Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Mano mokymas - Dešimt raupsuotųjų dabartiniais laikais, 2019 09 17

Mano mokymas - Dešimt raupsuotųjų dabartiniais laikais, 2019 09 17

Pamėginkime dar kartą paskaityti žemiau aprašytą epizodą –

2. DEŠIMT RAUPSUOTŲJŲ ( Urantijos Knyga, p.1827 )
Kitą dieną Jėzus su šiais dvylika nuėjo į Amatą, netoli Samarijos sienos, ir jiems priartėjus prie miesto, jie sutiko dešimties raupsuotųjų grupę, kuri gyveno netoli šitos vietos. Šitoje grupėje devyni buvo žydai, vienas buvo samarietis. Šiaip jau šitie žydai būtų susilaikę nuo bet kokio bendravimo ar kontakto su šituo samariečiu, bet jų bendra liga buvo daugiau negu pakankama priežastis tam, kad jie visus religinius prietarus įveiktų. Jie buvo daug girdėję apie Jėzų ir apie jo ankstesnius išgydymo stebuklus, o kadangi šie septyniasdešimt buvo įpratę pranešti laiką, kada galima tikėtis Jėzaus atvykimo, kai Jėzus su šiais dvylika išvykdavo į šitas keliones, tai šiems dešimčiai raupsuotųjų buvo pranešta, kad jo pasirodymo šitoje vietovėje tikimasi maždaug šituo metu; ir jie, dėl to, išsidėstė čia miesto pakraštyje, kur tikėjosi atkreipti jo dėmesį ir paprašyti, kad jis išgydytų. Kada raupsuotieji pamatė besiartinantį prie jų Jėzų, tuomet nedrįsdami prieiti arčiau, jie stovėjo tolokai nuo jo ir šaukė jam: "Mokytojau, būk mums gailestingas; apvalyk mus nuo mūsų kančios. Išgydyk mus taip, kaip tu išgydei ir kitus."
Jėzus šiems dvylikai kaip tik ir aiškino, kodėl Perėjos pagonys, kaip ir ne tokių griežtų pažiūrų žydai, labiau norėjo tikėti evangelija, kurią skelbė šie septyniasdešimt, negu griežtesnių pažiūrų ir tradicijų supančioti Judėjos žydai. Jis atkreipė jų dėmesį į tą faktą, kad jų žinią lygiai taip pat buvo palankiau sutikę galilėjiečiai, ir net samariečiai. Bet dvylika apaštalų vis tiek vargu ar norėjo puoselėti nuoširdų jausmą ilgą laiką niekintiems samariečiams.
Todėl, kada Simonas Uolusis tarp raupsuotųjų pamatė šį samarietį, tada jis stengėsi priversti Mokytoją eiti tiesiai į miestą net ir trumpam nesustojus su jais pasisveikinti. Tarė Jėzus Simonui: "Bet kas, jeigu šis samarietis Dievą myli taip, kaip ir žydai? Argi mes turėtume teisti savo bičiulius žmones? Kas gali pasakyti? jeigu mes šiuos dešimt vyrų išgydysime, tai galbūt šis samarietis pasirodys, jog yra dėkingesnis net ir už šiuos žydus. Ar tu esi tikras dėl savo nuomonės, Simonai?" Ir Simonas iš karto atsakė, "Jeigu tu juos apvalysi, tai greitai ir pamatysi." Ir Jėzus atsakė: "Taigi, iš tiesų tegul taip ir įvyksta, Simonai, ir tu greitai sužinosi tiesą apie žmonių dėkingumą ir kupiną meilės Dievo gailestingumą."
Jėzus, priėjęs arti prie raupsuotųjų, tarė: "Jeigu jūs tikrai būsite išgydyti, tuomet nueikite ir pasirodykite šventikams, kaip to reikalauja Mozės įstatymas." Ir jiems einant, jie buvo išgydyti. Tačiau kada šis samarietis pamatė, kad jis yra pagydytas, tada apsisuko ir, ieškodamas Jėzaus, ėmė garsiai šlovinti Dievą. Ir kada jis surado Mokytoją, tada parpuolė ant kelių prie jo kojų ir dėkojo už apvalymą. Kiti devyni, žydai, taip pat pamatė, kad yra išgydyti, ir nors jie taip pat buvo dėkingi už apvalymą, bet jie ir toliau keliavo, kad pasirodytų šventikams.
Samariečiui tebeklūpant prie Jėzaus kojų, Mokytojas, žiūrėdamas į šiuos dvylika, ypač į Simoną Uolųjį, tarė: "Argi ne dešimt buvo apvalyta? Kur tuomet yra kiti devyni, tie žydai? Tiktai vienas, šitas svetimas, sugrįžo tam, kad suteiktų šlovę Dievui." Ir tuomet jis tarė samariečiui, "Kelkis ir eik savo keliu; tavasis įtikėjimas išgydė tave."
Samariečiui nueinant Jėzus vėl pažvelgė į savo apaštalus. Ir visi apaštalai, išskyrus Simoną Uolųjį, kuris akis buvo nuleidęs, žiūrėjo į Jėzų. Šie dvylika nepratarė nė žodžio. Taip pat nieko nepasakė ir Jėzus; jam ką nors sakyti nebebuvo reikalo.
Nors iš šitų vyrų visi dešimt iš tikrųjų tikėjo, kad jie serga raupsais, bet šita liga sirgo tiktai keturi iš jų. Kiti šeši buvo išgydyti nuo odos ligos, kuri buvo klaidingai palaikyta raupsais. Bet samarietis iš tiesų sirgo raupsais.
Jėzus paliepė šiems dvylikai nieko nepasakoti apie raupsuotųjų apvalymą, ir jiems atėjus į Amatą, jis pastebėjo: "Jūs matote, kaip būna, jog šeimos vaikai net ir tada, kada savojo Tėvo valiai nepaklūsta, tai jo palaiminimą priima kaip savaime suprantamą. Jie mano, jog tai yra nereikšmingas dalykas, jeigu Tėvui nepadėkos už tai, kad jis padovanoja jiems išgydymą, bet šie svetimieji, kada iš šeimos galvos gauna dovanų, tada būna kupini nuostabos ir negali nepadėkoti suvokdami tą gėrį, kuris jiems buvo padovanotas." Ir vis tiek apaštalai nieko neatsakė į Mokytojo žodžius.

O dabar palyginkime visą šį epizodą su šios dienos Gyvuoju Keliu ir mūsų Gyvąją Šventove – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąja šventove.
Raupsuotieji – tai visa serganti žmonija, visi klaidžiojantys mūsų dvasiniai broliai ir sesės. Kaip iš tų dešimties sergančiųjų tik keturi sirgo raupsais, kitų ligos buvo kitokios odos ligos, tik jų oda buvo panašiai žaizdota kaip ir raupsų liga susirgusiųjų. Tačiau raupsais tuo metu sirgo daugybė, ne tik tie dešimt. Tiesiog tie dešimt parodė daugiau noro išgyti, ir įdėjo asmeninių pastangų, kad gautų išgydymą iš Jėzaus. O Jėzus tuomet tarė samariečiui, "Kelkis ir eik savo keliu; tavasis įtikėjimas išgydė tave."
Tad ir žmonija serga ne raupsais, bet iliuzinio ritualinio tikėjimo liga, o kai kurie ir ateizmo liga, tad jų vidiniai ieškojimai turi daug baimės, daug vidinių suvaržymų, kurių peržengti didžioji dalis niekaip neišdrįsta – bent kol kas. Tačiau kai kurie iš jų, po ilgų apmąstymų viduje, po tam tikrų net ir ieškojimų ir klaidžiojimų vis tik surado jiems nesuvokiamą takelį ir pateko į Gyvąjį Kelią mūsų svetainės dėka ar kokių nors Apvaizdos suformuotų aplinkybių dėka, kad jie pradėtų kelti sau esminius klausimus apie savo gyvenimo prasmę ir paskirtį, apie savo esamą padėtį, ir kaip ją pataisyti, pagerinti, o dar vėliau jų didesnis budimas dvasine Šviesa juos – kai kuriuos – atvedė ir į Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją mūsų šventovę. Ir jie pradėjo mokytis nuosekliai studijuoti dvasinius šaltinius gilumine prasme, mokėsi melstis savais žodžiais, mokėsi, įveikus viduje išsikerojusią baimę, tarti balsiai maldą iš Širdies per gyvąją kolektyvinę dvasinę komuniją savo Širdį atvėrus Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Mokėsi vis sitopresnio ryšio su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – ir vis stipriau jautėsi savimi, ėmė formuotis vidinė kosminė įžvalga, gilėjo Širdies atsivėrimas, gimė būsena, pajaučiant vis daugiau Meilės ir Tiesos, Teisingumo ir Gailestingumo, Gėrio ir Grožio energinių virpesių iš Kūrėjo, pajaučiant savo stiprėjimą ir vidinės baimės tirpimą Rojaus Trejybės-AŠ ESU Meilės Šviesoje. Taip vyko gyvas sielos gijimo ir augimo procesas, kada nukrito anksčiau varžę ir veržę ritualų pančiai, Širdis ėmė plakti vis laisviau.
Bet gi gyvulinis protas savo pozicijų dar nebuvo visiškai užleidęs, jis ėmėsi savo darbo ir silpnino įtikėjimo gležną daigą. Nors pati liga – netikėjimo ir ritualų – tų simbolinių raupsų liga – ir buvo išgydyta, bet dėkingumo Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU absoliučios daugumos išgydytųjų Širdys neišreiškė ir Ištikimybę Rojaus Trejybei-AŠ ESU ir Gyvąjį Kelią iškeitė į savo savanaudiškų interesų tenkinimo klystekelius – jie visi paliko Gyvąją Šventovę ir atsuko nugarą Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU, o savo dabartinę būseną – jau didele dalimi jiems pasveikus, jie priėmė kaip savaime suprantamą ir natūralią, kad tokią būseną jie pasiekė tiesiog patys, o gyvoji Šventovė nieko jiems nedavė ir duoti negalėjo, ir negali, dėl to nėra ko čia joje gaišti laiką, kad dar dėkotum Kūrėjui savo Širdimi. Tiesiog jie pasiėlgė kaip tie devyni žydai – pasveikom – na, ir ačiū Dievui, o toliau – vėl gyvensime kaip gyvenome – su visais kitais, sugrįžę pas tuos kitus, kuriuos ir buvome palikę, dargi jų ir atsiprašysime, kad juos buvome palikę. Ir bus daug jiems džiaugsmo, kad vėl visi drauge būryje – kaip anksčiau.
Ne, nebus tai ilgalaikis džiaugsmas, nes raupsai atsikartos, atkris vėl toji sunki liga, jeigu tik liksite prie raupsuotųjų, nes Širdis nebegaus to Tyro Meilės Gurkšnio, Grožio nebepatirs Širdis gyvai, nes atstūmė Grožio Šaltinį ir Centrą sulaužiusi Ištikimybę Rojaus Trejybei-AŠ ESU, palikdama Kūrėjo vardo mūsų Gyvąją Šventovę.
O juk per šios Gyvosios Šventovės patyrimus perėjo šimtai mūsų sielos brolių ir sesių, perėjo, sustiprėjo, ir išėjo be jokio dėkingumo Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Tų išgydytų devynių žydų nedėkingas Kūrėjui elgesys atsikartojo savo elgesiu po dviejų tūkstančių metų šiuolaikinėje civilizacijos aplinkoje šimtams palikusių Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę, net nesusimąstant apie padarytą žalą atienančioms kartoms, kaip ir šios dienos kartai, ir dar labiau savo asmeninei Dvasinei Dabarčiai be Kūrėjo. Jie šitos dienos akimirkos prasmės visiškai kai nesupranta, todėl ir jų elgesys yra ne tik neišmintingas, bet prieštarauja Rojaus Trejybės-AŠ ESU Valiai. Dar daugiau – tai nuodėmės ir išdavystės negyvas klystkelis. Ir šiuo atveju neišgydyti žmonijos milijardai yra neišgydyti dėl savojo nemokšiškumo ir nežinojimo, kad yra Gyvasis Kelias ir Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji mūsų šventovė. Dėl to jų liga juos skaudžiai kankins ateityje. Tačiau patyrusieji Gyvojo Kelio ir Rojaus Trejybės-AŠ ESU virpesių poveikį iš paties Kūrėjo, ir atstūmus juos iš visų jėgų savo sąmoningu apsisprendimu patys sau užsitraukia daug sunkesnes pasekmes negu tie žmonijos tamsuoliai ir akli milijardai. Ir jiems joks pasiteisinimas nebegalios, kad nieko nežinojo ir nesuprato.
Mes gi pasirinkome to vienintelio sameriečio kelią, parpuolėme ant kelių Dvasioje iš Meilės Kūrėjui ir reiškiame Dėkingumą, ir Garbinimą Kūrėjui. Mes išgijome Kūrėjo Meilės virpesių patyrimo dėka, ir nuolat iš Širdies už tai dėkojame, dėkojame Kūrėjui – Rojaus Trejybei už mūsų išgydymą ir tolimesnį vedimą iš vidaus į dar ryškesnę Meilę, Tiesą, ir Šviesą. Ir ypač tą būseną Palaimos ir Ramybės akimirką paliudijame gyvosios kolektyvinės komunijos su Kūrėju – ir tarpusavyje – metu, per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje.
Tai ir yra Gyvenimo Amžinybėje Vienintelis Gyvasis Kelias ir Vienintelė Gyvoji Tikrovė, kurioje Kūrėjas ir Kolektyvinis Kūrėjo Garbinimas išreiškiant Dėkingumą yra neatsiejama Evoliucijos dalis visose Visatose ir net pačiame Rojuje – Kūrėjo Gyvenamojoje Buveinėje, Kūrėjo Energinių Virpesių sutelkimo Centre, ir mūsų Likime.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2019-09-17 11:16:10

Komentarai

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal