Forumas: temos peržiūra
Urantijos Knygos skaitymas gilesniu ir skvarbesniu žvilgsniu negu mato tik materialios akys
Urantijos Knyga yra tokia galinga ir skvarbi, kad jos gelmes labai sunku pastebėti skaitant ją vien tik PROTU. Būtinas ATVERTOS SIELOS-ŠIRDIES požiūris. O paprasčiau sakant TĖVO POŽIŪRIS VISAAMPIMANČIU ŽVILGSNIU.
Kad jums būtų nors kokia kryptis, kaip tą daryti, dabar aš jums pasiūlysiu porą nedidelių skyrių iš Urantijos Knygos ir pateiksiu platesnį požiūrį, kuris šitose eilutėse nėra užrašytas, bet kuris buvo perteiktas kitose Urantijos Knygos vietose, ir kurį pati siela, atsivėrusi Tėvui, gauna ir iš JO PATIES, KAD TĖVO POŽIŪRIS VIS LABIAU IR LABIAU ĮSIGALĖTŲ JOS VIDUJE.
O Tėvo požiūris tampa vis tvirtesnis pačios sielos viduje, kuo daugiau siela atsiduoda Tėvo dvasios, Minties Derintojo, vedimui iš vidaus, ir kuo intensyviau ji bendrauja su Tėvu per savo gyvą asmeninį ryšį.
Tad išplėstą požiūrį aš perteiksiu skaidydamas šitų dviejų skyrių pastraipas ir mokydamas jus skaityti kiekvieną iš jų daug plačiau ir giliau negu mato jūsų materialios akys užrašytą materialų tekstą. Mano tekstas yra skliaustuose.
“2. MOKYTOJO POŽIŪRIS (p.1999)
“ Kada Jėzų suėmė, tada jis žinojo, kad jo darbas žemėje mirtingojo kūno pavidalu yra užbaigtas. Jis iki galo suprato, kokio pobūdžio mirtimi jis mirs, ir mažai pergyveno dėl savo vadinamųjų teismų smulkmenų.”
( Tokia Jėzaus nuostata jam leido likti ramiam ir nesiblaškyti, nepanikuoti, nebijoti dėl savojo kūno mirties, nes jis darbą UŽBAIGĖ, TĖVO VALIĄ ĮVYKDĖ. Teliko išėjimas iš materialaus kūno pavidalo. O kada žmogus sugalvoja kokius nors teismus, tai jis teisia tik KŪNĄ. Jėzus suvokė, kad jis nėra kūnas, dėl to ir nepergyveno dėl savojo kūno mirties. Jam ramybę viduje teikė ryšys su Tėvu, kurį palaikė NE KŪNAS, KURĮ NUŽUDYS AKLI IR MANANTYS, KAD ŽMOGUI SVARBIAUSIAS DALYKAS YRA KŪNAS IR DĖL JO KANČIOS JIS JAUČIA IR BAIMĘ IR NORĄ DAR TOLIAU GYVENTI ŠITAME KŪNE. Jėzus žinojo savo, ir žmogaus, tolimesnį kelią po šito kūno, dėl to jo nedomino jokie būsimieji jo kūno teismai. )
“ Stojęs prieš sanhedristų teismą Jėzus atsisakė atsakinėti į tuos parodymus, kuriuos davė veidmainiai liudininkai. Buvo tiktai vienas vienintelis klausimas, į kurį jis visada atsakydavo, nesvarbu kas bepaklaustų, draugas ar priešas, ir tai buvo klausimas apie jo misijos žemėje pobūdį ir dieviškumą. Kada jo paklausdavo, ar jis yra Dievo Sūnus, tada jis būtinai atsakydavo. Jis atkakliai nekalbėjo, kada buvo smalsaus ir piktadario Erodo akivaizdoje. Pas Pilotą jis kalbėjo tiktai tada, kada manė, jog Pilotui ar kuriam nors kitam nuoširdžiam asmeniui savo atsakymais galėtų padėti geriau pažinti tiesą. Jėzus savo apaštalus buvo mokęs, jog neverta barstyti perlų prieš kiaules, ir dabar jis išdrįso praktiškai pritaikyti tai, ko buvo mokęs. Šiuo metu jo elgesys iliustravo tai, koks yra kantrus žmogiškosios prigimties nuolankumas drauge su dieviškosios prigimties didingu tylėjimu ir rimtu orumu. Jis iš viso norėjo su Pilotu aptarti bet kokį klausimą, susijusį su jam iškeltais politiniais kaltinimais – bet kokį klausimą, kuris, jo nuomone, priklauso šio valdytojo kompetencijai.”
( Sanhedristai – tai Sanhedrino tarybos nariai, o tais laikais Sanhedrinui priklausė Jeruzalės sinagogų valdymas, kaip aukšesnio organo valdymas. Tuo tarpu kituose miestuose sinagogos buvo jam nepavaldžios. Tačiau, kadangi Sanhedriną sudarė fariziejai – rabinai, raštininkai, sedukėjai, t.y. to meto visuomenės valdančioji “grietinėlė,” tai ir kituose miestuose sinagogos nebuvo pajėgios pasipriešinti jo sprendimams, net jeigu formaliai ir buvo nuo jų nepriklausomos. Iš esmės tai buvo aukščiausioji religinė žydų valdžia. Būtent per Sanhedriną Romos imperijos valdžia palaikė politinius ryšius su žydais, ir būtent Sanhedrinas žydams atliko ir aukščiojo teismo vaidmenį, ir ne tik religine prasme.
Ir Senhedrino teismo metu Jėzus nekreipė dėmesio į visą jų teismo farsą, tuo tarpu atsakydavo tik paklaustas apie savo vaidmenį žemėje. Ir tas atsakymas būdavo dėl to, kad galėtų juos APŠVIESTI. Net ir teismo metu jis veikė kaip dvasinis MOKYTOJAS. Jis nesiteisino, ir neteisė, tik ŠVIETĖ TIEK SAVO ATSAKYMAIS, TIEK SAVO ELGESIU.
Ir šitoji pastraipa ir mus moko, kad ir mes NUOŠIRDŽIAI ŠVIESTUME, o ne veltumėmės į nereikalingus ginčus, mėgindami ką nors įrodinėti, atsakinėti turėtume tik į tokius klausimus, kurie iš tikrųjų yra apšviečiantys kitus, o ne tiesiog patenkinantys tuščią smalsumą, o toliau vėl žmogus lekia net ir užmiršęs, kad jam tas atsakymas jau NEBERŪPI, nes smalsumas jau pateikė naują.
Būtent dėl to, Jėzus nemanė kalbėti ir nekalbėjo teismo metu su savo aiškinimais, nes tie sanhedristai nebuvo nuoširdūs ir jiems jo aiškinimas būtų buvęs tik tuščias laiko švaistymas ir jėgų eikvojimas.
Būtent ir mus moko, kad neeikvotume tuščiai energijos ir nemėtytume perlų kiaulėms po kojomis, kurios vis tiek jų vertės nesupranta ir trypia juos su purvais. Ne kiekvienas yra pasirengęs nuoširdžiai siekti ATSIVĖRIMO TĖVUI, ESANČIAM JO VIDUJE, DAUGUMA YRA KAIP TOS KIAULĖS, KURIOS TĖVO MEILĖS PERLUS SUTRYPIA PO KOJOMIS NET IR ŠIANDIEN, NET IR MŪSŲ APLINKOJE.
Ir Erodą, ir Pilotą domino tik smalsūs klausimai, o ne išminties, ne savojo aš plėtimo link Tėvo dalykai. Štai būtent dėl to Jėzus ir nekalbėjo su jais, nors buvo pasirengęs su jais kalbėtis nuoširdžiai, kad tik juos paguostų, sustiprintų, perteiktų jiems didesnę šviesą JŲ LABUI, NET IR TOKIOMIS SĄLYGOMIS JŲ LABUI, KADA JIE PATYS TEISIA JĖZŲ. Bet jų tai NEDOMINO. )
“ Jėzus buvo įsitikinęs, jog Tėvo valia yra būtent tokia, kad jis atsiduotų natūraliai ir įprastai žmogiškųjų įvykių tėkmei, lygiai taip, kaip tam turi atsiduoti ir kiekvienas kitas mirtingasis tvarinys, ir dėl to jis atsisakė pasinaudoti net ir grynai žmogiškosiomis įtaigios iškalbos galiomis, kad paveiktų savo visuomeniškai trumparegių ir dvasiškai apakintų bičiulių mirtingųjų intrigų baigtį. Nors Jėzus gyveno ir mirė Urantijoje, bet jo visa žmogiškoji karjera, nuo pat pradžių iki pat pabaigos, buvo toks reginys, numatytas tam, kad paveiktų ir mokytų jo sukurtą ir be perstojo remiamą visą visatą. “
( Štai kokia svarbi mintis – Jėzaus misija BUVO NE TIK URANTIJAI, BET IR VISAI JO VISATAI, KURI VISĄ LAIKĄ STEBĖJO JO TRISDEŠIMT PENKERIŲ METŲ GYVENIMĄ, SAVO VALDOVO GYVENIMĄ ŽMOGIŠKUOJU PAVIDALU. Ir būtent dėl to jis demonstravo tokį atsidavimą Tėvo valios vykdymui, kad nenulipo nuo kryžiaus, kada jam šaukė, jeigu jis yra toks galingas, tegu išsivaduoja pats nuo kryžiaus, tada jie patikės jo galia iš Tėvo jam suteikta. Jis demonstravo VISATAI, KURI BUVO TOLI PRANOKUSI URANTIJOS DVASINĮ BARBARŲ LYGĮ IR KURI SUPRATO, KOKS YRA JO TIKRASIS MEILĖS ŽINGSNIS – LEISTI VISIEMS ĮVYKIAMS VYSTYTIS NATŪRALIAI IR TIK GYVU RYŠIU SU TĖVU IR NET AN KRYŽIAUS MYLĖTI SAVO BUDELIUS, NET IR SANHEDRINO AKLUS NARIUS. Tą suprato VISATA. To nesuprato net jo apaštalai, kurie jį ir iškraipė PIRMIEJI, IR TUO PASĖJO TOLIMESNĘ TAMSOS VIEŠPATAVIMĄ, KURIS IŠSIVYSTĖ Į PAULIAUS SUKURTĄ KRIKŠČIONYBĖS KULTĄ. )
“Šitie trumparegiai žydai neprideramai triukšmingai reikalavo Mokytojo mirties tuo metu, kada jis stovėjo ten siaubingoje tyloje, žvelgdamas į nacijos – savo žemiškojo tėvo tautos – mirties sceną.
“Jėzus buvo įgavęs tokį žmogiškojo charakterio tipą, kuris galėjo išlaikyti pusiausvyrą ir patvirtinti savo orumą nuolatinio ir nepateisinamo įžeidinėjimo akivaizdoje. Jo įbauginti buvo neįmanoma. Kada iš pradžių jį užpuolė Anaso tarnas, tada jis tiktai buvo pataręs, kad derėtų pakviesti liudininkus, kurie galėtų tinkamai duoti parodymus prieš jį.
