Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Algimanto pamokomasis žodis – Panašaus dažnio virpesiai pritraukia panašaus dažnio virpesius – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2019 07 20

Algimanto pamokomasis žodis – Panašaus dažnio virpesiai pritraukia panašaus dažnio virpesius – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2019 07 20

Mylimieji, Gyvajame Kelyje mes turim nuostabų patyrimą, kas akimirką nesikartojantį, visąlaik naują, šviežią. Mums, mirtingiesiems, atrodo, kad mūsų gyvenimas yra nuobodus todėl, kad mes iš esmės vadovaujamės gyvuliniu protu – gyvulinės kilmės protu. O Kūrėjas mums suteikė dvasinę asmenybę, amžiną, su Dievišku Protu, bet jį reikia pažadint – niekas šito mūsų nemokė. Todėl mes labai dažnai sakom – ai, koks nuobodus gyvenimas, kaip mes norim įvairių pramogų, norim judėjimo, mes norim akims nuostabių vaizdų, ir dar, kad jie keistųsi, nes tie patys vaizdai greitai pavirsta monotonija. Tai yra tam tikra narkomanijos rūšis – siekimas vis patirti naujų, nesuprantamų, bet tokių pritrenkiančių vaizdų, kad žmogų traukia lėkti kuo tolimiau, lėkti kuo toliau į tolimiausius kraštus, kad galėtų pasigirti kitiems sugrįžęs – štai kur aš buvau. Tokia narkomanijos rūšis yra didžiulė yda, ir jos reikėtų atsisakyt. Bet kaip tu atsisakysi, jeigu visa vartotojiška, materiali civilizacija reikalauja tiems, su kuriais bendrauja, tiesiog naujų įspūdžių papasakojimo – kaip gi praleidai atostogas, kaip praleidai savaitgalį, kokie yra įdomūs nutikimai? Ir žmonės tada stengiasi siekt šitų materialių akims ir kūnui malonumų, kad galėtų nustebinti kitus, juk kaip neįdomu pasakyt, kad per atostogas niekur aš neišvažiavau, buvau šitame pačiame mieste, kur gyvenu. – Kokia nuobodybė! – Taip, nuobodybė, jeigu tu pasiduodi šitai narkomanijai, bet jeigu tu atveri Kūrėjui savo dvasią – savo asmenybę – tuomet net ir buvimas kambaryje tampa nuostabiu patyrimu, nes tu mintimis esi su Kūrėju. Tu išsilaisvini iš tų keturių sienų dvasia – tau tos sienos nustoja egzistuot, tu iškyli su Kūrėju į kūrinijos Gelmę – kūrinijos Kosminę Erdvę – pasineri į Kūrėją Gyvai, ir tu imi patirti, kokia nuostabi palaima praleisti akimirkas bendraujant su Kūrėju. Viskas ištirpsta Kūrėjuje, yra tiktai – Kūrėjas ir tu – yra tas Gyvas ryšys, tie virpesiai, kurie būsena paliudija, kad yra ryšys. Kada mes įjungiam kompiuterį, dažnai nusiviliam, jeigu nutrūksta ryšys su internetu – mes kaip be rankų, nes mūsų gyvulinis protas viską semia iš interneto. Be telefono žmogus nemoka gyvent, mes tapome įkaitais – įkaitais visų tų priemonių, kurios teikia komfortą.
Aš dabar žiūriu labai daug žmonių kalba telefonu, ir va tas kalbėjimas nėra prasmingas iš esmės – tai yra tauškėjimas, plepalai. Juk kada anksčiau reikėjo rašyti laiškus, tai retas, kuris rašydavo juos kasdien, o dabar paklauskit ypač jaunimo – ar jis gali apsieit kasdien be telefono, nors dieną? Neapsieis. Štai kada dvasinis, šviesusis – Dieviškasis Išminties Protas – negali kaip daigas prasiskverbt pro užmūrytą žemės lopinėlį, pro asfaltą, kuriuo patogiai vaikšto žmogus, tada natūralu, tas gyvulinis protas pasiduoda madoms, pasiduoda tai įtakai – jis yra silpnas – jis pats negali egzistuoti savaime, jis turi atsižvelgt į savo draugus, jis nenori būt savimi – jis nori būt kaip draugai, ne prastesnis, jo samprata, už draugus. O jeigu draugai yra prasti, menki, nesiekia aukštesnių siekių – dvasinių siekių – Amžinųjų Vertybių – kurias teikia Kūrėjas, tai ir tie, aplinkui esantys toje draugijoje, supanašėja.
Jūs gi žinote, kad Gyvajame Kelyje, Evoliucijoje, tarp žmonijos, ir net aukščiau – tarp sielų, tarp dvasių – panašaus dažnio virpesiai pritraukia panašaus dažnio virpesius. Materijoje, tai priešingi poliai traukia, tuo tarpu dvasioje panašūs virpesiai pritraukia – net ir panašūs protai suartėja, neturintys dvasinės traukos prie dvasinių Šaltinių ir prie Paties Dvasios Šaltinio ir Centro. Bet jie virpesių gali ir nepažinti, ir nežinoti, bet intelektas polinkiais, kadangi polinkius ir diktuoja – tą mirtingojo būseną viduje, kurią ir sukelia virpesiai – Gyvi virpesiai – tai tie polinkiai yra panašūs. Nusikaltėliai – jie yra panašūs, net savo išvaizda supanašėja. Kada aš lankydavausi kalėjime pora kartų per metus, nešdamas Gyvąjį Kūrėjo Žodį, aš matydavau, kokie panašūs yra veido bruožai. Ir kada žvelgdavau į jaunus sėdinčius, aš matydavau, kaip ir jie panašėja – su kiekvienu atėjimu matydavau, kaip jaunėja ta aplinka – kalinių aplinka. O veidai panašėja tais išvagotais bruožais, kurie užaštrinti – žvilgsnis tampa iš padilbių, skersomis, kaip žvėries, bijančio. Štai tokie virpesiai net ir išėjus iš kalėjimo, jie ieško panašių, panašių virpesių net ir nežinodami.

Taip ir dvasiniame Kelyje, einantys link ryškesnės Šviesos taip pat, jeigu atveria Širdį, jie sutinka tuos žmones, kurie taip pat ieško ryškesnės Šviesos. Širdis yra Kūrėjo pripildoma tų ryškių ir ryškėjančių, Gyvų virpesių, ir tokia išraiška yra paliudijama būsena. Ir kuo stipriau pripildoma Širdis Gyvų Meilės virpesių – paties aukščiausio dažnio virpesių iš Kūrėjo – o tam reikalingos jau kiekvieno asmeninės pastangos atsiverti, tai štai toji Širdis tampa kaip variklis Gėrio darbams, o tuo pačiu ir sveikatos Šaltinis, nes žvilgsnis tampa kupinas skvarbios Kūrėjo Įžvalgos ir Išminties – neteršti šito kūno, jį prižiūrėti, saugoti, mankštinti, ir tuo pačiu nepermaitinti – ypač žalingu maistu. Visa tai tampa kasdieninio gyvenimo ritmu. Ir tada, natūralu, garantuotas kelerių šimtų metų gyvenimas čia, bet ne bet koks gyvenimas, ne narkotizuotas – štai lakstyt po visas pasaulio vietoves, kad paskiau pasigirt – bet prasmingas gyvenimas, kur tu begyventum – prasmingas.
Aš per youtubą pasižiūrėjau į tokį miestą, kuris traukia daugumą žmonių – Dubajaus miestą – ir ten buvo pasakojimas, kad jį sukūrė praktiškai vandenyne. Ir kada aš mačiau tuos vaizdus ekrane, man kilo viduje liūdesio išraiška, aš pradėjau verkt – tai yra siaubo, siaubo miestas – tai yra siaubo-džiunglės dangoraižių – negyvų dangoraižių ir negyvų mirtingųjų džiunglės – stiklo konstrukcijų, metalo konstrukcijų. Kaip ten galima būt? – ten galima uždust iškart. Kokia gali būt trauka į tokią, nuostabioj dykumoj padarytą, žmogaus intelekto – be dvasios – intervenciją? Tai aš pavadinčiau – pati siaubingiausia žmogaus išraiška, ką jis gali padaryt. Ir aš džiaugiuosi, kad Lietuva, nors ir kopijuoja, vis tik dar aukštesnius pastatus uždraudė statyti.
Vilniuje yra tokia eklektinė Europos aikštė, kur net aikštės nėra, tik pavadinimas, bet ten pristatyta aukštų dėžučių – siaubingų dėžučių – ir kiek architektai dar tik pačioj pradžioj kėlė didžiulį – didžiulį – susirūpinimą, reiškė didžiulį susirūpinimą – negalima Vilniuje statyti aukštų pastatų – ne, jų balsas nieko nelėmė, kada negyvi verslininkai – godūs pinigams – iškart ėmė statyt tuos aukštus pastatus, kurie darko miesto vaizdą. Ir kada tarp jų aš važiuoju dviračiu, darosi koktu, kokia, na, turėčiau jums pasakyt – tobulumo išraiška – kaip kiti architektai galėtų sakyti, tie komerciniai architektai, bet tikri architektai pasakytų – kokia nelaimė, kad yra tokie architektai. Bet tai vis tiek ne tas, kas yra Dubajuje, ten tokia nelaimė – tai pasaulio nelaimė. Bet kadangi godus pinigams ir populiarumo siekimui gyvulinis protas ir architektų protas nori šlovės ir garbės, štai jis tada ir kuria tokius siaubūnus. O pradžią davė amerikonai Manheteną pradėdami vystyt dėl brangios žemės, nes gi žemę pardavinėja, žemę, kurios žmogus nesukūrė – pavertė preke – ir tada pardavinėja brangiai, o jeigu brangiai, tai galima ją mažame plote pastatais iškelt į viršų, ir turėt labai didelį pelną, jeigu išnuomot visus tuos butus, ar paverstus viešbučiais kambarius. Tai štai ta bacila – tikroji bacila – buvo pasėta, kad pradėjo lenktyniaut, kuo aukštesnį pastatyt pastatą, ir ta bacila perėjo pas tuos pačius beduinus ar dar kažkokius ten klajoklius, ir jie patys pradėjo kopijuot tai.
Ir aš džiaugiuosi, kad Lietuvoj nėra tokių milžiniškų statinių, kad Lietuva vis tiktai yra tas gamtos lopinėlis su žemais pastatais. O ateityje bus iš tikrųjų Lietuva darni su gamta – visi šitie pastatai bus nereikalingi – žmonės nenorės juose gyvent, dirbt – jie netinkami, nes ta energinė sankaupa, kurią turi žmonės, virpesiais gi sklinda. O juk žmonės – kuo aukštesnis pastatas, tuo daugiau žmonių, tuo įvairesnių virpesių lauke gyvena. Tai yra chaosas!
Įsivaizduokit, koks yra skirtumas tame aukštame pastate, atsivėrus langą žiūrėt. Aš čia pravažiuodamas dviračiu net sustojau – yra nauji kvartalai Vilniuje, ir kada aš žiūriu į juos, ten brangūs butai, bet Amerikoj tokie kvartalai yra na, tų socialinių bustų, kur žmogus, neturėdamas pinigų, jis gali gaut iš savivaldybės patį pigiausią tokį bustą – bet ten yra normalūs statiniai, o čia pardavinėja tokius pat – tokius pat statiniuose esančius butus už milžiniškus pinigus! Liūdna, kada gobšūs verslininkai užgrobia stadioną – Žalgirio stadioną – Vilniuje, ir paverčia statybų aikštele, kad pastatytų komercinius pastatus. Stadionas sunaikintas vietoj to, kad jį suremontavę būtų, nes patogi vieta – patogi – reikia tenai užgrobt tą vietą ir paverst ją džiunglėmis stiklo-betono, ir dar tokiomis juodomis. Tai yra liūdna.

