Forumas: temos peržiūra
Urantijos Knygos skaitymas gilesniu ir skvarbesniu žvilgsniu negu mato tik materialios akys
Urantijos Knyga yra tokia galinga ir skvarbi, kad jos gelmes labai sunku pastebėti skaitant ją vien tik PROTU. Būtinas ATVERTOS SIELOS-ŠIRDIES požiūris. O paprasčiau sakant TĖVO POŽIŪRIS VISAAMPIMANČIU ŽVILGSNIU.
Kad jums būtų nors kokia kryptis, kaip tą daryti, dabar aš jums pasiūlysiu porą nedidelių skyrių iš Urantijos Knygos ir pateiksiu platesnį požiūrį, kuris šitose eilutėse nėra užrašytas, bet kuris buvo perteiktas kitose Urantijos Knygos vietose, ir kurį pati siela, atsivėrusi Tėvui, gauna ir iš JO PATIES, KAD TĖVO POŽIŪRIS VIS LABIAU IR LABIAU ĮSIGALĖTŲ JOS VIDUJE.
O Tėvo požiūris tampa vis tvirtesnis pačios sielos viduje, kuo daugiau siela atsiduoda Tėvo dvasios, Minties Derintojo, vedimui iš vidaus, ir kuo intensyviau ji bendrauja su Tėvu per savo gyvą asmeninį ryšį.
Tad išplėstą požiūrį aš perteiksiu skaidydamas šitų dviejų skyrių pastraipas ir mokydamas jus skaityti kiekvieną iš jų daug plačiau ir giliau negu mato jūsų materialios akys užrašytą materialų tekstą. Mano tekstas yra skliaustuose.
“2. MOKYTOJO POŽIŪRIS (p.1999)
“ Kada Jėzų suėmė, tada jis žinojo, kad jo darbas žemėje mirtingojo kūno pavidalu yra užbaigtas. Jis iki galo suprato, kokio pobūdžio mirtimi jis mirs, ir mažai pergyveno dėl savo vadinamųjų teismų smulkmenų.”
( Tokia Jėzaus nuostata jam leido likti ramiam ir nesiblaškyti, nepanikuoti, nebijoti dėl savojo kūno mirties, nes jis darbą UŽBAIGĖ, TĖVO VALIĄ ĮVYKDĖ. Teliko išėjimas iš materialaus kūno pavidalo. O kada žmogus sugalvoja kokius nors teismus, tai jis teisia tik KŪNĄ. Jėzus suvokė, kad jis nėra kūnas, dėl to ir nepergyveno dėl savojo kūno mirties. Jam ramybę viduje teikė ryšys su Tėvu, kurį palaikė NE KŪNAS, KURĮ NUŽUDYS AKLI IR MANANTYS, KAD ŽMOGUI SVARBIAUSIAS DALYKAS YRA KŪNAS IR DĖL JO KANČIOS JIS JAUČIA IR BAIMĘ IR NORĄ DAR TOLIAU GYVENTI ŠITAME KŪNE. Jėzus žinojo savo, ir žmogaus, tolimesnį kelią po šito kūno, dėl to jo nedomino jokie būsimieji jo kūno teismai. )
“ Stojęs prieš sanhedristų teismą Jėzus atsisakė atsakinėti į tuos parodymus, kuriuos davė veidmainiai liudininkai. Buvo tiktai vienas vienintelis klausimas, į kurį jis visada atsakydavo, nesvarbu kas bepaklaustų, draugas ar priešas, ir tai buvo klausimas apie jo misijos žemėje pobūdį ir dieviškumą. Kada jo paklausdavo, ar jis yra Dievo Sūnus, tada jis būtinai atsakydavo. Jis atkakliai nekalbėjo, kada buvo smalsaus ir piktadario Erodo akivaizdoje. Pas Pilotą jis kalbėjo tiktai tada, kada manė, jog Pilotui ar kuriam nors kitam nuoširdžiam asmeniui savo atsakymais galėtų padėti geriau pažinti tiesą. Jėzus savo apaštalus buvo mokęs, jog neverta barstyti perlų prieš kiaules, ir dabar jis išdrįso praktiškai pritaikyti tai, ko buvo mokęs. Šiuo metu jo elgesys iliustravo tai, koks yra kantrus žmogiškosios prigimties nuolankumas drauge su dieviškosios prigimties didingu tylėjimu ir rimtu orumu. Jis iš viso norėjo su Pilotu aptarti bet kokį klausimą, susijusį su jam iškeltais politiniais kaltinimais – bet kokį klausimą, kuris, jo nuomone, priklauso šio valdytojo kompetencijai.”
( Sanhedristai – tai Sanhedrino tarybos nariai, o tais laikais Sanhedrinui priklausė Jeruzalės sinagogų valdymas, kaip aukšesnio organo valdymas. Tuo tarpu kituose miestuose sinagogos buvo jam nepavaldžios. Tačiau, kadangi Sanhedriną sudarė fariziejai – rabinai, raštininkai, sedukėjai, t.y. to meto visuomenės valdančioji “grietinėlė,” tai ir kituose miestuose sinagogos nebuvo pajėgios pasipriešinti jo sprendimams, net jeigu formaliai ir buvo nuo jų nepriklausomos. Iš esmės tai buvo aukščiausioji religinė žydų valdžia. Būtent per Sanhedriną Romos imperijos valdžia palaikė politinius ryšius su žydais, ir būtent Sanhedrinas žydams atliko ir aukščiojo teismo vaidmenį, ir ne tik religine prasme.
Ir Senhedrino teismo metu Jėzus nekreipė dėmesio į visą jų teismo farsą, tuo tarpu atsakydavo tik paklaustas apie savo vaidmenį žemėje. Ir tas atsakymas būdavo dėl to, kad galėtų juos APŠVIESTI. Net ir teismo metu jis veikė kaip dvasinis MOKYTOJAS. Jis nesiteisino, ir neteisė, tik ŠVIETĖ TIEK SAVO ATSAKYMAIS, TIEK SAVO ELGESIU.
Ir šitoji pastraipa ir mus moko, kad ir mes NUOŠIRDŽIAI ŠVIESTUME, o ne veltumėmės į nereikalingus ginčus, mėgindami ką nors įrodinėti, atsakinėti turėtume tik į tokius klausimus, kurie iš tikrųjų yra apšviečiantys kitus, o ne tiesiog patenkinantys tuščią smalsumą, o toliau vėl žmogus lekia net ir užmiršęs, kad jam tas atsakymas jau NEBERŪPI, nes smalsumas jau pateikė naują.
Būtent dėl to, Jėzus nemanė kalbėti ir nekalbėjo teismo metu su savo aiškinimais, nes tie sanhedristai nebuvo nuoširdūs ir jiems jo aiškinimas būtų buvęs tik tuščias laiko švaistymas ir jėgų eikvojimas.
Būtent ir mus moko, kad neeikvotume tuščiai energijos ir nemėtytume perlų kiaulėms po kojomis, kurios vis tiek jų vertės nesupranta ir trypia juos su purvais. Ne kiekvienas yra pasirengęs nuoširdžiai siekti ATSIVĖRIMO TĖVUI, ESANČIAM JO VIDUJE, DAUGUMA YRA KAIP TOS KIAULĖS, KURIOS TĖVO MEILĖS PERLUS SUTRYPIA PO KOJOMIS NET IR ŠIANDIEN, NET IR MŪSŲ APLINKOJE.
Ir Erodą, ir Pilotą domino tik smalsūs klausimai, o ne išminties, ne savojo aš plėtimo link Tėvo dalykai. Štai būtent dėl to Jėzus ir nekalbėjo su jais, nors buvo pasirengęs su jais kalbėtis nuoširdžiai, kad tik juos paguostų, sustiprintų, perteiktų jiems didesnę šviesą JŲ LABUI, NET IR TOKIOMIS SĄLYGOMIS JŲ LABUI, KADA JIE PATYS TEISIA JĖZŲ. Bet jų tai NEDOMINO. )
“ Jėzus buvo įsitikinęs, jog Tėvo valia yra būtent tokia, kad jis atsiduotų natūraliai ir įprastai žmogiškųjų įvykių tėkmei, lygiai taip, kaip tam turi atsiduoti ir kiekvienas kitas mirtingasis tvarinys, ir dėl to jis atsisakė pasinaudoti net ir grynai žmogiškosiomis įtaigios iškalbos galiomis, kad paveiktų savo visuomeniškai trumparegių ir dvasiškai apakintų bičiulių mirtingųjų intrigų baigtį. Nors Jėzus gyveno ir mirė Urantijoje, bet jo visa žmogiškoji karjera, nuo pat pradžių iki pat pabaigos, buvo toks reginys, numatytas tam, kad paveiktų ir mokytų jo sukurtą ir be perstojo remiamą visą visatą. “
( Štai kokia svarbi mintis – Jėzaus misija BUVO NE TIK URANTIJAI, BET IR VISAI JO VISATAI, KURI VISĄ LAIKĄ STEBĖJO JO TRISDEŠIMT PENKERIŲ METŲ GYVENIMĄ, SAVO VALDOVO GYVENIMĄ ŽMOGIŠKUOJU PAVIDALU. Ir būtent dėl to jis demonstravo tokį atsidavimą Tėvo valios vykdymui, kad nenulipo nuo kryžiaus, kada jam šaukė, jeigu jis yra toks galingas, tegu išsivaduoja pats nuo kryžiaus, tada jie patikės jo galia iš Tėvo jam suteikta. Jis demonstravo VISATAI, KURI BUVO TOLI PRANOKUSI URANTIJOS DVASINĮ BARBARŲ LYGĮ IR KURI SUPRATO, KOKS YRA JO TIKRASIS MEILĖS ŽINGSNIS – LEISTI VISIEMS ĮVYKIAMS VYSTYTIS NATŪRALIAI IR TIK GYVU RYŠIU SU TĖVU IR NET AN KRYŽIAUS MYLĖTI SAVO BUDELIUS, NET IR SANHEDRINO AKLUS NARIUS. Tą suprato VISATA. To nesuprato net jo apaštalai, kurie jį ir iškraipė PIRMIEJI, IR TUO PASĖJO TOLIMESNĘ TAMSOS VIEŠPATAVIMĄ, KURIS IŠSIVYSTĖ Į PAULIAUS SUKURTĄ KRIKŠČIONYBĖS KULTĄ. )
“Šitie trumparegiai žydai neprideramai triukšmingai reikalavo Mokytojo mirties tuo metu, kada jis stovėjo ten siaubingoje tyloje, žvelgdamas į nacijos – savo žemiškojo tėvo tautos – mirties sceną.
“Jėzus buvo įgavęs tokį žmogiškojo charakterio tipą, kuris galėjo išlaikyti pusiausvyrą ir patvirtinti savo orumą nuolatinio ir nepateisinamo įžeidinėjimo akivaizdoje. Jo įbauginti buvo neįmanoma. Kada iš pradžių jį užpuolė Anaso tarnas, tada jis tiktai buvo pataręs, kad derėtų pakviesti liudininkus, kurie galėtų tinkamai duoti parodymus prieš jį.
Nuo pat pradžių iki pat pabaigos, per vadinamąjį jo teismą pas Pilotą, stebinčios dangiškosios gausybės negalėjo susilaikyti nuo to, kad netransliuotų visatai scenos “Jėzus teisia Pilotą” pavaizdavimo.”
( Su Tėvu įmanoma VISKAS. Tą liudijo visas Jėzaus žemiškasis gyvenimas, tą liudijo ir jo pabaiga. Tik per gyvą ryšį su Tėvu, įmanoma išlikti ramiam, kada iš tavęs tyčiojasi. Vien tik savo valios dėka tokios pusiausvyros žmogui išlaikyti niekaip nepavyktų. Tuo tarpu Tėvo meilė atsivėrusiai sielai leidžia patirti, kokia yra jai suteikiama palaima iš Tėvo, ir vietos susierzinimui, o tuo labiau pykčiui, neapykantai, ar kerštui nebelieka. Šituo ir mums yra parodomas kelias, kaip mes turime užmegzti gyvą ryšį su Tėvu ir likti šitame ryšyje visada, net ir tomis akimirkomis, kurios gali gąsdinti mūsų protą. Ir tas gyvas ryšys nuramina protą, nes ramybė pasiekiama ne savo valios pastangomis, bet susiliejimu su Tėvo dvasia, esančia kiekvieno iš mūsų viduje. Štai kodėl VISATA puikiai suvokė, kad savo LAIKYSENA JĖZUS TEISIA PILOTĄ, nors jo kūno teisėju buvo Pilotas. Tačiau Jėzus NĖRA KŪNAS. Ir JŪS, kiekvienas, NESATE KŪNAS, KURĮ MATO MATERIALIOS AKYS. JŪS ESTTE, KAIP IR JĖZUS, TĖVO SŪNUS, TURINTIS IŠ TĖVO PADOVANOTĄ AMŽINĄ ASMENYBĘ, KURI NIEKADA NEMIRŠTA, KAIP MIRS ŠITAS MATERIALUS IR MATOMAS KŪNAS, BET PO ŠITO SEKS PRISIKĖLIMAS, JEIGU ATRASITE TĖVĄ SAVYJE, IR GYVENIMAS SIELOS PAVIDALU, SU DABARTINIU SAVUOJU TAPATYBĖS AŠ, O DAR VĖLIAU JAU DVASIOS PAVIDALU, SU SAVUOJU TUO PAČIU DABARTINIU AŠ.
Štai dėl tokio gyvo ryšio su Tėvu ir savojo PATYRIMO IR ŽINOJIMO, Jėzus galėjo išlikti ramus, kada jo tik KŪNO laukė mirtis. )
“ Kada buvo pas Kajafą, ir kada žlugo visi melagingi parodymai, tada Jėzus nedvejodamas atsakė į vyriausiojo šventiko klausimą, šituo savo paties liudijimu pateikdamas tai, ką jie troško paversti pagrindu, kad jį nuteistų už šventvagystę.”
” Mokytojas nė akimirkai neparodė nė mažiausio susidomėjimo Piloto geranoriškomis, bet neryžtingomis pastangomis jį išlaisvinti. Jis iš tikrųjų gailėjosi Piloto ir nuoširdžiai stengėsi jo aptemdytą protą apšviesti. Jis visiškai nereagavo į romėnų valdytojo visus apeliavimus į žydus, kad jie atsisakytų savo kriminalinių kaltinimų, keliamų jam. Per visą šį kankinantį išmėginimą jo laikysena buvo natūraliai ori ir kukliai didinga. Jo atsakyme savo
[2000]▼
būsimiesiems žudikams, kada jie paklausė, ar jis yra “žydų karalius,” nebuvo nė menkiausio nenuoširdumo atspindžio. Tiktai su nedideliu patikslinančiu paaiškinimu jis priėmė šitokį pavadinimą, suvokdamas tai, jog, nors jie ir buvo nusprendę jį atstumti, bet jis yra visiškai ne tas, kuris leistųsi būti nacionalinis lyderis, net ir dvasine prasme.”
( Jėzaus nedomino apsimestinis Piloto geranoriškumas. Jis nebuvo geranoriškas iš savo atsivėrusios sielos, jis tik vaidino geranorį, stengdamasis dėl SAVĘS, KAIP IŠLIKTI NESUSITEPĘS NEKALTO ŽMOGAUS KRAUJU, NES NEMATĖ JĖZAUS KALTĖS, IR VIS TIK NEUŽRŪSTINTI SANHEDRINO, KAD ŠIS NEPASISKŲSTŲ CEZARIUI, IR JAM PAČIAM NEGRĖSTŲ NEMALONUMAI. Jis buvo tarp kūjo ir priekalo. Dėl to jo apeliavimas į Jėzų buvo tik išorinis ir nenuoširdus. Ir būtent Jėzui buvo gaila PILOTO, kad jis yra atsidūręs tokioje padėtyje tarp Sanhedrino reikalavimų ir savo sąžinės. )
” Jėzus mažai kalbėjo šitų teismų metu, bet jis pasakė užtektinai, kad visiems mirtingiesiems parodytų, kokį žmogiškąjį charakterį gali žmogus ištobulinti bendradarbiaudamas su Dievu, ir kad visai visatai atskleistų tą būdą, kuriuo Dievas gali pasireikšti tvarinio gyvenime, kada toks tvarinys tikrai nusprendžia vykdyti Tėvo valią, šitokiu būdu tapdamas aktyviu gyvojo Dievo sūnumi.
Jo meilę neišmanantiems mirtingiesiems iki galo atskleidžia jo kantrybė ir didžiulė savitvarda tuo metu, kada jis patyrė grubių kareivių ir nemąstančių tarnų patyčias, smūgius, ir daužymus. Jis ne tik nepyko, kada jie užrišo jam akis ir pasityčiodami daužė per veidą, sušukdami: “Išpranašauk mums, kuris tau trenkė.”