Nuo pat pradžių iki pat pabaigos, per vadinamąjį jo teismą pas Pilotą, stebinčios dangiškosios gausybės negalėjo susilaikyti nuo to, kad netransliuotų visatai scenos “Jėzus teisia Pilotą” pavaizdavimo.”
( Su Tėvu įmanoma VISKAS. Tą liudijo visas Jėzaus žemiškasis gyvenimas, tą liudijo ir jo pabaiga. Tik per gyvą ryšį su Tėvu, įmanoma išlikti ramiam, kada iš tavęs tyčiojasi. Vien tik savo valios dėka tokios pusiausvyros žmogui išlaikyti niekaip nepavyktų. Tuo tarpu Tėvo meilė atsivėrusiai sielai leidžia patirti, kokia yra jai suteikiama palaima iš Tėvo, ir vietos susierzinimui, o tuo labiau pykčiui, neapykantai, ar kerštui nebelieka. Šituo ir mums yra parodomas kelias, kaip mes turime užmegzti gyvą ryšį su Tėvu ir likti šitame ryšyje visada, net ir tomis akimirkomis, kurios gali gąsdinti mūsų protą. Ir tas gyvas ryšys nuramina protą, nes ramybė pasiekiama ne savo valios pastangomis, bet susiliejimu su Tėvo dvasia, esančia kiekvieno iš mūsų viduje. Štai kodėl VISATA puikiai suvokė, kad savo LAIKYSENA JĖZUS TEISIA PILOTĄ, nors jo kūno teisėju buvo Pilotas. Tačiau Jėzus NĖRA KŪNAS. Ir JŪS, kiekvienas, NESATE KŪNAS, KURĮ MATO MATERIALIOS AKYS. JŪS ESTTE, KAIP IR JĖZUS, TĖVO SŪNUS, TURINTIS IŠ TĖVO PADOVANOTĄ AMŽINĄ ASMENYBĘ, KURI NIEKADA NEMIRŠTA, KAIP MIRS ŠITAS MATERIALUS IR MATOMAS KŪNAS, BET PO ŠITO SEKS PRISIKĖLIMAS, JEIGU ATRASITE TĖVĄ SAVYJE, IR GYVENIMAS SIELOS PAVIDALU, SU DABARTINIU SAVUOJU TAPATYBĖS AŠ, O DAR VĖLIAU JAU DVASIOS PAVIDALU, SU SAVUOJU TUO PAČIU DABARTINIU AŠ.
Štai dėl tokio gyvo ryšio su Tėvu ir savojo PATYRIMO IR ŽINOJIMO, Jėzus galėjo išlikti ramus, kada jo tik KŪNO laukė mirtis. )
“ Kada buvo pas Kajafą, ir kada žlugo visi melagingi parodymai, tada Jėzus nedvejodamas atsakė į vyriausiojo šventiko klausimą, šituo savo paties liudijimu pateikdamas tai, ką jie troško paversti pagrindu, kad jį nuteistų už šventvagystę.”
” Mokytojas nė akimirkai neparodė nė mažiausio susidomėjimo Piloto geranoriškomis, bet neryžtingomis pastangomis jį išlaisvinti. Jis iš tikrųjų gailėjosi Piloto ir nuoširdžiai stengėsi jo aptemdytą protą apšviesti. Jis visiškai nereagavo į romėnų valdytojo visus apeliavimus į žydus, kad jie atsisakytų savo kriminalinių kaltinimų, keliamų jam. Per visą šį kankinantį išmėginimą jo laikysena buvo natūraliai ori ir kukliai didinga. Jo atsakyme savo
[2000]▼
būsimiesiems žudikams, kada jie paklausė, ar jis yra “žydų karalius,” nebuvo nė menkiausio nenuoširdumo atspindžio. Tiktai su nedideliu patikslinančiu paaiškinimu jis priėmė šitokį pavadinimą, suvokdamas tai, jog, nors jie ir buvo nusprendę jį atstumti, bet jis yra visiškai ne tas, kuris leistųsi būti nacionalinis lyderis, net ir dvasine prasme.”
( Jėzaus nedomino apsimestinis Piloto geranoriškumas. Jis nebuvo geranoriškas iš savo atsivėrusios sielos, jis tik vaidino geranorį, stengdamasis dėl SAVĘS, KAIP IŠLIKTI NESUSITEPĘS NEKALTO ŽMOGAUS KRAUJU, NES NEMATĖ JĖZAUS KALTĖS, IR VIS TIK NEUŽRŪSTINTI SANHEDRINO, KAD ŠIS NEPASISKŲSTŲ CEZARIUI, IR JAM PAČIAM NEGRĖSTŲ NEMALONUMAI. Jis buvo tarp kūjo ir priekalo. Dėl to jo apeliavimas į Jėzų buvo tik išorinis ir nenuoširdus. Ir būtent Jėzui buvo gaila PILOTO, kad jis yra atsidūręs tokioje padėtyje tarp Sanhedrino reikalavimų ir savo sąžinės. )
” Jėzus mažai kalbėjo šitų teismų metu, bet jis pasakė užtektinai, kad visiems mirtingiesiems parodytų, kokį žmogiškąjį charakterį gali žmogus ištobulinti bendradarbiaudamas su Dievu, ir kad visai visatai atskleistų tą būdą, kuriuo Dievas gali pasireikšti tvarinio gyvenime, kada toks tvarinys tikrai nusprendžia vykdyti Tėvo valią, šitokiu būdu tapdamas aktyviu gyvojo Dievo sūnumi.
Jo meilę neišmanantiems mirtingiesiems iki galo atskleidžia jo kantrybė ir didžiulė savitvarda tuo metu, kada jis patyrė grubių kareivių ir nemąstančių tarnų patyčias, smūgius, ir daužymus. Jis ne tik nepyko, kada jie užrišo jam akis ir pasityčiodami daužė per veidą, sušukdami: “Išpranašauk mums, kuris tau trenkė.”
” Pilotas pasakė daugiau tiesos negu jis suvokė, kada po Jėzaus nuplakimo, jis parodė jį miniai, sušukdamas, “Štai šis žmogus!” Iš tikrųjų, baimės apimtas romėnų gubernatorius net ir neįsivaizdavo, jog kaip tik tuo metu visata savo dėmesį buvo nukreipusį stebėdama šitą sceną, kaip jų mylimą valdovą pasityčiodami ir daužydami šitaip žemina jo tamsūs ir degradavę mirtingieji pavaldiniai. Ir kada Pilotas ištarė, tada aidu nuskriejo per visą Nebadoną, “Štai Dievas ir žmogus!” Per visą visatą, nuo tos dienos visą laiką nesuskaičiuojami milijonai toliau stebėjo tą žmogų, tuo tarpu Havonos Dievas, visatų visatos aukščiausiasis valdovas, priima šį žmogų iš Nazareto, kaip šitos laiko ir erdvės vietinės visatos mirtingųjų tvarinių idealo įgyvendinimą. Gyvendamas savo neprilygstamą gyvenimą jis visą laiką žmogui apreiškė Dievą. Dabar, per savo mirtingosios karjeros paskutiniuosius epizodus ir savo vėlesne mirtimi, jis naujai ir jaudinančiai atskleidė Dievui žmogų.”
( Kada Pilotas, nematydamas Jėzaus kaltės, vis bergždžiai mėgino išgauti iš minios sutikimą paleisti mirtimi nuteistą vieną kalinį ir vis tikėdamasis, kad būtent minia pasigailės Jėzaus, o ne Barabo, būtent dėl to jis ir parodė miniai į Jėzų ir ištarė “Štai šis žmogus!” tuo sufleruodamas miniai, kad ji imtų skanduoti jo vardą, bet minia pasirinko Barabą, nes sanhedristai tarp minios buvo pasklidę ir kurstė minią pasirinkti Barabą, ne Jėzų. Tuo tarpu visatos programų transliacijose Piloto ištarti žodžiai nuaidėjo “Štai Dievas ir žmogus!“ Atsirado papildomas ir dar svarbesnis žodis “Dievas“ ne šiaip sau, bet dėl to, kad visata suvokė savo VALDOVO MISIJĄ, ji nebuvo tokia tamsi, kaip Urantijos mirtingieji, kurie dabar ne tik isteriškai šaukė nukryžiuoti Jėzų, bet dėl savo aklumo, jie tuo pačiu šaukė ir nukryžiuoti “Visatos Valdovą,“ tik šitų žodžių jie ništarė, ir net nežinojo, kad jie iš viso egzistuoja, tačiau VISATOS ŠEIMA Į JĖZŲ ŽVELGĖ KAIP Į SAVO VISATOS VALDOVĄ IR KAIP Į ŽMOGŲ, KAIP Į NEPADALINAMĄ TĖVO SŪNŲ, GIMUSĮ IŠ TĖVO IR ATĖJUSĮ Į URANTIJĄ APŠVIESTI SAVO SIELOS BORLIUS TĖVO MEILE. Dėl to visatoje aidu nuaidėjo JAI suprantamas Piloto teiginys; “Štai šis žmogus!“ = “Štai Dievas ir žmogus!“ Visata niekada nebuvo savojo Valdovo atstūmusi, kaip jo nepripažino Urantijos mirtingieji. )
3. PATIKIMASIS DOVYDAS ZABEDIEJUS
“ Tuoj po to, kada Jėzus buvo perduotas romėnų kareiviams, užbaigus apklausą pas Pilotą, šventyklos sargybinių būrys išskubėjo į Getsemanę, kad išvaikytų arba suimtų Mokytojo pasekėjus. Bet likus daug laiko iki jų pasirodymo šitie pasekėjai buvo išsisklaidę. Apaštalai buvo pasitraukę į jiems nurodytas slapstymosi vietas; graikai buvo atsiskyrę ir išsivaikščioję po įvairius namus Jeruzalėje; likusieji mokiniai lygiai taip buvo išnykę. Dovydas Zabediejus manė, kad Jėzaus priešai sugrįš; todėl jis iš anksto perkėlė kokias penkias ar šešias palapines aukštyn į įdubą, netoli tos vietos, kur Mokytojas taip dažnai atsiskirdavo pasimelsti ir garbinti. Čia jis pasiūlė pasislėpti ir tuo pačiu turėti centrą, arba koordinavimo punktą, savo pasiuntinių tarnybai. Vos tik Dovydas stovyklą paliko, kai pasirodė šventyklos sargybiniai. Nieko nesuradę, jie pasitenkino tuo, kad sudegino stovyklą ir tada nuskubėjo atgal į šventyklą. Išklausęs jų ataskaitą, Sanhedrinas buvo patenkintas dėl to, kad Jėzaus pasekėjai buvo taip smarkiai įbauginti ir prislėgti, jog nebebus jokio pavojaus kilti sukilimui arba kokio nors mėginimo išgelbėti Jėzų iš jo budelių rankų. Pagaliau jie galėjo lengvai atsikvėpti, ir dėl to jie laikinai nutraukė posėdį, kiekvienas vyras išėjo savu keliu ruoštis Perėjimo šventei.”
( Šitoji pastraipa rodo Dovydo Zabediejaus atsidavimą Jėzui ir jo proto skvarbumą. Jis nebuvo pats Jėzaus apaštalas. Jis buvo Jėzaus apaštalų Jono ir Jokūbo brolis. Jų tėvas, Zabediejus, buvo valčių meistras, su kuriuo artimai drauge dirbo ir Jėzus. Dėl to Zabediejus artimai bendravo su Jėzumi dar iki jo misijos pradžios ir labai pasitikėjo juo. Ir dabar, kada iškilo pavojus ir apaštalams, ir Jėzaus pasekėjams, kurie visi išsisklaidė, Dovydas Zabediejus vienas, niekieno neprašytas, net Jėzui nieko nesakęs, suorganizavo savo pasiuntinius, kurie turėjo nuolat perdavinėti žinias į įvairius miestus apie įvykius Jeruzalėje, ir kas vyksta su Jėzumi. Ir visa tai nepaisant tokio pavojaus jo paties gyvybei. Tai rodo Zabediejaus meilę Jėzui, nes tik meilė gali taip veikti žmogų, kad jis veiktų tokiomis pavojaus savo gyvybei akimirkomis Tėvo labui.
Tuo tarpu Sanhedrino nariai tarsi atgimė iš naujo. Jau dabar jie jautė, kad gali eiti atlikti savo negyvų ritualų Izraelio Tėvo – Jahvės vardu. Dabar jie jautėsi atlikę labai reikšmingą darbą, ir pakylėti, nes apsaugojo save nuo tokio išsišokėlio ir maištininko,
kokiu jie laikė Jėzų visą laiką.
Tai rodo, kaip neįtikėję žmonės, net ir nuteisę nekaltą žmogų mirtimi, gali toliau ramiai gyventi ir mėgautis savo reikšmingu vaidmeniu visuomenėje tarsi būtų visiškai akli ir kurti, jų siela ir širdis ir toliau miega gilu miegu, o protas mėgaujasi savo pergale, net nesuvokdmas savojo pralaimėjimo prieš Meilę ir Gėrį. )
” Kada tiktai Pilotas Jėzų buvo perdavęs romėnų kareiviams, kad nukryžiuotų, tada vienas pasiuntinys nuskubėjo į Getsemanę informuoti Dovydą, ir po penkių minučių bėgikai buvo pakeliui į Betsaidą, Pelą, Filadelfiją, Sidoną,
[2001]▼
Šekemą, Hebroną, Damaską, ir Aleksandriją. Ir šitie pasiuntiniai nešė žinią, kad atkakliu žydų valdovų reikalavimu romėnai Jėzų netrukus nukryžiuos.
Per visą šitą tragišką dieną, kol galiausiai buvo pasiųsta žinia, kad Mokytojas paguldytas į kapavietę, Dovydas maždaug kas pusvalandį su pranešimais siuntė pasiuntinius pas apaštalus, graikus, ir Jėzaus žemiškąją šeimą, susirinkusią Lozoriaus namuose Betanėje. Kada pasiuntiniai išvyko su žinia, kad Jėzus yra palaidotas, tada Dovydas vietinių bėgikų korpusą paleido, kad atšvęstų Perėjimo šventę ir artėjančiam poilsio Sabatui, nurodęs jiems vėl pas jį pasirodyti, neatkreipus į save dėmesio, sekmadienio rytą Nikodemo namuose, kur jis ketino keletą dienų slėptis su Andriejumi ir Simonu Petru.
Šitas savitai mąstantis Dovydas Zabediejus buvo vienintelis iš Jėzaus geriausiųjų mokinių, kuris buvo linkęs į Mokytojo tvirtinimą, kad jis mirs ir “trečiąją dieną vėl prisikels,” pažvelgti tiesiogine ir aiškia dalykine prasme. Dovydas vieną kartą buvo girdėjęs, kaip jis išsakė šitą pranašystę ir, turėdamas tokį protą, kuris mąsto tiesiogine prasme, dabar savo pasiuntiniams pasiūlė susirinkti ankstyvą sekmadienio rytą Nikodemo namuose tokiu būdu, kad jie būtų pasirengę paskleisti žinią tuo atveju, jeigu Jėzus prisikeltų iš mirusiųjų. Dovydas netrukus suprato, jog nė vienas iš Jėzaus pasekėjų nesitiki, kad iš kapo jis sugrįžtų taip greitai; dėl to iš tiesų jis mažai kalbėjo apie savo įsitikinimą ir nieko nekalbėjo apie tai, kad visus savo žinianešius, išskyrus tuos bėgikus, kurie penktadienį iki vidurdienio buvo išsiųsti į tolimus miestus ir tikinčiųjų centrus, kviečia susirinkti ankstų sekmadienio rytą.
Ir šitokiu būdu šitie Jėzaus pasekėjai, išsisklaidę po visą Jeruzalę ir jos apylinkes, tą naktį valgė Perėjimo šventės vakarienę, ir kitą dieną liko atsiskyrę. “
( Ir būtent Dovydas Zabediejus, o ne Jėzaus apaštalai patikėjo Jėzaus prisikėlimu. O turėjo būti tarsi atvirkščiai, apaštalai turėjo patikėti pirmiausia Jėzaus prisikėlimu. Tačiau jie buvo tarp paskutiniųjų, kuire tuo patikėjo, ir tai tik tada, kada jiems apsireiškė prisikėlęs Jėzus.
Tuo tarpu Dovydui Jėzaus žodžiai apie jo būsimą prisikėlimą labai gilai įstrigo į atmintį, kad jis trečią dieną po mirties prisikels. Tačiau tikėjimas be tarnavimo – tik pusė darbo. O tarnavimas priklauso nuo sielos atsivėrimo. Ir kada siela yra Tėvui atsivėrusi, tada ir žmogaus protas vis giliau suvokia, kokia ji jo paskirtis. Ir būtent Dovydo Zabediejaus skvarbus protas, paremtas jo tikėjimu, leido vis siųsti pasiuntinius į tolimus miestus, ir Jėzaus žemiškajai šeimai bei besislapstantiems apaštalams, kad Jėzus nuteistas, nukryžiuotas, ir kad prisikėlė. Kada patys apaštalai slapstėsi, buvo pasimetę, išsigandę, ir netikėjo jokiu prisikėlimu, tada Dovydas Zabadiejus drąsiai ir ryžtingai dirbo išsijuosęs. Ir net kada kiti jam sakė, kad negalima siųsti pasiuntinių, kad Jėzus prisikėlė, nes apie tai paliudijo tik moterys, kurios galėjo apsirikti, bet Dovydas Zabediejus prisiminė Jėzaus tuos žodžius apie jo prisikėlimą, ir tas TIKĖJIMAS JUO, ir leido patikėti moterimis.
Ir daugumai iš mūsų šiandien kaip tik ir stinga Dovydo Zabediejaus ir tikėjimo, ir tarnavimo. )
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-11-07 16:23:42
Komentarai
Esu senokai sakęs kad žmonės mano manymų matydami kokius nors senus tekstus, juos paskaito ir "aha gerai" ir gyvena toliau kaip gyvenę, nes tai jų tarsi neliečia. Gal į juos žiūrima vien kaip į tradiciją, o ne kaip realų išminties šaltinį pritaikomą šiais laikais. Jeigu artimas giminaitis, ar artimas žmogus kuriuo pasitiki pasako kąnors neįprasto tarsi stebuklą nors ir gana logišką kad jis pvz kalbėjosi su Dievu, kanors matė ar patyrė, kaip pradėti įsisavinus tai gyventi? Ar toks pasakojimas bus išklausomas kaip ir daugybė kitų kasdienių reikalų ir toliau gyvenama kaip gyventa iki šiolei?Kada vaikščiojo Jėzus, tada vienas trumpas pokalbis su žmogumi įkvėpdavo tokį šviesesniam gyvenimui. Jo mokymų klausytis susirinkdavo minios, ir plito jo mokymas. Dabar galima sakyti mažai liko iš to ką jis mokė, nepaslaptis kiek mokymas buvo prisimenamas iš prisiminimu daug laiko po jo išėjimo, kokius pakitimus padarė romėnai pritaikydami europai, kaip Mitraizmas įtakojo. Tai gal ne tiek ir nuostabu kad rimtais veidais žmonės žiūri į tokius mokymus kaikurie, ir kažin ką jie supranta. Kiti kiek daug pasakojimų galima girdėti nevaikšto po bažnyčias bet kai jiems reikia pagalbos sunkioje padėtyje jie kreipiasi į Jėzų, ir jis jiems padeda, taip pasikeičia jų gyvenimas į gerą ilgam.
Dabartiniais laikais, irgi žmonėms reikia kažko gyvo, kaip žmogaus kuris gyventų pagal tiesą kurią kalba, nes pasakyti kad Dievas tobulas, ir nesirinkti vykdyti jo valios būtų keista. Taip ir dabar, reikia suprasti realumą tų įvykių praeityje, ir realios ateinančios ateities tiek mums tiek visai dabartinei mūsų planetai.
O tam susivokti padeda ieškojimas tiesos, kada žmogus viduje jaučia jog nori suprasti ir žinoti. Ne toks paviršutiniškas vien proto loginių sąlygų žemame lygyje išpildymas, ir informacijos kaupimas kaip kiti užsiima, kada jiem visai nekyla klausimai o kaip iš tikro viskas egzistuoja, kur tiesa. Manau tie kurie skaito išminties knygas, psichologines knygas galbūt, apreiškimus įvairius, ar domisi senosiose religijose išmintimi, tai priartėja prie suvokimo kaip tai realu. Nors kiti galbūt, paskaito kokią knygute - tuo momentu galvoja "o kaip teisinga, kaip gerai rašo" tuomet padeda į šalį ir gyvena kaip gyvenę.
Bent man daugybė veiksnių įtakojo, bet nėra jau taip kad perskaitai kad turi būti taip ir taip būna, vis labiau su laiku keičiasi vidiniai žmogaus siekiai, ir per pastangas yra jog pasikeičia kasnors. Taip ir dabar kalbant apie visokius metodus, reikia tikėtis kad tokie kalbėjimai kaip sėklos kurie išaugs į tikrus poelgius ateityje. Pvz kasdienė praktika kaip moko Algimantas, labai gerai. Bet atsisėsti ir kalbėtis ir tauškėti ne su kokiu žmogumi šalia, o su Dievu tikriausiai neįprasta atrodyti gali, ir protas tam priešinasi keldamas visokias abejones "nesamone tu darai, niekas taip nedaro" ir panašiai.
Bet būtent toks perėjimas kaip pvz, žmogus eina gatve ir mato kaip kamnors kasnors atsitinka, pvz paslysta ant ledo ir nukrenta jam kasnors ar jis pats - koksnors žmogus gali apsidžiaugti ar pasijuokti iš nukentėjusio. Bet kaip manote kas užsiregistruoja jo pasąmonėje? Kai toks žmogus pats nukrenta ar jam iškrenta daiktai paslydus, kokias mintis jis girdi savo galvoje? Ar tuomet jis iš savo pasamonės jaučia kaip jis pats iš savęs juokiasi? Iš čia galbūt ir turėtų ateiti supratimas, kad visi yra artimi, į visus reikia žvelgti vienodai, vertinti neišskiriant kažko. Kita vertus jeigu koksnors žmogus mato draugą pakliuvusį į bėdą, ir jam padeda, sustiprina jį, tai ir jam pačiam pakliuvus į bėdą, jis pats sau jaučia palaikymą ir sustiprinimą. Mintis sunku sugaudyti, ir į mintis pirštu nelabai eina parodyti. Bet ką galvojame yra svarbu. Apie ką galvojame, tą "stipriname" savo mintimis, tą "traukiame link savęs", į tai panašėjame.
Pasitikrinimui, pagalvokite kaip žmogų veikia Dievo garbinimas, kada apmastomas jo gerumas, gailestingumas, ir kitos jo dieviško charakterio savybės. Taip pat pagalvokite kaip žmogų veikia, jeigu jis smerkia ar teisia kitus, pyksta ant kitų, kas nusėsta jo pasamonėje, ir į ka toks žmogus savo mintimis kreipia save? Jeigu ko nesupratot, galiu paaiškinti, net ir taip kaip norėčiau kad man kas paaiškintų, jei ko nesuprasčiau.
Vaidas
2007-11-14 11:19:24
Labai lengva komentuoti ką apaštalai galvojo prieš du tūstančius metų , bet daug sunkiau jums mielas Sysai patikėti , kad Dievo Tėvo dvasia , kaip tavo asmeninis minčių Derintojas gyvena tavo prote. Ir jeigu gerai pasidarbuosi su savo mintimis tai gali neblogiau suprasti ir kaip suprato Dovydas . Tikėjimas su blaiviu protu duoda nuostabiausią įžvalgą .
Petras
2007-11-13 19:56:36
Viskas, as suzavetas skvarbesniu dvasiniu zvilgsniu -
"Dovydas vieną kartą buvo girdėjęs, kaip jis išsakė šitą pranašystę ir, turėdamas tokį protą, kuris mąsto tiesiogine prasme, dabar savo pasiuntiniams pasiūlė susirinkti ankstyvą sekmadienio rytą Nikodemo namuose tokiu būdu, kad jie būtų pasirengę paskleisti žinią tuo atveju, jeigu Jėzus prisikeltų iš mirusiųjų. Dovydas netrukus suprato, jog nė vienas iš Jėzaus pasekėjų nesitiki, kad iš kapo jis sugrįžtų taip greitai; dėl to iš tiesų jis mažai kalbėjo apie savo įsitikinimą ir nieko nekalbėjo apie tai, kad visus savo žinianešius, išskyrus tuos bėgikus, kurie penktadienį iki vidurdienio buvo išsiųsti į tolimus miestus ir tikinčiųjų centrus, kviečia susirinkti ankstų sekmadienio rytą.>
Dovydas suprato! Eurika! As irgi supratau!
O jus?
Sysas
2007-11-12 21:50:55
o as tai ir sikart kaip ir visuomet nesuprantui, model Jumks taip sunku suprasti Jonas ir ypač,- kodel Jus tikinate, kad Tevas tai tikrai supranta, jei konkreciai neisklojate to supratimo ir nepateikiate akivaizdos fakto, kad pati turedama ta rysi su Tevu per Teva gebate bent jau nelabai suniai suprasti Jona, o Jums priesingai lengva suprasti tik tokius kitokius pagal save kiek tesuprantate, siulau temti roges auksciau ir pamatyti kaip , miela Vita, sunku Jus suprasti ir kaip lengva nelyginti ne su kuo, nes kiekvienas tik pats save gali pasilyginti
ciuozikas
2007-11-11 21:00:09
Mielas Jonai, man sunku Jus suprasti, bet Tevas tai tikrai Jus supranta, todel ir as del Jusu esu rami. Mes visi dar tik mokomes ir visu pirma reitu ismokti neteisti, toleruoti ir va taip, po truputi, tikiu, ismoksime ir myleti. O tokie, kaip Algimantas, Irena, aciu Tevui, jau yra toje bukleje, i kuria mes dar tik einame- meiles bukleje.
Visiems ramaus vakaro su Dievu :)
Vita
2007-11-11 19:06:57
Miela Irena,
Tai aš tada kol kas nieko tau ir nesiūlysiu, tik paaiškinsiu kaip supratau situaciją:
Tavo minėtoji Jėzaus Bernadeta buvo jokia ne aiškiaregė, tik piktų jėgų veikiama moteriškė, veikianti ne su Dievu, o prieš jį. Nenuostabu, kad ją Bažnyčia atmetė. Nors aš apie ją nieko nežinau, jau pats jos vardas "Jėzaus" ir jos veikla buvo vienas kitam priešingi. Jeigu ji jau taip propagavo Tėvo garbinimą, o ne Jėzaus, kaip bažnyčiose priimta, būtų logiška, jei būtų pasivadinusi pvz. Tėvo Bernadeta. Nes jos mokymuose, kaip aš supratau, buvo siekiama garbinti ne Jėzų, o būtent tik Tėvą. Nes Tėvą Bažnyčia visada garbino ir garbins, tačiau ji garbina ir Jėzų kaip antrąjį Trejybės asmenį, ir Šventąją Dvasią, kaip trečiąjį Trejybės asmenį (Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai...). O Jėzaus Bernadeta, kaip suprantu iš tavo rašinio, tiesiog bandė vienaip ar kitaip supriešinti Trejybę, kas iš tikrųjų yra didelė klaida ir nuodėmė, reikalaujanti atgailos, jeigu tik žmogus yra pilno proto ir sąmonės. Nežinau, kaip su šituo dalyku ten pas jus buvo, bet kad veikla buvo destruktyvi, tai faktas. Dvasine prasme iš Trejybės supriešinimo atsiranda ir kitas chaosas, kuris veda "į pogrindį" ir priešinasi gėriui, užkerta kelią Dievo malonei ir atidaro vartus visokiausių rūšių nuodėmėms, o pirmiausiai puikybei, štai pavyzdys: "Kadangi Baž-
nyčia Manęs nepalaiko, persekioja mano įrankius tai Aš savo
Bažnyčią išvedu į pogrindį". Čia ne Jėzaus, o tik jūsų susireikšminusios vadovės balsiukas, aiškiai įtakojamas blogio jėgų. Panašioje būklėje yra ir Algimantas.
Jonas
2007-11-10 18:18:43
čia apsimesta kad neaišku? kodėl man viskas taip savaime suprantama, jei nebūtų paaiškinimo tai dar dar, bet kai plačiau paaiškinta. Turbūt čia yra skirtumas taspats, kai žmogus ieško ir bando suprasti ar skaitydamas neišjungia galvos, ir kai skaito pačiu paviršutiniškiausiu ir žemiausiu loginiu lygiu pvz "saulė šviečia" ir "saulė nešviečia".. Tuomet visi gauna ko nori, tie kurie ieško randa, tie kurie neieško tūno savose ribose ir rodo jas kitiems, tarsi tai jiems atneša kažką.
Vaidas
2007-11-10 17:05:28
Pirma frazė:
"Mielieji, Jėzus niekada nieko neteisė, ir neteisia, ir teisti negali."
Priešpaskutinė:
"Štai dėl ko VISATA TRANSLIAVO, KAD NE PILOTAS TEISIA JĖZŲ, BET JĖZUS TEISIA PILOTĄ."
:) :) :)
Ir suprask, žmogau, ką čia norėta pasakyti...
Aš
2007-11-10 14:22:20
Mielieji, Jėzus niekada nieko neteisė, ir neteisia, ir teisti negali.
Dieviškasis teismas visatoje yra VISADA KOLEKTYVINIS. Mūsų, ORVONTONO, SUPERVISATOJE, KURIAI PRIKLAUSO IR MŪSŲ VIETINĖ VISATA, NEBADONAS, teisia supervisatos pagrindiniai VADOVAI - Trys Dienų Senieji, o kūrinijoje teisingumą užtikrina ne TĖVAS VIENAS, BET ROJAUS TREJYBĖ - VISUOTINIS TĖVAS, AMŽINASIS SŪNUS, IR BEGALINĖ DVASIA.
Kada Pilotas teisė Jėzų, tai visata transliavo per savo programas šitą teismo farsą. Jėzus neteisė Piloto, tačiau visa pateikta visatos programose Piloto ir Jėzaus laikysena, Jėzaus orumas ir meilė Pilotui, gailestingumo jausmas jam, ir noras padėti jam pačiam susigaudyti savo viduje, VISATAI BUVO VISIŠKAI SUPRANTAMA, KAD ŠITAIP GALI ELGTIS TIK TĖVO MYLINTIS SŪNUS. Žmogiškąja prasme PILOTAS teisė Jėzų, KADANGI JO RANKOSE BUVO VALDŽIA - NUTEISTI AR IŠTEISINTI, PASIDUOTI SAVO VIDINEI BAIMEI AR LIKTI SU TIESA IR MEILE. Pilotas teisė Jėzų, turėdamas visą pilietinę valdžią Galilėjoje kaip Cezario prokuratorius.
Tačiau kaip jis elgėsi, ką jis jautė savo viduje, ir kaip elgėsi Jėzus ir ką jis jautė, tai būtent dvasine prasme Jėzus stovėjo Šviesos ir Tiesos Reiškėjo vaidmenyje. O tai reiškia, kad būtent jo teisėjas nebuvo teisingas, koks turi būti, kitaip, koks gi gali būti teismas, kam toks teismas iš viso reikalingas.
Dėl to visatos požiūriu Jėzus nors ir turėjo paklusti kaip žmogaus pavidalu esantis Sūnus KŪrėjas, Vietinės Visatos Vienas iš dviejų Sutvėrėjų ir Valdovų, bet kaip Tėvo meilė ir tiesos šviesa jis atrodė, kaip tas, kokiu turėjo atrodyti TEISINGAS TEISĖJAS - TEISŲJĮ IŠTEISINTI, O KALTĄJĮ NUBAUSTI. Pontijus Pilotas nuteisė nekaltą, tuo tarpu teisiojo neišteisino, dėl to jis net paprašė atnešti vandens ir nusiplovė rankas ir metė frazę "Aš esu nekaltas dėl šito žmogaus kraujo. Jūs nusprendėte, kad jis iš tikrųjų turi mirti, bet aš nematau jokios jo kaltės." Taip pasakė teisėjas pasmerkęs mirčiai nekaltąjį, kuris neprieštaravo tokiam nuosprendžiui. Dar daugiau, Jėzus užjautė Pilotą ir jį MYLĖJO.
Štai dėl ko VISATA TRANSLIAVO, KAD NE PILOTAS TEISIA JĖZŲ, BET JĖZUS TEISIA PILOTĄ.
Būtent dėl to jūs turite Urantijos Knygos apreiškimą skaityti daug plačiau negu išsako vien tik to sakinio žodžiai, ar vien tik viena ar kita mintis.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-11-10 01:03:16
O kodėl tau iškart turtai galvon ateina? Man gal šiaip gyvenimo situacija iš nekokios į gerą susiklostė? Ateistams taip pat laimė ne piniguose (o jų kiekyje :) ).
Ateistas - Petrui
2007-11-09 22:03:21
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]