Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Mes esame Kūrėjo Lašas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje. Pakalniuose (Utenos r.) 2019 09 22

Algimanto pamokomasis žodis – Mes esame Kūrėjo Lašas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje. Pakalniuose (Utenos r.) 2019 09 22

Kada milžiniški potvyniai užlieja milžiniškas teritorijas, žmonės praranda fizinę gyvybę, praranda namus, sugriaunami pastatai, o juk tai – jeigu jūs pamąstytumėte giliau – tai – vienas lašas, nes gi tas vandauo yra iš lašų. Liūtis, kuri paskandina atskiras šalių teritorijas, be lašo negali būti. Lašas prie lašo – potvynis.

Štai ir mes esame Kūrėjo Lašas – įlašintas į šitą planetą.

Kada mūsų yra nedaug – Lašų – tai, kaip ir sako, yra tarsi krapnojimas, bet taip ir nepalaisto nei žemės, nei žolės, bet mes vis tiek esame – esame. Mes negalime palaistyti visos žmonijos. Žmoniją laisto Kūrėjas – visiems padovanoja Save, Savo dvasią – Minties Derintoją. Tačiau savo aplinkoje ir savyje mes esame Kūrėjo ir pasireiškimas, ir atvaizdas, ir tuo pačiu susilieję su Vandenynu, su Visa Kūrėjo – kaip Šaltinio – Visuma. Mes Jame kuo labiau esame atsivėrę, tuo labiau jaučiantys, kad Jis yra mums Savas – Tas Vandenynas, Tas Šaltinis. Jis mus stiprina, guodžia, ramina, teikia Palaimą, ir tuo pačiu skatina būti ir mus tuo pačiu Guodėju kitiems, Stiprintoju, Apšvietėju tos Kūrinijos, kokios jie nemato, o juk jie yra toje pačioje Kūrėjo Šeimoje, bet yra atskirtis, jie nenori būti Tikrovėje, nes jie tos Tikrovės negali suprasti, kuri paranoksta jų mąstymo energinįų virpesių dažnį – negali suprasti. Žmonės pripžįsta Kūrėją, pripažįstą Aukštesnę Galią, Jėgą, Protą, bet jeigu tiktai pasakai konkrečiai, kad tai – Rojaus Trejybė-AŠ ESU, iškart atšoka. Perdaug ryšku, kai sukonkretina Asmenų pavadinimu. Dar kai sakai – Šaltinis – dar nieko, jau pasakai – Tėvas, Motina – na, čia negali būti. Ir nepaisant šito, mes esame tas Lašas, kuris sukels Potvynį. Dabar tas akinantis iš tikrųjų virpesių, sklindančių iš mūsų, pasireiškimas žmogų išgąsdina, vaikų – ne – jeigu jie mažiukai, jie yra nuoširdūs – jų neišgąsdina, jie greitai adaptuoja savo mąstymą ir atsivėrimą iki Paties Kūrėjo Virpesių, bet problema yra suaugę. Jie labiau bijo negu vaikai.
Štai kada visa Visata neturi baimės, o mes bijome už visus nebijančius, bijome to, ko nėra! Iš tikrųjų mes bijome prarasti mūsų puikybę, nes mūsų puikybė neleidžia mums būti be kaukės, tada mes užsidedame kaukes – su vienais vienokias, su kitais kitokias, o savimi taip ir bijome būti, nes tai yra puikybė – yda – pati didžiausia žmogaus yda – puikybė – kada jis nenori nusileisti iš tų dirbtinų žemo energinio dažnio virpesių, kuriuos diktuoja aplinka, kai jis vidumi žino, kad jis gi ne toks. Visi pripažįsta, kad nori, kad jiems būtų gera, kad jiems būtų smagu, bet jie nenori patys būti savimi, nes jų niekas nemokė. Todėl, tą suvokdami, mes turime jau bent patys pasireikšti kuo ryžtingiau Kūrėjo Šviesa, ir ne tik Šviesa, bet mūsų virpesiai turi būti pripildyti Kūrėjo aukščiausio dažnio Virpesių, kad jie sklistų mums net nepratarus žodžio – jau iš mūsų sklistų virpesiai, kad kitus iš kojų verstų – bet mūsų viduje turi būti tų virpesių Šaltinis visiškai įsiviešpatavęs – visa kuo. Štai tada yra ta virpesių sklaida – kaip Kūrėjas kūrinijai paskleidžia, taip mes paskleidžiame iš savęs, nieko net nesiekdami, bet iš mūsų jau sklinda tie virpesiai – bet mes turime būti taip pat tyri ir skaistūs kaip Kūrėjas. Mes negalime gi būti Tyrasties Šaltinio atvaizdu patys be tyrasties – niekaip neišeina to atvaizdo – nors aidu – atkartoti, ir štai mes, šitą suvokdami, ir turime dėti vis daugiau nuoseklių, nuoširdžių pastangų, kad patys – patys – būtume su Kūrėju, kas akimirką. Ir tas buvimas mus ne tiktai stiprina, malonina, bet tuo pačiu suteikia atlygį, kad mes iš tikrųjų ir pajuntame geresnę fizinę būseną, dvasinę būseną. Tai nereiškia, kad nebus iššūkių, kurie sukels nepasitikėjimo – kiekvienas naujas iššūkis atneša nepasitikėjimo – bet su Kūrėju kuo aukštesni virpesiai yra mūsų viduje jau tapę nuosavi, tas iššūkis mums tada tampa keliantis alkį – Aš noriu to iššūkio, aš noriu pasireikšti kaip Kūrėjas sumanęs, kad aš įsisavinčiau šitą iššūkį, ir stočiausi ant naujo – net kokybiškai naujo – laiptelio.
Dėl to mes ir esame šitame Kelyje tie pirmieji Lašai. Kada bus potvynis, niekas nebematys tų Lašų, bus visų Brolystė. Kur bepasižiūrėsi, visur bus Kūrėjo Atvaizdas, bet mes tą akimirką jau nebeturėsime tokio patyrimo, koks čia yra. Kada mes esame atskiri Lašai, mes žinome, kaip gali vėjas papūtęs iškart išgarinti tą lašą, ir jis nespėja nusileisti ant žemės paviršiaus, ypač jeigu dar oras karštas, o kada liūtis atvėsina, iškart gaiva yra, vaivorykštė yra – kaip džiugina akį.
Štai aš vakar žiūrėjau, atsidaręs langą, fejerverkus, šaudė Vingio parke iki pamišimo. Kiek pinigų į orą iššvaistė! Kai pradėjo prieš aštuonias, aš užmigau, pabudau, jau buvo apie pusė vienuolikos – dar trinksi – tai ten apie keturias valandas šaudė. Kiek pinigų išmesta! Vingio parkas – kur turėtų būti ramybės oazė, gamtos lopinėlis miesto – miesto – vidury. Tai ten turėtų būti tylos zona, nes pati nuostabiausia muzika yra Tylos Muzika, Kūrėjo suteikta, tiktai išgirsti ją reikia. Ir vakar sakiau šventovėje – noriu tą patį pakartoti – kada žiūrėjau užvakar per Maskvos televiziją laidą – Голос 60+ – Balsas 60+ – tai ten šešiasdešimtmečiai ir vyresni patys demonstruoja, ką jie gali dainuoti. Ir atėjo vienas, apsirengęs baltais drabužiais, žili plaukai, bet nuostabiai iššukuoti, ilgi, į kasas supinti – ne, gal ne į kasas, tiktai gal užpakaly į vieną bendrą kasą – barzda ilga, na, kaip sakytum, dainius, krivulė pagonių toks, ir baltais marškiniais, baltom kelnėm, drobinėm kelnėm, viskas – gražu, ant galvos – toks iš medžio ažuolo lapelių vainikas uždėtas, ir jis su kanklėm išėjo – su kanklėm – su gusli kaip rusai vadina, ir jis tokią melodiją taip nuoširdžiai dainavo – Rusijai skirtą himną, gali pasakyti, bet jis daugiau skirtas – tik per Rusiją – Kūrėjui. O ten sėdi keturi žinomi dainininkai – dvi moterys, du vyrai – ir Levas Leščenko – jis gi žinomas jau seniai – dar tarybiniais laikais –tai jis sako – Na, aš čia ir nesupratau, ką čia norėjo pasakyti šita daina, čia kažkokia mantra, bet – sako – aš nesupratau. Tai tas žmogus, kuris visą gyvenimą dainuoja, jis nesuprato, kodėl išėjo šitas žmogus, šitaip apsirengęs, šitokią dainą dainavo, ir instrumentai – tik kanklės – jos yra švelnios, tylios palyginus su būgnais, kai išeina ten – net ir daininikas, kuris dainuoja patriotines dainas, melodingas dainas, jis negali suprasti, kur jau eina širdies atvėrimas į Dvasios Šaltinį, į tą pusę. Taip, dauguma atėjusiųjų atrodo labai jaunai, o ten devyniasdešimtmečiai išeina, ir visi sako – Mane palaiko daina – palaiko. Vienas šachtininkas atėjo, dvidešimt penkerius metus šachtose dirbęs, tiesiog skaldęs anglį ten, po žemėm, sako – Aš savamokslis, aš mokiausi klausydamasis įrašų – Karuzo, Nikitino, Pavaroti, žodžiu, tų žinomiausių operos solistų, bet kai jis pradėjo dainuoti, tai apsalo širdis, ir aš galvoju – ten programa numatyta, kad atsirenka kiekvienas savo, kas jam patinka iš tų dainuojančių – čia yra kaip apžiūra – o paskiau jie turės savo grupelę ir kas savaitę vis kažkas iškris – prasčiausi mokiniai – kurie mažiausiai nustebins tą komisiją ir žiūrovus, jie bus išmesti lauk. Tai aš ir galvoju, jie ten estradines dainas dainuoja, šitas operą dainuoja, jie negali jam nieko suteikti. Tai viena ir pasakė – Aš iš jūsų mokysiuos. Iš to šachtininko! Jis dainuoja Širdimi, ir balsas yra atitinkamas.
Tai va, mano mylimieji, jeigu jie visi turėtų Kūrėją, atrastą savyje, tai šimteriopai būtų ir išraiška, ir galia, ir savitarpio supratimas. To dainiaus nė vienas nepasirinko, o sako – Tai, kad čia tokia mantra – sako – jinai tokia į meditaciją traukia. Tai jis taip ir nusijuokė, sako – Tai aš turiu linksmesnių. – ir pradėjo linksmai. O! Atgijo visi. O tai yra jau daug žemesnis virpesių dažnis, jau jiems priimtinesnis, jau tada ir juda taip, o kaip mantra, jie nežino, ką daryti. Tai ką jie gali suteikti jam – nieko. Dėl to ir svetimi virpesiai, dažnis jo per aukštas. Jis ne tokiam konkursui tinkamas. Tai ką kalbėti, jeigu išeis kažkas ir kalbės apie Kūrėją – Tėvą ar Motiną – sakys – va, ir jūsų viduje – Tėvas ir Motina – jie nesupras, apie ką eina kalba.
Taip kad, mano mylimieji, patyrimai yra mums nuostabiausi, kadangi mes esame pavieniai Lašai. Kada bus visas Potvynis, kada bus užlieta žmonija, bus lengva gyventi, bet nebus šitų iššūkių, kokius mes patiriame, kai mes turime neišgaruoti, mes turime išlikti ta Lašo kokybe, net nukritę iki žemės paviršiaus, pagirdyti savo aplinką, o daug Lašų išgaravo – išgaravo iš Šventovės, išgaravo iš Gyvojo Kelio. Reiškia, nebuvo Širdies Vožtuvas atvertas Tam Vandenynui – Šaltiniui.
Meldžiu, kad jie sugrįžtų. Kai kurie sugrįžo vakar. Tik ar ilgam? Meldžiu, kad mes išsilaikytume. Garantija yra mūsų atsivėrimas – nėra kitos. Kūrėjas negali pažeisti mūsų laisvos valios, net ir būdamas Visagalis. Amen.

Ačiū Violetai už iššifravimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Komentarai