Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjas, mums suteikęs asmenybę – mūsų tą tikrąjį aš – pasirūpino tuo, kad galėtume atremti savo asmenybę į Patį Asmenybės Šaltinį – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2020 02 22

Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjas, mums suteikęs asmenybę – mūsų tą tikrąjį aš – pasirūpino tuo, kad galėtume atremti savo asmenybę į Patį Asmenybės Šaltinį – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2020 02 22

(Pastaba – kada sakiau su savo jumoru žodžius Vitai, įjungiant vaizdo kamerą, kai jai vaizdas buvo per toli, ir ji klausė, kaip jį padidinti, štai tada aš ir pasakiau tuos žodžius, tik neturėjau minties, kad jie pateks į vaizdo įraše pateikiamą mokymą, o kada Violeta iššifravo mokymo tekstą ir su tais žodžiais iki mokymo pradžios, nutariau juos ir palikti, nes jie taip pat perteikia, nors tiesiogiai ir neatskleistą, bet su pajuokavimu pasakytą labai rimtą ir gilų mokymą – mūsų kūnas yra iš mūsų gimdytojų – materialus, todėl gali tilpti į vaizdo kameros objektyvo apimamą lauką, o protas yra mūsų dvasinės asmenybės, gautos iš Kūrėjo amžinosios dovanos, neatskiriama dalis, dėl to ir jis yra dvasinis, ir jokiu materialiu prietaisu nefiksuojamas – tuo pačiu ir vaizdo kameros objektyvu negali būti fiksuojamas)
Algimantas Vitai – Jau įjungei? Tai pasuk objektyvą ir nuspausk – record ... raudoną ... paspausk ... ne, tai užges ... Galva telpa? Telpa galva? O protas? ... Galva telpa į objektyvą, o protas turi pranokti objektyvą, nes Protas apima visą kūriniją. Galva yra fizinis pavidalas – kūno viena iš dalių – protas – yra iš Kūrėjo.

Štai mes esame Gyvajame Kelyje, Gyvojoje šventovėje, pavadintoje Kūrėjo vardu, Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardu. Kūrėją sudaro Keturi Asmenys, Keturios Asmenybės – Pirmasis Šaltinis ir Centras, Antrasis Šaltinis ir Centras, Trečiasis Šaltinis ir Centras – tai – Rojaus Trejybė – ir Visuminė Asmenybė AŠ ESU – visada rašoma vien tiktai didžiosiomis raidėmis – visos raidės yra didžiosios, kad galėtume atskirti, kai aš sakau – aš esu kambaryje – tai aš – tas asmuo, kuris yra kambaryje. Visuminė Dievybė AŠ ESU rašoma didžiosiomis raidėmis, nes Ji apima Savyje visą Praeitį, Ateitį, Amžinybę Dabartyje. Dėl to ir yra AŠ ESU, ne aš buvau, ne aš būsiu – AŠ ESU, nors ta amžinoji praeitis yra jau toli istorijoje, kuri fiksuojama dieviškuose analuose, bet AŠ ESU laiko ją šitame pačiame akimirkos grybšnyje dabartyje, kaip ir amžinybės ateitį.
Štai tas AŠ ESU ir Trys Rojaus Trejybės Asmenybės ir sudaro Kūrėją, o mes – pagal žmogiškąją sampratą – suteikiame pačius gražiausius apibūdinimus tam Kūrėjui. Ir kas mums yra artimiausia? Tai yra mūsų šeimos nariai – su sąlyga – jeigu ta šeima gyvena Meilėje, jeigu ta šeima ta Meile spinduliuoja, apglėbia vienas kitą – kiekvienas tos šeimos narys – tuomet ta šeima ir turi tėvą ir motiną, kurie yra tos šeimos pamatas. Štai dėl to ir Kūrėją mes vadiname ir Tėvu, ir Amžinąja Motina, ir Begaline Motina. O vis tiktai mes esame tos dvasinės asmenybės, kurios žvelgiame į Kūrėją, Kuris Virpesiais mus pažadino – pažadino kaip asmenybes, kad mes trokštame Šviesos, Gėrio, Gerovės visiems, visumai, visai žmonijai, visai kūrinijai. Štai tas troškimas yra iš Kūrėjo Energinių Virpesių, kuriais atitinkamo dažnio išraiška pripildo Kūrėjas mūsų vidų, nes būtent Jisai pasiuntė kiekvienam iš mūsų Savo dalelę, Savo dvasią, pavadintą Minties Derintojo vardu, ir ją patalpino į mūsų protą. Protas – tai nėra materialus organas – realios smegenys. Tai yra tiktai smegenų pultas, kuris pasireiškia išmintingais sprendimais, kuriuos priima dvasinės asmenybės dvasinis protas. Tas protas nesutelpa į materialias smegenis nepaisant to, kad materialios smegenys yra centrinis valdymo pultas. Jeigu materialias smegenis pašalinti, šitame pavidale asmenybė negali pasireikšti savąja tapatybe – šitame pavidale. Dėl to mes turime šito pavidalo – tam tikra prasme – atsisakyti, atsikratyti, ir keliauti toliau. Štai šitas pavidalas išeikvoja iš Kūrėjo siunčiamą Energiją – jis yra materialus – o asmenybė yra dvasinė. Kūnas, iš dulkės kilęs, ir turi pavirsti į dulkę.
Asmenybė yra Kūrėjo mums padovanota dovana. Kūrėjas yra Amžinybės Šaltinis ir Centras, reiškia, Jo visos dovanos yra ne mažiau kaip amžinos, ir mūsų asmenybė yra amžina – žvelgiant į Ateities Amžinybę. Todėl šitas kūnas yra ankštas, kaip vaikui augant, išaugti marškinėliai – nebereikalingi – kad ir kokie jie būtų gražūs, jie jau savo funkciją atliko – reikalingi nauji, atitinkantys to vaiko amžių, drabužiai. Štai ir mums šitas duotas pavidalas – labai trumpam – šitame pradiniame pasaulyje, kad mes jį saugotume, puoselėtume, juo pasirūpintume, kad būtų sveikas ir stiprus. Reiškia, mes neturime teršti blogomis mintimis, neturime atlikti šito kūno veiksmais blogų darbų. Tai reiškia, mūsų protas turi būti nušvitęs, jis turi jausti, kuo aukštesnio dažnio energinius virpesius iš to paties Minties Derintojo – kaip aš sakiau – Kūrėjo dvasios, esančios mūsų prote. Štai jis mūsų protą pripildo ta gilumine Įžvalga ir Šviesa, ir mes, kiek esame atvėrę savo Širdį – aš sakau metaforiškai – bet iš tikrųjų smegenys viską kaip pultas – smegenų dėka – mes savo protui suteikiame atitinkamus impulsus, ir štai tada protas priima atitinkamus sprendimus, bet metaforiškai mes sakome, kad Širdimi atvėrę save, mes pajuntame Meilės virpesius, kurie yra pritekėję į mūsų protą, ne į širdį, į protą pritekėję, o kitaip – aš rodau čia, prie galvos smegenis – tai kad būtų suprantamiau.
Apskritai Kūrėjas, mums suteikęs asmenybę – mūsų tą tikrąjį aš – Jisai pasirūpino tuo, kad galėtume atremti savo asmenybę į Patį Asmenybės Šaltinį, pasirūpino tuo, kad Jis yra dvasinis – Pats Kūrėjas – be pavidalo, tai net ir asmenybei išorinis pavidalas nėra būtinas. Gali būti asmenų, kurie neturi apskritai jokio matomo pavidalo ne dėl to, kad tai yra atitinkamo dažnio virpesiai, kurių nefiksuoja aplinkoje esantys kiti asmenys savo regėjimo diapazonu, tiesiog tos asmenybės pranoksta visus diapazonus, ir dėl to kiti ir taip pavadina, kad tos asmenybės neturi išorinio apvalkalo, turi tiktai energinį impulsą, kurį galima užfiksuoti. Bet mūsų kaip mirtingųjų kategorijos asmenybių vaidmuo visoje Kūrėjo sumanytoje Evoliucijoje yra žengti nuo paties grubiausio, žemiausio energinio dažnio pavidalo – materialaus kūno – į aukštesnį, priklausomai nuo mūsų asmenybės tapatybės atsivėrimo Kūrėjui, ir visų Kūrėjo mums suteikiamų iššūkių įsisavinimo. Ir kuo daugiau mes patiriame Kūrėją, kuo giliau pažįstame aplinką, kūriniją, tuo greičiau mes žengiame iš vieno pasaulio į kitą pasaulį, iš vienos visatos į kitą visatą, kol pasiekiame patį Kūrėją, esantį Savojoje gyvenamojoje buveinėje, o iš tikrųjų Savosios Energijos sukoncentravimo Centre, Kūrinijos geografiniame centre, pavadintame Rojumi.
Štai mes stovime Kūrėjo Betarpiškoje Akivaizdoje Rojuje, nužengę – nužengę per visą kūrinijos tą milžinišką erdvę, per milijardų milijardus metų, įsisavinę tuos iššūkius, bet įsisavinę tiktai kaip aguonos grūdelį iš viso aguonų maišo, įsivaizduokite – aguonos grūdelis aguonos maiše – ir štai mes, kaip aguonos tą grūdelį, save vis šviesiname, atrėmę į Kūrėją, žengiame per visatų visatas, pasiekiame patį Rojų, stovime Kūrėjo Akivaizdoje – Jis be formos, be jokio pavidalo – bet virpesiais mes patys kaip asmenybė patiriame, kad esame betarpiškoje Kūrėjo akivizdoje, kūrinijos geografiniame centre – Rojuje. Ir tame Rojuje yra tūkstančiai įvairių kategorijų būtybių, kurios irgi kaip aguonos grūdelį, savąja prasme ir savuoju lygiu, taip pat kaupia įvairius patyrimus, kad galėtų atlikti savąją funkciją visos kūrinijos labui. Tų asmenybių kategorijų yra tūkstačiai – tūkstančiai – ir kiekviena iš tų kategorijų – per visą amžinybę – yra kaip aguonos grūdelis aguonų maiše visoje kūrinijoje, o Kūrėjas apkabina visus, kiek per visą kūriniją besiplėstų pati kūrinija, kiek bebūtų asmenybių kategorijų, visą laiką papildomų, Jis apkabina jas visas Savajame Glėbyje – Jis apkabina kaip Šaltinis ir Centras visą amžinybę, nes amžinybė yra mažesnė už Kūrėją, nes Jis Pats paskleidžia amžinybę. Negali paskleisti Šaltinis to, kas yra didesnis už Jį, nes to didesnio už Jį nėra.
Tai štai mūsų visa kelionė į Rojų ir suteikia mums vis naujų ir naujų išorinių apvalkalų, kurie atitinka mūsų dvasinį turinį, gyvąjį turinį, ir kada mes jau pasiekę Rojų, skrodžiame visą kūriniją be jokių pagalbinių transportavimo priemonių, tada mes matysime tolimųjų kartų pasiektus mokslinius laimėjimus, kurių dėka mirtingieji, mūsų dvasiniai broliai ir sesės, iš šitos planetos, iš Urantijos, skraidys į kosminę erdvę, bet mes skraidysime greičiau negu jų raketos, jų kosminiai laivai. Štai kokia mūsų bus ta keliavimo sparta ir prasmė. Mes žiūrėsime į juos kaip į mažylius vaikus, žaidžiančius smėlio dėžėje, nusišypsosime ir toliau skriesime atlikti sau būtinų darbų, kurie yra mūsų naujas iššūkis, atitinkantis mūsų to aguonos grūdelio gyvąjį vidinį turinį, kad jis dar labiau nušvistų.
Ir, žinote, įdomus dalykas, mes dabar, gyvendami Urantijoje, sakome – O iš kur mes kilome? – A, iš Utenos, iš Kėdainių, iš Pakalnių, iš Biržų, iš Alytaus, Jonavos, Klaipėdos, Panevėžio, kitas pasako dar kaimo pavadinimą, ir įdomu jiems sugrįžti į tas vietas – iš tikrųjų traukia. Jeigu mes iškeliaujame į kitą kontinentą, mes sakome šalį, iš kur mes – iš Lietuvos, nebesakome kaimo, o kai kontinentas yra toil, mes sakome net ir ne šalį, nes tos šalies niekas nežino net ir šitame pasaulyje, sakome – iš Europos. Kada mes būsime jau pasiekę – po prisikėlimo – kitus pasaulius, mes nesakysime nei kontinento, nieko, mes sakysime – planeta, mūsų pradinė kilmės planeta – Urantija – Urantija.
Tai štai mes, praskriedami pro Urantiją, matydami ir tuos kosmose esančius mūsų brolius ir seses iš tos pačios planetos, iš kur mes būsime gavę pradinį impulsą į amžinybę – kelionę į amžinybę – mes juos pasveikinsime – pasveikinsime – likdami nematomi jiems, nes jie išsigąstų, jeigu mus pamatytų.
Štai mūsų kelias yra iš šito pasaulio, kur mes turime savo tėviškes, kad galėtume įsisavinti kaip aguonos grūdelis – kartoju – aguonos grūdelis – vis ryškesnę Šviesą iš Paties Kūrėjo, kad galėtume raižyti visą kūriniją greičiau negu šviesos greičiu – trys šimtai tūkstančių kilometrų per sekundę greitis – o mes greičiau negu tokiu greičiu raižysime visą kūriniją, ir sakysime, kad mes jau esame iš pradinio Urantijos centro, iš to dar mažesnio darinio, bet save laikysime Rojaus piliečiais, ir Kūrėjo sūnumis ir dukromis, ir nešime Kūrėjo Gyvąjį Žodį po visą kūriniją.
Tokia yra Evoliucija. Tokia yra mūsų – kiekvieno – indėlio vertė ir prasmė Kūrėjo Banke ten, aukštai danguje, jau šiandien. Amen.

Ačiū Violeti už iššifravimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2020-02-25 09:26:06

Komentarai

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal