Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Algimanto pamokomasis žodis – Dabartinė degradacija vis spartėjanti, kaip lavina nuo kalno – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Kaune, 2019 07 21

Algimanto pamokomasis žodis – Dabartinė degradacija vis spartėjanti, kaip lavina nuo kalno – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Kaune, 2019 07 21

Mylimieji, Gyvas Kelias mūsų yra patyrimų Kelias, jame mes esame tie Kūrėjo sūnūs ir dukros, kurie veikiame – veikiame būdami Evoliucijos vektoriaus pačiame smaigalyje. Mes neturim prieš save ėjusių, neturim pavyzdžio – reiškia, mūsų atspara ir atrama yra Pats Kūrėjas, esantis viduje.
Kada aš klausausi jūsų garbinimo, prašymų maldos žodžių, jie mane žavi, ir man kyla toks troškimas – štai, jeigu mes garsiai va šitaip gyvai garbintume ir melstumėmės bažnyčioje tarp katalikų, kad jie tylėtų ir klausytų mūsų, ką mes tariam Širdimi, kad jie patirtų taip pat atsivėrimą, tuo pačiu ir kunigai. Kokia būtų harmonija, jeigu katalikai pabustų dvasioje – pabustų – atrastų Tave – Kūrėją – kaip ir mes atradome! Juk mes nepatyrėm ypatingo stebuklo, kad kažkas už mus kažką būtų padaręs – viską pastangų dėka pasiekėm tai, kad dabar mūsų Šventovėje yra Širdis – Širdis – kuri ne tik kaip metafora, bet kaip Gyvastis yra, nes mes jos dėka galim bendraut su Kūrėjo mums suteikta Širdimi – Minties Derintoju. Štai Jo Širdis yra Jo Dvasia, atiduota mums, ne šiaip sau atiduota – padovanota – kad mes suteiktume savo asmenybę Kūrėjo Širdžiai. Įsivaizduokit, pati Kūrėjo Širdis susilies su mūsų asmenybe ir mes tapsime nebeatskiriami! Visos kūrinijos Kūrėjas taip pasitiki mumis, kad mes galim iš tikrųjų jau žvelgt ne po prisikėlimo į Amžinybės Gyvenimą – ne – jis jau dabar yra, kada Širdis atverta Kūrėjui. Ir mes tada puikiai suprantam, kad perėjimas iš šito energinio būvio, šitos energinės formos, pavadintos žmogaus kūnu, yra tiktai formalumas – formalumas, kurį mes turim patirt. Bet jis nėra tas formalumas, kurio mes bijotume, kad štai pateksim į tamsą, kaip Asta garbinimo metu sakė, kad vieni ten ir Kūrėją įsivaizduoja kaip juodą duobę, juodą skylę, ir mes nugarmėsim į tą juodą skylę – ne – tas Amžinybės Gyvenimas jau yra prasidėjęs mūsų Širdyje dabar, šitame pasaulyje. Mums nėra kito perėjimo į tą Amžinybės Kelią, kuris bus po prisikėlimo – ne – jau dabar jisai yra čia. Ir mes, eidami atverta Širdimi su Kūrėju, mes žengiame Amžinybės Keliu, išvengdami net materialios mirties. Bet mums reikia pasiekt tokį susiliejimo su Kūrėjo Širdimi – Minties Derintoju – tokį laipsnį, kad mums čia jau nebebūtų ką daryt, kada mums paruošta kiti Universitetai – kitos planetos. Reiškia, mes ten jau esam pajėgūs gerti mokslus ir taikyti žinias Visų Gerovei aukštesniu lygiu, ant aukštesnio laiptelio. Štai tada mes ir būsim pranokę tą materialią net ir fizinio pavidalo mirties reiškinį – štai tada mus maloniai užmigdys ir pažadins jau kitokiu pavidalu. Todėl man džiugu, kada mes niekada iki tol nepažinę, nepatyrę tokių Amžinųjų Vertybių pasireiškimo Širdyje, ir Širdimi, dabar į ją žiūrime, kaip į tikrai realų, kasdienį mūsų vertybių pasireiškimą drauge su Kūrėju visų labui, visų Šviesai, visų Gerovei. Pats tas žvilgsnis tampa kosmine Įžvalga, kada mes rūpinamės Širdyje net ir kosmine visa kūrinija – ta Kūrėjo Šeima, kuri yra mūsų Šeima. Mes esam pilnateisiai jos nariai, nepaisant to, kad esame patys tolimiausi nuo Kūrėjo, bet turime savyje Patį Kūrėjo Gyvą Tiltą mums suteiktą, padovanotą. Ir, kol kas, nepelnytai padovanotą – čia Sūnaus Kūrėjo savęs padovanojimo šitame pasaulyje dėka, kaip Jėzaus iš Nazareto tapatybe atėjusio ir apšvietusio mirtinguosius – būtent jo Misijos įgyvendinto sėkmingo užbaigimo dėka mes turime – Minties Derintoją – o ne mūsų pastangų dėka. Bet mes žinodami jau šitą faktą, žinodami, koks išreikštas išankstinis mums pasitikėjimas, galime atitinkamai savo pastangas nukreipti tuo Gyvuoju vektoriumi Gyvuoju Keliu žengdami, ir būdami šitame pasaulyje Evoliucijos smaigalyje – smaigalys ir skina tą tamsą, kuri yra žmonijoje. Negali būt minių, kurios galėtų skint tamsą – minios pačios nežino, kur ta yra Šviesa – todėl tiktai nedidelė grupelė dabartinės kartos mirtingųjų gali būti tame smaigalyje. Kita vertus, stodami ant aukštesnio laiptelio, jeigu mes šitame pasaulyje būsime tie ilgiau išliekantys negu įprasta žmogiškajam gyvenimui, tai mes visus tuos šimtmečius būsime smaigalyje – priekyje nebus ėjusiojo – ir mums visą laiką atrama bus tik Kūrėjas – mes negalėsim atsiremti į minias – dėl to ir Kristus nesirėmė miniomis, jis rėmėsi vien tik Tėvu – bet jis mokė minias. Štai tas smaigalys – jis gali Šviesą, atsigręžęs į minią, paskleisti miniai. Minioje yra skirtingas imlumas, Kosminė Įžvalga, net ir noras – skirtingas, todėl minia nepuls prie tos Šviesos. Štai dėl to ir Kristaus mokymai buvo iškraipyti, kad Apaštalai ją ne iki galo suprato, o galų gale ir bijodami – bijodami – tos Šviesos, jie jos ir negalėjo Širdimi sugerti. Tai tik matydami Kristų patį gyvai gyvenantį drauge su jais, iš to jo gyvenimo mokėsi.
Štai kodėl labai svarbu, kai tos minios neina mūsų klausyt, mūsų gyvenimas turi demonstruot aplinkai, koks jis yra skirtingas, palyginus su aplinka.
Aš šiandien važiuodamas į Kauną iš Vilniaus autostradoj buvau nustebintas. Aš važiuoju įjungęs autopilotą 98 km/val. greičiu, leistinas greitis – 110 – ir man reikia aplenkt treilerį – ilgą tą sunkvežimį – ir aš matau užpakaly važiuoja mašina, kuri pristabdo, ir su šviesom, kadangi aš jau įjungiau posūkių signalą, kad lenksiu tą treilerį, jis man užleidžia kelią. Man buvo taip gera – taigi aš važiuoju mažiau negu 100 km/val. greičiu, kai ten lekia 130-150 – pažeisdami taisykles – ir štai vienas atsiranda, mirksi šviesom ir prašo – prašau. Aš nuspaudžiu avarinį ženklą – ačiū – sakydamas šitokiu simboliu. Tai štai vienintelis žmogus, kuris man gyvenime šitaip autostradoj užleido kelią – niekada to nebuvau patyręs – ir iškart viduje yra Gėrio banga – bet jis paskiau nulėkė tolyn.
Štai kada mes turime iš tikrųjų viduje tą Kūrėjo virpesių pasireiškimą, mes nebepažeidžiam kelių eismo taisyklių – nebelekiam taip, kaip patrakę, nelipam ant galvos vieni kitiems. Štai yra skirtumas mūsų gyvenimo epizodo, ir taip tampa tas ritmas, kuriame ląstelė jaučia ramybę.
Jūs kada pasižiūrėsit į pralekiančias mašinas autostradoj, tai žinokit, tie vairuotojai, juk jie visą laiką važiuoja su įtampa – įtampa – visą laiką ląstelė šaukia – man per sunku tokioj įtampoj gyvent, aš iškrypstu iš Kūrėjo sumanymo gyvent Palaimos, Ramybės sąlygom! O tas vairuotojas, iš esmės tai absoliuti jų dauguma šitaip elgiasi, reiškia, prievartauja ląstelę, nesilaikydami kelių eismo taisyklių apriboto greičio limito. Atrodo, ką tai turi bendro? – paskiau ligos, ir kada daktaras turėtų nusimanyt, jis paklaustų – o kiek tu viršijai greitį? – kasdien važiuodamas mieste, užmiestyje, autostradoj į Panevėžį važiuojant, kur pats greičiausias kelias iki 130 – ten ir 200-us pasiekia. Tai štai daktarui reikia klaust – iš kur priežastis – priežastis – kokio nors energinio pažeidimo šitame kūne, kad ląstelė pradeda išsigimt? Juk kokia yra žmogaus vidinė būsena, toks elgesys, tokie žodžiai, tokia kalbos maniera.
Aš dabar, matydamas kaip greitai degraduoja žmogaus protas, aš matau – jau šneka pasikeičia – nebegali ištart garsų, kad galima būtų juos suprast, ir ta kalba greitėja – jie be pauzių šneka – bet šneka tokiom nuotrupom jauni žmonės, ir seni – tas pats. Įsivaizduokit, kokia klaidinga nuostata, kad į kalbą reikia kreipt dėmesį tiktai tiems, kurie veda laidas, kurie yra mokytojai, moko kitus lietuvių kalbos, o kitiems nereikia kreipt – tas, kuris traktorių vairuoja. Jeigu nekreipi į kalbą, jau ląstelė jaučia įtampą – tu gyveni ne tomis vertybėmis. Kūrėjo Žvilgsniu žvelgiant į aplinką, viskas turi atitikt Kūrėjo valią – Kūrėjo sumanymą – viskas turi būt gražu – be jokio skubėjimo, tuo labiau be jokio azartinio lėkimo. Štai ir yra dabartinė degradacija vis spartėjanti, kaip lavina nuo kalno, kurios negalima sustabdyt, taip ir degradacijos sustabdyt nebeįmanoma, dėl to ji ir sunaikins milžiniškus milijardus žmonių – sunaikins. Tai štai mes ir turime būt pasirengę toms akimirkoms, kurios kitiems sukels siaubą. O jūsų Ramybė išliks su Kūrėju ir tik su Juo, ir ne tik Ramybė – Gyvenimas – ir ne tik Gyvenimas – Amžinasis Gyvenimas – šitame pasaulyje net ir tokiomis aplinkos – keliančiomis baimę, siaubą – sąlygomis.

Štai mes turim tokią sąsają su ateitimi – ateities kartom – kad mes turime kiekvieną akimirką būt Kūrėjo sūnumis ir dukromis, ne kažkada vėliau. Bet toji būsena – tas jūsų elgesys gyvenime – jis turi atitikt Kūrėjo valią visur ir visada, net mintys turi atitikt Kūrėjo valią savąja Šviesa ir virpesių pojūčiu, virpesių gama. Štai tada ląstelė irgi padėkos normaliai veikdama, kad tas kūnas būtų ilgalaikis, kitų akimis žvelgiant net ir nesenstantis, kada kitos kartos keis kitas kartas, o jūs toliau prasmingai tvarkysitės čia, turėdami tą prasmingą Šviesos sklidiną amžinąjį Gyvenimą, kiek Kūrėjas jums sumanė, kiek Kūrėjas jums uždelsė tą išėjimą, kad čia šita Gyvojo Kelio pasėta urantų sėkla vis tiktai nebūtų nupūsta ar paukščių sulesta, kad mes galėtume turėt tą kitiems suteiktą aplinką, kur kiti galėtų pamatyt – tai štai koks yra vis tiktai tas Gyvenimas, kai aplinka degraduoja, griūna.

Aš pasižiūrėjau per youtube – tiesiog atsitiktinai – į Dubajaus miestą. Aš negalėjau patikėt, kad toks siaubas yra tame mieste – tie dangoraižiai – tai yra didžiausias žmonijos šašas – tai yra tiesiog siaubinga, kas ten padaryta. O ten pateikiama kaip viso pasaulio architektai, politikai norėtų pakartot, ir jiems neišeina pakartot tą patį. Tai ir gerai, kad neišeina. Bet svarbiausia tą, ką padarė Niujorke su Manhetenu dangoraižius statydami, ir kada jie vienas su kitu lenktyniavo, kada kokios korporacijos bus aukštesnis, tai ta gi bacila ir atėjo iki Dubajaus, kur ten jau planuoja kilometrinius dangoraižius – jie visiškai nenumatyti Kūrėjo, kad čia būtų. Ir dar to neužtenka, na tiesiog stebina – vandenyne statyt dirbtinai, kaip ir japonai dirbtinai – iš tų visų sąvartynų presuoja visokius butelius, ir atseit užima dalį vandenyno. Vandenynas – štai Kalifornija visa yra pavojuje, kad jinai atskils ir nugrims į tą vandenyną, o čia iš butelių padaro sausumą, ir namus stato, ir mano, kad tai išsilaikys! Žodžiu, be Kūrėjo degradacija tokia sparti. Mes esam ta žmonijos druska, tad ir teikime skonį dvasioje savuoju Gyvenimu drauge su Kūrėju, atrastu viduje, ir atsidavus Jo vedimui iš vidaus.

Ačiū Daivai už iššifravimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2019-08-08 12:31:50

Komentarai

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal