Forumas: temos peržiūra
Bet kokios veiklos motyvas yra sielos veidrodis.
Motyvas yra sielos veidrodis.
Būtent dėl to kiekviena siela pati gali pasitikrinti savo pačios panašumą į Tėvą.
Tėvo motyvas yra vienas – skleisti meilę visai kūrinijai ir kiekvienam tvariniui: turinčiam laisvą valią, ir jos neturinčiam, visiems, ir kiekvienam ir viskam. Vienodą meilę visiems. Ir nelaukti jokio atsakymo už jos skleidimą, nes Tėvas žino, kad jo meilė VISADA SUGRĄŽINAMA Jam, kada tik tvarinys pats pajunta Jo meilės virpesius. Dėl to, jeigu žmogus savo sielą yra suliejęs su Tėvo dvasia vis didesniu laipsniu, tai ir pačios sielos veiklos motyvas bus vis labiau nuspalvintas meilės virpesiais, ir vis labiau panašės į Tėvo motyvą – dalinti meilę kitiems, nelaukiant jokio atlygio už šitos meilės dalinimą.
Štai kodėl, kiekvienas iš jūsų galite patys stebėti savo sielos skleidimąsi, kaip ji vis tvirčiau ir greičiau skleidžiasi savuoju žydėjimu. Ir toks žmogus jau pats žino, kad ir jam meilęs sugrąžins, lygiai taip, kaip jis ją sugrąžina Tėvui, meilės Šaltiniui ir Centrui, kiekvienas žmogus, kuris, panašiai kaip ir jis, bus patyręs Tėvo meilės virpesius savo viduje. Kitaip tiesiog būti negali. Ir tokių sielų motyvai, kiekvieno veiksmo, yra dieviški ir visada paskirti Tėvo tarnavimui visumos labui. Visiškai nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio. Žmogus gali dirbti mokytoju, vairuotoju, policininku, karininku, politiku, prezidentu, šlaviku, gydytoju, bet kuo, tačiau visada sasvo visą darbą pašvęs Tėvui ir visų labui. Štai tokia siela savo motyvu laiko TARNAVIMĄ Tėvui iš meilės Jam visą savo gyvenimą. Ir jį gyvena daug aktyviau negu gyveno iki tol. Nes dabar ji jaučia Tėvo vedimą iš vidaus ir jam atsiduoda, dėl to jai dingsta nepasitenkinimo pojūtis, kad jos gyvenimas nepateisina jos lūkesčių, kad ji neįvertinta kitų, vaikai jos neklauso, kad ji nelaiminga, kad jai trūksta kitų dėmesio, ir daugybę kitokių neigiamų pojūčių, kurie pačiai sielai atima daug energijos ir neleidžia šitos pačios energijos nukreipti savo tiesioginiam darbui, vaikų auklėjimui su meile, bendravimui su visais iš meilės jiems, tarnauti jiems. Taip, kaip tą daro Tėvas – mums TARNAUJA IŠ MIELĖS IR SU MEILE. Ir Jis tarnauja be poisio valandų ir dienų kiekvienam. Ir mus ragina iš vidaus daryti tą patį, atradus Jį savyje per ryšį su Jo dvasia, Minties Derintoju, gyvenančiu kiekvieno iš mūsų prote.
O kiekvienas iš jūsų puikiai jaučiate, kokiais motyvais pradedate dieną, atsikėlę ryte. Ar pagarbinate Tėvą savo pirmąja mintimi, ar pasimeldžiate gerovės visumos labui? Iš visos šitrdies, ne mechaniškai burbėdami. Jeigu taip, tai jūsų sielos motyvai jau šiandieniame jos gyvenimo etape yra dieviški. Ir ji yra subrendusi žengti dar didesnį žingsnį Tėvo valios vykdymo keliu – mokyti kitus apie Tėvą ir Jo meilės įstatymą visoje kūrinijoje, o tuo pačiu ir Urantijoje, ir jos pačios kasdienėje aplinkoje palaikant santykius su savo šeimos nariais, su bendradarbiais, su nepažįstamais žmonėmmis, sutiktais bet kur, gatvėje, parduotuvėje, kavinėje, benzo kolonėlėje, autobuse, troleibuse, traukinyje, visur. Ir visada juos sustiprinant ir padrąsinant nebijoti būti geriems ir kupiniems meilės kitiems, ir ją rodyti savuoju gyvenimu. Nuolat.
Štai toks žmogus yra subrendęs, nors savo žmogiškuoju amžiumi gali būti labai jaunas. Ir priešingai, jeigu žmogus jaučia baimę bendrauti su kitais žmonėmis, jeigu jis yra piktas, kandus, sarkastiškas, pilnas siekių savojo aš labui, savo žemiškos šeimos labui, toks žmogus dar yra toli nuo brandos, nors fiziniu amžiumi gali būti sulaukęs jau ir pensijos metų. Tokio žmogaus bet kokios veiklos motyvai visada bus pirmiau savasis aš, savoji šeima, o jau kas liks, jeigu liks, tai gal teks jo meilės virpesių kitiems. Tačiau vargu apie tai ar iš viso jis susimąstys, nes tokio žmogaus siela dar neišleidusi savojo gyvo daigo, jai dar nėra galimybės išvysti šitą nuostabų pasaulį, kuriame ji trokšta pradėti savo meilės ir gėrio veiklą kitų savo brolių ir sesių labui.
Kiekvienas, patys sau, nuoširdžiai atsakykite į šitokį klausimą, sulaukę vakaro – “Kokiu motyvu nugyvenau šią dieną?“ Ir nuoširdus jūsų atsakymas sau ir parodys taip, kaip materialus veidrodis parodo jūsų išorinį, fizinį sielos apvalkalą, jūsų kūną materijoje, kokia gi yra jūsų, kiekvieno, sielos branda. O tuo pačiu ir jūsų TIKROJO AŠ branda. Ne gyvulinio aš, bet dieviškojo aš. Gyvulinis aš tik ir siekia visokių troškimų tenkinimo, vaikosi išorinių blizgučių, ir kitiems juos nuolat perša, vis kažko ieško, net nežinodamas ko, bet vis nerimsta, jam sunku būti vienatvėje, vis nori pramogų, nori malonumų kūnui, vis trokšta, ko nors naujo, originalaus, jo supratimu, vis kažkur bėga, lekia, skuba, ir vis planuoja, kuria grandiozinius planus sau ir vis niekur nespėja, o dėl to jaučia ir nepasitenkinimą tiek savimi, tiek aplinka, tiek ta įtampa, kurioje jam tenka savo ego motyvais taip sunkiai veikti. Tuo tarpu Tėvo padovanotas DIEVIŠKASIS TIKRASIS AŠ, niekur neskubėdamas, padaro daug daugiau, nes jis viską daro Tėvo padedamas, nes yra atsivėręs Jo suteikiamai pagalbai ir ja nuoširdžiai naudojasi savo tiesioginiame darbe kiekvieną akimirką. Taip siela, atsivėrusi Tėvui, ir dirbdama drauge su Tėvu, savo darbą padaro šventą ir lengvą, nors kitiems lygiai toks pat darbas yra nepakeliamai sunkus ir varginantis, dėl to keliantis nepasitenkinimą ir stresą. Darbo šventumas yra nuo atsivėrimo Tėvui ir paties darbo paskyrimo Tėvui. Ir tikrasis aš NIEKADA NIEKO NEPLANUOJA SAU. Jam viską yra suplanavęs Tėvas, tereikia pajausti Tėvo planą savo viduje per ryšį su Tėvu ir jį nuoširdžiai įgyvendinti remdamiesi dievišku motyvu – tarnauti iš vosos širdies VISŲ LABUI.
Šiandien, pamėginkite nupirkti kokį nors maisto produktą ir juo pamaitinti laukinį šunį ar katę, ir pasitikrinti, ar lengvai jums seksis tokį darbą padaryti. Ar iš viso jūs sau leisite tokį pirkinį? Ką jaus jūsų širdis, kada rinksite parduotuvėje tokį produktą: meilę ar priekaištus, ką aš čia darau, tikra nesąmonė, kam aš tuo užsiimu. Ir tai jau bus jūsų motyvo veidrodis, atspindintis jūsų tikrąjį aš. Jeigu jaučiate meilę ir norite PADĖTI bet kokiam šuneliui, kurį sutiksite šiandien, o gal rytoj, ar poryt, bet jau turėsite jam skanėstą, tuomet jūsų siela jau turi išleidusi daugą, kurį reiktia tik laistyti kasdieniu ryšiu su Tėvu ir tarnavimu Tėvui, darant gerus darbus kasdien, kur bebūtumėte. Jeigu jokios meilės nejaučiate, tuomet jūsų siela dar neturi išleidusi savojo daigo, tačiau pats produkto pirkimas rodo, kad jūsų siela jau bunda iš gilaus miego.
Žinokite, tai daug sunkesnis darbas negu lengva ranka įmesti keliasdešimt centų į išmaldos prašantį delną. Ir šitą jūs darysite, bet gyvūnui suteikdami pagalbą jūs dieviškai veikiate užtardami žemesnį ir silpnesnį net ir už silpniausią žmogų. Gyvūnas negali jums ištiesti letenos ir paprašyti išmaldos, jis prašo akimis. Ar pamatysite jo akis? Gyvūno kalbą supranta tik siela. Iš virpesių.
Ir būtent Tėvo dvasia, Minties Derintojas, gyvenantis kiekvieno mirtingojo prote, ir žadina sielą virpesiais, Tėvo meilės virpesiais, veiksmams su meile ir dieviškais motyvais.
Ir jeigu tik šitą gyvą ryšį su Tėvu stiprinsite kasdien, rytą pradėdami savais žodžiais pagarbindami Tėvą, pasimelsdami Sūnui Kūrėjui, Visatos Motinai Dvasiai ir Tėvui už visų gerovę, už visų tarpusavio meilės santykius per Tėvo atradimą savyje, tai ir bus jūsų pirmasis žingsnis į savo motyvų suartinimą su Tėvo motyvais ir savosios sielos sudaiginimą jos tolimesniam augimui ir brendimui. Kasdien, prieš paimdami pirmąjį kąsnį per pusryčius, pietus, vakarienę, ar bet kokiu kitu metu, kada tik ką nors valgysite, nors ir gersite tik arbatos stiklinę, PADĖKOKITE Sūnui Kūrėjui, Visatos Motinai Dvasiai, ir Tėvui už materialų maistą fiziniam kūnui, kuris yra Tėvo šventovė materialiu pavidalu, skirta geriems darbams daryti visumos labui. Padėkokite ir už dvasinę meilę sielai, kuri ir turi įsiviešpatauti, kad šis materialus kūnas būtų sveikas ir nukreiptas tik meilės, šviesos, ir tiesos darbams. Tik tą darykite KASDIEN ir NUOŠIRDŽIAI. Nesvarbu, kad iš pradžių bus neįprasta ir sunku jūsų neįpratintam protui. Net jeigu ir užmiršote pasimelsti prieš maistą, o prisiminėte jau po valgio, tuomet iš karto ir padėkokite jau už suvalgytą maistą. Svarbu, kad jūsų MOTYVAS būtų NUOŠIRDUS.
Toks yra paprastas ir kasdienis, bet gyvas sielos veidrodžio valymas ir dieviškų motyvų atradimas savo viduje, nes būtent šituos dieviškus motyvus sielai ir perteikia Tėvo dvasia, Minties Derintojas per jūsų pasąmonę, kada jūsų sąmonė yra tajungta miego metu, arba per viršsąmonę, kada jūs su Tėvu gyvai bendraujate maldos metu.
Ir jeigu jūs būsite atkaklūs ir nuoseklūs, kantrūs ir nuoširdūs, tuomet jūsų sielos veidrodis pradės rodyti jūsų vis labiau pradedančią spindėti sielą. Ir šitą spindėjimą jūs patys, kiekvienas asmeniškai pradėsite jausti savo viduje, nes siela yra GYVA. Būtent ji ir leis jums ją pajausti, kada vis labiau ir labiau ims skleisti Tėvo meilę, ją pati gaudama iš Tėvo per Jo dvasią.
Tik tada jūsų motyvai bus nuoširdūs ir dieviški, nes tik jie turi amžinybės saldumą sielai, nes kiekviena siela turi iš Tėvo jai suteiktą potencialą tapti amžina dvasia, po mirtingojo materialios mirties, ir sielos prisikėlimo morontiniu, sielos tapatybės, pavidalu, ir išsaugodama jūsų dabartinį aš, kuris po kurio laiko, perėjęs visą sielos etapą, užtruksiantį tūkstančius metų, taps amžinąja dvasia. Ir visą laiką jūsų motyvai, bet kokios veiklos, dieviškės vis labiau, priklausomai nuo jūsų asmeninio ryšio su Tėvu. Net ir po prisikėlimo, net ir tapus amžinąją dvasia, niekada nebus taip, kad siela, arba jau dvasia, neturėtų savo laisvos valios, kurią ji gali panaudoti savanaudiškų motyvų arba dieviškų motyvų įtvirtinimui. Ir tik tiesioginis ir nuolatinis ryšys su Tėvu asmeniškai, yra toji garantija, kad nenusirsti į maištą prieš Tėvą ir visą laiką turėti tvirtą nuostatą, kad asmeniniai motyvai sutaptų su Tėvo motyvais – tarnauti visai kūrinijos šeimai iš meilės, o ne iš pareigos.
Motyvų sufalsifikuoti neįmanoma. Motyvas yra tai, ką jaučiate savo viduje, o ne ką sakote garsiai, norėdami pasirodyti geresnis kitiems. Kada jūsų motyvai taps dieviški, tada jūsų garsiai išsakomi motyvai visiškai sutaps su jūsų vidiniais motyvais.
Štai tokio savo sielos motyvų sutapatinimo su Tėvo motyvais aš jus raginu pradėti siekti jau nuo šiandien. Neatidėliokite šito darbo rytdienai. Tai jūsų pačių labui. Asmeniškai kiekvieno labui. Ir visumos labui.
Savo motyvų šitokio sielos veidrodžio rodomo jūsų atspindžio, jūsų pačių viduje, nuolatinio valymo siekite jau nuo šiandien. Ir kasdien. Ir tada tokios bus saldžios jūsų matomų vaisių šaknys.
Ir šito siekite ne savo labui, bet kūrinijos labui. Ir iš meilės Tėvui ir visai kūrinijai.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-10-15 11:30:08
Komentarai
Jausmas, Gile , yra stulbinantis - aš to paties esu prašęs šaltą žiemą , kad nebaigtų sušalti nieko nekalti paukšteliai ir žvereliai.
Petras
2007-10-22 10:26:44
Tu taip pat gali patirti šį ryšį su Tėvu. Aš beveik kasdien pagalvoju, kad patiriu tai, ką mano protas dar prieš porą ir daugiau metų būtų atmetęs kaip nesąmonę. Viską lėmė ir lemia palaipsnis veržimasis, o plius tam tikros gyvenimo aplinkybės suteikė ir tebesuteikia stimulą siekti Tėvo meilės. Nepatiriančiam tokios Tėvo meilės gali atrodyti nesuprantama ir nerealu, bet tai dar ir kaip realu ir tikra!!! Vis tik kiekvienas žmogus atranda šį ryšį su Dievu Tėvu savu laiku ir būdu.
Jurgita
2007-10-18 21:18:16
kaip aš tau pavydžiu ,Gile,.Tavęs klauso dievas.Stiprūs tavo ryšiai.pavydžiu ir jų.Toli eisi.
soskė
2007-10-18 20:11:33
Gal kaip tos šamanės iš Sibiro, kur pastoviai nuo 6 metų lietų iššaukinėja?
Jausmas
2007-10-18 20:07:49
Sutinku Jurgita, Tėvo pažinimas įmanomas tik per meilę ir bet kokia mūsų veikla taip pat turėtų būti paremta tik ja. Tai būsena, kurią turėtų patirti visi. Jausmas nuostabus. Su Tėvu įmanoma viskas. Papasakosiu tik vieną mažą epizodėlį iš savo patirties.
Tai buvo prieš du metus, labai karštu vasaros metu. Nuo karščio žmonės jautėsi blogai, visi žolynai ir pievos sudžiuvo, prisiminiau kaip kažkada degė durpynai aplink Vilnių. Ir paprašiau tada mintyse padėti gamtai atgyti sužaliuoti, pievoms pavirsti žaliais ir žydinčiais kilimais, prašiau labai nuoširdžiai ir dar pridūriau – jei aš esu Tavo vaikas, išpildyk mano prašymą. Kadangi pati jaučiausi nekaip užmigau. Po valandos prabundu nuo labai keisto garso, kažkas barbena į palangę ir stiklus, tamsu. Pradžioje pamaniau, kad jau naktis. Bet tai buvo lietus karštą vasaros popietę po labai ilgai trukusios sausros – nors danguje prieš tai nebuvo jokių debesėlių, jokio vėjelio. Ir taip kiekvieną dieną po truputį vis palydavo, gamta atsigavo. Bet nežinau ar pajėgsite įsivaizduoti, koks tada apėmė jausmas.
Gilė
2007-10-18 19:19:29
Labai gilūs ir teisingi Algimanto žodžiai. Tokia maloni šiluma ir meilė užliejo baigiant skaityti, tad neįmanoma suabejoti perteiktos esmės netikrumu :) Ir tikrai, norint ir nuolat einant link Tėvo mažais žingsneliais, pajuntamas vis realesnis ir didesnis Tėvo meilės pajautimas viduje, savo sielos pajautimas. O tuo anksčiau būtų buve sunku patikėt, kažkaip neįmanoma...:) o viską daro Meilė ir širdies atvėrimas Tėvui bet kur ir bet kada, ar džiaugsme, ar varge...Jis viską girdi ir supranta, ir žino. Tik mes žmonės dar daug ko nežinome, bet tam ir gyvename..
Jurgita
2007-10-16 14:50:25
Čia tiek daug prirašyta, kad nesupratau, ar pats Tėvas irgi save garbina?
garbė
2007-10-15 15:51:54
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]