Forumas: temos peržiūra
“Ribota prasme gamta yra Dievo fizinis įprotis.” (0056-05-01)
“Ribota prasme gamta yra Dievo fizinis įprotis.” (0056-05-01)
Kad galėtumėte suvokti šitą teiginį, jums reikia Urantijos Knygą perskaityti ne vieną kartą ir pajausti savo vidumi jos GELMĘ.
Kadangi Urantijos dokumentus perteikė dvasios, tai natūralu, jog žmogiškasis ribotas protas labai sunkiai gali suprasti jų gelmę. Dėl to labai dažnai jis likęs tiesiog kapituoliuoti prieš tokią šviesą. Jis bijo ir nedrįsta prie tokios akinančios šviesos padirbėti išsijuosęs.
Urantijos Knyga nėra skirta sielos bailiams.
Jos apreiškimas nušviečia visos žmonijos raidą tūkstančiui metų į priekį.
Tai įsivaizduokite dabar, kad visi tuoj ims ir supras, kas parašyta tokiame giluminiame apreiškime, kokio žmonija neturėjo per savo visą vieno milijono metų evoliuciją, kai dar ir dabar yra tokių, ir jų absoliuti dauguma, kurie tiki, kad Jėzus į dangų pakilo su savo materialiu kūnu, tokiu KŪNU, kuris ir yra fizinės gamtos dalis gauta iš gimdytoju. Kūnas nėra pats asmuo, nėra to asmens AŠ, kuris juo naudojasi, kol yra gyvas. Jėzus irgi prisikėlė aukštesnio energetinio pavidalo kūnu – morontiniu, sielos, kūnu, kuris jau nebebuvo šitos gamtos dalis. Jėzus jau buvo prisikėlęs ir išėjęs iš kapavietės, tuo tarpu jo materialus fizinis kūnas dar gulėje kapavietėje nepaliestas. Ir tik kada buvo aukštesnių davsių suteiktas leidimas šitą kūną sunaikinti, tik tada Tarpinių Būtybių jis buvo išgabentas iš kapavietės. Ir tada tiek Marija Magdalena su moterimis, tiek apaštalai Jonas ir Petras pamatė, kad kapavietė buvo tuščia. Tačiau tai, kad nebuvo Jėzaus materialaus kūno, neturėjo nieko bendro su jo prisikėlimu.
Todėl puikiai suprantu, kol žmonėms tokias pasakas perša bažnyčia ir jomis maitina teologai tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Urantijoje, tol žmogaus smegenys nėra linkusios vargti ties Urantijos Knygos apreiškimo šviesa. Ir prie jos masiškai niekas nepuls. Iš esmės ji yra skirta naujiesiems dvasiniams mokytojams, kurie ves žmoniją dvasinės aušros keliu.
Net ir tarp tų, kurie Urantijos Knygą skaito, tik labai maža dalis ją SUVOKIA. Kad ją galėtumėte suvokti gilumine prasme būtinas SIELOS ATSIVĖRIMAS. Dėl to ir tokio teiginio – “Ribota prasme gamta yra Dievo fizinis įprotis” – giluminę prasmę galima suvokti tik studijuojant Urantijos Knygą SIELAI išsijuosus, o ne šiaip skaitant PROTU.
Kad jums būtų nors kiek aiškiau, pamėginsiu paaiškinti šitą teiginį jums suprantamais žodžiais.
Dievas kaip asmuo yra amžinas ir yra dvasia. Jis kaip Visuotinis Tėvas pasireiškia per savo Amžinąjį Sūnų, Rojaus Trejybės Antrąjį Asmenį, ir veikia per Begalinę Dvasią, Rojaus Trejybės Trečiąjį Asmenį.
Šitie Trys Asmenys yra VIENINTELIAI AMŽINI DIEVYBĖS ASMENYS IR YRA VIENA DVASIOJE.
Jų veikimas betarpiškai, arba tiesiogiai, yra tik ROJUJE, JŲ GYVENAMOJOJE BUVEINĖJE.
Už Rojaus fizinių ribų, net ir amžinojoje Havonos visatoje, jie veikia per kitus jų pačių sukurtus asmenis.
Už Havonos ribų į išore, kosmose prasideda nuostabi visatų statyba, kurioje dalyvauja milijardų miliardai įvairių dvasių. Kuriamos visatos už Rojaus-Havonos visatos ribų į išorę yra visos vadinamos laiko ir erdvės visatomis, nes jos visos yra EVOLIUCINĖS, besivystančios. Jos visos yra SUKURTOS, kai tuo tarpu tiek Rojus, tiek Havona yra AMŽINI, NESUKURTI, IR TOBULI, DĖL TO NESIVYSTO.
Kiekviena dvasių kategorija turi savo atitinkamą, ir labai konkrečią, funkciją ir tikslą šitoje laiko ir erdvės visatų evoliucijoje. Šitas mechanizmas-organizmas yra apgyvendinamas ne šiaip sau, o tam, kad Rojaus Trejybės planai ir siekiai būtų įgyvendinami KOSMOSE – daugybėje visatų, kiekvienos atitinkamu lygiu, net ir taip, kaip jie yra įgyvendinti asmeniškai jų pačių Rojaus lygiu.
Kadangi Rojaus Trejybės Asmenys yra amžini ir tobuli, tai ir Rojus yra amžinas ir tobulas, kaip jiems tinkanti gyvenamoji vieta. Rojus yra MATERIALUS, NORS JAME GYVENA TIEK ROJAUS TREJYBĖS ASMENYS, tiek ir daugybė kitų labai aukšto dvasinio statuso dvasių. Kitaip būti negali, nes Rojus yra MODELIS visoms materialioms kitoms buveinėms-planetoms, kuriose gyvena įvairaus rango dvasios, net ir taip, kaip Rojaus Trejybės Asmenys yra modelis visoms asmenybėms meilės, dvasingumo, ir proto veiklos sferose.
Ir kuo toliau nuo kūrinijos centro, Rojaus, į išorę, į kosminę erdvę, tuo visatų ir planetų veikla ir grožis skiriasi nuo Rojaus veiklos ir grožio. Tolimesnėse nuo Rojaus visatose ir planetose veikia nebe tobulos dvasios, o tokios, kurios tobulumo siekia turėdamos Tėvo padovanotą laisvą valią. Tik visų visatų vadovai yra Dievybės ir tuo pačiu irgi yra TOBULOS.
Rojaus Trejybė už Rojaus ribų save padalina į artimesnius tai aplinkai asmenis, kad toji aplinka galėtų geriau tuo pačiu pažinti ir pačią Rojaus Trejybę, per tuos asmenis. Tų visatų vadovai yra DIEVYBĖS ASMENYS, KURIE VALDO SAVO SFERAS NET IR TAIP, KAIP SAVO SFERAS ROJUJE VALDO ROJAUS TREJYBĖS ASMENYS.
Pati Rojaus Trejybė – Visuotinis Tėvas, Amžinasis Sūnus, ir Begalinė Dvasia – kaupia visą PATYRIMĄ per Aukščiausiąją Būtybę. Tai yra vienintelė Patirtinė Dievybė apimanti visą Rojaus Trejybės patyrimą ir visos kūrinijos patyrimą, kiek jis besiplėstų per visą amžinybę. Kitas Dievybės pasireiškimo etapas yra Septynios Pagrindinės Dvasios. Būtent jos yra Septynių Supervisatų pagrindinės Šeimininkės. Mūsų Supervisata, Orvontonas, yra Paukščių Tako galaktika. Tai visas šitas dangaus skliautas, kurį mes matome pakėlę akis. Ir kiekvieną Supervisatą administruoja ir joje vykdo teisingumą po tris Dienų Senuosius. Tad, Dienų Senieji, iš viso 21, yra kita Dievybės kategorija. Ir pati žemiausia Rojaus Trejybės Dievybės pasireiškimo kategorija laiko ir erdvės visatose yra 700.000 Sūnų Kūrėjų ir 700.000 Vietinių Visatų Motinų Dvasių. Mūsų Sūnus Kūrėjas yra vienas iš tų 700.000, ir jis buvo atėjęs į Urantiją žmogaus pavidalu kaip Jėzus iš Nazareto.
Štai taip Visuotinis Tėvas yra padalinęs save pakopomis į septynis etapus, kad kurtų ir valdytų visą savo kūriniją-šeimą.
Ir toks Tėvo pasireiškimas yra ne šiaip sau. Tai tiesiog vienintelis kelias, kaip Jis gali išlyginti savo viduje susikaupusį MEILĖS spaudimą, būtent KURDAMAS. Ir toks kūrimas yra neišvengiamas, nes Jo meilė visą laiką turi judėti, visą laiką turi būti GYVA IR TARNAUJANTI VISUMAI, KITAIP ŠITOKS ABSOLIUTUS MEILĖS SPAUDIMAS KAUPTŲSI JO PATIES VIDUJE IR KŪRINIJA NUSTOTŲ EGZISTAVUSI NEGAUDAMA IŠ JO MEILĖS VIRPESIŲ.
O kadangi Tėvas yra ASMUO, ASMENYBĖ, NET IR ASMENYBĖS ŠALTINIS IR CENTRAS, tai jokiu būdu jis nėra automatas, nėra robotas, nėra mašina, bet turi laisvą valią ir tik laisvos valios dėka savo meilę skleidžia visai kūrinijai iš meilės jai. Dėl to ir kiti tvariniai, kurie turi irgi Tėvo padovanotą asmenybės statusą, taip pat iš Jo gauna ir laisvą valią. Ir šitą laisvą valią taip pat panaudoja pagal tai, kiek jaučia Tėvo meilės savo viduje.
Kadangi Dievybės visos septynios kategorijos TOBULAI IR VISIŠKAI apjungia savo laisvą valią į vieną dvasioje, tai tarp jų visų nekyla jokių nesutarimų ir vyrauja absoliuti vienovė dvasioje. Tuo tarpu pačiame žemiausiame gyvybės lygyuje, materialiame, kuris savo žengimą į tobulumą pradeda toliausiai nuo Rojaus, ir tokiose planetose, kurios yra ne specialiai sukurtos, bet kilusios evoliuciniu būdu, kaip mūsų Urantija, iš saulių, tai tokia aplinka yra toli nuo Rojaus materialaus grožio ir nuo Tėvo asmenybės meilės sampratos. Dėl to šitokiose planetose aplinka-gamta, yra atsiradusi evoliuciškai. Vadinamoji negyva materija yra kiluisii iš saulės, tuo tarpu gyvoji gamta, įskaitant ir augmeniją, yra atsiradusi iš GYVYBĖS PLAZMOS, kuri buvo sukurta tokių dvasių, kurios vadinasi GYVYBĖS NEŠĖJAI. Tai jau ne Dievybės katagorijos dvasios, o vietinės visatos lygio dvasios. Ir jie, drauge su kitomis būtybėmis, tokiomis, kaip Energijos Reguliuotojai, Fiziniai Kontrolieriai, Materialieji Sūnūs, daro gyvybės eksperimentus, milijardų milijardus, nuolat eksperimentuodami su gyvybės plazma. Ir kada Sūnus Kūrėjas patvirtina atitinkamos gyvybės plazmos formulę, tik tada tokia gyvybės plazma Gyvybės Nešėjų būna implantuojama toje planetoje, kuri dar rieš daug laiko buvo parinkta kaip tinkama vieta gyvybei vystytis.
Ir toji gyvybės plazma, ankstesnių eksperimentų dėka, atitinka kiekvienos konkrečios planetos, kurioje turi evoliuciškai vystytis, aplinkos sąlygas – planetos dydį, tankį, atmosferos slėgį, temperatūrą. Būtent iš tokios gyvybės plazmos atsirado visa mūsų augmeniją ir gyvūnija, ir tuo pačiu žmogus per kelis milijardus metų trukusią evoliuciją.
Dėl to, kada žvelgiate į mūsų planetos gamtą, tai turėtumėte suprasti, kad joje tiesiogiai ir asmeniškai Tėvo pasireiškimo NĖRA. Jis yra tik Rojuje. Tuo tarpu Jo SAVO PATIES VALIA APRIBOTAS PASIREIŠKIMAS PER KITUS SAVO TVARINIUS, kurie turi iš Jo suteiktą teisę valdyti ir kurti žemesnius tvarinius ir reguliuoti ENERGIJĄ, yra ir mūsų matomojoje gamtoje. Tačiau toks Tėvo apribotas pasireiškiams yra tik labai tolimas aidas to, ką Jis daro Rojuje TIESIOGIAI PATS.
O kadangi Jo meilė pasireiškia visoje kūrinijoje ir visur VIENODAI, ir tuose Jo vaikuose, kurie veikia kūrinijos žemesniuose segmentuose, tai ir jų veiklos atspindys yra tuo pačiu ir Tėvo atspindys dar žemesniai aplinkai. Ir būtent šitas jų veiklos atspindėjimas per gyvybės plazmos kūrimą, jos modeliavimą, implantavimą, energijos reguliavimą, evoliucijos priežiūrą ir yra tas Tėvo FIZINIS ĮPROTIS, BE KURIO JIS GYVENTI TIESIOG NEGALI, NES TADA SAVE PATĮ JIS TURĖTŲ APRIBOTI TIK ROJAUS TERITORIJA, KUR YRA AMŽINYBĖ, KUR NĖRA ERDVĖS, NĖRA KOSMOSO, NĖRA LAIKO, NĖRA JUDĖJIMO, YRA AMŽINYBĖ, YRA STATIKA, YRA TIK ASMENYBIŲ VALINIS JUDĖJIMAS PAČIAME ROJUJE, YRA TOBULUMAS IR UŽBAIGTUMAS.
Toks Tėvas, atsisakęs savojo fizinio įpročio kurti, per savo kitus tvarinius, laiko ir edvės visatas su savo planetomis ir gyvybe, veikiančia atitinkamoje aplinkoje, mūsų pavadintoje GAMTOJE, savo laisvos valios pasireiškimą turėtų sustabdyti, nes jos veikimą kosmose Jam pačiam diktuoja Jo paties MEILĖ. Dėl to meilė ir skatina Tėvą patį iš vidaus, lasiva valia kurti KOSMOSE VIS NAUJUS IR NAUJUS DARINIUS, IR TOKS YRA JO FIZINIS ĮPROTIS RIBOTA PRASME.
Iš esmės Tėvas yra savosios meilės ĮKAITAS. Ir jis taip pat trokšta, kad ir mes taptume Jo meilės įkaitais savo viduje atradę Jo dvasią, Minties Derintoją, ir su Juo užmezgę gyvą ryšį, patys pradėtume puoselėti tokius pat savo fizinio grožio ir gėrio veiksmus visoje savo aplinkoje, įskaitant ir savo pačių vidų.
Štai šitokiu būdu ir mes, kiekvienas, prisidėsime prie Tėvo fizinio įpročio pasireiškimo gamtos pavidalu atskleidimo tikiu būdu ir mastu, kokį Jis ir yra numatęs per savo Sūnus Kūrėjus ir Vietinių Visatų Motinas Dvasias, vietinių visatų sutvėrėjus ir valdovus.
O Tėvo planas yra vienas – mūsų meilė visiems, tiek vienų kitiems, tiek gamtai, tačiau gamtos nepaverčiant Tėvu ir jos negarbinant taip, kaip dabar daug kas tą ima vis labiau daryti per pagonybės apraiškas. Ir net tuo ima didžiuotis. Didžiuotis jie galės tik tada, kada atras TĖVĄ SAVYJE, o tada ir gamta užims deramą vietą jų gyvenime.
Gamtos nereikia išaukštinti. Ji yra mūsų tarnavimo aplinka, net ir kaip Tėvui yra tarnavimo aplinka visa kūrinija. Tačiau Tėvas tarnauja savo ŠEIMAI, gyvenančiai toje aplinkoje, ir rūpinasi ta aplinka, ir mus moko, kiekvieną iš vidaus, per savo dvasią, Minties Derintoją, kad tarnautume su meile vieni kitiems ir garbintume Jį – TĖVĄ.
Nors mes gyvename ir veikiame GAMTOS PASAULYJE, BET MES NESAME GAMTOS DALIS. Mes esame TĖVO ŠEIMOS dalis, esame Jo sūnūs ir dukros.
Tad ir būkime jais. Ir tik jais, vis labiau garbindami tik TĖVĄ, IR TIK JĮ. O gamtoje veikime su Tėvo meile, ir tik su ja.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-10-19 14:43:38
Komentarai
Sąmonės ar pažinimo, patyrimo augime yra suvokti kryptį ir visus reiškinius susietus tarpusavyje. Aš pats mastau ne žodžiais galvoje, ir suvokdamas ir žinodamas daug ką.. galima žvelgti koks yra Dievas, kūrinija. Todėl reikia taikytis tik prie Dievo suvokimo, ar kūrinijos pažinimo, bet ne prie žodinių simbolių. (iš vienos pusės)Suprantant tai jog gamta ribotu požiūriu yra Dievo fizinis įprotis, yra panašiai kaip suvokiama žmogaus įpročiai - bet juk tuomet pats žmogus nėra tie ypročiai, jis yra daugiau. Įpročiai tai iš dalies žemesnis, ar labiau užtikrintas ir pasikartojantis pasireiškimas.
Taip mastant ir apie Dievą, yra žinoma kad jis yra tobulas, ir elgiasi tik taip kaip jis mato jog yra geriausia, jeigu matytų kad yra gerai kaipnors kitaip, jis elgtųsi kitaip. Aš suvokiu šį Dievo pasireiškimą per gamtą kaip fizinį įprotį kaip pasireiškimą jo meilės ir jo esmės atsikartojimą per visus tuos tvarinius, ir susiderinimas/išsilyginimas per tuos visus vieni kitiems Jo atspindėjimus.
Kita vertus pasakyti kad gamta yra vien tik apdaras (aprėdas) Dievo kaip asmens būtų labai mažai ką duodantis pasakymas. Ir nejau sakydami kad "ribotu požiūriu" dokumento autoriai turėjo omenije tokiu labai dideliu laipsniu ribotu požiūriu? Nelabai panašu. Kitas dalykas jei būtų norėję pasakyti kad yra apdangalas, abitas ar aprėdas tai tam yra labai daug paprastų savo reikšmę atitinkančių žodžių, ir kam reiktų panaudot tokį kuris didesniąją savo vartojimo prasmę turi kitokią.
*
Algimantas, šiame temos aprašyme labai gerai (tobulumui ribų nėra) sutrumpintai aprašė UK turinį iš dalies. kaikurias vietas gali kilti mintis papildyti, bet gal tai nereikalinga. pradžioje minimas ryškumas ir didelė reikšmė šio apreiškimo žemės tautoms, nors ir teisinga, bet daug kam toks sakymas gali pasirodyti kaip perdėtas gyrimas. Kitavertus jis padeda ir susimastyti, kitaip sakant atskyria tie kurie jau ieško ir pasirengę suprasti nuo tų kuriems ir taip gerai savo supratime neįtakotame daugiau nei patyrimai žmogiškų dalykų. Kolkas tiek.
Vaidas
2007-10-20 14:32:41
(neturiu laiko, bandau trumpai) Sakyti kad gamta Dievo prigimtis, taspats kas sakyti kad Dievo šaltinis yra gamta. Gamta yra labiau šaltinis mūsų materialiems kūnams. Mūsų kūnai gimsta joje. Bet kas prasideda čia tas ir baigiasi čia, Dievo esybė turėjusi būtį dar prieš amžius ir atėjusi į mūsų protą po pirmo materialaus sprendimo turi lemtį pakylėti mus toliau nei materialaus kūno resursų išeikvojimas kuris užsibaigia jo mirtimi. Čia dar matau kaip viskas susisieja, prisimenant kaikurias filosofines mintis žymių praeities autorių kurie sako kad žmogus jeigu turėtų išlikti po mirties, tai turėtų turėti pradžią ir dar prieš gimimą ar prasidėjimą materialiame kūne. Nors siela būna formuojama žmogaus proto, ir žmogus turi galimybę kurti.
Vaidas
2007-10-20 14:15:00
Gamta yra "dievo" prigimtis (prie gimties.)
Природа, при родах, родить, рожать, урожай.
Gimti, gimdyti, gamta, gausa.
Kadangi nieko gerai nemoku aiškinti kitiems, tegaliu pasakyti, kad jei nori aiškumo tegali labai aiškiai mylėt matyt girdėt dievo prigimtį.
aiškutis
2007-10-19 21:13:12
Ta pati vieta kitomis kalbomis:
EN: Nature is in a limited sense the physical habit of God.
RU: В ограниченном смысле, природа — это физическое одеяние Бога.
habit [‹hbt]
Ä n
1 įprotis; įpratimas, papratimas, pripratimas;
want of habit neįpratimas;
to be in the habit of doing smth būti papratus ką daryti;
to break (off) a habit mesti įprotį, nuprasti;
to fall/get into a habit įprasti;
to do smth out of ar from habit daryti ką iš papratimo;
to break smb of a bad habit nupratinti ką nuo blogo įpročio
2 šnek. įprotis/palinkimas vartoti narkotikus;
to kick the habit mesti vartojus narkotikus
3 ypatybė, būdas;
habit of mind galvosena
4 biol. augimo būdas/pobūdis;
a plant of trailing habit šliaužiantysis augalas
5 abitas (vienuolių drabužis)
6 moteriškas jojimo kostiumas, amazonė (t. p. riding habit)
7 kūno sudėjimas
Ä v knyg. aprengti
Akmuo Algimanto - vertėjo daržan. Nepasivarginta parinkti lietuvių kalbai tinkamesnio žodžio. Deja, UK pilna tokių - netokių žodžių. Dėl to ir sunku ją skaityti. Nes reikia pirma atsiversti atgal į anglų, po to žodyne žiūrėti kitas to angliško žodžio reikšmes. Šį darbą turėtų atlikti redaktorius.
Antivertėjas
2007-10-19 19:16:34
<Antivert?jas>, aš gana gerai moku angliškai ..ir koks yra pagal tave tinkamesnis žodis vietoj įprotis? Aš tikrai manau tu gal nesupranti kas originalo kalba parašyta gal, kad keli panašų klausimą apie žodžio neparinkimą. nes kolkas man labai neaišku, kas tau neaišku..
Vaidas
2007-10-19 20:33:19
Įprotis yra antroji prigimtis, kiek zinau "dievas" savo prigimciu nekaitalioja viena kita anokia, bet jei gamta butu "jo" įprotis, tai labai laikinas įprotis, neišliekantis. Štai tau ir Dievo galybė, pasireiškianti laikinais įpročiais. Na rimčiau neišeina. Juk zinote, visos baisybes pasaulyje buvo atliktos rimciausiais veidais. Labiausiai rimtumas įsiminė Jėzaus, na ir, aišku įsimena kraštutinis rimtumas "Su broliška meile" Algimanto.
atlapašonis kaliošas
2007-10-19 17:19:20
Šitoje vietoje taip ir norėtųsi matyti "abitas", arba lietuviškiau - "apdaras", kas ir matosi rusiškame atvejyje.
Pats pagalvok - "fizinis įprotis" - nei šis nei tas. Rusai sau galėjo leisti keliese versti šią knygą, todėl ji gavosi žymiai sklandesnė rusiškai.
Vaidui
2007-10-19 21:00:23
Tigi lieka anot Petro "paralėliai"! Tai ir esame mes. "Veikiantys bet nesantys"! Paralėliai.
po paraliais
2007-10-19 16:59:18
ne "kur" o "kas" yra riba tarp gamtos ir negamtos,
klausčiau
2007-10-19 16:49:26
"Didžiuotis jie galės tik tada, kada atras TĖVĄ SAVYJE, o tada ir gamta užims deramą vietą jų gyvenime."
"Nors mes gyvename ir veikiame GAMTOS PASAULYJE, BET MES NESAME GAMTOS DALIS."
Kur yra riba tarp gamtos ir ne gamtos?
Jonas
2007-10-19 15:35:00
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]