Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis, pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Pakalniuose (Utenos raj.), 2019 08 11

Algimanto pamokomasis žodis, pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Pakalniuose (Utenos raj.), 2019 08 11

Mylimieji, turime nuostabų dalyką – Gyvąją Šventovę, Gyvąjį Kelią, Evoliuciją, turime savo, kiekvienas, asmenybę, patyrimus, ir Amžinybę.
Kada mes žvelgiame į planetą ir kada matome, kaip vieni kitus tiesiog žmonės naikina psichologiškai, emocianaliai, fiziškai, ir tai tampa, tam tikra prasme, įprastiniu fonu, niekas nesudreba, kad pasakytų – Atsikvošėkite, mielieji, šitaip mes negalime gyventi!
Ir štai mes esame tie, kurie pajutome, ką reiškia mylėti, mylėti iš vidaus, mylėti ta dieviškąja Meile, net tą, ką žmogus vadina meile ir paskiau labai dažnai ją suteršia, sutrypia, ir bėga vienas nuo kito, nors prižadėję amžiną šviesą, meilę ir tiesą, pagalbą, bet jie išsiskiria kaip priešai, vienas kitą pamindami, niekindami, ir kartoja tą patį kitoje vietoje. Reiškia, patyrimai ir praeitis neišmoko nieko. Kiekvienas tikisi, kad geresnė bus ateitis. Dėl to ir laukia Kalėdų, laukia Naujų Metų, laukia gimtadienių, laukia švenčių – laukia – kadangi perdaug skausminga aplinka, ir ta įtampa išvargina, išsekina, Ir mūsų broliai ir sesės, kurie neužima aukštų pareigų, neturi tokių interesų, kad jie būtų atsidavę jiems, ir tiesiog patys jaustų, kokia jų yra gyvenimo tėkmė, kokie svarbūs jie yra, tai visa žmonija, tie paprasti mūsų broliai ir sesės, jie ir trokšta, trokšta kažkokio atokvėpio nuo tos įtampos, kurią demonstruoja visa aplinka. Kada mes bendraujame kiekvienas individualiai, mes galime suprasti kito tikrą skausmą, problemą, bet kada mes sueiname į didžiulę visuomenę, tas skausmas tarsi užmirštamas, ir mes jau gyvename tos visuomenės primestą bandos gyvenimą. Tada mes ir turime tą aplinką, kur žmonės tiesiog laužo tai, ką patys sukuria, ką sukuria įstatymo raide, nepripildytą dvasia, ką sukuria įvairiomis sutartimis.
Aš Vilniuje dabar pasižiūriu, kur tiktai yra kokia nors maža erdvė, ten būtinai kraną pastato, ir ten bus dangoraižis, ir žmonėms ten gyvenusiems ir turėjusiems ar žalią kažkokią pievą ar medžių, staiga atsiranda mūro siena, kuri užstoja saulę. Ir niekas iš architektų nesuka galvos, kad pasakytų – Mielieji, kaip gi mes šitaip galime darkyti miestą, chaotiškai prismaigstę tiems verslininkams nešančių tokius milžiniškus pelnus, tokių nekūrybiškai sukurtų pastatų, kurie apsunkina kitiems žvilgsnį ir širdį, apsunkina aplinką, ir iš sveikesnės padaro jau sužeistą, ir ligotą.
Kada mes einame Gyvuoju Keliu jau pajautę Kūrėjo vedimą iš vidaus, mes pamatome, koks yra kontrastas mūsų Širdyje ir aplinkoje. Mūsų Įžvalga savo skvarba pradeda pastebėti, kiek aplinkoje prasilenkia mirtingasis su Kūrėjo Valia, Kūrėjo Šviesa, ir Meile, ir mes tada tampame iš tikrųjų visuomenė rakštis, nes visuomenė nenori – nenori – Šviesos! Pavienis individas – taip, jis nori Meilės, bet kada jis yra visuomenėje, tada jis nori praeities galingos istorijos, jis nori tų milžiniškų žygdarbių, kad iškeltų savo Lietuvą virš kitų, bet kiti taip pat turi savo praeities žygius. O kas tie žygiai? Tai yra žudymai mūsų brolių ir sesių. Jie gi paskandinti kančiose, skausme, netektyse. Ir mes dabar drįstame ištarti – Mūsų protėviai didvyriai, karžygiai nęšę šlovę Lietuvai, tėvynei. Bet tėvynei nešti gali tiktai Kūrėjo atverta Širdis tą tikrąją, gyvąją, dieviškąją Meilę, kuri tada negali nuskriausti – negali nuskriausti nė vieno.
Jeigu mes kasdieniais darbais, net važiuodami viršijant greitį negu leidžia aplinkybės ir apriboja ženklai, mes nuskriaudžiame vieni kitus – nuskriaudžiame – nes manome, kad mes galime – galime – viską daryti, kaip mums kyla mintis – net lipant kitiems ant galvos – bet kur.

