Forumas: temos peržiūra
Mano patyrimas gatvėje, 2020 04 30
Mano patyrimas gatvėje, 2020 04 30
Prieš kelias dienas pamačiau pro langą gatve einatį vyrą, visiškai girtutėlį, kad vos jis laikėsi ant kojų, ir man net keistai pasirodė – kaukė-antsnukis jam nusmukęs po apatine lūpa ant smakro, ir jo galvoje jokio viruso baimės nebėra, o juk kol dar nebuvo girtas tai kaukę dėvėjo. Štai kada smegenys apramintos, tik, deja, ne Rojaus Trejybės-AŠ ESU Meile, o alkoholio poveikiu, tai jis apie virusą nebegalvoja, baimės viduje nebejaučia, ir dėl to jam nebereikalingas ir baimės antsnukis-kaukė. Tik netikėtai man kilo mintis – o kaip jis sugeba išsilaikyti ant kojų kai visą laiką eina taip, tarsi jau virstų į priekį, ir vis dar neparvirsta – ar ilgai taip balansuos?
Kadangi žiūrėjau per internetą žydiškos radijo stoties Echo Moskvy laidą – Osoboje mnenije (Įpatinga nuomonė) – kurioje galiu sužinoti svarbiausias Rusijos prezidento Putino ar vyriausybės nuostatas ir problemas, nes į ją kviečia analitiškai mąstančius žurnalistus ir politologus, kokių nekviečia jokios kitos radijo ir televizijos kompanijos, tai maniau po šios laidos eisiu į parduotuvę už tilto. Bet netikėtai pats sau nusprendžiau eiti dabar, nes pamaniau, man viskas aišku, ką ten laidoje kalba, tad nėra reikalo klausyti iki jos pabaigos.
Išėjęs už kiemo vartų pamačiau gatvės viduryje gulintį kažkokį už asfaltą tamsesnį daiktą – gal už 50-60 mettrų. Netikėtai toptelėjo – juk tai tas girtas vyras parvirto. Eisiu į priešingą pusę, nes ko ten prie tokio girto lįsti, tik laiką gaišiu, tuo labiau, kad per langą moteris kažką jam šaukia. Jau beveik pasisukau žengti į kitą pusę, kai man mintyse – bet gi tada tiek bus toli apeiti, nes reikės eiti į priešingą pusę iki pačios sankryžos, o tada grįžti atgal, o į kitoje pusėje esančią Maksimos parduotuvę eiti nenorėjau. Ir pats nepajutau, kaip kažkokios vidinės Jėgos pastūmėtas pasisukau ir nužingsniavau tiesiai gatvės viduriu prie to vyro. Besiartinant jau suprantu, ką šaukia rusiškai toji moteris per langą – Kelkis, tu gi guli vidurį gatvės, dar mašina užvažiuos – o vyras vos pajudindamas kairę koją, guli visas išilgai gatvės ir mėgina sakyti lietuviškai – negaliu atsikelti, atėmė kojas. – Kelkis sakau, atvažiuoja mašina. – Aš nušliaušiu šonan. – Aš žingsnio nei spartinu, nei lėtinu, matau, kaip jis mėgina pašliaužti, bet nieko jam neišeina – perdaug asfaltas jį laiko prisitraukęs prie savęs – kaip priklijuotą. Jis vėl pajudina koją – ir viskas. Žvilgteliu atgal, nes mašinos garsas jau šalia, bet ji turi pirmiausia užvažiuoti ant manęs, nes aš jai užtveriu kelią. Vyras guli visu ūgiu išsitiesęs, drabužiai išpurvinti. Išgirstu, kaip už nugaros sušunka jau kita kaimynė – Aš jau paskambinau ir iškviečiau, kad atvažiuotų ir jį pasiimtų. – Kam ji paskambino, kas turi atvažiuoti, aišku, kad ne greitoji pagalba, kuri girto neims, o skambino, panašu, policijai, o ši jį nusiveš, dar karantino sąlygomis duos jam riebią baudą, juk reikia parodyti, kaip gerai dirba policija, kaip reaguoja į žmonių skundus, į žmonių budrumą, žmonių smalsų šnipinėjimą.
Nekreipiu dėmesio nei į sustojusią už nugaros mašina, nei į tų moterų šauksmus, tarsi jų ir nebūtų, suėmiau už pažastų, o jis net nesujuda, visas kaip maišas, sunkus ir slidus, nes slidinėja drabužiai. Keliu ir galvoju, vis tik gerai, kad pasportuoju, kitaip niekaip nepajėgčiau jo pakelti. – Kaip čia tau taip išėjo parvirsti vidury gatvės, ir mašinų nebijai, kaip savam kieme? – Jis labai graudžiu balsu reaguoja – Nelaiko kojos, atėmė kojas. – Galų gale pastatau jį. Stovi svirduliuodamas. – O ką toliau daryti su juo? – tik paleisk, ir jis tuoj vėl pasibučiuos su asfaltu, o gal ant jo virusas, gal mašina jo neišskalbė, nes kasdien vis valo, vis purškia, o į mano kiemą taip ir neužsuka, nes tam purkštuvo vairuotojui svarbu tik asfaltą nupurkšti. – Einam, aš tave nuvesiu, kur nors į šalį iki medžių, kad galėtum atsirėmęs pasėdėti, prasiblaivyti. - Aš statybininkas, namo einu. – Mašina pro mus pravažiuodama piktai pasignalizavo – jauna moteris susierzino, kad nepuoliau tuoj pat patraukti šį vyrą ir jai užleisti kelią iš karto. Vyras gal 60 metų amžiaus, tvirto sudėjimo, tikrai gal dirba fizinį darbą, bet kad namo jis eina čia, tai nelabai panašu, kad gyventų kur nors netoli, nes visus gatvėje ir net kitoje gatvėje pažįstu, ir sveikinuosi su visais. Tarp tų visų šito vyro nėra. – Tai kur tave vesti? – Ten. – Ir ranką mosteli pirmyn, kiek jam išeina. Ko gero jis eina į gal už šimto metrų esantį namą, ten gyveno vienas toks, dažnai išgeriantis, tai gal ten ir nuvesiu. Suėmiau jam už rankovės ties dilbiu, ir vedu. Pradėjo eiti labai sunkiai, bet aš ėjau savo įprastu žingsniu, ir jis ėmė žengti vis lengviau, nors jo aš nebuvau suėmęs už pačios rankos, tik už striukės rankovės. Kada priėjome tą vietą, maniau, kad jis parodys į vartus, kai vėl paklusiau, kur dabar eiti, tai jis vėl mostelėjo pirmyn – Ten. – Matai, brolyti, tu labai neapskaičiavai su alkoholiu, išvertė tave iš kojų, turi būti atsargesnis. – Nesusilaikiau, statybininkas aš, alkoholikas. – Tai tuo labiau turi stebėti, kad nepadaugintum, kai tau daug išgerti net nereikia, kad nebepaeitum iš viso. – Taip, nesusilaikiau, padauginau, aš alkoholikas. Nuvesk mane namo. – Jo balsas buvo toks arti verksmo. Aš jau privedžiau jį prie sankryžos – Kur dabar sukti? – Ten. – Vėl mostelėjo ranka pirmyn. Bet ten jau kita sankryžos pusė, ir namai dideli, norint ten gyventi reikia jau didesnių pajamų, o jis nepanašus į tokį, turintį daugiau pinigų. Perėjome į kitą pusę, ir jau maniau gal parodys į vartus, vedančius į kiemą, kai jo paklausiau – O kur dabar eiti? – Jis vėl mostelėjo pirmyn. – Ten. – Vėl einame pirmyn, už kelių metrų kitas kiemas – Kur sukti dabar? – Ten. – Rodo vis dar pirmyn gatve. Ten jau kita sankryža, už jos Znameskoje cerkvė ir senasis Žvėryno tiltas, Ir ten arti namų, kur jis galėtų gyventi, tikrai nėra. Einame link tos sankryžos. – Tu mane vedi namo, bet koks tu geras, tokių žmonių nėra. Dievas man padeda. – Taip, Dievas tau tikrai padeda visada, ir Jis tau ir dabar padeda per mane. Jis pasiuntė mane, kad tau padėčiau. – Tokių žmonių gerų nėra. Tu mane vedi namo. Aš turiu du butus. – Priėjome ir kitą sankryžą. – Kur dabar, čia jau Vytauto gatvė. – Aš gyvenu čia. – Kur čia? Vytauto gatvėje? – Taip. – O koks namo numeris? – Šeštas. – Tai reikia eiti į kitą gatvės pusę, nes čia jau šešioliktas numeris. – Ne, ten. – ir vėl mosteli pirmyn. Aš žinau, kad šeštas numeris yra priešingoje pusėje negu mes pasukam. – Kur tu gyveni čia? – Aš vis klausiu, tikslindamasis, ar nepasakys, kad jau reikia pasukti į konkretų namą. – Aš turiu tris butus? – Tik sakei kad turi du, tai du ar tris butus turi? – Tris – vieną su žmona. – O dabar kur eini? – Einu pas žmoną. – Perėjome dar vieną nedidelę sankryžą. Matau mano pažįstamas, dirbantis foto laboratorijoje, iš jos išėjęs gatvėje su kažkuo šnekasi, negi iki jo reikės dar eiti, nors mano vedamo vyro žingsnis tapo net lengvas, tarsi jį kažkas vestų iš vidaus fizine jėga. Kada privedžiau iki mano besišnekučiuojančio pažįstamo, pasisveikinau su juo, jis taip nužvelgė mano vedamą vyrą, ir jo akyse pamačiau nuostabą, ką čia aš dabar darau? Šalia buvo ortopedijos prekių parduotuvė, prie įėjimo užvažiavimas vežimėliams ir turėklai, tai jis dar mėgino nusitverti turėklų, sako – pavargau – tačiau aš žingsnio nekeičiau, ir nesustojau, ir jis atsileido ir pasidavė, bet toliau žengė kaip visai nepavargęs, o aš stebėjau jo eiseną, nes buvau pasirengęs tuoj pat sustoti, jeigu tik jam būtų eiti per sunku, bet jo žengimas buvo gana lenvas ir tvirtas tokioj padėty. – Toliau buvo dar viena sankryža. – Tai kur dabar pasukti? – Ne, ten. – Bet ten – vaistinė. – Ten – ir rodo pirmyn. Praėjome vaistinę, ir už jos buvo siauras įvažiavimas į kiemą. – Čia. – jis parodė kieman. Kieme buvo statūs laiptai į antrą aukštą, bet tokie statūs, kad net blaiviam jais lipti pavojinga – jie – mediniai su turėklais iš abiejų pusių, ir net uždengti skardos stogeliu, kad lietui lyjant galima būtų lipti ramiai – jau namuose. Bet gi šiam vyrui vis tik tokia kliūtis bus neįveikiama. Aš vėl paklausiau – Kur dabar? – Ten. – Jis vėl parodė pirmyn, už laiptų. Pamačiau ten duris. Privedžiau jį prie durų, jis tuoj surado skambutį, tik sunkiai sekėsi pataikyti jį paspausti. Galų gale paspaudė, tik jokio garso nesigirdėjo, kad suskambėtų. – Koks tavo vardas? – išgirdau jo klausimą. – Koks tu geras žmogus, tokių nėra. Tu mane parvedei namo. – Vėl paskmbino, vėl nieko nesigirdi. Aš jam sakau – Tu pastovėk atsirėmęs į duris, aš pažiūrėsiu per langą, pabarbensiu. – Priėjau prie kango, pabeldžiau, nieko per užuolaidas nesimato, nors saulė šviečia gana ryškiai iš tos pusės, dar tik šešios valandos vakaro. Dar pabeldžiau. Tyla. Sugrįžau prie jo. Jis sako – Aš pabelsiu. – Privedžiau jį prie lango, ir pagalvojau, kad jis gali taip pabelsti, kad langas subyrės, jeigu nesuvoks, kokia jėga galima belsti į stiklą. Jis beldžia ir šaukia – Stase, Stase, įleisk! Jau keliasi, tuoj įleis. Jai reikia garsiau belsti. – Tik jokia Stasė nesikelia, ir toliau – tyla, jokio judesio viduje. Vėl jį atvedu prie durų. – Koks tavo vardas? – vėl jis klausia. – Algimantas. – Algimantai, bet koks tu geras žmogus, parvedei mane namo, nėra tokių žmonių. Dievas man padėjo. – O koks tavo vardas? – Rimas. – Tai tu tikrai teisus, Dievas tau padeda. – Ar tikrai? – Taip, tikrai padeda, ir tam panaudoja kitus žmones. – Ar tikrai panaudoja žmones? – Taip, tikrai panaudoja, tu tik melsk Dievo iš širdžies, ir tau Jis padės, kaip ir aš tau padėjau Dievo pasiųstas. – Aš turiu raktą. – -Jis ėmė kišenėse ieškoti rako. Galų gale surado, tik niekaip neišeina jam rakto ištraukti iš kišenės, už kažko jis užsikabino ir nepasiduoda, kad laisvai atsidurtų jo rankoje. Jis išvertė visą kišenę, kurioje buvo skylė, tad ir raktai keli sumauti ant žiedo, tuo žiedu ir užsikabino už prairusių aplink skylę siūlų. Galų gale jis plėšte išplėšė raktus. Labai sunkiai jam pasisekė įkišti raktą į rakto skylutę – tik raktas nė iš vietos. Sakau, gal kita puse reikia jį įstatyti. Pamėgino kita puse rakinti – raktas net nepajuda. Aš jam nenorėjau padėti atrakinti, nes juk vis tik nežinau, ar čia jo butas. Viską palikau jo paties valioje, mano reikalas buvo jį saugiai pristatyti į saugesnę negu gatvė vietą. Pamačiau šalia prie tų į antrą aukštą vedančių laiptų pastatytą kėdę ir suoliuką. Atvedžiau jį ir pasodinau ant tos kėdės, prieš jį pastačiau suoliuką – Gali čia sėdėdamas užsigulti ant suoliuko, tai net pasnausti galėsi, vis nors kiek prablaivėsi, taip ir sulauksi sugrįžtant savo Stasės. – Bet koks tavo vardas? – Algimantas. – Algimantai, bet man Dievas padėjo, kad tu mane atvedei namo. – Tave ir atvedė Dievas mano rankomis. Ir žinok, Dievas visada yra tavo viduje. – Aš jam norėjau jau pradėti mokymą apie Minties Derintoją jo viduje, kai pamačiau ateinančią moterį. Ji priėjo prie mūsų. Pasisveikino. Aš jos paklausiau, ar ji čia gyvena, ji pasakė, kad negyvena, atėjo pas draugę į svečius. Aš paklausiau, ar Rimas čia gyvena, ji patvirtino, kad gyvena. Aš jai pasakiau – Rimą radau vidury gatvės gulintį, negalintį atsikelti, tai parvedžiau namo, o dabar jį palieku jūsų globai. Ar gerai? – Gerai. – Palinkėjau jiems gero vakaro ir išėjau iš kiemo į gatvę.
Viduje jaučiau malonų pakylėjimą ir šilumą – jaučiau Meilę. Buvo gera, kaip po nuostabaus patyrimo. Eiti buvo taip lengva. Pamaniau, ko aš iš viso sumaniau eiti į parduotuvę, kai man nieko nereikia, visko turiu. Tačiau toks lengvumo ir pakylėjimo patyrimo jausmas buvo toks malonus, kad nusprendžiau pereiti per senąjį Žvėryno tiltą į kitą Neries pusę ir nueiti iki IKI parduotuvės, pats ėjimas buvo malonus tarsi tęsinys ką tik patirto gyvo epizodo, kurį savo viduje vėl analizavau.
Juk tai ir buvo iš tiesų mano sprendimas eiti į parduotuvę, kai man nieko joje nereikia, Minties Derintojo padiktuotas, kad padėčiau tam girtam vyrui, kuriam abi kaimybės padėti atsisakė – viena moralizavo, kad keltųsi greičiau, nes mašina dar suvažinės, o kita bijodama tam vyrui padėti jau paskambino, jau iškvietė, kad tą vargšą išvežtų. Ar toks yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU gailestingumas? Aišku, ne! Tai – baimė padėti, net ir matant į bėdą patekusį dvasinį brolį ar sesę – nesitepti rankų, kad neišsipurvintų. Beje, savo drabužius tikrai išsipurvinau, tačiau juk materialų purvą gai nusivalyti, bet dvasinio purvo savo viduje nenušveisi taip paprastai, su kempine, tam reikia jau Rojaus Trejybės-AŠ ESU Meilės impulso, kurį pajaustum savo viduje. Kitaip nieko neišeis, baimės virusas yra stipresnis už karūnos virusą, o tuomet Brolystės nebus dar labai ilgai. Jos nesulauks dar daug kartų, kurios iš viso dar net šiandien neturi savo protėvių, kurie jau bent kūdikiais būtų šio pasaulio dabartinėje kartoje.
Štai kodėl ir Rimo nustebimas, kad jį kažkoks Algimantas parvedė namo, yra toks didelis, kad jis pasiekia savo nuostaba ir jo nuo alkoholio apsvaigusį protą. O juk tai normalus veiksmas – padėti dvasios broliui ar sesei, jeigu pateko į bėdą, ir nesvarbu girtas ar negirtas, juk jam reikalinga mūsų pagalbos ištiesta ranka. Ir už tai net dėkoti nereikia, jau nekalbant, kad dėl to reikėtų stebėtis. O jeigu net girtas stebisi, tai tikrai reikalai prasti šioj žemelėj.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2020-04-30 14:07:43
Komentarai
Prieš kelias dienas Kaune oras buvo vėjuotas, smarki liūtis skalavo gatves, dar gi škvalas staiga nustebino gausia ledukų kruša. Aš tuo metu buvau namuose, bet buvau besiruošianti už pusvalandžio išeiti į darbą, kai išgirdau į palangę kažką be perstojo besidaužant, nustebau – kas gali taip daužytis, iš kur? Priėjusi prie lango ir pamačiau ledukų, didelių ledukų gabalus krintant iš dangaus. Žvilgtelėjau iš penkto aukšto žemyn, o ten žemė baltuoja, jau net tokia gausa kritulių iškrito.Ne vienam Lietuvos mieste per pastarąsias dienas vanduo gausiai skalavo gatves. Tokios orų permainos mūsų eksperimentinėj planetoj sakytum neturėtų labai gal stebinti, kai ji dar tokia sakykim, jauna, bet – dvasiškai, su tokiu patyrimu, kokį turi Urantija, arba tiksliau – galėjo turėti – jeigu nebūtų Urantijos mirtingųjų atstumta, jų nesuprasta Kristaus atnešta Evangelija – Dievo Tėvystė ir žmonių brolystė – tai tikiu, kad dabar nebevargintų Urantijos tokios gamtos, kaip daug kas pavadina – išdaigos.
Kada išėjau į darbą, buvo penkta valanda vakaro, ką tik buvo praslinkusi liūtis, nemaži ledukų gabaliukai dar gulėjo neištirpę patvoriuose, o aš eidama mėgavausi tuo skaniu kvapu, koks jis būna po lietaus, toks gaivus. Ėjau ir džiaugiausi, kad nelyja, nes nuo tokio gausaus lietaus, jau nekalbu apie ledukus, neapsaugotų nė skėtis. Tačiau, dar nespėjau prieiti iki autobuso stotelės, kai lietus vėl gausiai pradėjo lyti, o atrodo debesies tamsaus visai nesimatė.
Stotelėje pasislėpusi nuo lietaus stovėjo vyresnio amžiaus moteris. Paprastai aš visada užkalbinu moteris, pasakau kažką nelabai reikšmingo ir tuoj pat užsimezga pokalbis. Iš tikrųjų žmonės noriai kalba, mėgsta būt pakalbinami, mėgsta pasipasakot, tik, kad ne daugiau nė paviršutiniškai, tai yra ta liūdnoji pusė.
Moteris pradėjo pasakoti – turiu va čia pat sodą, jau nebeliko pomidorų, viskas reiks išraut ir mest lauk. Šitokie gabalai ledų, neturėjau fotoaparato būčiau nufotografavus, nemoku su telefonu. Aš kaip gyva, per septyniasdešimt metų nemačiau, kad tokiais ledukais duotų ir taip ilgai... ot Dievas, kaip duoda tai duoda, tai orus tokius, tai vėl. – Ir aš dažnai trumpai pakalbu taip su žmonėmis, daugiau paklausau jų, nors pati pirma ir pakalbinu dažniausiai. Tačiau, kada žmogus sako, kad Dievas na, baudžia, tai vidus tuoj pat prabyla Tiesa, nes tai yra didžiausia ir skaudžiausia mirtingojo klaidingos gyvensenos pasėta samprata apie Kūrėją ir atnešanti skaudžius patyrimus, net ir tokius kaip toji liūtis šiandien nuniokojusi ūkininkės pomidorus, česnakus ir kitokių daržovių jaunus sodinukus, neseniai pasodintus gausiam derliui. – Kodėl Dievas? – klausimu atsakau į jos teiginį. – Jokiu būdu ne Dievas, Kūrėjas mus Myli ir tik Myli, Jis yra Meilės Šaltinis. Tai mes patys savaisiais klaidingais veiksmais ir sukuriame tokią aplinką. Žmonės būdami pikti, savanaudiški, kerštingi, sukuria žemus virpesius ir dėl to ir turime tokį permainingą orą. Žmonės nori gražaus oro, bet pirmiausia reikia pasikeisti patiems, o ne atvirkščiai. Dievą žmonės apskritai pamiršo, dėl to ir yra toks chaosas.. – Dabar jau matau kaip mano pašnekovė nužiūri mane nuo galvos iki kojų, akyse matau šypsnį, ir ji mandagiai pakeičia temą. Taip, taip, o aš ką tik panašiai ir pasakiau – kol Dievo gėdinsimės, kol lūpos tars Dievo vardą tik tam, kad ištarti, kol Širdimi Juo negyvensime, tol ne tokių dar ledukų sulauksime ir vidurį vasaros.
Atvažiavo autobusas, greitai įlipome į jį, kad nesušlapti. Dabar lipame pro priekines autobuso duris, mat vairuotojai jau gali pagaliau su mumis kontaktuoti, tik bilietukų dar nepardavė, lyg nuo šios savaitės pradžios pradės. Įlipau į autobusą, ūsuotas vairuotojas šypsosi taip linksmai ir draugiškai matau nusiteikęs, kažką man pasako, bet iškart neišgirstu. Tačiau tas išgirdimas ateina kažkaip vėliau – Oi kaip norėčiau jus ten ilgiau palaikyti, – šypsosi plačiai. – Nusišypsau ir aš, atsisėdu į priekinę autobuso sėdynę. Susitvarkau daiktus, susilankstau megstuką, skėtį įsidedu į maišelį, kad nesušlapint sėdynės. Dirsteliu į veidrodį esantį priešais vairuotoją, kad į jį pažiūrėt, koks jis, nes mintyse mąstau apie jo žodžius pasakytus. Dirsteliu, o jis žiūri į mane vėl su ta šypsena. Sakau jam garsiai – Ir jums tikrai mūsų negaila? – Neee, – šypsosi jis sau toliau. Nusišypsau ir aš, nieko neatsakau.
Tačiau būtent šios kelionės metu skaitytas Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimas, ir tas vairuotojo teiginys – kaip norėčiau jus palaikyti – liūtyje – ilgiau, man sukėlė daug pamąstymų. Aš nesvarstysiu apie tai, kiek rimtas ir kiek ne buvo vairuotojo tikrasis troškimas mus matyti stovinčias lietuje, mane liūdina žmonijos mąstymas visą laiką neigimo, blogio linkme.
Paimkime bet kokią, bet kokią situaciją, paprasčiausią, ir visada žmogus pirmiausia mąstys taip, kad kitą pirmiausia nuteist – pamatyt blogąją, neigiamą pusę – bandyt kažkokią susidariusią sudėtingesnę, ar nebūtinai, situaciją aiškint pirmiausia kritikuojant ir niekada nebandant nieko užstot, kažkam padėti, kažką padrąsint, kažką sustiprint. Galų gale bandyt iš tikrųjų suprast kas, kaip, kur, kodėl, o ne viską matant per NEigimą vieni kitų. Aš tai pavadinčiau apskritai, iškreipta mąstysena.
Kodėl aš niekada neišgirstu – lipkit, lipkit greičiau, kad nesušlaptumėte – gal jums galiu padėti – gal jums.. Na, patys supratote apie ką aš. Deja, Tikrumo aplinkoje nėra, Nuoširdumo nėra. Niekas nemoko dar vaikų – padėti, pagelbėti, suprasti, užjausti, sutvarkyti, surinkti gatvės šiukšles, eiti dešiniu kelkraščio pakraščiu, o ne vidury šlaistytis, nes – kitiems trukdai – kitiems – o ne apie save tik galvoti ir daryti ką nori.
Kaimynų mama, moko savo dukrą – išsipasakoja man Matas, mano biologinis sūnus – jeigu tau kažką piktai pasakė koks nors vaikas, tu visada piktai atsikirsk atgal. – Skaudu jam tai girdėt, ne taip jis buvo mokomas pats, ne toks tos mamos pamokymas veda Šviesos link žmoniją, o juk ji prasideda ir baigiasi kiekviename iš mūsų.
Ir iš tikrųjų, niekas niekada nemokė mūsų – mylėt. Štai kur visų problemų šaknys, atsineštos visiems iš vaikystės, kurioje klojasi pamatas tolimesniam gyvenimui, ir kuris to pasekoje ir klostosi tada taip, kad neišmintingai ir sakoma tada – ot tai davė Dievas, ot tai davė.
Tačiau – Gyvasis Kelias – būtent ir moko – Mylėt – Algimanto Evangelija skelbia – Kūrėjas yra gyvas, Jis yra kiekvieno viduje ir kiekvienas gali Jį atrasti ir patirti. Kūrėją, Meilės Šaltinį. Štai kokios Šviesos iš tikrųjų reikia žmonėms, nes tik mylint keisis mąstysena iš viską kritikuojančios, vien tik neigiančios į mylinčią – tai yra supratingą, užjaučiančią – jaučiančią – padedančią, globojančią.
Po darbo einu į autobuso stotelę, važiuosiu namo. Savaitgalis, dar kaip tik keitėsi autobuso grafikai, nežinau kada manasis, gali tekt palaukti, o gal tuoj ir atvažiuos. Prieina moteris prie manęs ir klausia – Gal galit pasakyti, kaip galėčiau nuvažiuoti į Megą? – Taip, žinoma. – Aš atvažiavau iš Telšių, mane išleido po miestą pasivažinėti, aš čia pirmą kartą. – Iki autobuso, kuris nuvežtų jus iki pat Megos, jums reikėtų šiek tiek paeiti, parodau ranka kur link, bet dar kartą dirsteliu į šią moterį ir panorau ją nuvesti iki pat ten, kur jai reikia, kad nepasimestų. – Eime, aš jus palydėsiu. – Oi, ką jūs nesitrukdykit, aš rasiu, – nedrąsiai, neužtikrintai atsako man. – Aš jus palydėsiu, nesusitrukdysiu, man nesunku. – Paėję vos keletą žingsnių mes išsiaiškiname, kad jai reikia kuo skubiau, mat jos laukia kažkas. Tada aš ją palydžiu iki savosios stotelės, artimesnės, kitas autobusas ją nuveš netoli prekybos centro, reikės tik per tiltą pereiti, bet vis tiek bus greičiau, nes savaitgalis ir autobusai važiuoja retai, o šis – vos už pora minučių atvažiuos, apsidžiaugiu. – Ot gerų žmonių yra dar, ačiū labai.
Argi sunku žmogui padėti, ypač kai prašoma padėti? Argi ne to iš tikrųjų nori tavoji Širdis? Ir jeigu tai vadinama gerumu – tada tai mūsų visų turėtų būti natūrali būsena, ir tada nereikės stebėtis, kad dar yra tokių gerų žmonų, nes tai natūralu – padėti. Ir tik tokia kryptimi nukreiptas mąstymas – Gėrio, Šviesos, Meilės, Supratingumo yra tas neiškreiptas, nesugadintas mąstymas. Tačiau tokioje aplinkoje, kokioje mes gyvename, mes žinome – tik Gyvojo Kelio dėka atitaisomas.
Kiek mes ryžtingi, kiek mes drąsūs, kiek mes veiklūs, apsprendžia mūsų gyvais ryšys su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Kuo gilesnė mūsų viduje yra Meilės būsena, tuo mes labiau teorinį ryžtą veikti visų labui, paverčiame ne samprotavimu veikti, bet pačiu veikimu.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2020-06-11 15:44:42
Nuostabu, Miela Rita! Įdomu skaityti Algimanto ir tavo patyrimus, kurie yra nuoširdūs ir pamokantys. Urantai tuo ir skiriasi nuo kitų žmonių, ypač susireikšminusių, kurie pilni puikybės, o žmoniškumas paskutinėje vietoje. Algimanto suteikta pagalba žmogui mane palankiai nuteikė. Karantino metu dalis žmonių pasigeria širdgėlos vedini, iš nusivylimo ar dėl kitų liūdnų pasekmių. Ne visi mes esame stiprūs, kad įveiktume pastaruosius mums suteiktus išbandymus ir iššūkius. Mane asmeniškai beprotiškai veikia laisvės suvaržymas ir kiti apribojimai. Urantijos Knyga ir Minties Derintojas mus moko būti ryžtingais, būti savimi ir nusiimti kaukes, žinoma, tariamas, o ne tas ,kurias reikalauja nešioti per prievartą...Su Kūrėjo Meile!
adolfina
2020-05-01 16:32:48
Labai įdomu skaityti gyvą patyrimą. O man įvyko toks. Kai tik pas mums suginė į namus ir ištuštėjo gatvės, buvo keista eiti per ištuštėjusį miestą. Vieną rytą nusprendžiau visus sutiktus žmonės pasveikinti, sveikinausi su absoliutiškai kiekvienu žmogumi. Paskui jau supratau, kurių nereikia sveikinti - su ansniukiais ir su užkimštom ausim, bet pastarieji pasiskirsto į dvi dalis - tie, kurie tikriausiai klauso bumčikų ir tie gal, kurie klauso audio knygą arba švelnią muziką. Su pastaraisiais galima sveikintis.
Ir vieną rytą pamačiau du žmones - panašius į benamius, todėl nusprendžiau jų nesveikinti, bet priartėjus išgirdau lietuvišką šneką ir žinoma pakalbinau. Vienas iš jų nustebo ne dėl to ką sakiau, dėl to kad jį aplamai per visą gyvenimą pirmą kartą pakalbino priešingos lyties atstovė, tą jis pasakė man vėliau. Vienas buvo labai agresyvus ir keturaukaukščiais keiksmažodiais nuėjo kviesdamas ir draugą, kai pastarasis jam papriekaištavo - ar nematai, kad normalus žmogus nori su tavimi pakalbėti...
Sutrumpinsiu gana ilgą istoriją ir tik pasakysiu, kad prieš kelias dienas jį, jau vieną, vėl sutikau. Atsisėdom parke po medžiu ir jam daug ką papasakojau, o vakar vėl susitikome, nes buvome susitarę ir atnešiau jam Jėzaus Kristaus Apreiškimą...
Rita
2020-05-01 13:14:42
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]