Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Algimanto pamokomasis žodis – Savanaudiškumo vektorius – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2019 07 06

Algimanto pamokomasis žodis – Savanaudiškumo vektorius – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2019 07 06

Mylimieji, mes Gyvajame Kelyje turim esminę problemą, iš tikrųjų, tai yra laukinio žmogaus problema, dar net sakysiu – sudėtingesnė problema – laukinis neturėjo tokios problemos, bet mes šitą problemą turime dabar civilizuotame amžiuje. Laukinis turėjo savo urvą, jame jis gyvendavo, iškildavo problemos, jis susirasdavo kitą urvą, ir tas stogas virš galvos buvo natūralus, teikiamas gamtos. Mes gi dabar irgi turim urvus, tik tie urvai pavadinti butais, namais. Jie yra iškilę virš žemės paviršiaus, kai kurie yra labai prabangūs, bet visiems yra ta problema – stogo virš galvos problema. Laukinis turėjo laisvę rinktis, jam visa žemė buvo atvira, visa aplinka buvo ties jo kojomis ir po jo kojomis. Mūsų gi dabartinėj civilizacijoj, viskas yra mums užginta, mes neturim laisvės – neturim galimybės apsigyvent ten, kur mums patinka. Viskas yra suvaržyta, nupirkta, apmatuota, sunumeruota, ir mes patys esam kaip vergai. Laukinis buvo santykinai laisvas – rinkosi tą plotą ten, kur Širdis geidė. Mes gi to ploto negalim gaut – jis yra parduodamas – jis nėra laisvai mums suteikiamas – ne – reikalingi didžiuliai pinigai, kad gautum stogą virš galvos. Neturi pinigų, neturi stogo virš galvos – gyvenk ten, kur dabar gyveni, ir jeigu kyla problemos po tuo stogu gyvenantiems – tu neturi pinigų – tu tų problemų neišspręsi. O problemos neleidžia tau kurt, neleidžia tau būt savimi dėl to, kad tu negali formuot savo gyvensenos toje erdvėje, kuri priklauso ne tau, bet kelioms galbūt net šeimoms, kurios turi savų interesų. Ir jeigu jūs pamąstytumėte giliau, pamatytumėte, kad visų – absoliučiai visų žmonių santykis su planeta yra savosios asmeninės naudos santykis. Žmogus stengiasi savajame darbe uždirbt kuo daugiau pinigų, nesvarbu, kas jis būtų – naftininkas, policininkas, kareivis, daktaras, mokytojas – jis siekia didesnio atlygio. Bet jis siekia to atlygio ne dėl to, kad turėdamas pinigų kurtų gerbūvį visiems – ne – jo mintis yra savanaudiška – jis nori gerbūvio sau. Ir pirmiausia jis nori geresnio stogo virš galvos. Jeigu jis turi vienokį, tada nori geresnio, jeigu jis patenkintas tuo stogu virš galvos, nori geresnio apstatymo, geresnių baldų – geresnio komforto kūnui – jis nenori geresnio komforto dvasiai, kuriai tokios materialios gausos ir nereikia, dar liūdniau, kad jis nenori komforto visumai. Jeigu būtų tas vektorius kurti gerbūvį visumai, kaip pagrindinis vektorius – pagrindinis siekis – Brolystė būtų pasiekiama greičiau, nusikaltimų būtų mažiau – bet tai būtų daroma be atrasto savyje Kūrėjo, vien dėl moralinių išskaičiavimų, rūpinantis visuomenės interesais pirmiausia, nes jeigu logiškai pamąstytų tas pats mirtingasis, bet gilumine prasme pamąstytų, jis gi suprastų – jeigu visuomenėj daugiau Šviesos, reiškia, bus mažiau nusikaltimų, reiškia, bus ramesnis gyvenimas – mažiau kils tarpusavio įtampos.
