algimantas rodo į Rojaus Trejybės-AŠ ESU simbolį-ženkliuką). Tai yra balta, balta spalva – tyra – jinai išsisklaido į saulės spektrą, kuris taip pat pagausėja nesuskaičiuojama niuansų atspalvių išraiška kūrinijoje – o juoda spalva, tai yra kaip naktis, kaip tamsa – simboliška.
Tai štai tie vaikai taip piešdami, tapydami, ten jau gal net ir nutapyta – jie vietoj to, kad pavaizduotų tą natūralų gyvenimą spalvingą, ir drugelių tie sparnai su ornamentais, bet irgi tarsi murzini, o rūpi, tokie gi gražūs drugeliai yra, tokios gražios, suderintos jų spalvinės gamos Kūrėjo – džiugina akį – bet vaikai pastebi tai, kas yra jų viduje, tada pastebi greičiau aplinkoje.
Ir kada žiūriu į to filmo vaikų piešinius, ir tai, ką vakar mačiau toje mokyklėlėj, mūsų net patalpoj ten yra iškabinti paveikslai – tai matai kontrastą, bet šitos kartos nenaudai – vaikų nenaudai. Reiškia, tie vaikai per penkiasdešimt metų patyrė nuosmukį dėl to, kad tėvai patyrė nuosmukį – Širdis jų nėra elastinga, o tapusi negailestinga.

Kristus buvo, kad atneštų Meilę – visiems ir kiekvienam padovanojo savo Tiesos Dvasią, kad belstų į Širdį, kad Kristų įsileistų – o Širdis akmeninė, uždara, šalta, Kristaus neįleidžia, tada bažnyčia yra be Kristaus, o ritualų pilna – ritualų.
Štai vienas vakar buvo ritualas – Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena – dar paskelbta šalies valstybine švente. O iš tikrųjų, kas Mindaugas? Taigi žudikas – nėra skirtumo tarp Hitlerio ir Mindaugo. Kiti ir Hitlerį šlovina, Staliną kiti iškelia į tą viršūnę – kokią jis atgaivino pramonę, sukūrė ekonomiką ant žmonių kaulų – dvidešimt septyni ar devyni milijonai sunaikintų žmonių! Taigi Mindaugas toks pat buvo – jis gi žudė, o jam paminklus stato, vėliavas kelia. Aš vakar neiškėliau vėliavos ir nesiruošiu kelt žudikams. Visi kunigaikščiai yra žudikai. Kai nėra Širdis atverta Jėzui, tada aukština istoriją, aukština praeitį, kuri buvo krauju dažyta. Ir nėra ko jos aukštint – istorija – tai yra faktai, bet juos reikia pripažint, kokie buvo iš tikrųjų faktai, bet kiekviena šalis nušviečia savaip, ir nušviečia tik sau naudinga linkme kitus sumenkindami. Jeigu pasiklausysit rusų istorijos, ką pateikia rusai, tai jie išaukština savus kunigaikščius – bet jie irgi žudikai yra tokie pat. Evoliucija pasireiškia tik tada, kada yra atverta Širdis, kol nėra atvertos Širdies, tol yra laukinio naikinanti kitus laukinius kova be perstojo. Kada mes pasiekiam aukštą materialios civilizacijos lygį, šita kova įgijo net ir rafinuotų formų, kada mėginama pakenkt dėvint kaukę – pakenkt – net ir šeimoje vienas kitam pakenkt – pilna konfliktinių situacijų – čia irgi yra ne ėjimas Evoliuciniu Keliu, bet prieštaravimas Kūrėjo valiai. Jeigu Kūrėjas yra Meilė, jos Šaltinis, tai Evoliuciją sudaro Meilės virpesių aukščiausias dažnis, ir mes esam Evoliucijoj tiek tikri ir gyvi, kiek spinduliuojame iš savęs kaip generatoriai Meilės virpesius. Tai jeigu mes jaučiam tuos Meilės virpesius, ar mes išdrįsim pakelt ranką prieš kitą, net ir piktą žodį tardami? Juk tas ginklo panaudojimas, kada žudomas kūnas, tai akivaizdžiai matoma, kad nužudo, o kada piktas žodis žudo sielą, dvasią – nieks nekreipia į tai dėmesio – na, kas čia tokio, čia nieko – o juk tai yra daug skaudžiau, ir išgydyt daug sunkiau negu vidų. Šiandien man išlūžo tiltas viršuj – dantys – ir miegant pajutau burnoj, pabudau, ir galvoju – na, še tau boba devintinės, kai reikia Kaune, kad būtų tvarkoj dantys, kai reikia kalbėt, ir va negali tada pasakyt žodžio, švepluoju, neišeina ištart garsų, tai materialioj civilizacijoj jau aš nebetekau prekinės išvaizdos, ir mano kaina-vertė smuko. Bet jeigu žiūri dvasiniu žvilgsniu, tai reikia žiūrėt į tą formos turinį – kas toje formoje yra. Ir jeigu aš dabar netekau tų dantų, tai mano vidus nepasikeitė – koks buvau, toks esu, bet žiūrint materialia išraiška – na, aš jau nebe labai noriu, kad tu čia man prisiliestum arti.

