Forumas: temos peržiūra
Kas yra Apvaizda? Kaip ji pasireiškia kūrinijoje?
Dažnai žmogus pasako, kad pati Dievo Apvaizda jam padėjo, kada jau buvo visi kiti žmonės nuo jo nusigręžę ir palikę likimo valiai.
Dėl to žmogus iš tikrųjų pripažįsta aukšesniųjų jėgų įsikišimą, kai kitaip jis nebegali paaiškinti jam suteiktos pagalbos. Tik jis Apvaizdą laiko kažkokia abstrakcija, tarsi ji yra tik kažkokia idėja, idėja be realių ir gyvų būtybių pagalbos, be konkrečių dvasių veikimo šitoje žmogui sudėtingoje situacijoje.
Kaip gi tokią abstrakčią idėja pripildyti gyvu turiniu, kad patys galėtumėte pradėti vis labiau suvokti, ir net pajausti jos veikimą?
Urantijos Knygos apreiškimas yra visas paskirtas Tėvo Apvaizdos atskleidimui, nors konkrečiai pačiai Apvaizdai tiesiogiai yra paskirta vos kelios vietos tarp 2097 jos puslapių.
Tačiau jau pačioje Apreiškimo pradžioje žmonijai yra pateikiama tokia mintis:
“ Per amžius Urantijos gyventojai klaidingai suprato Dievo apvaizdą. Dieviškojo pasireiškimo darbų apvaizda jūsų pasaulyje yra, bet ji nėra tokia vaikiška, savavališka, ir materiali tarnystė, kokia esant ją suvokė daug mirtingųjų. Dievo apvaizdą sudaro suvienyta veikla dangiškųjų ir dieviškųjų dvasių, kurios, sutinkamai su kosminiu įstatymu, be perstojo dirba Dievo garbei ir jo visatos vaikų dvasinio vystymosi labui.” (0054-04)
Šita nedidelė pastraipa taip daug paaškina, tik mokėkite pamatyti, kas joje yra atskleidžiama.
Iki šiol žmonija nesuvokė,kas gi yra Apvaizda, nes jai niekas nepaaiškino iki Urantijos Knygos pasirodymo 1955 metais anglų kalba.
Dėl to žmogus galėjo bet ką vadinti Apvaizdos veikimu, kas tik žmogui buvo nesuvokiama ir nematoma, kada kas nors atsitikdavo neįprasta. Tuo tarpu Apvaizda yra visa dvasių, sielų, ir tarpinių būtybių veikla siekiant VISOS kūrinijos šviesinimo ir laikantis Tėvo meilės vienintelio įstatymo visoje kūrinijoje ir laisva valia.
Tai reiškia, kad VISOS DVASIOS, VISOS SIELOS, VISOS TARPINĖS BŪTYBĖS, IR NET MIRTINGIEJI, ATSIDUODANTYS TĖVO VALIOS VYKDYMUI SAVO KONKREČIAIS ŽINGSNIAIS IR VEIKSMAIS IR SUDARO TĖVO APVAIZDOS PASIREIŠKIMĄ VISOJE KŪRINIJOJE. Tam jas stimuliuoja, skatina, ir veda TĖVO MEILĖ, JAUČIAMA JŲ VIDUJE.
TIK MEILĖ GALI VYSTYTI Į PRIEKĮ VISĄ KŪRINIJĄ. Ir būtent Tėvo meilė ir yra Apvaizdos pasireiškimo VARIKLIS, KURIS YRA AMŽINAS, NIEKADA NESUSTOJANTIS IR NEIŠSIEIKVOJANTIS, NES VISĄ LAIKĄ PASIPILDO VIS NAUJAIS IR NAUJAIS TĖVO MEILĖS VIRPESIAIS.
Štai kodėl kūrinijoje Apvaizdos pasireiškimas nėra nei ATSITIKTINIS, nei SAVAVALIŠKAS, nes ji veikia tik remdamasi Tėvo meile ir valia. Būtent dėl to ir pagalba mirtingiesiems yra suteikiama LABAI TIKSLINGAI, KAD TAI TURĖTŲ POVEIKIO VISUMOS LABUI. Aišku, tai gali turėti poveikio ir konkretiems individams, tačiau Apvaizda veikia VISUMOS LABUI, bet jos poveikį patiria ir INDIVIDAS.
