Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Kūrėjo Meilės patyrimas, ir troškimas Širdimi studijuoti Urantijos Knygą – kaip neatsiejama viena grandis.

Mylimieji, vis tik karantino pasekmes jausdami ir mes, kai kurie negalintys eiti į mums įprastus darbus, nors be jokios baimės mielai sutiktume, dabar turime puikią galimybę atiduoti savęs daugiau dvasinių šaltinių studijoms.
Aš irgi dabar atostogaudama, nors veiklos vis tiek yra, bet su didžiausiu malonumu nuo pradžių pradėjau studijuoti Urantijos Knygą dar kartą. Dažnai susimąstau, kiek daug informacijos mes turime mums pateiktos tiek mūsų Forume, tiek apreiškimuose, tarp kurių yra ne tik Urantijos Knyga, bet ir Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl, Rojaus Trejybės Akimirkos Amžinybė, Gyvoji Tyla bei dabar dar ruošiamas išleisti – Meilės Galia – apreiškimas – štai kokią gausą drauge dar ir su Algimanto mokymais – iš tikrųjų tai Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymai, perteikiami jo lūpomis – mes turime Šviesos, kuriai aprėpti net ir kasdien studijuojant, vis tiek rytoj ir dar rytoj, ir taip kiekvieną – rytoj – mums atsivers vis nauji, nepažinti klodai ir studijoms niekada nebus – užteks – tik jeigu, žinoma, mes atversim save pirmiau, o ne atvirkščiai. Mūsų mylimiesiems Tėvams.
Nesant noro atverti savo Širdį Rojaus Trejybei-AŠ ESU, to noro niekas mums ir nepridės. Nėra nieko skausmingesnio kaip neturėti traukos prie Tėvų, arba, kai tai užsikloja kitkuo. Ir priešingai, nėra nieko nuostabesnio ir tyresnio, kaip jausti troškimą išlieti save savo Vieninteliams ir Mylimiausiems, savo Tėvams. Tas atsakas, į tavo Širdies kalbą Tam, kurį tu myli ir trokšte trokšti, kad tavoji meilė tik gilėtų, stiprėtų, augtų ir nuolat Gyvai pulsuotų dar stipriau patiriama – ir yra realus atsakas dar gilesnio Meilės patyrimo jausmo.
Ir kokia kintanti ta būsena, mūsų mirtingųjų, tačiau koks nekintantis, bet vien tik Mylintis yra mūsų Mylimas Tėvas, Amžinoji Motina, Begalinė Motina –AŠ ESU. Aš studijuoju šiuo metu penktąjį Urantijos Knygos dokumentą, negaliu atsižavėti tuo, kas mums pateikiama. Jau vien kokie nuostabūs ir kiek atskleidžiantys tų pirmųjų dokumentų skyrių pavadinimai – Dieviškasis Gailestingumas, Dievo Meilė, Dievo Gerumas, Dieviškoji Tiesa ir Grožis, Dievo Begalinė Galia ir Dievo Esamumas Visur.
Štai, kas gi gali būti nuostabesnio žinoti – Dievo Esamumas Visur – o tai juk, mes jau žinome – ir mūsų viduje. Ir čia pats laikas džiugiai žiniai prisiminti – Kūrėjas yra Gyvas, Jis yra kiekvieno viduje ir kiekvienas Jį gali patirti – skelbia Algimanto Evangelija. Juk tai tikras Išlaisvinimas, savojo vidaus išlaisvinimas žinant tokią nuostabią žinią, o tada ir imant patirti jos Gyvumą. Tai yra atveriant save, išsipasakojant ir pasidalinant – viskuo – su savo pačiais brangiausiais Asmenimis Rojaus Trejybe-AŠ ESU, gyvojoje komunijoje, kad pajaustume, koks gi yra – Laisvės pojūtis. Būti Laisvam nuo ydų, nuo pykčio, baimės, nuo paprasčiausio susierzinimo. Tiesiog gyventi taip, kaip tu jauti tave veda tavo ir mūsų visų Mylimieji Tėvai.

„Tėvas nori, kad jo visi tvariniai asmeniškai bendrautų su juo.“ (0063-06)

Man dabar iš pasąmonės iškilo vienas teiginys, kažkada girdėtas – kad Tėvas reaguoja į kiekvieną nuoširdų savojo vaiko, net menkiausią vidinį impulsą, nukreiptą Jam. Ir tai tikra Tiesa. Tačiau noras turi būti nesuvaidintas, jį tiesiog tokį turi, arba ne. Bet gi mes patiriame – vos susilpniname savo komuniją su Tėvais, mums ima kažko stigti ir mes tampame tarsi nesavi, pasimetę ir besiblaškantys, nes būtent gyvasis ryšys su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, mus ramina ir stiprina iš vidaus, įneša į mūsų vidų kažkokio stabilumo ir Tikrumo jausmo.
Kaip dažnai mes susimąstome apie mūsų Vidinio Gyventojo – Tėvo dalelės – Minties Derintojo – mums atsidavimą, vesti mus taip, kad mes jau dabar rinktumėmės sprendimus tokius, kurie užtikrintų mūsų žengimą į priekį amžinojo gyvenimo reikaluose.
Iš Urantijos Knygos mes žinome, koks nesavanaudiškas ir atsidavęs Minties Derintojo darbas yra savo apsigyvento tvarinio prote-mąstyme. Ir tik pats mirtingasis savo valia, būdamas savanaudiškas ir pasireikšdamas tinginyste gali atstumti ir dažnai atstumia savo Ištikimojo Vedlio atsidavimą vesti mus per visus Urantijoje patiriamus sunkumus ir išmėginimus taip, kad vis tiek, kad ir kas nutiktų, išliktum savimi ir vis tik įžvelgtum didesnes perspektyvas ne tik šio pasaulio, bet ir amžinybės mastu jau dabar.

Nė vienas savęs nepagirsime, jei pajausime, kad aptingome, kad laiko lieka vis mažiau ir mažiau atsiversti dvasinius šaltinius. Tikrai nedžiugins pasekmės ir to, kuris gyvąją Šviesą pažino, bet dabar galbūt pasirinko gerti tarsi nekaltą, bet žemesnį laiptelį atitinkančią klaidinančią informaciją, kuri tik sujaukia protą, ir jokiu būdu neišlaisvina taip, kaip išlaisvina Urantijos Knygos Gyvoji Šviesa, o dar daugiau mūsų pačių atsivėrimas mūsų Tėvams, ir tada net ir Urantijos Knyga, mes jau žinome Algimanto dėka, nebus užantspauduota, tai yra bus išplėsta.
Tačiau ir tai, kad mūsų vidus su didžiuliu troškimu gerte geria gyvąją Šviesą, Urantijos Knygos Dvasinio Mokytojo praplėstų teiginių Šviesą, yra Minties Derintojų nuostabus darbas su mūsų kiekvieno protu. Todėl mes esame net labai atsakingi už savo mąstymą ir patys – kur mes save trokštame nukreipti. Sąmoningai patys renkamės kuo norime būti, kaip norime gyventi. O ko gi gali norėti labiau, nei – pajausti Tėvišką Meilę savyje.
Gali turėti pilną drabužinę madingų drabužių, gali turėti puikų automobilį, gali turėti prabangų namą, bet vidus be Kūrėjo patiriamos Meilės jausmo šaukšte šauks iš ilgesio, bus nyku ir šalta tarp tų blizgesių, o norėsis – šilumos ir tikrumo jausmo, kuris taip pat turės būti išsaugojamas tiktai pastangų dėka. Ir čia viskas susiję, bet visada priekyje išliks – gyvasis ryšys su Tėvais – tai yra individualus ir kolektyvinis Kūrėjo garbinimas. Štai tada ir alkis dvasinių šaltinių studijoms, o tada mes veiksime su Tėvais taip, kaip Jie mus veda. Veiksime. Visų labui gyvensime.
Tai ir studijos, ir noras dalintis savimi su visais – o kuo tu gyveni šiandien? – irgi yra veikimas Visumos labui.

Vakar, šeštadienio rytą, man niekaip nepavyko prisijungti prie gyvųjų pamaldų per skaipą. Taip širdį suspaudė, bet ką padarysi. Maždaug kaip tik tuo metu, kada baigėsi gyvosios pamaldos, mieloji Daiva iš Panevėžio, man atsiuntė įrašą ką tik pasibaigusių pamaldų. – O, aš kaip tik dabar buvau beišeinanti iš namų, kad pabėgioti, tai kaip tik klausysiu tavo man atsiųsto įrašo. Nuostabu. Ačiū tau labai. – Ačiū tau sakau ir dar kartą Daiva, už tavo nuoširdų rūpestį, kad gyvųjų pamaldų įrašas mane pasiektų taip profesionaliai greitai.
Taigi, taip ir padariau. Bėgiodama per ausinuką klausiausi garbinimo, jūsų mielieji nuostabaus Kūrėjo garbinimo, ir buvo nepaprastai gera ir lengva Širdyje, kad vyksta Kūrėjo šlovinimas, kad yra gyvoji šventovė, kad esate jūs, kiekvienas. Kiekvieno balsą gera girdėti, o iš tikrųjų jausti virpesiais, kiekvienas unikalus ir nepakartojamas savuoju atsivėrimu garbinant mūsų Mylimiausius Tėvus. Nuostabi Šiluma sklido iš jūsų.
Dabar aš bėgioju nemažą atstumą, bėgu prie Neries upės, kurią pribėgu už keleto kilometrų nuo namų. Beveik kiekvieną kartą prieinu ir prie pat vandens. Šitame laikotarpyje, kai visą šalį apraizgęs karantinas, aš ir atradau, kad galiu gi pasidžiaugti Neries grožiu, kas kad dar nežaliuoja aplink, bet vanduo ir gyvūnija virš jo ir jame priverčia sustoti. O kokie nuostabūs garsai aplink, atrodo, kad būčiau atsidūrusi kažkur kitame pasaulyje, ir tai tiesa, nes vos tik vėl sugrįšiu nuo Neries kranto, mažyčiu kalniuku į plentą, vaizdas toks pat kaip ir kasdien – žmonių juk galima sakyti aplink tai nėra. Mašinų – nedaug. Ten kur aš bėgioju, prabėgu ne vieną kolektyvinį sodą, ir kas liūdniausia – žmonių lauke nesimato. Nesimato. Vienas kitas, kai skaisčiau saulutė pašviečia.
Lauke, kur tik einu, bėgu, važiuoju – visur atrodo kaip laikas sustojęs. Jaučiasi baimė žmonių dėl susidariusios situacijos. Jaučiasi virpesiais. Ir koks kontrastas gyvosios pamaldos ir mūsų atverta Kūrėjui Širdis ir aplinka, kurioje mes esame. Tačiau ir tai dar ne viskas, nes Kūrėjo patiriami virpesiai iškelia virš tos aplinkos, kuri nepatiriant gyvosios Šviesos iš tiesų prislėgtų ir spauste spaustų prie žemės.

Prieš pat šį savaitgalį, o pasirodo Velykų, penktadienio rytą su Viktorija ir Kotryna, autobusu išvažiavome į miestą. Vyksime į Šviesos Namus, kad ant durų užkabinti nediduką skelbimą, kad gyvosios pamaldos vyks per skaipą, iki kol pasibaigs karantinas. Gal kas neturi galimybės naują informaciją perskaityti internete, tai jiems ir užklijuosime paaiškinimą, jeigu netyčia atėję, ras duris žinoma, užrakintas.
Perėjome mes visos trys Laisvės alėją, žmonių yra, visi su kaukėmis. Viktorija taip pat užsidėjusi savąją, nors kai nėra žmonių šalia, aš paraginu ją savąją nusiimti. Sunku kvėpuoti. Kotryna savo užsidėjusi taip pat, jai pramoga, linksma. Nukritusi jos ta kaukė žemiau nosytės, bet vis tiek ir ji nenusiima savosios. Akytės tik dairosi visur iš po to užkabinto daikto ir smalsiai, bet tuo pačiu liūdnai, žvelgia į aplinką.
Mano kaukė mano paltuko kišenėje. Lauke, kur nėra susibūrimo, nesinori man jos. Man ji iš tikrųjų trukdo matyti ir jausti. Tai kur yra galimybė, aš savąją nusiimu. Ir kai aš žiūriu į aplinką, žiūriu į žmonių baimingus žvilgsnius, aš tikrai jutau tars būčiau kokiame filme, kai aplinka tokia kaip nereali, ta baimė nereali. Einu ir galvoju – virusas, koks virusas? Bet gi jis yra. O tu tarsi plauki pro šalį.
Kadangi neturėjome namuose lipnios juostos, kurios reikia skelbimui prie durų Šviesos Namuose priklijuoti, nusprendėme nueiti jos ir dar keleto maisto produktų, nusipirkti į Akropolyje esančią Maximą. O vat jau čia, visiškai kitoks scenarijus. Įėjome į Akropolio pastatą, priėjome parduotuvę, prie pat įėjimo stovi apsauginis. Rimtu veidu, užstojęs beveik visą įėjimą. Mes visos trys buvome sąžiningai su kaukėmis, o aš netgi ir su dar iš darbo atsineštomis daugkartinėmis guminėmis pirštinėmis. Tą pačią akimirką, kai apsauginis galvojo ką čia dabar daryti su mumis trimis – leisti ar neleisti – lyg žengė žingsnį, kad užstoti mums kelią, aš Viktoriją su Kotryna paraginu užsidėti vienkartines pirštines, kurias jos gražiai nusikabina, užsimauna ant savo mažų rankyčių ir apsauginis neturėdamas ko prisikabinti, mus tokiu pat rimtu veidu praleidžia į parduotuvę.
Parduotuvėje ne iškart, bet imame pastebėti, kad pilna prikabinta lentelių, su įspėjimais – raudoname lape, juodomis raidėmis užrašyta laikytis vieno ar dviejų, nepamenu, metrų saugaus atstumo vieniems tarp kitų. O kaip prasilenkti tarp siaurų lentynų? Darosi nemalonu čia būti. Pirkėjai tokie išsigandę, sukasi kiekvienas savo rate, bet visi pikti tokie, nuleidę galvas. O jau kai pasigirsta per garsiakalbį įsakmus, garsus, kone rėkiantis moters balsas, perspėjantis žmones laikytis saugaus atstumo – pasijunti kaip koks nusikaltėlis – tarsi tu kažką blogo padarei vien būdamas čia. Visos trys beveik vienu metu nusprendžiame eiti iš čia kuo greičiau. Nesvarbu tas maistas, o ir kiek jo iš tikrųjų mums jo reikia..
Tik išėjusi iš parduotuvės, susimąsčiau, kad nemačiau nė vieno vaiko. Apskritai lauke vaikų nėra. Ir tik dabar supratau kodėl žmonės į mane keistai žiūri – juk vaikai kaip ir turi namuose – saugiai – sėdėti.
Tai štai, koks skirtingas patyrimas vaikščiojant Laisvės alėja ir parduotuvėje. Bet žinote, man patiko vakar vakare Urantijos Knygoje – o aš kas vakarą vaikams skaitau Ketvirtąją apreiškimo dalį – perskaityta viena mintis, kurią dabar, rašydama atsiminiau. Ir nors tai buvo parašyta ryšium su tarp Jėzaus apaštalų ir Jono mokinių kylančiais ginčais, kai jie turėjo mokytis gyventi kartu, bet iš dalies tiks ir dabartinei situacijai kokią matome aplink.
„Jie padarė svarbų atradimą, pamatę, jog daugybė žmogiškųjų sunkumų tikrovėje ir neegzistuoja, jog didelę dalį aktualių problemų sukuria perdėta baimė ir pagimdo išaugęs nerimas, kuris neturi pagrindo. Jie sužinojo, jog visus tokius gluminančius dalykus geriausia tvarkyti paliekant juos ramybėje; išeidami poilsio jie paliko šias problemas tam, kad jos pačios išsispręstų.“ (1611-04-02)

Puiki Šviesos mintis, iš tikrųjų visiems šios dienos karūna viruso įtakoje atsidūrusiems skubėtojams – valdantiesiems – kurie sėja vis didesnę baimę neišmintingais sprendimais, o tada tai įtakoja net ir visos planetos mirtinguosius. Bet argi juos tai pasieks?
Tačiau pasiekia mus, kurie nuoširdžiai atsiduodame nuoseklioms Urantijos Knygos studijoms. Tebūnie tai mūsų poilsis, toks, kuris mus paverčia Gyvais ir Mylinčiais. Veikiančiais ir niekada netinginiaujančiais.
Gyvasis Kelias – nėra tinginių kelias. Gyvasis Kelias mėgsta nuoseklumą, ir tvarką. Tačiau, net ir tai, kas gali atrodyti chaotiška, Tikrovėje išlieka tvarkingu judėjimu į priekį.

Atsimenu kažkada mums pasakytus Algimanto žodžius – Nebijokite, Urantijos Knygą jūs visada galėsite studijuoti, kad ir kokios bus aplinkybės. – Štai mums ir stipriau nei įprastai pakitusios aplinkybės, o Urantijos Knyga kaip laukė, taip ir laukia nuoširdžių skaitytojų, tokių, kurie skaito Širdimi, jaučia ir kalba Širdimi.

Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė ir Palaima, Vita

vvita
2020-04-12 16:26:07

Komentarai

Didingo Minties Derintojo buvimas nesuteikia gyvenimo lengvumo ir laisvės nuo įtempto mąstymo, bet tokia dieviškoji dovana tikrai turėtų suteikti dievišką proto nusiraminimą ir nuostabiausią dvasinę ramybę.1192 – 01
Kiek Išminties ir Meilės įsisaviname iš Kūrėjo, kaip vykdome Jo valią, tiek kokybine prasme keičiasi mūsų požiūris į mus supantį pasaulį, taip mes gyvename ir veikiame savo aplinkoje. Pabendravus su jaunimu, man nesuprantama, kodėl jie dažniausia mokslą stato aukščiau už Kūrėją, už Jo suteiktą mums Išmintį. Manau daugelis turi mažas ir ribotas gyvenimiškas patirtis, todėl jiems sunku suprasti ir patikėti Kūrėjo galia. Kita dalis mirtingųjų net neieško Kūrėjo. Juos tenkina vien materialios vertybės ir neturi poreikio gilinti savo dvasines įžvalgas. Dar kiti ieško šventų vietovių. Štai mano artimieji kitą savaitę vyks į Šiluvą, kur kiekvienais metais rugsėjo mėnesį vyksta maldininkų Atlaidai ir prašymo bei aukojimo maldos. Šie bažnytininkai mirtingieji vargu ar kada patikės, kad savo viduje turi Kūrėjo suteiktą dieviškąjį fragmentą Minties Derintoją. Be to, jie yra įbauginti bažnytinių tarnų, todėl bijo nusižengti bažnytinėms dogmoms ir ritualams. Apreiškimo Urantijos Knygoje yra teiginys: Minties Derintojas jūsų baimės jausmus norėtų pakeisti į meilės įsitikinimą ir pasitikėjimą, bet jie negali tokių dalykų daryti mechaniškai ir savavališkai: tai yra jūsų užduotis. Įgyvendinami šiuos sprendimus, kurie išlaisvina jus iš baimės pančių, jūs tiesiogine prasme suteikiate psichinės atramos pagrindą, ant kurio Derintojas gali vėliau pritaisyti keliančią į viršų ir vystančią į priekį Švytėjimo Svirtį. 1192 – 03 Nepaprastai sunku nuolat palaikyti tą dvasinio Švytėjimo Svirtį nededant nuolatinių dvasinio vystymo pastangų. Ypač tai pajuntu, kai dėl tam tikrų aplinkybių ilgą laiką nesilankau Rojaus Trejybės Aš Esu šventovėje. Savo būsena jaučiu susilpnėjusi dvasinį pagrindą. Sunku net palaikyti gerą fizinę savijautą ir kovoti su įvairaus fizinio pobūdžio negatyviais pasireiškimais ir negalavimais. Neįtikėjusiems ir nepatyrusiems sunku tai suvokti. Suprantu, jog ne visad užtenka ryžto ir drąsos išsakyti savo nuomonę. Vieną dieną pažįstama sesė nusivežė mane į savo buvusį sodą pasirinkti obuolių. Dabartiniai sodo šeimininkai turi kaimą, tad obuoliai jiems nereikalingi. Sode priėjus prie namelio, pamačiau veislinį trumpaplaukį katinėlį užrakintą tamsioje ir niekad nekūrenamoje patalpoje. Jis gailestingai kniaukė ir prašėsi išleisti laukan. Kai sesės paklausiau, kodėl tas katinėlis paliktas vienas, man ji pasakė, kad šeimininkai taip jį nubaudė. Šaltai be gailesčio atsakė, kad retkarčiais jie atvažiuoja ir padeda katinėliui maisto bei vandens. Tada paklausiau, bet argi gyvūnui to pakanka? Kai bandžiau pažįstamai sesei kalbėti apie gailestingumą, ji man kategoriškai paprieštaravo, tad rinkdama obuolius tylėjau ir su širdgėla galvojau apie vargšą gyvūnėlį, kuriam niekuo negaliu padėti. Lyg šiol negalių pamiršti šių žiaurių ir negailestingų nepažįstamųjų bei jų brutalaus elgesio su gyvūnu. Tiesą sakant, daug tokių negailestingų, neatsakingų, be dieviškos meilės susireikšminusių žmonių. Dažnai prisimenu dvasinio mokytojo Algimanto mums pasakytus žodžius, jog žmonija degraduoja. Pati akivaizdžiai tai matau. Kai būnu baseine, mane šokiruoja vien pažiūrėjus į baisias ir neetiškas tatuiruotes ant jaunų žmonių kūnų. Ypač daug piktų ir nepakančių žmonių sutikau Šiauliuose, nes ten dauguma vyresnio amžiaus žmonių, o jaunimo mažuma. Pabendravus su aplinkiniais, supranti kuo jie gyvena, ir kaip toli nuo Tikrovės. Viduje gyvenančius Derintojus ypač kankina tokias mintys, kurios yra grynai žemos ir savanaudiškos; juos skaudina nepagarba tam, kas yra gražu ir dieviška, o jų sėkmingam darbui tikrai užkerta kelią daugybė žmogaus kvailų gyvuliškų baimių ir vaikiškas nerimas. 1195 – 01 Jūs turite tobulus vadovus; todėl tobulumo tikslas yra tikrai pasiekiamas teigiama Urantijos Knygoje. Per amžius, didelė dalis Urantijos didžiųjų intelektualų ir dvasinių vadovų savo įtaką demonstravo daugiausia dėl juose gyvenusių Derintojų pranašumo ir ankstesnio patyrimo. Jei gyventojų prote gyvenantys Derintojai būtų atšaukti, tai pasaulis sugrįžtų į pirmykščių žmonių gyvenimą ir papročius. Nors Dieviškieji Derintojai neatšaukti, tačiau taip sunku Jiems prisibelsti prie mūsų paveldėtų protų, kai vis dar esame dvasiškai akli ir dvasiškai kurti, kai virš Kūrėjo iškeliamas žmogaus intelektas, puikybė, savanaudiškumas ir materialios vertybės. Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2020-09-10 19:21:43



Šiandieniniame tamsiame - kol kas – pasaulyje absoliuti dauguma jūsų nesirūpina savojo gyvenimo prasmingumu – nemato prasmės Šviesoje, Teisingume, Tiesoje, Meilėje, tarpusavio Brolystėje – visiškai nekreipia dėmesio į gyvą atsivėrimą, kad pajustų Mūsų Tėvystę ir Motinystę, ir išnyktų našlaičio pojūtis, kuris sukelia nepasitikėjimą ir atsiranda baimės proveržiai, sakoma Apreiškime Gyvoji Tyla. 225 – 04
Nuvykusi į Šiaulius pas dvasinę sesę, nutariau aprašyti kiekvienos dienos patyrimus, nes kiekviena diena suteikia, kažką naujo, nepatirto, o kartais teikia nepalankių mums situacijų, kurias turime adekvačiai įvertint, ir pasitelkę Išmintį suprasti mūsų aplinkoje dominuojančius prasimanymus, apgaulę ir nesivadovauti pirmine informacija. Apreiškime Akimirkos Amžinybė pasakyta, jeigu mes neatveriame širdies Kūrėjui, neatidarote širdies durų Jėzui, tada mums belieka prislegiantis mus ritualas, kurio mes laikomės, bet jisai iš tikro nesuteikia Palaimos, nesuteikia Sustiprinimo, nesuteikia Ramybės, nesuteikia Paguodos, jis mus išgąsdina, ir toliau prislegia. Šia prasme turiu ne vieną realų patyrimą.
Vieną gražų saulėtą sekmadienį dvasinei sesei palaikiau draugiją į tradicinę bažnyčią į mišias. Mišiose nutariau nedalyvauti, tad atėjus prie bažnyčios, pažadėjau sesei prisijungti vėliau. Pati nuėjau į kavinukę išgerti kavos. Kai sugrįžau į bažnyčią, kunigas jau sakė pamokslą, paremtą Jėzaus Evangelijos mokymu, pateikdamas jį tikintiesiems paprasta, suprantama kalba apie proto ir kūno harmoniją, apie žmonių požiūrio kaitą. Prasmė mokymo tokia, kad neturėtų žmogus daryti poveikio kitam žmogui ir nepažeisti jo valios. Žmonių tarpusavio santykiai turi būti paremti vien meile. Klausantis kunigo pamokslo man buvo neįprasta ir tai, kad jis kartas nuo karto vietoje Dievo Jį įvardijo Kūrėju. Labai džiaugiausi, kad visa tai girdi sesuo, kadangi mano supratimu, tai jai labai svarbu ir aktualu. Einant namo ir mums bendraujant, negalėjau patikėti sužinojusi, kad sesuo kunigo pamokslo negirdėjo. Suprantama, kad jos širdis liko užverta ir toliau ji elgėsi įprastai. Būdama bažnyčioje aš nuoširdžiai pagarbinau Kūrėją savais žodžiais, todėl jaučiausi vidumi rami ir pakylėta. Autobusų stotelėje pajutau mano sesės reiškiamą nepasitenkinimą nepažįstamajai. Kokios šio pasireiškimo priežastys ir aplinkybės neprisimenu. O vakare vėl jai pasireiškė nepagrįsta baimė ir įtampa dėl dukters. Ji kalbėjo apie blogą savo nuojautą, tarsi kažkas negero turi įvykti. Stengiausi ją nuraminti, sakydama, kad nereikia gyventi baime ir užbėgti įvykiams už akių. Nereikia prognozuoti to, ko nėra ir neturėtų būti. Paprastai ji laikosi vien savo nuostatos, tad man beliko tik vienintelė galimybė pasimelsti už jos vidinę ramybę. Dažnai keliu sau klausimą, kodėl esu kitų nesuprasta, ir vyksta nesusikalbėjimas net su artimaisiais?. Aš juk stengiuosi visada prisitaikyti ir neprieštarauti kito įpročiams ir supratimui, stengiuosi būti geranoriška ir nuoširdi. Begalinė Dvasia- Motina Apreiškimo Knygoje Gyvoji Tyla sako: Išgirsti mūsų Išmintį neužtenka, Jūs turite prisigerti iš mūsų gyvų virpesių, kuriuos Mes suteikiame – ypač kada atsiveriate garbindami Mus – tada jūs stiprėjate savo tikruoju dvasiniu asmenybės aš, Mūsų jums padovanotu. Kada jūs prisigeriate Mūsų gyvų Meilės virpesių, tada Mūsų Išmintis suspindi naujais atspalviais, o jūsų vidus turi troškimą gyventi šiais atspalviais, gyventi kasdien, patirti šį gyvenimą drauge su mumis. Mūsų Išmintis tampa gyva ir veikli. Todėl būkite ryžtingi ir drąsūs gyvame ryšyje su Mumis, ir veiklūs savo aplinkoje, nes tik veikdami jūs stiprėjate. 147 – 02 Skaitydama šiuos Begalinės Dvasios- Motinos teiginius, suprantu ir esu įsitikinusi, kad skleisdama Amžinąsias Dvasines Vertybes kitiems, pati stiprėju Gyvuoju Įtikėjimu ir Išmintimi, prisipildydama vidumi vis daugiau Šviesos, Meilės, Palaimos, Ramybės, Gerumo ,Gailestingumo, Kantrybės ir kitų dieviškųjų savybių bei pasireiškimų. Garbindama Kūrėją, kaip ir daugelis urantų, turiu vienintelį troškimą, kad kuo daugiau mūsų dvasios brolių ir sesių patirtų šitą pačią būseną nuspalvintą Išminties atspalviais. Labai skaudu matyti ir suvokti šitą dvasinę atskirtį tarp savo artimųjų ir biologinių vaikų. Vienintelė galimybė apraminti ir sustiprinti save yra Gyvasis Įtikėjimas ir Apreiškimo Šaltinių skaitymas bei analizė. Tai iš tikrųjų sustiprina mus, netgi sumodeliuoja mums priimtinas aplinkybes. Apreiškimo Knygoje Gyvoji Tyla yra ne kartą mums girdėtas teiginys, kad Apvaizda veikia tų labui, kurie veikia savo gyvenimu ir veiksmais taip pat visų labui, kurių gyvenimo prasmė turi vektorių ne savo aš patenkinimo kryptimi, bet visų šviesos skleidimo kryptimi. Taip pat žinome tai, kad įtikėjimas – tai nėra tai, kuo jūs galite patikėti klausydamiesi kitų arba skaitydami. Įtikėjimas – tai mūsų gyvensena, mūsų kiekvieno gyvas tikrasis dvasinis aš, atsivėręs Kūrėjui visa savo nuoširdžia išraiška, ir juntantis gyvą Jo tekėjimą į savo vidų. Todėl įtikėjimo pakeisti negalima niekuo, jokiais ritualais ar atpirkimais.
Su Kūrėjo Meile

adolfina
2020-08-23 22:24:56



Kada Jėzus leido ištisas naktis ant kalno besimelsdamas, iš esmės tą jis darė būtent dėl savo mokinių, o ypač dėl šių dvylikos. Mokytojas dėl savęs meldėsi labai mažai, nors jis didele dalimi buvo įsitraukęs į garbinimą, kuris savo prigimtimi buvo jo protinga Komunija su savuoju Rojaus Tėvu. 1620 – 04 Paanalizavus šiuos Urantijos Knygos Apreiškimo teiginius, pagalvojau, jog mes urantai taip pat mažai meldžiamės dėl savęs. Aš pati asmeniškai dažniausiai meldžiuosi už visos žmonijos ir savo artimųjų dvasinį nušvitimą. Sau prašau nebent gilesnio dvasinio atsivėrimo Kūrėjui ir gilesnės kosminės įžvalgos. Man svarbiausia yra nuoširdus garbinimas Rojaus Trejybės-Aš Esu, nes tai yra Gyvas Dvasinis ryšys su Kūrėju, kuris pripildo dvasinėmis vertybėmis besimeldžiantįjį. Mano supratimu šis pojūtis nepasireiškia iš karto, tai procesas reikalaujantis mažiau ar daugiau laiko ir pastangų. Rašau tai iš gyvenimiškos patirties. Per pastarąjį laikotarpį ypač daug turėjau įvairiausių patyrimų, kurie vienaip ar kitaip stiprino mane įvairiomis prasmėmis: kaip sakoma, vis plačiau atvėria dvasines akis ir dvasines ausis. Ne mažiau ryškūs ir džiuginantys buvo šios dienos patyrimai. Šiandieną visai netikėtai užsimezgiau nuoširdų ir prasmingą pokalbį su nepažįstama sese. Turėjau galimybę atvirai ir be užuolankų su ja pabendrauti dvasinėmis temomis. Po to ji su malonumu priėmė Apreiškimo Urantijos Knygos ir šios svetainės nuorodą. Juk ne taip dažnai naujovėms būna imlūs ir atviri ypač vyresni žmonės. Tiesa, prieš tai man buvo pasiūlymas susitikti su viena dvasine sese urante. Tačiau nesuprantamas vidinis mano sprendimas buvo būtent nuvykti prie upės ir pasidžiaugti gamta bei karštais saulės spinduliais, kurių ne tiek daug būna mūsų krašte. Prie Neries sutikau minėtą nepažįstamąją sesę. Ji pirmoji užmezgė draugišką pokalbį su manim. Po mūsų bendravimo nueidama ji man padėkojo už prasmingą pokalbį dvasine tema. Nepažįstamoji man pasakojo, kad jos žemiška sesė lanko baptistų bendruomenę. Ne kartą ši jai grasino baudžiančiu Dievu, jeigu neprisijungs prie baptistų bendruomenės. Tuomet aš jai pasakiau, jog Kūrėjas yra Meilės Šaltinis. Jis žmogui yra suteikęs laisvą valią, todėl jo niekad nebaudžia. Niekas neturi teisės varžyti žmonių laisvos valios, tuo labiau sesuo. Dar kalbėjome apie tai, kad tikroji Jėzaus Evangelija yra: Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė, kurios apaštalas Paulius nesuprato, o vėliau iškraipė, kas tęsiasi lyg šiol. Tai suteikė skaudžių pasekmių žmonijai, todėl tarp tautybių, tarp rasių, tarp religijų pasaulyje nuolat vyksta susipriešinimai, nesutarimai, karai. Nuostabu, kai savo kelyje sutinki, tokią supratingą ir realiai mąstančią sesę. Ši diena man puiki ir tuo, kad sutikau labai seniai matytą buvusią bendradarbę, su kuria kažkada darniai bendravome. Netikėtai sutikau ir dvasinę sesę Giedrę, kuri dėl šeštadieninio darbo kavinėje, pastaruoju metu negalėjo lankyti Rojaus Trejybės-Aš Esu Šventovės. Šilto ir malonaus mūsų pabendravimo metu, Giedrė kalbėjo, jog esant palankioms aplinkybėms ji vėl pradės lankyti Rojaus Trejybės-Aš Esu Šventovę. Savo patirtis ir apmąstymus užbaigsiu Urantijos Knygos citatą: Malda ir su ja susietas garbinimas yra toks metodas, kurio dėka atsitraukiama nuo gyvenimo kasdieninės rutinos, nuo materialios egzistencijos monotoniškos priespaudos. Tai yra kelias priartėti prie sudvasintos saviraiškos ir prie intelektualaus ir religinio pasiekimo individualybės.1621-04 Remdamiesi šiais Urantijos Knygos mokymo teiginiais, nuolat vystykime savo dvasinę įžvalgą ir veiskime dvasinius vaisius vardan savo ir kitų žmonių gerovės, kokią evoliuciją yra numatęs mums Kūrėjas.
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2020-07-28 22:52:20



Miela Adolfina, mane žavi tavosios asmenybės siekimas - nuoširdžiai, nuosekliai, ir atkakliai dėti pastangas einant Gyvuoju Keliu, lankant Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę nuo pat pirmųjų gyvųjų pamaldų Vilniaus mažame, žaliame, ir gražiame skvere prieš aštuoniolika metų, kada tiek daug tavo sesių ir brolių dvasioje iš Gyvojo Kelio pasitraukė neištvėrę šio kelio Tikrovės, nes pristigo Įtikėjimo ir Meilės Šviesos savyje, tada ir tapo jiems Gyvasis Kelias per sunkus - apleido tiek Gyvąjį Kelią, tiek ir save pačius, o tu vis ėjai pirmyn, kad ir kaip buvo sunku tiek fizine prasme, tiek ir emocine-psichologine prasme, tu nepasitraukei ir nepalikai Gyvojo Kelio, ir tiek stiprėjai, kad pradėjai aktyviai veikti drauge su Kūrėju - Rojaus Trejybe-AŠ ESU - visų Gerovei, tavo nepasitikėjimas savimi buvo tarsi vėjo gūsio nuneštas, ir tu net keliaudama skleidei vis stipriau Kūrėjo Šviesą ir Meilę visiškai iki to meto nematytiems žmonėms, tavoji vidinė būsena, Minties Derintojo modeliuojama, tau ir diktavo - veikti aktyviai visų Gerovei. Tai liudija tavo dvasinį augimą ir brandą - atsiduoti Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimui iš vidaus ir dalintis ta Šviesa, tavo sukaupta ir patyrimais patvirtinta iki tos akimirkos. Ir savo patyrmais iš įvairių kelionių tu pradėjai dalintis ir su urantais, kaip tu jau pradėjai pasireikšti kaip Kūrėjo dukra, net ir kaip Dvasinis Mokytojas. Tačiau tavo Minties Derintojas ir taliau tau teikė vis naujus iššūkius ir tu juos priėmei, o ne atstūmei, tu pradėjau sakyti savo mokymus, o dar palypėjusi ant aukštesnio įtikėjimo ir pasitikėjimo laiptelio - pradėjai rašyti ir į mūsų - urantų - Forumą, teikdama savo mokymus-patyrimus visiems, kas tik skaitys mūsų Forumą. Tad ir tu pati jau matai, koks tavo vidinis augimas ir stiprėjimas, palyginus save iki pirmojo atėjimo į Urantijos Knygos užsiėmimus ir vėliau tavo dalyvavimą pirmosiose gyvosiose pamaldose skvere ir šios dienos tavo Šviesos požiūrio į Dievą-Tėvą-Rojaus Trejybę-AŠ ESU - į Kūrėją - į kūriniją, į Kūrėjo Dvasinę Šeimą, į vadinamąją mirtį, pereinant į naują mūsų vystymosi pakopą, į gyvenimą po prisikėlimo ir mūsų Gyvąjį Kelią pas mūsų visų Rojaus Tėvus - Rojaus Trejybę-AŠ ESU - į mūsų tikruosius Namus - Rojų, į Kūrėjo mums teikiamą nuolatinį mūsų vedimą iš vidaus Minties Derintojo Meilės ir Šviesos veiksmais, į Apvaizdos veikimą, į Jėzų, į pasaulį, žmogaus prasmingą vietą šitame pasaulyje, į savo buvimą tarp žmonių, ir dar į daugelį dalykų, kuriuos suvoki jau gilesniu ir platesniu požiūriu, kuris ir stiprina tave, ir liudija tau pačiai, jog vertėjo dėti visas šias daugiametes pastangas, vertėjo šia - būtent šia kryptimi ir žengti - vienintele teisinga ir tikra - kad pati taptum savimi - kito kelio savimi tapti tiesiog nėra, nes Pats Kūrėjas numatė Evoliuciją tik Gyvojo Kelio nesibaigiančių etapų ir patyrimų Tikrovės pasireiškimu kiekvieno juo žengiančiojo saviraiška Meilės Galia ir laisva valia, sulieta su Kūrėjo Valia, žengiančio visų Gerovei.
Štai, miela Adolfina, būtent dėl tavojo augimo ir patyrimo tu ir skyrei tiek daug pastangų savo žemiškosios sesės labui, kad ji galų gale ir tave sustiprino savo paskutiniais žodžiais Urantijoje - viskas praeis... - kuriuos tu papildysi, kada jūs susitiksite vėl - jau morontiniu lygiu - kada savo sesei priminsi jos pasakytus žodžius tau prieš jai paliekant Urantiją - viskas praeis... kas ir yra laikina ir nesudaro Esmės, o kas yra tikra iš Kūrėjo - yra amžina ir nepraeina niekada, bet tęsiasi amžinai ir vis stipresniu ir ryškesniu Kūrėjo Meilės Galios pasireiškimu, kuriame nebėra nei skausmo, nei kančios, nes Kūrėjas - Rojaus Trejybė-AŠ ESU - yra Meilės ir Amžinybės Šaltinis ir Centras, kuris yra ir mūsų viduje Minties Derintojo buvimu. Tad tęskime kelionę pas mūsų Rojaus Tėvus - Rojaus Trejybę-AŠ ESU - nes tam mus ir prikėlė jau nauju pavidalu, bet mūsų asmenybės yra tos pačios, kurios bendravo ir Urantijoje. O šitas mūsų prikėlimas tai ir paliudija, kad Kūrėjo Tikrovė - tai vis nauji pasauliai, nauji patyrimai, mūsų kaupiami mūsų visų labui, ir kiekvieno asmeniniam stiprėjimui Rojaus Trejybės-AŠ ESU - Kūrėjo - Meilės Galia ir Šviesa. Tad ir padėkokime Kūrėjui drauge už mūsų šį pažadinimą, ir pašlovinkime tokį nuostabų Meilės Šaltinį ir Centrą. Gyvenimas yra puikus - tai Gyvasis Kelias be pabaigos - ženkime juo ryžtingai ir drąsiai, atsidavę Kūrėjo vedimui iš vidaus!

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2020-06-17 10:16:32



Kalnuose Jėzui buvo parodytas nuostabus vaizdas. Jis matė visą kūriniją apgaubtą nuostabiausių iš pačios absoliučios Sąmonės centro sklindančių meilės virpesių. Jie visi buvo matomi nuostabiausių atspalvių, kokių niekur jo materialios akys nebuvo mačiusios. Tai buvo toks džiaugsmo ir palaimos reginys, kuris jaudino sielą iš vidaus. Jis pravirko ir jautė ne tik palaimos būseną, bet ir neapsakomą dėkingumą savo ir visų Tėvui. Dėkingumą, kad galėjo ateiti Jo dėka į šitą pavidalą, kokiame jis buvo, ir patirti tokius nuostabius džiaugsmus ir skausmus, kokius patiria šitos žemesnės sąmonės tvariniai. Verkiau iš dėkingumo Tėvui už tokius patyrimus, kokių negali patirti jokia dvasia, kuri nebuvo įsikūnijusi žmogiškuoju pavidalu. Sunku būtų patikėti tokiais Jėzaus nuspalvitais giliu nuoširdumu ir dėkingumu dangiškajam Tėvui teiginiais, perteiktais apreiškimo knygoje Jėzus Kristus KALBU JUMS VĖL (54 – 26), jeigu pati nebūčiau stebėjusi, man parodytą nuostabų vaizdinį prieš penkis metus, kai dar gyvenau Kazliškių gatvėje. Šiuo metu gyvenu kitame Vilniaus rajone. Tuo metu matydavau ryškiai rožinį dangų keletą vakarų iš eilės, kai atsigręždavau į langą ir garbindavau Rojaus Trejybę. Stebėdama tą neapsakomą grožį, dažnai pagalvodavau, ar ir kiti žmonės mato tai, ką aš matau. Tuo metu buvau uždara ir su niekuo nesidalindavau savo patyrimais, be to, jie man atrodė visai nereikšmigi. Lyg šiol niekad niekur panašaus vaizdinio nesu mačiusi. Tik dabar suprantu šių parodytų vaizdinių prasmę. Jie buvo suteikti mano dvasios sustiprinimui. Vakar nuoširdžiai dėkojau dangiškajam Tėvui už patiriamą ir sunkiai pakeliamą vidinį emocinį skausmą, kurį sukėlė žmogus iš artimos aplinkos. Šiaip žmonėms nebūdinga dėkoti už patirtą skausmą ir panašiai, todėl tikriausia daugumos būsiu nesuprasta. Nuo kūdikystės ir kažkada naivumo pasekoje mano padarytos gyvenimiškos klaidos, tarsi šleifas tęsiasi per šį materialų gyvenimą. Kaip pasakyta liaudies patarlėje: ką pasėjai, tą ir pjauni. Kartais atrodo, kad jau niekad tai nesbaigs…. Būna tokių silpnumo akimirkų, kaip įvyko tą kartą, kad nebegali ilgiau slėpti skausmą savyje ir norisi pasidalinti su tave suprantačiu žmogumi. Vienintelis mane surantantis žmogus mano biologinė sesė, kuri pastaruoju metu sunkiai serga ir bet kada gali palikti mane. Jai nuoširdžiai atsivėrus, mane giliai sujaudino sesės pasakyti paprasti, o kartu nuostabūs žodžiai: Viskas praeis! Tikra tiesa, viskas praeina! Įveikus šio gyvenimo tarpsnio sunkumus ar iššūkius, kurie mus ugdo ir grūdina visuotine prasme, vėlau suteikiami kiti išbandymai. Sekančią dieną vis tik sesės atsiprašiau, kad sujaukiau jos ramybę. Keletą metų ji kenčia baisias fizines ir emocines kančias, nuoširdžiai pasitikėdama gydytojais, tikėdamasi pasveikti arba prarasdama bet kokią viltį. Kai palyginu savo ir jos problemas, tai yra nepalyginami dalykai bei nesuvokama jos kantrybė, neišpasakyta ištvermė. Po šio nelemto patyrimo galutinai supratau, kad bet kuriuo atveju privalau būti kantresnė ir išmintingesnė stiprindama save, o tuo pačiu kitus. Lyg šiol jaučiuosi negerai, kad silpnesnei mano sesei teko guosti ir stiprinti mane. Juk aš turiu ilgą Gyvojo Įtikėjimo patirtį ir žinojimą. O tai dar kartą ši patirtis akivaizdžiai parodė ir patvirtino mano seklų įtikėjimą ir pasitikėjimą Kūrėju. Dabar nuolat prisimenu sesers pasakytą teiginį: Viskas praeis. Stengiuosi būti stipria ir nedaryti tų klaidų, kurios atveda į aklavietę, kurios sujaukia būseną bei pasitikėjimą savimi. Visi mes turime karčių patyrimų, tik skirtingai juos priimame ar išgyvename. Žinoma, tai dalinai priklauso nuo mūsų giluminio įtikėjimo ir pasitikėjimo Kūrėju. Girdžiu urantų labai gražių intelektualių teiginių apie įtikėjimą, padėką už laisvą valią, bet ne žodžiai Kūrėjui svarbiausia, o veiksmai patvirtinantys mūsų žodžius. Kūrėjo Meilė auginama darbu, nuolankumu, kantrybe. Pagaliau supratau: gyvenimas sudarytas iš kančių akimirkų, kurias turime įveikti, nes liūdnos ir skausmingos patirtys dažniausiai mums suteikiamos sustiprinimui ar apmąstymams apie Tikrovę ir gyvenimo prasmę.
P.s. Šiandieną mano biologinė sesė Onutė paliko šį kančių pasaulį, paliko mane. Liko tik šviesūs mūsų bendravimo prisiminimai ir paprasti, bet nuoširdūs jos pasakyti žodžiai: VISKAS PRAEIS…
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2020-06-16 20:48:03



Visatos sunkumai ir planetinės kliūtys yra būtinos kaip mokymo pažinimo dalis, kuri užtikrina mirtingųjų tvarinių besivystančių sielų augimą ir vystymąsi, progresinį tobulumą. Žmogiškosios sielos sudvasinimas reikalauja betarpiško patyrimo, kada platus spektras realių visatos problemų yra sprendžiamas tokiu būdu, kuris lavina. Gyvulinė prigimtis ir žemesniosios valinių tvarinių formos palankia kryptimi nesivysto tada, kada aplinkybės yra lengvos. Probleminės situacijos, drauge su akstinų pasireiškimu, veikia drauge, jog sukeltų tokią proto, sielos ir dvasios veiklą, kuri galingai prisideda prie to, kad mirtingasis žengtų į priekį į vertingų tikslų pasiekimą, ir prie to, kad būtų pasiekiami aukščiausieji dvasinio likimo lygiai. 1719 – 01 Kokie nuostabūs Urantijos Knygos teiginiai, kuriuos sumaniau išanalizuoti ir išplėsti savo sampratos lygiu. Mano gyvenimiška patirtis visiškai atitinka šioms sampratoms citatoje. Aš pilnai sutinku, kad sunkumai ir kliūtys ar įvairūs iššūkiai skatina susimąstyti žmogų ir užtikrina jo dvasinį augimą ir vystymąsi link dvasinio tobulėjimo. Ir atvirkščiai, kai gyvenimo aplinkybės yra lengvos ir probleminių situacijų gyvenime nepasireiškia, tuomet nėra akstino ir poreikio žmogaus dvasiniam pabudimui. Suprantama, jog tai aktualu ne visiems mūsų broliams sesėms dvasioje. Tikrovėje tai aktualiausia gyvulinės prigimties ir žemesniosios kategorijos valiniams tvariniams, kurie negeba arba nenori įsiklausyti į mums kiekvienam suteikto Kūrėjo dieviškojo fragmento Minties Derintojo pasireiškimus ir tenkinasi vien esamomis aplinkybėmis. Žodžiu, į viską žvelgiama siauru požiūriu ir ribota samprata atmetant Aukščiausias Dvasines Vertybes. Gyvenant be dieviškosios Išminties, jeigu žmogų prislegia nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, dažniausiai jį užgožia didžiulė baimė ir nepasitikėjimas savimi. Baimė paprastai pasireiškia dėl pablogėjusios sveikatos, gamtos reiškinių ar stichijų pavojaus, dėl artimųjų netekties ar, kaip šiuo metu, dėl karūnos viruso išplitimo. Ne kartą asmeniškai drąsinau artimą sesę, kad atsisakytų baimės, nes tai dar labiau pablogins jos būseną ir sveikatą. Ilga gyvenimiška patirtis man sako, kad be Gyvojo Įtikėjimo žmogus žymiai sunkiau orientuojasi bet kokiose jam nepalankiose gyvenimiškose situacijose ir sunkiau jam pasiekiami vertingi tikslai bei išmintingi sprendimai. Šiuos mano žodžius patvirtina Urantijos Knygos teiginys: Žmogus niekada negali išmintingai išspręsti žemiškųjų klausimų arba įveikti asmeninių interesų savanaudiškumo, jeigu jis giliai nemąsto dievo aukščiausio valdžios akivaizdoje ir nepažvelgia į dieviškųjų prasmių ir dvasinių vertybių realybes. 1093- 02 Ne baimėje gyvenkime, o meilėje, siekiant aukščiausių dvasinių lygių ir nuoširdžiai pasitikint Kūrėju. Dar praeitame amžiuje L. Tolstojus yra pasakęs: jei gyvenimas tau nėra džiaugsmas tai tik todėl, kad tavo protas eina klaidingu keliu. Aš papildysiu, kada einama iliuziniu, o ne Tikrovės Gyvojo Įtikėjimo keliu be Kūrėjo širdyje.
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2020-06-04 22:42:54



Rašau dažniausiai tai, ką matau savo aplinkoje ir remiuosi Urantijos Knygos išmintingais teiginiais. Pasidalinu tuo, kas man atrodo nepriimtina, kas mane labiausiai neramina. Niekada nesiimu vertinti globalių problemų, nesu dar tiek išprususi dvasine prasme, kaip dvasinis mokytojas Algimantas ar kiti urantai. Tie urantai, kurie yra pasitraukę iš Rojaus trejybės – Aš Esu Šventovės, vargu ar individualiai gebės pakilti ant aukštesnio dvasinio laiptelio. Juk dažniausia būna atvirkščiai. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad kauniečiai urantai aktyviai lanko Rojaus Trejybės – Aš Esu Šventovę ir siekia Dvasinės Tikrovės pažinimo. Pasidalinsiu šio ryto neįprastu ir nepriimtinu man pastebėjimu. Kartais rytais balkone mėgstu pasidžiaugti kieme suvešėjusia pavasario žaluma ir stebėti vaikščiojančius balandžius, varnas. Šį kartą mano dėmesys nukrypo į močiutę vedžiojančią šunį. Mano pastebėjimu ji labai rūpinosi savo šuneliu, bet piktai baidė prie jų besiartinančias varnas ir balandžius. Tuomet pagalvojau, bet gi visus Dievo kūrinėlius reiktų vienodai mylėti. Kieme gyvenančių varnų pora sakyčiau per daug tapo drąsios, labai jau pasitiki žmonėmis. Esmė ta, kad jas pripratinome pavaišindami maistu. Tačiau labiausiai nustebau pamačiusi, kai ši senyva moteris demonstratyviai numetė plastikinį maišelį prie mūsų namo. Būdama balkone, aš nesiteikiau ją sudrausminti. Kitu atveju, tikrai būčiau paprašiusi pasiimti savo šiukšlę ir nunešti į šalia esantį konteinerį. Sakykime, tai smulkmena. Bet iš patirties žinau, kad viskas prasideda nuo smulkmenų, ir mane tai liūdina. Pavasarį atgimusi gamta, puošiasi ir mus džiugina, o žmonės nepajausdami ir neįvertindami to grožio, ją teršia. Dar suprantu, kai neatsakingai elgiasi paaugliai, bet šios senyvos moters veiksmas tikrai buvo nepriimtinas. Įsivaizduokime, argi tokia močiutė gali būti geras pavyzdys jaunimui, pati neturėdama elementarių vertybių. Žinoma, ne. O tokių žmonių kol kas dauguma. Tad suprantama, kodėl visuomenėje tiek daug netinkamai besielgiančių ir neatsakingų žmonių. Žinau, jog nėra paprasta pamokyti ar pasakyti geranorišką pastabą nepažįstamam ir kitaip mąstančiam žmogui. Man asmeniškai išminties daug suteikia Urantijos Knygoje pateikti Jėzaus mokymai. Jėzus žmonėms galėjo padėti tiek daug, kadangi juos mylėjo taip nuoširdžiai. Jis iš tiesų mylėjo kiekvieną vyrą, kiekvieną moterį, ir kiekvieną vaiką. Jis galėjo būti toks tikras draugas dėl savo nuostabios įžvalgos – jis taip visapusiškai žinojo, kas yra žmogaus širdyje ir prote. Jis puikiai suvokė žmogiškuosius poreikius, protingai nustatydavo žmogiškuosius troškimus. 1874 – 07 Šie Jėzaus mokymai dažnai padeda suprasti, kaip pasielgti su žmonėmis neįprastomis aplinkybėmis. Jėzus yra pasakęs: Žmonės, jeigu jūs esate apšviesti tiesos ir iš tikrųjų žinote, ką darote, tuomet jūs esate palaiminti; bet jeigu dieviškojo kelio jūs nežinote, tuomet esate nelaimingi ir jau esate įstatymo pažeidėjai. 1655 – 02 Štai Jėzaus buvo pasakyta, kaip svarbu siekti dieviškos tiesos ir šviesos, kai mūsų gyvenime vis dar tiek daug blogio. Vienas iš jų, kad miesto vaikai neturi jokių galimybių įgyti darbinių įgūdžių. To pasekmė, kad visuomenėje daug energingų jaunų žmonių nenorinčių dirbti jokio darbo ir, neįgiję jokios profesijos, dalis jų stengiasi gyventi iš pašalpų ar aukų. Žmonės kažkada gyvenę arčiau gamtos, buvo susieti su darbine veikla savo aplinkoje, tad ir jų vaikai buvo pratinami darbuotis, nuo mažų dienų buvo ugdomi jų darbiniai įgūdžiai. Tai žinau iš savo gyvenimiškos patirties, kadangi nuo mažumos buvau pratinama prie darbo, nes augau ūkininko šeimoje. Urantijos Knygoje Jėzaus yra pasakyta: sugebėjimas yra tai, ką jūs paveldite, tuo tarpu įgūdžiai yra tai, ką jūs įgyjate. Gabumai rodo toliaregiškumo dovaną; įžvalgią viziją. Neapsigaukite dėl nesąžiningo laimėjimo gundančių atlygių; norėkite įtemptai dirbti dėl vėlesnio atlygio, kuris yra neatskiriamas nuo sąžiningų pastangų. Kaip ieškantis malonumo tu visada turėtumei stengtis būti gamintojas, o taip pat ir vartotojas 1779 - 03 Visuose Jėzaus mokymuose galima įžvelgti, kaip žmogus gali pasireikšti pačia geriausia prasme. Jeigu kažko trokšti turėti, privalai kažką duoti visumos labui, savo gyvenimą įprasmindamas ir siedamas fizine arba protine veikla. O darbiniai įgūdžiai ir atsakomybė įgyjami nuo mažumos tik turint gerą tėvų, senelių ar mokytojų pavyzdį.
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2020-05-27 22:43:10



Dvasinis gyvenimas milžinišku laipsniu padidina tikrąją savigarbą. Bet savigarba nėra žavėjimasis savimi. Savigarba visada yra suderinta su meile ir tarnavimu savo bičiuliams. Neįmanoma gerbti savęs didesniu laipsniu negu jūs mylite savo artimą: vienas yra sugebėjimo matas kitam. Laikui einant, kiekvienas tikras tikintysis ima vis sumaniau savo bičiuliams skiepyti meilę amžinajai tiesai. 1740 -02 Nuostabu, kai urantų bendravimas ir amžinųjų tiesų skleidimas yra paremtas mums suteiktais išskirtiniais Apreiškimų Šaltiniais: Urantijos Knyga, Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl, Akimirkos Amžinybė, Gyvoji Tyla. Be Urantijos Knygos aš neįsivaizduoju dabartinio savo gyvenimo. Šios knygos mums suteikia šviesos, išminties, stiprybės ir kitų dvasinių vertybių, kurios išplečia mūsų giluminį požiūrį ir stiprina įtikėjimą. Pasirinkus Gyvąjį Įtikėjimą, pasikeičia ir gyvenimo kokybė. Į viską žvelgiama kitomis akimis: labiau vertinamas teisingumas, gailestingumas, ramybė, išmintis ir visa, kas pagrįsta vien meile ir širdimi. Urantijos Knygoje pasakyta: Neįmanoma gerbti savęs didesniu laipsniu negu jūs mylite savo artimą. Iš patirties žinau, jei neturi savigarbos ir dieviškos meilės, tai negali atitinkamai gerbti savo bičiulius ir artimuosius. Suprantama, kad tai apsprendžia ir daugelis kitų žmogaus charakterio savybių: intelektualinis lygis, teigiamas požiūris, išmintis, taktiškumas, pakantumas ir kitos vertybės. Taktas yra visuomeninės svertų sistemos atramos taškas, o pakantumas yra didžios sielos skiriamasis ženklas. Jeigu jūs turite šitas retas ir nuostabias dovanas, tai su laiku jūs tapsite dėmesingesni ir sumanesni savo vertose pastangose vengti visų nereikalingų visuomeninių nesusipratimų – sakoma Urantijos Knygoje. 1740 - 05 Sumanesniais tapę, išvengsime ir asmeninių nesusipratimų artimųjų tarpe bei nesusireikšminsime šiame gyvenime. Pastaruoju metu kiekviena diena mums tapo pilna iššūkių ir kliūčių. Netgi gamta tapo nenuspėjama ir siunčia mums visokius išbandymus. Tik su Kūrėju įmanoma nugalėti visus sunkumus, nepalūžti ir gyventi neaimanuojant bei nepanikuojant. Po vieno menkaverčio ir neišmintingo pokalbio apie skiepus, tarp manęs ir dukros įvyko nemalonus susipriešinimas. Ši patirtis man bus gera pamoka ateičiai. Ji priminė Jėzaus pasakytą mokymą apie savigarbą ir pakantumą. Po keletą dienų dukra parašė man nuoširdų jaudinantį laišką. Pajutau atsakomybę atitaisyti klaidą už savo neišmintingą pokalbį su dukra. Mano mergaitės suvokimas kitoks, ji yra kitame dvasinio suvokimo lygyje. Perskaičiusi jos laišką, negalėjau nei pritarti jos nuomonei, nei paneigti. Dukros supratimas dažniausiai paremtas vien intelektualiu lygiu kaip daugelio šiuolaikinio jaunimo. Mano brandi patirtis ir požiūris yra visai kitoks. Daug metų studijuodama Urantijos Knygą ir lankydama Rojaus Trejybės - AŠ ESU Šventovę, aš nuolat augau ir tobulėjau dvasiškai. Mano supratimu Kūrėjas yra viso ko priežastis, o ne vien pervertinami moksliniai atradimai ir pasiekimai. Daugelis mūsų dvasinių brolių ir mano dukra pirmenybę teikia mokslui. Jokiu būdu nepaneigiu nei medicinos, nei kitų mokslo atradimų ir pasiekimų, bet iš esmės vadovaujuosi savo patirtimi ir širdimi. Tikiu, kad absoliučiai viskas turi būti paremta Kūrėjo Galia ir Išmintimi. Pasitelkusi pakantumo ir savigarbos jausmą, stengiuosi visus suprasti, o ne teisti. Labai dažnai sunku išvengti didelės dalies nemalonumų ir nelengva prisiderinti dėl kito žmogaus emocinio prisiderinamumo stokos, ypač kurie neigia Gyvojo Įtikėjimo Tiesas, vienintelės Tikrovės Kelią. Urantijos Knygoje teigiama: Dvasioje jūsų pilietybė yra danguje, materialiame kūne, jūs vis dar tebesate žemės karalystės piliečiai. Cezariui atiduokite materialius dalykus, o Dievui atiduokite dvasinius. 1740 – 04 Vykdydami dangiškojo Tėvo valią, kaip mokė Jėzus, ir atspindėdami Jo Meilę, gyvenkime veikdami vardan visų gerovės. Belieka melstis už tuos, kurie dar nesuvokią Kūrėjo Galios ir Viršenybės. Labai norėčiau kuo mažiau matyti liūdnų veidų, negirdėti žinių apie susipriešinusius žmones. Karantino metu ypač dažnai pasigendu besidžiaugiančių ir krykštaujančių vaikų. Tikroji religija yra sumanyta tam, jog sumažintų egzistencijos įtampą, ji išlaisvina įtikėjimą ir drąsą kasdieniniam ir nesavanaudiškam tarnavimui. Įtikėjimas skatina dvasinį gyvybingumą ir teisų vaisingumą. Jėzus savo apaštalus nuolat mokė, kad nė viena civilizacija negalėtų ilgam išlikti, jeigu prarastų tai, kas jos religijoje yra geriausia. Jis vis atkreipdavo apaštalų dėmesį į tą didžiulį pavojų, kada religinį patyrimą pakeičia simboliai ir ritualai. 1727 - 03
Su Kūrėjo Meile

adolfina
2020-05-14 21:18:20



Miela Adolfina, įdomus dalykas atsitiko. Vakar vakare, kai tu apmąstydama Urantijos Knygos tavo vidų itin paliestus teiginius-citatas kėlei į Forumą, dar gi juos papildydama savaisiais Šviesos apmąstymais, aš tuo pačiu metu – vakare – taip pat skaitydama Urantijos Knygą, sustojau ties viena ilga pastraipa, kurią – lygiai tokią pačią – šiandien dieną perskaičiau – pirmąją – tu ir pradėjai analizuoti savojo komentaro pradžioje, šioje temoje.
Skaitau, ir galvoju, ar čia man rodosi, ar tai ta pati mano vakar vakare skaityta pastraipa apie kurią aš mąsčiau. Koks nuostabus sutapimas. Tik.. kol aš mąsčiau – tu veikei. Štai kokia šaunuolė. Bet pamąstysim dabar kartu.
Tiesa, šitą pastraipą – visą – Urantijos Knygoje aš apsibraukiau prieš metus kitus.

Kalbėdamas tiems, kurie susirinko, Jėzus pasakė: "Daugelis iš jūsų, sergantys ir kenčiantys, esate čia dėl savo ilgamečio klaidingo gyvenimo. Vieni kenčiate nuo laiko nelaimingų atsitikimų, kiti dėl savo protėvių klaidų, tuo tarpu dar kiti kovojate, kadangi jus spaudžia jūsų žemiškosios egzistencijos netobulų sąlygų kliuviniai. Bet manasis Tėvas dirba, ir aš tikrai noriu dirbti, kad jūsų žemiškoji padėtis pagerėtų, bet ypač, kad būtų užtikrintas jūsų amžinasis gyvenimas. Nė vienas iš mūsų negalime padaryti daug dėl to, kad pakeistume gyvenimo sunkumus, tol, kol neatrasime, jog šito nori Tėvas danguje. Pagaliau, mes visi esame įpareigoti vykdyti Amžinojo valią. Jeigu jus visus būtų galima išgydyti nuo jūsų fizinių negalavimų, tai jūs iš tikrųjų stebėtumėtės, bet būtų net ir didingiau, kad jūs būtumėte apvalyti nuo bet kokios dvasinės ligos ir išgydyti nuo visų moralinių ligų. Jūs visi esate Dievo vaikai; jūs esate dangiškojo Tėvo sūnūs. Laiko pančiai gali atrodyti, jog sukelia jums kančią, bet amžinybės Dievas jus myli. Ir kada tikrai ateis teismo metas, tada nebijokite, jūs visi tikrai patirsite, ne tik teisingumą, bet ir didžiulį gailestingumą. Tikrai, tikrai, sakau aš jums: Tas, kuris išgirsta karalystės evangeliją ir tiki į šitą mokymą apie sūnystę su Dievu, turi amžinąjį gyvenimą; tokie tikintieji tikrai jau eina nuo teismo ir mirties į šviesą ir gyvenimą. Ir artinasi toji valanda, kada net ir tie, kurie yra kapuose, tikrai išgirs prisikėlimo balsą." 1649-03
Šitas periodas Jėzaus gyvenime, buvo būtent tas, kai dabar žmonės pas jį miniomis ėjo, kad būtų išgydyti nuo ligų, fizinio kūno ligų. Pas Jėzų ėjo, kaip pas fizinio kūno negalavimų gydytoją, ir apaštalai troško, kad Mokytojas gydytų tuos nelaimingus mirtinguosius, kaip jie suprasdavo stebuklingai pagydydamas – tokiu būdu būtų laimėta, kad daugiau sielų pradėtų tikėti į karalystę.
Tačiau, tai ne tas kelias, kuriuo pasirinko eiti Jėzus. Ir nors Mokytojas nevengė gydyti sergančiuosius, bet jis visada stengėsi apaštalus apšviesti, kad yra pavojus, kai fizinis tarnavimas gali užgožti dvasinį, ir jis prašė nesistengti jo atitraukti nuo Tėvo Valią atitinkančių reikalų.
Minios plūsdavo, kad būtų išgydytos nuo fizinio kūno sunkumų, bet ne tam, kad išgelbėtų savąsias sielas. Ir kaip sakoma mūsų su Adolfina, pasirinktos citatos pradžioje, kad daugelio negalavimai yra dėl klaidingo gyvenimo, gal nelaimingų atsitikimų, kitų gi dėl protėvių klaidų ir t.t. Ir iš tikrųjų kiekvienas mes turime savo vingius, kuriais žengiame su didesnėmis ar mažesnėmis pasekmėmis. Tačiau, čia aš prisimenu kitą vietą iš Urantijos Knygos apreiškimo, ir ji paaiškina dar platesnį požiūrį visų susirgimų ir daugybės žmonių negalavimų.
Pamenate, kai per akimirksnį buvo išgydyti šeši šimtai aštuoniasdešimt trys vyrai, moterys ir vaikai. Prieš atsitinkant šiam didingam įvykiui, Jėzus, tuo metu buvęs Zabediejaus namuose, išėjo į lauką tam, kad pamatytų tą beveik vieno tūkstančio nesveikųjų minią, ir štai kas buvo pasakyta toliau.

Šitų nesveikų mirtingųjų vaizdas, vyrai, moterys, ir vaikai, kenčiantys didele dalimi dėl klaidų ir blogų poelgių, kuriuos padarė jo paties visatos administracijos Sūnūs, kuriais jis pasitikėjo, ypatingai sujaudino Jėzaus žmogiškąją širdį ir metė iššūkį šito geranoriško Sūnaus Kūrėjo dieviškajam gailestingumui. Bet Jėzus gerai žinojo, kad jis niekada negalėtų sukurti stipraus dvasinio judėjimo ant grynai materialių stebuklų pamatų. 1632-06
Štai ką būtent pamatė Jėzus, ir ką žinome mes, urantai – kad visos ligos yra taip, dėl klaidingų priimtų praeityje sprendimų, bet gelmė yra būtent Liuciferio maišto pasekmė. Citatoje taip pat pasakyta – kuriais jis pasitikėjo – ir štai kas sukėlė Jėzui skausmo, kad tie, kuriais jis pasitikėjo tapo išdavikais, ir kaip jis turėjo jaustis dabar, matydamas tą minią kenčiančiųjų ir žinodamas giluminę priežastį tokio prieš jį dabar matomo skausmingo vaizdo. O ką davė vis tik tas nepaprasto gailestingumo pasireiškimas – minios išgydymas? Išgydyti mirtingieji nepatyrė nuolatinės dvasinės naudos, netapo jie karalystės šviesos nešėjais.

Toliau, pirmoje citatoje buvo pasakyta – Bet manasis Tėvas dirba, ir aš tikrai noriu dirbti, kad jūsų žemiškoji padėtis pagerėtų, bet ypač, kad būtų užtikrintas jūsų amžinasis gyvenimas.
Ir kokios man dabar kyla mintys, kad tas Tėvo darbas ir yra Minties Derintojo veikimas mūsų prote, tačiau tas Minties Derintojų veikiamas yra toks, kad nebūtų atsisakyta mirtingojo viduje Gyvojo Kelio, daugelio jau ir po prisikėlimo, nes dar čia, Urantijoje, deja, būna priimtas vis tik klaidingas sprendimas pasukti lengvesniu takeliu.
Ir Jėzus trokšta bendradarbiauti su mirtinguoju, padėdamas mums – atsakydamas mums į mūsų nuoširdžias maldas, daugybę klausimų, kurie gi kamuoja mirtingojo protą, kai Išmintis negali taip lengvai tekėti, kaip norėtųsi, kad tekėtų palengvinant mums mūsų gyvenime nešamą naštą, kuri, jeigu einama Gyvuoju Keliu, nėra našta tokia, kad mus prislėgtų.

Toliau, manoji citata tęsiasi kiek ilgėliau, nei Adolfinos pasidalinta, ir joje, beveik pabaigoje yra taip parašyta – Laiko pančiai gali atrodyti, jog sukelia jums kančią, bet amžinybės Dievas jus myli. Ir kada tikrai ateis teismo metas, tada nebijokite, jūs tikrai visi patirsite, ne tik teisingumą, bet ir didžiulį gailestingumą. – Ir kokios mintys man kyla dabar, perskaičius tai ir apmąsčius, tai, kad – kiekviena mūsų sankryža ir yra tas išbandymas, pagal kurį jau dabar apie mus yra sprendžiama, pagal kurį jau dabar esame atpažįstamas, kaip tas, kuris ne tik, kad norime, bet ir Širdimi žengiame ten, kur kiti žengti nenori. Kaip tas ar ta, kuris dedame pastangas, kad išlikti savimi. Kaip tas, kuris tikrai, Širdimi, norime gyvosios Šviesos, gyvojo Kūrėjo patyrimo ir veikimo drauge su Juo. Norime mylėti Tėvų Meile, veikti Tėvų Meilėje, norime keistis. Būti geresniu nei buvau vakar, nei buvau prieš akimirką. Noriu gyventi su Kūrėju taip, kaip veda Jis, nors ir žinau, kad gyvenu daug klysdamas, dažnai eidamas prieš Tėvų Valią, bet taip pat žinau, kad noriu pažinti Gailestingumo Galią, o ir ją jau esu pažinęs, ar pažinusi, nes Kūrėjas jau dabar yra mano viduje, ir Jis yra Gailestingas ir Mylintis, visur, visada, visiems ir viskam. Jis yra Meilė.
Kas tiki šiais mokymais – tas jau turi amžinąjį gyvenimą.

Telydi jus mylimieji Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2020-05-02 00:21:40



Urantijos Knygoje yra Jėzaus pasakymas: Daugelis iš jūsų sergantys ir kenčiantys esate dėl savo ilgamečio klaidingo gyvenimo. Vieni kenčiate nuo to laiko nelaimingų atsitikimų, kiti dėl savo protėvių klaidų, tuo tarpu dar kiti kovojate, kadangi jus spaudžia jūsų žemiškosios egzistencijos netobulų sąlygų kliuviniai. Bet manasis Tėvas dirba, ir aš tikrai noriu dirbti, kad jūsų žemiškoji padėtis pagerėtų, bet ypač, kad būtų užtikrintas jūsų amžinasis gyvenimas. Ne vienas iš mūsų negalime padaryti daug dėl to, kad pakeistume gyvenimo sunkumus, tol, kol neatrasime, jog šito nori Tėvas danguje. Pagaliau, mes visi esame įpareigoti vykdyti Amžinąją valią. Jeigu jus visus būtų galima išgydyti nuo jūsų fizinių negalavimų, tai jūs iš tikrųjų stebėtumėtės, bet būtų net ir didingiau, kad jūs būtumėte apvalyti nuo bet kokios dvasinės ligos ir išgydyti nuo visų moralinių ligų. 1640 – 03
Gal būt dar ne visi mes suprantame, kad viso ko esmė yra dvasinis pagrindas: Vien sveiko fizinio kūno žmogui nepakanka, jei jis yra dvasiškai neįgalus: tai yra dvasiškai aklas ir dvasiškai kurčias. Daugelis ligų ir kitos kančios prasideda, kai dėl nežinojimo ar dėl nesupratimo klystame ir pasirenkame netinkamą gyvenimo būdą: nesveikai maitinamės, mažai judame, piktnaudžiaujame alkoholiu, rūkimu ar besaikiu vaistų vartojimu, gyvename baimėje, pilni nerimo, baimės ar pykčio ir nepakantumo. Dalis mūsų brolių sesių nukenčia dėl gamtos stichijų ar nelaimingų atsitikimų. O gal dėl neapdairumo ir nenumatytų situacijų ar vidinio dvasinio pojūčio nepakankamumo. Girdėjau, jog pastaruoju karantino metu ypač padaugėjo buitinių nesutarimų ir konfliktų, kas taip pat sukelia žmonėms įtampą ir ligas. Dalis mirtingųjų kenčia dėl mūsų protėvių klaidų ir netobulų sprendimų: tai paveldėtos ligos, užteršta gamta, tebesitęsiantys karai, besaikis gamtos telkinių eksploatavimas ir niokojimas, savanaudiškumas, gyvūnijos naikinimas ir kitoks blogis. Visų šių negerovių nesukūrė mums dangiškasis Tėvas ar vietinės visatos Sūnus Kūrėjas Jėzus Kristus. Kūrėjas suteikęs savo dvasios dalelę Minties Derintoją mirtingiesiems, nori, kad mes augtume bei tobulėtume dvasiškai, kad šviesėtume, ir pirmiausia pasveiktume nuo dvasinės ir moralinių ligų, kad nesivadovautume vien gyvulinio paveldo protu ir jo pasireiškimais. Nėra tobulų mirtingųjų. Visi mes turime įvairiausių savanaudiškų žmogiškųjų poreikių, visi esame klystantys. Jei atsisakytume vieno ar kito žmogiškojo poreikio, kaip vienuoliai, mes netaptume šventaisiais. Tačiau gyvendami ir vadovaudamiesi Kūrėjo Išmintimi bei stiprindami dvasinį stuburą, išvengtume daugelį fizinių ligų ir kitokių kančių. Prieš keletą dienų pokalbio metu dukterėčia man sako: Tau gerai, kad gavai gerą sveikatos paveldą iš praeities. Jai keista, kad aš niekada nekalbu apie savo sveikatos problemas, o jai patariu keisti savo požiūrį ir vidinę būseną. Vėliau apmąsčiau jos pasakytus man žodžius ir pamaniau: koks geras paveldas, kai gimiau keletą metų praėjus po košmariško karo ir dar tebetvyrojusios įtampos Lietuvoje. O Sibire kūdikystės ir vaikystės metu augau badaudama bei šaldama. Esu įsitikinusi, kad mane sustiprino ir užgrūdino sistemingas sportas, ribotas maistas internate, aktyvus ieškojimas ir siekimas dvasinių vertybių, nuoširdus ir teisingas požiūris į kitaip mąstančius žmones bei širdies malda. Tada apie Minties Derintoją dar nieko nežinojau. Urantijos Knygoje teigiama: Bendradarbiavimas su Minties Derintoju nenumato savęs kankinimo, apsimestinio pamaldumo, arba veidmainiško ir pretenzingo savęs pažeminimo; idealus gyvenimas yra toks, kai tarnaujama su meile, o ne egzistavimas baimingai nuogąstaujant. 1206 -03
Prisiminkime Jėzaus žodžius, kurie mums tinka ir dabartiniu laikmečiu : Manasis Tėvas reikalauja, kad visi Jo vaikai augtų gailestingumu ir tiesos pažinimu. Jūs tie, kurie žinote šitas tiesas, turite duoti daugiau dvasios vaisių ir demonstruoti augantį atsidavimą nesavanaudiškam tarnavimui savo bičiuliams. Ir prisiminkite, jog tiek, kiek jūs tarnaujate mažiausiajam iš mano sielos brolių, tiek jūs šitaip tarnaujate man. 0917 -03
Norėdama pakeisti namų aplinką karantino izoliacijos metu, savaitės pradžioje aš išėjau į miestą. Eidama pro Katedrą antradienį užėjau į Kazimiero koplyčią, kad pagarbinčiau Kūrėją ir pasimelsčiau už sunkiai sergančią biologinę sesę bei kitus sergančius.. Šioje erdvioje ir malonioje aplinkoje man visada pavyksta puikiai atsipalaiduoti ir susikaupti nuoširdžiai maldai. Užėjus į Katedrą, netrukus prasidėjo mišios. Šito aš nežinojau, o ir žmonių buvo labai mažai. Aš vienintelė meldžiausi koplyčioje ir mišias klausiausi per garsiakalbį. Vėliau žmonėms neįprastu būdu (girdėjau duodant į rankas) buvo kunigo dalinama Komunija plotkelių pavidalu. Šis ritualas seniai man nepriimtinas, nes žinau, kai nuoširdžiai meldžiamės, Kūrėjas mus pamaitina dvasia, ir šito pakanka. O mes mirtingieji, nuoširdžiai garbindami Kūrėją ir vykdydami Jo valią, dėkojame Jam už dvasinį ryšį mums suteiktą per Minties Derintoją, už Jėzaus Evangeliją atskleistą ir paremtą Jo bei dangiškojo Tėvo Išmintimi.
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2020-04-30 23:10:28




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal