Forumas: temos peržiūra
Mano mokymas – kontrastas tarp gyvųjų pamaldų ir tamsios aplinkos, 2020 03 22
Mano mokymas – kontrastas tarp gyvųjų pamaldų ir tamsios aplinkos, 2020 03 22
Mylimieji, nuostabios gyvosios pamaldos buvo vakar – 2020 –ųjų metų kovo 21-ąją – net keista, pagalvojus, kai dėl karūnos viruso mūsų tesusirinko iš Vilniaus vos penki urantai – tiksliau du urantai ir trys urantės – ir mus dar pastiprino iš Kauno atvažiavę keturi urantai – o tiksliau vienas urantas ir trys urantės – Žeraldas ir Vita su dviem dukrelėmis – Kotryna ir Viktorija. Tai iš viso – devyni – trys urantai ir šešios urantės. Tai vis tik man neaišku, kodėl vyrus vadina stipriąja lytimi, o moteris silpnąja lytimi, kai vyrai labiau bijo Gyvojo Kelio ir pasirenka ramiai likti namuose, o moterys drąsiau, tvirčiau, ir ryžtingiau jaučiasi Gyvajame Kelyje ir namuose. Gal dėl to ir žodis – vyras – ir yra labai panašus į tą dabar tokį labai popoliarų žodį – virusas? Kaip jūs manote – urantai? Ką jūs į tai – aaa?
Džiaugiuosi, kad prie mūsų gyvosios komunijos su Rojaus Trejybe-AŠ ESU per skaipą prisijungė dar gal apie dešimt ar net ir daugiau, nes mano telefonas, kada įjungiau Skaipe Gyvąją šventovę, tai rodo prisijungusiųjų kelias nuotraukas, o tada užrašas – plius aštuoni – taigi nežinau, ar papildomai prie tų matomų telefono ekrane reikia pridėti, ar šis skaičius yra drauge jau su matomais telefone. Tačiau ir čia vyrų buvo tik trys, o vėl daug daugiau buvo moterų.
Pirmiausia turiu pasidžiaugti, jog pamaldų kokybė buvo nepaprastai gyvybinga, gyva, tokia skaidri, tokia panardinanti, o prisijungusiųjų per skaipą balsai buvo tokie aiškūs, be jokių pašalinių trikdžių, tarsi jie būtų realiai kambaryje, ir ne tik kambaryje, bet visiškai sėdėtų šalia, kad net mūsų kambaryje kai kurių balsai buvo silpniau girdimi. Tačiau net ir jų balsai buvo daug stipresni negu ankstesnių gyvųjų pamaldų metu. Gal tas karūnos virusas apvalė balso ir ryšio visus trikdžius?
Žodžiu, jaučiau nuostabų lengvumą ir pakylėjimą per visas gyvąsias pamaldas, ir po jų, kad net ir mažas skaičius susirinkusiųjų Vilniuje nebeatrodė realiai mažas. Priešingai, buvo toks man jausmas, tarsi visas labai gražus kambarys būtų toks sklidinai pilnas Šviesos, Meilės, Tikrovės. Viduje buvo toks pilnatvės pojūtis, pripildantis visą asmenybę. Ir tokią akimirką suvoki, kodėl būtent joks virusas nepajėgus prie tavęs net priartėti – jis tiesiog pakeičia kryptį, kaip lengvai nupučiamas šalin balionas, kad net jeigu tu ir apkabinsi užsikrėtusį ir jau sunkiai sergantį – tu neužsidėsi tos tragiškos – gal daugiau net komiškos – baimės karūnos. O kad baimės akys yra didžiulės, ir kad baimę būtent ir pagimdė, ir iškėlė net iki pasaulinės panikos lygio, išsigandę, ir visiškai nenusimanatys, ką būtina daryti, konkretūs mirtingieji, užimantys pseudoprezidentų, pseudopremjerų, pseudoparlamentarų postus. Taip, o ne šiaip visa tai atsirado iš oro – klaidingi ir vien tik baimės diktuojami sprendimai kilo Kinijos komunistų partjos diktatoriškų vadų galvose, o tada juos ėmė tiesiog pamėgdžioti, ir dargi net girti dėl tokių trumparegiškų ir klaidingų sprendimų, ir daugelio kitų šalių prezidentai, premjerai, ir parlamentai – ypač tokių šalių, kaip JAV, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Pietų Korėjos, na, aišku, ir Lietuvos atstovai savo neišmintingais karantino ir saviizoliavimosi reikalavimais sutrikdė tarpusavio ryšius mokyklose, gamyboje, visuomenėje, dėl to žmonės tapo įtarūs, jau realiai bijo vieni kitų.
Aš nuėjau pas savo draugus odontologus, jie jau bijo pasisveikinti paspaudžiant ranką. Aš ištiesiau ranką, o jie net atšoko abu, maniau kad juokauja, bet jų akys buvo pilnos baimės. Man net pasiūlė kaukių, aš pasakiau, jog mano kaukė yra pati patikimiausia – Kūrėjas. Aš jiems daug metų pasakoju ir apie Kūrėją ir apie tai, kaip turi tvarkytis Lietuva drauge su Kūrėju, todėl toks mano atsakymas jų nenustebino. Tuo tarpu, ką išgirdau iš jų – tai buvo mano mokymų apie netinkamą valžią patvirtinimas. Jie man papasakojo, kad penktadienį visi odontologai gavo asmenines žinutes nutraukti pacientų priiminėjimą, kol bus karantinas. Jeigu gydymas buvo pradėtas iki karantino, jį dar leidžiama užbaigti, bet naujų pacientų priimti draudžiama – bauda trys su puse tūkstančio eurų. Tiesiog – tai jau beprotybė. O ką daryti tiems, kuriems skausmas neduoda ramybės? Tam palikta viena vienintelė vieta Vilniuje – Žalgirio gatvėje. O mieste odontologų – kaip miške grybų. Štai taip valdžia, būtent politinė valdžia sėja paniką ir žlugdo verslą, jį atimdama iš žmogaus. O tada dalins pinigus iš visų kišenės pašalpoms netekusiems darbo, kurio neteko būtent dėl kvailų valdžios sprendimų.
Savo treniruotės su dviračiu pabaigoje, jau gerokai po gyvųjų pamaldų, važiavau per Vingio parką, kur ten sako susirenka daug būryje žmonių, ir nustebau pamatęs du policininkus ant arklių – čia jie atvaryti vaikyti tuos, kur bus grupėje daugiau kaip penki – šeštą nuvys, o gal baudą duos, bėda, kad nėra instrukcijos nuo kurio galo pradėti skaičiuoti ir ties kuriuo bus šeštasis – nelaimingasis – skaičius. O gal yra? – juk mes vaikai dar būdami labai greitai išsiskaičiuodavome, kas turi būti paskutinis, ir nežiūrėti, kol kiti išsilakstys ir pasislėps – mes tą žaidimą vadindavome – kavatyniąs – tik mokykloje jau mus pradėjo mokyti kalbėti literatūrine lietuvių kalba - slėpynės. Ir mano tas dažnai per sakomą mokymą išlendantis iš anų laikų pasąmonės tas smarkus žodelytis – vat – vietoje literatūrinio – štai – ir yra tas – iš pa Utenas utarajimas – kas nesupranta, išverčiu – kalbėjimas kaip Utenoje .
Taigi, po šitiek metų jis toks gajus, kad man neprašomas prasispraudžia iki mano lūpų. Štai kokia galia tūno pasąmonėje, kurios apvaldyti niekaip negali taip be pastangų, o net ir jas dedant vis tiek neišsivalo taip švariai ir iki galo, kaip norėtum. Taigi iš tos pasąmonėje tūnančios milžiniškos baimės ir visi pseudopolitikai, pseudoprezidentai priima tokius karantino visiškai klaidingus įsakymus visiems. Pavadinčiau tai psichoze, bet gi tokia yra visa žmonija. Akivaizdus jos produktas yra virš mūsų gyvenanti šeima, kurioje du maži vaikai – septynerių ir trejų metų. Aš jau apie jų motiną neseniai rašiau, kai rašiau apie karūnos viruso statistinius duomenis. Dabar atėjo metas ir šių vaikų – taip pat pilnų baimės žemo dažnio virpesių - tėvui pasireikšti – tiesiog šis epizodas akivaizdžiai ir pailiustruoja šitos masinės paranojos būsenos jau realų vyksmą jauno vyro prote. Aš jo nebuvau matęs gal keturias dienas, kai šiaip per dieną daugybę kartų jis zuja pirmyn-atgal pirmyn-atgal, ir vis važiuoja ir važiuoja kažkur, ir pro mano langą vis pasižiūri, ką veikiu aš. Smalsumas – didžiulis. Aš jau pamaniau nematęs jo kurį laiką, gal jau jis ir su tuo virusu kur nors nebeprasilenkė siaurame kelely, ir teko jam susipažinti, ir net jo karūnai nusilenkt. Ir netikėtai, besimėgaudamas tolimųjų reisų vairuotojo iš Ukrainos Alekso Brežnevo videoreportažais iš Amerikos ir Kanados, ir apie Ameriką ir Kanadą, pateikiamais tokiu skvarbiu ir jumoristiniu žvilgsniu, kad žaviuosi tuo puikiu vyru -- geras būtų urantas -- pamačiau praeinantį viršutinio buto gyventoją. Kažkoks man atrodė išvargęs, be gyvasties. Neužilgo jis man paskambino, ir truputį net virpančiu balsu, išduodančiu nerimo būseną, paklausė, kaip aš laikausi, kokia sveikata. Niekada iki tol per pusantrų metų, kai čia atsikraustė, man neskambino, kad pasiklaustų, kaip gyvenu, ir kokia mano sveikata. Taigi nerimas privertė išdrįsti jį paskambinti, mat, gal buvo kažkur išvykęs, tad rūpi viską susižinoti, kokia čia jo aplinka sugrįžus. Ar neserga, ar neužkrės? Sakau jaučiuosi ir gyvenu puikiai. – O Danutė? gal ji serga? juk grįžo iš užsienio; ir aš mačiau, kad guli lovoje. – Aš net nustebau – Kad ji man neatrodo, kad sirgtų, tiesa, mes tarpusavyje nebendraujame, tai iš esmės aš ir nežinau tikslios jos būsenos. O kur tu galėjai ją matyti gulinčią? – Mačiau kambaryje guli dabar. – Kaip gi tu gali matyti, kai lango palangė aukščiau tavęs, o lova stovi nuo lango į šalį. Per kurį langą tu matei? – Mat pamaniau, gal jis matė mane gulintį ir žiūrintį youtube tuos videoreportažus iš Amerikos ir Kanados. – Mačiau dabar praeidamas, trečias langas nuo įėjimo. – Tame kambaryje ji būna, kada neserga, ten kompiuteris, ten ir televizorius. Kada miega, ir kada serga, tuomet būna kitame kambaryje, kurio langai išeina į kiemą, ne link gatvės. – O tai gerai, jeigu neserga. – Matai, tavyje daug baimės, kaip ir visų viduje yra daug baimės, kurią ir sukėlė klaidingi valdžios sprendimai uždrausti darbą parduotuvėms, kavinėms, nebeleisti vykti įvairioms varžyboms, uždrausti renginius, ir net būriuotis daugiau kaip po penkis. Tai sukelia dar didesnę baimę negu pats virusas. Juk ir virusas yra kilęs iš žemų energinių virpesių, kuriuos spinduliuoja visą laiką be perstojo žmogaus vidus savo būsena. Žiūrėk, kada kas nors pavyksta, džiaugiasi žmogus, jo viduje yra tam tikra pasitenkinimo būsena. Jis tiesiog tą emociją patiria. Kada kas nors nepasiseka, kada jis nuliūsta, yra visai kitokia vidinė būsena. Ir visą laiką žmogaus sąmonė ir pasąmonė spinduliuoja energinius virpesius, net ir miego metu, kai sąmonė atjungta, kad ilsėtųsi, tik ne taip stipriai spinduliuoja kaip sąmonės lygiu, kada ir pasireiškia vienokios ar kitokios emocijos ar jausmai, tada ir virpesiai yra vienokio ar kitokio dažnio. O virpesiai bangų išraiška – tai ilgos bangos iš mūsų sklinda, kada būna mūsų viduje žemo dažnio virpesių būsena, kada depresyvi nuotaika, liūdesys, nerimas, pyktis, neapykanta, baimė, arba kada kerštauja, kariauja, kada žmogus pavydi, kada skriaudžia, išnaudoja kitą, apgaudinėja, ir ypač kada išduoda kitą, nors tų virpesių jis gali net nežinoti, kad jie yra iš viso, nejausti jų apskritai, tuomet sako, - nežinau kodėl, bet viduje bloga nuotaika, gal čia nuo oro, gal spaudimas pasikeitė, kad kažkoks sunkumas užgulė viduj, nuotaika slogi, reikia kavos išgerti, ar vyno. – Tuo tarpu trumpos bangos liudija aukšto dažnio virpesių lauką viduje.
Taigi virusai kyla ypač žemo dažnio virpesių energiniame lauke. Taip atsirado AIDS virusas, taip yra ir su gripo virusais, taip ir su dabartiniu karūnos virusu. Kada oras irgi subjūra, atšala, kada pasunkėja gyvenimo aplinkybės, sutrumpėja dienos šviesa, išnyksta šiluma, saulė apskritai retai ima pasirodyti, vis dangus pilkas, tada žmogaus vidus turi daug žemo dažnio virpesių, ir tokio žmogaus imuninė apsaugos sistema susilpnėja, todėl virusas ir apima vis daugiau žmonių žiemą, o ne vasarą, nors žmogus šito nesieja su vidine žemų virpesių būsena, nes niekas jo šito net nemokė iki manęs. Dėl to ir vadina gripo virusą sezoniniu. Bet juk ir vasarą suserga tuo gripu, nors jam tarsi ir ne sezonas. Norint pašalinti virusą apskritai iš mūsų aplinkos, būtina virpesius kelti į aukštesnį dažnį. O tą gali padėti padaryti kiekvienam tik asmeninis atsivėrimas Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Bet bažnyčia apskritai yra vien tik ritualus atliekanti, ir nieko nežino apie mano mokymus, todėl atlieka tik ritualines apeigas, dėl to labai trumpam nurimsta tik žmogaus intelektas – mat jis bažnyčioje dalyvavo apeigose, bet jo Širdis, metaforiškai kalbant, taip ir nebuvo atverta Kūrėjui, nes kunigas šito gyvo atsivėrimo nepamokė tikinčiųjų, kadangi jis ir pats apie tai nieko nežino. Dar labiau jiems sunku suvokti, kad Kūrėją galima atrasti savo paties viduje. O šito būtent aš ir mokau per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, kur ir šiandien mes ką tik meldėmės iš širdies, be jokio ritualo. Būtent tai ir kelia virpesius į aukštesnį dažnį – gyvoji komunija su Kūrėju, o ne bažnyčioje dalinama komunija, tas vaflis – ostija – simbolinis Kristaus kūnas. – Jis manęs klausėsi nepertraukdamas. O kai pradėjau jam aiškinti, kad virusas kilo būtent Kinijoje dėl to, kad ten yra Kinijos komunistų partijos diktatūra ir milžiniška gyventojų sankaupa santykinai mažoje teritorijoje tokiai masei žmonių, todėl ten saujelė komunistų savo diktatūros kumščio ir bizūno politika laiko pusantro milijardo žmonių, ir ten yra žemi virpesiai tiek, kad virusas jau gali ir atsirasti, o ką pastebėjo Kinijos mokslininkai, kad tarsi šikšnospariniai yra viruso šaltinis, tai jau yra pirmoji fiksuojama viruso perdavimo galima grandis jau esančių virusų sklaidai, bet šaltinis vis tiek yra žmogaus žemo energinio dažnio virpesių bendras laukas.
Štai Indijoje, kur daug tikėjimų ir daug demokratijos, tai to viruso vienam milijonui gyventojų tenka vos penktadalis vieno žmogaus, tai yra, 0,2 užsikrėtusiojo virusu, kai abi valstybės turi po pusantro milijardo gyventojų, ir yra kaimynės, o viruso pasireiškimas skiriasi 280 kartų. – Tada jis manęs paklausė – O kodėl Italijoje taip serga, juk ten tiek daug tikinčiųjų katalikų, ir Vatikanas? – Būtent todėl ir serga, nes niekada Jėzus niekam nenurodė, kad atsirastų kažkokia krikščionybė, o tuo labiau katalikų sekta, iš viso, kad būtent katalikų sektantai turėtų savo sugalvotą vadą – popiežių – ir net atskirą valstybę – Vatikaną – su savo banku, su savo apsaugos gvardija, į kurią priimami tik šveicarai, ir dar atitinkamo aukšto ūgio, kad turėtų savo biznį tiek politikoje, tiek ekonomikoje. Taigi visa tai yra prieš Kūrėjo ir Jėzaus valią, ir tai yra dėl to, kad ir pati katalikų sektos bažnyčia gyvena vien tik žydiškais ir pagoniškais ritualais ir negyvomis dogmomis, ir dėl to ir mafija atsirado būtent Italijoje, ir ji apraizgė ne tik pačią Italiją, bet persirito net per vandenyną iki Amerikos, nors dabar mafijos bosai dėvi kostiumus, bet jie turi čiuptuvus visame Italijos gyvenime. Ir būtent tokie visos visuomenės baimės žemo dažnio virpesiai ir suformavo tokį bendrą energinį žemų virpesių lauką būtent Italijoje tokį palankų viruso didesnei sklaidai.
Štai dėl to aš ir mokau visus nuoširdžius ir ieškančius Tiesos atrasti Kūrėją ir gyventi taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Tik tokia apsauga yra patikimiausia ir be jokių karantinų, nes apsaugą teikia Pats Apsaugos Šaltinis-Garantas – Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Bet tam reikia daryti tris dalykus – nuoširdžiai garbinti Kūrėją ir melstis ne machaniškai, o gyvai – Širdimi – studijuoti dvasinius šaltinius gilumine Įžvalga, ir drauge su Kūrėju – kaip Bendrakūrėjui – daryti gėrio darbus visų Gerovei, ir dar Meilės motyvu. Ir tada virusų nereikės bijoti, ir nebus jokio tokio klaidingo pseudopolitikų sprendimo - įvesti karantiną, izoliuoti, ir atskirti žmones, kada Kūrėjas žmogų sumanė kaip visuomeninį Jo vaiką, kuris turi būtinai tarpusavyje bendrauti. Žmogus ilgesnį laikas izoliuotas, pradeda depresuoti, net gali išeiti iš proto, o tada tokį mirtingojo protą Minties Derintojas palieka. Kas už tai atsakys? Būtent tie, kurie taip karštai čia tarška apie saviizoliaciją. Iš jų bus deramu laiku po prisikėlimo pareikalauta ataskaitos dėl tokių savavališkų, savanaudiškų, ir prieš Kūrėjo valią priimtų, ir kitiems jėga primestų kvailam vykdymui, jų kvailų sprendimų dėl sprendimus priėmusiųjų visiško pakrikimo ir neišmanymo. Tai žmonės, sėdintys ne savo vietoje ir šituo labai kenkiantys Lietuvos žmonėms, žmonijai, ir kūrinijos Evoliucijai. Jie toliau aklai eina Liuciferio ir Šėtono nutiestu klystkeliu, nes jie yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU vaikai-paklydėliai. Karantinas virpesius dar labiau žemina, o juos būtina kelti, todėl būtina karantiną nutraukti kuo greičiau. Ir atverti visas bažnyčias, ir kviesti į jas ateiti melstis visus.
Tai, kad jis klausėsi atidžiai, mane stebino, nes būtent mano padovanotą Jėzaus apreiškimų knygą – Kalbu Jums Vėl – man sugrąžino, nežinau, ar jis pats, ar jo žmona, taip nusprendė, o gal abudu drauge. Ir darbar ir jis pridėjo nuo savęs – Taip, ir mes savo lygiu bandome prisidėti prie visų gerovės. Ačiū jums, Algimantai, už tokį paaiškinimą. – Linkiu ir tau ramybės, ir būti su Kūrėju. Sudie.
Štai taip baimė, kai jau viduje toks nerimo aukštas laipsnis, privertė jį man skambinti ir klausti, ar nesergame, o vietoje apraminimo, jis gavo Šviesos mokymą, kuris jį tikrai ne tik apramino, bet ir pasėjo Šviesos grūdą į jo sąmonę, ir ypač į pasąmonę. Ir jeigu ne baimė dėl viruso nuolat skelbiamų fatališkų pasekmių, tai jis nė nebūtų klausęsis manojo aiškinimo, o dabar jaučiau jo viduje apsiraminimą, ir jis net padėkojo. O tai rodo, kad jo vidus – jo dvasinė asmenybė – teikė jam kantrybės klausytis, kada išsigandęs gyvulinis protas nebežino, tai kaip čia ištverti tokią padėtį, ir kiek ją reikės dar ištverti, niekas negali pasakyti nieko konkrečiai, kur čia surasti, kokią nors išeitį, kad būtų galima kaip nors išsivaduoti iš tos įtampos, kuri visa laiką tūno viduje, negali jos aplenkti, negali pabėgti nuo jos – ji kaip erkė, įsikabinusi į kiekvieną ląstelę, ir nepasiduoda, o tik giliau siurbiasi ir sekina iš vidaus. Kad kas nors bent ką pasakytų nuraminančio, nes visur visi tik ir kalba apie virusą, bet tos kalbos ne nuramina, o dargi dar labiau baugina. O virusui to ir tik tereikia, kad pasišvaistytų kaip japonų samurajus ar stepių kazokas savo nematomu labai aštriu kardu – labai jau palanki jam terpė, tiesiog įsimylėjo tuos italus, jų vyną, pramogas, ir bažnyčią, tai kaip nepasibastyti tokiomis kurortinėmis sąlygomis. Ir kerta jis per tokias valstybes, kaip Italija, Portugalija, Ispanija, Prancūzija – visos perdėm katalikiškos, turinčios katalikų sektos popiežių ir kardinolų sukeltą masinių kankinimų ir žudymų, gyvų mirtingųjų, nuoširdžiai besilaikiusių Jėzaus ir Kūrėjo Meilės ir Šviesos, deginimą ant laužų aukštėse nusikalstamos inkvizicijos ilgą ir platų šleifą, kuris sukelta masine baime, per kartų kartas, pasiekė ir dabartinių katalikiškų šalių visuomenę, kuri jau šios dienos sąlygomis yra visiškai pakrikusi, ypač jų valdžia, tiek pasaulietinė, tiek ir religinė, kad net kunigai izoliavosi nuo tikinčiųjų – Popiežiaus nurodymu užrakino bažnyčias ir karantinavo-izoliavo savo brolius ir seses dvasioje nuo Tėvo maldos namų. O juk jie – katalikų sektos akli ir kurti vedliai turėjo seniai praregėti, ateiti į mūsų Gyvąją Šventovę – o tuomet nebūtų užrakinę durų, o tiesiog būtų paraginę – ateikite visi ir melskitės, net ir tie, kurie ėjote į bažnyčią tik per religines šventes, ateikite dabar kasdien, ateikite ir ateistai, nes mes melsimės gyva Širdimi, o ne ritualų pagalba, melsimės Širdies ir Sielos balsu. Deja, šito nėra. Kokia valdžia, tokie ir kunigai, dėl to jie ir drebina skandalais, net iki kardinolo lygio, įsivėlę į skandalus dėl pedofilijos nusikaltimų, o kada dar katalikų kunigams užginta turėti šeimas, kada virš jų visą laiką kabo baimės Damoklo kardas, kad išaiškės jų lytiniai santykiai su kitais kunigais, išaiškės jų slapti santykiai su moterimis, ir jie bus atskirti nuo bažnyčios kaip kunigai, kada moterys neturi lygių teisių su kunigais, kad galėtų vesti pamaldas kaip vyrai, štai ir sulaukėme tokios pasekmės pasireiškimo dėl tokio viso gyvenimo – per kartų kartas.
Priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio veikimas nesustabdomas. Jam nėra skirtumo, ar virusas siaučia, ar viešpatauja Rojaus Trejybės-AŠ ESU Meilė ir Darna Brolystėje. Skirtumas yra mums. Rinkis – su kuo tu – su manimi, su urantais, su Kūrėjo Gyvuoju Keliu, su Kūrėjo mums suteikta Gyvąja Šventove, ar izoliavaisi į karantiną nuo manęs, nuo urantų, nuo Kūrėjo Gyvojo Kelio, nuo Kūrėjo mums suteiktos Gyvosios Šventovės? Sprendimą priimsi tu asmeniškai – vienatvėje, po nuoširdžių svarstymų.
Ir pasaulio žmonija jau niekada nebebus tokia, kokia buvo – nebebus tokia ir ekonomika, nebebus ir politika tokia, kokia buvo, kaip ir visas gyvenimas bus nebe toks, koks buvo. Jau per kartų kartas eis šio patyrimo – dėl žmonių baimės ir nusigręžimo nuo Rojaus Trejybės-AŠ ESU – fiksuojami įrašai, bus įrašai ir apie priežastis, ir apie pasekmes, nors šiuo metu yra dar tik nedidelis virptelėjimas prieš didesnį drebėjimą. Čia dar ne krizė, bet jau kiekvieno sudrebinimas iš vidaus taip staiga – o iš tikrųjų per kartas – atsidūrus prie krizės durų.
Pavojaus varpą aš skambinu daugiau kaip dvi dešimtis metų, niekas į tai nereagavo. Šiandien mano žodžiai daug kam bus prasmingesni, ir juos kai kurie išgirs visiškai iš naujo, tarsi anksčiau jų nebuvo girdėję iš viso.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2020-03-22 17:16:12
Komentarai
Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji religija - tai apreikštoji religija, kokią apreiškė Jėzus Kristus prieš maždaug 2000 metų, tik dabar dar labiau išplėsta. Ji gyva, nes sklidina Kūrėjo Meilės Galios, kuri nuolat pulsuoja, todėl ją ir galima patirti gyvai savyje. Ir nuostabu, kad yra įkurta Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, kurioje vyksta gyvosios pamaldos, kur gali susirinkti visi, norintys atrasti Gyvą Kūrėją savyje, norintys labai nuoširdžiai atverti Jam savo širdį, savais paprastais ir nuoširdžiais žodžiais, be jokių įmantrybių. Tas buvimas su urantais, garbinant Kūrėją kolektyviai drauge, stiprėjant drauge ir stiprinant vienas kitą - tai yra yra svarbiausia ir brangiausia, ką mūsų planetai Urantijai galėjo padovanoti Kūrėjas! Tik šitokiu būdu mes galime atsiskleisti savimi, galime patirti tikros brolystės skonį, vienovės pilnatvę, jau nekalbant apie Kūrėjo buvimą mumyse - visa tai po truputį augantis ir stiprėjantis patyrimas mumyse. O kokia šių patyrimų gelmė dar atsiskleis mums ateityje per visą amžinybę!Kokia puiki ryšio priemonė yra šiuolaikinės technologijos, kurių pagalba urantai gali prisijungti per Skype prie gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje ir klausytis jų, patys gyvai tarti gyvą žodį Kūrėjui, prisijungti dvasioje prie kitų urantų. Ir pasakymas - prisijungti dvasioje - yra ne tuščias žodis, o tikrai gyvas patyrimas, juk visų svarbiausias yra labai nuoširdus savo širdies, savęs atvėrimas savais žodžiais mylimam Kūrėjui - Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Ir man didžiausia vertybė ir brangenybė - nuoširdus bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, visada ir visur, kur aš bebūčiau, ką beveikčiau. Tai mane stiprina ir pakylėja, tai mane ugdo, gydo ir ramina, švelnina ir drąsina, suteikia kantrybės ir atkaklumo, nes tai asmenybės gyvas ryšys su Asmenybe ir Asmenybių Šaltiniu. Ir toks realus Gyvo Kūrėjo patyrimas man suteikia pasitikėjimo, nes tik Jis mane geriausiai pažįsta iš vidaus, man net neištarus nė žodžio. Bet aš ištariu tik iš meilės, ir nuoširdaus noro dar daugiau patirti Kūrėjo meilės.
O šį šeštadienį visa šeima buvome prisijungę dvasioje per Skype prie kitų dalyvaujančiųjų gyvosiose pamaldose, ir labai jau retai nutinka, kad neatvykstu į kolektyvines gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, tačiau ir toks patyrimas - prisijungimas dvasioje - yra puikus tuo, kad realiai patyriau atgaivą ir palaimą, ramybę ir gerovę, nes gyvi virpesiai skilda kiaurai visur, o mūsų Minties Derintojai mus apjungia vienovėje, taigi svarbiausia - mūsų atverta širdis Kūrėjui. Todėl puikiai suprantu ir palaikau visus urantus, kurie negali atvykti į kolektyvines gyvąsias pamaldas dėl įvairių priežasčių. O juk Rita iš Londono pirmoji pagrasino šią idėją - galimybę dalyvauti gyvosiose pamaldose per Skype. Ir štai ši idėja jau yra realizuota, o kiek daug naudos ji dabar suteikia urantams! O šį kartą per Skype buvo prisijungę net 15 urantų, bet iš tiesų dalyvaujančių dvasioje buvo dar daugiau, kurie dalyvavo ne po vieną, o su šeima. Ir kuomet analizuoju ir stebiu situacijas, kaip viskas vyksta, ir kodėl, suprantu, kad Kūrėjas visada suteikia išeitį iš bet kokios situacijos, suteikia šviesos impulsą - idėją, kurią įgyvendinus suteikiama reali gerovė materialiais veiksmais visų labui. O kiek daug šviesos idėjų mes pajaučiame, tačiau kiek jų išdrįstame įgyvendinti? Nes nepasitikime savimi ir atėjusią šviesią mintį priskiriame savo proto veiklai, bet ne Kūrėjui, nes iki mūsų urantų niekas mums tokiu dalykų neaiškino, netyrinėjo savuoju patyrimu. Mes patys urantai žengiame pirmuosius žingsnius į neištyrinėtas naujas žemes, patiriame tokius patyrimus, kurie mus pakylėja, kilnina, sudvasina, tačiau kitiems atrodome kaip bepročiai, kažkokie ne iš šio pasaulio. Na tiesa yra tai, kad mes ir nesame iš šio pasaulio, mes esame Kūrėjo kūrinijos ir didžiulės Jo dvasinės šeimos pilnateisiai nariai, o šis materialus žmogaus kūnas - Kūrėjo dovana, aš bent jau jaučiu - aš esu Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukra, ir ši aplinka, Urantojos planeta, tik pradinė mano žengimui į amžinybę, link Kūrėjo, ir kartu su atrastu Kūrėju.
Taigi, mūsų kiekvieno nuoširdi pastanga yra matoma Kūrėjui, ir tik Jam! Ir kaip nuostabu, kada nuoširdžiai norime kiekvienas asmeniškai dėti tokias pastangas, ir svarbiausia - gyvąjame kelyje nerungtyniaujame vienas su kitu, o kiekvienas žengiame savuoju žingsneliu. O kiek daug įvairių darbų mūsų laukia priešaky! Todėl linkiu visiems tik dar didesnio artumo patyrimo su Kūrėju, Jo meilės galios patyrimo, kad šis sunkus laikotarpis, kupinas baimės ir chaoso visoje planetoje, mus stiprintų žengti tik pirmyn, ir artyn link Kūrėjo, kiekvienam savuoju nuoširdžiu žingsniu, kokį įstengiame žengti.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2020-03-26 21:05:04
Mielieji, aš taip pat džiaugiuosi gyvųjų pamaldų galia, kuri labai sustiprino mus, dalyvaujančiuosius jose.
Atvirai pasakius, man jau nuo pat ankstyvo šeštadienio ryto, kai kėliausi į šventovę, apie pusę penkių, buvo viduje gan lengva būsena, nors buvau prieš tai, dieną, atidirbusi keturiolika valandų darbe, bet joks nuovargis nesvarbu, kada reikia keltis į šventovę. Priešingai, būtent tas ruošimasis, o po to jau ir pati kelionė – ir yra tas malonumas, ypatingas jausmas, kurio tokio niekada neturiu, kad ir kur kitur vykčiau. Šventovė yra šventovė – ji šventa. Gyvosios pamaldos pakylėja, sustiprina, gydo. Myluoja Kūrėjo virpesiai mus, sūnus ir dukras, į nieką neiškeist to jausmo, kokį patiriu gyvojoje šventovėje, ir taip jau ne vieneri metai.
Sako – tai, kad ten tas pats – bet gyvosiose pamaldose niekada nebūna – tas pats – bet visada pakylėjimas, taip, tik jis su vis kitokiu atspalviu, nes mes patys – asmenybės, kiekvienas su savuoju asmenybės tapatybės pasireiškimu, įnešančiu savąjį indėlį – virpesiais – ir kiekvieno iš mūsų būsena sudaro tą bendrąjį lauką, kuris mus ir atspindi.
Širdies jausmo į šventovę vedini, urantai, patiria malonumą atsikelti ryte, nes nėra svarbesnio reikalo, kaip pagarbinti mūsų Tėvus, Rojaus Trejybę-AŠ ESU kolektyviai. O pastangos visada atlyginamos – pakylėta būsena.
Pastarasis šeštadienio rytas, važiuojant mašina į šventovę, buvo kitoks nei įprastai, nes mašinų buvo vos viena kita, o ypač dabar, kai anksčiau švinta, jų jau kuris laikas buvo netgi padaugėję, nei palyginti, žiemos metu, kai visi taip pat linkę ilgiau patinginiauti lovose ir keliai taip pat būna apytuščiai. Dabar gi karūna virusas viską taip pakoregavo, kad jis tapo šeimininku, galinguoju, bet niekada tokiu netaps Kūrėją atradusiems Jo sūnums ir dukroms, nes Rojaus Trejybė-AŠ ESU yra gi mūsų viduje. O Ji ir atveda į šventovę.
Išvažiuojant iš Kauno, dangus buvo tamsokus, nors jau ir švinta, bet vis tik, dar tik penkiolika minučių po šeštos valandos. Gera vairuoti automobilį, kai pro šalį nešvilpia greitį viršijantys – nes jų paprasčiausiai nėra – karantinas visiems juk. Tai ir virpesiai kitokie, galima labiau pasimėgauti vairavimu, ypač man, trumpą patirtį šioje srityje dar turinčiai.
Maždaug pusiaukelėje, kelyje Kaunas – Vilnius, su malonumu pro langą pastebiu, kad mažas dangaus skliautas, iš kairės, pradeda šviesėti. Saulutė lenda. Ir ji skaisčiai išlenda iš po debesų tiesiai mums virš mašinos, sušildo maloniai vidų, ir neilgai trukus vėl pasislepia po debesimis. Tačiau šalia manęs sėdintis mano draugas, Žeraldas, teisingai pastebi – Žiūrėk, virš Vilniaus koks tamsus dangus. – O jis tikrai tamsus. Ir jau prieš pat įvažiuojant į Vilnių, dar gi ima snigti.
Sniegas ar lietus, karšta ar šalta, nesvarbu ankstyvas ar vėlyvas paros metas, Kūrėją pagarbinti Širdyje patiriamas Meilės jausmas atveda kiekvieną nuoširdųjį, nes tas jausmas tiesiog tikras. Tau ima trūkti tos Ramybės, kokią teikia garbinimas, ypač kolektyvinis. Urantai tą jaučia, tuo ir mėgaujasi visi kartu, bet kiekvienas individualiu patyrimu.
Ir iš tiesų, jau pačios gyvosios pamaldos, kad ir mūsų buvo tiek nedaug, buvo šiltos, ir tokios – pilnos – aš pati jutau, kad esu apraminta, ir galiu mėgautis stipriau nei paprastai Ramybe savo pačios viduje. O tai visada labai malonu patirti.
Mano pakylėti patyrimai, ne mano vienos tokie. Kada po gyvųjų pamaldų prisėdau arčiau Žeraldo, kad prieš studijuojant Urantijos Knygą, ir jam paduoti paskaityti nagrinėjamą pastraipą, ir prisiartinusi tyliai tyliai ištariu jam – Studijuosime? – jis pramerkia akis, mat pamaldų metu akys pačios užsimerkia, ir sako man – Palauk, akys pilnos ašarų, tuoj.. – Aš nusišypsau, leidžiu jam tarsi atsibusti iš to nuostabaus virpesių lauko jį ką tik mylavusio.
Išlaikyti tokią būseną, kokią patiriame gyvosiose pamaldose, kada būname jau pavieniui – neįmanomi namų darbai, bet vis tiek turime kelti savąją būseną į vis glaudesnę su Tėvais, kad būtume iškelti dabar jau virš karūnos viruso taip įtakotos aplinkos, kuri virpesiais tiesiog spaudžia prie žemės.
Vakar darbe, buvo pirmoji diena, kai pamačiau jau kitokius žmonių, atskubėjusių į degalinę apsipirkti, veidus. Visi pilni nerimo, liūdesio kažkokio. Akys – baimės. Matau, kad visi paskendę savo mintyse ir nenori net kalbėti, jaučiasi tai. Matau, kad sunku jiems net šypsotis, kaip tą darydavo eilinę dieną ateinat. Nusiperka kas ką, ir pro duris. Gilyn į savo apmąstymus, o jie visų vienodi – kada baigsis virusas?
Mano kolegė, tikrų tikriausia katalikė – nė neužsimink, kad Biblija nėra pati švenčiausia, ta vienintelė tiesos knyga – dabar gi apimta baimės, ir negali atlaikyti spaudimo karūnos viruso įtakoje. – Viskas ką paklausysi, apie virusą. Net klientai linki sveikatos išeidami – skundžiasi ji man, – tai kaip čia negalvot apie tą virusą. Net apsiverkiau vakare grįžusi po darbo, – guodžiasi.
Tačiau kuo galiu paguosti aš, negyvuose ritualuose norinčią bet kokia kaina vis tiek pasilikti? Tą, kuri taip stipriai gina ritualus, kad kitokio gyvenimo nė būti negali, nes taip paliko mūsų protėviai, taip turime elgtis ir mes. – O tu pameni savąjį nuostabų patyrimą, kai kreipeisi į Dievą pagalbos tau svarbiu klausimu – daug metų rūkiusi, ji ne vienerius metus kreipdavosi į Dievą prašydama padėti jai, ir po nuoširdžių pastangų, per akimirksnį jai buvo suteiktas sustiprinimas, kad iki pat šių dienų tiesiog dingęs noras rūkyti – ir tau buvo suteikta pagalba? Tai kreipkis ir dabar, Jis tavo viduje. – Tai, tai, man viskas bus gerai, aš tik taip liūdžiu, man praeis... – išsigąsta, pajaučiu.
Štai, mūsų Mylimieji Tėvai, Jie nėra asmenų gerbėjai, Jie myli kiekvieną, ir nuoširdus atsivėrimas Jiems, savais žodžiais, be jokių išvedžiojimų ir ceremonijų, be jokių ritualų, ir yra tas vienintelis kelias į šviesų rytojų, į šviesesnę šiandieną, į galėjusią būti šviesesnę jau vakar dieną, bet tai – kiekvieno mūsų asmeninis indėlis – tačiau – visumos gerovei užtikrinti.
Ir kad ir ką ir kiek tu bemąstytum, būtent Gyvasis Kelias yra Tikrovės Kelias ir Rojaus Trejybės-AŠ ESU nėra tokia Valia, kad jį ignoruoti, bet žengti juo atiduodant save iš visos Širdies. Būnant savimi, tikruoju savimi. Patiriant augimą, dvasinį palaipsnį nušvitimą, kad visų būtų lengvesnė našta, apšviečiant juos Kūrėjo Meile ir Išmintimi.
Telydi jus mielieji Kūrėjo Ramybė, Kantrybė ir Palaima, Vita
vvita
2020-03-23 09:23:10
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]