Forumas: temos peržiūra
Koks turėtų būti santykis tarp smerkimo, teisimo ir kantrybės?
Sveiki. Iš vidaus jaučiu, kad smerkimas ar kitų žmonių vertinimas, teisimas - nėra geras dalykas. Bet kai kurie taip daro, ir galvoja kad svarbu parodyti savo teisumą, savo žinias nekreipiant jokio dėmesio į tai kiek tas žmogus užaugęs, ar be jokio gilinimosi į koks to žmogaus artimiausias laiptelis.
Tiek kiek žmogus sugeba priimti tiesą - rodo jo sielos brandą. Bet dauguma spėju nėra tam pasirengę. Jeigu kažkam grubiai numetama tiesa be paaiškinimo - manau toks žmogus tik susiformuos savo griežtą antipatiją tam teiginiui ir tai turės priešingą rezultatą nei galbūt buvo siekta.
Didžiausias augimas yra kai yra mažiausia įtaka iš aplinkos - kai žmogus pats prieina išvadų, pats ieško atsakymų, pats mąsto, bando rasti. Todėl bendraujant, kaip ir šita tema daro, pirmiausia siekiama iškelti klausimų, tam kad žmogus susimąstytų, paklaustų savęs. Tada su tokiu dėmesingumu gali kilti idėjos ar prisimintos susijusios žinios.
Ar jūs patys susitinkate su žmonėmis kurie smerkia ir teisia, ar atvirkščiai vietoje to kad smerktų turi kantrybės kreiptis į žmogų pagal jo dabartinį lygį ir parodyti ką jis gali pasirinkti teigiamo, vietoj to kad akcentuotų ką jis blogai daro?
Jeigu žmogus yra įklimpęs purve, ar jo dėmesį vis reikia kreipti į tą purvą, ar atvirkščiai į kelią kuris padėtų jam išeiti iš jo? Urantijos Knygoje rašoma apie tai kad nuolatinis blogio apmąstymas naikina sielą.
Angelai kiek suprantu ir esu susiduręs irgi nesikiša į žmogaus laisvą valią, ir padeda jam tiek kiek žmogus paprašo. Tai kiek mes turime būti mandagūs ir kantrūs gerbdami kitus žmones? Ar prieš ką nors aiškindami turėtume atsiklausti ar tai yra jo valioje? Manau, kad būtent nekreipiant dėmesio į kiekvieną žmogų tai parodo nemeilę jiems, ir žmonės natūraliai tada atmetą bet kokią žinią. Ir atvirkščiai. Kol kas tiek.
2019-11-12 09:59:34
Komentarai
Suprantu, jog žmogaus kasdieniniai patyrimai dažnai nėra išskirtiniai ir ypatingi, tačiau aš nutariau pasidalinti šiandieniniu man netikėtu patyrimu. Šį rytą savo gyvenamajame rajone užėjau į vieną kavinukę paskanauti kavos, o tuo pačiu pasklaidyti ten esančius žurnalus, nes paprastai jų neperku. Vieną kartą kavinukės padavėjai esu sakiusi, kad mano supratimu yra pats neįdomiausias žurnalas "Žmonės". Labai seniai tai buvo mano pasakyta, tačiau jauna padavėja prisiminusi šį mano teiginį apie žurnalą, šiandieną jį atkartojo, ir pasiūlė jos supratimu man įdomesnį variantą: Jehovos liudytojų dvi skrajutes. Mandagumo vedina aš paėmiau šias skrajutes ir pasakiau, jog tai mano dvasinės savišvietos praeitas etapas. Analogiškai kavinukės padavėjai pasiūliau Urantijos Knygos ir forumo nuorodą, trumpai pasakydama apie ką tai... Mergina kategoriškai atsisakė paimti Urantijos Knygos nuorodos lapelį, patvirtindama, jog tikrai neskaitys šios knygos, nes pripažįstanti kaip dvasinį šaltinį vienintelę Bibliją. Dar ji manęs paklausė, kokio esu tikėjimo? Aš ją patikinau, kad jokiai sektai nepriklausau, praktikuoju Gyvąjį Įtikėjimą. Vėliau trumpai perskaičiusi Jehovos liudytojų skrajutę, atkreipiau dėmesį, į keletą teiginių. Pavyzdžiui, kad reikia atsisakyti pykčio, o kaip atsisakyti – nepaaiškinta. Kad reikia turėti gyvenimo tikslą (netgi išvardinti tikslai), bet koks pagrindinis gyvenimo tikslas ir gyvenimo prasmė—neįvardinta. Aš nesu priešiškai nusiteikusi dėl Jehovos skleidžiamų dvasinių vertybių, bet mano supratimu, tai labai paviršutiniškos atgyvenusios sampratos, neturinčios gyvasties bei giluminės dvasinės įžvalgos. Mane nustebino šios padavėjos ištikimybė ir tvirtas apsisprendimas bei pasirinkimas dėl Jehovos liudytojų sektos, ir kategoriškas jos atsisakymas pasidomėti Urantijos Knygos dvasinėmis vertybėmis, kurios išplėstų jos dvasinį požiūrį gilumine prasme (lig šiol aš nesupratau, kad ši miela ir nuoširdi mergina atstovauja Jehovos liudytojų sektai). Palygindama šią padavėja ir jos aklu pasitikėjimu Jehovos sekta, pagalvojau, kaip nepakanka ryžto, nuoseklumo ir pasitikėjimo Kūrėju kai kuriems urantams, nes tai pasirodo Rojaus Trejybės – Aš Esu Šventovėje, tai vėl išnyksta kaip rūkas. Kūrėjas juk yra numatęs evoliucijos planą mūsų planetai laisva valia per Gyvąjį Įtikėjimą ir per kiekvieno Jo vaiko dvasinį nušvitimą, o ne tariamą, kaip sakoma, prisilaikant tradicijų.... Kodėl Jehovos liudytojų sektos nariai vadovaujasi vien Biblija ir atstumia kitus Šviesos ir Meilės Šaltinius, tai mano retorinis klausimas...? Juk pakanka, kad katalikų tikėjimas remiasi vien Biblija. Dažnai pagalvoju, jeigu Jėzus dar kartą įsikūnytų ir pasirodytų mūsų planetoje, vėl būtų nepripažintas ir atstumtas kaip Kūrėjo Sūnus, lygiai kaip prieš du tūkstančius metų, taip kaip šiuo metu atmetama Apreiškimo Urantijos Knyga. Juk klaidinančios sektos suteikia daug baimių ypač vyresnio amžiaus žmonėms, kad tik nesigilintų, nestudijuotų ir neįsisavintų mums Kūrėjo suteiktos Dvasinės Gyvosios Šviesos per padovanotą Jo Dvasios Fragmentą Minties Derintoją ir Apreiškimo Šaltinius kaip Urantijos Knyga ir kitus.Su Kūrėjo meile.
adolfina
2019-12-26 22:20:14
Mielieji, savo mokymą šia tema parašiau į atskirą temą, kad ji nepasimestų tarp kitų komentarų.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2019-11-14 17:46:24
Pratęsiant A.Valdo pamąstymus apie mirtingųjų teisimą, smerkimą pažiedžiant jų laisvą valią, aš pateiksiu savo sampratą šia tema, pradėdama nuo Jėzaus mokymų atskleistų Urantijos Knygoje. Jėzaus antagonizmas žydų tradicijoms ir vergiškoms ceremonijoms visada buvo teigiamas. Jį sudarė tai, ką jis darė ir ką jis tvirtino. Mokytojas ne daug laiko paskyrė neigiamiems pasmerkimams. Jis mokė, jog tie, kurie pažįsta Dievą, gali patirti gyvenimo laisvę neapgaudinėdami savęs leidimais nusidėti. Jėzus sakė apaštalams: Žmonės, jeigu jūs esate apšviesti tiesos ir iš tikrųjų žinote, ką darote, tuomet jūs esate palaiminti; bet jeigu dieviškojo kelio jūs nežinote, tuomet jūs esate nelaimingi ir jau esate įstatymo pažeidėjai. 1655 – 02 Ši Urantijos Knygos citata mums suteikia tarsi žinutę, kaip mes turėtume atitinkamai bendrauti su broliais ir sesėmis, kurie yra kol kas nutolę nuo Tikrovės bei dvasinių vertybių. Šiandieną parduotuvėje atsitiktinai išgirdau vienos sesės nusiskundimą kitai, kad ji negalinti suvaldyti savo viduje nuolat kylančio pykčio. Keista buvo tai girdėti, todėl aš įsitepiau į jų pokalbį. Ką pasakiau, tiksliai neprisimenu, tik paminėjau, kad labai svarbu keisti savo būseną, o tai įmanoma tik keičiant savo požiūrį ir supratimą į aplinkinius. Trumpai pasidalinusi savo patirtimi, kaip valdyti savo vidinį gyvulinių ydų ir pykčio pasireiškimus bei kitą negatyvą, mes geranoriškai su šypsena atsisveikinome. Aš tikiu, kad ši sesė įsiklausė į mano nuoširdžius, be moralo ar pasmerkimo patarimus. Šiuo atveju nemanau, kad reikia prisitaikyti prie negatyvą skleidžiančių mirtingųjų, nes vis prisimenu Jėzaus mokymus, kad jis niekad netoleravo ir nepritarė klaidingai besielgiantiems žmonėms, bet visada blogį nugalėdavo gėriu ar pamokančia paslauga. Jis yra pasakęs: Aš ne teisėjas, te Dievas Tėvas teisia danguje, o Tėvas kaip žinome „teisia“- vien Meilę skleisdamas vienodą visiems tvariniams be jokių išlygų. Kiek žmogus atverta širdimi geba tos Meilės pasiimti, tiek jos prisipildo savyje. Tuomet tokio Dievo sūnaus ar dukros charakterio savybės iš gyvulinio paveldo palaipsniui keičiasi į dieviškąsias, ir jame nelieka vietos kitų žmonių smerkimui, paniekinimui, puikybei ar susireikšminimui. Rašau tai š savo patyrimų, tai, ką jaučiu pastaruoju metu. Manau neverta turėti greitų lūkesčių iš kitų mirtingųjų, kad jie staiga pasikeistų, mūsų supratimu, gerąja prasme. Juk tai procesas, kuris dažnai būna ilgas ir priklausomas nuo įvairiausių palankių ar nepalankių aplinkybių. Prisimenu mama man sakydavo: Gyvenimas yra geriausia mokykla. Dabar suprantu, kad nepakanka vien gyvenimo pamokų, reikia įdėti daug pastangų, kad nenukrypti nuo Tikrovės vektoriaus. Mano biologiniai vaikai mąsto skirtingai nei aš. Jeigu jų nesuprasčiau ir skaityčiau jiems moralus ar smerkčiau juos, neidama į kompromisus bei pažeisdama jų laisvą valią, taigi tik susipriešinčiau ir neliktų jokios tarpusavio meilės. Suvokdama tai, kad jie stovi ant skirtingų dvasinių laiptelių, vaikams galiu tik patarti ar būti geru pavyzdžiu bei išmintingai mylėti. Myliu savo nuostabius vaikus ir niekad nesistengiu jų už kažką smerkti ar teisti, o tuo labiau kitus savo artimuosius, kurie kartais ignoruoja mane už Gyvojo Įtikėjimo Kelio pasirinkimą. Į jų skirtus kritikuojančius bei prieštaraujančius man pareiškimus, dažniausiai atsakau humoro forma ir be jokio įsižeidimo. Juk svarbiausia yra neįžeisti ir neįskaudinti kitus. Stengdamasi būti tikroviška Kūrėjo dukra ir trokštanti dvasiškai tobulėti bei panašėti į Jį dieviškomis charakterio savybėmis, privalau nesmerkti, o suprasti aplinkinius ir skleisti vien Meilę, kuri auginama darbu, nuolankumu, kantrybe, išmintimi. Man visad buvo artimas ir priimtinas Dalai Lamos teiginys, kurį šią akimirką prisiminusi pagarsinsiu: Mes nesukursime taikos Žemėje, jei pirmiau nesukursime jos savo širdyje.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2019-11-13 22:04:42
Mielas Vaidai,
Paskaiciau tavo pamastymus. Tu esi teisus savo teiginiuose, bet as noriu pakomentuoti visai ka kita. Evoliucinis žmogaus protas viska iskraipo todėl tam kad suvokti santykius tarp zmoniu tokius kokius juos yra numates Kurejas, kad bendraujama prisipildzius ir persismelkusi meile, reikia Atsiverti Kurejui labiau kad aukstesnes vibracijos ir nurimes protas galetu regeti aiskiau. Kiek tu besistengtum suprasti reiškinius savo zmogiskuoju protu jo motyvai visada tave klaidins. Net ir sprendimai priimami laisva valia kuria turi individas irgi daugiau apsprendziama baime negu meile, daugiau zvelgiant is savanaudiskos, tariamo teisingumo puses negu is Visatos Meiles istatymo puses. Toks jau tas evoliucinis žmogaus protas yra ir nieko nepadarysi.
Angelai nepazeidzia laisvos valios, bet jie tavo nuomones neklauso ir nepataikauja daznai tingiam ir nenorinciam mąstyti protui, o vykdo savo vyresnybes isakymus kad sudaryti aplinkybes kuriose mirtingasis augtu savo charakteriu. Toks ju darbas. Yra toks dalykas kaip dvasinis spaudimas apie tai irgi yra parasyta sio Dvasinio Forumo temose.
Paprastai sakoma, kad neduok patarimo naprasomas tai cia tinka tas kad nerodyti zmogui kur jis yra, kaip tu sakai dumble. Bet jeigu zmogus dumble ir jam ten gerai tai jis ir neieskos ir neprasys pagalbos, bet jeigu jis ieško ir stengiasi islipti, bet tuo pačiu pilnas didybes kad issikapstys pats, tai savo tokia didybe jis jau kenkia aplinkai nes sedi dumble. Tik nuoširdumas apsprendzia zmogaus nora stengtis lipti lauk is tamsos, o nuoširdumas yra jau Kūrėjo charakterio savybe žmoguje.
Labai svarbu, dalyvaujant ėjime Gyvuoju Keliu susipazinti su mokymais kurie cia masiškai ikeliami, nes kad nera pilno suvokimo ir noro ta suvokima tureti, tai visada kils klausimų kurie nuoširdžiai susipazinus su Forumo temose pateikiamais mokymasis jau nebekyla nes atsakymai yra pateikiami pačiais įvairiausiais rakursais ir visapusiškai.
pasisemus puodeli vandens is upes nesuvoksi kas yra upe, Kad suvokti kas yra upe, reikia i ja pasinerti ir visapusiškai patirti.
Kad suvokti savo lygiu kas yra Kurejas ir kaip viskas veikia reikia pasinerti i Kureja ir siekti tik Kūrėjo ir nieko maziau uz Kureja. Ir tada patirsi kas yra Meile, kas yra gyvenimas visumos labui, kaip elgtis su kitais remiantis Meile ir tada viskas staiga taps aisku.
Visgi sio forumo paskirtis yra na ginčai ir diskusijos bet pasidalijimas patirtimi ir nuosirdus siekimas dar ryskesnes sviesos negu kad yra dabar. Sis Forumas yra dvasiniu mokytoju rengimo forumas, ir tokiu ziniu kurios yra suteikiamos cia, nesuteikia daugiau niekas visoje Urantijoje. Tu kurie siekia sviesos sioje svetaineje žinios ir suvokimas apie visata ir Kureja tiek toli pranoksta kitu zmoniu žinias ir suvokima, kad bendraujant su žmonėmis dvasinemis temomis savo aplinkoje kartais norisi patyleti, nes mūsų yra visiškai kitoks suvokimo pagrindas, atremtas i pati Kureja ir visokie sielos persikunijimai ir reinkarnacijos, ar kitokie panasus pamastymai atrodo kaip vaiku darzelio zaidimai.
Ta sakau nesididziuodamas tuom bet labiau nuliusdamas, matydamas kokioje tamsoje ir pasimetime ir baimeje gyvena daugelis zmonijos. Is to islipti reikia noro ir atsiverimo visu nuoširdumu, supratimo kad gyvenimas tamsoje isviso nera joks gyvenimas o paprasciausias miegas, o to labai daug sio pasaulio zmoniu nei is toli nesistengia suvokti, o kai kuriems jau atrodo niekada nepavyks aukštesnio suvokimo igauti, nes ju net protas genetiškai nesugeba tu aukstesniu vibraciju priimti. Liuciferio maišto pasekmes.
Kaip beprasmiskai neatrodytu sio pasaulio padetis, yra tik vienas kelias, Atsiverti Kurejui ir prisipildyti is jo Meiles ir Sviesos per bendravima. Skleisti ta sviesa i aplinka, kas tie kas turi ausis isgirstu, ir turi akis pamatytu.
Ramybes ir geroves jums.
ValdasA
2019-11-13 13:46:31
Tęsiant temą man teisimas ir smerkimas asocijuojasi su puikybe. O puikybė kartu su godumu yra dvi pagrindinės nuodėmės į kurias man atrodo galima apibendrinti visas kitas. Kada žmogus yra vedamas puikybės - nėra kantrybės, nėra atjautos, nėra meilės - jis tuomet tiesiog skuba pasipuikuoti savo pasidarytomis išvadomis ir idėjomis, bet neturi kantrybės pasidalinti priežastimis kaip ateiti iki tų išvadų. Norėjimas greito rezultato, be kokybiškų pastangų - velgi atrodo kaip godumas.
Mano supratimu laisvas nuo nuodemės žmogus neturi smerkimo ir vertinimo, nes supranta kitų žmonių dedamų pastangų vertę ir gerbia kitų laisvą valią žinodami, kad ir angelai ne be reikalo gerbia žmogaus ir kitų būtybių laisvą valią - tik tada žmogus gali įvertinti savo pasirinkimų vertę. Toks žmogus turės atjautos vietoj to kad sukeltų kančią kitam smerkdamas, panaudos laiką nukreipti dėmesį į žingsnius ką tas žmogus gali padaryti pagal savo lygį.
Vaidas
2019-11-12 10:20:18
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.