” Pilotas pasakė daugiau tiesos negu jis suvokė, kada po Jėzaus nuplakimo, jis parodė jį miniai, sušukdamas, “Štai šis žmogus!” Iš tikrųjų, baimės apimtas romėnų gubernatorius net ir neįsivaizdavo, jog kaip tik tuo metu visata savo dėmesį buvo nukreipusį stebėdama šitą sceną, kaip jų mylimą valdovą pasityčiodami ir daužydami šitaip žemina jo tamsūs ir degradavę mirtingieji pavaldiniai. Ir kada Pilotas ištarė, tada aidu nuskriejo per visą Nebadoną, “Štai Dievas ir žmogus!” Per visą visatą, nuo tos dienos visą laiką nesuskaičiuojami milijonai toliau stebėjo tą žmogų, tuo tarpu Havonos Dievas, visatų visatos aukščiausiasis valdovas, priima šį žmogų iš Nazareto, kaip šitos laiko ir erdvės vietinės visatos mirtingųjų tvarinių idealo įgyvendinimą. Gyvendamas savo neprilygstamą gyvenimą jis visą laiką žmogui apreiškė Dievą. Dabar, per savo mirtingosios karjeros paskutiniuosius epizodus ir savo vėlesne mirtimi, jis naujai ir jaudinančiai atskleidė Dievui žmogų.”
( Kada Pilotas, nematydamas Jėzaus kaltės, vis bergždžiai mėgino išgauti iš minios sutikimą paleisti mirtimi nuteistą vieną kalinį ir vis tikėdamasis, kad būtent minia pasigailės Jėzaus, o ne Barabo, būtent dėl to jis ir parodė miniai į Jėzų ir ištarė “Štai šis žmogus!” tuo sufleruodamas miniai, kad ji imtų skanduoti jo vardą, bet minia pasirinko Barabą, nes sanhedristai tarp minios buvo pasklidę ir kurstė minią pasirinkti Barabą, ne Jėzų. Tuo tarpu visatos programų transliacijose Piloto ištarti žodžiai nuaidėjo “Štai Dievas ir žmogus!“ Atsirado papildomas ir dar svarbesnis žodis “Dievas“ ne šiaip sau, bet dėl to, kad visata suvokė savo VALDOVO MISIJĄ, ji nebuvo tokia tamsi, kaip Urantijos mirtingieji, kurie dabar ne tik isteriškai šaukė nukryžiuoti Jėzų, bet dėl savo aklumo, jie tuo pačiu šaukė ir nukryžiuoti “Visatos Valdovą,“ tik šitų žodžių jie ništarė, ir net nežinojo, kad jie iš viso egzistuoja, tačiau VISATOS ŠEIMA Į JĖZŲ ŽVELGĖ KAIP Į SAVO VISATOS VALDOVĄ IR KAIP Į ŽMOGŲ, KAIP Į NEPADALINAMĄ TĖVO SŪNŲ, GIMUSĮ IŠ TĖVO IR ATĖJUSĮ Į URANTIJĄ APŠVIESTI SAVO SIELOS BORLIUS TĖVO MEILE. Dėl to visatoje aidu nuaidėjo JAI suprantamas Piloto teiginys; “Štai šis žmogus!“ = “Štai Dievas ir žmogus!“ Visata niekada nebuvo savojo Valdovo atstūmusi, kaip jo nepripažino Urantijos mirtingieji. )
3. PATIKIMASIS DOVYDAS ZABEDIEJUS
“ Tuoj po to, kada Jėzus buvo perduotas romėnų kareiviams, užbaigus apklausą pas Pilotą, šventyklos sargybinių būrys išskubėjo į Getsemanę, kad išvaikytų arba suimtų Mokytojo pasekėjus. Bet likus daug laiko iki jų pasirodymo šitie pasekėjai buvo išsisklaidę. Apaštalai buvo pasitraukę į jiems nurodytas slapstymosi vietas; graikai buvo atsiskyrę ir išsivaikščioję po įvairius namus Jeruzalėje; likusieji mokiniai lygiai taip buvo išnykę. Dovydas Zabediejus manė, kad Jėzaus priešai sugrįš; todėl jis iš anksto perkėlė kokias penkias ar šešias palapines aukštyn į įdubą, netoli tos vietos, kur Mokytojas taip dažnai atsiskirdavo pasimelsti ir garbinti. Čia jis pasiūlė pasislėpti ir tuo pačiu turėti centrą, arba koordinavimo punktą, savo pasiuntinių tarnybai. Vos tik Dovydas stovyklą paliko, kai pasirodė šventyklos sargybiniai. Nieko nesuradę, jie pasitenkino tuo, kad sudegino stovyklą ir tada nuskubėjo atgal į šventyklą. Išklausęs jų ataskaitą, Sanhedrinas buvo patenkintas dėl to, kad Jėzaus pasekėjai buvo taip smarkiai įbauginti ir prislėgti, jog nebebus jokio pavojaus kilti sukilimui arba kokio nors mėginimo išgelbėti Jėzų iš jo budelių rankų. Pagaliau jie galėjo lengvai atsikvėpti, ir dėl to jie laikinai nutraukė posėdį, kiekvienas vyras išėjo savu keliu ruoštis Perėjimo šventei.”
( Šitoji pastraipa rodo Dovydo Zabediejaus atsidavimą Jėzui ir jo proto skvarbumą. Jis nebuvo pats Jėzaus apaštalas. Jis buvo Jėzaus apaštalų Jono ir Jokūbo brolis. Jų tėvas, Zabediejus, buvo valčių meistras, su kuriuo artimai drauge dirbo ir Jėzus. Dėl to Zabediejus artimai bendravo su Jėzumi dar iki jo misijos pradžios ir labai pasitikėjo juo. Ir dabar, kada iškilo pavojus ir apaštalams, ir Jėzaus pasekėjams, kurie visi išsisklaidė, Dovydas Zabediejus vienas, niekieno neprašytas, net Jėzui nieko nesakęs, suorganizavo savo pasiuntinius, kurie turėjo nuolat perdavinėti žinias į įvairius miestus apie įvykius Jeruzalėje, ir kas vyksta su Jėzumi. Ir visa tai nepaisant tokio pavojaus jo paties gyvybei. Tai rodo Zabediejaus meilę Jėzui, nes tik meilė gali taip veikti žmogų, kad jis veiktų tokiomis pavojaus savo gyvybei akimirkomis Tėvo labui.
Tuo tarpu Sanhedrino nariai tarsi atgimė iš naujo. Jau dabar jie jautė, kad gali eiti atlikti savo negyvų ritualų Izraelio Tėvo – Jahvės vardu. Dabar jie jautėsi atlikę labai reikšmingą darbą, ir pakylėti, nes apsaugojo save nuo tokio išsišokėlio ir maištininko,
kokiu jie laikė Jėzų visą laiką.
Tai rodo, kaip neįtikėję žmonės, net ir nuteisę nekaltą žmogų mirtimi, gali toliau ramiai gyventi ir mėgautis savo reikšmingu vaidmeniu visuomenėje tarsi būtų visiškai akli ir kurti, jų siela ir širdis ir toliau miega gilu miegu, o protas mėgaujasi savo pergale, net nesuvokdmas savojo pralaimėjimo prieš Meilę ir Gėrį. )
” Kada tiktai Pilotas Jėzų buvo perdavęs romėnų kareiviams, kad nukryžiuotų, tada vienas pasiuntinys nuskubėjo į Getsemanę informuoti Dovydą, ir po penkių minučių bėgikai buvo pakeliui į Betsaidą, Pelą, Filadelfiją, Sidoną,
[2001]▼
Šekemą, Hebroną, Damaską, ir Aleksandriją. Ir šitie pasiuntiniai nešė žinią, kad atkakliu žydų valdovų reikalavimu romėnai Jėzų netrukus nukryžiuos.
Per visą šitą tragišką dieną, kol galiausiai buvo pasiųsta žinia, kad Mokytojas paguldytas į kapavietę, Dovydas maždaug kas pusvalandį su pranešimais siuntė pasiuntinius pas apaštalus, graikus, ir Jėzaus žemiškąją šeimą, susirinkusią Lozoriaus namuose Betanėje. Kada pasiuntiniai išvyko su žinia, kad Jėzus yra palaidotas, tada Dovydas vietinių bėgikų korpusą paleido, kad atšvęstų Perėjimo šventę ir artėjančiam poilsio Sabatui, nurodęs jiems vėl pas jį pasirodyti, neatkreipus į save dėmesio, sekmadienio rytą Nikodemo namuose, kur jis ketino keletą dienų slėptis su Andriejumi ir Simonu Petru.
