Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjo Galia yra milžiniška ir iki galo nesuvokiama – ir niekada nebus suvokiama – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016 05 28

Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjo Galia yra milžiniška ir iki galo nesuvokiama – ir niekada nebus suvokiama – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016 05 28

Pamėginkite įsivaizduot alpinistą, kopiantį į kalnus. Ir kas būtų alpinistui, kada jis – įsivaizduojate proporciją dydžio – kalno Himalajų ir alpinisto – jeigu tas kalnas sujudėtų, nors mažyte dalele imtų tos uolos judėt – kokį sukeltų pojūtį alpinistui, kada sujuda aplinka, kurioje jisai žengia, kaip skruzdėlė, žingsnis po žingsnio? Lygiai taip pat ir Kūrėjas, Jis yra kaip tie Himalajų kalnai, dėl to Jis ir negali sujudėt, perteikdamas per daug ryškius Mokymus, nes jeigu Jisai perteiktų tokius galingus Mokymus, kokia yra Tikrovė, jūs išprotėtumėt – neatlaikytumėt – manytumėt, kad prasivėrė kalnai, ir neturėtumėt į ką atsiremt, į ką kreiptis, nes visur virsta uolos, virsta tie kalnai, o jūs esat tiktai šapelis prie to kalno. Todėl Kūrėjas ir veikia, leisdamas Save suvokt iškreiptai per kitus Savo vaikus, kurie nužemina Jo sampratą iki tos dvasinės asmenybės, kuri yra Jo vaikas, bet kaip mokytojas, pateikiantis Šviesą kitiems.
Kaip jūs tą turite suprasti? Jeigu Kūrėjas nors kiek sujudėtų, visa kūrinija subanguotų, ir visi dvasiniai Jo vaikai patirtų milžinišką stresą viduje – milžinišką įtampą – net ir tiesiogiai iš Jo kilę įvairios kategorijos dvasių, nes Jo Galia nesuvokiama net ir iš Jo kilusiems – ir niekada nebus suvokiama. Todėl Kūrėjas ir negali tapt judėjimo dalimi, Jis leidžia judėti tiktai Jo viduje, Jo sutvertai kūrinijai – tiek materijai, pradedant ultimatonu, tiek ir dvasiai, tiek turinčiai asmenybės statusą, tiek jos neturinčiai gyvūnijai. Todėl kiekvienas iš mūsų ir turime galimybę pasiekti savąjį Likimą – tai taip pat padovanota Kūrėjo – kad mes galėtume patys, kiek esame pajėgūs atsivert – ir prisigert to Kūrėjo.
Aplinkui judėjimas vyksta, bet jis vyksta nežymus – tai ne Kūrėjo judėjimas – kuris judėt negali, kad mūsų pačių nesunaikintų – o mes, eidami šalia kitų judančiųjų – Visatose, kurios judėjime yra – tarp savo dvasios brolių ir sesių, kurie visą laiką kinta, ir nebūtinai į gerąją Šviesą, bet gali ir pasirinkt tamsą, ir net maištą – mes palaipsniui ryškėdami Kūrėjo Šviesa, prie to judėjimo adaptuojamės, ir net esame pajėgūs paveikt tą judėjimą Kūrėjo Šviesa, kurią patys prisigeriame. Taip ir sumanyta Kūrėjo, kad toji tamsa būtų užklojama Kūrėjo vis ryškesnės Šviesos iš kiekvieno Jo vaiko.
Ir jeigu mes dabar įsivaizduotume kelią iki Palangos nuo Vilniaus, ir kada pradedam šitą kelią nuo pirmojo kilometro stulpelio, mes negalvojam apie paskutinį kilometro stulpelį – kokia šalia to stulpelio auga žolė – bet mes esam tame kelyje – Procese. Ir dabar mes negalim suvokt, kokia yra pakeliui įvairių kilometrinių stulpų kūrinijoje mums suteikta patirtis, nes mes esame prie pirmojo kilometro stulpelio. Mes einame link savojo Likimo įgyvendinimo, bet einame dar sukdami ratus, ir ne šiaip ratus, bet zigzagais aplink pirmąjį kilometro stulpelį, ir labai dažnai mes dar grežiojamės atgal, ir galvojam – ar mums verta eiti – nes gi mes nežinom, kas laukia tame Palangos kilometro stulpelyje. Čia yra materialus palyginimas metaforiškai. Bet jeigu jūs niekada nebūtumėte lankęsi Palangoje, niekada nebūtumėt matę jūros ne tiktai natūroj, bet ir nuotraukoj, jūs nesuvoktumėte, kas gi yra toje Palangoje. Tai tas pats yra ir mūsų dvasinėje Kelionėje – mes net nesuvokiame, kas mūsų laukia kiekvienoje Visatos akimirkoje, ir dalyje, pakeliui link to paskutinio kilometro stulpelio, įgyvendinant mūsų kiekvieno Likimą. Bet jeigu mes žinotume, mus išgąsdintų lygiai taip pat, nes mūsų protas neatlaikytų tos Šviesos. Todėl mes taip ir skleidžiamės, ir kaupiam tuos patyrimus po krislelį – mes negalim apžioti to kąsnio, nes Kūrėjas sumanęs visą Evoliuciją tik mažais kąsneliais. Netgi ir materialių skanėstų turi būt kandami mažyčiai kąsneliai, kad jaustumėte, kaip organizmas virškina ne prikimštą skrandį pilno maisto, kad net neįmanoma jam virškint normaliai, taip ir burnoje, tu turi pajaust tik mažą kąsnelį, gerdamas vandens tik mažą gurkšnelį – po arbatinį šaukštelį reikia gert vandenį, ir ne daugiau. Tai tas pats ir dvasinis Kelias – tie patyrimai mūsų yra kaip arbatinio šaukštelio gurkšnelis. Ir tai suteikiama tam, kad mes galėtume patys nejučia – nejausdami to milžiniško spaudimo – vis pajausti to šaukštelio dozę, kaskart to šaukštelio, kuris augina mus dvasioje, nes tas šaukštelio ir skonis, ir kiekis suteikia milžinišką dvasinės kokybės virsmą viduje. Ir štai tas mažyčio šaukštelio dar vienas pasėmimas gali transformuot jus į dvasinio gimimo būseną, į tą tikrąją asmenybę, kurioje dingsta susierzinimas, pyktis, pavydas, baimė, kerštas – dingsta tai, kas taip vargina mirtingojo charakterį – visos vadinamosios gyvulinės ydos, ir atsiranda Meilė – ir nieko daugiau – Meilė – kuri susilieja su Gailestingumu, Teisingumu, Tiesa, Grožiu, Gėriu, Tikrove. Ir tada jūsų iš tikrųjų keičiasi ne tik charakteris, bet keičiasi jūsų ir fizinis organizmas, keičiasi jūsų DNR.
Tai yra milžiniška transformacija – tai ir yra iš vikšro tapimas drugeliu – ir nieko neįdėjus papildomai, išskyrus to šaukštelio patyrimo dozės nurijimą. Amen.

Ačiū Daivai už iššifravimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Komentarai