Forumas: temos peržiūra
Kūrėjo Meilės patyrimas, ir troškimas Širdimi studijuoti Urantijos Knygą – kaip neatsiejama viena grandis.
Mylimieji, vis tik karantino pasekmes jausdami ir mes, kai kurie negalintys eiti į mums įprastus darbus, nors be jokios baimės mielai sutiktume, dabar turime puikią galimybę atiduoti savęs daugiau dvasinių šaltinių studijoms.
Aš irgi dabar atostogaudama, nors veiklos vis tiek yra, bet su didžiausiu malonumu nuo pradžių pradėjau studijuoti Urantijos Knygą dar kartą. Dažnai susimąstau, kiek daug informacijos mes turime mums pateiktos tiek mūsų Forume, tiek apreiškimuose, tarp kurių yra ne tik Urantijos Knyga, bet ir Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl, Rojaus Trejybės Akimirkos Amžinybė, Gyvoji Tyla bei dabar dar ruošiamas išleisti – Meilės Galia – apreiškimas – štai kokią gausą drauge dar ir su Algimanto mokymais – iš tikrųjų tai Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymai, perteikiami jo lūpomis – mes turime Šviesos, kuriai aprėpti net ir kasdien studijuojant, vis tiek rytoj ir dar rytoj, ir taip kiekvieną – rytoj – mums atsivers vis nauji, nepažinti klodai ir studijoms niekada nebus – užteks – tik jeigu, žinoma, mes atversim save pirmiau, o ne atvirkščiai. Mūsų mylimiesiems Tėvams.
Nesant noro atverti savo Širdį Rojaus Trejybei-AŠ ESU, to noro niekas mums ir nepridės. Nėra nieko skausmingesnio kaip neturėti traukos prie Tėvų, arba, kai tai užsikloja kitkuo. Ir priešingai, nėra nieko nuostabesnio ir tyresnio, kaip jausti troškimą išlieti save savo Vieninteliams ir Mylimiausiems, savo Tėvams. Tas atsakas, į tavo Širdies kalbą Tam, kurį tu myli ir trokšte trokšti, kad tavoji meilė tik gilėtų, stiprėtų, augtų ir nuolat Gyvai pulsuotų dar stipriau patiriama – ir yra realus atsakas dar gilesnio Meilės patyrimo jausmo.
Ir kokia kintanti ta būsena, mūsų mirtingųjų, tačiau koks nekintantis, bet vien tik Mylintis yra mūsų Mylimas Tėvas, Amžinoji Motina, Begalinė Motina –AŠ ESU. Aš studijuoju šiuo metu penktąjį Urantijos Knygos dokumentą, negaliu atsižavėti tuo, kas mums pateikiama. Jau vien kokie nuostabūs ir kiek atskleidžiantys tų pirmųjų dokumentų skyrių pavadinimai – Dieviškasis Gailestingumas, Dievo Meilė, Dievo Gerumas, Dieviškoji Tiesa ir Grožis, Dievo Begalinė Galia ir Dievo Esamumas Visur.
Štai, kas gi gali būti nuostabesnio žinoti – Dievo Esamumas Visur – o tai juk, mes jau žinome – ir mūsų viduje. Ir čia pats laikas džiugiai žiniai prisiminti – Kūrėjas yra Gyvas, Jis yra kiekvieno viduje ir kiekvienas Jį gali patirti – skelbia Algimanto Evangelija. Juk tai tikras Išlaisvinimas, savojo vidaus išlaisvinimas žinant tokią nuostabią žinią, o tada ir imant patirti jos Gyvumą. Tai yra atveriant save, išsipasakojant ir pasidalinant – viskuo – su savo pačiais brangiausiais Asmenimis Rojaus Trejybe-AŠ ESU, gyvojoje komunijoje, kad pajaustume, koks gi yra – Laisvės pojūtis. Būti Laisvam nuo ydų, nuo pykčio, baimės, nuo paprasčiausio susierzinimo. Tiesiog gyventi taip, kaip tu jauti tave veda tavo ir mūsų visų Mylimieji Tėvai.
„Tėvas nori, kad jo visi tvariniai asmeniškai bendrautų su juo.“ (0063-06)
Man dabar iš pasąmonės iškilo vienas teiginys, kažkada girdėtas – kad Tėvas reaguoja į kiekvieną nuoširdų savojo vaiko, net menkiausią vidinį impulsą, nukreiptą Jam. Ir tai tikra Tiesa. Tačiau noras turi būti nesuvaidintas, jį tiesiog tokį turi, arba ne. Bet gi mes patiriame – vos susilpniname savo komuniją su Tėvais, mums ima kažko stigti ir mes tampame tarsi nesavi, pasimetę ir besiblaškantys, nes būtent gyvasis ryšys su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, mus ramina ir stiprina iš vidaus, įneša į mūsų vidų kažkokio stabilumo ir Tikrumo jausmo.
Kaip dažnai mes susimąstome apie mūsų Vidinio Gyventojo – Tėvo dalelės – Minties Derintojo – mums atsidavimą, vesti mus taip, kad mes jau dabar rinktumėmės sprendimus tokius, kurie užtikrintų mūsų žengimą į priekį amžinojo gyvenimo reikaluose.
Iš Urantijos Knygos mes žinome, koks nesavanaudiškas ir atsidavęs Minties Derintojo darbas yra savo apsigyvento tvarinio prote-mąstyme. Ir tik pats mirtingasis savo valia, būdamas savanaudiškas ir pasireikšdamas tinginyste gali atstumti ir dažnai atstumia savo Ištikimojo Vedlio atsidavimą vesti mus per visus Urantijoje patiriamus sunkumus ir išmėginimus taip, kad vis tiek, kad ir kas nutiktų, išliktum savimi ir vis tik įžvelgtum didesnes perspektyvas ne tik šio pasaulio, bet ir amžinybės mastu jau dabar.
Nė vienas savęs nepagirsime, jei pajausime, kad aptingome, kad laiko lieka vis mažiau ir mažiau atsiversti dvasinius šaltinius. Tikrai nedžiugins pasekmės ir to, kuris gyvąją Šviesą pažino, bet dabar galbūt pasirinko gerti tarsi nekaltą, bet žemesnį laiptelį atitinkančią klaidinančią informaciją, kuri tik sujaukia protą, ir jokiu būdu neišlaisvina taip, kaip išlaisvina Urantijos Knygos Gyvoji Šviesa, o dar daugiau mūsų pačių atsivėrimas mūsų Tėvams, ir tada net ir Urantijos Knyga, mes jau žinome Algimanto dėka, nebus užantspauduota, tai yra bus išplėsta.
Tačiau ir tai, kad mūsų vidus su didžiuliu troškimu gerte geria gyvąją Šviesą, Urantijos Knygos Dvasinio Mokytojo praplėstų teiginių Šviesą, yra Minties Derintojų nuostabus darbas su mūsų kiekvieno protu. Todėl mes esame net labai atsakingi už savo mąstymą ir patys – kur mes save trokštame nukreipti. Sąmoningai patys renkamės kuo norime būti, kaip norime gyventi. O ko gi gali norėti labiau, nei – pajausti Tėvišką Meilę savyje.
Gali turėti pilną drabužinę madingų drabužių, gali turėti puikų automobilį, gali turėti prabangų namą, bet vidus be Kūrėjo patiriamos Meilės jausmo šaukšte šauks iš ilgesio, bus nyku ir šalta tarp tų blizgesių, o norėsis – šilumos ir tikrumo jausmo, kuris taip pat turės būti išsaugojamas tiktai pastangų dėka. Ir čia viskas susiję, bet visada priekyje išliks – gyvasis ryšys su Tėvais – tai yra individualus ir kolektyvinis Kūrėjo garbinimas. Štai tada ir alkis dvasinių šaltinių studijoms, o tada mes veiksime su Tėvais taip, kaip Jie mus veda. Veiksime. Visų labui gyvensime.
Tai ir studijos, ir noras dalintis savimi su visais – o kuo tu gyveni šiandien? – irgi yra veikimas Visumos labui.
Vakar, šeštadienio rytą, man niekaip nepavyko prisijungti prie gyvųjų pamaldų per skaipą. Taip širdį suspaudė, bet ką padarysi. Maždaug kaip tik tuo metu, kada baigėsi gyvosios pamaldos, mieloji Daiva iš Panevėžio, man atsiuntė įrašą ką tik pasibaigusių pamaldų. – O, aš kaip tik dabar buvau beišeinanti iš namų, kad pabėgioti, tai kaip tik klausysiu tavo man atsiųsto įrašo. Nuostabu. Ačiū tau labai. – Ačiū tau sakau ir dar kartą Daiva, už tavo nuoširdų rūpestį, kad gyvųjų pamaldų įrašas mane pasiektų taip profesionaliai greitai.
Taigi, taip ir padariau. Bėgiodama per ausinuką klausiausi garbinimo, jūsų mielieji nuostabaus Kūrėjo garbinimo, ir buvo nepaprastai gera ir lengva Širdyje, kad vyksta Kūrėjo šlovinimas, kad yra gyvoji šventovė, kad esate jūs, kiekvienas. Kiekvieno balsą gera girdėti, o iš tikrųjų jausti virpesiais, kiekvienas unikalus ir nepakartojamas savuoju atsivėrimu garbinant mūsų Mylimiausius Tėvus. Nuostabi Šiluma sklido iš jūsų.
Dabar aš bėgioju nemažą atstumą, bėgu prie Neries upės, kurią pribėgu už keleto kilometrų nuo namų. Beveik kiekvieną kartą prieinu ir prie pat vandens. Šitame laikotarpyje, kai visą šalį apraizgęs karantinas, aš ir atradau, kad galiu gi pasidžiaugti Neries grožiu, kas kad dar nežaliuoja aplink, bet vanduo ir gyvūnija virš jo ir jame priverčia sustoti. O kokie nuostabūs garsai aplink, atrodo, kad būčiau atsidūrusi kažkur kitame pasaulyje, ir tai tiesa, nes vos tik vėl sugrįšiu nuo Neries kranto, mažyčiu kalniuku į plentą, vaizdas toks pat kaip ir kasdien – žmonių juk galima sakyti aplink tai nėra. Mašinų – nedaug. Ten kur aš bėgioju, prabėgu ne vieną kolektyvinį sodą, ir kas liūdniausia – žmonių lauke nesimato. Nesimato. Vienas kitas, kai skaisčiau saulutė pašviečia.
Lauke, kur tik einu, bėgu, važiuoju – visur atrodo kaip laikas sustojęs. Jaučiasi baimė žmonių dėl susidariusios situacijos. Jaučiasi virpesiais. Ir koks kontrastas gyvosios pamaldos ir mūsų atverta Kūrėjui Širdis ir aplinka, kurioje mes esame. Tačiau ir tai dar ne viskas, nes Kūrėjo patiriami virpesiai iškelia virš tos aplinkos, kuri nepatiriant gyvosios Šviesos iš tiesų prislėgtų ir spauste spaustų prie žemės.
Prieš pat šį savaitgalį, o pasirodo Velykų, penktadienio rytą su Viktorija ir Kotryna, autobusu išvažiavome į miestą. Vyksime į Šviesos Namus, kad ant durų užkabinti nediduką skelbimą, kad gyvosios pamaldos vyks per skaipą, iki kol pasibaigs karantinas. Gal kas neturi galimybės naują informaciją perskaityti internete, tai jiems ir užklijuosime paaiškinimą, jeigu netyčia atėję, ras duris žinoma, užrakintas.
Perėjome mes visos trys Laisvės alėją, žmonių yra, visi su kaukėmis. Viktorija taip pat užsidėjusi savąją, nors kai nėra žmonių šalia, aš paraginu ją savąją nusiimti. Sunku kvėpuoti. Kotryna savo užsidėjusi taip pat, jai pramoga, linksma. Nukritusi jos ta kaukė žemiau nosytės, bet vis tiek ir ji nenusiima savosios. Akytės tik dairosi visur iš po to užkabinto daikto ir smalsiai, bet tuo pačiu liūdnai, žvelgia į aplinką.
Mano kaukė mano paltuko kišenėje. Lauke, kur nėra susibūrimo, nesinori man jos. Man ji iš tikrųjų trukdo matyti ir jausti. Tai kur yra galimybė, aš savąją nusiimu. Ir kai aš žiūriu į aplinką, žiūriu į žmonių baimingus žvilgsnius, aš tikrai jutau tars būčiau kokiame filme, kai aplinka tokia kaip nereali, ta baimė nereali. Einu ir galvoju – virusas, koks virusas? Bet gi jis yra. O tu tarsi plauki pro šalį.
Kadangi neturėjome namuose lipnios juostos, kurios reikia skelbimui prie durų Šviesos Namuose priklijuoti, nusprendėme nueiti jos ir dar keleto maisto produktų, nusipirkti į Akropolyje esančią Maximą. O vat jau čia, visiškai kitoks scenarijus. Įėjome į Akropolio pastatą, priėjome parduotuvę, prie pat įėjimo stovi apsauginis. Rimtu veidu, užstojęs beveik visą įėjimą. Mes visos trys buvome sąžiningai su kaukėmis, o aš netgi ir su dar iš darbo atsineštomis daugkartinėmis guminėmis pirštinėmis. Tą pačią akimirką, kai apsauginis galvojo ką čia dabar daryti su mumis trimis – leisti ar neleisti – lyg žengė žingsnį, kad užstoti mums kelią, aš Viktoriją su Kotryna paraginu užsidėti vienkartines pirštines, kurias jos gražiai nusikabina, užsimauna ant savo mažų rankyčių ir apsauginis neturėdamas ko prisikabinti, mus tokiu pat rimtu veidu praleidžia į parduotuvę.
Parduotuvėje ne iškart, bet imame pastebėti, kad pilna prikabinta lentelių, su įspėjimais – raudoname lape, juodomis raidėmis užrašyta laikytis vieno ar dviejų, nepamenu, metrų saugaus atstumo vieniems tarp kitų. O kaip prasilenkti tarp siaurų lentynų? Darosi nemalonu čia būti. Pirkėjai tokie išsigandę, sukasi kiekvienas savo rate, bet visi pikti tokie, nuleidę galvas. O jau kai pasigirsta per garsiakalbį įsakmus, garsus, kone rėkiantis moters balsas, perspėjantis žmones laikytis saugaus atstumo – pasijunti kaip koks nusikaltėlis – tarsi tu kažką blogo padarei vien būdamas čia. Visos trys beveik vienu metu nusprendžiame eiti iš čia kuo greičiau. Nesvarbu tas maistas, o ir kiek jo iš tikrųjų mums jo reikia..
Tik išėjusi iš parduotuvės, susimąsčiau, kad nemačiau nė vieno vaiko. Apskritai lauke vaikų nėra. Ir tik dabar supratau kodėl žmonės į mane keistai žiūri – juk vaikai kaip ir turi namuose – saugiai – sėdėti.
Tai štai, koks skirtingas patyrimas vaikščiojant Laisvės alėja ir parduotuvėje. Bet žinote, man patiko vakar vakare Urantijos Knygoje – o aš kas vakarą vaikams skaitau Ketvirtąją apreiškimo dalį – perskaityta viena mintis, kurią dabar, rašydama atsiminiau. Ir nors tai buvo parašyta ryšium su tarp Jėzaus apaštalų ir Jono mokinių kylančiais ginčais, kai jie turėjo mokytis gyventi kartu, bet iš dalies tiks ir dabartinei situacijai kokią matome aplink.
„Jie padarė svarbų atradimą, pamatę, jog daugybė žmogiškųjų sunkumų tikrovėje ir neegzistuoja, jog didelę dalį aktualių problemų sukuria perdėta baimė ir pagimdo išaugęs nerimas, kuris neturi pagrindo. Jie sužinojo, jog visus tokius gluminančius dalykus geriausia tvarkyti paliekant juos ramybėje; išeidami poilsio jie paliko šias problemas tam, kad jos pačios išsispręstų.“ (1611-04-02)
Puiki Šviesos mintis, iš tikrųjų visiems šios dienos karūna viruso įtakoje atsidūrusiems skubėtojams – valdantiesiems – kurie sėja vis didesnę baimę neišmintingais sprendimais, o tada tai įtakoja net ir visos planetos mirtinguosius. Bet argi juos tai pasieks?
Tačiau pasiekia mus, kurie nuoširdžiai atsiduodame nuoseklioms Urantijos Knygos studijoms. Tebūnie tai mūsų poilsis, toks, kuris mus paverčia Gyvais ir Mylinčiais. Veikiančiais ir niekada netinginiaujančiais.
Gyvasis Kelias – nėra tinginių kelias. Gyvasis Kelias mėgsta nuoseklumą, ir tvarką. Tačiau, net ir tai, kas gali atrodyti chaotiška, Tikrovėje išlieka tvarkingu judėjimu į priekį.
Atsimenu kažkada mums pasakytus Algimanto žodžius – Nebijokite, Urantijos Knygą jūs visada galėsite studijuoti, kad ir kokios bus aplinkybės. – Štai mums ir stipriau nei įprastai pakitusios aplinkybės, o Urantijos Knyga kaip laukė, taip ir laukia nuoširdžių skaitytojų, tokių, kurie skaito Širdimi, jaučia ir kalba Širdimi.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė ir Palaima, Vita
2020-04-12 16:26:07
Komentarai
Ir visą laiką nuo tos dienos šitas pats Jėzus tą gyvąją šventovę statė ant tų pačių amžinųjų savo dieviškos sūnystės pamatų, ir tie, kurie šitokiu būdu ima save suvokti kaip Dievo sūnus, yra tie žmogiškieji akmenys, kurie sudaro šitą gyvąją sūnystės šventovę, statomą amžinojo dvasių Tėvo išminties ir meilės šlovei ir garbei. 1747 – 05 Vidumi jaučiu šį išmintingą ir priimtiną man teiginį iš Urantijos Knygos Apreiškimo. Mano retorinis klausimas: Kur tie Dievo sūnūs žmogiškieji akmenys tarp tų aštuonių milijardų, kurie stato gyvąją šventovę Tėvo išminties ir meilės šlovei bei garbei? Gal būt pasikartosiu: tai ką suteikia Apreiškimo teiginiai, svarbu juos suvokti ir priimti širdimi. Vadovaudamiesi jais gyvenime ir patys šviesėdami tampame Kūrėjo atspindžiu ir tikrovišku pavyzdžiu kitiems savo aplinkoje. Jeigu Urantijos Knyga ir kiti apreiškimai nepaliečia manosios širdies, vadinasi ji dar nėra atverta Tikrajai Dvasinei Tiesai ir Šviesai. Stebiu ir matau daug skleidžiamų „tiesų“, kurios prasilenkia su Tikrovės Šaltiniu. Taigi, be imlumo ar pastangų siekti amžinųjų dvasinių vertybių, mirtingieji dalinai prilygsta pirmykštei žmonių bendruomenei. Tokių mirtingųjų vaikai ar paaugliai, neturėdami dieviško tikroviško supratimo bei dvasinio pagrindo ir aiškaus gyvenimo tikslo, paprastai nueina klystkeliais, kenkdami sau ir kitiems: teršia ir teplioja namų sienas ar kitus statinius, tampa priklausomi nuo žalingų įpročių ir visa kita. Yra pasakyta: Ką pasėjame, tą ir pjauname.Atsitiktinai įsijungiau TV laidą tema: Praleisk progą pasityčioti! Specialistai kalbėjo maždaug apie tai: Kad suaugę privalo padėti paaugliams išreikšti emocijas kažkokiu kitu būdu, kad jie nustotų žeminti ir menkinti silpnesnius už save. Išsiaiškinti, kodėl jiems kyla šie pykčio ir noro impulsai įskaudinti ir nuskriausti kitą vaiką. Viskas buvo svarstoma per paneigimą, nepaminėta nė vienu žodžiu apie jokias amžinąsias dvasines vertybes, tarsi šiuo atveju jos visai nereikšmingos ir neveiksmingos. Pastebėjau, kad tokiose ar panašiose laidose visad vengiama ištarti Kūrėjo ar Dievo vardą, primenant Jo Meilės Galią. Man nesuprantama, kaip mirtingasis gali mokyti ar auklėti kitus pats neturėdamas supratimo apie dvasinių vertybių esmę ir prasmę, neturėdamas Šviesos savyje? Tą kartą girdėjau vien pasvarstymus ir gražių žodžių žaismą. Nebuvo jokio konkretaus ar reikšmingo sprendimo, kai patyčios ir pasityčiojimai vyksta visur dešimtmečiais: namuose, mokyklose, darbo vietose, nesutarimai politikoje. Iš patirties žinau, kad dvasinių vertybių pagrindą: šviesos, meilės, gėrio, tiesos, gailestingumo ir kitas vertybes pirmiausia vaikai įgyja augdami darnioje, pavyzdingoje šeimoje. Neigiamą požiūrį jie įgyja vėliau: per TV laidas, žiauraus pobūdžio kino filmus, iš vyresnių ar žalingų priklausomybių turinčių draugų, dėl nesėkmingai susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių. Šiuolaikiniams pedagogams tenka nelengva misija. Jie patys turėtų nušvisti Dvasine Šviesa, kad gebėtų ištiesinti iškreiptą paauglių požiūrį į aplinkinį pasaulį. Tame pasaulyje turi dominuoti ne susipriešinimas ir patyčios, o gyvenimas meilės motyvu vardan kitų gerovės bei tarpusavio brolystės samprata, ko mokė Jėzus dar prieš du tūkstančius metų. Grafiti „piešiniai“ - teplionės ant pastatų ir įvairūs nusikaltimai rodo jaunimo tikrąjį veidą ir jų paklydimus. Labai džiugu širdyje, kai matome šviesius ir savo tikslų siekiančius vaikus. Kartais įsijungiu TV laidą: Dainuok su manimi. Tą kartą žavėjausi aštuonių metų Teodorų, kuris mane stebino savo nepaprasta branda ir talentu. Jis puikiai dainuoja, išmintingai bendrauja su laidos vedėjais, groja, kuria dainas. Vaikai turintys tikslą ir prasmingos veiklos, tikrai neteplios namų sienų ir nedarys jokių kitų blogų darbų, o suteiks žmonėms vien gėrį ir džiaugsmą.
Važiuodama visuomeniniu transportu, atkreipiau dėmesį į jauną merginą skaitančią knygą. Man buvo žingeidu, ką ji skaito, kuo domisi šiuolaikinis jaunimas.... Būdama arti, perskaičiau jos skaitomos knygos pavadinimą: Baimė ir neapykanta, o autorė - Las Vegane. Neskaičiau šios knygos, bet pagal pavadinimą ji turėtų būti aktuali šių dienų realijai. Ypač kai baimė ir nežinomybė kausto žmoniją, su ja kartu išauga ir kitos negerovės: neapykanta, susipriešinimas, apgaulė, ligos, tinginystė ir kitoks blogis. Pastaruoju metu ypač padaugėjo klaidinančios informacijos, todėl sunku žmogui orientuotis tokiomis neįprastomis aplinkybėmis. Nežinia,kas tiesa, kas – melas ir apgaulė. Labai nenorėčiau, jog vieną dieną netyčia atsiribočiau nuo Rojaus Trejybės – Aš Esu Šventovės. Dabar man Gyvoji Šventovė yra esmių esmė, prasmių prasmė, be ko negalėčiau ramiai jaustis dabartinėje nepalankioje ir nerimą keliančioje kasdienybėje. Vakar girdėjau, kad yra paskiepyti vyresni žmonės prieš jų valią. Tai mane labai sujaudino ir nuliūdino. Lyg šiol negaliu suprasti, kodėl pažeidžiama žmonių laisva valia? Kito kelio nematau, kaip nuolat save stiprinti ir palaikyti betarpišką ryšį su Kūrėju. Tik pasitikėdama Juo ir savimi gebėsiu rinktis tarp Gėrio ir blogio, tarp Šviesos ir tamsos, tarp nerimo ir Ramybės. Nuolat dėkoju Kūrėjui už mums suteiktą Laisvą Valią ir nuoširdžiai prašau, kad niekada nebūtų pažeidžiama mūsų Laisva Valia, kad nebūtų žlugdomas šis laikinas bei nenuspėjamas materialus žmogaus gyvenimas šiame pasaulyje.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2021-03-03 18:08:40
Nutariau paanalizuoti ir išplėsti sampratą apie Kūrėjo Garbinimo Prasmę. Atskleisdami teiginius ir sampratą apie garbinimo praktiką, prisiminkime Urantijos Knygoje graikų filosofo Rodeno iš Aleksandrijos pateiktą puikų teiginį apie garbinimo prasmę: Jūsų Mokytojo šita garbinimo praktika suteikia tą atsidavimą, kuris praskaidrina protą, tą apšvietimą, kuris įkvepia sielą; tą dvasią, kuri įgalina žmogų narsiau žvelgti į savo problemas; tą savęs supratimą, kuris užtemdo protą atimančią baimę; ir ta sąjungos su dieviškumu sąmonę, kuri aprūpina žmogų tuo užtikrintumu, kuris įgalina jį išdrįsti būti panašiam į Dievą. Garbinimo suteikiamas atsipalaidavimas arba dvasinis bendravimas, kokį naudoja Mokytojas, atpalaiduoja žmogų, pašalina konfliktus, ir smarkiai padidina visus asmenybės resursus. 1774 – 04
Šie išmintingi ir manau urantams priimtini teiginiai pateikti Urantijos Knygoje apie garbinimo prasmę, seniai yra žinomi ir praktikuojami. Aš savo laisva valia nuolat dalyvauju kolektyvinio garbinimo praktikoje daugelį metų. Dabar net neįsivaizduoju savo gyvenimo be kolektyvinio Kūrėjo Garbinimo ir prašymo maldos Rojaus Trejybės – Aš Esu Šventovėje. Ypač gera buvo, kai susirinkdavome Gyvai Garbinti Rojaus Trejybės –Aš Esu Šventovėje (žinoma, ne skaipu), tuomet realiai pajausdavau prisipildžius aukšto dažnio energetinių virpesių, kurie mane visad atpalaiduoja ir nuramina. Po Rojaus Trejybės–Aš Esu garbinimo žemiški rūpesčiai ir nerimas tarsi ištirpsta, o praskaidrėjus protui, juntamas viduje prašviesėjimas, pažvalėjimas ir didesnis pasitikėjimas savimi. Užvaldęs vidinis džiaugsmas ir įkvėpimas, mane skatina eiti pirmyn be jokių abejonių: kokios aplinkybės bebūtų, nors perspektyvoje gerų pokyčių gyvenime nenusimato. Tarp žmonių yra toks pasakymas: Viltis - kvailių motina. Nesvarbu – manau tikėti ir pasitikėti verta. Einant Gyvuoju Įtikėjimo Keliu, Minties Derintojas įgalina žmogų pasitikėti Savuoju Aš, atsiranda nuoširdus troškimas veikti, kad kuo daugiau žmonių atsigręžtų širdimi į dvasinę Šviesą ir pajustų troškimą atrasti Kūrėją savyje. Kūrėjas įgalina mus stiprėti dvasia, o tuo pačiu kūnu, ir išmintingai žvelgti į visas mus supančias problemas bei iššūkius bei rasti teisingus sprendimus. Garbinimo praktika apšviečia kiekvieną žmogų Kūrėjo Šviesa, ir tai palaipsniui išvaduoja iš apimančios baimės ir nepasitikėjimo Juo. Garbinimas ir nuoširdus bendravimas, įgalina žmogų pasitikėti Dievu Tėvu, kaip kažkada nuoširdžiai pasitikėjo Jėzus. Dvasinis ryšys su Dievybe skatina žmogų dvasiškai tobulėti ir atspindėti Jį savo kasdieninėje veikloje visumos labui. Taikant kasdieninę garbinimo praktiką, mūsų požiūris ir supratimas keičiasi į dievišką, tada paprasčiausiai pakylame virš iliuzinio gyvenimo, tampame taktiški ir pakantūs. Tuo įsitikinau bendraudama su žmonėmis, kurie beveik nesidomi dvasinėmis vertybėmis ir gyvena įprastą, vien materialia tikrove paremtą gyvenimą. Šiandieną viena dvasinė sesė įtikinėjo mane, kad šiuolaikinis mokslas yra pasiekęs didelių aukštumų ir ypatingos galios (tai dėl vakcinos), todėl pilnai ji pasitikinti mokslo pasiekimais. Aš nepaneigiau jos įsitikinimų, tačiau tvirtai žinau, kad mokslas pagrįstas eksperimentais ir bandymais, ir kad mokslininkai tokie pat klystantys mirtingieji. Labiausiai pasitikiu savimi ir Kūrėju bei Jo Meilės Galia. Tad ši sesė neįtikino manęs, o aš nesiruošiu keisti žmonių, kurie patys nenori keistis ir gyvena nuolatinėje baimėje. Šiai sesei aš ne kartą parodžiau Tikrovės vektorių, o prieš porą metų Kalėdų proga esu padovanojusi Jėzaus Kristaus Knygą „Kalbu jums vėl“. Nuostabu girdėti kolektyvinėse maldose, kad pirmiausia mes trokštame keistis patys, stiprindami dvasinį ryšį su Kūrėju, kad gebėtume nešti Šviesą ir Meilę kitiems. Kūrėjo Šviesos negali pranokti jokia tamsa. Kūrėjas yra Šviesa, tamsa neatitinka Jo valios. Tad kiekvienas Garbinkime Dievą Tėvą ir nuoširdžiai dvasiškai bendraukime bei vykdykime Jo valią, kaip mokė Jėzus, kad nors kiek sklaidytųsi dabartinė tamsa. Būkime verti Kūrėjo sūnūs ir dukros, kaip teigė Vita savo mokymuose!
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2021-01-02 22:08:38
Savo patyrimais ir pamąstymais pasidalinsiu pasiremdama Urantijos Knygos citata: Jėzus yra tas padidinamasis stiklas žmogiškuoju pavidalu, kuris materialiam tvariniui padaro matomą Tą, kuris yra nematomas tvariniui. Jis yra jūsų vyresnysis brolis, kuris būdamas materialaus kūno pavidalu įgalina jus pažinti tokią begalinių savybių turinčią Būtybę, kurios iki galo suprasti negali net ir dangiškosios gausybės. Bet visa tai turi sudaryti atskiro tikinčiojo asmeninį patyrimą. Dievą, kuris yra dvasia, galima pažinti tiktai kaip dvasinį patyrimą. Dievą galima atskleisti materialių pasaulių ribiniams sūnums, dvasinių valdų dieviškųjų Sūnų dėka, tiktai kaip Tėvą. Jūs galite pažinti amžinąjį kaip Tėvą; jūs galite jį garbinti kaip visatų Dievą. Viso to, kas egzistuoja, begalinį Kūrėją. 1857 – 02 Šie teiginiai yra labai gerai žinomi ir suprantami urantams, o aš, matyt, pasikartosiu aprašydama savo šios dienos patyrimus.
Ne paslaptis, kad šiuo nelengvu mums visiems laikotarpiu ne vienam yra apmaudu dėl suvaržymų ir apribojimų socialiniame gyvenime. Nors stengiuosi visomis išgalėmis nusiraminti ir nepasiduoti liūdesiui bei vienatvei, tačiau šiandieną buvo prasta būsena, o vidinis skausmas tiesiog slėgė mane. O kai išgirdau per radijo stotį „Lietus“ apie vakcinacijos pradžią Lietuvoje, dar liūdniau pasijutau, todėl išėjau pasivaikščioti. Prislėgta nepalankios nuotaikos ir liūdnais apmąstymais dėl neišmintingų savo sprendimų praeityje, aš klaidžiojau, kur veda akys pamėgtomis senamiesčio gatvėmis. Suprantu, kad kvaila gyventi praeities prisiminimais, kad tai yra bereikalingas energijos švaistymas, bet retsykiais tai pasikartoja. Mano pastebėjimuose yra, kad tokiais momentais, gal būt neatsitiktinai, man parodomas toks vaizdelis, kuris iš karto mane apramina ir iš karto aš nustoju kaltinti save. Taip įvyko ir šį kartą... Bevaikščiodama senamiesčiu, užėjau į Aušros vartų koplyčią pagarbinti Kūrėją. Seniai čia lankiausi, todėl mane labai nustebino tai, ką pamačiau šį kartą. Ten besilankantys žmonės, kai kurie vietoje to, kad melstųsi ir atvertų savo dvasią Dievui, lipdami laiptais į koplyčią, bučiuoja laiptus, o kiti – klūpėdami prieš Marijos paveikslą, bučiuoja grindis. Keletą minučių pastovėjusi toliau nuo įėjimo į koplyčią, stebėjau ten besilankančius žmones. Pagarbinusi Kūrėją išėjau. Eidama iš koplyčios vis mąsčiau, kaip tie žmonės negalvoja, kad tai kaip jie elgiasi, yra didžiausia galimybė užsikrėsti ne tik virusu, bet ir dar nežinia kuo. Nesvarbu, kad jie su kauke, bet jie liečiasi veidu ir rankomis į nešvarias grindis. Pagalvojau, matyt šie veiksmai iš nevilties, todėl tą pačią akimirką labai norėjau pasakyti tiems žmonėms, kad Dievas yra dvasia, kad jį galima pajausti tik per patyrimus. Tačiau žinau, kad tai yra procesas pažinimui ir vien pasakymas neduos jokios naudos. Aš pati šią Tiesą suvokiau tik per patyrimus, pastangų ir Apreiškimų Šaltinių dėka, kad Dievas yra dvasinis, kaip teigė Jėzus. Ir suprantu, kokia neteisybė, kad kai kurie žmonės dėl nežinojimo ir nejausdami Dievo padovanotos dvasios savo viduje, lankstosi nežinia kam: stabams, statuloms, šventųjų paveikslams, kryžiams ir panašiai. Šiame amžiuje, kai vyksta neįtikėtina pažanga moksle ir kitose srityse, dar tvyro tokia gyli dvasinė tamsa ir dominuoja primityvus supratimas tarp mūsų vien dėl to, kad kažkada buvo nesuprasta ir neįgyvendinta Jėzaus Evangelija, kad daugelis žmonių nepripažįsta ir neskaito Urantijos Knygos bei kitų Apreiškimo Šaltinių, kurie realiai ir gyvai atskleidžia šios kartos žmonėms Kūrėjo Išmintį, Tiesą, Šviesą paremtą Gyva Tikrove, o ne vien iliuzine tiesa.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2020-12-27 21:32:23
Prieš porą dienų, vakare, skaitant Urantijos Knygą užkliuvo akis ties vienu teiginiu. Skaičiau aš tą vakarą apie Lozoriaus prikėlimą iš mirusiųjų.
Kristus buvo jau beveik atsisakęs vilties, jog žydų lyderiai Jeruzalėje kada nors priims karalystę. Tačiau būtent Lozoriaus iš mirusiųjų prikėlimu, jis dar kartą, paskutinį, nusprendė šiuo stebuklingu, pačiu giliausiu išoriniu darbu, kreiptis į Jeruzalę. Ir nors šio vyro prikėlimas iš mirties padidino skaičių tikinčiųjų į karalystės evangeliją įtikėjimą, bet šis didis veiksmas neturėjo jokio poveikio Jeruzalės religiniams lyderiams. Buvo sušauktas Sanhedrino susirinkimas, kurio metu buvo nuspręsta kuo greičiau Jėzų sunaikinti ir nutraukti jo darbą.
„Nors Jėzus buvo gavęs perspėjimą apie Sanhedrino užmačias šito juodojo penktadienio popietę, bet jis nė truputėlio nesutriko ir toliau ilsėjosi Sabato dieną su draugais Betfage, kaimelyje netoli Betanės.“ 1847-07
Štai čia, nors ir panirus, skaitant Apreiškimą, į to meto laikmetį, kai gyveno ir mokė Jėzus, vis tik mintin įstrigo – juodojo penktadienio popietę.
Kartas nuo karto girdžiu reklamas – kaip ir dabar, šiomis dienomis – juodojo penktadienio išpardavimai. Per televiziją, radiją ar įvairias svetaines atsidarant telefone kartas nuo karto pasirodo ši reklama. Pamenu, prieš kiek tai metų pirmą kartą išgirdus – black Friday – juodojo penktadienio – išpardavimai, kada pirkėjai viliojami pirkti įvairiausią prekių gausą už itin mažas kainas, galvojau – o kodėl juodasis? O kodėl penktadienis? Ir kas ten išvis tokio jau vyksta nė nesupratau, kol nepamačiau per televiziją atrodo, pilnas minias parduotuvėse. Na, tas žinoma buvo ankščiau, dabar gi ištisas karantinas.
Taigi, neieškojau aš atsakymo sau, kodėl gi tas penktadienis – juodas, iki užvakar dienos, kol skaitant Urantijos Knygos apreiškimą pamačiau tą eilutę – juodojo penktadienio popietę. Atrodytų kas čia tokio, sutapo ir tiek. Tačiau aš pradėjau mąstyti apie tuos pirkimus, energiją kuri eikvojama einant į parduotuves – ar perkant internetu – apie tai, kur itin viliojama nukreipti žmogaus mintis – pirkti, pirkti, pirkti – apie – reklamą.
Savajame apreiškime Kalbu Jums Vėl, Kristus žmoniją įspėja dėl reklamos žalos, tokios, apie kurią niekas nė nesusimąsto – apie jos milžiniškos žalos poveikį daromą nemąstančiam ir lengvai pasiduodančiam protui.
„ Jūs net nesusimąstote, kad dabartinė reklama yra ne kas kita, kaip visą žmonijos ateitį pražudantis instrumentas, kuris sukuria vien tik kiekybinį gyvenimą tiems, kurie ją perša, ir tiems, kurie reklama naudojasi. Jūs net nesusimąstote, kad kiekvienas reklamos demonstravimas į jūsų pasąmonę įspraudžia dar vieną, jūsų sąmonei dar nesuvoktą, virpesį, žemą virpesį, savo pastangas nukreipti į panašių daiktų siekį. Nebūtinai tokių, kurie rodomi per reklamą. Jie gal jums ir nepasiekiami, bet juk galima pirkti ir ne tokį brangų, ir ne tokį patrauklų, ne tokį madingą daiktą, bet paprastesnį. Tačiau vis tiek jums peršama mintis – pirkti. (204-02-03 Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl, antrasis leidimas)
„Tai jūsų pačių sugalvota apgaulės priemonė, kuri jus pavergė. Dabar jūs nebegalite iš reklamos vergystės ištrūkti, nes ji tiems, kurie ją rengia ir talpina, atneša didžiulius turtus. Ir nors ji pažeidžia žmogaus laisvą valią, jūs vis tiek nieko negalite pakeisti, kad jos nebūtų televizijos ar radijo laidų metų. Ir pačios vertingiausios, jūsų manymu, laidos yra kaip tik brangiausią reklamą talpinančios. Ir visiškai nesvarbu, kad kam nors jos nepatinka, bet jūs vis tiek šokate savo mirties šokį reklamos sūkuryje, ir net nesusimąstote, jog toks šokis yra tikras, kad jis turės labai tragiškų pasekmių visai žmonijai.“ (205-01 Ten pat)
„Šitų dalykų jums niekas iki šiol neaiškino, dėl to jūs taip neišmintingai ir elgėtės. Dabar atėjo metas susimąstyti ne vien tik apie savo gyvenimo kiekybinius siekius, bet pirmiausia susimąstyti, kaip juos pakeisti kokybiniais. Tokia yra realybė, kurios jūs nematote, nes gyvenate iliuzijoje, kurią klaidingai laikote tikrove. (206-02 Ten pat)
Ir iš šitos iliuzijos labai nedaug kam pavyks išsivaduoti, nes mano žodžiais patikės tik nedaugelis. Bet tik šiuo metu. Ateis toks laikas, kada mano žodžių tikrumą paliudys jūsų pačių asmeninis patyrimas. Tik jis bus labai skaudus ir jus pačius pritrenkiantis. Bet kitoks kelias jums buvo nepriimtinas, dėl to patys ir pasirinkote tokį patyrimą, kada aš jums siūliau visiškai kitą kelią – Tėvo kelią. Ir tik juo einant žmogus yra apsaugotas net ir nuo šitų pačių žemų virpesių, kuriuos taip negailestingai ir žudančiai dabar skleidžia visa reklama.“(206-03 Ten pat)
Štai jums ir juodojo penktadienio popietė prieš du tūkstančius metų, kada Sanhedrino susirinkime buvo priimta sunaikinti Jėzų – atsisakyti Šviesos. Štai ir šiandiena – pasekmė Kristaus nužudymo– tamsos bujojimas, kai džiūgaujama juodaisiais penktadieniais – nuolaidomis – ir taip kreipiant visas mintis toliau iliuzijai – pirkti – geriau gyventi – nė nesusimąstant kas yra Tikrovė ir kaip ją gyventi.
Visas tas laikas kai savo mintis nukreipi į materiją, kai savo pastangomis stengiesi gyventi ir nejučia galbūt pamiršti pasikviesti Kūrėją dirbti-veikti drauge, galėjo jau vakar būti praleistas daug prasmingiau tam, kad šiandiena būtų buvusi šviesesnė, rytojus ir taip kasdiena.
„Todėl nešvaistykite be prasmės akimirkos, kada jūs turite tiek darbo šios akimirkos požiūriu – atsiveriant Mums, studijuojant dvasinius šaltinius, kurie jums yra nuolat papildomi, papildomi iš Mūsų, ir tam, kad jūs galėtumėte jais vadovautis, įsisavinti juos, reiškia – jais gyventi savo kasdienėje aplinkoje.“ (039-01 13 Rojaus Trejybė-AŠ ESU Meilės Galia)
Kada aš mąstau, tai – mes neturime nė akimirkos laisvos, kad nesimokytume – iš savo apmąstymų, iš kito, iš dvasinių mokymų Šviesos. Nustojus mokytis belieka egzistavimas, nes mokymasis ir yra mūsų pačių gyvenimas savuoju aš. Būtent tik augdamas tu gali suprasti aplinką, įvairiausių reiškinių pasireiškimo priežastis ir pasekmes.
Ir tik Naujosios Evangelijos – Algimanto Evangelijos – Kūrėjas yra Gyvas, kiekvieno viduje, ir kiekvienas Jį gali atrasti – įsiviešpatavimas mūsų viduje, padės gilinti Įžvalgą ir sustiprins tiek, kad bet kokia reklama tada nebus stipresnė už tokio įtikėjusiojo gyvą veikimą drauge su Kūrėju ir visų Šviesos labui.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2020-11-27 23:09:48
Didingo Minties Derintojo buvimas nesuteikia gyvenimo lengvumo ir laisvės nuo įtempto mąstymo, bet tokia dieviškoji dovana tikrai turėtų suteikti dievišką proto nusiraminimą ir nuostabiausią dvasinę ramybę.1192 – 01
Kiek Išminties ir Meilės įsisaviname iš Kūrėjo, kaip vykdome Jo valią, tiek kokybine prasme keičiasi mūsų požiūris į mus supantį pasaulį, taip mes gyvename ir veikiame savo aplinkoje. Pabendravus su jaunimu, man nesuprantama, kodėl jie dažniausia mokslą stato aukščiau už Kūrėją, už Jo suteiktą mums Išmintį. Manau daugelis turi mažas ir ribotas gyvenimiškas patirtis, todėl jiems sunku suprasti ir patikėti Kūrėjo galia. Kita dalis mirtingųjų net neieško Kūrėjo. Juos tenkina vien materialios vertybės ir neturi poreikio gilinti savo dvasines įžvalgas. Dar kiti ieško šventų vietovių. Štai mano artimieji kitą savaitę vyks į Šiluvą, kur kiekvienais metais rugsėjo mėnesį vyksta maldininkų Atlaidai ir prašymo bei aukojimo maldos. Šie bažnytininkai mirtingieji vargu ar kada patikės, kad savo viduje turi Kūrėjo suteiktą dieviškąjį fragmentą Minties Derintoją. Be to, jie yra įbauginti bažnytinių tarnų, todėl bijo nusižengti bažnytinėms dogmoms ir ritualams. Apreiškimo Urantijos Knygoje yra teiginys: Minties Derintojas jūsų baimės jausmus norėtų pakeisti į meilės įsitikinimą ir pasitikėjimą, bet jie negali tokių dalykų daryti mechaniškai ir savavališkai: tai yra jūsų užduotis. Įgyvendinami šiuos sprendimus, kurie išlaisvina jus iš baimės pančių, jūs tiesiogine prasme suteikiate psichinės atramos pagrindą, ant kurio Derintojas gali vėliau pritaisyti keliančią į viršų ir vystančią į priekį Švytėjimo Svirtį. 1192 – 03 Nepaprastai sunku nuolat palaikyti tą dvasinio Švytėjimo Svirtį nededant nuolatinių dvasinio vystymo pastangų. Ypač tai pajuntu, kai dėl tam tikrų aplinkybių ilgą laiką nesilankau Rojaus Trejybės Aš Esu šventovėje. Savo būsena jaučiu susilpnėjusi dvasinį pagrindą. Sunku net palaikyti gerą fizinę savijautą ir kovoti su įvairaus fizinio pobūdžio negatyviais pasireiškimais ir negalavimais. Neįtikėjusiems ir nepatyrusiems sunku tai suvokti. Suprantu, jog ne visad užtenka ryžto ir drąsos išsakyti savo nuomonę. Vieną dieną pažįstama sesė nusivežė mane į savo buvusį sodą pasirinkti obuolių. Dabartiniai sodo šeimininkai turi kaimą, tad obuoliai jiems nereikalingi. Sode priėjus prie namelio, pamačiau veislinį trumpaplaukį katinėlį užrakintą tamsioje ir niekad nekūrenamoje patalpoje. Jis gailestingai kniaukė ir prašėsi išleisti laukan. Kai sesės paklausiau, kodėl tas katinėlis paliktas vienas, man ji pasakė, kad šeimininkai taip jį nubaudė. Šaltai be gailesčio atsakė, kad retkarčiais jie atvažiuoja ir padeda katinėliui maisto bei vandens. Tada paklausiau, bet argi gyvūnui to pakanka? Kai bandžiau pažįstamai sesei kalbėti apie gailestingumą, ji man kategoriškai paprieštaravo, tad rinkdama obuolius tylėjau ir su širdgėla galvojau apie vargšą gyvūnėlį, kuriam niekuo negaliu padėti. Lyg šiol negalių pamiršti šių žiaurių ir negailestingų nepažįstamųjų bei jų brutalaus elgesio su gyvūnu. Tiesą sakant, daug tokių negailestingų, neatsakingų, be dieviškos meilės susireikšminusių žmonių. Dažnai prisimenu dvasinio mokytojo Algimanto mums pasakytus žodžius, jog žmonija degraduoja. Pati akivaizdžiai tai matau. Kai būnu baseine, mane šokiruoja vien pažiūrėjus į baisias ir neetiškas tatuiruotes ant jaunų žmonių kūnų. Ypač daug piktų ir nepakančių žmonių sutikau Šiauliuose, nes ten dauguma vyresnio amžiaus žmonių, o jaunimo mažuma. Pabendravus su aplinkiniais, supranti kuo jie gyvena, ir kaip toli nuo Tikrovės. Viduje gyvenančius Derintojus ypač kankina tokias mintys, kurios yra grynai žemos ir savanaudiškos; juos skaudina nepagarba tam, kas yra gražu ir dieviška, o jų sėkmingam darbui tikrai užkerta kelią daugybė žmogaus kvailų gyvuliškų baimių ir vaikiškas nerimas. 1195 – 01 Jūs turite tobulus vadovus; todėl tobulumo tikslas yra tikrai pasiekiamas teigiama Urantijos Knygoje. Per amžius, didelė dalis Urantijos didžiųjų intelektualų ir dvasinių vadovų savo įtaką demonstravo daugiausia dėl juose gyvenusių Derintojų pranašumo ir ankstesnio patyrimo. Jei gyventojų prote gyvenantys Derintojai būtų atšaukti, tai pasaulis sugrįžtų į pirmykščių žmonių gyvenimą ir papročius. Nors Dieviškieji Derintojai neatšaukti, tačiau taip sunku Jiems prisibelsti prie mūsų paveldėtų protų, kai vis dar esame dvasiškai akli ir dvasiškai kurti, kai virš Kūrėjo iškeliamas žmogaus intelektas, puikybė, savanaudiškumas ir materialios vertybės. Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2020-09-10 19:21:43
Šiandieniniame tamsiame - kol kas – pasaulyje absoliuti dauguma jūsų nesirūpina savojo gyvenimo prasmingumu – nemato prasmės Šviesoje, Teisingume, Tiesoje, Meilėje, tarpusavio Brolystėje – visiškai nekreipia dėmesio į gyvą atsivėrimą, kad pajustų Mūsų Tėvystę ir Motinystę, ir išnyktų našlaičio pojūtis, kuris sukelia nepasitikėjimą ir atsiranda baimės proveržiai, sakoma Apreiškime Gyvoji Tyla. 225 – 04
Nuvykusi į Šiaulius pas dvasinę sesę, nutariau aprašyti kiekvienos dienos patyrimus, nes kiekviena diena suteikia, kažką naujo, nepatirto, o kartais teikia nepalankių mums situacijų, kurias turime adekvačiai įvertint, ir pasitelkę Išmintį suprasti mūsų aplinkoje dominuojančius prasimanymus, apgaulę ir nesivadovauti pirmine informacija. Apreiškime Akimirkos Amžinybė pasakyta, jeigu mes neatveriame širdies Kūrėjui, neatidarote širdies durų Jėzui, tada mums belieka prislegiantis mus ritualas, kurio mes laikomės, bet jisai iš tikro nesuteikia Palaimos, nesuteikia Sustiprinimo, nesuteikia Ramybės, nesuteikia Paguodos, jis mus išgąsdina, ir toliau prislegia. Šia prasme turiu ne vieną realų patyrimą.
Vieną gražų saulėtą sekmadienį dvasinei sesei palaikiau draugiją į tradicinę bažnyčią į mišias. Mišiose nutariau nedalyvauti, tad atėjus prie bažnyčios, pažadėjau sesei prisijungti vėliau. Pati nuėjau į kavinukę išgerti kavos. Kai sugrįžau į bažnyčią, kunigas jau sakė pamokslą, paremtą Jėzaus Evangelijos mokymu, pateikdamas jį tikintiesiems paprasta, suprantama kalba apie proto ir kūno harmoniją, apie žmonių požiūrio kaitą. Prasmė mokymo tokia, kad neturėtų žmogus daryti poveikio kitam žmogui ir nepažeisti jo valios. Žmonių tarpusavio santykiai turi būti paremti vien meile. Klausantis kunigo pamokslo man buvo neįprasta ir tai, kad jis kartas nuo karto vietoje Dievo Jį įvardijo Kūrėju. Labai džiaugiausi, kad visa tai girdi sesuo, kadangi mano supratimu, tai jai labai svarbu ir aktualu. Einant namo ir mums bendraujant, negalėjau patikėti sužinojusi, kad sesuo kunigo pamokslo negirdėjo. Suprantama, kad jos širdis liko užverta ir toliau ji elgėsi įprastai. Būdama bažnyčioje aš nuoširdžiai pagarbinau Kūrėją savais žodžiais, todėl jaučiausi vidumi rami ir pakylėta. Autobusų stotelėje pajutau mano sesės reiškiamą nepasitenkinimą nepažįstamajai. Kokios šio pasireiškimo priežastys ir aplinkybės neprisimenu. O vakare vėl jai pasireiškė nepagrįsta baimė ir įtampa dėl dukters. Ji kalbėjo apie blogą savo nuojautą, tarsi kažkas negero turi įvykti. Stengiausi ją nuraminti, sakydama, kad nereikia gyventi baime ir užbėgti įvykiams už akių. Nereikia prognozuoti to, ko nėra ir neturėtų būti. Paprastai ji laikosi vien savo nuostatos, tad man beliko tik vienintelė galimybė pasimelsti už jos vidinę ramybę. Dažnai keliu sau klausimą, kodėl esu kitų nesuprasta, ir vyksta nesusikalbėjimas net su artimaisiais?. Aš juk stengiuosi visada prisitaikyti ir neprieštarauti kito įpročiams ir supratimui, stengiuosi būti geranoriška ir nuoširdi. Begalinė Dvasia- Motina Apreiškimo Knygoje Gyvoji Tyla sako: Išgirsti mūsų Išmintį neužtenka, Jūs turite prisigerti iš mūsų gyvų virpesių, kuriuos Mes suteikiame – ypač kada atsiveriate garbindami Mus – tada jūs stiprėjate savo tikruoju dvasiniu asmenybės aš, Mūsų jums padovanotu. Kada jūs prisigeriate Mūsų gyvų Meilės virpesių, tada Mūsų Išmintis suspindi naujais atspalviais, o jūsų vidus turi troškimą gyventi šiais atspalviais, gyventi kasdien, patirti šį gyvenimą drauge su mumis. Mūsų Išmintis tampa gyva ir veikli. Todėl būkite ryžtingi ir drąsūs gyvame ryšyje su Mumis, ir veiklūs savo aplinkoje, nes tik veikdami jūs stiprėjate. 147 – 02 Skaitydama šiuos Begalinės Dvasios- Motinos teiginius, suprantu ir esu įsitikinusi, kad skleisdama Amžinąsias Dvasines Vertybes kitiems, pati stiprėju Gyvuoju Įtikėjimu ir Išmintimi, prisipildydama vidumi vis daugiau Šviesos, Meilės, Palaimos, Ramybės, Gerumo ,Gailestingumo, Kantrybės ir kitų dieviškųjų savybių bei pasireiškimų. Garbindama Kūrėją, kaip ir daugelis urantų, turiu vienintelį troškimą, kad kuo daugiau mūsų dvasios brolių ir sesių patirtų šitą pačią būseną nuspalvintą Išminties atspalviais. Labai skaudu matyti ir suvokti šitą dvasinę atskirtį tarp savo artimųjų ir biologinių vaikų. Vienintelė galimybė apraminti ir sustiprinti save yra Gyvasis Įtikėjimas ir Apreiškimo Šaltinių skaitymas bei analizė. Tai iš tikrųjų sustiprina mus, netgi sumodeliuoja mums priimtinas aplinkybes. Apreiškimo Knygoje Gyvoji Tyla yra ne kartą mums girdėtas teiginys, kad Apvaizda veikia tų labui, kurie veikia savo gyvenimu ir veiksmais taip pat visų labui, kurių gyvenimo prasmė turi vektorių ne savo aš patenkinimo kryptimi, bet visų šviesos skleidimo kryptimi. Taip pat žinome tai, kad įtikėjimas – tai nėra tai, kuo jūs galite patikėti klausydamiesi kitų arba skaitydami. Įtikėjimas – tai mūsų gyvensena, mūsų kiekvieno gyvas tikrasis dvasinis aš, atsivėręs Kūrėjui visa savo nuoširdžia išraiška, ir juntantis gyvą Jo tekėjimą į savo vidų. Todėl įtikėjimo pakeisti negalima niekuo, jokiais ritualais ar atpirkimais.
Su Kūrėjo Meile
adolfina
2020-08-23 22:24:56
Kada Jėzus leido ištisas naktis ant kalno besimelsdamas, iš esmės tą jis darė būtent dėl savo mokinių, o ypač dėl šių dvylikos. Mokytojas dėl savęs meldėsi labai mažai, nors jis didele dalimi buvo įsitraukęs į garbinimą, kuris savo prigimtimi buvo jo protinga Komunija su savuoju Rojaus Tėvu. 1620 – 04 Paanalizavus šiuos Urantijos Knygos Apreiškimo teiginius, pagalvojau, jog mes urantai taip pat mažai meldžiamės dėl savęs. Aš pati asmeniškai dažniausiai meldžiuosi už visos žmonijos ir savo artimųjų dvasinį nušvitimą. Sau prašau nebent gilesnio dvasinio atsivėrimo Kūrėjui ir gilesnės kosminės įžvalgos. Man svarbiausia yra nuoširdus garbinimas Rojaus Trejybės-Aš Esu, nes tai yra Gyvas Dvasinis ryšys su Kūrėju, kuris pripildo dvasinėmis vertybėmis besimeldžiantįjį. Mano supratimu šis pojūtis nepasireiškia iš karto, tai procesas reikalaujantis mažiau ar daugiau laiko ir pastangų. Rašau tai iš gyvenimiškos patirties. Per pastarąjį laikotarpį ypač daug turėjau įvairiausių patyrimų, kurie vienaip ar kitaip stiprino mane įvairiomis prasmėmis: kaip sakoma, vis plačiau atvėria dvasines akis ir dvasines ausis. Ne mažiau ryškūs ir džiuginantys buvo šios dienos patyrimai. Šiandieną visai netikėtai užsimezgiau nuoširdų ir prasmingą pokalbį su nepažįstama sese. Turėjau galimybę atvirai ir be užuolankų su ja pabendrauti dvasinėmis temomis. Po to ji su malonumu priėmė Apreiškimo Urantijos Knygos ir šios svetainės nuorodą. Juk ne taip dažnai naujovėms būna imlūs ir atviri ypač vyresni žmonės. Tiesa, prieš tai man buvo pasiūlymas susitikti su viena dvasine sese urante. Tačiau nesuprantamas vidinis mano sprendimas buvo būtent nuvykti prie upės ir pasidžiaugti gamta bei karštais saulės spinduliais, kurių ne tiek daug būna mūsų krašte. Prie Neries sutikau minėtą nepažįstamąją sesę. Ji pirmoji užmezgė draugišką pokalbį su manim. Po mūsų bendravimo nueidama ji man padėkojo už prasmingą pokalbį dvasine tema. Nepažįstamoji man pasakojo, kad jos žemiška sesė lanko baptistų bendruomenę. Ne kartą ši jai grasino baudžiančiu Dievu, jeigu neprisijungs prie baptistų bendruomenės. Tuomet aš jai pasakiau, jog Kūrėjas yra Meilės Šaltinis. Jis žmogui yra suteikęs laisvą valią, todėl jo niekad nebaudžia. Niekas neturi teisės varžyti žmonių laisvos valios, tuo labiau sesuo. Dar kalbėjome apie tai, kad tikroji Jėzaus Evangelija yra: Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė, kurios apaštalas Paulius nesuprato, o vėliau iškraipė, kas tęsiasi lyg šiol. Tai suteikė skaudžių pasekmių žmonijai, todėl tarp tautybių, tarp rasių, tarp religijų pasaulyje nuolat vyksta susipriešinimai, nesutarimai, karai. Nuostabu, kai savo kelyje sutinki, tokią supratingą ir realiai mąstančią sesę. Ši diena man puiki ir tuo, kad sutikau labai seniai matytą buvusią bendradarbę, su kuria kažkada darniai bendravome. Netikėtai sutikau ir dvasinę sesę Giedrę, kuri dėl šeštadieninio darbo kavinėje, pastaruoju metu negalėjo lankyti Rojaus Trejybės-Aš Esu Šventovės. Šilto ir malonaus mūsų pabendravimo metu, Giedrė kalbėjo, jog esant palankioms aplinkybėms ji vėl pradės lankyti Rojaus Trejybės-Aš Esu Šventovę. Savo patirtis ir apmąstymus užbaigsiu Urantijos Knygos citatą: Malda ir su ja susietas garbinimas yra toks metodas, kurio dėka atsitraukiama nuo gyvenimo kasdieninės rutinos, nuo materialios egzistencijos monotoniškos priespaudos. Tai yra kelias priartėti prie sudvasintos saviraiškos ir prie intelektualaus ir religinio pasiekimo individualybės.1621-04 Remdamiesi šiais Urantijos Knygos mokymo teiginiais, nuolat vystykime savo dvasinę įžvalgą ir veiskime dvasinius vaisius vardan savo ir kitų žmonių gerovės, kokią evoliuciją yra numatęs mums Kūrėjas.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2020-07-28 22:52:20
Miela Adolfina, mane žavi tavosios asmenybės siekimas - nuoširdžiai, nuosekliai, ir atkakliai dėti pastangas einant Gyvuoju Keliu, lankant Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę nuo pat pirmųjų gyvųjų pamaldų Vilniaus mažame, žaliame, ir gražiame skvere prieš aštuoniolika metų, kada tiek daug tavo sesių ir brolių dvasioje iš Gyvojo Kelio pasitraukė neištvėrę šio kelio Tikrovės, nes pristigo Įtikėjimo ir Meilės Šviesos savyje, tada ir tapo jiems Gyvasis Kelias per sunkus - apleido tiek Gyvąjį Kelią, tiek ir save pačius, o tu vis ėjai pirmyn, kad ir kaip buvo sunku tiek fizine prasme, tiek ir emocine-psichologine prasme, tu nepasitraukei ir nepalikai Gyvojo Kelio, ir tiek stiprėjai, kad pradėjai aktyviai veikti drauge su Kūrėju - Rojaus Trejybe-AŠ ESU - visų Gerovei, tavo nepasitikėjimas savimi buvo tarsi vėjo gūsio nuneštas, ir tu net keliaudama skleidei vis stipriau Kūrėjo Šviesą ir Meilę visiškai iki to meto nematytiems žmonėms, tavoji vidinė būsena, Minties Derintojo modeliuojama, tau ir diktavo - veikti aktyviai visų Gerovei. Tai liudija tavo dvasinį augimą ir brandą - atsiduoti Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimui iš vidaus ir dalintis ta Šviesa, tavo sukaupta ir patyrimais patvirtinta iki tos akimirkos. Ir savo patyrmais iš įvairių kelionių tu pradėjai dalintis ir su urantais, kaip tu jau pradėjai pasireikšti kaip Kūrėjo dukra, net ir kaip Dvasinis Mokytojas. Tačiau tavo Minties Derintojas ir taliau tau teikė vis naujus iššūkius ir tu juos priėmei, o ne atstūmei, tu pradėjau sakyti savo mokymus, o dar palypėjusi ant aukštesnio įtikėjimo ir pasitikėjimo laiptelio - pradėjai rašyti ir į mūsų - urantų - Forumą, teikdama savo mokymus-patyrimus visiems, kas tik skaitys mūsų Forumą. Tad ir tu pati jau matai, koks tavo vidinis augimas ir stiprėjimas, palyginus save iki pirmojo atėjimo į Urantijos Knygos užsiėmimus ir vėliau tavo dalyvavimą pirmosiose gyvosiose pamaldose skvere ir šios dienos tavo Šviesos požiūrio į Dievą-Tėvą-Rojaus Trejybę-AŠ ESU - į Kūrėją - į kūriniją, į Kūrėjo Dvasinę Šeimą, į vadinamąją mirtį, pereinant į naują mūsų vystymosi pakopą, į gyvenimą po prisikėlimo ir mūsų Gyvąjį Kelią pas mūsų visų Rojaus Tėvus - Rojaus Trejybę-AŠ ESU - į mūsų tikruosius Namus - Rojų, į Kūrėjo mums teikiamą nuolatinį mūsų vedimą iš vidaus Minties Derintojo Meilės ir Šviesos veiksmais, į Apvaizdos veikimą, į Jėzų, į pasaulį, žmogaus prasmingą vietą šitame pasaulyje, į savo buvimą tarp žmonių, ir dar į daugelį dalykų, kuriuos suvoki jau gilesniu ir platesniu požiūriu, kuris ir stiprina tave, ir liudija tau pačiai, jog vertėjo dėti visas šias daugiametes pastangas, vertėjo šia - būtent šia kryptimi ir žengti - vienintele teisinga ir tikra - kad pati taptum savimi - kito kelio savimi tapti tiesiog nėra, nes Pats Kūrėjas numatė Evoliuciją tik Gyvojo Kelio nesibaigiančių etapų ir patyrimų Tikrovės pasireiškimu kiekvieno juo žengiančiojo saviraiška Meilės Galia ir laisva valia, sulieta su Kūrėjo Valia, žengiančio visų Gerovei.
Štai, miela Adolfina, būtent dėl tavojo augimo ir patyrimo tu ir skyrei tiek daug pastangų savo žemiškosios sesės labui, kad ji galų gale ir tave sustiprino savo paskutiniais žodžiais Urantijoje - viskas praeis... - kuriuos tu papildysi, kada jūs susitiksite vėl - jau morontiniu lygiu - kada savo sesei priminsi jos pasakytus žodžius tau prieš jai paliekant Urantiją - viskas praeis... kas ir yra laikina ir nesudaro Esmės, o kas yra tikra iš Kūrėjo - yra amžina ir nepraeina niekada, bet tęsiasi amžinai ir vis stipresniu ir ryškesniu Kūrėjo Meilės Galios pasireiškimu, kuriame nebėra nei skausmo, nei kančios, nes Kūrėjas - Rojaus Trejybė-AŠ ESU - yra Meilės ir Amžinybės Šaltinis ir Centras, kuris yra ir mūsų viduje Minties Derintojo buvimu. Tad tęskime kelionę pas mūsų Rojaus Tėvus - Rojaus Trejybę-AŠ ESU - nes tam mus ir prikėlė jau nauju pavidalu, bet mūsų asmenybės yra tos pačios, kurios bendravo ir Urantijoje. O šitas mūsų prikėlimas tai ir paliudija, kad Kūrėjo Tikrovė - tai vis nauji pasauliai, nauji patyrimai, mūsų kaupiami mūsų visų labui, ir kiekvieno asmeniniam stiprėjimui Rojaus Trejybės-AŠ ESU - Kūrėjo - Meilės Galia ir Šviesa. Tad ir padėkokime Kūrėjui drauge už mūsų šį pažadinimą, ir pašlovinkime tokį nuostabų Meilės Šaltinį ir Centrą. Gyvenimas yra puikus - tai Gyvasis Kelias be pabaigos - ženkime juo ryžtingai ir drąsiai, atsidavę Kūrėjo vedimui iš vidaus!
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2020-06-17 10:16:32
Kalnuose Jėzui buvo parodytas nuostabus vaizdas. Jis matė visą kūriniją apgaubtą nuostabiausių iš pačios absoliučios Sąmonės centro sklindančių meilės virpesių. Jie visi buvo matomi nuostabiausių atspalvių, kokių niekur jo materialios akys nebuvo mačiusios. Tai buvo toks džiaugsmo ir palaimos reginys, kuris jaudino sielą iš vidaus. Jis pravirko ir jautė ne tik palaimos būseną, bet ir neapsakomą dėkingumą savo ir visų Tėvui. Dėkingumą, kad galėjo ateiti Jo dėka į šitą pavidalą, kokiame jis buvo, ir patirti tokius nuostabius džiaugsmus ir skausmus, kokius patiria šitos žemesnės sąmonės tvariniai. Verkiau iš dėkingumo Tėvui už tokius patyrimus, kokių negali patirti jokia dvasia, kuri nebuvo įsikūnijusi žmogiškuoju pavidalu. Sunku būtų patikėti tokiais Jėzaus nuspalvitais giliu nuoširdumu ir dėkingumu dangiškajam Tėvui teiginiais, perteiktais apreiškimo knygoje Jėzus Kristus KALBU JUMS VĖL (54 – 26), jeigu pati nebūčiau stebėjusi, man parodytą nuostabų vaizdinį prieš penkis metus, kai dar gyvenau Kazliškių gatvėje. Šiuo metu gyvenu kitame Vilniaus rajone. Tuo metu matydavau ryškiai rožinį dangų keletą vakarų iš eilės, kai atsigręždavau į langą ir garbindavau Rojaus Trejybę. Stebėdama tą neapsakomą grožį, dažnai pagalvodavau, ar ir kiti žmonės mato tai, ką aš matau. Tuo metu buvau uždara ir su niekuo nesidalindavau savo patyrimais, be to, jie man atrodė visai nereikšmigi. Lyg šiol niekad niekur panašaus vaizdinio nesu mačiusi. Tik dabar suprantu šių parodytų vaizdinių prasmę. Jie buvo suteikti mano dvasios sustiprinimui. Vakar nuoširdžiai dėkojau dangiškajam Tėvui už patiriamą ir sunkiai pakeliamą vidinį emocinį skausmą, kurį sukėlė žmogus iš artimos aplinkos. Šiaip žmonėms nebūdinga dėkoti už patirtą skausmą ir panašiai, todėl tikriausia daugumos būsiu nesuprasta. Nuo kūdikystės ir kažkada naivumo pasekoje mano padarytos gyvenimiškos klaidos, tarsi šleifas tęsiasi per šį materialų gyvenimą. Kaip pasakyta liaudies patarlėje: ką pasėjai, tą ir pjauni. Kartais atrodo, kad jau niekad tai nesbaigs…. Būna tokių silpnumo akimirkų, kaip įvyko tą kartą, kad nebegali ilgiau slėpti skausmą savyje ir norisi pasidalinti su tave suprantačiu žmogumi. Vienintelis mane surantantis žmogus mano biologinė sesė, kuri pastaruoju metu sunkiai serga ir bet kada gali palikti mane. Jai nuoširdžiai atsivėrus, mane giliai sujaudino sesės pasakyti paprasti, o kartu nuostabūs žodžiai: Viskas praeis! Tikra tiesa, viskas praeina! Įveikus šio gyvenimo tarpsnio sunkumus ar iššūkius, kurie mus ugdo ir grūdina visuotine prasme, vėlau suteikiami kiti išbandymai. Sekančią dieną vis tik sesės atsiprašiau, kad sujaukiau jos ramybę. Keletą metų ji kenčia baisias fizines ir emocines kančias, nuoširdžiai pasitikėdama gydytojais, tikėdamasi pasveikti arba prarasdama bet kokią viltį. Kai palyginu savo ir jos problemas, tai yra nepalyginami dalykai bei nesuvokama jos kantrybė, neišpasakyta ištvermė. Po šio nelemto patyrimo galutinai supratau, kad bet kuriuo atveju privalau būti kantresnė ir išmintingesnė stiprindama save, o tuo pačiu kitus. Lyg šiol jaučiuosi negerai, kad silpnesnei mano sesei teko guosti ir stiprinti mane. Juk aš turiu ilgą Gyvojo Įtikėjimo patirtį ir žinojimą. O tai dar kartą ši patirtis akivaizdžiai parodė ir patvirtino mano seklų įtikėjimą ir pasitikėjimą Kūrėju. Dabar nuolat prisimenu sesers pasakytą teiginį: Viskas praeis. Stengiuosi būti stipria ir nedaryti tų klaidų, kurios atveda į aklavietę, kurios sujaukia būseną bei pasitikėjimą savimi. Visi mes turime karčių patyrimų, tik skirtingai juos priimame ar išgyvename. Žinoma, tai dalinai priklauso nuo mūsų giluminio įtikėjimo ir pasitikėjimo Kūrėju. Girdžiu urantų labai gražių intelektualių teiginių apie įtikėjimą, padėką už laisvą valią, bet ne žodžiai Kūrėjui svarbiausia, o veiksmai patvirtinantys mūsų žodžius. Kūrėjo Meilė auginama darbu, nuolankumu, kantrybe. Pagaliau supratau: gyvenimas sudarytas iš kančių akimirkų, kurias turime įveikti, nes liūdnos ir skausmingos patirtys dažniausiai mums suteikiamos sustiprinimui ar apmąstymams apie Tikrovę ir gyvenimo prasmę.
P.s. Šiandieną mano biologinė sesė Onutė paliko šį kančių pasaulį, paliko mane. Liko tik šviesūs mūsų bendravimo prisiminimai ir paprasti, bet nuoširdūs jos pasakyti žodžiai: VISKAS PRAEIS…
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2020-06-16 20:48:03
Visatos sunkumai ir planetinės kliūtys yra būtinos kaip mokymo pažinimo dalis, kuri užtikrina mirtingųjų tvarinių besivystančių sielų augimą ir vystymąsi, progresinį tobulumą. Žmogiškosios sielos sudvasinimas reikalauja betarpiško patyrimo, kada platus spektras realių visatos problemų yra sprendžiamas tokiu būdu, kuris lavina. Gyvulinė prigimtis ir žemesniosios valinių tvarinių formos palankia kryptimi nesivysto tada, kada aplinkybės yra lengvos. Probleminės situacijos, drauge su akstinų pasireiškimu, veikia drauge, jog sukeltų tokią proto, sielos ir dvasios veiklą, kuri galingai prisideda prie to, kad mirtingasis žengtų į priekį į vertingų tikslų pasiekimą, ir prie to, kad būtų pasiekiami aukščiausieji dvasinio likimo lygiai. 1719 – 01 Kokie nuostabūs Urantijos Knygos teiginiai, kuriuos sumaniau išanalizuoti ir išplėsti savo sampratos lygiu. Mano gyvenimiška patirtis visiškai atitinka šioms sampratoms citatoje. Aš pilnai sutinku, kad sunkumai ir kliūtys ar įvairūs iššūkiai skatina susimąstyti žmogų ir užtikrina jo dvasinį augimą ir vystymąsi link dvasinio tobulėjimo. Ir atvirkščiai, kai gyvenimo aplinkybės yra lengvos ir probleminių situacijų gyvenime nepasireiškia, tuomet nėra akstino ir poreikio žmogaus dvasiniam pabudimui. Suprantama, jog tai aktualu ne visiems mūsų broliams sesėms dvasioje. Tikrovėje tai aktualiausia gyvulinės prigimties ir žemesniosios kategorijos valiniams tvariniams, kurie negeba arba nenori įsiklausyti į mums kiekvienam suteikto Kūrėjo dieviškojo fragmento Minties Derintojo pasireiškimus ir tenkinasi vien esamomis aplinkybėmis. Žodžiu, į viską žvelgiama siauru požiūriu ir ribota samprata atmetant Aukščiausias Dvasines Vertybes. Gyvenant be dieviškosios Išminties, jeigu žmogų prislegia nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, dažniausiai jį užgožia didžiulė baimė ir nepasitikėjimas savimi. Baimė paprastai pasireiškia dėl pablogėjusios sveikatos, gamtos reiškinių ar stichijų pavojaus, dėl artimųjų netekties ar, kaip šiuo metu, dėl karūnos viruso išplitimo. Ne kartą asmeniškai drąsinau artimą sesę, kad atsisakytų baimės, nes tai dar labiau pablogins jos būseną ir sveikatą. Ilga gyvenimiška patirtis man sako, kad be Gyvojo Įtikėjimo žmogus žymiai sunkiau orientuojasi bet kokiose jam nepalankiose gyvenimiškose situacijose ir sunkiau jam pasiekiami vertingi tikslai bei išmintingi sprendimai. Šiuos mano žodžius patvirtina Urantijos Knygos teiginys: Žmogus niekada negali išmintingai išspręsti žemiškųjų klausimų arba įveikti asmeninių interesų savanaudiškumo, jeigu jis giliai nemąsto dievo aukščiausio valdžios akivaizdoje ir nepažvelgia į dieviškųjų prasmių ir dvasinių vertybių realybes. 1093- 02 Ne baimėje gyvenkime, o meilėje, siekiant aukščiausių dvasinių lygių ir nuoširdžiai pasitikint Kūrėju. Dar praeitame amžiuje L. Tolstojus yra pasakęs: jei gyvenimas tau nėra džiaugsmas tai tik todėl, kad tavo protas eina klaidingu keliu. Aš papildysiu, kada einama iliuziniu, o ne Tikrovės Gyvojo Įtikėjimo keliu be Kūrėjo širdyje.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2020-06-04 22:42:54
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]