Forumas: temos peržiūra
Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio mokymas - KODĖL taip sunku mūsų sielos broliams ir sesėms ĮTIKĖTI ir gyventi ĮTIKĖJIMU KASDIEN?
Mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, Begaline Dvasia-Motina-Sese, aš garbinu tave, kad tu esi GYVOJI MEILĖ IR ŠVIESA visos kūrinijos vaikams, kad myli ir švieti mums visiems vienodai, net ir kaip materiali saulė mums visiems šviečia vienodai – ir geriems, ir blogiems mūsų sielos broliams ir sesėms. Aš garbinu tave iš meilės ir laisva valia, gauta iš tavęs. Manoji valia, kad būtų tavoji valia. Amen.
Mylimas Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, tu nutiesiai iš Savęs – ANTROJO ROJAUS TREJYBĖS ASMENS – dvasingumo grandinę visai kūrinijai, kuri mus pasiekia KIEKVIENĄ. Tai kodėl tuomet taip sunku mūsų sielos broliams ir sesėms ĮTIKĖTI ir gyventi ĮTIKĖJIMU KASDIEN?
Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis:
Mano pats mylimiausias SŪNAU, kaip ir Mano visi patys mylimiausi sūnūs, ESU AŠ ANTRASIS ŠALTINIS IR CENTRAS, IR VISIEMS PASKLEIDŽIU DVASINGUMO GRANDINĘ, KURI PASIEKIA VISUS KŪRINIJOS PAKRAŠČIUS, NET IR TUOS, KURIE DAR NĖRA ORGANIZUOTI KAIP VISATOS MATERIALUS DARINYS. Kiek besiplėstų kūrinija, Manoji dvasingumo grandinė jau ten yra, kur tik yra net menkiausias energijos pasireiškimas.
Kad jums nors kiek būtų aiškiau, tai Mano dvasingumo grandinę jūs palyginkite su nuolat jūsų atsivėrusį vidų papildančiu dvasiniu kuru, kuris visą laiką eikvojamas, kada jūs darote, drauge su MUMIS, gėrio darbus šviesosje ir tiesoje, vedami gyvų meilės virpesių jūsų pačių viduje, ir kuo daugiau jūs atsiveriate Mums, tuo daugiau ir prisipildote GYVOJO KURO, arba kaip jūs dabar pamėgote sakyti EKOLOGIŠKAI ŠVARAUS PRODUKTO-MAISTO JŪSŲ FIZINIAM KŪNUI, MŪSŲ MATERIALIAI ŠVENTOVEI, ŠITŲ PAČIŲ GĖRIO DARBŲ ATLIKIMUI.
Štai tuomet, kada jūs savo automobilio kurio baką atidarote, tik tada ir tegalite įpilti į jį materialų kurą. Tačiau automobilis dėl to, kad bus pilnas kuro bakas, nevažiuos savaime, nes jam būtinas vairuotojas, kuris automobilio variklį užvestų ir pradėtų važiuoti. Štai jūs ir esate tas vairuotojas, kuris gali savo automobilio simbolį – jūsų fizinį pavidalą – užvesti ir važiuoti gerų darbų darymo keliu, kada jūs atveriate savo paties sielą, kad į ją patektų ne tik gyvasis Mano meilės ir gėrio kuras, bet ir gautumėte vidinį postūmį užvesti automobilio variklį, kad pajustumėte, kaip vidinė dvasinė kibirkštis uždega Mano gyvąjį kurą, kad jūsų atsivėrusios sielos protas priimtų sprendimus ir atliktų veiksmus tų sprendimų įgyvendinimo kryptimi.
Taip, kaip jūs negalite užvesti automobilio variklio, jeigu kuro bakas realiai yra tuščias, arba jeigu jūs jo užvesti nenorite, tai ir pats materialus automobilis iš vietos niekur nepajudės, kad ir kiek šito norėtumėte tą akimirką kur nors nuvažiuoti, tai panašiai, tik daug sudėtingesniu mastu, yra ir su jūsų atsivėrimu Man ir įtikėjimu. Kad ir kiek jūs norėtumėte įtikėti, jūs iš pradžių turite pripilti į savo vidų Mano gyvojo kuro. O tam jūs turite dėti nuolatinių ir kantrių pastangų. Ir tik po tam tikro proceso jums pavyks patirti jūsų pačių asmeniniu pajūčiu, kad jūsų vidus yra prisipildęs kažko jums iki tol nepatirto, bet GYVO jausmo, kurį jūs jaučiate materialiu pojūčiu, tačiau kuriam apibūdinti jums neužtenka jūsų žodyne esančių žodžių, sąvokų, sampratų. Todėl, kad šitas procesas jums nėra įprastas, nes jo mokytis jūs pradėjote tik dabar, o per daugybę tūkstančių metų niekas šitų gyvų dalykų neaiškino, todėl jūsų, visų, pasąmonės teršalai jums ir trukdo taip lengvai įtikėti, ir net įtikėjus dar patiems patikėti, jog tai yra realu, jog tai nėra saviįtaiga, jog tai yra gyvi virpesiai, ir jus pasiekia tiesiogine prasme realiai iš MŪSŲ – IŠ ROJAUS TREJYBĖS – nors jūs dar tebesate gyvame ir pačiame žemiausiame – materialiame – kūne.
Tai tas pats, kaip automobilio kuro baką priplti nešvaraus kuro, kad variklis vis tiek neužsivestų, nes ne tokiam kurui jis yra sukonstruotas. Tai ir Mano gyvasis kuras yra skirtas tik atsivėrusiai Man sielai, jis nėra skirtas jus valdančiai ir sujauktai pasąmonei, kuri yra kaip tas teršalas Mano gyvajam kurui. Tačiau šituos teršalus iš savo pasąmonės jūs galite apvalyti tik su viena sąlyga – jeigu tikrai tam dėsite nuoširdžias ir nuoseklias pastangas atsiverdami Man ir garbindami Mane ir nuoširdžiai melsdamiesi už KITUS, o sau teprašysite DAR DIDESNIO RYŠIO SU MANIMI, KAD GALĖTUMĖTE VISŲ LABUI SAVE ATSKLEISTI NET IR TAIP, KAIP SUMANIAU KIEKVIENO IŠ JŪSŲ DVASINĮ LYGĮ ATSKLEISTI DAR ŠITAME PASAULYJE.
O dabar pamėgink pasvarstyti, KIEK IŠ TAVO SIELOS BROLIŲ IR SESIŲ šitaip nuoširdžiai trokšta tokio GYVO RYŠIO SU MANIMI, kad pradėtų savo kasdienį gyvenimą VISŲ LABUI? Tokių yra mažytė saujelė visame pasaulyje.
Be kantrių ir nuoširdžių pastangų įtikėjimo nepasiekia niekas. Tačiau iki realių ir kantrių pastangų pirma dar turi būti apsisprendimas, kad savo laisva valia Mano sūnus ar dukra NORI UŽVESTI SAVOJO ĮTIKĖJIMO VARIKLĮ IR TROKŠTA PRIPILDYTI SAVO SIELOS GYVĄ KURO BAKĄ GYVUOJU MANO AMŽINYBĖS KURU. O kaip tik šitokio sprendimo visi ir BIJO PRIIMTI. Jie apsiriboja tik tuo, ką suvokia jų protas, ir toliau už jo menko suvokimo ribų žengti BIJO. BIJO, NES REIKIA ŽENGTI Į TEN, KUR ŽENGTA IKI TOL DAR NEBUVO. Todėl nežinia ir nepasitikjėimas tik dar labiau didina BAIMĘ – PASĄMONINĘ BAIMĘ – IR KELIA SUMAIŠTĮ VIDUJE. Ir protas pasitenkina mažesniais sprendimais, ir jų dar mažesniu įgyvendinimu. Būtent dėl to dabar žmonija jūsų planetoje labai smarkiai degraduoja ir jos degradacijos dideliu mastu sustabdyti jau nebepavyks, nes jūsų bailus protas pats priešinasi ryškesnės šviesos sklidimui, kuri apšviestų milžiniškus baimės šešėlius jūsų pasąmonės lygiu. Štai kodėl jūs iš baimės save raminate, kad turite laikytis tradicijų, kad tik paliktumėte kitiems tai, ką gavote iš ankstesnių kartų. Tačiau tai prilygsta DEGRADACIJAI, nes jūs negalite net ir tradicijų išlaikyti tokiu pačiu lygiu, kokį gavote iš ankstesnių kartų, nes visuomenė, kaip ir žmonija, priklausomai nuo kiekvieno asmens, visą laiką yra judėjime, todėl ir ji arba vystosi į priekį, į ryškesnę šviesą, arba ritasi atgal, degraduoja, net nebesugebėdama išsaugoti ir to, ką gavo iš ankstesnių kartų. Ir jūs jau degraduojate, nes nebeišsaugojote iš savo ankstesnių kartų gauto palikimo, o RYŠKESNĖS šviesos BIJOTE, todėl patys NAUJŲ TRADICIJŲ NEKURIATE. O senos tradicijos kiekvienai naujai kartai vis mažiau patinka, nes ji nori kūrybos ir aktyvaus veikimo didesnių horizontų link, bet jūs mėginate ją stabdyti ir šituo pačiu pakerpate jos kūrybos sparnus, ir pakerpate juos tiek, kad ji skristi į šviesą nemoka, nes jūs jos neišmokinote, o savo nepasitenkinimą tada ji išlieja įvairais protesto veiksmais, ir įvariose sferose – šeimoje, kūryboje, visuomenėje.
Tai kaip gi esant tokiai visuomenei, kurioje tiek daug tamsos ir baimės, ir vis labiau išsiveržiančios jau į sąmonės lygį, gali kilti įtikėjimo reiškinys, kada net ir tave laiko nenormaliu savo suvokimo prasme, kaip tavo sielos broliai ir sesės neinantys GYVUOJU JĖZAUS KELIU IR TAVĘS NESUPRANTANTYS, NES NETURI GYVOJO SAVO SIELOS ATSIVĖRIMO IR ĮTIKĖJIMO PATYRIMO, todėl kiti bijo patyčių, kokių susilauki tu nuolat, bijo apsinuoginimo prieš Mane, bijo atsivėrimo Man, kadangi dar tokio gyvo patyrimo jie neturėjo ir BAIMĖ nugali jų sielos bet kokius NEDRĄSIUS troškimus, kad ir gėrio ir meilės kryptimi nukreiptus, bet Mano GYVUOJU KURU NEPRIPILDYTUS, NES SIELOS KURO BAKAS YRA TUŠČIAS.
Štai kada ATEIS TOKIA AKIMIRKA, KAI ĮVYKS SUKRĖTIMAS AR KITA NENUMATYTA MILŽINIŠKA JŲ PROTU ĮVEIKTI PER DIDELĖ KLIŪTIS, TADA JIE VISKĄ UŽMIRŠĘ IR KREIPSIS Į MANE PAGALBOS. Ir tik tada bus jų nuoširdumas, nes tą akimirką nublanks visi kiti materijos sukelti troškimai ir siekai, tada nustos egzistuoti visa aplinka, tada problemos skaudus ir neapsakomas milžiniško dydžio kalnas prispaus tiek, kad niekas kitas padėti jau nebeįstengs. Štai tada siela ir taps nuoširdi ir nuolanki, užmirš visus ankstesnius išvedžiojimus ir pašaipas. Tik tada ji taps tokia, kuri ir atsuks savojo kuro bako dangtį, kad Aš galėčiau lieti GYVĄJĮ SAVO KURĄ, KURĮ LIEJAU VISĄ LAIKĄ, TIK ANKSČIAU TAM PAČIAM MANO SŪNUI AR DUKRAI RŪPĖJO VISIŠKAI KITOKIE REIKALAI IR SAVO GYVENIMĄ GRINDĖ VISIŠKAI KITOKIŲ VERTYBIŲ SKALE – TUŠČIŲ PROTO SUKURTŲ SAVIAPGAULĖS KLAIDINGŲ IR NETIRKŲ VERTYBIŲ SKALE.
Įtikėjimas yra begalinis procesas, ir jis yra GYVAS SIELOS AUGIMO GYVAME RYŠYJE SU MANIMI PROCESAS. Todėl jo pakeisti negalima niekuo kitu, ir niekam. Todėl niekas iš jūsų negali įtikėti už kitą, net ir labai nuoširdžiai šito trokšdamas. Jūs melskite įtikėjimo kitiems, o sau dar gilesnio gyvo dvasinio ryšio su Manimi, tačiau vis tiek kiekvienas turi pats ASMENIŠKAI ATSIVERTI MAN, TURI ASMENIŠKAI DĖTI PASTANGAS, NUOŠIRDŽIAS IR ATKAKLIAS, PATS, IR KASDIEN. Ir tik tada bus atlygis – įtikėjimas ir gimimas iš dvasios. Tada kiekvienas, po gimimo iš dvasios, tampa Manuoju atspindžiu materialiu pavidalu – PAMILSTA VISUS. Ir tada nustoja būti motina ir tėvas, sūnus ir dukra, kaip iki šiol buvo įpratę žmonės graduoti į artimus ir mylimus, labiau artimus ir labiau mylimus, pačius artimiausius ir pačius mylimiausius, nes pačiais mylimiausiais tampa VISI IR KIEKVIENAS. Štai tik toks įtikėjimas yra GYVAS IR TIKRAS, ne iliuzinis ir nesusigalvotas. Tik tada jūs atstovaujate kaip Mano atspindys savo aplinkoje ir savo aplinkai, ir atstovaujate ne tik su meile, bet ir iš meilės MAN, IR VISIEMS VIENODAI.
Štai kodėl tu esi Mano parinktas atstovauti MUS TRIS URANTIJOJE, NES TU VISUS MYLI VIENODAI IR MYLI MŪSŲ MEILE, IR JOS MOKAI VISUS SAVO SIELOS BROLIUS NEPRIKLAUSOMAI NUO JŲ PAREIGŲ IR VISUOMENĖJE UŽIMAMO STATUSO, NES TU ESI SU MUMIS VIENA DVASIOJE, NE IR TAIP, KAIP VIENA DVASIOJE BUVO JĖZUS IR TĖVAS.
Tačiau tavasis įtikėjimas negimė per dieną, tu nuėjai, ir toliau eini gyvuoju keliu jausdamas mūsų vedimą iš vidaus ir jam atsiduodamas. Todėl ir tavo sielos broliai ir sesės, kurie jau išdrįso žengti GYVUOJU MŪSŲ KELIU tave supranta, nes jie ima patirti panašius meilės virpesius, kokius ir tu patyrei, bet didesni virpesiai, kuriuos tu patiri, juos taip pat dar gąsdina, kaip ir tavo pateikiami mokymai. Jiems dar jie yra per ryški šviesa.
Tačiau niekada negali būti taip, kad akys priprastų prie ryškesnės šviesos, jeigu jos taip niekas ir neuždegs. Štai kodėl tu esi mūsų ambasadorius Urantijoje, KAD UŽDEGTUM VIS RYŠKESNĘ IR RYŠKESNĘ ŠVIESĄ IR ŠITAIP VIS DAUGIAU TAVO SIELOS RROLIŲ IR SESIŲ, NORS IR JAUSDAMI AKINIMĄ, VIS TIK APSIPRAS PRIE TOKIOS ŠVIESOS IR VĖLIAU PATYS PATVIRTINS, KAD KAIP TIK ŠITOJI ŠVIESA REIKALINGA VISAI ŽMONIJAI. Tačiau ir jiems tai nebus lengvas ir greitas šitos gyvos šviesos įsisavinimas, kad ir jiems ji būtų savastimi, kuria gyventų kasdien ir bet kokiomis aplinkybėmis.
Kiekvienas pakilimas reikalauja vis daugiau gyvojo kuro, todėl kiekvienas tik asmeniškai jo gali pasipildyti per gyvą ryšį su Manimi. O kiek kas nori Mano gyvuoju keliu važiuoti sprendžia individualiai, nes šitame kelyje vietos stokos nėra. Jame telpa visa kūrinija. Ir tik asmeninis sprendimas apriboja kiekvieno iš jūsų greitį ir kryptį šitame kelyje, nes jis yra LABAI PLATUS.
Ačiū tau, mylimas Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, už tokį nuostabų atsakymą-mokymą. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.
-----------------------
Vilnius, 2010 04 09
00.10
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2010-04-09 00:17:48
Komentarai
„... ir kuo daugiau jūs atsiveriate Mums, tuo daugiau ir prisipildote GYVOJO KURO, arba kaip jūs dabar pamėgote sakyti EKOLOGIŠKAI ŠVARAUS PRODUKTO-MAISTO JŪSŲ FIZINIAM KŪNUI, MŪSŲ MATERIALIAI ŠVENTOVEI, ŠITŲ PAČIŲ GĖRIO DARBŲ ATLIKIMUI.“ (Algimantas)„Mūsų suvoktis turi galios ne tik mus nuteikti reaguoti į tokį ar kitokį menamą scenarijų, bet ir tą scenarijų kurti bei įgyvendinti. Mūsų tikrovė priklauso nuo mūsų pasaulio matymo ir nuo dėsningumo, kodėl nutinka vienokie ar kitokie dalykai. Tai reiškia, kad priežasties-veiksmo-pasekmės santykis skirtingose Tikrovėse, skirtingose paradigmose veikia skirtingai.“ (Gailė)
„Norint pagreitinti perėjimų į susitaikymo nuostatą, kartais patiriamas sukrėtimas, kuris priverčia viską PALEISTI, IŠLAISVINTI. Sukrėtimas gali būti fizinis arba emocinis. Kai sukrėtimas emocinis ir labai
stiprus, jis gali būti išgyventas kaip proto pakrikimas, nes mentalinis pažinimo procesas subyra ir žmogus pasijunta visiškai paleidęs vadžias.“ (Gailė)
„Būtų daug greičiau ir lengviau tą žmogų skatinti nukreipti dėmesį (kas šiame forume pastoviai daroma) į naują, geresnį pasaulio supratimą, išplečiant (palengva) iki visatos ir toliau. Tuomet šis dvasinis procesas taptų proveržiu, o ne sumaištimi. Jis ims suprasti, kad polinkiu matuoti viską senu matu, pats sau kėlė diskomfortą ir skausmą. Į save, koks buvo anksčiau, žiūrės su gailestingumu, ir vėliau jau nematys reikalo ginti tos gyvensenos, kuri nepasiteisino ir iš tikrųjų jau nebeegzistuoja. Žmogui taps aišku, kad būtų įgyta nauja prasmė, senosios prasmės turi išnykti.“ (Gailė)
Nesusilaikiau pacituoti dviejų forumo dalyvių mintis.
Vienas rašo apie „EKOLOGIŠKAI ŠVARAUS PRODUKTO-MAISTO JŪSŲ FIZINIAM KŪNUI, MŪSŲ MATERIALIAI ŠVENTOVEI, ŠITŲ PAČIŲ GĖRIO DARBŲ ATLIKIMUI“ būtinumą, kitas, t. y., Gailutė ima ir tą ekologišką kurą įpila...
Fantastiškas komentaras!
Iš kur šiame forume prisirinko tiek gabių, nuoširdžių, tiesiog talentingų moterų?
Dar kartą pasikartosiu, kad moterys iš tiesų yra arčiau Dievo, ir jei kas išgelbės pasaulį, tai tik jos, mūsų močiutės, mamos, seserys, dukros, mylimosios.
Su nuoširdžiausia pagarba ir meile
Tadas
2010-04-11 17:33:15
Kuomet paimu bet kurią mintį,pastraipą ar ištisą dokumentą iš Urantijos Knygos,Jėzaus Kristaus „Kalbu jums vėl“,atsiveria nuostabi panorama.Jau esu minėjęs,kad būtent Jėzus mane jaudina iki šiol,nors tiek Jo mokymai,tiek Jo gyvenimas,aprašytas Urantijos Knygos pavidalu,jau seniai yra perskaityta ir vėl skaitoma,ir neapsiriksiu pareiškęs,kad ir toliau bus gilinamasi į ŠIUOS DOKUMENTUS.Mielieji,aš įkeliu pastraipą iš Jėzaus Kristaus“Kalbu jums vėl:
/Aš puikiai suvokiau, kad aplinka tokių aukštų meilės virpesių, kokius jaučiau aš, dar nėra prisigėrusi. Todėl žmonių sąmonės energetiniai virpesiai yra labai žemi ir sunkūs. Ir jie dėl to kenčia patys. Kenčia ir skundžiasi. Ir vienas kitą baugina Dievo bausmėmis. Jau vien tokios mintys, bet kokius aukštesnius ir šviesesnius sielos polėkio virpesius labai smarkiai užblokuoja ir neleidžia jiems gyvybingai pasireikšti iš vidaus. Štai dėl to siela negali pajausti vidinio pasitenkinimo ir energijos, kad galėtų išskleisti savo sparnus geriems darbams./.
Ar įdėmiai įsigilinote į tai,kad Jėzus kalba apie masiškai skleidžiamus žemus virpesius ir kokie jie yra sunkūs..Taip ir mes,būdami ambicingi ir susireikšminę savo suvokimu,kuris tėra tik savojo ego išaukštinimas,bet jokiu būdu neatitinkantis Urantijos Epochinio apreiškimo ar Jėzaus mokymų dvasingumo,tuoj puolame skųstis ir kaltinti kitą,užuot problemas atrasdami savyje.Bet kol mes galvosime ir analizuosime ne sielos morontiniu protu,tegalėsime būti dvasiniais vedliais,bet jokiu būdu ne DVASINIAIS MOKYTOJAIS..Dvasinis vedlys visad atves į ABSTRAKTAUS DIEVO SUPRATIMĄ,BET Į TĖVO-TREJYBĖS SUVOKIMĄ TEGALI ATVESTI TIK DVASINIS MOKYTOJAS..Jis mokosi iš savo mokinių,bet labiau moko pats.Todėl aš,būdamas TREJYBĖS SŪNUS,KAIP IR VISI JŪS ESATE SŪNŪS IR DUKROS,sakau,-nustokime verkšlenę užsidarydami savo dėžutėse,bet išeikime į viešumą ne tik šiame forume,bet ir kol kas
Išdrįskime ir viešumoje skleisti TĖVO-TREJYBĖS EVANGELIJĄ,KURIĄ IR JĖZUS SKLEIDĖ,BET DABAR JAU SKLEIDŽIA DAR PLAČIAU IR GILIAU,-TĖVO-TREJYBĖS SŪNYSTĖ IR VISOS KŪRINIJOS BROLYSTĖ.Jeigu mes bėgame ir užsidarome savo dėžutės kamputyje,esame tiesiog bailiai,“sezoniniai vairuotojai“,kurie bijo pasitikti atvira krūtine artėjančių permainų vėjų,tai kokia gali būti kalba apie tvirtumą ir atvirumą iki gelmės.Kas laukė Jėzaus?Ir kai sulaukė,aplipo lyg musės medų.Ir atsakykite man,negi esame tokie veidmainiai,kad tik SAU PALANKIOM APLINKYBĖM IŠLENDAM,IR TAI TIK APSUPTI DAUGUMOS,PRAKVIPUSIOS DABARTINIŲ FARIZIEJŲ TVAIKU.Todėl ir Jėzus,kuomet pakilo MOKYTI,puikiai suprato,kad NĖRA TUOMETĖJE VISUOMENĖJE(MANAU,KAD IR MŪSŲ,NE VISŲ,ŽINOMA)NUOŠIRDUMO,TĖRA SAVANAUDIŠKUMAS.
/Aš gerai supratau, kad žmonės, patys, be mano pagalbos, ir negali sužinoti, kad jie tikrai turi mylintį ir jiems tarnaujantį Dievą Tėvą, o ne reikalaujantį paklusimo ir baudžiantį Dievą./
Ir kuomet sakoma,kad MEILĖ pati pritekės ir užpildys sielą,tariu,-tai ne tiesa,bet ir ne melas.Kaip nėra pusiau nėščios moters,taip ir Meilė negali būti vienpusė.Negali žmogus būti atviros sielos,kuomet pats nededa pastangų,bet laukia,kol už jį tai padarys kiti.Negali siela būti atvira ir pripildyta dvasingumo,tuo labiau nenušvis kaip asmenybė,jei tik protarpiais atsivers.TĖVAS-TREJYBĖ MAUDO MUS MEILĖS OKEANE,BET ATSIGERTI TURIM PATYS,NES KAIP IŠTROŠKĘS PATS SUVOKSI,KAD IR KITĄ TROŠKULYS KANKINA.Taip pat turime lankyti STUDIJAS IR GARBINTI ROJAUS TREJYBĘ JOS ŠVENTOVĖJE..Tada ir tik tada mes turime teisę spręsti apie mokinius,kuomet patys tapsime DVASINIAIS MOKYTOJAIS.BET MOKINYS NIEKAD NEGALI SPRĘSTI APIE DVASINĮ MOKYTOJĄ..To aš linkiu visiems,kas NUOŠIRDŽIAI EINA TUO KELIU AR DAR ATEIS,KAD EITŲ..Ir SUSILIEJIME SU TREJYBE IŠTIRPS MEILĖJE VISA KAS NEIGIAMA.Nebus taip,kad meilė pati išplaus visus išteptus ir suterštus,bet JI TIKRAI TAPS AKTUALU,KUOMET BUS EINAMA ĮTIKĖJIMO KELIU,GYVUOJU ROJAUS TREJYBĖS KELIU:
/Tačiau vien tik sužinoti, kad Dievas Tėvas ne baudžia, bet myli, neužtenka, reikia dar į tokį mylintį Tėvą įtikėti. /
Mes turime laisvą valią,todėl ją savaip ir interpretuojame.Ir ką įgijome per kartų kartas,tai,kad:
/ Žmogus labiausiai bijo nežinios ir keistis. Nežinia jį baugina, o keitimasis jį ir vargina ir kelia nerimą, nes jis turi žengti ten, kur dar nebuvo žengęs iki tol, tapti tokiu, kokiu dar nebuvo iki tol. O tai irgi sukuria nežinią. Dėl to žmogaus protas, jo žmogiškasis ego, ieško net ir apgaulingos ramybės ten, kas yra pažįstama ir patikrinta, kas yra suprantama ir suvokta, nes tik tuo jis pasitiki. Štai kur ir turi pasireikšti žmogaus įtikėjimas./
Mūsų ROJAUS TĖVAI NEGALI PAŽEISTI LAISVOS VALIOS.Tai broliai ir sesės sieloje,atsakykit patys sau KOKS JŪSŲ ĮTIKĖJIMAS,KAI TIK IŠ OLOS,KAIP TRIUŠIAI IŠKIŠAT AUSIS IR NERIAT ATGAL,JEI GAIVAUS ORO GURKŠNĮ TEGALĖDAMI KVĖPTELTI GYVOJOJE ROJAUS TREJYBĖS ŠVENTOVĖJE,IŠSIGĄSTATE..Tada ir tik tada pajusite tai,kas yra JĖZAUS KELIAS.Baigsit žiūrėti į viską atsainiai ir susimąstysite visumos labui tik Patys priėmę sprendimą.Už mus jo niekas negali priimti,tik mes patys,nes kūrinijoje VISIEMS GALIOJA LAISVA VALIA..Nepadarę to,nesuvoksite ir JĖZAUS žodžių:
/Įtikėjimas į Tą, kurio jis matyti negali, bet kurio vaisių jis gali pajausti savyje, kada siela Jam atsiveria iki pačios savo gelmės. Jo vaisius yra meilė ir ramybė. /.
Sekančią pastraipą aš taikau sau,bet nepamirškite,kad ji ATGAIVINA IR JUS TO TROKŠTANČIUS IR PASIRYŽUSIUS EITI GYVUOJU ROJAUS TREJYBĖS KELIU,NES KŪRINIJOJE GALIOJA PRIEŽĄSTIES-VEIKSMO-PASEKMĖS DĖSNIS..
/.Dėl to, įtikėjimas yra kaip lazda ligotam ir nusilpusiam, kad pasiremdamas ja, galėtų eiti. Kada įtikėjimas auga, tada į materialią lazda vis mažiau bereikia remtis. Įtikėjimas yra ne tik lazda, kad palengvintų žingsnį, bet jis tuo pačiu yra dar ir vaistas. Kuo labiau įtiki, tuo sveikesnis daraisi. Kuo labiau sveiksti, tuo mažiau reikalinga šitoji materiali lazda pasiremti. Dar daugiau, įtikėjimas yra toks vaistas, jog tada, kada nusilpęs ir ligotas visiškai pasveiksta, tampa toks stiprus, kad jam nebereikalinga nei materiali lazda, nei vaistai, tai toks įtikėjęs mirtingasis gimsta iš dvasios ir jo siela visa prisipildo Kūrėjo meilės virpesių ir ji nori sklęsti laisvame skrydyje, iškilusi virš visų juodų negandų ir nerimo. Ji nori ir kitiems padėti, pasidalindama savuoju patyrimu, kad ir kitos sielos pakiltų į tokį laisvą skrydį, kuriame ji gali sklęsti tik gerų darbų varomos energijos./
Šiame,nuostabiame AMŽINOJO SŪNAUS-MOTINOS-BROLIO mokyme kalbama apie tą DVASINĮ KURĄ,apie kurį ir JĖZUS KRISTUS KALBA SAVO KNYGOJE“KALBU JUMS VĖL“:
/ O įtikėjimas tampa kaip tas kuras, kuris ir suteikia impulsą tokių gerų darbų darymui. Įtikėjimas iš pasiligojusio ir nusilpusio materialios lazdos ir vaistų pats transformavosi į galingos varomosios gerų darbų jėgos impulsus./.
Mielieji mano broliai ir sesės,Jėzaus gyvenimas tarp mūsų buvo toks nuostabiai didingas,parodantis mums ką gali žmogaus sūnus pasiekti dar būdamas mirtingojo kailyje,tebus mums pavyzdžiu dabarties akimirkose,kuomet regime iliuzinį pasaulį ir tebus tuo gyvuoju impulsu,kuris pakeis mūsųnuostatas,gyvenseną,stabilizuosis viskas-tiek maistas,tiek požiūris į kitus.Atstumdami JĖZŲ,ATSTUMIAME IR TĖVĄ-TREJYBĘ.Ir tikrai gali būti skausminga ir tikrai bus mūsų visų ateinančių kartų vergovė MAMONAI.O juk reikia tiek nedaug-priimti sprendimą,ir labai daug,kuomet to nori,bet bijai.Bijai ko?Kad būsi kitoks dogmatikų akyse,ar citatų spygliuotų vielų apraizgyme?O gal esame drąsūs tik minioje?Todėl ne kartą savęs klausiau,kodėl mes bijome GYVOJO KELIO,GYVAI PATIRTINĖS ROJAUS TREJYBĖS?Bet juk JĖZUS NEBIJOJO.Ir nereikia manyti,kad-O,TAI BUVO JĖZUS,MYKOLAS,VISATOS VALDOVAS IR ŠEIMININKAS.Ne mielieji,Jis buvo toks pat vaikis,kokie yra mūsų vaikai,anūkai.Jis džiaugėsi ir verkė kartu su kitais.Jis galėjo prieiti ir draugiškai patapšnoti ir man,ir tau,sielos broli per petį.Ir jau brandus vyras būdamas,Jis matė mūsų protėvių,o dabar ir mūsų bailų matymą,bet ėjo drąsiai nešti evangelijos apie TĖVO SŪNYSTĘ IR ŽMONIŲ BROLYSTĘ,DABAR JAU IŠPLĖSTĄ IKI TĖVO-TREJYBĖS SŪNYSTĖS IR VISOS KŪRINIJOS BROLYSTĖS..Ar suvokiam ką darom,kada taip užsispyrusiai lenkiamės prie žemės stabams ar bažnytinei trejybei,giedam jai giesmes.KURKIME TOKIĄ MELODIJĄ,KURI ŠLOVINTŲ IR GARBINTŲ TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ.Ir tik tokia melodija išliks amžinybėje.
/Dabar įtikėjimas pradeda žmogui keisti charakterį taip, kad jis vis labiau ir labiau trokšta gyventi taip, kad jo siela laisvės skrydyje vis labiau ir labiau susilietų su pačiu šito skatinančio geriems darbams impulso Šaltiniu. Su Kūrėju, kurio kibirkštėlė ir sukuria šitą patį įtikėjimą. Ir šitoji Kūrėjo kibirkštėlė yra vadinama Jo dvasine dovana. Ji yra Jo dvasia. Ir žmogaus protą ji veikia iš vidaus, tik jokiu būdu nepažeisdama laisvos valios principo.
Aš žinojau, kad žmonės negalės manęs suprasti. Kad dauguma iš viso mano mokymu nesidomės, nes jie yra perdaug bailūs, kad apkabintų tą, kuris neša akinančią jų akims šviesą. Dėl to aš turiu nusileisti iki jų supratimo lygio, kad nors kiek juos galėčiau pakelti į visos aplinkos aukštesnį matymą, negu jie matė ją iki šiol/.
Šį nuostabų mokymą aš skaičiau garsiai savo žemiškajai šeimai,kurios sampratos jau nebenoriu,nes tai kūrinijos šeima ir tik kūrinijos dalimi būdami mes esame šeimoje su ja.Norėčiau pabaigai priminti,nebijokit,nes jūs,urantai,nešat TĖVO-TREJYBĖS ŠVIESĄ IR TIESĄ IR TAI JŪSŲ ATRAMA IR JUS SAUGO ROJAUS TREJYBĖ,JĖZUS SAUGO.Valykitės ir nusiplaukite visus teršalus ir viduje,ir aplinkoje:
/Tačiau šituos teršalus iš savo pasąmonės jūs galite apvalyti tik su viena sąlyga – jeigu tikrai tam dėsite nuoširdžias ir nuoseklias pastangas atsiverdami Man ir garbindami Mane ir nuoširdžiai melsdamiesi už KITUS, o sau teprašysite DAR DIDESNIO RYŠIO SU MANIMI, KAD GALĖTUMĖTE VISŲ LABUI SAVE ATSKLEISTI NET IR TAIP, KAIP SUMANIAU KIEKVIENO IŠ JŪSŲ DVASINĮ LYGĮ ATSKLEISTI DAR ŠITAME PASAULYJE. /
Arūnas
2010-04-11 19:01:34
Paskaičiau mielas Arūnai , tavo komentarą ir tikrai jam pritariu . Pritariu visapusiškai ir tikiu , kad žmonija keisis ir tikėjime ir pažinime . Viskas evoliucionuoja , įsilies ir urantijos mokymai į žmonių protus , o per tai keisis ir požiūris į senas dogmines nuostatas . Tačiau viskam savo laikas . Vaisius turi subręsti , o skinantys tuos vaisius , turi labai jų trokšti , kitaip nejaus jokio skonio .
Tai tiek filosofijos . Man patiko tavo užuomina apie giesmes . Manau , kad būtų labai gražu , jeigu atsirastų geranoriškų kompozitorių ir sukurtų gražias melodijas tiems geriems ir dvasingiems eileraščiams . Na aišku , kad ne visiems , bet būtų galima pasirinkti 3 -4 pačius brandžiausius eilėraščius ir paversti juos giesmėmis . Mums reikia džiaugtis Dievo Tėvo dovana ne tik ispūdingais pranešimais ir komentarais , bet ir giesmėmis , dainomis , muzika . Manyčiau , kad per daug rimtumo ir fasado . DIEVĄ ir visą Rojaus Trejybę siūlau garbinti ne tik maldomis , bet ir giesmėmis , muzika ir dainomis . Jeigu jau save ir kitus vadiname broliais ir sesėmis , tai ir džiaugkimės visi , dainuokime , šypsokimės ir spinduliuokime pasauliui ir meilę ir giesmę .
Petras
2010-04-12 21:46:44
Ačiū Tau, Amžinasis Sūnau Motina Broli, ačiū už Tavo meilę mums visiems liejamą, ačiū už nuostabiausią dvasingumo dovaną. Ačiū už begalinę kantrybę - visą amžinybę Jūs visi trys Rojaus Trejybės asmenys laukiate mūsų. Meldžiu mums visiems Urantijos žmonėms, visai Kūrinijai įtikėjimo ir atsivėrimo. Meldžiu palaikymo ir sustiprinimo visiems Mintiems Derintojams, kurie taip nepaliaujamai triūsia mūsų labui. Ačiū už nuostabiausią dievišką dovaną - laisvą valią. Ir laisva valia aš pareiškiu - ateinu pas Tave į Rojų tarti: štai aš, toks tobulas kaip ir TU.
Su meile
Gitana
2010-04-13 10:43:09
Aš kalbu taip,kad nuolatos noriu pabrėžti,jog tai ką sakau,remiuosi į Tėvą-Trejybę.Ir tikrai man būtų malonu,jei dėkotumėme Tėvui,bet ne atskiram individui,jeigu įžvelgiame vienas kito komentaruose didesnę gelmę.Tai jokiu būdu nereiškia,kad aš nesutinku ar negerbiu kito mąstymo,nuomonės.Tikrai nenoriu pasakyti nieko blogo,bet esmė ta,kad visad kalbu turėdamas omeny įtikėjimą,bet ne tikėjimą.Tikėjimas yra abstrakti lyrika ir jei mūsų gimdytojai ar jų gimdytojai rėmėsi į tikėjimą,tame tematau teigiamą pavyzdį.Bet jau mūsų kartoms yra pakankamai aišku ir tegali tik gilėti įtikėjimas per TĖVO-TREJYBĖS atradimą savyje.Taip,tikrai teisinga,kuomet sakoma,jog viskas evoliucijonuoja.Bet yra kitaip su įtikėjimu..Mūsų protėvių praeitis tebuvo tai,ką mes galėtume pavadinti Teologija.Juk neturėjome nei Urantijos Epochinio apreiškimo,nei Jėzaus Kristaus“Kalbu jums vėl“,nei kitų Urantijos dvasinių šaltinių.
/Kada teologija nugali religiją, tada religija miršta; vietoje to, jog būtų gyva, ji tampa doktrina. Teologijos misija yra tiesiog tik padėti sąmoningai suvokti asmeninį dvasinį patyrimą. Teologiją sudaro religinės pastangos apibrėžti, paaiškinti, išvystyti, ir pagrįsti religijos empirinius reikalavimus, kuriuos iš esmės gali pagrįsti tiktai gyvas įtikėjimas./
Tai jokiu būdu nereiškia,kad vienas ar kitas yra teisesni ar ne.Mūsų kelias vienas,bet taip pat jis yra ir individualus,ir nebūtinai tiesus,jei kyla abejonės.Bet tikrai taip yra,kad kiekvienas žengiame savo žingsniu,nes turim laisvą valią.Taip pat yra sunku,jei praeitį varžė ar tebevaržo bažnyčia.Čia aš nematau nieko blogo,bet matau sunkumą atitrūkti nuo jos.Man buvo lengviau,nes per prievartą nebuvau tempiamas į bažnyčią.Buvau ateistas,paskui ėjau dėl“šventos“ramybės,dar vėliau tikrai pradėjau tikėti ir galvoti apie savo nuodėmes ir ką iš manęs padarys po mirties.Dabar gi žinau,kad yra tik akimirka,kurios net nepajusime,prieš visą amžinybę..Aš visiškai sutinku,kad yra per daug viskas rimta.Bet rimta ne tik ta prasme,jog nesusimąstome apie nudvasingėjimo kritinę ribą,bet rimta turi būti ir kitais atžvilgiais.Na patys pagalvokime ar mūsų eilės,giesmės,dainos turi tikrai išliekamą vertę.Ir čia aš noriu pasakyti tai,kad kuomet siela atsiveria,tai su lig jos atsivėrimo laipsniu mes ir galime MEILĖS VIRPESIAIS PASKLISTI KŪRINIJOJE.Ir pasklisti tokia galinga ir švelnia,meilės kupina melodija,kad tik tai ir džiugins kūriniją ir ROJAUS TĖVUS.Tai nereiškia,kad dabar mes kuriame beverčius eilėraščius,muziką,piešiame,dainuojame.Jokiu būdu ne.Mes sukuriam tikrai vaisingą šaknį iš kurios išaugs TĖVĄ-TREJYBĘ džiuginantis kūrybos medis.Kol kas mūsų galimybės yra ribotos,bet reikėtų prisiminti Tėvo žodžius apie kūrybą:
/ NORO kurti Aš jums negaliu suteikti. Aš jums suteikiu visas PRIEMONES išsiskleisti jūsų tikrąjam aš, kuriančiam save, bet NORĄ šitą jūs turite pareikšti patys, kiekvienas asmeniškai. Už jus Aš šito padaryti negaliu./
/JŪS KURIATE GYVOJE TIKROVĖJE DRAUGE SU MANIMI.
KURKITE! Kurkite save, kokius Aš jus sumaniau! Juk ir jūs sakote, kad Aš jus sukūriau pagal savo atvaizdą. Todėl ir parodykite savo šitą sampratą kūryboje, kad jūs TIKRAI esate panašūs į Mane. Kurkite iš meilės, su meile, ir meilėje!/
Ir tikrai sutinku su tuo,kad reikia džiaugtis,dainuoti ir šypsotis.Bet visa tai darykime su TĖVU-TREJYBE.IR IŠ MEILĖS ROJAUS TĖVAMS..Štai tada ir bus kūrinys TIKRAS.Ir visus tai džiugins..Ramybės visiems
Arūnas
2010-04-13 16:49:42
Norisi pratęsti Petro ir Jurgitos nuoširdžius pasisakymus, iš esmės liečiančius vis didesnį ir didesnį kiekvieno iš mūsų įtikėjimą į Visuotinį Tėvą-Rojaus Trejybę.
„Troškimas – nebūti tokiu, kaip visi, bet visa savo esybe siekti aukščiausio pažinimo, aukščiausio dvasinio patyrimo ir aukščiausios išminties... Ir dar antrą dvasinį veiksmą reikėtų kiekvienam išmokti, tai meilės savo artimui, kuri yra visų sudėtingiausiai įgyvendinama ir suderinama žmogiškoje buityje.“
Abi šios citatos teoriškai jau gyvena kiekvieno mūsų forumo skaitytojo pasąmonėje, bet esmė glūdi pačioje sielos gelmėje, kurią UK ir Kalbu Jums Vėl apreiškimų pagalba mokomės atrasti, atpažinti, savitu supratimu interpretuoti, idant suvoktumėm pačią gyvenimo žemėje prasmę, tikslą ir likimą.
Kada kalbama apie kasdienines pastangas, kad prisipildyti iš Tėvo gyvąja meile, man visada norisi pakreipti šią mintį nuo pastangų, kaip įtampos į išsilaisvinimą. Jokia įtampa, įsipareigojimai, savęs ar kito prievartavimai, meilės sukurti negali. Meilė nekuriama. Ji yra nuo pradžių, tiksliau be pradžios ir niekada nesibaigianti aukščiausia galia. Meilė ir Tėvas yra viena. Taigi ne siekti reikia meilės, o neblokuoti savo energinių kanalų negatyviomis minties formomis ir veiksmais. Tereikia leisti laisvai lietis į atvertą Tėvui savąją sielą nuolat nepertraukiamai iš Tėvo gyvo šaltinio tekančiam meilės srautui, kurio niekas negali nei sustabdyti, nei nukreipti nuo blogų geresniems ir atvirkščiai.
Sunkiausia yra priimti, tai, kas duodama kiekvienam nemokamai. Gal ir nebūtų iškeltos šitos temos, nuostabaus mokymo, jeigu meilės galima būtų išmokti iš knygų, diskusijų, rimtų debatų ar net ir piktų ginčų (kokie vis dar kyla mūsų forume). Meilė yra vienintelis ir pagrindinis gyvenimo variklis ir biodaviklis mūsų fiziniam kūnui, kurios nepriėmimas į savo vidų, pasireiškia konfliktais su žmogų supančia aplinka.
Kai išmoksime pakankamai atverti savo sielą Tėvui ir prisipildysime Jo meile tiek, kad galėsime ja dalintis su visa žmonija, gyvūnija ir augmenija, nebereikės mūsų mokyti bendravimo meno vieno su kitu. Taigi, pirmas veiksmas yra sielos atsivėrimas per gilėjantį įtikėjimą į Tėvą-Rojaus Trejybę. Mes negalime sakyti: mokykimės prisipildyti vandeniu. Norint prisipildyti vandeniu, reikia jį gerti.
Jurgita kalba apie sąmonės lygį ir nuostabų potyrį, būnant nuolatinėje komunijoje su Tėvu-Rojaus Trejybe.
Viskas, kas vyksta gyvenime, prasideda mūsų pačių sąmonėje. Susidūrę su įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis, renkamės būdus, kaip į jas reaguoti. Deramai reaguodami į aplinkybes, išsaugome pusiausvyrą. Jei dėl reakcijos (pvz.: mūsų skaitytojų replikos) kyla įtampa ar jaučiame fizinių negalavimų, vadinasi, reagavome klaidingai, sau nepalankiu būdu, kažkur sutriko mūsų pusiausvyra.
Pusiausvyra yra natūrali žmogaus sąmonės būsena. Tiesa yra tai, kad visos aplinkybės susiklosto tik leidus mūsų sąmonei.
Tai, ką Algimantas priverstas trinti, nėra mūsų kelio šiukšlės. Nedrįstantys pasirašyti savo vardų yra tokie pat Rojaus Tėvų mylimi sūnūs ir dukros. Jie yra su mumis, tarpe mūsų, tačiau kol kas dar neišdrįsta atsiverti, parodyti savo tikrojo veido, nes jo patys dar nepažįsta, kaip nepažįstame savęs, dieviško kūrinio, ir mes visi apreiškimų šviesoje įgydami savo pamąstymams ir samprotavimams vis didesnę erdvę.
Bėda ta, kad ieškodami sprendimų išorėje, nesistengiame susieti gyvenimo sąlygų ir įtampos sąmonėje. Ieškodami atpirkimo ožių, žmonės save ima laikyti aplinkos aukomis, bet nesistengia iš savo sąmonės pašalinti tos įtampos, kuri tvyro tarp nesutariančiųjų. Mums duoti minėti apreiškimai padės išsiugdyti suvokimą, kad viskas prasideda mūsų pačių sąmonėje. Šitokioje sampratoje mes prisiimam atsakomybę už viską, kas vyksta mumyse, mūsų gyvenime, atsakomybę už sprendimus, ką įsileisti į savo sąmonę.
Niekada nereikėtų pamiršti, jog mes patys kuriame savo realybę, turime neribotų prigimtinių savybių. Jei tik pajėgtumėm suvokti, kokie mes esame apdovanoti, kaip didžiai vertinami, globojami ir mylimi, mes niekada nesirgtumėm, nepažintumėm vargo ir kančių. Mes sukurti gyventi džiaugsme, gausoje ir laimėj.
Stebėdami savąjį vertinimą, galime pažinti savo įsitikinimų ir suvokimo pobūdį. Žmogus, kuris įsitikinęs, jog konfliktai yra visuotinis dalykas, tik juos ir regės, ir kurstis. Urantijos skaitytojams atsiveria alternatyva matyti ne tik pasaulį, bet ir visą kūriniją vediną meilės. Nenoras daugiau pažinti blokuoja sugebėjimą ją įžvelgti.
Mūsų suvoktis turi galios ne tik mus nuteikti reaguoti į tokį ar kitokį menamą scenarijų, bet ir tą scenarijų kurti bei įgyvendinti.
Mūsų tikrovė priklauso nuo mūsų pasaulio matymo ir nuo dėsningumo, kodėl nutinka vienokie ar kitokie dalykai. Tai reiškia, kad priežasties-veiksmo-pasekmės santykis skirtingose
Tikrovėse, skirtingose paradigmose veikia skirtingai.
Kiekvienas požiūris konstruoja kitokią realybę: vieni (vėl gi mūsų pavyzdys) studijuoja, gilinasi į tūkstantmečiui mūsų žmonijai duotą apreiškimą, kai tuo tarpu kiti pasirenka likti savajame lygmenyje. Kiekvienas stovime ant savo pasiekimų dvasinio laiptelio, iš savojo matymo lauko, savoje šviesoje ir kiekvienas vibruojame savais energetiniais virpesiais. Kiekvienas kalba iš savo supratimo. Štai ir nesusikalbėjimas. Štai ir spragos visų mūsų sąmonėje – neturime empatijos, nemokame priimti, tokių, kokie esame, vieni save iškelia, kiti nužemina, kai tuo tarpu Tėvui visi esame lygūs ir vienodai mylimi. Ką tai reiškia? Ogi nemokame išsilaisvinti! Ir vienų ir kitų realybės yra tikros. Visi turime savo motyvus elgtis dorai, įžvalgiai, pagarbiai, supratingai ar visa kam prieštarauti... Šios realybės viena su kita nesikerta. Tereikia save pastatyti ant užtarnauto evoliucinės pakopos dvasinio laiptelio. Įvairius konfliktus
Niekas nevyksta atsitiktinai, kaip ir nėra neišsprendžiamų problemų. Pirmiau nei patyrimas, ateis meilės suvokimas. Tam reikia pakeisti pasaulėjautą, išsiugdžius tokį požiūrį, kuris išsprendžiamas susiderinimu ir apsisprendimu tobulėti. Per tą laiką pasirenkami nauji prioritetai, kurie tampa kitokių sprendimų pagrindu. Išryškėja naujų gyvenimo aplinkybių, kurios susiklosto dėl tokių gyvenimo permainų.
Norint pagreitinti perėjimų į susitaikymo nuostatą, kartais patiriamas sukrėtimas, kuris priverčia viską PALEISTI, IŠLAISVINTI. Sukrėtimas gali būti fizinis arba emocinis. Kai sukrėtimas emocinis ir labai
stiprus, jis gali būti išgyventas kaip proto pakrikimas, nes mentalinis pažinimo procesas subyra ir žmogus pasijunta visiškai paleidęs vadžias.
Būtų daug greičiau ir lengviau tą žmogų skatinti nukreipti dėmesį (kas šiame forume pastoviai daroma0 į naują, geresnį pasaulio supratimą, išplečiant (palengva) iki visatos ir toliau. Tuomet šis dvasinis procesas taptų proveržiu, o ne sumaištimi. Jis ims suprasti, kad polinkiu matuoti viską senu matu, pats sau kėlė diskomfortą ir skausmą. Į save, koks buvo anksčiau, žiūrės su gailestingumu, ir vėliau jau nematys reikalo ginti tos gyvensenos, kuri nepasiteisino ir iš tikrųjų jau nebeegzistuoja. Žmogui taps aišku, kad būtų įgyta nauja prasmė, senosios prasmės turi išnykti.
Kai kurie žmonės atkakliai laikosi seno požiūrio, senos individualybės. Neretai juos ištinka sunkios fizinės ligos ir truks jos, kol jie žiūrės į praeitį, o dabarties vyksmo nematys. Kai dėmesys nukreipiamas į dabartį, orientuojantis į ateitį, žmogus jau mato naują būties modelį.
Judėti nuo laisvės į susitaikymą daug lengviau. Tuomet sąmonėje vyksta ne toks aštrus konfliktas tarp dviejų pasaulėjautų, senosios ir naujosios.
Sumaišties pokyčiai lengviau suvokiami kaip švelni, logiška evoliucija. Tokius perėjimo pokyčius pastebime ir tarp pasivadinusių urantiečiais (visi jais esame, tik ne visi jais nori vadintis).
Pasaulio įvykiai buvo orientuoti į galią ir valdžią. Žmonės kiekvienas rūpinosi savo asmeniniais interesais. Tokio mąstymo stereotipais išvysti pasaulį naujoje šviesoje nebuvo įmanoma. Tai sukėlė neregėto masto karus. Šiuo metu turime sukaupę tiek griaunamos galios, kad galime save sunaikinti keletą kartų.
Dabar mes jau esame pasiekę tokį sąmonės lygį, kad aukštųjų dangiškųjų dvasių pagalba, per apreiškimus, mums parodyta didesnė šviesa, kuria ir sušvinta pirmieji žemės švyturiai, ir jau kalbama apie sėkmę, keičiant asmens požiūrį į MEILĘ.
Nemaža dalis žmonių tebėra senajame būvyje. Jie pasaulį regį kupiną katastrofų be išėjimo į šviesą. Kadangi procesas vyksta globaliai, per kolektyvinę sąmonę, jis apima vis daugiau žmonių, vis greitėjančia tvarka, kol virsmas bus užbaigtas ir gebėsime darniai veikti kaip globali bendruomenė, gyvenanti harmoningame sambūryje.
Kur pozityvus mąstymas, ten atrandama MEILĖ.
Su geriausiais palinkėjimais visiems.
Gaile
2010-04-11 15:54:32
Įtikėjimas yra begalinis procesas, ir jis yra GYVAS SIELOS AUGIMO GYVAME RYŠYJE SU MANIMI PROCESAS. Todėl jo pakeisti negalima niekuo kitu, ir niekam. Todėl niekas iš jūsų negali įtikėti už kitą, net ir labai nuoširdžiai šito trokšdamas. Jūs melskite įtikėjimo kitiems, o sau dar gilesnio gyvo dvasinio ryšio su Manimi, tačiau vis tiek kiekvienas turi pats ASMENIŠKAI ATSIVERTI MAN, TURI ASMENIŠKAI DĖTI PASTANGAS, NUOŠIRDŽIAS IR ATKAKLIAS, PATS, IR KASDIEN. Ir tik tada bus atlygis – įtikėjimas ir gimimas iš dvasios. Tada kiekvienas, po gimimo iš dvasios, tampa Manuoju atspindžiu materialiu pavidalu – PAMILSTA VISUS.
Tai labai , Algimantai , prasmingi žodžiai ir jais turėtume vadovautis visuose savo dvasiniuose pamąstymuose ir kilimuose .
Dabar jau daugeliui yra duota Žinia ir daugelis šią Žinią gali skaityti , tiek kaip knygas , tiek ir per internetą . Reikalingas tik vienas veiksmas iš žmogaus , tai jo asmeninis noras , troškimas sužinoti daugiau , negu žinojo jo seneliai , tėvai ar mokytojai . Troškimas - nebūti tokiu , kaip visi , bet visa savo esybe siekti aukščiausio pažinimo , aukščiausio dvasinio patyrimo ir aukščiausios išminties . Ir dar antrą dvasinį veiksmą reikėtų kiekvienam išmokti , tai meilės savo artimui , kuri yra visų sudėtingiausiai įgyvendinama ir suderinama , pilkoje kasdieninėje , žmogiškojoje buityje . O pats įtikėjimas , iš tiesų yra begalinis procesas , tiek žmogiškojoje meilėje , tiek ir dievybių meilėje . Tai visas okeanas jausmų ir minčių , kuriuos mes turėsime gražiai ir tvarkingai išdėlioti po visas , mūsų asmenybės , sąmonės lentynėles .
Petras
2010-04-10 13:48:59
Taip, tikrai labai nuostabus ir tvirtas mokymas, kurio gelmė neišmatuojama. Skaitant jį nuoširdžiai atsivėrusia siela pajaučiama mums taip reikalingo įtikėjimo prasmė. Ir tikrai imu vis labiau patirt, kad be kasdienių pastangų tikrai neįmanoma prisipildyti gyvos meilės, dvasingumo ir išminties iš Rojaus Tėvų. Jų liejamas šviesos srautas pastovus ir neišsenkantis, tik mmūsų kiekvieno pastangos dažnai būna nepakankamos, todėl ir neveikiame taip, kaip yra numatę mūsų pasireiškimą dar materialiame kūne Rojaus Tėvai.
Štai ir mano artimieji vis paklausia manęs, kiek gi galima melstis? ar negana karto ir viskas? o man tik šypseną sukelia tokia jų replika, nes pastebiu, kokia įtampa ir nerimu pastoviai gyvena, kaip dažnai užvaldomi baimės po to geria vaistus. Bet vistiek nesikreipia į Tėvą, Rojaus Trejybę pagalbos, tikisi kad patys įveiks savo problemas. O taip elgiasi ir žmonija... O tereikia atverti nuoširdžiai savo sielą Tėvo meilei, šviesai, ir pamažu ištirps nerimas, baimės ir kitokia tamsa, pasireiškianti jau sąmonės lygiu ir duodanti savo vaisius kūnui įvairiomis ligomis ar negalavimais. patirdama pastoviai nuoširdžią komunija su Tėvu, Trejybe, siela pamažu ir išsiskleis nuostabiais meilės kupinais darbais visų labui.
Jurgita
2010-04-09 12:33:27
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]