Forumas: temos peržiūra
Mokymas apie atvertą širdį
Kas yra atverta širdis ir kaip ją atverti? Ir kam to reikia, kada viską valdo protas? Tokie ir daug kitokių klausimų kyla tiems, kurie patys nėra savo širdies atvėrę, dėl to negali ir suvokti, apie ką yra kalbama.
Jie tokio patyrimo neturėjio, dėl to jiems visiems toks pasakymas “atverk širdį” atrodo prieštaraujantis sveikam protui, žmogaus logikai.
Tačiau jis nieko tikrai neprieštarauja nei sveikam protui, nei logikai. Tik labiau pažengusiam dvasiniu keliu žmogaus protui, ir tokio žmogaus logikai. Kada žmogus yra patyręs, jog iš tiesų jo vidus yra prisipildęs Tėvo meilės visumai – viskam, kas tik egzistuoja aplinkui, ir visiems žmonėms, visiems gyvūnams, net ir tiems, kurių dauguma nemėgsta – žiurkėms, vapsvoms, širšėms, skorpionams, skėriams, gyvatėms, krokodilams, begemotams, žmogžudžiams, skriaudikams, apgavikams, ir pan. – tada jis suvokia, kad jis šią meilę jaučia REALIAI, TIKRAI, IR VISIEMS BE JOKIO IŠSKAIČIAVIMO VIENODAI, o protas jam anksčiau diktavo tik mylėti tą, kuris yra iš savo šeimos, rūpintis tik savo šeima, o dabar šitoji riba, atskyrusi savą nuo svetimo, išnyko. Tai ir yra savo širdies atvėrimas Tėvui, Jėzui, Visatos Motinai Dvasiai, ir visiems savo sielos broliams ir sesėms.
Ir šitoks patyrimas pakelia žmogiškąjį protą į aukštesnį MĄSTYMO LYGĮ – Į SIELOS LYGĮ, MORONTINĮ LYGĮ. Protas nedingsta, jis tiesiog įgauna giluminį mąstymą, kada mato daugiau negu gali matyti vien tik materialios akys ar girdėti materialios ausys. Tačiau priedo jis dar JAUČIA. Būtent šitą pačią meilę visiems jis JAUČIA.
Pats aukščiausias protas kūrinijoje yra dvasių protas, kaip ir pati aukščiausia gyvybės forma yra dvasinė. Ir būtent dvasios savo visą veiklą grindžia meile, tai, ką žmogus pavadina širdies jausmu. Tai tik vaizdingas simbolis.
Kada kas nors piešia amūrus su strėle, tai juos pavaizduoja kaip jaunus angeliukus su lanku ir iš jo paleista strėle perveriančia širdį. Tai toks primityvus meilės reiškinio pavaizdavimas, kadangi niekas negali paaiškinti, kas gi yra MEILĖ. Kiekvieno patyrimas yra vis kitoks, net ir to paties žmogaus. Dėl to apibūdinimo, kuris būtų tinkamas kaip apibrėžimas niekas nėra sukūręs ir niekada nesukurs. Būtent dėl to, kad tokį jausmą patiria PROTAS, NE ŠIRDIS, BET ŽMOGIŠKOSIOS SMEGENYS, kada žmogaus jausmai tampa pakylėti, hormonų išsiskyrimas suaktyvėja, jis į aplinką žvelgia tarsi ateivis iš kitos planetos, ir kuriam viskas nusidažo tik tokiomis spalvomis, kurias diktuoja jo tarpusavio ryšys su tuo žmogumi, kurį jis myli. Ir ankstesni proto diktuoti veiksmai dabar įgauna nanujų atspalvių ir naujos prasmės. Tačiau šito, vėl, negalima suspausti į jokį apibrėžimą, nes kiekvienas yra individualus ir nepakartojamas tiek veiksmas, tiek jausmas.
Kadangi aplinka tokio pojūčio nejaučia, kokį jaučia įsimylėjęs, tai ji įsimylėjėlio veiksmus vertina vien tik šaltu loginiu apskaičiavimu, tuo tarpu įsimylėjėliam toks vertinimas visiškai nepriimtinas, nes jis jaučia meilės virpulį iš vidaus ir jis jaučia tai ir mato tai, ko nejaučia ir nemato aplinka, žvelgdama tik iš išorės. Todėl dažnai aplinka įsimylėjėlį gali pavadinti pamišusiu, tuo tarpu jis nėra nė kiek pamišęs, o priešingai – pabudęs nuostabiu jausmu ir savo mąstymą netgi suaktyvinęs. Būtent dėl to, jam atsiranda ir energijos antplūdis ir troškimas veikti, ir nebėra blogo oro poveikio, nes viskas nublanksta prieš viduje patiriamą jausmą.
Kadangi meilė yra toks neapčiuopiamas reiškinys, tačiau jis yra patiriamas žmogaus jausmais, tai jis ir buvo pradėtas vaizduoti kaip dieviškų amūrų netikėtai paleistos iš lanko strėlės kieno nors širdies pervėrimo simbolis. Širdies, ne smegenų pervėrimas amūro strele, nors meilės pojūtį jaučia NE širdis, bet SMEGENYS. Jeigu tik sutriks smegenų veikla, jokio meilės jausmo žmogus nebegalės pajausti, tuo tarpu meilę tebejaus tas pats žmogus, net jeigu jis lauks širdies operacijos su prijjungta DIRBTINE MECHANINE “širdimi.”
Ir dėl to, kad aplinka vadovaujasi šalta logika, kurią susieja su protu, su smegenų veikla, tai kitoks įsimylėjusio elgesys, kurio aplinka nesupranta, ir buvo pradėtas vaizduoti kaip širdies, ne smegenų sužeidimas amūro strėle.
Dėl to pasakymas atverk širdį, nuramink protą labai daugelio irgi suvokimas klaidingai, tarsi turėtų žmogus tapti neprotingas, paneigiantis savo protą. Nieko panašaus. Jis turi tapti tiesiog NATŪRALUS, BE KAUKĖS, NUOŠIRDUS. Būtent tik tokio žmogaus atsivėrimas gali jį atvestį į Tėvo meilės pajautimą savo paties viduje.
Tėvo meilė JAU YRA KEIKVIENAME. Nes būtent JĄ ir perteikia Tėvo dvasia – Minties Derintojas – gyvenantis žmogaus PROTE, NE ŠIRDYJE.. IR NE SMEGENYSE. Žmogaus protas – tai jo smegenų MASTYMO PROCESAS. Tai nėra ŽMOGAUS ORGANAS, nors be materialaus smegenų organo ir žmogaus proto NEBŪTŲ. Tačiau, kad žmogus galėtų pajausti tai, ką jam jau yra padovanojęs iš Tėvo Jo dalelė, Jo dvasia, žmogus ir turi tapti toks NUOŠIRDUS IR TYRAS, KOKS YRA NUOŠIRDUS IR TYRAS MINTIES DERINTOJAS, KURIS IR YRA TĖVAS MIRTINGAJAM. O žmogaus tyrumą ir nuoširdumą skatina ir vysto būtent ryšys su Tėvo dvasia, su Tėvo dalele, nes per šitą gyvą ryšį ir prisipildo mirtingojo siela Tėvo meilės virpesių, kuriuos ji jaučia realiai, jaučia vis stiprėjančiai, jeigu vis daugiau bendrauja ji pati su Tėvu.
Kadangi žmogus tokių dalykų iki šiol nežinojo, tai jis ir net nesusimąstė, iš kur gi jam ateina meilė. O ji būtent yra iš TĖVO.
VISA meilė yra iš Tėvo.
Vien tik dėl to, kad žmogus šito nežinojo, jis net ir nemėgino suvokti, kad ir jo paties juntama meilė kitam fiziniam žmogui taip pat yra iš TĖVO, tik ją daugiau reguliuoja ne Tėvo dvasia per ryšį su siela, bet žmogiškasis protas per savo žemąjį aš, per savo savanaudiškąjį ego – aš noriu šito žmogaus, aš noriu, kad jis būtų mano – kaip savaninkas kokio nors materialaus daikto – aš noriu, kad jis būtų tik drauge su manimi, kad viską, ką jis daro, būtų tik man, aš nenoriu, kad jis darytų, ką nors, kas nepatinka MAN, ir t.t. Ir tai taikoma ne tik vyro ir moters santykiams, bet ir tėvų su vaikais santykiams, visiems tarpžmogiškiems santykiams.
Šitaip Tėvo atsiųstą meilę savasis aš IŠKREIPIA SAVANAUDIŠKAI.
Dėl to tokia meilė yra ne meilė, bet savojo ego poreikių tenkinimo išraiška, jaučiant tik tolimą Tėvo meilės aidą.
Todėl žmogui būtina atverti savo širdį Tėvui, kad jis imtų pajausti vis didesnį meilės pojūtį VISUMAI. Ir toks pojūtis bus nebe jo žemiškajam aš, bet atsivėrusiai Tėvui jo sielai – aukštesniajam, arba jo dieviškajam aš, kurį Tėvas jam ir padovanojo, nuo pat gimimo, kaip amžiną ASMENYBĖS DOVANĄ SU VISU SAVO AMŽINU POTENCIALU.
Ir būtent šitas amžinas asmenybės visas potencialas ir numato, kad žmogaus aš iš gyvulinio turėtų tapti dieviškuoju aš per nuoširdų bendravimą su Tėvu – savais žodžiais, savomis mintimis, bet būtinai nuoširdžiai.
Nuoširdumas yra tokia dieviška savybė, kada žmogus atsiveria Tėvui nieko negalvodamas apie savojo aš interesus, o dėl to, kad nori, trokšta panašėti į patį Tėvą ir tarnauti VISŲ LABUI, ne savojo aš iškėlimo labui, bet savęs atidavimo visiems per tarnavimą jiems dirbant savo kasdienius darbus. Tačiau remdamasis visiškai kitais motyvais ir savo darvo vaisiais pasidalindamas su savo sielos broliais ir sesėmis.
Jeigu jūs pradėsite kasdien bendrauti su Tėvu, po kurio laiko pastebėsite, kaip pasikeis jūsų interesai, jūsų mąstymas, nes visa tai keis TĖVO dvasia per jūsų nuoširdų atsivėrimą Tėvui. Ir keis vien tik meile ir laisva valia. Dar daugiau, visa tai keis JŪSŲ LABUI. Ir dar ne viskas. Jūs patys pajausite didžiulį troškimą tokį keitimąsi vis labiau įtvirtinti ir gilinti, ir dėl to trokšite vis didesnio ir didesnio atsivėrimo Tėvui. Ir jūsų širdis ims vis labiau susilieti su Tėvu. O iš tikrųjų ne širdis, bet jūsų žmogiškasis PROTAS VIS LABIAU TAPS SIELOS PROTU, tuo protu, kuris bus jūsų protas po jūsų prisikėlimo, kada materialus kūnas išnaudos visą energiją ir turės preiti į aukštesnį morontinį – sielos – energetinį lygį, išsaugodamas savo dabartinį aš, kurį ir padovanojo jums, KIEKVIENAM, KAIP ASMENYBĖS AMŽINĄ DOVANĄ TĖVAS.
Tačiau šita amžinybės dovana savo kelią į amžinybę pradeda pačiame žemiausiame pavidale – materialiame žmogaus kūne. O kad šis aš NĖRA materialus, tai Tėvo taip sumanyta, kad jis ir galėtų pajausti tokius jausmus, kurių NEĮMANOMA ĮSPRAUSTI Į JOKIUS APIBRĖŽIMUS AR FORMULES, NES MEILĖ, TIESA, GAILESTINGUMAS, TARNAVIAMAS PRANOKSTA BET KOKIAS APIBRĖŽTAS KONKREČIAS SAMPRATAS IR BET KOKIAS CHEMINES FORMULES, NORS TOKIUS POJŪČIUS JAUČIA PROTAS MATERIALIŲ SMEGENŲ DĖKA. IR JOSE TUO METU VYSKTA ATITINKAMOS CHEMINĖS REAKCIJOS, KURIAS GALIMA IŠREIKŠTI FORMULĖMIS. Tačiau jos visiškai neatskleidžia tų reiškinių esmės. Tuo labiau nei priežasties, nei tikslo.
Tiek sielos, o tuo labiau tiek dvasios neturi jokios MATERIALIOS ŠIRDIES, NES NETURI MATERIALAUS KŪNO, NORS KIEKVIENA TURI SAVO ENERGETINĮ ASMENINĮ PAVIDALĄ, KURIS JOMS ATSTOJA MŪSŲ MATERIALŲ KŪNĄ, IR JOS JAUČIA MEILĘ DAUG GILIAU NEGU TĄ GALI JAUSTI ŽMOGUS IR TURI DAUG AUKŠTESNIO LYGIO PROTĄ.
Štai kodėl mano pasakymas ATVERKIT ŠIRDĮ, prilygsta pasakymui BENDRAUKITE SU TĖVU, SUSILIEKITE SU JO DVASIOS, MINTIES DERINTOJO, JAU JUMS PERDUODAMAIS MEILĖS VIRPESIAIS.
Ir tik tada jūs suvoksite, kas yra MEILĖ daug giliau, kada ji apima visus ir viską, kas tik egzistuoja KŪRINIJOJE ir kas atitinka Tėvo valią savo pasireiškimu.
Tai ir yra JŪSŲ, KIEKVIENO, KELIAS Į AMŽINYBĘ PAS TĖVĄ, SU TĖVU, IR JĮ PAJUNTANT SAVO VIDUJE LAISVA VALIA IR IŠ MEILĖS JAM IR KŪRINIJAI..
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-09-21 11:58:26
Komentarai
Taigi yra visokių miltelių, skystimėlių protui užtildyti. Pirmyn !!!!Gilei
2007-09-21 18:28:05
Ačiū už gražų paaiškinimą. Visa tai yra labai paprasta, jei tik nori tai suprasti. Tiems, kuriems sunku tai suprasti, bet norėtų, tai patarčiau pirmiausia išmokti pažvelgti į savo protą tarsi iš šalies. Jei tai pavyks, pamatys, kad tas protas veikia labai keistai: jis be perstojo dūzgia – kaip koks bičių avilys. Jis vis sukasi ir sukasi, pateikia tai kažkokias mintis, prisiminimus, nuomones, vaizdinius. Ir jei pasitikėtume tokiu protu, tai niekada taip ir nepatirtume ramybės. Ramybė – būtina sąlyga širdies atvėrimui. Todėl visai prasminga būtų pakalbėti ir apie galimus būdus ir metodus kaip nuraminti tą be perstojo triukšmaujantį protą – kuris yra ne mūsų asmeninė sąmonė, o kažkokia svetima ir žmogui prieš jo valią primesta aplinka.
Gilė
2007-09-21 18:08:42
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]