Forumas: temos peržiūra
Jėzaus gimtadienis, rugpjūčui 21-ji, ir jo paminėjimas 2007 08 21
Sūnus Kūrėjas atėjo į Urantiją žmogiškuoju pavidalu, gimdamas bejėgiu kūdikiu iš moters, RUGPJŪČIO 21-ąją per pusiaudienį, 7 m. pr. Kr.
Jis dienos šviesą išvydo Betliejuje, ne Nazarete, kur gyveno jo žemiškieji tėvai – Marija ir Juozapas, abu jauni, tik prieš metus susituokę.
Jėzus būtų gimęs Nazarete, bet Marijos užsispyrimas ir baimė, kad kūdikis gims, kada jos vyras, Juozapas, bus išvykęs užsiregistruoti gyventojų surašymo metu.Betliejuje, o tai maždaug keturių dienų kelionė nuo Nazareto, privertė ją irgi vykti kartu su Juozapu, nors jai pačiai ten vykti nebuvo jokios būtinybės.
Rugpjūčio 21-ąją, tik jau 2007 metų, Vilniaus Urantijos grupė susirinko prie pėsčiųjų tilto į Vingio parką Žvėryne, kad paminėtų Jėzaus gimimą Urantijoje prieš du tūkstančius metų.
Mūsų atėjo vienuolika. Suradome gražią veją, po nuostabiais medžiais, kurie teikė šešėlį. Kas atsinešė maisto, viską gražiai išdėliojo ant žolės patiestų spalvotų staltiesių.
Mūsų susiėjimą pradėjau Tėvo pagarbinimu.
“Mylimas Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi, kad lieji savo meilę mums visiems, ir kad su meile prieš du tūkstančius metų atsiuntei vieną iš savo Sūnų Kūrėjų į Urantiją Jėzaus iš Nazareto pavidalu...” Tėvo garbinimo maldos žodžiai liejosi iš dvasios ir gaivino sielas, girdė jas dvasiniu ir gyvuoju vandeniu, maitino gyvąja Tėvo dvasine duona. Kaip nuostabu, kada atsivėrusi siela ima šitokius Tėvo meilės virpesius jausti, patirti. Kokia tai yra palaima.
Jėzaus misija Urantijoje ir leidžia mums, šiandien, tokius patyrimus pajausti KIEKVIENAM ATVĖRUSIAM SAVO SIELĄ TĖVUI. Ar Jėzui, ar Nebadonijai, Sūnaus Kūrėjo Partnerei, Vietinės Visatos Motinai Dvasiai, žinomai tik jos pasireiškimo dvasios vardu - Šventosios Dvasios vardu.
Po Tėvo pagarbinimo perskaičiau iš Urantijos Knygos skyrių apie patį Jėzaus gimimą, apie jo pateikimą sinagogoje, kada jam šlovės himną, parašytą poetės Anos, sugiedojo dainius Simeonas, apie Juozapo ir Marijos pabėgimą iš Betliejaus į Aleksandriją, kad Erodas po ilgų ir nesėkmingų kūdikio ieškojimų negalėtų nužudyti Jėzaus, kada davė nurodymą visus panašaus amžiaus berniukus išžudyti, apie Betliejaus žvaigždės, atvedusios tris karalius prie Jėzaus, legendos sugalvojimą.
O tada, padėkoję Tėvui, Jėzui, Nebadonijai, už mums suteiktą materialų ir dvasinį maistą, dalinomės savo sampratomis apie įvairius dalykus.
Man ypač buvo džiugu, kad visą mūsų šį sambūrį suorganizavo Vaida, kuri gyvena JAV, mat turi žalią kortą, ir čia atvažiavo tik vasarai. Ir su didžiuliu noru surinko mus visus į Jėzaus gimtadienio paminėjimą.
Kada yra noras, kyla ir veiksmas, o kada yra veiksmas, bus ir rezultatas. Vien tik noro rezultatui pasiekti neužtenka. Būtinas veiksmas. Tačiau ir veiksmas be noro neduos gero rezultato. Dėl to turi būti ir vienas, ir kitas.
Ir būtent šitą pademonstravo mums visiems taip puikiai Vaida. Dėl to ir mums visiems buvo gera drauge.
Virš mūsų galvų, labai žemai, kai kurie sulyg medžių viršūnėmmis, praskrisdavo margaspalviai balionai. Gal dešimt. Jie irgi suteikė gražų priedą mūsų šventei.
Prieš išsiskirdami, visi sustojome ratu, susikabinome rankomis, ir meldėmės, kas norėjo, savo maldą tarė garsiai, kad ir kiti galėtų palaikyti atsivėrusios sielos virpėjimą, ir jį sustiprinti.
Buvo lengva sieloje. Ir nepaprastai gera…
Jau išsiskirsčius visiems, manęs dar laukė vienas Tėvo darbas, apie kurį nieko nežinojau.
Kada iš senamiesčiio ėjau namo pėsčias, jau buvo beveik dešimta valanda nakties. Jau rugpjūtis, temsta daug anksčiau. Ėjau nuošalia gatve, kuri beveik neapšviesa, tik nuo maisto parduotuvės lango sklido šviesa ir į gatvę. Pamačiau invalido vežimėlyje sėdintį jauną vaikiną. Viena koja nupjauta iki kelio, antrosios – pusė pėdos. Jis renka išmaldą. Tačiau jau išgėręs, nors švariaias baltais marškiniais. Jis ir manęs paprašė poros litų. Daviau jam. Mažiau, ne du litus, arti lito. Tačiau jam pasakiau, kad jie vis tiek tavęs neišgelbės. Net ir pora šimtų litų neišgelbės. Jis ėmė sakyti, kad gauna tik dviejų šimtų litų pašalpą. Aš jam sakiau, kad turi gauti pensiją, invalidumo pensiją. Iš dviejų šimtų niekaip nepragyvensi. Juk ateis žiema, reikės drabužių. Jis man paaiškino, kad neturi jokio darbo stažo ir jam jokios pensijos nemoka, tik pašalpą moka. Aš tuo neglėjau patikėti. Kuo čia dėtas stažas ir žmogaus invalidumas.
Kada jis pradėjo dar daugiau apeliuoti į sentimentalumą, dejuoti, kaip ja sunku, aš jam pasakiau, kad jis pats, savo veiksmais priėjo tokios padėties. Niekas kitas dėl to nėra kaltas. Su tuo jis visiškai sutiko. Aš jam toliau sakau: “Ir dabar tu netui gerti alkoholio.” Tačiau jis vėl aimanavo, kad be akholio negali ištverti. Tada aš jo paklausiau, ar jis meldžiasi. Sakė, kad į bažnyčią neina, bet Dievo prašo tik vieno dalyko - stiprybės.
Aš jo paklausiau vardo. Liudas. Pasakiau jam savo. “Liudai,” sakau jam, “ tavo viduje yra TĖVAS – DIEVAS TĖVAS. Jis yra kiekviename. Ir tik Jis gali padėti, kada NIEKAS KITAS NEBEPADEDA. Ir tik JIS gali apsaugoti nuo alkololio. Jis gali numalšinti sielos skausmą, pagydyti žaizdas, kada Jam atsiduodi VISIŠKAI. Melsdamasis, kalbėk savais žodžiais, prašyk ne tik stiprybės, bet ir IŠMINTIES. Kas iš tos stiprybės, jeigu jos NEMOKĖSI PANAUDOTI IŠMINTINGAI.” Jis man sako, kad jis viską žino, tik niekada negali įeiti į jokį kabinetą ir paprašyti, nes jam trūksta pasitikėjimo savimi.
Tada paklausiau jo: “Ar nori dabar pajausti Tėvo ramybę ir šilumą savyje.” Jis netvirtai ištarė: “Norėčiau…” Paėmiau jo ranką, pradėjau garsiai melstis. Jo ranka manojoje virpėjo, trūkčiojo. Po maldos paklausiau, ką jis jautė. Jis atsakė, kad klausėsi maldos žodžių. Tada jam paaiškinau: “Tu klauseisi maldos žodžių savo protu, o turi leisti atsiverti savo sielai, kad ji galėtų pradėti PATIRTI SAVO VIDUMI, kas yra toji Tėvo meilė ir ramybė, kuri yra kiekviename. Tačiau, kol vien tik protu viską matuoji, tol siela negali atsiverti ir pajausti Tėvo meilės virpesių ji yra UŽBLOKKUOTA PROTO. Tol nėra tavyje ir stiprybės, kuiros tu meldi. O ji yra tau sutiekta, tik norėdams ją apsiimti, turi ATSIVERTI TĖVUI VISU SAVO NUOŠIRDUMU.”
Jis man sako: “Aš šitą žinau. Ačiū, Algimantai, už maldą. Ji man reikalinga. Aš turiu jau važiuoti, manęs čia laukia už kampo…” MAčiau, kad jis NIEKO NEŽINO, NES JO MINTYS JAU BUVO KITUR.
Aš jį palydėjau iki kampo jam vis aiškindamas, kad jis nieko nebijotų, nes Tėvas yra jo paties viduje, kad su Juo kalbėtųsi taip, kaip mes dabar kalbėjomės – nuoširdžiai. Ir tik tada bus jame ir išmintis, ir stiprybė, ir tik tada jis atsistos ant kojų, kurų dabar nebeturi, o žaizdos dar iki šiol negyja. Ir nebereikės išmaldos prašyti, nes jis atras ir savo vietą gyvenime.”
Už kampo laukė vyras ir moteris. Alkoholikai. Abu murzini. Juos buvau matęs einančius Žvėryne, kada ėjau į Jėzaus gimtadienio paminėjimą. Ir tada pamaniau, štai kaip mes NETURĖTUME SAVO LAISVOS VALIOS PANAUDOTI, KAD RISTUMĖMĖS PATYS ŽEMYN, NET JEIGU MUS KAS NORS ŽEMYN IR TRAUKTŲ. Visada yra pati galingiausia jėga – TĖVAS – MŪSŲ VIDUJE. IR SU JUO NIEKADA NENUPULSI Į TAMSĄ. VISADA KILSI TIK Į ŠVIESĄ.
Ir dabar nakties tamsa visur aplinkui, jau kita vieta, ir matau tuos pačius du žmones – vyrą ir moterį – jau laukiančius savo draugo, kuris su savo “bėda” daugiau surenka pinigų alkoholiui…
O juk Jėzus atėjo ne tam, kad žmogus ristųsi į beviltiškumą ir savojo orumo praradimą, o priešingai – atstatyti tikrąjį žmogaus orumą – Žmogaus Sūnystę.
Galbūt Liudui mano pasėta TĖVO MEILĖS sėkla sudygs, jeigu bus jo toks noras, ir jeigu jis pats imsis veiksmų. Tačiau tai jau bus JO LAISVOS VALIOS PASIREIŠKIMAS IR PASEKMĖS.
Aš dėkojau Tėvui, Jėzui, Nebadonijai už tokį nakties patyrimą, kaip ir už kiekvienos praėjusios akimirkos patyrimą tiek ikišiolinį, tiek ir šitos pačios akimirkos.
Kada sugrįžau namo, buvo beveik vienuolikta valanda nakties. Ir pagalvojau: “O juk tiek daug patyriau. Ir tik per keletą Jėzaus gimtadienio valandų. Ir būtent Tėvo dėka. Kaip vis tik yra geras tas Tėvo sugalvotas PATYRIMAS SIELAI, NE TIK KŪNUI. Susitikimas su Liudu man buvo ir gilus, ir skausmingas, ir pamokantis. Net ir tai, kaip toje gatvėje atsidūriau, kai ja eiti net ir negalvojau. Bet Tėvui geriau žinoti, kur ir kam reikia pašviesti net ir tamsioje, neapšviestoje tiek gatvėje, tiek sieloje… ”
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-08-22 13:51:18
Komentarai
Kaip šią dieną jaučiatės broliai ir sesės?Evaldas
2011-08-21 13:34:46
Labai džiaugiuosi, kad buvote susirinkę, tik labai būčiau norėjusi būti kartu su jumis tuomet, bet vistiek ačiū. Visi, tur būt, turėjome tą dieną vienokių ar kitokių patyrimų.
Ačiū ir radioman už išreikštą poziciją.
Gilė
2007-08-22 19:48:46
..negi aidai manai kad prikaisiodmas visokias smulkmenas padesi sau ir kitiems, krc... Na bet gal algimantas cia kaip siuksliu rinktuvas zemej dirba, nezinau, bet butu saunu kad kiekvienas savo siuksles susirinktu... ;] ..na ir aisku maziau ju i aplinka spinduliuotu
Tode visi draugiskai padekokim kad Algimantas YRA, ir visi atsirade seseliai sudega jo sviesoje cia ir dabar!
radioman
2007-08-22 17:49:37
Jėzaus gimtadienis rugpjūčio 21-ąją. Anot tavęs, Algimantai, tai negynčytinas faktas, kitaip tariant -
DOGMA.
Dabar vyko šventinis šio įvykio paminėjimas, tapęs, kiek suprantu, tradiciniu. Kitaip tariant, tai -
RITUALAS.
Ar nepastebi, kad be DOGMŲ ir RITUALŲ pats neišsiverti?
Ar nemanai, kad tavo tikėjimą galime vadinti dogmatiniu-ritualiniu?
Aidas
2007-08-22 15:44:53
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]