Štai dėl ko turite suvokti, kad atsiduodami Tėvo valios vykdymui, jūs ir sulaukiate Apvaizdos paramos, nes toks yra kosminis Apvaizdos veikimas net ir kiekvieno individo gyvenime. Ir tai yra jūsų kelias į savo asmeninę pergalę VISUMOS LABUI. Per visą AMŽINYBĘ. Asmeninis PATYRIMO kelias Tėvo milžiniškoje ir vis augančioje KŪRINIJOJE IR ŠEIMOJE.
Dėl to ir Urantijos Knygos apreiškime pateikiamas klausimas ir paaiškinimai yra tokie akivaizdūs, kad NUO ŠIOL kitaip ir jų suprasti NEĮMANOMA, kaip tik mūsų pačių KOSMINĖS ĮŽVALGOS plėtimą irgi VISUMOS LABUI. Mes turime žvelgti ASMENIŠKAI, PATIRTI ASMENIŠKAI, BET VEIKTI VISUMAI, TARNAUTI VISUMAI.
Ir būtent šitos citatos iš Urantijos Knygos padės praplėsti KIEKVIENO požiūrį į APVAIZDĄ:
“ Argi savo sampratos apie Dievo bendravimą su žmogumi jūs negalite išvystyti iki tokio lygio, kad suvoktumėte, jog visatos šūkis yra pažanga? Per ilgus amžius žmogiškoji rasė kovojo, kad pasiektų savo dabartinę padėtį. Per visus šituos tūkstantmečius Apvaizda rengė pažangios evoliucijos planą. Tikrovėje šios abi mintys neprieštarauja viena kitai, jos priešpastatomos tiktai žmogaus klaidingose sampratose. Dieviškoji apvaizda niekada netampa opozicija tikrai žmogiškajai pažangai, tiek žemiškai, tiek dvasinei. Apvaizda visada yra suderinta su nesikeičiančia ir tobula aukščiausiojo Įstatymų Tvėrėjo prigimtimi.” (0054-05)
“ Apvaizda nereiškia, jog Dievas nusprendė viską už mus ir iš anksto. Dievas per daug mus myli, kad elgtųsi šitaip, nes tai niekuo nesiskirtų nuo kosminės tironijos. Žmogus tikrai turi santykines pasirinkimo galias. Dieviškoji meilė taip pat nėra toji trumparegiška aistra, kuri žmonių vaikus lepintų ir gadintų.” (1304-
“ Dievas myli kiekvieną tvarinį kaip vaiką, ir toji meilė iškyla virš kiekvieno tvarinio per visą laiką ir amžinybę. Apvaizda veikia visumos požiūriu
[1305]▼
ir turi reikalo su bet kokio tvarinio veikimu tiek, kiek toks veikimas yra susijęs su visuma. Apvaizdos įsikišimas bet kokios būtybės požiūriu reiškia tos būtybės veikimo svarbą, kiek tai yra susiję su kokios nors visumos evoliuciniu augimu; tokia visuma gali būti rasės visuma, nacijos visuma, planetos visuma, ir net aukštesnė visuma. Būtent tvarinio veikimo svarba ir yra apvaizdos įsikišimo priežastis, o ne tvarinio kaip asmens svarba.
“ Nežiūrint šito, Tėvas kaip asmuo bet kuriuo metu savo tėviška ranka gali pakeisti kosminių įvykių tėkmę visiškai sutinkamai su Dievo valia ir harmonijoje su Dievo išmintimi ir kaip tą motyvuoja Dievo meilė.
” Kai kurios stebinančiai atsitiktinės sąlygos kartais vyraujančios evoliuciniuose pasauliuose gali būti dėl palaipsniui atsirandančio Aukščiausiojo buvimo, jo veiklos būsimosiose visatose išankstinis ženklas. Didžiausioji dalis to, ką mirtingasis pavadintų apvaizda, nėra apvaizda; jo samprotavimams apie tokius dalykus labai trukdo tai, kad jam stinga gyvenimo aplinkybių tikrųjų prasmių giluminės įžvalgos. Didelė dalis to, ką mirtingasis pavadintų sėkme, iš tiesų galėtų būti nesėkmė; nusišypsojusi sėkmė, kuri padovanoja neužtarnautą poilsį ir nepelnytą turtą, gali būti didžiausia žmogiškoji nelaimė; kaprizingos dalios akivaizdus žiaurumas, kuris nelaimėmis prislegia kokį nors kenčiantį mirtingąjį, tikrovėje gali būti toji grūdinanti ugnis, kuri nesubrendusios asmenybės minkštą geležį paverčia užgrūdintu tikrojo charakterio plienu.
” Besivystančiose visatose yra apvaizda, ir tvariniai ją gali atrasti tiesiog tokiu laipsniu, kokiu laipsniu jie yra pasiekę sugebėjimą suvokti besivystančių visatų tikslą.
” Tėvo meilė veikia tiesiogiai individo širdyje, nepriklausomai nuo visų kitų individų veiksmų ar reakcijų; ryšys yra asmeninis – žmogus ir Dievas. Dievybės (Visagalio Aukščiausiojo ir Rojaus Trejybės) neasmeninis buvimas rodo požiūrį į visumą, ne į dalį. Aukštybės virškontrolės apvaizda tampa vis didesniu laipsniu akivaizdi, kada visatos dalys viena po kitos vis labiau žengia į priekį, siekdamos ribinių likimų. Sistemoms, žvaigždynams, visatoms, ir supervisatoms įsitvirtinant šviesoje ir gyvenime, Aukščiausiasis vis daugiau iškyla kaip prasmingas sujungėjas, tarpusavyje sujungiantis visa tai, kas vyksta, tuo tarpu Galutinysis palaipsniui iškyla kaip visų daiktų transcendentinis suvienytojas.
[1306]▼
“ Evoliucinio pasaulio pirminėse pakopose dažnai atrodo, jog materialios kategorijos natūralūs atsitikimai ir žmogiškųjų būtybių asmeniniai troškimai yra antagonistiniai. Didelę dalį to, kas vyksta besivystančiame pasaulyje, mirtingajam gana sunku suprasti – gamtos dėsnis taip dažnai yra akivaizdžiai žiaurus, beširdis, ir abejingas viskam, kas, žmogaus supratimu, yra teisinga, gražu, ir gera. Bet žmonijai žengiant į priekį planetinio vystymosi sferoje, mes matome, jog šitą požiūrį keičia tokie faktoriai:
“ 1. Žmogaus augantis skvarbumas – jo didėjantis supratimas apie tą pasaulį, kuriame jis gyvena; jo išplėstas sugebėjimas suvokti materialius laiko faktus, prasmingas minties idėjas, ir vertingus dvasinės įžvalgos idealus. Tol, kol žmonės vertina tiktai fizinės prigimties daiktų matu, tol jie niekada negali tikėtis surasti vienybę laike ir erdvėje.
“ 2. Žmogaus didėjanti kontrolė – palaipsnis kaupimas žinių apie materialiojo pasaulio dėsnius, apie dvasinės egzistencijos tikslus, ir apie šitų dviejų realybių filosofinio koordinavimo galimybes. Žmogus, laukinis, buvo bejėgis prieš aršų gamtos jėgų puolimą, vergavo savo paties vidinių baimių žiauriam šeimininkavimui. Pusiau civilizuotas žmogus pradeda atrakinti gamtos sferų paslapčių sandėlį, ir jo mokslas lėtai, bet veiksmingai jo prietarus naikina, tuo pačiu metu suteikdamas naują ir išplėstą faktinį pagrindą tam, kad būtų suvokiamos filosofijos prasmės ir tikrojo dvasinio patyrimo vertybės. Žmogus, civilizuotas, kada nors santykinai įvaldys savo planetos fizines jėgas; Dievo meilė jo širdyje bus efektyviai paskleidžiama kaip meilė savo bičiuliams žmonėms, tuo tarpu žmogiškosios egzistencijos vertybės artės prie mirtingojo potencialo ribų.
“ 3. Žmogaus integracija visatoje – žmogiškosios įžvalgos padidėjimas plius žmogiškojo patirtinio pasiekimo padidėjimas priartina jį prie harmonijos su Aukštybės – Rojaus Trejybės ir Aukščiausiosios Būtybės – suvienijančiais buvimais. Ir būtent tai sukuria Aukštybės suverenumą tuose pasauliuose, kurie seniai yra įsitvirtinę šviesoje ir gyvenime. Tokios išsivysčiusios planetos iš tikrųjų yra harmonijos poemos, pasiekto gėrio grožio paveikslai, įgyvendinti laikantis kosminės tiesos. Ir jeigu tokie dalykai gali vykti planetoje, tai tuomet net didingesni dalykai gali vykti sistemoje ir didžiosios visatos didesniuose vienetuose, kada jie taip pat pasiekia nusistovėjusią būseną, kuri pažymi ribinio augimo potencialų išnaudojimą.
“ Tokios išsivysčiusios kategorijos planetoje apvaizda yra tapusi aktualybe, gyvenimo aplinkybės yra tarpusavyje susietos, bet taip yra ne tiktai dėl to, jog žmogus ėmė įveikti savo pasaulio materialias problemas; taip yra ir dėl to, kad jis pradėjo gyventi pagal visatų vystymosi kryptį; jis eina Aukštybės keliu į Visuotinio Tėvo pasiekimą.
“ Dievo karalystė yra žmonių širdyse, ir kada šitoji karalystė pasaulyje tampa reali kiekvieno individo širdyje, tada Dievo valdymas toje planetoje yra tapęs realus; o tai ir yra Aukščiausiosios Būtybės pasiektas suverenumas.
“ Tam, kad apvaizda būtų realizuota laike, žmogus turi įvykdyti tobulumo pasiekimo užduotį. Bet žmogus net ir dabar iš anksto gali pasimėgauti šitos apvaizdos amžinybės prasmėmis, kada jis apmąsto visatos faktą, jog visi dalykai, nesvarbu, ar jie būtų geri ar blogi, veikia drauge tam, kad vystytų Dievą pažįstančius mirtinguosius jiems ieškant visų Tėvo.
“ Apvaizda tampa vis didesniu laipsniu pastebima, kada žmonės stiebiasi į viršų nuo to, kas yra materialu, į tai, kas yra dvasiška. Užbaigtos dvasinės įžvalgos pasiekimas įgalina
[1307]▼
kylančiąją asmenybę pastebėti harmoniją ten, kur anksčiau buvo chaosas. Net ir morontijos mota reiškia tikrąjį vystymąsi šita kryptimi.
“ Kada žmonės meldžiasi, kad į gyvenimo aplinkybes įsikištų apvaizda, tada dažnai atsakas į jų maldas yra jų pačių pasikeitęs požiūris į gyvenimą. Bet apvaizda nėra kaprizinga, taip pat ji nėra nei fantastinė, nei magiška. Ji yra ribinių visatų galingo valdovo lėtas ir tvirtas iškilimas, kurio didingą buvimą besivystantys tvariniai kartas nuo karto pastebi, kada visatose jie žengia į priekį. Apvaizda yra erdvės galaktikų ir laiko asmenybių užtikrintas ir tvirtas žengimas į amžinybės tikslus, iš pradžių Aukščiausiajame, tada Galutiniajame, ir galbūt Absoliute. Ir mes manome, jog begalybėje yra ta pati apvaizda, ir tai yra Rojaus Trejybės, šitaip motyvuojančios visatų gausybės panoramą, valia, veiksmai, tikslas.
[Parengė Galingasis Žinianešys, laikinai gyvenantis Urantijoje.]"
***
Ir kuo greičiau jūs atrasite Tėvą savyje, tuo greičiau ir realiau imsite jausti Apvaizdos pasireiškimą ir savo aplinkoje. Kasdienybėje. Dar daugiau. Ir patys tapsite aktyvia Apvaizdos dalimi nešdami Tėvo meilę ir šviesą šalia esantiems net ir taip, kaip Apvaizda rūpindamasi VISUMOS PAŽANGA TUO PAČIU PASIRŪPINA IR TUO, JOG INDIVIDAS EIDAMAS TĖVO MEILĖS IR ŠVIESOS KELIU IRGI PAJAUSTŲ JOS RŪPINIMASI JUO PAČIU.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-10-03 21:16:26
Komentarai
"Pvz tarnauti Dievui ir visų žmonių gerovei galima tada kai viskas tame yra aišku ir tai galima daryti nuoširdžiai, bet ne nesuprantant kas kaip ir kodėl, kodėl būtent taip. (Nors čia išimtis yra tie kurie tiki Dievu, ne tai kad pažįsta, bet tiki. Nežinau kaip jie jaučiasi). Kolkas tiek."O jie zinok jauciasi gerai, nes šalia "kompaniją palaiko angelai".
kompanionas
2007-10-07 14:48:01
Labas Algimantai, man atrodo kas susiję su dokumentų komentavimu tai Urantijos Knygoje ir taip labai koncentruotai parašyta tiesa, tiesa, tiesa. Joje yra intarpų iš visokių sričių, ir viskas gerai išdėstoma kas liečia dėl mintimis suvokimo. Tada, jeigu kanors papildyti, tai reikia turėti iš savo patyrimo kanors panašaus kuo galima pasidalinti, arba suvokimų iš gyvenimo kurie siejasi su šia tema.
Jeigu kalbėti apie suvokimus, tai retai galbūt gali būti suvokimai aukštesni už tai kas rašoma Urantijos Knygoje, galbūt tai gali būti tiesiog pastebėjimai susiejant žinias šiame ir kituose dokumentuose ar dar kur. Kai viskas aišku, tai reikia būti atviram kylančioms mintims ir jas užrašyti. Bet klausimas kiek jų kyla. Kita situacija, kai žmogus kuris ne tai kad negali apibendrinti ar į didesnę visumą susieti dokumento, bet ir jame jam kasnors neaišku ar nesuprantama, tai būtų gerai jei jis išsakytų KAS JAM NEAIŠKU, AR KUR KYLA KLAUSIMAI, gerai jei jis mato kas jam neaišku ir kylančius klausimus, bet jis galbūt nukreipia juos į ateitį, kada savo jėgomis daugiau skaitys knygą ir pats išsiaiškins. Kiti galbūt skaitydami, sunkiai suvokia apskritai kanors, nors nežinau ar taip yra.
Viena iš galimybių tai paimtą citatą ar dokumentą, pabandyti savais žodžiais trumpai parašyti, bet Urantijos Knygoje yra pilnesnis variantas ir visapusiškas, o atsiradus trumpam - bus pradėta galbūt kabinėtis prie konors kas nepasakyta trumpoje versijoje, kada tai yra Ilgesnėje versijoje, tuo labiau koks yra supratimas perskaičius visą knyga, plius patyrimai ir kitos knygos, mokymai. Tai toks BENDRAS ATSAKYMAS dėl bandymo pasmulkinti ir gailestingai bandyti pateikti kitų supratimo labui kokias nors žinias.
-
Kolkas paminėsiu, kad man ta vieta kada sakoma jog reikia vertinti viską kaip yra, ir nedaryti skubotų išvadų padeda. Kartais važiuojant autobusu matau dvigubą vaizdą, numanydamas kaip žmonės vaikšto važiuoja mašinom ir mano kad tai viskas jų matomu pasauliu ir pasibaigia, nors šalia kompaniją palaiko angelai. Kitų dvasinių asmenybių tarnavimas. O dar ir tapati prasmė, ir tikslas visos kūrinijos, visų dvasių tarnavimas, nėra taip aiškiai matomas ar bent dalinai žmonėms.
Gal nelabai su šiuo dokumentu susijęs, bet šiandien kilo mintis apie vieną cituotoją, kuris citavo norėdamas atskirti žmones galbūt apie tai kad žmogus gali tarnauti tik vienam šeimininkui, arba Dievui arba savo norams kažkuria prasme vergauti ir būti nelaisvu. Tai mano mintis, kad per akimirką neįvyksta toks pasikeitimas, ir tam reikia kaip auginamo medžio prižiūrėti, tam reikia laiko kad būtų tvirtai pradėta žengti tuo keliu. Pvz tarnauti Dievui ir visų žmonių gerovei galima tada kai viskas tame yra aišku ir tai galima daryti nuoširdžiai, bet ne nesuprantant kas kaip ir kodėl, kodėl būtent taip. (Nors čia išimtis yra tie kurie tiki Dievu, ne tai kad pažįsta, bet tiki. Nežinau kaip jie jaučiasi). Kolkas tiek.
Vaidas
2007-10-07 13:17:36
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]