Bet mes turim tą dvasinį Protą, kurį reikia pažadint ir tarp architektų, kad jie atsisakytų tokių projektų, kad jie nekurtų, o iš tikrųjų negriautų visumos Darnos. Tokie architektai yra griovėjai – jie apsunkina – apsunkina – tą virpesių Meilės Lauką žmonėms pasireikšti, nes tarp dangoraižių, va tame Dubajuje, jūs Meile nepasireikšit – pasireikšit tiktai ydomis – Meilei ten nėra polėkio, Meilei reikia Erdvės – Kosminės Erdvės – o planetoje – bent jau gamtos erdvės.
Štai dėl to aš ir džiaugiuosi Lietuva, kuri neturi tokių siaubą keliančių vis tiktai aštrių kampų, kokie yra labai išvystytoje materialioje šalyje. Mes dar esam arčiau žagrės, nors jau nutolę, ją išmetę – sulankstę savo vidų – bet vis tiek mes esame ne tiek nutolę, kiek išsivysčiusių šalių žmonės. Taip, kad aš džiaugiuosi, kad Gyvasis Kelias prasidėjo Lietuvoje, ir dėl to žinau, kad Lietuva bus apsaugota nuo tokių siaubingų poveikių, kokie yra tiek žmogaus sukurti, tiek virpesių išprovokuoti kaip stichinės nelaimės.
Štai mes ir esam dabar Apvaizdos saugomi, kad mes išliktume Gyvajame Kelyje. Ir kiekvienas einantis Gyvuoju Keliu – tai yra brangakmenis, kurį reikia puoselėti, saugoti, ir tuo pačiu šlifuoti, kad atsirastų dar viena briaunelė, kuri teiktų dar vieną naują spindulio atšvaitą. Tai yra Kūrėjo toks sumanymas, kad mes būtume Jo brangakmeniais tarp šitų septynių milijardų – Gyvais Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnumis ir dukromis. Štai yra gyvenimo – ilgalaikio gyvenimo – šitame pasaulyje Prasmė žengiant į Amžinybę. Gyvenkime prasmingą gyvenimą drauge su Kūrėju, atrastu savyje, kurdami Meilės Erdvės Lauką pirmiausia savo Širdyje, o tada aplinkoje.

Ačiū Daivai už iššifravimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2019-08-23 10:10:27

Komentarai

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal