Forumas: temos peržiūra
Kūrėjo Meilės patyrimas, ir troškimas Širdimi studijuoti Urantijos Knygą – kaip neatsiejama viena grandis.
Mylimieji, vis tik karantino pasekmes jausdami ir mes, kai kurie negalintys eiti į mums įprastus darbus, nors be jokios baimės mielai sutiktume, dabar turime puikią galimybę atiduoti savęs daugiau dvasinių šaltinių studijoms.
Aš irgi dabar atostogaudama, nors veiklos vis tiek yra, bet su didžiausiu malonumu nuo pradžių pradėjau studijuoti Urantijos Knygą dar kartą. Dažnai susimąstau, kiek daug informacijos mes turime mums pateiktos tiek mūsų Forume, tiek apreiškimuose, tarp kurių yra ne tik Urantijos Knyga, bet ir Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl, Rojaus Trejybės Akimirkos Amžinybė, Gyvoji Tyla bei dabar dar ruošiamas išleisti – Meilės Galia – apreiškimas – štai kokią gausą drauge dar ir su Algimanto mokymais – iš tikrųjų tai Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymai, perteikiami jo lūpomis – mes turime Šviesos, kuriai aprėpti net ir kasdien studijuojant, vis tiek rytoj ir dar rytoj, ir taip kiekvieną – rytoj – mums atsivers vis nauji, nepažinti klodai ir studijoms niekada nebus – užteks – tik jeigu, žinoma, mes atversim save pirmiau, o ne atvirkščiai. Mūsų mylimiesiems Tėvams.
Nesant noro atverti savo Širdį Rojaus Trejybei-AŠ ESU, to noro niekas mums ir nepridės. Nėra nieko skausmingesnio kaip neturėti traukos prie Tėvų, arba, kai tai užsikloja kitkuo. Ir priešingai, nėra nieko nuostabesnio ir tyresnio, kaip jausti troškimą išlieti save savo Vieninteliams ir Mylimiausiems, savo Tėvams. Tas atsakas, į tavo Širdies kalbą Tam, kurį tu myli ir trokšte trokšti, kad tavoji meilė tik gilėtų, stiprėtų, augtų ir nuolat Gyvai pulsuotų dar stipriau patiriama – ir yra realus atsakas dar gilesnio Meilės patyrimo jausmo.
Ir kokia kintanti ta būsena, mūsų mirtingųjų, tačiau koks nekintantis, bet vien tik Mylintis yra mūsų Mylimas Tėvas, Amžinoji Motina, Begalinė Motina –AŠ ESU. Aš studijuoju šiuo metu penktąjį Urantijos Knygos dokumentą, negaliu atsižavėti tuo, kas mums pateikiama. Jau vien kokie nuostabūs ir kiek atskleidžiantys tų pirmųjų dokumentų skyrių pavadinimai – Dieviškasis Gailestingumas, Dievo Meilė, Dievo Gerumas, Dieviškoji Tiesa ir Grožis, Dievo Begalinė Galia ir Dievo Esamumas Visur.
Štai, kas gi gali būti nuostabesnio žinoti – Dievo Esamumas Visur – o tai juk, mes jau žinome – ir mūsų viduje. Ir čia pats laikas džiugiai žiniai prisiminti – Kūrėjas yra Gyvas, Jis yra kiekvieno viduje ir kiekvienas Jį gali patirti – skelbia Algimanto Evangelija. Juk tai tikras Išlaisvinimas, savojo vidaus išlaisvinimas žinant tokią nuostabią žinią, o tada ir imant patirti jos Gyvumą. Tai yra atveriant save, išsipasakojant ir pasidalinant – viskuo – su savo pačiais brangiausiais Asmenimis Rojaus Trejybe-AŠ ESU, gyvojoje komunijoje, kad pajaustume, koks gi yra – Laisvės pojūtis. Būti Laisvam nuo ydų, nuo pykčio, baimės, nuo paprasčiausio susierzinimo. Tiesiog gyventi taip, kaip tu jauti tave veda tavo ir mūsų visų Mylimieji Tėvai.
„Tėvas nori, kad jo visi tvariniai asmeniškai bendrautų su juo.“ (0063-06)
Man dabar iš pasąmonės iškilo vienas teiginys, kažkada girdėtas – kad Tėvas reaguoja į kiekvieną nuoširdų savojo vaiko, net menkiausią vidinį impulsą, nukreiptą Jam. Ir tai tikra Tiesa. Tačiau noras turi būti nesuvaidintas, jį tiesiog tokį turi, arba ne. Bet gi mes patiriame – vos susilpniname savo komuniją su Tėvais, mums ima kažko stigti ir mes tampame tarsi nesavi, pasimetę ir besiblaškantys, nes būtent gyvasis ryšys su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, mus ramina ir stiprina iš vidaus, įneša į mūsų vidų kažkokio stabilumo ir Tikrumo jausmo.
Kaip dažnai mes susimąstome apie mūsų Vidinio Gyventojo – Tėvo dalelės – Minties Derintojo – mums atsidavimą, vesti mus taip, kad mes jau dabar rinktumėmės sprendimus tokius, kurie užtikrintų mūsų žengimą į priekį amžinojo gyvenimo reikaluose.
Iš Urantijos Knygos mes žinome, koks nesavanaudiškas ir atsidavęs Minties Derintojo darbas yra savo apsigyvento tvarinio prote-mąstyme. Ir tik pats mirtingasis savo valia, būdamas savanaudiškas ir pasireikšdamas tinginyste gali atstumti ir dažnai atstumia savo Ištikimojo Vedlio atsidavimą vesti mus per visus Urantijoje patiriamus sunkumus ir išmėginimus taip, kad vis tiek, kad ir kas nutiktų, išliktum savimi ir vis tik įžvelgtum didesnes perspektyvas ne tik šio pasaulio, bet ir amžinybės mastu jau dabar.
Nė vienas savęs nepagirsime, jei pajausime, kad aptingome, kad laiko lieka vis mažiau ir mažiau atsiversti dvasinius šaltinius. Tikrai nedžiugins pasekmės ir to, kuris gyvąją Šviesą pažino, bet dabar galbūt pasirinko gerti tarsi nekaltą, bet žemesnį laiptelį atitinkančią klaidinančią informaciją, kuri tik sujaukia protą, ir jokiu būdu neišlaisvina taip, kaip išlaisvina Urantijos Knygos Gyvoji Šviesa, o dar daugiau mūsų pačių atsivėrimas mūsų Tėvams, ir tada net ir Urantijos Knyga, mes jau žinome Algimanto dėka, nebus užantspauduota, tai yra bus išplėsta.
Tačiau ir tai, kad mūsų vidus su didžiuliu troškimu gerte geria gyvąją Šviesą, Urantijos Knygos Dvasinio Mokytojo praplėstų teiginių Šviesą, yra Minties Derintojų nuostabus darbas su mūsų kiekvieno protu. Todėl mes esame net labai atsakingi už savo mąstymą ir patys – kur mes save trokštame nukreipti. Sąmoningai patys renkamės kuo norime būti, kaip norime gyventi. O ko gi gali norėti labiau, nei – pajausti Tėvišką Meilę savyje.
Gali turėti pilną drabužinę madingų drabužių, gali turėti puikų automobilį, gali turėti prabangų namą, bet vidus be Kūrėjo patiriamos Meilės jausmo šaukšte šauks iš ilgesio, bus nyku ir šalta tarp tų blizgesių, o norėsis – šilumos ir tikrumo jausmo, kuris taip pat turės būti išsaugojamas tiktai pastangų dėka. Ir čia viskas susiję, bet visada priekyje išliks – gyvasis ryšys su Tėvais – tai yra individualus ir kolektyvinis Kūrėjo garbinimas. Štai tada ir alkis dvasinių šaltinių studijoms, o tada mes veiksime su Tėvais taip, kaip Jie mus veda. Veiksime. Visų labui gyvensime.
Tai ir studijos, ir noras dalintis savimi su visais – o kuo tu gyveni šiandien? – irgi yra veikimas Visumos labui.
Vakar, šeštadienio rytą, man niekaip nepavyko prisijungti prie gyvųjų pamaldų per skaipą. Taip širdį suspaudė, bet ką padarysi. Maždaug kaip tik tuo metu, kada baigėsi gyvosios pamaldos, mieloji Daiva iš Panevėžio, man atsiuntė įrašą ką tik pasibaigusių pamaldų. – O, aš kaip tik dabar buvau beišeinanti iš namų, kad pabėgioti, tai kaip tik klausysiu tavo man atsiųsto įrašo. Nuostabu. Ačiū tau labai. – Ačiū tau sakau ir dar kartą Daiva, už tavo nuoširdų rūpestį, kad gyvųjų pamaldų įrašas mane pasiektų taip profesionaliai greitai.
Taigi, taip ir padariau. Bėgiodama per ausinuką klausiausi garbinimo, jūsų mielieji nuostabaus Kūrėjo garbinimo, ir buvo nepaprastai gera ir lengva Širdyje, kad vyksta Kūrėjo šlovinimas, kad yra gyvoji šventovė, kad esate jūs, kiekvienas. Kiekvieno balsą gera girdėti, o iš tikrųjų jausti virpesiais, kiekvienas unikalus ir nepakartojamas savuoju atsivėrimu garbinant mūsų Mylimiausius Tėvus. Nuostabi Šiluma sklido iš jūsų.
Dabar aš bėgioju nemažą atstumą, bėgu prie Neries upės, kurią pribėgu už keleto kilometrų nuo namų. Beveik kiekvieną kartą prieinu ir prie pat vandens. Šitame laikotarpyje, kai visą šalį apraizgęs karantinas, aš ir atradau, kad galiu gi pasidžiaugti Neries grožiu, kas kad dar nežaliuoja aplink, bet vanduo ir gyvūnija virš jo ir jame priverčia sustoti. O kokie nuostabūs garsai aplink, atrodo, kad būčiau atsidūrusi kažkur kitame pasaulyje, ir tai tiesa, nes vos tik vėl sugrįšiu nuo Neries kranto, mažyčiu kalniuku į plentą, vaizdas toks pat kaip ir kasdien – žmonių juk galima sakyti aplink tai nėra. Mašinų – nedaug. Ten kur aš bėgioju, prabėgu ne vieną kolektyvinį sodą, ir kas liūdniausia – žmonių lauke nesimato. Nesimato. Vienas kitas, kai skaisčiau saulutė pašviečia.
Lauke, kur tik einu, bėgu, važiuoju – visur atrodo kaip laikas sustojęs. Jaučiasi baimė žmonių dėl susidariusios situacijos. Jaučiasi virpesiais. Ir koks kontrastas gyvosios pamaldos ir mūsų atverta Kūrėjui Širdis ir aplinka, kurioje mes esame. Tačiau ir tai dar ne viskas, nes Kūrėjo patiriami virpesiai iškelia virš tos aplinkos, kuri nepatiriant gyvosios Šviesos iš tiesų prislėgtų ir spauste spaustų prie žemės.
Prieš pat šį savaitgalį, o pasirodo Velykų, penktadienio rytą su Viktorija ir Kotryna, autobusu išvažiavome į miestą. Vyksime į Šviesos Namus, kad ant durų užkabinti nediduką skelbimą, kad gyvosios pamaldos vyks per skaipą, iki kol pasibaigs karantinas. Gal kas neturi galimybės naują informaciją perskaityti internete, tai jiems ir užklijuosime paaiškinimą, jeigu netyčia atėję, ras duris žinoma, užrakintas.
Perėjome mes visos trys Laisvės alėją, žmonių yra, visi su kaukėmis. Viktorija taip pat užsidėjusi savąją, nors kai nėra žmonių šalia, aš paraginu ją savąją nusiimti. Sunku kvėpuoti. Kotryna savo užsidėjusi taip pat, jai pramoga, linksma. Nukritusi jos ta kaukė žemiau nosytės, bet vis tiek ir ji nenusiima savosios. Akytės tik dairosi visur iš po to užkabinto daikto ir smalsiai, bet tuo pačiu liūdnai, žvelgia į aplinką.
Mano kaukė mano paltuko kišenėje. Lauke, kur nėra susibūrimo, nesinori man jos. Man ji iš tikrųjų trukdo matyti ir jausti. Tai kur yra galimybė, aš savąją nusiimu. Ir kai aš žiūriu į aplinką, žiūriu į žmonių baimingus žvilgsnius, aš tikrai jutau tars būčiau kokiame filme, kai aplinka tokia kaip nereali, ta baimė nereali. Einu ir galvoju – virusas, koks virusas? Bet gi jis yra. O tu tarsi plauki pro šalį.
Kadangi neturėjome namuose lipnios juostos, kurios reikia skelbimui prie durų Šviesos Namuose priklijuoti, nusprendėme nueiti jos ir dar keleto maisto produktų, nusipirkti į Akropolyje esančią Maximą. O vat jau čia, visiškai kitoks scenarijus. Įėjome į Akropolio pastatą, priėjome parduotuvę, prie pat įėjimo stovi apsauginis. Rimtu veidu, užstojęs beveik visą įėjimą. Mes visos trys buvome sąžiningai su kaukėmis, o aš netgi ir su dar iš darbo atsineštomis daugkartinėmis guminėmis pirštinėmis. Tą pačią akimirką, kai apsauginis galvojo ką čia dabar daryti su mumis trimis – leisti ar neleisti – lyg žengė žingsnį, kad užstoti mums kelią, aš Viktoriją su Kotryna paraginu užsidėti vienkartines pirštines, kurias jos gražiai nusikabina, užsimauna ant savo mažų rankyčių ir apsauginis neturėdamas ko prisikabinti, mus tokiu pat rimtu veidu praleidžia į parduotuvę.
Parduotuvėje ne iškart, bet imame pastebėti, kad pilna prikabinta lentelių, su įspėjimais – raudoname lape, juodomis raidėmis užrašyta laikytis vieno ar dviejų, nepamenu, metrų saugaus atstumo vieniems tarp kitų. O kaip prasilenkti tarp siaurų lentynų? Darosi nemalonu čia būti. Pirkėjai tokie išsigandę, sukasi kiekvienas savo rate, bet visi pikti tokie, nuleidę galvas. O jau kai pasigirsta per garsiakalbį įsakmus, garsus, kone rėkiantis moters balsas, perspėjantis žmones laikytis saugaus atstumo – pasijunti kaip koks nusikaltėlis – tarsi tu kažką blogo padarei vien būdamas čia. Visos trys beveik vienu metu nusprendžiame eiti iš čia kuo greičiau. Nesvarbu tas maistas, o ir kiek jo iš tikrųjų mums jo reikia..
Tik išėjusi iš parduotuvės, susimąsčiau, kad nemačiau nė vieno vaiko. Apskritai lauke vaikų nėra. Ir tik dabar supratau kodėl žmonės į mane keistai žiūri – juk vaikai kaip ir turi namuose – saugiai – sėdėti.
Tai štai, koks skirtingas patyrimas vaikščiojant Laisvės alėja ir parduotuvėje. Bet žinote, man patiko vakar vakare Urantijos Knygoje – o aš kas vakarą vaikams skaitau Ketvirtąją apreiškimo dalį – perskaityta viena mintis, kurią dabar, rašydama atsiminiau. Ir nors tai buvo parašyta ryšium su tarp Jėzaus apaštalų ir Jono mokinių kylančiais ginčais, kai jie turėjo mokytis gyventi kartu, bet iš dalies tiks ir dabartinei situacijai kokią matome aplink.
„Jie padarė svarbų atradimą, pamatę, jog daugybė žmogiškųjų sunkumų tikrovėje ir neegzistuoja, jog didelę dalį aktualių problemų sukuria perdėta baimė ir pagimdo išaugęs nerimas, kuris neturi pagrindo. Jie sužinojo, jog visus tokius gluminančius dalykus geriausia tvarkyti paliekant juos ramybėje; išeidami poilsio jie paliko šias problemas tam, kad jos pačios išsispręstų.“ (1611-04-02)
Puiki Šviesos mintis, iš tikrųjų visiems šios dienos karūna viruso įtakoje atsidūrusiems skubėtojams – valdantiesiems – kurie sėja vis didesnę baimę neišmintingais sprendimais, o tada tai įtakoja net ir visos planetos mirtinguosius. Bet argi juos tai pasieks?
Tačiau pasiekia mus, kurie nuoširdžiai atsiduodame nuoseklioms Urantijos Knygos studijoms. Tebūnie tai mūsų poilsis, toks, kuris mus paverčia Gyvais ir Mylinčiais. Veikiančiais ir niekada netinginiaujančiais.
Gyvasis Kelias – nėra tinginių kelias. Gyvasis Kelias mėgsta nuoseklumą, ir tvarką. Tačiau, net ir tai, kas gali atrodyti chaotiška, Tikrovėje išlieka tvarkingu judėjimu į priekį.
Atsimenu kažkada mums pasakytus Algimanto žodžius – Nebijokite, Urantijos Knygą jūs visada galėsite studijuoti, kad ir kokios bus aplinkybės. – Štai mums ir stipriau nei įprastai pakitusios aplinkybės, o Urantijos Knyga kaip laukė, taip ir laukia nuoširdžių skaitytojų, tokių, kurie skaito Širdimi, jaučia ir kalba Širdimi.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė ir Palaima, Vita
2020-04-12 16:26:07
Komentarai
Rašau dažniausiai tai, ką matau savo aplinkoje ir remiuosi Urantijos Knygos išmintingais teiginiais. Pasidalinu tuo, kas man atrodo nepriimtina, kas mane labiausiai neramina. Niekada nesiimu vertinti globalių problemų, nesu dar tiek išprususi dvasine prasme, kaip dvasinis mokytojas Algimantas ar kiti urantai. Tie urantai, kurie yra pasitraukę iš Rojaus trejybės – Aš Esu Šventovės, vargu ar individualiai gebės pakilti ant aukštesnio dvasinio laiptelio. Juk dažniausia būna atvirkščiai. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad kauniečiai urantai aktyviai lanko Rojaus Trejybės – Aš Esu Šventovę ir siekia Dvasinės Tikrovės pažinimo. Pasidalinsiu šio ryto neįprastu ir nepriimtinu man pastebėjimu. Kartais rytais balkone mėgstu pasidžiaugti kieme suvešėjusia pavasario žaluma ir stebėti vaikščiojančius balandžius, varnas. Šį kartą mano dėmesys nukrypo į močiutę vedžiojančią šunį. Mano pastebėjimu ji labai rūpinosi savo šuneliu, bet piktai baidė prie jų besiartinančias varnas ir balandžius. Tuomet pagalvojau, bet gi visus Dievo kūrinėlius reiktų vienodai mylėti. Kieme gyvenančių varnų pora sakyčiau per daug tapo drąsios, labai jau pasitiki žmonėmis. Esmė ta, kad jas pripratinome pavaišindami maistu. Tačiau labiausiai nustebau pamačiusi, kai ši senyva moteris demonstratyviai numetė plastikinį maišelį prie mūsų namo. Būdama balkone, aš nesiteikiau ją sudrausminti. Kitu atveju, tikrai būčiau paprašiusi pasiimti savo šiukšlę ir nunešti į šalia esantį konteinerį. Sakykime, tai smulkmena. Bet iš patirties žinau, kad viskas prasideda nuo smulkmenų, ir mane tai liūdina. Pavasarį atgimusi gamta, puošiasi ir mus džiugina, o žmonės nepajausdami ir neįvertindami to grožio, ją teršia. Dar suprantu, kai neatsakingai elgiasi paaugliai, bet šios senyvos moters veiksmas tikrai buvo nepriimtinas. Įsivaizduokime, argi tokia močiutė gali būti geras pavyzdys jaunimui, pati neturėdama elementarių vertybių. Žinoma, ne. O tokių žmonių kol kas dauguma. Tad suprantama, kodėl visuomenėje tiek daug netinkamai besielgiančių ir neatsakingų žmonių. Žinau, jog nėra paprasta pamokyti ar pasakyti geranorišką pastabą nepažįstamam ir kitaip mąstančiam žmogui. Man asmeniškai išminties daug suteikia Urantijos Knygoje pateikti Jėzaus mokymai. Jėzus žmonėms galėjo padėti tiek daug, kadangi juos mylėjo taip nuoširdžiai. Jis iš tiesų mylėjo kiekvieną vyrą, kiekvieną moterį, ir kiekvieną vaiką. Jis galėjo būti toks tikras draugas dėl savo nuostabios įžvalgos – jis taip visapusiškai žinojo, kas yra žmogaus širdyje ir prote. Jis puikiai suvokė žmogiškuosius poreikius, protingai nustatydavo žmogiškuosius troškimus. 1874 – 07 Šie Jėzaus mokymai dažnai padeda suprasti, kaip pasielgti su žmonėmis neįprastomis aplinkybėmis. Jėzus yra pasakęs: Žmonės, jeigu jūs esate apšviesti tiesos ir iš tikrųjų žinote, ką darote, tuomet jūs esate palaiminti; bet jeigu dieviškojo kelio jūs nežinote, tuomet esate nelaimingi ir jau esate įstatymo pažeidėjai. 1655 – 02 Štai Jėzaus buvo pasakyta, kaip svarbu siekti dieviškos tiesos ir šviesos, kai mūsų gyvenime vis dar tiek daug blogio. Vienas iš jų, kad miesto vaikai neturi jokių galimybių įgyti darbinių įgūdžių. To pasekmė, kad visuomenėje daug energingų jaunų žmonių nenorinčių dirbti jokio darbo ir, neįgiję jokios profesijos, dalis jų stengiasi gyventi iš pašalpų ar aukų. Žmonės kažkada gyvenę arčiau gamtos, buvo susieti su darbine veikla savo aplinkoje, tad ir jų vaikai buvo pratinami darbuotis, nuo mažų dienų buvo ugdomi jų darbiniai įgūdžiai. Tai žinau iš savo gyvenimiškos patirties, kadangi nuo mažumos buvau pratinama prie darbo, nes augau ūkininko šeimoje. Urantijos Knygoje Jėzaus yra pasakyta: sugebėjimas yra tai, ką jūs paveldite, tuo tarpu įgūdžiai yra tai, ką jūs įgyjate. Gabumai rodo toliaregiškumo dovaną; įžvalgią viziją. Neapsigaukite dėl nesąžiningo laimėjimo gundančių atlygių; norėkite įtemptai dirbti dėl vėlesnio atlygio, kuris yra neatskiriamas nuo sąžiningų pastangų. Kaip ieškantis malonumo tu visada turėtumei stengtis būti gamintojas, o taip pat ir vartotojas 1779 - 03 Visuose Jėzaus mokymuose galima įžvelgti, kaip žmogus gali pasireikšti pačia geriausia prasme. Jeigu kažko trokšti turėti, privalai kažką duoti visumos labui, savo gyvenimą įprasmindamas ir siedamas fizine arba protine veikla. O darbiniai įgūdžiai ir atsakomybė įgyjami nuo mažumos tik turint gerą tėvų, senelių ar mokytojų pavyzdį.Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2020-05-27 22:43:10
Dvasinis gyvenimas milžinišku laipsniu padidina tikrąją savigarbą. Bet savigarba nėra žavėjimasis savimi. Savigarba visada yra suderinta su meile ir tarnavimu savo bičiuliams. Neįmanoma gerbti savęs didesniu laipsniu negu jūs mylite savo artimą: vienas yra sugebėjimo matas kitam. Laikui einant, kiekvienas tikras tikintysis ima vis sumaniau savo bičiuliams skiepyti meilę amžinajai tiesai. 1740 -02 Nuostabu, kai urantų bendravimas ir amžinųjų tiesų skleidimas yra paremtas mums suteiktais išskirtiniais Apreiškimų Šaltiniais: Urantijos Knyga, Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl, Akimirkos Amžinybė, Gyvoji Tyla. Be Urantijos Knygos aš neįsivaizduoju dabartinio savo gyvenimo. Šios knygos mums suteikia šviesos, išminties, stiprybės ir kitų dvasinių vertybių, kurios išplečia mūsų giluminį požiūrį ir stiprina įtikėjimą. Pasirinkus Gyvąjį Įtikėjimą, pasikeičia ir gyvenimo kokybė. Į viską žvelgiama kitomis akimis: labiau vertinamas teisingumas, gailestingumas, ramybė, išmintis ir visa, kas pagrįsta vien meile ir širdimi. Urantijos Knygoje pasakyta: Neįmanoma gerbti savęs didesniu laipsniu negu jūs mylite savo artimą. Iš patirties žinau, jei neturi savigarbos ir dieviškos meilės, tai negali atitinkamai gerbti savo bičiulius ir artimuosius. Suprantama, kad tai apsprendžia ir daugelis kitų žmogaus charakterio savybių: intelektualinis lygis, teigiamas požiūris, išmintis, taktiškumas, pakantumas ir kitos vertybės. Taktas yra visuomeninės svertų sistemos atramos taškas, o pakantumas yra didžios sielos skiriamasis ženklas. Jeigu jūs turite šitas retas ir nuostabias dovanas, tai su laiku jūs tapsite dėmesingesni ir sumanesni savo vertose pastangose vengti visų nereikalingų visuomeninių nesusipratimų – sakoma Urantijos Knygoje. 1740 - 05 Sumanesniais tapę, išvengsime ir asmeninių nesusipratimų artimųjų tarpe bei nesusireikšminsime šiame gyvenime. Pastaruoju metu kiekviena diena mums tapo pilna iššūkių ir kliūčių. Netgi gamta tapo nenuspėjama ir siunčia mums visokius išbandymus. Tik su Kūrėju įmanoma nugalėti visus sunkumus, nepalūžti ir gyventi neaimanuojant bei nepanikuojant. Po vieno menkaverčio ir neišmintingo pokalbio apie skiepus, tarp manęs ir dukros įvyko nemalonus susipriešinimas. Ši patirtis man bus gera pamoka ateičiai. Ji priminė Jėzaus pasakytą mokymą apie savigarbą ir pakantumą. Po keletą dienų dukra parašė man nuoširdų jaudinantį laišką. Pajutau atsakomybę atitaisyti klaidą už savo neišmintingą pokalbį su dukra. Mano mergaitės suvokimas kitoks, ji yra kitame dvasinio suvokimo lygyje. Perskaičiusi jos laišką, negalėjau nei pritarti jos nuomonei, nei paneigti. Dukros supratimas dažniausiai paremtas vien intelektualiu lygiu kaip daugelio šiuolaikinio jaunimo. Mano brandi patirtis ir požiūris yra visai kitoks. Daug metų studijuodama Urantijos Knygą ir lankydama Rojaus Trejybės - AŠ ESU Šventovę, aš nuolat augau ir tobulėjau dvasiškai. Mano supratimu Kūrėjas yra viso ko priežastis, o ne vien pervertinami moksliniai atradimai ir pasiekimai. Daugelis mūsų dvasinių brolių ir mano dukra pirmenybę teikia mokslui. Jokiu būdu nepaneigiu nei medicinos, nei kitų mokslo atradimų ir pasiekimų, bet iš esmės vadovaujuosi savo patirtimi ir širdimi. Tikiu, kad absoliučiai viskas turi būti paremta Kūrėjo Galia ir Išmintimi. Pasitelkusi pakantumo ir savigarbos jausmą, stengiuosi visus suprasti, o ne teisti. Labai dažnai sunku išvengti didelės dalies nemalonumų ir nelengva prisiderinti dėl kito žmogaus emocinio prisiderinamumo stokos, ypač kurie neigia Gyvojo Įtikėjimo Tiesas, vienintelės Tikrovės Kelią. Urantijos Knygoje teigiama: Dvasioje jūsų pilietybė yra danguje, materialiame kūne, jūs vis dar tebesate žemės karalystės piliečiai. Cezariui atiduokite materialius dalykus, o Dievui atiduokite dvasinius. 1740 – 04 Vykdydami dangiškojo Tėvo valią, kaip mokė Jėzus, ir atspindėdami Jo Meilę, gyvenkime veikdami vardan visų gerovės. Belieka melstis už tuos, kurie dar nesuvokią Kūrėjo Galios ir Viršenybės. Labai norėčiau kuo mažiau matyti liūdnų veidų, negirdėti žinių apie susipriešinusius žmones. Karantino metu ypač dažnai pasigendu besidžiaugiančių ir krykštaujančių vaikų. Tikroji religija yra sumanyta tam, jog sumažintų egzistencijos įtampą, ji išlaisvina įtikėjimą ir drąsą kasdieniniam ir nesavanaudiškam tarnavimui. Įtikėjimas skatina dvasinį gyvybingumą ir teisų vaisingumą. Jėzus savo apaštalus nuolat mokė, kad nė viena civilizacija negalėtų ilgam išlikti, jeigu prarastų tai, kas jos religijoje yra geriausia. Jis vis atkreipdavo apaštalų dėmesį į tą didžiulį pavojų, kada religinį patyrimą pakeičia simboliai ir ritualai. 1727 - 03
Su Kūrėjo Meile
adolfina
2020-05-14 21:18:20
Miela Adolfina, įdomus dalykas atsitiko. Vakar vakare, kai tu apmąstydama Urantijos Knygos tavo vidų itin paliestus teiginius-citatas kėlei į Forumą, dar gi juos papildydama savaisiais Šviesos apmąstymais, aš tuo pačiu metu – vakare – taip pat skaitydama Urantijos Knygą, sustojau ties viena ilga pastraipa, kurią – lygiai tokią pačią – šiandien dieną perskaičiau – pirmąją – tu ir pradėjai analizuoti savojo komentaro pradžioje, šioje temoje.
Skaitau, ir galvoju, ar čia man rodosi, ar tai ta pati mano vakar vakare skaityta pastraipa apie kurią aš mąsčiau. Koks nuostabus sutapimas. Tik.. kol aš mąsčiau – tu veikei. Štai kokia šaunuolė. Bet pamąstysim dabar kartu.
Tiesa, šitą pastraipą – visą – Urantijos Knygoje aš apsibraukiau prieš metus kitus.
Kalbėdamas tiems, kurie susirinko, Jėzus pasakė: "Daugelis iš jūsų, sergantys ir kenčiantys, esate čia dėl savo ilgamečio klaidingo gyvenimo. Vieni kenčiate nuo laiko nelaimingų atsitikimų, kiti dėl savo protėvių klaidų, tuo tarpu dar kiti kovojate, kadangi jus spaudžia jūsų žemiškosios egzistencijos netobulų sąlygų kliuviniai. Bet manasis Tėvas dirba, ir aš tikrai noriu dirbti, kad jūsų žemiškoji padėtis pagerėtų, bet ypač, kad būtų užtikrintas jūsų amžinasis gyvenimas. Nė vienas iš mūsų negalime padaryti daug dėl to, kad pakeistume gyvenimo sunkumus, tol, kol neatrasime, jog šito nori Tėvas danguje. Pagaliau, mes visi esame įpareigoti vykdyti Amžinojo valią. Jeigu jus visus būtų galima išgydyti nuo jūsų fizinių negalavimų, tai jūs iš tikrųjų stebėtumėtės, bet būtų net ir didingiau, kad jūs būtumėte apvalyti nuo bet kokios dvasinės ligos ir išgydyti nuo visų moralinių ligų. Jūs visi esate Dievo vaikai; jūs esate dangiškojo Tėvo sūnūs. Laiko pančiai gali atrodyti, jog sukelia jums kančią, bet amžinybės Dievas jus myli. Ir kada tikrai ateis teismo metas, tada nebijokite, jūs visi tikrai patirsite, ne tik teisingumą, bet ir didžiulį gailestingumą. Tikrai, tikrai, sakau aš jums: Tas, kuris išgirsta karalystės evangeliją ir tiki į šitą mokymą apie sūnystę su Dievu, turi amžinąjį gyvenimą; tokie tikintieji tikrai jau eina nuo teismo ir mirties į šviesą ir gyvenimą. Ir artinasi toji valanda, kada net ir tie, kurie yra kapuose, tikrai išgirs prisikėlimo balsą." 1649-03
Šitas periodas Jėzaus gyvenime, buvo būtent tas, kai dabar žmonės pas jį miniomis ėjo, kad būtų išgydyti nuo ligų, fizinio kūno ligų. Pas Jėzų ėjo, kaip pas fizinio kūno negalavimų gydytoją, ir apaštalai troško, kad Mokytojas gydytų tuos nelaimingus mirtinguosius, kaip jie suprasdavo stebuklingai pagydydamas – tokiu būdu būtų laimėta, kad daugiau sielų pradėtų tikėti į karalystę.
Tačiau, tai ne tas kelias, kuriuo pasirinko eiti Jėzus. Ir nors Mokytojas nevengė gydyti sergančiuosius, bet jis visada stengėsi apaštalus apšviesti, kad yra pavojus, kai fizinis tarnavimas gali užgožti dvasinį, ir jis prašė nesistengti jo atitraukti nuo Tėvo Valią atitinkančių reikalų.
Minios plūsdavo, kad būtų išgydytos nuo fizinio kūno sunkumų, bet ne tam, kad išgelbėtų savąsias sielas. Ir kaip sakoma mūsų su Adolfina, pasirinktos citatos pradžioje, kad daugelio negalavimai yra dėl klaidingo gyvenimo, gal nelaimingų atsitikimų, kitų gi dėl protėvių klaidų ir t.t. Ir iš tikrųjų kiekvienas mes turime savo vingius, kuriais žengiame su didesnėmis ar mažesnėmis pasekmėmis. Tačiau, čia aš prisimenu kitą vietą iš Urantijos Knygos apreiškimo, ir ji paaiškina dar platesnį požiūrį visų susirgimų ir daugybės žmonių negalavimų.
Pamenate, kai per akimirksnį buvo išgydyti šeši šimtai aštuoniasdešimt trys vyrai, moterys ir vaikai. Prieš atsitinkant šiam didingam įvykiui, Jėzus, tuo metu buvęs Zabediejaus namuose, išėjo į lauką tam, kad pamatytų tą beveik vieno tūkstančio nesveikųjų minią, ir štai kas buvo pasakyta toliau.
Šitų nesveikų mirtingųjų vaizdas, vyrai, moterys, ir vaikai, kenčiantys didele dalimi dėl klaidų ir blogų poelgių, kuriuos padarė jo paties visatos administracijos Sūnūs, kuriais jis pasitikėjo, ypatingai sujaudino Jėzaus žmogiškąją širdį ir metė iššūkį šito geranoriško Sūnaus Kūrėjo dieviškajam gailestingumui. Bet Jėzus gerai žinojo, kad jis niekada negalėtų sukurti stipraus dvasinio judėjimo ant grynai materialių stebuklų pamatų. 1632-06
Štai ką būtent pamatė Jėzus, ir ką žinome mes, urantai – kad visos ligos yra taip, dėl klaidingų priimtų praeityje sprendimų, bet gelmė yra būtent Liuciferio maišto pasekmė. Citatoje taip pat pasakyta – kuriais jis pasitikėjo – ir štai kas sukėlė Jėzui skausmo, kad tie, kuriais jis pasitikėjo tapo išdavikais, ir kaip jis turėjo jaustis dabar, matydamas tą minią kenčiančiųjų ir žinodamas giluminę priežastį tokio prieš jį dabar matomo skausmingo vaizdo. O ką davė vis tik tas nepaprasto gailestingumo pasireiškimas – minios išgydymas? Išgydyti mirtingieji nepatyrė nuolatinės dvasinės naudos, netapo jie karalystės šviesos nešėjais.
Toliau, pirmoje citatoje buvo pasakyta – Bet manasis Tėvas dirba, ir aš tikrai noriu dirbti, kad jūsų žemiškoji padėtis pagerėtų, bet ypač, kad būtų užtikrintas jūsų amžinasis gyvenimas.
Ir kokios man dabar kyla mintys, kad tas Tėvo darbas ir yra Minties Derintojo veikimas mūsų prote, tačiau tas Minties Derintojų veikiamas yra toks, kad nebūtų atsisakyta mirtingojo viduje Gyvojo Kelio, daugelio jau ir po prisikėlimo, nes dar čia, Urantijoje, deja, būna priimtas vis tik klaidingas sprendimas pasukti lengvesniu takeliu.
Ir Jėzus trokšta bendradarbiauti su mirtinguoju, padėdamas mums – atsakydamas mums į mūsų nuoširdžias maldas, daugybę klausimų, kurie gi kamuoja mirtingojo protą, kai Išmintis negali taip lengvai tekėti, kaip norėtųsi, kad tekėtų palengvinant mums mūsų gyvenime nešamą naštą, kuri, jeigu einama Gyvuoju Keliu, nėra našta tokia, kad mus prislėgtų.
Toliau, manoji citata tęsiasi kiek ilgėliau, nei Adolfinos pasidalinta, ir joje, beveik pabaigoje yra taip parašyta – Laiko pančiai gali atrodyti, jog sukelia jums kančią, bet amžinybės Dievas jus myli. Ir kada tikrai ateis teismo metas, tada nebijokite, jūs tikrai visi patirsite, ne tik teisingumą, bet ir didžiulį gailestingumą. – Ir kokios mintys man kyla dabar, perskaičius tai ir apmąsčius, tai, kad – kiekviena mūsų sankryža ir yra tas išbandymas, pagal kurį jau dabar apie mus yra sprendžiama, pagal kurį jau dabar esame atpažįstamas, kaip tas, kuris ne tik, kad norime, bet ir Širdimi žengiame ten, kur kiti žengti nenori. Kaip tas ar ta, kuris dedame pastangas, kad išlikti savimi. Kaip tas, kuris tikrai, Širdimi, norime gyvosios Šviesos, gyvojo Kūrėjo patyrimo ir veikimo drauge su Juo. Norime mylėti Tėvų Meile, veikti Tėvų Meilėje, norime keistis. Būti geresniu nei buvau vakar, nei buvau prieš akimirką. Noriu gyventi su Kūrėju taip, kaip veda Jis, nors ir žinau, kad gyvenu daug klysdamas, dažnai eidamas prieš Tėvų Valią, bet taip pat žinau, kad noriu pažinti Gailestingumo Galią, o ir ją jau esu pažinęs, ar pažinusi, nes Kūrėjas jau dabar yra mano viduje, ir Jis yra Gailestingas ir Mylintis, visur, visada, visiems ir viskam. Jis yra Meilė.
Kas tiki šiais mokymais – tas jau turi amžinąjį gyvenimą.
Telydi jus mylimieji Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2020-05-02 00:21:40
Urantijos Knygoje yra Jėzaus pasakymas: Daugelis iš jūsų sergantys ir kenčiantys esate dėl savo ilgamečio klaidingo gyvenimo. Vieni kenčiate nuo to laiko nelaimingų atsitikimų, kiti dėl savo protėvių klaidų, tuo tarpu dar kiti kovojate, kadangi jus spaudžia jūsų žemiškosios egzistencijos netobulų sąlygų kliuviniai. Bet manasis Tėvas dirba, ir aš tikrai noriu dirbti, kad jūsų žemiškoji padėtis pagerėtų, bet ypač, kad būtų užtikrintas jūsų amžinasis gyvenimas. Ne vienas iš mūsų negalime padaryti daug dėl to, kad pakeistume gyvenimo sunkumus, tol, kol neatrasime, jog šito nori Tėvas danguje. Pagaliau, mes visi esame įpareigoti vykdyti Amžinąją valią. Jeigu jus visus būtų galima išgydyti nuo jūsų fizinių negalavimų, tai jūs iš tikrųjų stebėtumėtės, bet būtų net ir didingiau, kad jūs būtumėte apvalyti nuo bet kokios dvasinės ligos ir išgydyti nuo visų moralinių ligų. 1640 – 03
Gal būt dar ne visi mes suprantame, kad viso ko esmė yra dvasinis pagrindas: Vien sveiko fizinio kūno žmogui nepakanka, jei jis yra dvasiškai neįgalus: tai yra dvasiškai aklas ir dvasiškai kurčias. Daugelis ligų ir kitos kančios prasideda, kai dėl nežinojimo ar dėl nesupratimo klystame ir pasirenkame netinkamą gyvenimo būdą: nesveikai maitinamės, mažai judame, piktnaudžiaujame alkoholiu, rūkimu ar besaikiu vaistų vartojimu, gyvename baimėje, pilni nerimo, baimės ar pykčio ir nepakantumo. Dalis mūsų brolių sesių nukenčia dėl gamtos stichijų ar nelaimingų atsitikimų. O gal dėl neapdairumo ir nenumatytų situacijų ar vidinio dvasinio pojūčio nepakankamumo. Girdėjau, jog pastaruoju karantino metu ypač padaugėjo buitinių nesutarimų ir konfliktų, kas taip pat sukelia žmonėms įtampą ir ligas. Dalis mirtingųjų kenčia dėl mūsų protėvių klaidų ir netobulų sprendimų: tai paveldėtos ligos, užteršta gamta, tebesitęsiantys karai, besaikis gamtos telkinių eksploatavimas ir niokojimas, savanaudiškumas, gyvūnijos naikinimas ir kitoks blogis. Visų šių negerovių nesukūrė mums dangiškasis Tėvas ar vietinės visatos Sūnus Kūrėjas Jėzus Kristus. Kūrėjas suteikęs savo dvasios dalelę Minties Derintoją mirtingiesiems, nori, kad mes augtume bei tobulėtume dvasiškai, kad šviesėtume, ir pirmiausia pasveiktume nuo dvasinės ir moralinių ligų, kad nesivadovautume vien gyvulinio paveldo protu ir jo pasireiškimais. Nėra tobulų mirtingųjų. Visi mes turime įvairiausių savanaudiškų žmogiškųjų poreikių, visi esame klystantys. Jei atsisakytume vieno ar kito žmogiškojo poreikio, kaip vienuoliai, mes netaptume šventaisiais. Tačiau gyvendami ir vadovaudamiesi Kūrėjo Išmintimi bei stiprindami dvasinį stuburą, išvengtume daugelį fizinių ligų ir kitokių kančių. Prieš keletą dienų pokalbio metu dukterėčia man sako: Tau gerai, kad gavai gerą sveikatos paveldą iš praeities. Jai keista, kad aš niekada nekalbu apie savo sveikatos problemas, o jai patariu keisti savo požiūrį ir vidinę būseną. Vėliau apmąsčiau jos pasakytus man žodžius ir pamaniau: koks geras paveldas, kai gimiau keletą metų praėjus po košmariško karo ir dar tebetvyrojusios įtampos Lietuvoje. O Sibire kūdikystės ir vaikystės metu augau badaudama bei šaldama. Esu įsitikinusi, kad mane sustiprino ir užgrūdino sistemingas sportas, ribotas maistas internate, aktyvus ieškojimas ir siekimas dvasinių vertybių, nuoširdus ir teisingas požiūris į kitaip mąstančius žmones bei širdies malda. Tada apie Minties Derintoją dar nieko nežinojau. Urantijos Knygoje teigiama: Bendradarbiavimas su Minties Derintoju nenumato savęs kankinimo, apsimestinio pamaldumo, arba veidmainiško ir pretenzingo savęs pažeminimo; idealus gyvenimas yra toks, kai tarnaujama su meile, o ne egzistavimas baimingai nuogąstaujant. 1206 -03
Prisiminkime Jėzaus žodžius, kurie mums tinka ir dabartiniu laikmečiu : Manasis Tėvas reikalauja, kad visi Jo vaikai augtų gailestingumu ir tiesos pažinimu. Jūs tie, kurie žinote šitas tiesas, turite duoti daugiau dvasios vaisių ir demonstruoti augantį atsidavimą nesavanaudiškam tarnavimui savo bičiuliams. Ir prisiminkite, jog tiek, kiek jūs tarnaujate mažiausiajam iš mano sielos brolių, tiek jūs šitaip tarnaujate man. 0917 -03
Norėdama pakeisti namų aplinką karantino izoliacijos metu, savaitės pradžioje aš išėjau į miestą. Eidama pro Katedrą antradienį užėjau į Kazimiero koplyčią, kad pagarbinčiau Kūrėją ir pasimelsčiau už sunkiai sergančią biologinę sesę bei kitus sergančius.. Šioje erdvioje ir malonioje aplinkoje man visada pavyksta puikiai atsipalaiduoti ir susikaupti nuoširdžiai maldai. Užėjus į Katedrą, netrukus prasidėjo mišios. Šito aš nežinojau, o ir žmonių buvo labai mažai. Aš vienintelė meldžiausi koplyčioje ir mišias klausiausi per garsiakalbį. Vėliau žmonėms neįprastu būdu (girdėjau duodant į rankas) buvo kunigo dalinama Komunija plotkelių pavidalu. Šis ritualas seniai man nepriimtinas, nes žinau, kai nuoširdžiai meldžiamės, Kūrėjas mus pamaitina dvasia, ir šito pakanka. O mes mirtingieji, nuoširdžiai garbindami Kūrėją ir vykdydami Jo valią, dėkojame Jam už dvasinį ryšį mums suteiktą per Minties Derintoją, už Jėzaus Evangeliją atskleistą ir paremtą Jo bei dangiškojo Tėvo Išmintimi.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2020-04-30 23:10:28
Dar prieš du tūkstančius metų Jėzus yra pasakęs: Vaikas yra visiškai priklausomas nuo savo tėvų ir nuo savo šeimos susieto gyvenimo, kas susiję su visomis pirmosiomis intelektualinėmis, visuomeninėmis, moralinėmis ir netgi dvasinėmis sampratomis, kadangi mažam vaikui reiškia viską, ką jis iš pradžių gali sužinoti apie žmogiškuosius arba dieviškuosius ryšius. Vaikas savo pirmuosius įspūdžius apie visatą turi gauti iš motinos globos; jis yra visiškai priklausomas nuo žemiškojo tėvo, kas susiję su jo pirmosiomis sampratomis apie dangiškąjį Tėvą. Vėlesnis vaiko gyvenimas tampa laimingas arba nelaimingas, lengvas arba sunkus, atitinkamai su jo ankstyvuoju protiniu ir emociniu gyvenimu, kurį sąlygoja šitie visuomeniniai ir dvasiniai šeimos ryšiai. Visą vėlesnį žmogiškosios būtybės gyvenimą milžinišku laipsniu veikia tai, kas vyksta per pirmuosius kelerius egzistencijos metus. 1922 – 04
Šį kartą mane paskatino parašyti į forumą atsitiktinai matytas epizodas, kaip viena jauna mama kalbino savo mažylį vežimėlyje. Kalbino jį kažkokiais nemotyvuotais garsų junginiais: abu – gabu ir panašiai. Mano supratimu, ji su mažyliu galėjo bendrauti atitinkamai jo amžių adaptuota šnekamąja kalba. Iš patirties žinau, kad kūdikiai yra daug supratingesni, negu mes manome, tik galutinai dar nėra susiformavusi jų kalbos padargų sistema. Ji vystosi palaipsniui, todėl mažylius reiktų kalbinti taisyklinga šnekamąja kalba išprovokuojant, kad jie patys reikštų vienus ar kitus garsus. Keista man ir tai, kai matau, kad jaunos mamos vietoje to, jog bendrautu su savo vaiku ir supažindintų jį su supančia aplinka, dažniausiai būna įnikusios į mobilųjį telefoną arba per ausines klausosi muzikos. Mažo vaikelio pažinimui viskas be galo svarbu: kiekvienas objektas ar reiškinys. Būtina su juo kuo daugiau kalbėti, kuo daugiau klausinėti ir aiškinti. Suprantama, ne visoms mamoms tai aktualu, ką įvardijau. Gal būt tik dalis jų vadovaujasi senomis atgyvenusiomis sampratomis, bet čia mano tokie pastebėjimai. Dar pasidalinsiu išmintingais ir mus pamokančiais Jėzaus teiginiais pasakytais Jonui Morkui apie vaikų auklėjimą: Tu esi padarinys tokios šeimos, kurioje tėvai vienas kitam jaučia nuoširdžią meilę, ir dėl to tu nebuvai per daug išlepintas, kad žalingai išaukštintum savo sampratą apie savojo aš reikšmingumą. Taip pat ir tavoji asmenybė nebuvo iškreipta tuo, kad tavo tėvai tam, jog įgautų tavo pasitikėjimą ir atsidavimą, būtų be meilės pynę intrigas vienas prieš kitą. Tu patyrei tokią tėvų meilę, kuri užtikrino pagirtiną pasitikėjimą savimi ir kuri puoselėja normalius saugumo jausmus. 1921 – 02
Kai bloga tėvystė, vėliau pasireiškia ir netinkamas vaikų elgesys. Dabar ypač dažnos būna paauglių patyčios tarpusavyje, kurios tęsiasi net bendraujant virtualioje erdvėje nuotoliniu būdu. Ne kartą girdėjau per TV informacijos šaltinius, kad ieškoma technologinių ir metodinių priemonių bei galimybių, kaip išvengti šių blogų vaikų įgūdžių. Apreiškimo šaltiniuose yra minima, jog vien socialiniai ir kiti taikomi metodai nepanaikins šias vaikų ydas ir klaidingą jų tarpusavio supratimą. Gerąja prasme jiems gali padėti tik išmintingai ir kryptingai puoselėjamos dvasinės vertybės nuo mažens. Tėvai ir mokytojai turi keistis iš vidaus, keičiant vien vartotojiškas bei sumaterialėjusias savo sampratas į dieviškąją supratimą ir suvokimą, nes jie yra svarbiausias vaikų pavyzdys.
Šiandieną trumpai pabendravau su žmonėmis „besidarbuojančiais“ prie šiukšlių konteinerio. Pirmiausia matėsi, jog šie žmonės iš pat ryto jau buvo pasivaišinę alkoholiu. Kai nunešiau šiukšles, jie paklausė manęs, ar neturiu taros. Mandagiai atsakiusi, jog neturiu, dedu į konteinerius jau surūšiuotas šiukšles. Jie vėl manęs paklausė, kam aš rūšiuoju šiukšles? Tada priminiau jiems, kad būtina atsakingai laikytis tvarkos ir rūšiuoti šiukšles, o svarbiausia - bet kur nešiukšlinti. Šiems paklydusiems broliams nueidama palinkėjau geros ir prasmingos dienos. Man visad nuoširdžiai jų gaila, tik nesuvokiu, kaip galėčiau padėti, tuo labiau, kai dėl be darbystės tokių varguolių tik padaugės. Po to pasimeldžiau už juos, kad Apvaizda palengvintų jų dalią ir padėtų jiems atsigręžti į Tikrovės Kelią. Tuo tarpu, prisiminiau Jėzaus išsakytas mintis ir pagalvojau, jog šie jauni asocialūs broliai iš tiesų gal būt užaugę be nuoširdžios Meilės, iškreiptu ir neteisingu požiūriu į gyvenimą bei negavę užtikrinto pasitikėjimo savimi, kaip kažkada kalbėjo savo mokymuose Jėzus. Štai dar šešioliktame amžiuje pasakytas filosofo M.Montenio išmintingas teiginys, kuris manau yra aktualus ir šiandieną: Jei mokslas nė kiek nesutaurina mūsų sielos, o mūsų išmintis dėl to nepasidaro nė kiek tobulesnė, tai, užuot mokslus kalę, mūsų mokiniai verčiau laiką leidžia žaisdami kamuoliu, bent jau jų kūnas nuo to bus žvalesnis.( Esė – 34 ) Rojaus Trejybės AŠ-ESU Šventovėje urantai dažnai meldžiasi už mokinių ir mokytojų Gerovę bei dvasinį jų pabudimą tikrajai Šviesai, Meilei ir Išminties Šaltiniui. Mano supratimu, daugeliui mokytojų nepakanka vien žinių ir intelekto, dar labai svarbus yra vidinis dvasinis nušvitimas, kad tą Šviesą ir Meilę nuoširdžiai galėtų skleisti kitiems. Urantijos Knygoje yra puikus teiginys: Tais, kurie Evangeliją pažįsta tiktai protu, ir kurie jos nepatyrė širdimi, negalima pasikliauti iš jų paramos. Bet šitie materialiai mąstantys sūnūs tamsoje niekada nepažins jūsų dvasinės tiesos šviesos, jeigu jūs nepriartėsite prie pat jų tąja nesavanaudiška visuomenine tarnyste, kuri yra dvasinių vaisių vedimo padarinys kiekvieno atskiro tikinčiojo gyvenimo patyrime.1930 – 02 Baigdama dėkoju Vitai už šviesias mintis bei reikšmingas patirtis ir pritariu jai, kad Urantijos Knygą reikia skaityti širdimi, o ne vien intelektu. Gyvenkime vadovaudamiesi Urantijos Knygos ir kitų Apreiškimo Šaltinių perteikta Išmintimi bei savo širdies vedini.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2020-04-15 15:19:10
...te visad šviečia saulė ir dangus būna giedras,te visad šypsos mamos,te visad būnu aš...(daina)
Su Velykom, su pavasariu... ir tegul bažnyčios ir šventovės durys būna atviros kiekvienam žmogui, kuris ieško prieglobsčio.
Rimantas
2020-04-14 13:28:27
Mielieji, Daiva ir Valdai, ačiū jums už šiltus žodžius, jie mane sustiprino. Man taip pat malonu matyti jūsų indėlį įneštą į Forumą.
Miela Daiva, tu taip jau iš dūšios parašei apie mane taip plušančią prie to pečiaus, kad aš pati tiek įsijaučiau skaitydama, jog atrodė, kad tikrai esu pačiame darbo įkarštyje štai šią akimirką. Tuo pačiu skaitydama tikrai vietomis šypsojausi, būtent tavo toks nuoširdus aprašymas matyto vaizdinio, sukėlė tokį jausmą.
Tačiau tu esi teisi. Man tikrai ne tas pats, ar Forumas pustuštis, ar ne. Man skauda širdį, kai matau, kad jame mažai kas parašo, dar daugiau skauda, kad pati nerašau tiek, kiek vidus trokšta, bet tai dėl Įtikėjimo stygiaus. Dėl to ir mano šis mokymas buvo apie Kūrėjo Meilės patyrimą ir studijas. O tada ir rašysime mes, dalinsimės viskuo iš Meilės vieni su kitais. Reikalingas atsivėrimas Tėvams, reikalingos žinios, reikalingi patyrimai, ir pasidalinimai jais. Štai ir visa mozaika susilipdo. Išimsi gabaliuką iš jos, ir matysis tuščia vieta. Norėsis užpildyti tą tuščią vietą, kaip širdį.
Tačiau kada aš vis tik rašau, aš atgyju, man rašyti į mūsų svetainę, dalintis savimi su visais – kaip gyvojo vandens atsigerti. Atimti iš manęs rašymą, tai atimti dalelę manęs. Nerašyti – tai tiesiog kaip mirti. O neveikli siela ir yra mirštanti siela. Tai ne šiaip pasakyta – tai verti dėmesio žodžiai.
Tad norėdami būti Gyvi ir trokšdami būti veiklūs, iš Meilės, mes, urantai, ir žinome kas yra mūsų Vedlys. Žinome, kad Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU yra mūsų viduje ir į Ją visi ir remiamės.
Telydi jus mylimieji Kūrėjo Ramybė ir Palaima, Vita
vvita
2020-04-14 00:28:58
Kai vakar perskaičiau mūsų, mielosios Vitos, šitokį ilgą mokymą-patyrimą, pajutau ir aš sustiprinimą savo viduje, ir jos pačios tvirtumą ir veržlumą dėti gyvas pastangas į savo atsivėrimą Kūrėjui, ir mūsų visų sustiprinimą, ir parodymą krypties – dirbti. Ir atsirado man minčių, kurios, vakar pagalvojau, jei nenublanks per naktį, tai štai kaip šiandien jomis pasidalinsiu. Ir nenublanko, ir dabar jas pabandysiu išsakyti, kiek įmanoma suprantamiau, nors gal kam nors tik šypseną sukelsiu.
Tad vakar, kai perskaičiau šį mokymą-patyrimą, atsirado mano prote mintis, kad mūsų mieloji Vita yra kaip tas pečkurys, kuris kursto garvežio krosnį, kad garvežys važiuotų į priekį. Ir atrodė, kad net matau ją plušančią tame karštyje prie atdarų krosnies durelių, o už jų karšta ugnis. Na – galvoju – tikrai, ji taip stengiasi rašydama į Forumą iš visos atvertos savo Širdies, o net neturėjo šeštadienį ryšio per skype programą, ir gyvai negirdėjo gyvosios šventovės pamaldų, oho – manau – tikrai šauni jinai mūsų sustiprintoja tokiomis savo mintimis ir pamąstymais. O paskui, jau vakare, kasdienėje bendroje gyvoje urantų, pačių susitarimu, tarpusavyje ir su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – kolektyvinėje komunijoje 20-tą valandą, Kūrėjo garbinimo dalyje, labai trumpam mane vėl aplankė tas įsivaizduotas vaizdas, to garvežio, kurio krosnį kursto Vita. Tuo pat metu supratau, kad mašinistas-vairuotojas, sėdintis priekyje, kabinoje, tai mūsų Mokytojas Algimantas, kuris vairuoja šitą garvežį bėgiais į priekį, kurie jau yra nutiesti, nes tie bėgiai, tai yra Kūrėjo Mokymai ir Apreiškimai. Dar vėliau gyvosios maldos dalyje, vėl, atėjo supratimas, kad tai Kūrėjo mums suteiktas šitas garvežys ir tie bėgiai, nes tai ir yra Gyvasis Kelias, kuriame ir kuriuo važiuoja norintys važiuoti urantai. Dar vėliau, po gyvosios komunijos, galvoju – na, kodėl garvežys? jis gi aprūkęs, kažkaip nesiderina. Tada supratau, kad juk tas garvežys – tai dabartinių gražių, spalvotų traukinių vadinamas prototipas – o urantai – tai irgi patys pirmieji Gyvosios Šviesos skleidėjai, kurie atlieka to Gyvojo Kelio pirminį sunkiausią darbą – juodžiausią darbą – ateityje kitiems urantams bus jau kažkiek lengviau, aišku, jeigu mes daugiau stengsimės. Tad aš Vitą mačiau, kaip dedančią labai daug pastangų, kad gyvuotų Gyvasis Kelias, ir būtų matomas visiems, kad tas urantų garvežys važiuotų.
Po tokių minčių dar prisiminiau, kad puikioji dailininkė-tapytoja Akiane Kramarik yra nutapiusi paveikslą, kurio angliškas pavadinimas – On the right track – verčiasi – Teisinga linkme. Ir ten pavaizduotas, važiuojantis bėgiais per tiltą, iš vieno kalno tunelio į kito kalno tunelį taip pat puškuojantis garvežys. Ir tame tapyto paveikslo video įrašo pabaigoje yra užrašytų jos minčių, kur sakoma, kad visos patirtys turi prasmę.
Ir tikrai žinome, kad kiekvieno kiekvienas veiksmas turi tam tikrą gilią prasmę.
Tad tokios mano mintys, dėkoju tau, Vita.
Ir man labai patiko šito mokymo-patyrimo paskutinės dvi pastraipos, kurias skaičiau jau ne kartą, ypač paskutinę –
Gyvasis Kelias – nėra tinginių kelias. Gyvasis Kelias mėgsta nuoseklumą, ir tvarką. Tačiau, net ir tai, kas gali atrodyti chaotiška, Tikrovėje išlieka tvarkingu judėjimu į priekį.
Atsimenu kažkada mums pasakytus Algimanto žodžius – Nebijokite, Urantijos Knygą jūs visada galėsite studijuoti, kad ir kokios bus aplinkybės. – Štai mums ir stipriau nei įprastai pakitusios aplinkybės, o Urantijos Knyga kaip laukė, taip ir laukia nuoširdžių skaitytojų, tokių, kurie skaito Širdimi, jaučia ir kalba Širdimi.
Linkiu visiems Kūrėjo Gerovės.
DDaiva
2020-04-13 17:41:35
Koks siltas tavo mokymas patyrimas, ir is tavo rasymo sklindantis gyvas nuosirdumas ir Meile. Istikruju kokie palaiminti esame mes galintys atsiverti Kurejams Saltiniams Rojaus Trejybei-AS ESU. Esi kaip tikras sios planetos gyventojas, pakeltas ant meiles bangu virs viso to kas vyksta aplinkoje. Toks nuostabus jausmas, kada gyveni amzinybeje jau dabar. Kai myli ir ta apsaugini, ir tuos kurie bijo, O kazkokiu blogumu i savo gyvenima net neprisitrauki, tarsi viskas kas nereikalinga tave aplenkia, o praeities nereikalingi momentai tiesiog issitrina is atminties. Pagalvoji ir nusisypsai.
Man truputi keista ir nesuprantama kodel zmones buve gyvojoje sventoveje ir pajaute Kurejo Meiles vibracijas pasitraukia, neislieka. As irgi, kaip ir tu Vita, jauciu didziausia malonuma ir palaima skaityti mokymus ir gerti sita Kureju sviesa perduodama mumas per Algimanta, ir per apreiskimus, ir jausti mano viduje atrasta Kureja. Kaip gera ir palaiminga Jiems atsiverti , kiekviena diena ir daug kartu per diena ir kiekviena ryta ir vakara pries einant ilsetis. Tikrai palaimingas gyvenimas.
Lietuvoje, kiek matau per zinias kurios mane pasiekia, valdzia zmones mustruoja labai nemaloniai ir slegianciai. Patinka jiems kazkaip ekgtis vat taip grieztai ir saltakraujiskai, uzdedant visiems kaukes, ir spaudziant, kad visi bijotu. Tik neseniai skaiciau kad Lietuva is Kinijos uzpirko daug kaukiu, ir vat uz keliu dienu ivede visiems kaukiu devejima, kazkas prasuko sau i kisene pinigu.
Estijoj, tokio sunkumo nesijaucia, nors zmones vieni kitu salinasi, bet daugelis taip pat ziuri i viska siek tiek su sypsena. Nemaciau nei apsauginiu parduotuvese kurie priziuretu kaukiu devejima, nei dar kazkokiu kuriozu. Padetas butelis rankoms nusivalyti su alkoholio skysciu ir viskas, tavo paties samonigumas kaip tu pasielgsi. Kai kuriose didelese ukio parduotuvese ileidzia po viena, iteikia vienkartines pirstines liepia rankas nusialkoholinti ir gali sau eiti toliau. Zmones suserga, bet ko bepaklausi tai dazniausiai suserga tie kurie labai bijo ir tie zmones kurie jau ir taip turejo dvi ar tris ligas, arba labai senyvo amziaus kuriems jau ir taip buvo laikas iskeliauti. Turiu pazystama kuri dirba ligonineje su tais kurie uzsikrete tuo virusu, tai ji ir papasakojo, kad visi labai bijojo to viruso dar pries tai kaip i ligonine pateko.
Na bet cia ne apie tai. Kai mes visi garbiname ir meldziames musu Kurejams Rojaus Trejybe-AS ESU, musu gyvojoje sventoveje, tai nors nesu kartu su jumis, bet man visada silta ir gera jausti kiekviena is jusu, gera jausti nuosirdu atsiverimą, gera jausti nuosirdzia malda sklindancia is kiekvieno atsiverusios sirdies. Siuo metu as reciau atsiverciu Urantijos Knyga, bet dazniau skaitau forume patalpintus mokymus ir dirbdamas ar kur beeidamas klausau gyvuju pamaldu irasu, ir visada siluma, artumas, nuosirdumas ir geris uzlieja man vidu, kai jauciu, save dalimi sio gyvo gyvenimo kartu su Kureju, ir kartu su jumis visais, tais kurie troksta atsiverti Kurejui dar labiau ir prisipildzius sviesos ir meiles is Ju, skleisti Meile i aplinka.
Aciu tau Vita uz tavo aprasyma. Jis susilde.
ValdasA
2020-04-13 00:16:10
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]