Taigi, nėra tas poelgis vien tiktai kelyje – tas poelgis yra tarpusavio ryšiuose, šeimoje, mokykloje, visuomenėje.

Kada žvelgi Kūrėjo Kosmine Įžvalga, tai neveltui yra kūrinija suskirstyta – pradedant nuo paties Rojaus – Havonos Visata yra dieviškoji Centrinė Visata. Ji nėra tvarinio visata, bet į ją negali patekti tvarinys, jeigu jis nėra sukurtas tiesiogiai Kūrėjo. Kiti turi mokytis, kad pasiektų Havoną, kad ten jis taptų ne tas, kuris niekintų kitus, sumenkintų juos, liptų per jų galvas arčiau Tėvo atsisėsti už stalo garbingesnėje vietoje. Supervisatos – arčiau mūsų, bet dar tokios ryškios savąja Šviesa ir Meile, Tiesa ir Teisingumu, kad mes į jas negalime patekti iš karto – mes turime pereiti per tos Visatos Didžiuosius sektorius ir Mažuosius sektorius – pereiti – vis augant Šviesa, bet ir tai mums – nepasiekiama Šviesa dabartiniam mirtingajam. Dėl to mes turime dar segmentus, kaip Vietinės Visatos visą mokyklą sielos morontiniu lygiu – nuo pat pažadinimo mūsų Vietinėje Sistemoje – kad mes galėtume pasveikinti vieni kitus Kūrėjo Meile, bet turėdami visas savo ydas. Mirtis materialiam kūnui nepakeičia dvasios, kad ji taptų kupina Šviesos ir Meilės. Tik patyrimą mes patiriame, kas yra išėjimas, o dar tie, kurie susilieja su Minties Derintoju, ir šito nepatirs, nes Kūrėjas išaukština tą Savo mylimą ir mylintį sūnų ir dukrą, kad jam dovanoja Amžiną Gyvenimą išvengiant materialaus kūno mirties, nes Jisai jį paima į Savąjį Glėbį, užmigdo, kad pažadintų jau kitu pavidalu, nepatyrus net ir materialaus kūno mirties. Štai, ir Vietinėje Sistemoje mes turime tą naują etapą, ir kopiame į ryškesnę Šviesą per žvaigždynus – kopiam tam, kad vis šviesėtume, mylėtume, ir prieiname prie mūsų Sūnaus Kūrėjo-Jėzaus būstinės, Vietinės Visatos Salvingtono, ir ta būstinė turi prasmingą pavadinimą. Salvingtonas – reiškia – Išgelbstintis – Išgelbstintis – kaip ir tas Jėzus, atėjęs tas Sūnus Kūrėjas žmogiškąja tapatybe, jis išgelbsti mūsų ir sielą, išmokydamas žmogų atsiverti Kūrėjui ir pamilti vieniems kitus taip, kaip Jėzus myli – ir mylėjo Sūnus Kūrėjas – kaip myli, ir mylėjo, ir mylės.

Visa kūrinija gyvena Meile.

Tai kodėl mes sakome, kad mums taip gera, kai mus myli, o patiems taip sunku mylėti?

Ačiū Violetai už iššifravimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Komentarai