Tai mes turim ir Gyvajam Kelyje vis tiktai žvelgt skvarbiau negu yra materija – žiūrėt į Širdį. Išraiška išorinė gali būt gražiais žodžiais išdėstyta, bet jeigu Širdis yra užverta ir kieta, tai gyvenimas, net ir pilnas gražių žodžių, jisai nebus paliudijamas veiksmu – o dar svarbiau, ir Kūrėjas tą vertina Meilės motyvu. Štai tas Meilės motyvas ir yra tas Variklis – jis mane atveda čia, būtent, Meilės motyvas. Ir aš ir mąsčiau – taigi jiems reikalinga mano sustiprinantis Žodis, ir tada aš turiu važiuot – važiuot bet kokiom aplinkybėm, sakyt tą Žodį, kad jie stiprėtų, kad jų požiūris skvarbėtų, kad visą laiką būtų orentuotas tiktai į Kūrėją, tiktai į Vienintelį, kurį reikia šlovint, esantį mūsų viduje. Ir kada iš tikrųjų aš girdžiu jūsų maldas – garbinimo maldas – tiek daug yra Gyvasties – tos Tikrovės – kokia ir turi lietis visose bažnyčiose be jokių ritualų.
Vakar su Vita kalbėjom telefonu, ir sakiau – na va Šventovė taigi pas mus irgi turėjo iš pradžių ritualus – mes ir žvakeles degdavom, ir rankos, maldai sudėtos, ant altorėlio buvo uždedamos – altorėlis buvo – ir didžiausia ten na, bandūra tokia – muzikos centras – aš jį tampydavausi į skverą, ten gi nėra kur prijungt elektros, tai su baterijom, žodžiu, visur tampydavausi, kadangi buvo ir mūsų dainos, giesmės. Visa tai buvo, kadangi reikėjo perėjimo prie maldos, kad mes galėtume iš tikrųjų žinot, tai, kaip ta Gyvoji Komunija vyksta – mes perėjom tą procesą – dabar jis jau nebereikalingas. Tai aš sakau – ir vėliavą turėjom – dar Šventovės tą pradinę, kai buvo Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus pavadinimas, tai emblema buvo sukurta – ir mes su vienu urantu kūrėm, kuris pabėgo iš Gyvojo Kelio, pabėgo – buvo verslininkas, na ir dabar verslininkas, bet pabėgo dėl to, kad na neištvėrė, neištvėrė – per daug sunku. Ir kas prasidėjo? – degradacija – iš vegetaro tapo vėl mėsėdžiu, buvo nustojęs gert, vėl pradėjo gert, operacijos, žodžiu, dabar net paprašė jo žmona vienos urantės, kad pasimelstų už jį taip degraduojantį. Štai ką reiškia nusigręžt nuo Kūrėjo, grįžt prie katalikybės ritualo – Širdis tampa vietoj tos elastingos ir gyvos surambėjusi, sukietėjusi, ir tampa akmenine.

Štai kodėl mes Gyvajame Kelyje turim neapleist – neapleist – pastangų būt Šventovėj, nes tai yra mūsų Versmė, kur mes galim pajaust stipresnę Galią. Jeigu mes pasiduodam, o tam reikalingos pastangos, taip, tam reikalinga valia, reikalinga – gerai, kai graži diena, lengva čia ateit, bet jeigu yra apsiniaukęs, audringas oras, dar jeigu žiema, slidu, šalta – tam pastangos ir reikalingos, kad mus grūdintų – charakterį grūdintų. Ir mūsų priedermė yra neskriaust savęs paties – savęs neskriaust. Bet savęs negali nuskriaust tiktai vieninteliu atveju, jeigu tu rūpiniesi kitų kartų šviesesniu gyvenimu, jeigu tu trokšti dalinti Gėrį visų Gerovei – Visumos labui – pranokdamas savo biologinę šeimą, pranokdamas savo net šalį, ir norėdamas, kad Meilė ir Šviesa sklistų visoj žmonijoj – neiškeldamas Lietuvos, nors Lietuva bus tas, na, jau yra tas Spindulys visam pasauliui. Bet visa planeta – mes irgi maldoj sakom – mažas aguonos grūdelis kūrinijos visoje Šeimoje – tai tame grūdelyje tas Spindulėlis – mūsų pačių – kiekvienas asmeniškai, gyvai, pastangų dėka spindintis dėl to, kad mes atsiveriam ne ritualu, o Širdimi Kūrėjui! Štai mes ir esam pastebimas ir stebimas štai tas Spindulėlis – šita Šventovė stebima visoje kūrinijoje – nes jiems labai svarbu, kad šitame pasaulyje, kuriame buvo įsikūnijęs, savęs padovanojimo Misiją vykdydamas Visatos vienas iš dviejų Sukūrėjų – Sūnus-Kūrėjas – čia turėjęs Jėzaus iš Nazareto tapatybę, palikęs tą Šviesą, kuri buvo iškraipyta – ir dabar atsiradusi grupelė urantų, kurie neša šitą Gyvąją Šviesą iš Kūrėjo, ir net išplečia ją, tai štai dėl ko ir stebi – kaip Kristų stebėjo visa Visata, kaip jis ten tarp tų tuometinių žmonių gyvena – taip ir dabar mus stebi – tą grupelę – kaip jie gyvena tarp tos civilizacijos, kuri tapusi vartotojiška, ritualistinė, materiali ir materialistinė, ir čia staiga dvasia pabunda.
Štai dėl ko mūsų yra Šviesa – kiek mūsų dvasia yra Gyva – mes gi esam tie dvasios – asmenybės – tai ir esam dvasios. Reiškia, kiek mes esam tikri, kad esam dvasios, o ne šitas materialus pavidalas, tiek mes esam šitame pasaulyje mirtingieji, turintys žmogaus gyvybės kategoriją, tiek jau esame žmogumi, o tai reiškia jau esame ir Kristumi. Ir dar daugiau – mes jau esame Kūrėjo atvaizdas.

Štai ir visa mūsų gyvenimo Prasmė – ta Evoliucija – būt savimi. Tai paprasta – ir labai sunku – bet taip vilioja, kad nieko geriau negali būt. Ir dėl to nuostabu, kai iš tokių mažylių išauga urantai (tokiais žodžiais užbaigiamas Mokymas, kada Kotryna prieina prie Vitos, kad atsigaivintų gėrimu). Amen.

Ačiū Daivai už iššifravimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2019-07-17 10:41:46

Komentarai

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal