Forumas: temos peržiūra
Mokymas apie atvertą širdį
Kas yra atverta širdis ir kaip ją atverti? Ir kam to reikia, kada viską valdo protas? Tokie ir daug kitokių klausimų kyla tiems, kurie patys nėra savo širdies atvėrę, dėl to negali ir suvokti, apie ką yra kalbama.
Jie tokio patyrimo neturėjio, dėl to jiems visiems toks pasakymas “atverk širdį” atrodo prieštaraujantis sveikam protui, žmogaus logikai.
Tačiau jis nieko tikrai neprieštarauja nei sveikam protui, nei logikai. Tik labiau pažengusiam dvasiniu keliu žmogaus protui, ir tokio žmogaus logikai. Kada žmogus yra patyręs, jog iš tiesų jo vidus yra prisipildęs Tėvo meilės visumai – viskam, kas tik egzistuoja aplinkui, ir visiems žmonėms, visiems gyvūnams, net ir tiems, kurių dauguma nemėgsta – žiurkėms, vapsvoms, širšėms, skorpionams, skėriams, gyvatėms, krokodilams, begemotams, žmogžudžiams, skriaudikams, apgavikams, ir pan. – tada jis suvokia, kad jis šią meilę jaučia REALIAI, TIKRAI, IR VISIEMS BE JOKIO IŠSKAIČIAVIMO VIENODAI, o protas jam anksčiau diktavo tik mylėti tą, kuris yra iš savo šeimos, rūpintis tik savo šeima, o dabar šitoji riba, atskyrusi savą nuo svetimo, išnyko. Tai ir yra savo širdies atvėrimas Tėvui, Jėzui, Visatos Motinai Dvasiai, ir visiems savo sielos broliams ir sesėms.
Ir šitoks patyrimas pakelia žmogiškąjį protą į aukštesnį MĄSTYMO LYGĮ – Į SIELOS LYGĮ, MORONTINĮ LYGĮ. Protas nedingsta, jis tiesiog įgauna giluminį mąstymą, kada mato daugiau negu gali matyti vien tik materialios akys ar girdėti materialios ausys. Tačiau priedo jis dar JAUČIA. Būtent šitą pačią meilę visiems jis JAUČIA.
Pats aukščiausias protas kūrinijoje yra dvasių protas, kaip ir pati aukščiausia gyvybės forma yra dvasinė. Ir būtent dvasios savo visą veiklą grindžia meile, tai, ką žmogus pavadina širdies jausmu. Tai tik vaizdingas simbolis.
Kada kas nors piešia amūrus su strėle, tai juos pavaizduoja kaip jaunus angeliukus su lanku ir iš jo paleista strėle perveriančia širdį. Tai toks primityvus meilės reiškinio pavaizdavimas, kadangi niekas negali paaiškinti, kas gi yra MEILĖ. Kiekvieno patyrimas yra vis kitoks, net ir to paties žmogaus. Dėl to apibūdinimo, kuris būtų tinkamas kaip apibrėžimas niekas nėra sukūręs ir niekada nesukurs. Būtent dėl to, kad tokį jausmą patiria PROTAS, NE ŠIRDIS, BET ŽMOGIŠKOSIOS SMEGENYS, kada žmogaus jausmai tampa pakylėti, hormonų išsiskyrimas suaktyvėja, jis į aplinką žvelgia tarsi ateivis iš kitos planetos, ir kuriam viskas nusidažo tik tokiomis spalvomis, kurias diktuoja jo tarpusavio ryšys su tuo žmogumi, kurį jis myli. Ir ankstesni proto diktuoti veiksmai dabar įgauna nanujų atspalvių ir naujos prasmės. Tačiau šito, vėl, negalima suspausti į jokį apibrėžimą, nes kiekvienas yra individualus ir nepakartojamas tiek veiksmas, tiek jausmas.
Kadangi aplinka tokio pojūčio nejaučia, kokį jaučia įsimylėjęs, tai ji įsimylėjėlio veiksmus vertina vien tik šaltu loginiu apskaičiavimu, tuo tarpu įsimylėjėliam toks vertinimas visiškai nepriimtinas, nes jis jaučia meilės virpulį iš vidaus ir jis jaučia tai ir mato tai, ko nejaučia ir nemato aplinka, žvelgdama tik iš išorės. Todėl dažnai aplinka įsimylėjėlį gali pavadinti pamišusiu, tuo tarpu jis nėra nė kiek pamišęs, o priešingai – pabudęs nuostabiu jausmu ir savo mąstymą netgi suaktyvinęs. Būtent dėl to, jam atsiranda ir energijos antplūdis ir troškimas veikti, ir nebėra blogo oro poveikio, nes viskas nublanksta prieš viduje patiriamą jausmą.
Kadangi meilė yra toks neapčiuopiamas reiškinys, tačiau jis yra patiriamas žmogaus jausmais, tai jis ir buvo pradėtas vaizduoti kaip dieviškų amūrų netikėtai paleistos iš lanko strėlės kieno nors širdies pervėrimo simbolis. Širdies, ne smegenų pervėrimas amūro strele, nors meilės pojūtį jaučia NE širdis, bet SMEGENYS. Jeigu tik sutriks smegenų veikla, jokio meilės jausmo žmogus nebegalės pajausti, tuo tarpu meilę tebejaus tas pats žmogus, net jeigu jis lauks širdies operacijos su prijjungta DIRBTINE MECHANINE “širdimi.”
Ir dėl to, kad aplinka vadovaujasi šalta logika, kurią susieja su protu, su smegenų veikla, tai kitoks įsimylėjusio elgesys, kurio aplinka nesupranta, ir buvo pradėtas vaizduoti kaip širdies, ne smegenų sužeidimas amūro strėle.
Dėl to pasakymas atverk širdį, nuramink protą labai daugelio irgi suvokimas klaidingai, tarsi turėtų žmogus tapti neprotingas, paneigiantis savo protą. Nieko panašaus. Jis turi tapti tiesiog NATŪRALUS, BE KAUKĖS, NUOŠIRDUS. Būtent tik tokio žmogaus atsivėrimas gali jį atvestį į Tėvo meilės pajautimą savo paties viduje.
Tėvo meilė JAU YRA KEIKVIENAME. Nes būtent JĄ ir perteikia Tėvo dvasia – Minties Derintojas – gyvenantis žmogaus PROTE, NE ŠIRDYJE.. IR NE SMEGENYSE. Žmogaus protas – tai jo smegenų MASTYMO PROCESAS. Tai nėra ŽMOGAUS ORGANAS, nors be materialaus smegenų organo ir žmogaus proto NEBŪTŲ. Tačiau, kad žmogus galėtų pajausti tai, ką jam jau yra padovanojęs iš Tėvo Jo dalelė, Jo dvasia, žmogus ir turi tapti toks NUOŠIRDUS IR TYRAS, KOKS YRA NUOŠIRDUS IR TYRAS MINTIES DERINTOJAS, KURIS IR YRA TĖVAS MIRTINGAJAM. O žmogaus tyrumą ir nuoširdumą skatina ir vysto būtent ryšys su Tėvo dvasia, su Tėvo dalele, nes per šitą gyvą ryšį ir prisipildo mirtingojo siela Tėvo meilės virpesių, kuriuos ji jaučia realiai, jaučia vis stiprėjančiai, jeigu vis daugiau bendrauja ji pati su Tėvu.
Kadangi žmogus tokių dalykų iki šiol nežinojo, tai jis ir net nesusimąstė, iš kur gi jam ateina meilė. O ji būtent yra iš TĖVO.
VISA meilė yra iš Tėvo.
Vien tik dėl to, kad žmogus šito nežinojo, jis net ir nemėgino suvokti, kad ir jo paties juntama meilė kitam fiziniam žmogui taip pat yra iš TĖVO, tik ją daugiau reguliuoja ne Tėvo dvasia per ryšį su siela, bet žmogiškasis protas per savo žemąjį aš, per savo savanaudiškąjį ego – aš noriu šito žmogaus, aš noriu, kad jis būtų mano – kaip savaninkas kokio nors materialaus daikto – aš noriu, kad jis būtų tik drauge su manimi, kad viską, ką jis daro, būtų tik man, aš nenoriu, kad jis darytų, ką nors, kas nepatinka MAN, ir t.t. Ir tai taikoma ne tik vyro ir moters santykiams, bet ir tėvų su vaikais santykiams, visiems tarpžmogiškiems santykiams.
Šitaip Tėvo atsiųstą meilę savasis aš IŠKREIPIA SAVANAUDIŠKAI.
Dėl to tokia meilė yra ne meilė, bet savojo ego poreikių tenkinimo išraiška, jaučiant tik tolimą Tėvo meilės aidą.
Todėl žmogui būtina atverti savo širdį Tėvui, kad jis imtų pajausti vis didesnį meilės pojūtį VISUMAI. Ir toks pojūtis bus nebe jo žemiškajam aš, bet atsivėrusiai Tėvui jo sielai – aukštesniajam, arba jo dieviškajam aš, kurį Tėvas jam ir padovanojo, nuo pat gimimo, kaip amžiną ASMENYBĖS DOVANĄ SU VISU SAVO AMŽINU POTENCIALU.
Ir būtent šitas amžinas asmenybės visas potencialas ir numato, kad žmogaus aš iš gyvulinio turėtų tapti dieviškuoju aš per nuoširdų bendravimą su Tėvu – savais žodžiais, savomis mintimis, bet būtinai nuoširdžiai.
Nuoširdumas yra tokia dieviška savybė, kada žmogus atsiveria Tėvui nieko negalvodamas apie savojo aš interesus, o dėl to, kad nori, trokšta panašėti į patį Tėvą ir tarnauti VISŲ LABUI, ne savojo aš iškėlimo labui, bet savęs atidavimo visiems per tarnavimą jiems dirbant savo kasdienius darbus. Tačiau remdamasis visiškai kitais motyvais ir savo darvo vaisiais pasidalindamas su savo sielos broliais ir sesėmis.
Jeigu jūs pradėsite kasdien bendrauti su Tėvu, po kurio laiko pastebėsite, kaip pasikeis jūsų interesai, jūsų mąstymas, nes visa tai keis TĖVO dvasia per jūsų nuoširdų atsivėrimą Tėvui. Ir keis vien tik meile ir laisva valia. Dar daugiau, visa tai keis JŪSŲ LABUI. Ir dar ne viskas. Jūs patys pajausite didžiulį troškimą tokį keitimąsi vis labiau įtvirtinti ir gilinti, ir dėl to trokšite vis didesnio ir didesnio atsivėrimo Tėvui. Ir jūsų širdis ims vis labiau susilieti su Tėvu. O iš tikrųjų ne širdis, bet jūsų žmogiškasis PROTAS VIS LABIAU TAPS SIELOS PROTU, tuo protu, kuris bus jūsų protas po jūsų prisikėlimo, kada materialus kūnas išnaudos visą energiją ir turės preiti į aukštesnį morontinį – sielos – energetinį lygį, išsaugodamas savo dabartinį aš, kurį ir padovanojo jums, KIEKVIENAM, KAIP ASMENYBĖS AMŽINĄ DOVANĄ TĖVAS.
Tačiau šita amžinybės dovana savo kelią į amžinybę pradeda pačiame žemiausiame pavidale – materialiame žmogaus kūne. O kad šis aš NĖRA materialus, tai Tėvo taip sumanyta, kad jis ir galėtų pajausti tokius jausmus, kurių NEĮMANOMA ĮSPRAUSTI Į JOKIUS APIBRĖŽIMUS AR FORMULES, NES MEILĖ, TIESA, GAILESTINGUMAS, TARNAVIAMAS PRANOKSTA BET KOKIAS APIBRĖŽTAS KONKREČIAS SAMPRATAS IR BET KOKIAS CHEMINES FORMULES, NORS TOKIUS POJŪČIUS JAUČIA PROTAS MATERIALIŲ SMEGENŲ DĖKA. IR JOSE TUO METU VYSKTA ATITINKAMOS CHEMINĖS REAKCIJOS, KURIAS GALIMA IŠREIKŠTI FORMULĖMIS. Tačiau jos visiškai neatskleidžia tų reiškinių esmės. Tuo labiau nei priežasties, nei tikslo.
Tiek sielos, o tuo labiau tiek dvasios neturi jokios MATERIALIOS ŠIRDIES, NES NETURI MATERIALAUS KŪNO, NORS KIEKVIENA TURI SAVO ENERGETINĮ ASMENINĮ PAVIDALĄ, KURIS JOMS ATSTOJA MŪSŲ MATERIALŲ KŪNĄ, IR JOS JAUČIA MEILĘ DAUG GILIAU NEGU TĄ GALI JAUSTI ŽMOGUS IR TURI DAUG AUKŠTESNIO LYGIO PROTĄ.
Štai kodėl mano pasakymas ATVERKIT ŠIRDĮ, prilygsta pasakymui BENDRAUKITE SU TĖVU, SUSILIEKITE SU JO DVASIOS, MINTIES DERINTOJO, JAU JUMS PERDUODAMAIS MEILĖS VIRPESIAIS.
Ir tik tada jūs suvoksite, kas yra MEILĖ daug giliau, kada ji apima visus ir viską, kas tik egzistuoja KŪRINIJOJE ir kas atitinka Tėvo valią savo pasireiškimu.
Tai ir yra JŪSŲ, KIEKVIENO, KELIAS Į AMŽINYBĘ PAS TĖVĄ, SU TĖVU, IR JĮ PAJUNTANT SAVO VIDUJE LAISVA VALIA IR IŠ MEILĖS JAM IR KŪRINIJAI..
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-09-21 11:58:26
Komentarai
Rojaus Tėvai mums kalba meilės virpesiais, kurių klausosi atsiverianti siela, ištroškusi tikros gyvos šviesos gelmės. Ir kuo daugiau bendraujame su Jais, kuo daugiau prisipildome gyvos energijos, tuo labiau keičiamės, patys nepastebėdami. Tampame labiau mylintys ir nuoširdūs, ryžtingi ir veiklūs tikrųjų mūsų Dvasinių Tėvų sūnūs ir dukros. Tiesiog tampame labiau gyvybingi, nes mums taip reikalingos gyvybingos meilės energijos semiamės iš paties Gyvybės Šaltinio.Pastebėjau, jog nereikia savęs versti gyventi kitaip, kol nesi tam pasirengęs, nereikia stengtis atrodyti geresniu. Reikia tiesiog atsiverti per kasdienį ryšį mylimiems Rojaus Tėvams, kurie įtraukia giliau ir giliau į begalinį meilės ir šviesos sūkurį, iš kurio nesinori ištrūkti. O norisi pačiai spinduliuoti ta pačia pripildyta šviesa. Ir tuomet palaipsniui visa gyvenimas keičiasi iš esmės iš kiekybiško į kokybišką, į prasmingą visų labui ir gerovei.
Kai paskaitau laikraščius ar paklausau žinias, tampa liūdna viduje, kada matau, kaip žmonija yra stipriai valdoma gyvulinių emocijų, kaip kasdien kenčia, serga ir žūsta daug sielos brolių ir sesių ir straipsniai apie tai tampa lyg ir "norma", ko neturėtų būti. Dabartinė gyvensena turi keistis iš pagrindų, ją turės nušluoti gyva Rojaus Trejybės šviesa, kurią vis plačiau paskleisime mes urantai, suvokiantys save didžiulės kūrinijos šeimos nariais.
Evaldai, galim pabendrauti e-meil: jurgita.sxs@gmail.com
Jurgita
2011-08-08 21:05:34
Jurgita, ar turi el. pašto paskyrą? Noriu su tavi pabendrauti, parašyk savo el. pašto adresą, jei turi.
Ačiū.
Evaldas
2011-08-05 21:24:30
Nuoširdumas - yra ta nuostabi savybė, kuri panardina į vis gilesnę ir platesnę Kūrėjo gelmę. Jos dėka ir pati patiriu, kad mano viduje per Minties Derintoją esantys Rojaus Tėvai yra vis realiau ir gyviau pajaučiami, ir taip su meile paguodžiantys ir pakylėjantys, kad trūksta žodžių išreikšti visiems pojūčiams, kurių kasdien būna vis kitokie. Todėl aš iš vidaus vis labiau jaučiu tokią pakylėjančią dvasinę trauką, kurios dėka suvokiu, kad šis gyvas kelias yra tikras ir niekada nesibaigiantis naujais atradimais. Jų bus ateityje per visą amžinybę.
Kasdienis bendravimas su Tėvu-Rojaus Trejybe labai išplečia požiūrį į aplinką, žvilgsnis jau nukrypsta tolyn už šios planetos ribų, nes norisi patirti, kad visa kūrinija ir joje esantys įvairiais pavidalais dvasios broliai ir sesės yra viena šeima. O taip ir yra - mes visi visoje kūrinijoje esame vienų pačių myliamiausių Rojaus Tėvų vaikai.
Jurgita
2011-08-05 17:17:56
Kadangi žmogus natūraliai skaito tik tas temas, kurios jam yra matomos ir yra pateiktos jam po nosimi ir laukia vėl kažko naujo, o peržvelgti kas buvo parašyta ankščiau tingi, nors jos tos temos yra, jos niekur nedingę.Tai iškeliu Ir šią temą - mokymą.
rimantasKaunas
2011-07-20 14:46:38
Ačiū Rimantui už išsamų, laiku ir vietoj pateiktą dokumentą. Norėčiau pasiteirauti apie tai dar daugiau (gal skaitėte) t.y. apie dvasinių regėjimų, tiesioginio bendravimo su dvasiniu pasauliu (apie tai kaip dvasinis pasaulis prisitaiko prie žmogaus gimtosios kalbos) vyksmą.
Gilė
2007-09-22 18:31:42
Rimantai , labai geras aprašymas paimtas , net kai kuriems veikėjams - skeptikams tiesiai į kaktą - į dešimtuką . Tai nuostabiai teisinga tiesa , kurią norisi skaityti be galo ilgai. Tai labai gera pamoka , aukštu intelektu besidemonstruojantiems. Ypač aiškiai tai užakcentuota paskutiniais dviem sakiniais .
,,Nedvasingas protas yra arba dvasinės energijos pasireiškimas, arba fizinės energijos reiškinys. Net žmogiškasis protas, asmenis protas, neturi išlikimo savybių be susitapatinimo su dvasia. Protas yra dieviškumo dovana, bet jis nėra nemirtingas, kada veikia be dvasinės įžvalgos, ir kada neturi sugebėjimo garbinti ir trokšti išlikimo. " rimantas (Kaunas) 2007-09-22 14:29
Petras
2007-09-22 16:06:14
Apie intuiciją ir dar kai ką.
"5. SEPTYNIOS PAGALBINĖS PROTO DVASIOS
Būtent septynių pagalbinių proto dvasių buvimas primityviuose pasauliuose sąlygoja organinės evoliucijos kelią; tai paaiškina, kodėl evoliucija yra tikslinė, o ne atsitiktinė. Šitie padėjėjai išreiškia Begalinės Dvasios proto veikimo funkciją, kuri per vietinės visatos Motinos Dvasios veikimą nusidriekia iki protingos gyvybės žemesniųjų kategorijų. Šie Padėjėjai yra Visatos Motinos Dvasios vaikai, ir yra jos asmeninis veikimas šių sferų materialiems protams. Kur ir kada tik toks protas pasireiškia, ten ir tada įvairiai veikia šitos dvasios.
Septynios pagalbinės proto dvasios yra vadinamos vardais, kurie išreiškia tokias sampratas: intuiciją, supratimą, drąsą, žinias, patarimą, garbinimą, ir išmintį. Šitos proto dvasios savo įtaką paskleidžia į visus apgyvendintus pasaulius kaip diferencijuotą akstiną, kiekviena iš jų stengiasi pasiekti, kad būtų reaguojama į jos pasireiškimą visiškai nepriklausomai nuo to laipsnio, kuriuo yra priimami jos bičiuliai ir kokia yra galimybė jos bičiulių veikimui.
Centrinė pagalbinių dvasių buveinė Gyvybės Nešėjų būstinės pasaulyje rodo Gyvybės Nešėjams vadovams pagalbinių proto dvasių veikimo laipsnį ir kokybę
--------------------------------------------------------------------------------
[402]▼
bet kuriame pasaulyje ir bet kuriame konkrečiame gyvame organizme. Šitie gyvybės-proto patalpinimai yra gyvojo proto veikimo tobuli indikatoriai penkioms pirmosioms pagalbinėms dvasioms. Bet kalbant apie šeštąją ir septintąją pagalbines dvasias – garbinimo ir išminties – tai šitos centrinės buveinės registruoja tiktai kokybinę funkciją. Garbinimo pagalbinės dvasios ir išminties pagalbinės dvasios kiekybinė veikla yra registruojama Dieviškojo Tarno Salvingtone betarpiškoje akivaizdoje, būdama Visatos Motinos Dvasios asmeniniu patyrimu.
Septynios pagalbinės proto dvasios visada lydi Gyvybės Nešėjus į naują planetą, bet jų nereikėtų laikyti esybėmis; jos labiau yra panašios į grandines. Septynios visatos pagalbinės dvasios nefunkcionuoja kaip asmenybės be visatos Dieviškojo Tarno buvimo; iš esmės jos yra Dieviškojo Tarno vienas iš sąmonės lygių, ir visada jos yra pavaldžios savo kuriančiosios motinos veikimui ir buvimui.
Mes nesurandame žodžių tam, kad galėtume adekvačiai pavadinti tas septynias pagalbines proto dvasias. Jos yra patirtinio proto žemesniųjų lygių tarnai, ir jas būtų galima apibūdinti, pagal evoliucinio pasiekimo tvarką, šitaip:
1. Intuicijos dvasia – greitas suvokimas, primityvūs fiziniai ir besąlyginių refleksų instinktai, visų protą turinčių tvarinių reguliuojantys ir kitokie savisaugos sugebėjimai; vienintelė iš pagalbinių proto dvasių, kuri taip plačiai veikia tarp gyvulinės gyvybės žemesniųjų kategorijų ir kuri vienintelė taip smarkiai funkciškai kontaktuoja su mechaninio proto nemokomais lygiais.
2. Supratimo dvasia – koordinavimo impulsas, spontaniškas ir matomai automatinis idėjų susiejimas. Tai yra dovana koordinuoti įgytas žinias, greito samprotavimo, spartaus svarstymo, ir nedelsiamo sprendimo reiškinys.
3. Drąsos dvasia – ištikimybės dovana – asmenėse būtybėse, yra charakterio ugdymo ir moralinės ištvermės ir dvasinio narsumo intelektualių šaknų pagrindas. Kada apšviečia faktai ir įkvepia tiesa, tada šitai tampa per evoliucinio kilimo išmintingus ir sąmoningus savireguliavimo kanalus akstino paslaptimi.
4. Žinių dvasia – nuotykių ir atradimų smalsumo motina, mokslinė dvasia; drąsos ir patarimo dvasių vadovas ir ištikimas partneris; akstinas drąsos sugebėjimus nukreipti į naudingus ir pažangius augimo takus.
5. Patarimo dvasia – visuomeninis akstinas, bendradarbiavimo tarp rūšių dovana, valinių tvarinių gebėjimas derintis prie savo bičiulių, grupinio instinkto kilmė tarp žemiausiųjų tvarinių.
6. Garbinimo dvasia – religinis impulsas, pirmasis postūmis, išskiriantis proto tvarinius į mirtingosios egzistencijos dvi pagrindines klases. Garbinimo dvasia su ja susietą gyvūną amžiams išskiria iš besielių tvarinių, turinčių proto dovaną. Garbinimas yra kandidato į dvasinį kilimą ženklas.
7. Išminties dvasia – visų mirtingųjų tvarinių įgimtas polinkis į tvarkingą ir progresinį evoliucinį vystymąsi. Tai yra aukščiausioji iš pagalbinių proto dvasių, visų kitų pagalbinių proto dvasių darbo dvasinis koordinatorius ir
--------------------------------------------------------------------------------
[403]▼
reiškėjas. Šitoji dvasia yra paslaptis to įgimto protingiems tvariniams akstino, kuris inicijuoja ir palaiko kylančiosios egzistencijos skalės praktinę ir veiksmingą programą; ta gyvų būtybių dovana, kuri paaiškina jų nepaaiškinamą sugebėjimą išlikti, ir išlikime panaudoti savo viso praeities patyrimo ir dabartinių galimybių koordinavimą tam, kad įgautų viską, ką visi kiti proto tarnai gali mobilizuoti konkretaus organizmo prote. Išmintis yra intelektualaus veikimo aukščiausiasis taškas. Išmintis yra grynai protinės ir moralinės egzistencijos tikslas.
Pagalbinės proto dvasios patirtiškai auga, bet jos niekada netampa asmenėmis. Jos vystosi veikdamos, o pirmųjų penkių veikimas gyvulinėse kategorijose tam tikru laipsniu yra esminis visų septynių veikimui kaip žmogiškasis intelektas. Šitas ryšys su gyvūnais pagalbinėms dvasioms padaro tai, kad jos labiau praktiškai veikia kaip žmogiškasis protas; dėl to gyvūnai žmogaus intelektualiai, o taip pat ir fizinei evoliucijai tam tikru laipsniu yra būtini.
Vietinės visatos Motinos Dvasios šitos pagalbinės proto dvasios su protinį statusą turinčių tvarinių gyvybe yra susijusios tiek, kiek energetiniai centrai ir fiziniai kontrolieriai yra susiję su visatos negyvomis jėgomis. Jos atlieka neįkainojamą tarnystę apgyvendintų pasaulių proto grandinėse, ir yra veiksmingos partnerės su Pagrindiniais Fiziniais Kontrolieriais, kurie taip pat tarnauja ikipagalbinių proto dvasių lygių, nemokomo arba mechaninio proto lygių, kontrolieriais ir reguliuotojais.
Gyvasis protas prieš tai, kada atsiranda sugebėjimas mokytis iš patyrimo, yra Pagrindinių Fizinių Kontrolierių veiklos sritis. Tvarinio protas, prieš įgaudamas sugebėjimą suvokti dieviškumą ir garbinti Dievybę, yra išskirtinė pagalbinių proto dvasių sfera. Atsiradus tvarinio intelekto dvasiniam reagavimui, tokie sukurti protai iš karto tampa superprotingi, ir akimirksniu yra įjungiami į vietinės visatos Motinos Dvasios grandinės dvasinius ciklus.
Pagalbinės proto dvasios jokiu būdu nėra tiesiogiai susijusios su įvairiapusiu ir labai dvasingu Dieviškojo Tarno asmeninio buvimo, apgyvendintų pasaulių Šventosios Dvasios, veikimu; bet funkciškai jos yra ankstesnės būtent už šios dvasios pasirodymą evoliuciniame žmoguje, ir parengiančios būtent šios dvasios pasirodymą evoliuciniame žmoguje. Pagalbinės dvasios Visatos Motinai Dvasiai suteikia įvairų ryšį su vietinės visatos materialiais gyvais tvariniais, ir kontrolę jų atžvilgiu, bet jos nesulaukia atgarsio Aukščiausiojoje Būtybėje, kada veikia ikiasmenybės lygiais.
Nedvasingas protas yra arba dvasinės energijos pasireiškimas, arba fizinės energijos reiškinys. Net žmogiškasis protas, asmenis protas, neturi išlikimo savybių be susitapatinimo su dvasia. Protas yra dieviškumo dovana, bet jis nėra nemirtingas, kada veikia be dvasinės įžvalgos, ir kada neturi sugebėjimo garbinti ir trokšti išlikimo. "
rimantas (Kaunas)
2007-09-22 14:29:34
Žinovams klausimas. Kodėl protas veikia taip lėtai? Intuicija veikia greičiau, o va protas kol suvirškina informaciją, kelios dienos praeina. Ypač kuo daugiau tos informacijos prikišta į smegenis, tuo ilgiau vyksta apdorojimas, kol išduodamas teisingas atsakymas. Ar negalima būtų kaip nors paturbinti ar ką? Nes intuicijos išduotas rezultatas taip pat ilgai virškinamas to paties proto, nebent priimsi iš karto už gryną.
Protas
2007-09-21 22:39:11
Ir sukilo moteris pries prota.Mat duzge jai jisai labai.Matyt brokuotas pasitaike - plepys is prigimties.Mutaves genas p15 - tas,kurs uz plepalus atsako.Bet nieko cia jau nepakeisi-teks vaikscioti gyvenimeli visa su tokiu - plepiu.
bac
2007-09-21 20:11:11
Tikrai taip gerb, Algimantai , mūsų lietuvio kataliko sąmonėje širdies garbinimas užima vyraujančią vietą visose maldose. Aš tai anksčiau ir pagalvodavau , o kaip bus su tuo tikėjimu , kai netikelio , ižūlaus bernioko širdis nukeliauja pas kokį dėdę įžimybę , atlikus širdies persodinimo operaciją . Jeigu tikėjimas širdyje , tai po operacijos , kaip ir nebelieka to tikėjimo , o dar baisiau , kad gali tapti iš viso kažkos kitas - kitatikis.
Taigi tas "širdingas garbinimas" man visada keldavo nemažai klausimų , kol štai Urantijos knygoje išsamiai sužinojau , kur tas žmogaus meilės šaltinis , ar mūsų prote , ar mūsų širdyse.
Labai gera tema , Algimantai , ir pamąstymui , ir įsitikinimui daugelio klaidingo " širdingo tikėjimo" ir " širdingo dvasingumo" , kurių vietoje turėtų užimti sielos tikėjimas ir sielos dvasingumas , sukurti atsivėrusio mūsų proto Meilės Šaltinio . O simboliams tikrai pritariu , gal taip ,ribotam žmogui , lengviau mąstyti. Štai amūras su lanku ir graži širdelė ir dar kitaip , ir dar kitomis temomis ir t. t.
Petras
2007-09-21 18:33:57
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]