Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Visose savo mąstymo, veikimo sferose stengtis privalu visą laiką save derinti tiktai su Kūrėju – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Vilniuje, 2019 11 02

Algimanto pamokomasis žodis – Visose savo mąstymo, veikimo sferose stengtis privalu save derinti tiktai su Kūrėju – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Vilniuje, 2019 11 02

Mylimieji, mes, eidami pas mūsų Tėvus Rojuje – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – einame per laiko ir erdvės pasaulius, einame per visatas. Kūrinija nėra tobula. Kada jūs maldoje sakote, kad – Tu viską sumanei tobulai – tai yra tobulumas, esantis tik Rojuje. Tuo tarpu, kada Evoliucinį planą turi įgyvendinti vaikai, būdami toliau nuo Tobulumo Šaltinio, nuo Paties Kūrėjo, tada prasideda to tobulumo neatitikimas Kūrėjo Tobulumui kaip Tobulumo Šaltiniui. Dėl to kuo toliau nuo kūrinijos geofrafinio centro – Rojaus – Kūrėjo gyvenamosios buveinės – į išorę kosminėje erdvėje yra arba sumanyti ir sukurti Architektūriniai pasauliai atitinkamoms funkcijoms arba evoliuciškai atsiradusios planetos, kuriose gyvena mirtingieji, tai paklaida nuo Kūrėjo Tobulumo visą laiką didėja, auga.
Reiškia, mes, kada sakome, kad Rojus yra kūrinijos centras, taip pat darome klaidą. Rojus nėra kūrinijos centras – jis yra kūrinijos geografinis centras – geografinis. Neužmirškite šitą žodį pavartoti, kai norite Rojų apibūdinti centro žodžiu, nes kūrinijos Centras yra Pats Kūrėjas. Rojus yra Kūrėjo gyvenamoji buveinė – materija, o Rojus yra materialus, nors jis nei gyvas, nei negyvas. Jis nėra asmenis, bet jis yra materialus – vienos substancijos milžiniška kosminė – taip sakykime – kosminis kūnas. Tai jis gali būti tiktai kūrinijos viduryje, nes iš jo pasklinda visa trauka kosminei visai struktūrai, visoms Supervisatoms, Visatoms. Todėl Rojų apibūdinti dera tiktai pridėjus žodį – geografinis centras. Tuo tarpu kūrinijos Centras yra Pats Kūrėjas – iš Jo pasklinda Energija – pasklinda visa, kas egzistuoja kosmose. Pats kosmosas galų gale pasklinda iš Kūrėjo, per Rojų, į išorinę aplinką už Rojaus ribų.
Ir štai mes, eidami Gyvuoju Keliu, vis daugiau jaučiame, kokia yra Kūrėjo Valia – jaučiame savo Širdyje, reiškia, mes jau daugiau imame pažinti, patirti, atrastą viduje, Kūrėją, o tai liudija, kad mes panašėjame daugiau į Patį Kūrėją, nes pažinimas Kūrėjo, ir žvelgiant į išorę, kadangi mes Kūrėją pažįstame savo Širdimi-vidumi, patirdami Jį savo būsena, o žvelgdami į išorę, mes matome, kiek aplinka neatitinka Kūrėjo Valios, kiek ji prasilenkia.
Tobulumas – tai nėra sugebėjimas kažką nustebinti.
Yra graži laida per Maskvos televiziją – Удивительные люди – Nepaprasti žmonės. Tie žmonės demonstruoja įvairius sugebėjimus, įvairius gabumus – ten irgi daug klaidingų žodžių pavartojama – tobulai įvaldę vieną ar kitą veiksmą. Yra toks, sakykime, sugebėjimas, kad gali atlikti matematinius įvairius veiksmus – per akimirką – daug greičiau nei kompjuteris atlieka savo pačiomis net sudėtingiausiomis programomis, bet tai nėra tobulumas. Tie žmonės, kiekvienas savojoje sferoje, pranoksta apskritai žmonijos kitus žmones, kad kitiems atrodo, kad tai yra tobulumas, tai yra viršūnė. Paprasčiausia tie žmonės, kurie atskleidžia savo nepaprastas savybes, kuriomis naudojasi savo kasdieniame gyvenime – tuo pačiu nustebindami kitus – jie pavertė savo potencialą į aktualą daug stipresniu laipsniu, aukštesniu laipsniu, o tai reiškia, kad kiekvienas mes turime šitą potencialą, bet mes jo neatskleidžiame. O kaip mes galime atskleisti, jeigu dauguma vaikų ateina į mokyklą ne tam, kad mokytųsi, ne tam, kad įgytų didesnį supratimą apie kūriniją, apie Kūrėją, net apie save, nes tokios mokyklos nėra. Tada ir prasideda neatitikimas mokyklos turinio ir atėjusiųjų vaikų – sugadintų jau vaikų. Į mokyklą ateina apskritai sugadinti vaikai – tėvų sugadinti – nes jie ateina kupini baimės – kupini tos baimės, kurią vaikai namuose gavo iš tėvų per barimą, baudimą, per komandavimą.
Aš ir dabar nesutinku su Urantijos Knygoje pavartotu terminu, kad Kūrėjas ar Visatų vadovai vadinami valdovais. Jie nėra valdovai. Jie yra vadovai. Valdovas – tai komandomis, įsakymais valdo savo aplinką. Vadovas – jis atskleidžia kiekvienam, savo šeimoje gyvenančiam, skleidžia platesnį požiūrį, atskleidžia Meilę, atskleidžia Kryptį, kur turi žvelgti tie, kurie yra jo šeimoje. Tai yra vadovavimas paliekant laisva valia priimamą sprendimą patiems šeimos nariams. Čia – ne valdovas. Valdovui turi paklusti. Čia yra laisvos valios puoselėjimas ir tuo pačiu savęs pateikimas per kitus savo vaikus, kad jie ryškesnę išmintį paskleistų, ir dar ryškesne išmintimi pasidalintų su kitais, kurie taip pat galėtų tada pritaikyti iš potencialo paverčiamus aktualu sugebėjimus toje aplinkoje, ir tos aplinkos gerovei.
Šitokiu būdu ir tie žmonės laidoje – Nepaprasti žmonės – atskleidžia, kokie yra nepaprasti žmoguje sudėlioti potencialai. Čia dar nėra kalbos apie dvasinius potencialus – vien tik apie materialius, intelektualius – ir šitie potencialai, jeigu atremti visa tai į Kūrėją, atremti į Jo atradimą savo viduje, ir gimti iš dvasios, štai tada kuriama tokia mokykla, į kurią trokšta vaikai ateiti – šeimoje jau gavę pradmenis Meilės ir Kūrėjo pažinimo ir net patyrimo – be jokios baimės. Štai tokie vaikai atėję bus kūrybingi. Ir tai, ką dabar demonstruoja toje laidoje žmonės vienoje sferoje, kitoje sferoje jie nebeturi tų sugebėjimų, bet ateina kitas, demonstruoja sugebėjimus kitoje sferoje, ateina trečias, demonstruoja nepaprastus sugebėjimus – palyginus su dabartine aplinka – trečioje sferoje. Tai rodo, kad žmogaus potencialą paversti aktualu žmogus gali visose sferose. Tik reikia gyventi toje Kūrėjo Dvasios nuolatinėje būsenoje nuo pat gimimo. Štai tada baimės nebebus ir šešėlio, neliks baimės, kuri neleidžia šitų potencialų paversti aktualais, nes žemi virpesiai viešpatauja pasąmonėje įvairiais teršalais, ir nieko nepadarysi, jie viešpatauja ir sąmonės lygiu. Dėl to tie žmonės bijo būti mylintys – mylintys – o juk tai yra pats maloniausias pojūtis ir patyrimas, kokį gali patirti apskritai Kūrėjo vaikas – Meilę. Tai yra pačio aukščiausio dažnio virpesiai.
O dabar vaikai, atėję iš šeimos į mokyklą, Meilės nejaučia – nejaučia mokytojui, nejaučia savo vaikams, esantiems klasėje, nejaučia savo bendraklasiams. Tada prasideda stipresnio viešpatavimas silpnesnio atžvilgiu, nuskriaudžiant silpnesnį. Štai tokia mokykla nėra mokykla, o aplinka, kurioje yra tokios mokyklos, nėra valstybė, žinokite, nors ją gali vadinti valstybe. Ji nėra valstybė. Tai yra darinys tam tikrų struktūrų, kuriose dominantė yra tų struktūrų funkcija, kaip sumanė kažkokie sumanyti dirbtiniai dariniai savo sugalvotais pseudoįstatymais – be Kūrėjo. Įsivaizduokite, ar gali būti valstybė be Kūrėjo, kur sklistų Meilė, Šviesa, Brolystė?
Todėl, mano mylimieji, mes vis daugiau kreipkime dėmesį į kuo tikslesnį žodžių vartojimą. Pradėkime nuo tokio dalyko, nes dabar yra tragedija su kalba – ne tiktai su lietuvių kalba. Tas pats – su rusų kalba, su anglų kalba. Dabar viešpatauja, aš sakyčiau, teršalų vis didesnis antplūdis kiekvienoje kalboje, nes labai daug yra žodžių, kurie ateina į vartoseną iš pačių padugnių, iš pačių tamsiausių sluoksnių. Ir štai šitaip užteršiama lietuvių kalba, rusų kalba, anglų kalba. O kalbą taip pat turi poselėti šviesesni, aukštesni sluoksniai, kurie yra šitoje sferoje nusimanantys, bet jie bijo, nes jie patys nėra atradę Kūrėjo. Todėl kalbą užplūsta svetimi žodžiai. Ir dabar – labai dažnai – tas, kuris yra aktyvus tos žargonybių visos lavinos vartotojas, jisai sukuria savo žargoninį kalbos žodyną, ir jo bendraamžiai jį supranta, nes jie taip pat pasiduoda tokia blogai įtakai, o kiti žmonės jų tos kalbos nebesupranta.
Dėl to aš ir sakau, tikslus žodžių vartojimas tai yra tas pats Kūrėjo Valios vykdymas. Pasidavimas menkesnei arba degraduojančiai aplinkai, kuri primeta savo žodyną, yra prieštaravimas Kūrėjo Valiai, nes kalba taip pat turi vystytis į Šviesą, kad joje atsirastų daugiau žodžių, išreiškiančių net ir Meilės atspalvius-niuansus. O dabar Meilė yra teršiama, kai ji turi būti puoselėjama, iškeliama.
Todėl, mano mylimieji, ėjimas Gyvuoju Keliu, tai – ėjimas, atsirėmus į Kūrėją, ir visose savo mąstymo, veikimo sferose stengtis privalu – stengtis – visą laiką save derinti tiktai su Kūrėju, tiktai su Juo, ne su aplinka, kuri traukia į degradacijos liūną, bet stiebtis link Kūrėjo, prisiglausti prie Kūrėjo Šviesos ir Meilės, Tiesos ir Tikrovės, Gėrio ir Grožio. Kito kelio nėra – alternatyvos nėra.
Mes turime laisvą valią, bet jos negalime panaudoti savęs sunaikinimui. Mes turime ją susieti tiktai su Kūrėjo ištiesta pagalbos – Meilės ir Šviesos – ranka. Mes turime ją paimti, kad mus ištrauktų iš tos tamsos – ištrauktų visų Gerovei, kad mes, būdami savimi, ryžtingai, drąsiai, visur, galėtume kalbėti tik Meilės, Šviesos žodžius, jausdami ją, patirdami ją, ir tuo pačiu gyvendami Kūrėju Visumos Gerovei kasdienybėje, atlikdami bet kokį darbą, pavertę jį šventu, nes dirbdami kartu su Kūrėju mes pašventiname tą virpesių gamą, kurią mes skleidžiame tą pačią akimirką. Ir tie virpesiai sklinda iš mūsų. Todėl mes – šitokiu būdu – galime įnešti savo labai aktyvų, ryžtingą indėlį.
Būkime Kūrėjo Sūnumis ir Dukromis pagal Kūrėjo Sumanymą. Amen. Ačiū

Violetai už iššifravimą.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Komentarai