Šitas savitai mąstantis Dovydas Zabediejus buvo vienintelis iš Jėzaus geriausiųjų mokinių, kuris buvo linkęs į Mokytojo tvirtinimą, kad jis mirs ir “trečiąją dieną vėl prisikels,” pažvelgti tiesiogine ir aiškia dalykine prasme. Dovydas vieną kartą buvo girdėjęs, kaip jis išsakė šitą pranašystę ir, turėdamas tokį protą, kuris mąsto tiesiogine prasme, dabar savo pasiuntiniams pasiūlė susirinkti ankstyvą sekmadienio rytą Nikodemo namuose tokiu būdu, kad jie būtų pasirengę paskleisti žinią tuo atveju, jeigu Jėzus prisikeltų iš mirusiųjų. Dovydas netrukus suprato, jog nė vienas iš Jėzaus pasekėjų nesitiki, kad iš kapo jis sugrįžtų taip greitai; dėl to iš tiesų jis mažai kalbėjo apie savo įsitikinimą ir nieko nekalbėjo apie tai, kad visus savo žinianešius, išskyrus tuos bėgikus, kurie penktadienį iki vidurdienio buvo išsiųsti į tolimus miestus ir tikinčiųjų centrus, kviečia susirinkti ankstų sekmadienio rytą.
Ir šitokiu būdu šitie Jėzaus pasekėjai, išsisklaidę po visą Jeruzalę ir jos apylinkes, tą naktį valgė Perėjimo šventės vakarienę, ir kitą dieną liko atsiskyrę. “
( Ir būtent Dovydas Zabediejus, o ne Jėzaus apaštalai patikėjo Jėzaus prisikėlimu. O turėjo būti tarsi atvirkščiai, apaštalai turėjo patikėti pirmiausia Jėzaus prisikėlimu. Tačiau jie buvo tarp paskutiniųjų, kuire tuo patikėjo, ir tai tik tada, kada jiems apsireiškė prisikėlęs Jėzus.
Tuo tarpu Dovydui Jėzaus žodžiai apie jo būsimą prisikėlimą labai gilai įstrigo į atmintį, kad jis trečią dieną po mirties prisikels. Tačiau tikėjimas be tarnavimo – tik pusė darbo. O tarnavimas priklauso nuo sielos atsivėrimo. Ir kada siela yra Tėvui atsivėrusi, tada ir žmogaus protas vis giliau suvokia, kokia ji jo paskirtis. Ir būtent Dovydo Zabediejaus skvarbus protas, paremtas jo tikėjimu, leido vis siųsti pasiuntinius į tolimus miestus, ir Jėzaus žemiškajai šeimai bei besislapstantiems apaštalams, kad Jėzus nuteistas, nukryžiuotas, ir kad prisikėlė. Kada patys apaštalai slapstėsi, buvo pasimetę, išsigandę, ir netikėjo jokiu prisikėlimu, tada Dovydas Zabadiejus drąsiai ir ryžtingai dirbo išsijuosęs. Ir net kada kiti jam sakė, kad negalima siųsti pasiuntinių, kad Jėzus prisikėlė, nes apie tai paliudijo tik moterys, kurios galėjo apsirikti, bet Dovydas Zabediejus prisiminė Jėzaus tuos žodžius apie jo prisikėlimą, ir tas TIKĖJIMAS JUO, ir leido patikėti moterimis.
Ir daugumai iš mūsų šiandien kaip tik ir stinga Dovydo Zabediejaus ir tikėjimo, ir tarnavimo. )
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-11-07 16:23:42
Komentarai
Mielas Jonai,tu netiki į GYVO DIEVO pagalbą į JĮ,suspaudimovalandomis, besikreipiantiems.Galėčiau nemažai, čia,šiame
forume pateikti,asmeninių patyrimų,o ypač,pasidalinti regi-
ma pagalbą kasdieninime gyvenime sprendžiant problemas.
Šiais laikais pagyvenusiems, bedarbiams žmonėms tąs kliūtis
nugalėti reikia pastoviai.Žinau ir tikiu,kad ir iš šio fo-
rumo dalyvaujančių yra tokių,kurie patiria GYVOJO DIEVO
TĖVO veikimą jų asmeniniuose gyvenimuose,kasdieninių prob-
lemų sprendime.Studijuojant UK knygą,skaitant Algimanto ir
kitų geranoriškų vyrų ir moterų komentarus šiame forume,sup
rantu, kad DIEVO materiali pagalba ateina per įvairias age-
ntūras ,per įvairias dvasines asmenybes.Mes,tie asmenys,
esantys žemesnėje socialinėje pakopoje,be galo esame dėkin-
gi,Tam,mūsų materialioms akims nematomam TĖVUI ir toms,mums
atsidavusiai tarnaujančioms dvasinėms būtybėms ir didžiai
dėkingi esam tiems,Dievui tarnaujantiems,mūsų broliams ir
sesėms,kurie parodė kelius,kaip atrasti VISŲ MŪSŲ TĖVĄ.Pa-
sirodo JIS visai arti.
Galėčiau aprašyti,kaip ir kokiu būdų,o būtent raštu,oficia-
liai kreipausi į Nebadono Visatos Valdovą Mykolą Kristų,kad
padėtų išspresti mano sūnaus darbo problemą,nes buvo grėsmė
prarasti duoną kasdienine.Minėtą problema išsisprendė per
2 dienas.Atgarsis pasklido net kitame mieste,nes šios prob-
lemos sunkios,eile metų neišsprendė gana "kieti"vyrai.Galė-
čiau aprašyti minėtus įvykius smulkiau ir daugiau tokių pa-
tyrimų.Pasikartosiu tikiu,kad urantų tarpe ir ne tik urantų
yra asmenų,kurie galėtų aprašyti dar didesnius dalykus,bet
dauguma tyli,tikriausiai nenori,kad toks artymas bendravi-
mas su visų mūsu Tėvu,eilinį kartą nebūtų išjuoktas,mora-
liai sutryptas,tų, kuriems,tai dar nesuvokiama,kurie net
noro neturi praktiškai išbandyti.Čia aprašiau,tik materia-
lia pusę.Atradus Tėvą sąvyje patiri didžiule dvasinę naudą,
kitomis akimis pradedi žiūrėti į aplinkinius,žinoma išlieka
ankstesnis noras keisti ręgima pasaulį į geresne pusę,bet
jau yra suvokimas,kad reikia pradėti jį keisti nuo savęs,o
tai nelengva,pradedi matyti grožį ten,kur ankščiau ir ne-
pastebėdavai,nepraeini nepakalbinęs paukštelio,bet kurio ki
to gyvūnėlio,pasakai jiems kaip grąžiai juos Dievulis apre-
ngė,kokie jų kailinukai ar plunksnelės grąžus ir visuomet
madingi.Pvz.gavęs laikina darbą /viešieji darbai/per pūgas
valyti kilometrines miesto gatves,mintyse sakai Dievui,koks
nuostabus Tu esi šitame stichijos šelsme,turėdama daugiau,kaip 50 metų per šelstančia pūgą be pertraukos iš-
dirbusi su sunkia šiūpėlia 9 valandas,jauti,kaip skauda tave visa ,bet mintyse paprašai Dievo kad šitas nelengvas
darbas Jam paaukotas transmūtuotų neigiamas pasaulio vibra-
cijas,kad būtų kuo daugiau pažadinta sielų JAM,kad kuo dau-
giau atsirastų ieškančio JO,kad pagaliau įsiviešpatautų pa-
saulyje taika ir ramybė,kad gyventų laimingos šeimos,laimin
gi vaikai.Taip ir bus, aš tuom tikiu ir ne aš viena.Kad ir
Šakiuose yra tokių stiprių asmenybių,kurie drąsiai stoja
prieš sunkumus,mato grožį visame kame,tai pavyzdžiai man.
Mielas Jonai,gal eilinį kartą tu mane pasiųsi blynų kepti,
o gal,kaip Violetai pasakei ,kad ir aš čia rašinėju viso-
kius blia blia blia,na, gal vel pavadinsi sentimentalia bo-
biuke,tai nieko tokio, aš jau prie sovietų šitokiom nuomo-
nėms įmunitetą įgavau.
Rašai,kad su UK knyga susipažinai dar prieš 10 metų ir, kad
Algimantą pažinojai kaip visai kitokį žmogų,perspėji mane
ir kitus apie netikrus pranašus,mokytojus.Man nesvarbu,koks
yra Algimantas ir ką jis daro,man svarbu ką jis sako.Jei
atvirai,iš jo pasisąkymų aš matau MEILĘ DIEVUI spinduliuo-
jantį žmogų,kas yra labai ręta tarp žmonių,o ypač tarp jau-
nimo ir vyrų.Jonai tu dar nežinai,ką reiškia visa širdimi,
visu protu,visa savo siela mylėti Dievą ir nesąvanaudiškai
šią meilę dalinti visiems.Apie tikrus ir netikrus prana -
šus galima spręsti iš jų darbo vaisių.Mielas Jonai, linkiu
tau ramybės ir šviesos ir visiems likusiems geros dienos.
Su meile
IRENA
2007-11-08 13:03:19
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]