Štai net toks loginis išmąstymas leistų tam mirtingajam savo veiklą modeliuoti moralės principais, kad visuomenei būtų geriau, tada bus ir jam geriau, reiškia, turi ta kryptis būt įprasminama ir darbais, ne vien tiktai mintimi. Mintis yra visa ko pradžia – tai pati galingiausia Galia – Energijos išraiškos kryptis – kad mes veiktume, kad mes pasireikštume šita kryptimi. Tačiau turi būt tam tikri žmonės, kurie būtų pasiekę tokį moralės lygį, kad jie suvoktų tuos dalykus – tam reikalingi Šviesos mokytojai – psichologai, psichiatrai, mokyklų mokytojai – kad jie suvoktų tokį net ir giluminį išmąstymą, jog pirmiausia reikia pasirūpint visuomenės poreikiais, tik paskiau savo poreikiais, nes jeigu mes susikoncentruojame vien tik ties savo poreikiais, tas savanaudiškumas mus paima į nelaisvę, ir mes nebemąstome apie visumos, apie visuomenės poreikį. Kada visuomenės poreikis yra ta kryptis, kuria turėtų moralus žmogus mąstyt ir veikt, tada toks būtų prezidentas, toks būtų premjeras, politikai – jie mąstytų moralios visuomenės įprasminimo kryptimi, tada jie negalėtų amoraliai patys elgtis. Štai moralė tada taptų gyva – dabar moralė yra kaip skeletas, neturintis raumenų, neturintis kraujo apytakos – yra tam tikros griaučių nuostatos, bet jos yra negyvos – ir ta moralė tada tampa parodija, ir toji parodija užima visą mirtingojo gyvenimą.
Žiūrėkit, kiek yra daug tuščių pastatų, bet jie neatiduodami tiems, kurie norėtų juose gyvent. Sako – pirkit – o kaip tu gali nupirkt, jeigu nėra pinigų, nes pinigus taigi sugalvoja – sugalvoja kaip pavergimo priemonę. Kažkada pinigai buvo panaudoti kaip patogi priemonė atsiskaityt už tam tikrą prekę, iki to buvo natūralūs mainai, bet natūralūs mainai leido žmogų palaikyt save kaip laisvą individą – jeigu aš turiu ką įkeist, aš tada vietoj to gaunu kitą daiktą, jeigu aš neturiu ko įkeist, na, aš turiu apsieit be šito daikto. O kada atsirado pinigai, atsirado tų, sakykim, lupikautojų, kurie sugalvojo pinigus skolint kitiems už procentus – ir tada žmogus, neturėdamas ką įkeist, jis gali gaut kreditą, jeigu jis sutiks grąžint su palūkanom tą pačią sumą – reiškia, didesnę sumą – kad tas lupikautojas galėtų turėt savo pelno. Ir žmogus taip tampa to lupikautojo įkaitu. Ir jeigu jis negali sugrąžint tos sumos, ir dar su palūkanom, tuomet jis tampa skolingu šitam asmeniui, ir tas, turintis jo atžvilgiu įtaką, valdžią gali pareikalaut kažkokių darbų, net ir nešvarių darbų – tas žmogus, savu noru įsiskolinęs, tampa priklausomu nuo skolintojo poreikių, interesų. Ir palaipsniui mes prieinam prie dabartinės padėties, kada daugybė yra prasiskolinusių žmonių, negalinčių grąžinti milžiniškiems bankams kreditų. Tie bankai – tai ir yra tas lupikautojas, tas palūkininkas, tas skolintojas, kuris neatlieka jokio visuomenei naudingo darbo – jis uždirba iš visų kitų prakaito, kančių, ir pinigų! Bet taip visuomenė išsivystė, kad ji negali gyvent be kredito, nes ji turi tokį savanaudišką ir tokį stiprų, galingą gobšumo jausmą, kad ji nori materialaus intereso patenkinimo, va, to geresnio stogo virš galvos, geresnio automobilio, geresnio drabužio – nori materijos. Kad tokias pastangas mirtingasis dėtų savo dvasios šviesinimui, kad jis tokias pastangas nukreiptų visuomenės labui, kūrinijos labui – kiek energijos jis sutaupytų, ir kaip jisai prisidėtų prie visos visuomenės turtinimo, kad tos problemos, kurios jį dabar – persekioja nuolat – savaime ištirptų, išnyktų, nes būtų kiti siekiai, kitokia būsena, kitokie prioritetai – būtų tikrieji Kūrėjo sumanyti prioritetai – asmenybė pasireikštų savimi drauge su Kūrėju, atrastu viduje – išsispręstų visos problemos, kurios šiandien tiktai gausėja – gausėja net ir tų stichinių nelaimių pasireiškimu, kada Meksikoj tiek prisninga, kad sustoja mieste transportas – ten, kur visą laiką karštis yra – kada potvynis užlieja Rusijos Tolimuosius Rytus, Sibirą. Ir gausėja, ir gausėja tos vietos, kur stichinės nelaimės pasireikš dar stipriau – siaubą keliantys viesulai – jie taps dažni ir tose vietose, kur niekada nebūna jų.

Tai štai mūsų savanaudiškumo vektorius iš mūsų vidaus reikalauja tokių žemo energinio dažnio virpesių pasireiškimo, kad net gamtinės jėgos taip pat paklūsta žemų virpesių sklaidai iš mūsų – ir sutrinka nuoseklus, sklandus oro srovių judėjimas, ir tai sudaro milžinišką klimato kaitą – būtent mūsų virpesiai.
Apvaizda saugojo, ir dabar dar saugo iš tikrųjų, kad šitie stichiniai reiškiniai visiškai iki galo nepražudytų. Bet tai yra signalai žmogui susimąstyt – susimąstyt, kad jis eina ne tokia savosios civilizacijos materialaus vystymo išskirtine kryptimi be dvasinio pamato. Susimąstymui protingam žmogui nereikia milžiniškų sukrėtimų – jam užtenka žodžio, o tam neišmintingam, neapšviestam žmogui net ir sukrėtimai dar nėra pakankamas rodiklis, kad jis turėtų atsigręžt į save, susimąstyt dėl savo veiksmų, dėl savo minčių, dėl savo siekių, interesų, dėl savo savanaudiškumo pasireiškimo.

Štai mes ir turim tą Gyvąjį Kelią, kad jame liktume Kūrėjo sūnumis ir dukromis. Dabar sunku tuo patikėt, kad mes čia – grupelė urantų – esame visos žmonijos – septynių milijardų – druska – ir mes jai suteikiame skonį, kurio ji dar nejaučia, nes ji gyvena visiškai priešinga kryptimi – modeliuoja savo gyvenseną prieš Kūrėjo valią. Mes, būdami atradę Kūrėją savo viduje, turime būt ryžtingi savuoju gyvenimu – savo pasireiškimu kasdieniame gyvenime, bet vektorių turime turėt visumos Gerovę – visumos – ne savo paties asmeninę, bet visumos, ne savo šeimos gerovę, bet visumos. Jeigu bus visumos Gerovė, bus ir šeimos Gerovė – išnyks problemos ir konfliktai, net iškylantys vis aštresne forma – ir bus kiekvieno asmeninė Gerovė užtikrinta.

Patikėkit tais žodžiais, kuriuos aš sakau iš Kūrėjo, sakau dėl to, kad jūs susimąstytumėt – gyvenat Šviesos kūrinijoje – Šviesos Šaltinio ir Centro kūrinijoje – reiškia, ir jūs turit šviest – šviest Kūrėjo atvaizdu, visom Amžinosiom Vertybėm – Meile, Teisingumu, Tiesa, Gėriu, Grožiu – pasireikšt tomis Savybėmis, kurios sudaro Kūrėjo charakterio savybes – Amžinąsias Savybes – neiškreiptas – Tikrąsias Vertybes. Tokius mus sumanė Kūrėjas kaip asmenybes – kaip Savo sūnus ir dukras. Todėl nebijokite patirt tą būseną, ir kitiems liudyt, kad jūs esate Kūrėjo sūnūs ir dukros – šitaip jūs pripratinsit žmones išgirsti tokį žodį, kad ir jie yra Kūrėjo sūnūs ir dukros, kad tai nebūtų ištariama tie žodžiai kažkokių išskirtinių žmonių, kad tai taptų kasdieniu teiginiu. Juk tai ir yra Tikrovės pasireiškimas – mes esam visi Kūrėjo sūnūs ir dukros. Kūrėjas mums davė Tikrovę, kad joje mes būtume tikri. Tad ir būkime savimi.

Ačiū Daivai už iššifravimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2019-08-19 21:52:05

Komentarai

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal