Forumas: temos peržiūra
Mano susitikimai su Jezumi.
Mielieji, urantai ir visi broliai ir seses.
Mano susitikimai su Jezumi.
Vaikystė, kuri man užtruko iki dvylikos metu, gyvenau su tevais ir mociute, kaimo vienkiemyje apsuptame graziu pieveliu apaugusiu krumoksniais zydinciomis zybuoklemis, neuzmirstuolemis ir dar daugybe laukuose auganciu rugegeliu, aguonu, ramuniu ziedais. Dziaugiausi skaniomis misko zemuogemis, avietemis ir gervuogemis. Ko dabar tikrai niekur bepamatysi. Vaikstinejau miskeliuose ir grozejausi kiekvienu ziedeliu. Nuo vaikystes daug teko dirbti namu ruosos darbus. Niekas neleido tinginiauti. Siadien suprantu, tai buvo pats geriausias auklejimas. Mociute visuomet stengesi supazindinti su Dievu ir tapti gera, paslaugia mergaite.
Einant i mokykla, du su puse kilometro i viena puse, buvo primokinta sveikintis su kiekvienu sutiktu pakeleiviu ir butinai padeti panesti nesulius sunkiai benesanciam. Kaip pamenu tai buvo savaime suprantamas dalykas. Net jausdavau malonuma kitam padeti.
Tiksliai nepamenu kiek man tuo metu buvo metu, gal astuoneri ar jau visa desimt, kai viena ryta atsikelusi anksti niekam nesakiusi susiruosiau vaziuoti dviratuku septysis kilometrus i miestelio baznycia. Buvo geguzes menesio sekmadienio rytas. Tevu namuose nebuvo, o mociute jau dirbo darzuose uzsimdama ankstyvaja sesja.
Pamaciusi mane isvaziuojancia keliuku labai nustebo.
Vistik septyni kilometrai ir viena vaziuosi, nustebusi paklause.
Drasiai pareiskiau, kad labai noriu i baznycia pas Jezu.
I baznytele numyniau per anksti. Taip ir norejau.
Buvo atlaidu sekmadienis, tai atrakintos durys buvo daug anksciau.
Rasau dabar jums ir vel atgija visas tas sirdies jausmas ka tada patyriau budama vaikas.
I einu i salta akmenines-murines baznycios koridoriu, kuriame neispasakyto dydzio pakabintas nukryziuotas Jezus ant dar didesnio kryziaus. Turejau truputi pasistiepti, kad galeciau pasiekti jo kojas.
Oo taip norejau prisiliesti. Stovejau ilgai, kiek ilgai nezinau, bet braukdama asaras kalbejau jam...
kaip tau buvo skauda, kai kale tavo kojas ir rankas, kaip tu galejai tai iskenteti. Man taip ejo per mano vaikiska kuneli tas skausmas, man taip neispasakytai Jo buvo gaila, gaila iki gelmiu. Nezinau kiek buciau ten stovejusi, bet kazkas atejo i baznycia ir mane pazadino is tos stovejimo. Issigandau, slapcia nubraukusi akarele nuejau i vidu.
Sedejau, kol nebuvo daug zmoniu ir tyliai toliau gailejau Jezaus.
Kelios bobutes vis dvilkciojo i mane. Toliau kaip kas vyko nepamenu, tik atsimenu, kad namo skridau tuo dviratuku pavadinimu “zvaigdzute” visa laiminga.
Niekam, net mociutei, to nepasakojau. Galvojau, kad man kazkas negerai, kad taip pasijutau. Bet mazoje sirdeleje tada buvo labai gera ir linksma po tokio prisilietimo.
Siandien suprantu, kad tai buvo gyvas jausmas ir gyvas bendravimas, o tada laikiau tai paslaptyje kazko bijodama. Prireike daugybe metu, kad atgytu tas siurpuliuka keliantis patyrimas ir is gylumos siltas jausmas patirtas vaikysteje, kuris isliko iki siu dienu.
Kiek save pamenu, daugiau ar maziau, visuomet melsdavausi pasislepusi, kad niekas nezinotu.
Daugeli metu tai slepiau net istekejusi ir nuo vyro.
Kiek mumyse nuo vaikystes prisudyta, kai kopustu statinaite ir prislegta tu neregetu baimiu, kurios zlugto gyva asmenybes augima MEILEJE, SILUMOJE.
Po tokio augimo baimese nuo pat musu vaikystes niekas netiki meile, nesupranta gerio prasmes tik bijo tamsiu savu seseliu, nes tai iskiepyta musu tevu. Taip ir mano vaikysteje. Bijojau visko, pradedant nuo tamsos ir iki maziausio vabalelio. Ir niekada netykejau meile, net garsiai visda visiem tai sakydavau, nes tos tikros meiles niekur nemaciau. Vies asaros, skausmas, nusivilimas ir isdavystes. Taip ir uzaugi zmogus tose tamsybese, kad kuopti ta tersalu statine tampa nepaprastai sunku, bet imanoma.
Ir kaip sunku kilti is tu tamsybiu ir baimiu. Kiek ilgai ieskota to tikro issivadavimo, kiek ilgai netyketa, kad yra TIKROJI MEILE, SEIMA, PARTNERYSTE.
Taip ir griuva seimos sukurtos be atrastos Kurejo Meiles viduje.
Istekejau labai jauna. Taip ir gyvenau daugybe metu klajodama neatrastuose labirintuose, net nezinodama ko ieskoti, kad viduje atrasciau palaima ir ramybe.
Praejo daugybe ieskojimo metu...
Ieskodama tikros MEILE, daug meldziausi, valandu valadas, kreipausi vel i Jezu.
Verkiau, dziaugiausi, liudejau, kilau, klupau prisipyldidama ir palaimos akimirku.
Gyvendama jau Amerikoje viena grazu sekmadienio vakara sededama ant kedes ilgai, labai ilgai kreipausi i Jezu tokiais zodziai-
Jezau! ateik, ateik i mano sirdi ir pasilik many amzinai!
Uzsimerkusi kartojau, kartojau ilgai kartojau ir tai mane ramino.
Ramino taip gyliai, kad kambaryje, kuriame sedejau uzliejo balta sviesa. Kas buvo kambaryje istirpo tame baltume. O as vis tebekartojau, kad net nebeliko mano kuno. Kartoju ta kreipini i Jezu, zinau, kad as esu, bet kuno nera.
Nieko sau galvoju ir vistiek garsiai kartoju.
As uzsimerkusi, o prie pat mano veido taip ryskiai nusvito Jezaus veidas. Sypsosi ir ziuri i mane. Pamenu kaip dabar, ziuriu, garsiai kalbu ir taip nenoriu prarasti to nuostabaus vaizdinio.
Kuno nera, vien balta sviesa ir Jezaus veidas dvelkiantis neispaskytu svelnumu.
Staiga uzliejo toks jausmas, kaip cia gali buti ir is baimes atsimerkiau.
Ir stai- IS BAIMES!!!
Tas begalinis troskimas pazinti, kaip siandien jau pasakyciau, TA TIKRAJA KUREJO MEILE ir atvede i ta GYVAJI TIKROVES KELIA.
Daug, oi kiek daug kartu buvau stiprinama. Daug, oi kiek daug tuo kartu buvo dedama ir pastangu, kad po keleta metu buciau ir pazadinta.
Pamenu net toki sakyni kazkur skaiciau, kad bus pakelta uzdanga ir nuosirdziai trokstantys perzengs ta slenksti dar budami materialiu kunu i sviesa, i tikrove. Tuo metu nesupratau, galvojau, nu cia ne man as nesu tokia dvasinga, kad gauciau tokia dovana. Tik po daugelio metu atejo supratimas kas ta uzdanga, tai is iliuzijos i gyva tikrove.
Kaip graziai mane Jezus atvede prie sventoves vartu, kad jau sustiprejusia galetu ivesti i Gyvaja Sventove apkabindamas, kad galeciau jau pazadinta pradeti ta susipazinima su musu visu Rojaus Tevais.
Prisimenant tas nuostabias akimirkas vis labiau suprantu ir kartu smagu, kad darbo turiu iki soties gilinti itykejima, pasitykejima musu visu Kureju issivaduojant is tu visu pasamoniniu tersalu ir baimiu sukauptu nuo vaikystes, kurios kartai uzstringa kasniu burnoje.
Ir tikrai esu begalo dekinga Rojaus Trejybei AS ESU
kas esu siandiena, ka turiu, kur esu, uz ta nuostabu siekini- MYLETI, MYLETI TAIP, KAIP MOKO MUS ROJAUS TREJYBE AS ESU -VISUS VIENODAI KIEKVIENAM TARIANT MEILES ZODZIUS, APKABINANT IR RAMINANT SUTIKTAJI, KURIAM TAIP REIKIA TAVES JEZAU, MUSU VISU TEVO.
Is begalines meiles apkabinu kiekviena, Laima.
2019-12-13 08:51:37
Komentarai
Mielieji,Buti pabuciuotam pazadinimo dovana, Kurejo Meile tai tikras dziaugsmas ir palaima.
Nuo pat ankstyvos jaunystes netykejau, kad yra tikra, be isdavystes, apgaules, melo MEILE.
Niekas negalejo mane itikinti ir veliau, kad yra tikroji meile.
Visa savo gyvenima iki pat pazadinimo gyventi cia ir dabar tikroveje, ieskojau to neispasakyto, tyro jausmo- MEILES.
Buvo visko nukritimu, klaidingu zingsiu, nuopoliu ir ko tik nori. Nutolau ir nuo to tariamo baznytinio Dievo. Tyketi visada tykejau, bet buvo ir pasimetimu, tai kur gi ta tykroji meile.
Tuo kartu, pries daugeli metu, pradejo labai negaluoti fizinis kunas. Gydymas uztruko apie tris menesiu ir rezultato nedave. Buvo itariama ir labai negeru dalyku. Visa seima susijaudinome.
Apimta liudesio pradejau tyliai klausti
Tai ka man dabar daryti?
Ta klausima uzdavinejau taip isgylumos, visa savo esybe, kiekviena lastele kalbejau ir gyvenau tuo klausimu kiekviena akimirka kelias dienas. Kalbejo mano sirdis is gylumos. Ypac susikaupusi klausdavau pries pat uzmiegant. Jokiu dvasiniu praktiku tada neatlikinejau, buvau visiskai nutolus nuo dvasiniu dalyku.
Ta lemtinga nakti aplanke, kaip siandien pasakyciau, vizija:
esu graziame kambaryje, o viduryje kambario didziule apvali vakuma, kaip bedugnis tamsus sulinys. As einu tiesiai virs tos bedugnes ir bauginanti tamsa mane traukia diziule jega zemyn. Is baimes pradejau melstis ta zinoma malda- Teve musu, kurs esi danguje...ir taip garsiai meldziau, vos ne saukdama. Kazkokia jega mane kelia i virsu is tos tamsios bedugnes. Nustoju melstis ir vel atgal i tamsa. Baime sukauste, vel saukiu malda Teve musu, kurs esi danguje... vel kylu i virsu, nesa mane kazkokia jega tolyn nuo tu tamsybiu. Sapne supratau, kad malda mane gelbeja. Pradejau taip garsiai melstis i Musu Visu Teva, kad pati pradejau eiti i sviesa ir atsiradau mazame koridoriuje atsisedau ant grindu i kamputi kartodama maldos zodzius. Pamaciau praviras duris pro kurias matosi akinanti, begaline sviesos erdve, net uzsidengiau akis, nes labai jau akino.
Nubudau, kitus miegancius isgasdindama, garsiai saukdama maldos zodzius- O Teve Musu, Esantis Danguje...
Tas sapnas, vizija mane sugrazino i ilga ieskojimu kelia pas Dieva, MUSU KUREJA, ROJAUS TREJYBE AS ESU.
Ir tik po daugeli metu, jau toli nuo Lietuvos, po ilgu valandu, valandomis kiekviena laisva akimirka dedamu pastangu, po ilgos meditacines, apmastymu tyloje ir nuosirdziu skaitiniu ir maldu viena grazia akimirka pirma karta man nusisypsojo Jezus.
Meldziausi, skaiciau skaitinius, sedejau tyloje savo maldu kambarelyje apie kokias dvi valandas. Tuo kartu kai tik melsdavausi labai, labai daug verkdavau, ne upeliais, bet krokliais verkdavau. Jauciausi vis neverta to Jezaus, to Dievo pabuciavimo.
Ir po ilgu maldu einu i kita kambari, o kambariu durys atviros ir salia kambariai vienas kito, zilgti i siena tarp langu, o ten stovi Jezus visu ugiu pakeles ranka, tarsi mojuotu man ir graziu veidu sypsosi. Aplik ji neispasakyto grozio spalvu derinys.
Sustingau, nes uzliejo tokia neispasakyta laime, dziaugsmas, pasitykejimas. Tai truko akimirka, kuri niekada neuzmirstama. Tai nelauktas ir nesityketas atligis uz tas nuosirdzias pastangas. Nuostabus sustiprinimas, apkabinimas, kuris mane ikvepe tada nepasukti kitu keliu, nes is aplinkos buvo gausa pasiulymu, kaip ir dabar daugelis sako “visi keliai veda pas Dieva”
Tada mano bandymai, susitikimuose su kitais broliais ie sesemis, pakreipti visu mintis, kad malda yra pagrindas, butinybe, apsivalymas niekas negalejo priimti sio mano sakomo teiginio, mane laikydami davatka. Ir tada ir dabar tose grupese iskeliama joga, meditacija, kaip pagrindinis kelias pas Kureja. Tapo jau tada man nepakeliui.
Kaip siandien suprantu, todel ir atejo Jezus visame grazume paciu tinkamiausiu laiku, kad stipreciau ir augciau per MALDAS, DEDANT NUOLATINES , NUOSIRDZIAS PASTANGAS.
Pamenu, reikedavo ilgu keletos valandu maldu, kad nurimtu vidus, sustipreciau, jausciau pakylejima.
Tik po pazadinimo is ilgu miego metu, ieskojimo metu sirdis atsivesia ta pacia akimirka kai tik pradedi sakyti:
MANO MYLIMAS TEVE, AMZINOJI MOTINA, BEGALINE MOTINA, AS ESU...
Su begaline meile apkabinu jus visus Laima.
LaimaJAV
2019-12-20 15:59:24
Ačiū, Laima, už Tavo nuoširdų pasidalinimą. Gera buvo skaityti ir atrasti dalelę savęs. Labai panašioje aplinkoje ir pats užaugau ir nedrąsiai skyniau įtikėjimo vaisius dar vaikystėje, turėjau net nerašytų susitarimų su tuomet mano vadintu Dievu, tačiau vaikiškas protas neleido įžvelgti kuo galėčiau ir neapkrauti savo dar gležno proto. Bendrai kasdienės, ryžtingos pastangos bendrauti su aukštene jėga, kuriai paliūdyti turėjau ne tiek ir daug įrodymu tuo metu, atvedė prie to, kad po 7 metų prašymo maldos gavau savo "dovaną". Tik ne iš karto supratau, kad tai susiję su mano kasdienėmis pastangomis karštai to trokšti, tačiau praėjus šiek tiek laiko suvokiau tai ir tuomet įtikėjimas dar pagilėjo. Deja po keleto metų teko prarasti tą "dovaną" ir tik gerokai vėliau suprasti, kad tai apvaizdos dėka sumodeliuota situacija, kad turėčiau galimybę atrasti Gyvąjį Kelią.
EvaldasV
2019-12-16 17:08:49
Ačiū Laimute už nuostabų gyvą patiryma. Aš irgi laaabai trokštu susitikti su gyvu Jėzumi, patirti gyvą Tėvą Trejybę ir gimti iš dvasios.
Ir vakar prieš miegą kalbuosi su Tėvu ir Jėzumi, ir klausiu ką ir kaip man daryti, kad juos gyvus pajausčiau, kad tapčiau savimi, kad Jėzus ateitų ir apkabintu, pamylciau gyvai Juos visus ir atskyrai, kad verčiau iš meilės. Ir Tėvas man atsakė tavo liudijimu! Ačiū Trejybėi, Jėzui, sesei. Ačiū tau Laimute. Apkabinu visus brolius ir sesutes.
LaimaR
2019-12-16 14:24:16
Brangi Laima, kokie nuostabūs tavieji patyrimai ir kartu mokymas mums visiems! Skaičiau ir jaučiau, kaip užlieja palaima, meilės pilnatvė, ramuma ir tokia atgaiva, vis labiau ir giliau užpildo, taip gera skaityti tokius nuoširdžius ir kupinus Kūrėjo gyvų meilės virpesių šviesos žodžius. Ir taip nuoširdžiai gali parašyti tik urantai, kurie gyvena Kūrėju, su Kūrėju ir Kūrėjuje nuolatos, kasdien. Nuostabiausia, kad štai parašytas šviesos žodis, ar pasakytas - o kokią milžinišką Meilės Galią jis talpina savyje,ir ta Galios gelmė priklauso nuo uranto gyvo ryšio su pačiu Kūrėju - Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Kaip puikiai suprantu Laimą, jos aplinką, nes ir aš užaugau kaime, tarp žydinčių pievų, močiutės naminių gyvulių - karvių, kiaulių, vištų... Užaugau jausdama laisvę ir visada jos ieškojau, kol dabar suprantu, kad šitoji laisvė yra meilės būsena iš Kūrėjo, kuomet nyksta baimės, ir darosi vis lengviau ir laisviau kvėpuoti, gyventi jaučiant gyvąją meilę vis daugiau savyje, nepaisant tamsios aplinkos nuolatinio poveikio. Tik Rojaus Trejybės šviesa mums yra apsauga nuo tamsos, ir tą rašau todėl , kad nuolatos, kasdien įsitikinu, kai tik mano žvilgsnis ima krypti kažkur į šalį, kad nieko nėra maloniau nei gyventi patiriant vis didesnę Kūrėjo šviesą, jos trokšti vis labiau ir labiau.
O tavo nuoširdus noras susitikti su Jėzumi ir Minties Derintojo parodyta projekcija - besišypsantis Jėzaus veidas ir balta šviesa aplinkui buvo atsakas į tavo nuoširdų gyvą troškimą patirti Jėzų. Ir tau jis toks brangus, tave stiprinantis, šildantis, raminantis, kad štai avedė iki šios akimirkos, kur ir esi - esi nuostabi Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukra ir įneši savąjį šviesos indėlį į šį gyvąjį kelią.
Atsimenu save vaikystėje, paauglystėje, kaip visada siekiau bendrauti su Jėzumi, jis man buvo tas asmuo, kuriam išsakydavau viską, tiesiog pradėjau gyvai savais žodžiais kalbėtis su Juo, jausdama tokį man tuomet nesuprantamą Kūrėjo vedimą, ir visada po tokių gyvų nuoširdžių pasikalbėjimų, iki ašarų nuoširdžių, aš pajausdavau nuostabią ramybę savyje. Ir ji mane labia stiprino. Ir tai buvo daug metų iki šio gyvojo kelio atradimo. Bet toks buvo Kūrėjo vedimas, kad atrasčiau Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę, kad pajausčiau - esu Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukra. Jėzus man visuomet buvo brangus mylimas asmuo, ir dabar toks - dabar kas vakarą apie jį iš Urantijos Knygos skaitau savo dukrai Salomėjai, nes ji pati to paprašo, o kartais dar savais žodžiais paaiškinu tai, ką perskaitau. Ir tokios gyvos studijos labai sustiprina mane, ir Salomėją.
Skaitant tokius patyrimus-mokymus atsiskleidžia vis platesnė panorama, kaip Kūrėjas mus atvedė į šią Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę, kaip subūrė mus draugėn bendrauti ir dalintis savimi. O kada mus pripildo gyva meilės būsena iš Kūrėjo, tuomet ir dalinamės savimi.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2019-12-13 21:41:58
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]