Forumas: temos peržiūra
Iš Tėvo mes gavome talentus, kaip juos investuojame?
Šitas Jėzaus perteiktas mokymas yra labai svarbus ir šiandienos pasauliui, Urantijai.
Jis vyko likus mažiau kaip trims paroms iki Jėzaus nukryžiavimo. Tai buvo paskutiniosios savaitės, jam esant Urantijoje žmogiškuoju pavidalu, antradienio vėlų vakarą.
Kad jums būtų lengviau suvokti Jėzaus mokymo gelmę, savo mintis jums pateiksiu skliaustuose.
3. VĖLESNĖ DISKUSIJA STOVYKLOJE ( p. 1916 )
Kada jie susėdo prie laužo, maždaug dvidešimt jų, tada Tomas paklausė: "Kadangi tu turi sugrįžti tam, jog užbaigtum karalystės darbą, tai koks turėtų būti mūsų požiūris į Tėvo reikalą tuo metu, kai tavęs nebus?" Kada Jėzus apžvelgė juos prie laužo, tada jis atsakė:
"Ir net tu, Tomai, nesuvoki, ką aš esu sakęs. Argi aš visą šitą laiką jūsų nemokiau, kad jūsų ryšys su karalyste yra dvasinis ir individualus, visiškai asmeninio patyrimo reikalas dvasioje, įtikėjimo dėka suvokiant, kad tu esi Dievo sūnus? Ką gi aš daugiau pasakysiu?”
( Jėzus su savo apaštalais praleido drauge beveik ketverius metus, mokė juos, gyveno drauge su jais, nuolat atsakinėjo į jų klausimus, ir vis tiek jie nesuprato jo mokymo DVASINIO TURINIO. Dėl to Jėzui dar kartą pasakyti, ką nors kitiap, negu jis daug kartų jiems buvo aiškinęs buvo neįmanoma. Kaip ir jums neįmanoma pasakyti daugiau, negu tik tai, kad dangaus karalystė, tai yra ŽMOGAUS PATYRIMAS savo paties viduje, kad jis ATRADO TĖVĄ SAVYJE IR JIS JAU PATIRIA SŪNYSTĖS AR DUKTERYSTĖS SU TĖVU GYVĄ RYŠĮ. Taip iki šiol žmogus buvęs NAŠLAITIS, ESANT Tėvui net jo paties VIDUJE, jis tik intelektualiai buvo skaitęs, girdėjęs, bet NEPATYRĘS, KĄ REIŠKIA BŪTI TĖVO SŪNUMI AR DUKRA. O Tėvo atradimas ir suteikia tokį PATYRIMĄ. Būtent dėl to ir apaštalai, kaip ir šiuo atveju Tomas, klausė Jėzaus, ką gi jie turės skelbti ir mokyti, kada jo nebebus ŠALIA, kai jie patys sūnystės su Tėvu ryšio nežino savuoju PATYRIMU, dėl to jų protas nesupranta, apie ką reikės kalbėti, kada Mokytojo nebebus šalia, kuris visą laiką juos iš išorės nukreipdavo.)
“Nacijų nuopolis, imperijų žlugimas, netikinčiųjų žydų sunaikinimas, amžiaus pabaiga, net ir šio pasaulio pabaiga, ką gi šitie dalykai turi bendro su tuo, kuris tiki šita evangelija ir kuris savajį gyvenimą yra paslėpęs amžinosios karalystės garantijoje? Jūs tie, kurie esate Dievą pažįstantys ir tikintys į evangeliją, jau tvirtai tikite į amžinąjį gyvenimą. Kadangi jūsų gyvenimas buvo gyvenamas dvasioje ir Tėvo labui, tai jums niekas negali sukelti rimto nerimo. Karalystės statytojų, dangiškųjų pasaulių akredituotų piliečių, neturi trikdyti laikini sukrėtimai arba kelti nerimo žemiškieji kataklizmai. Kokią tai turi reikšmę jums tiems, kurie tikite šita karalystės evangelija, jeigu nacijos žlunga, amžius pasibaigia, ar visi matomi dalykai griūna, kadangi jūs žinote, kad jūsų gyvybė yra šio Sūnaus dovana, ir kad ji yra amžinai saugi Tėve? Nugyvenę žemiškąjį gyvenimą tikėdami ir davę dvasios vaisių kaip kupino meilės tarnavimo savo bičiuliams teisumą, jūs galite drąsiai laukti kito žingsnio amžinojoje karjeroje su tokiu pačiu įtikėjimu į išlikimą, kuris jus pernešė per pirmąjį ir žemiškąjį jaudinantį patyrimą sūnystėje su Dievu.”
( Kada žmogus GIMSTA iš DVASIOS, KADA IMA PATIRTI TĖVĄ, ATRASTĄ SAVO VIDUJE, tada Jėzaus žodžiai jam tampa savastimi – niekas nebebaugina, nei nacijų žlugimas, nei epochų keitimasis, nei civilizacijų išnykimas, nei ugnikalniai, cunamių nušluojami miestai, žemės drebėjimai, pasiglemžiantys tūkstančius gyvybių. Visa tai yra tiesiog smulkmeniškas gamtos uodo caktelėjimas į Urantijos “odą”-plutą palyginus su gilumine ir galinga ramybe ir palaima skleidžiama iš vidaus Tėvo sūnui ar dukrai. Kol tokio artimio ryšio su Tėvu mirtingasis neturi, tol tokios katastrofos jam kelia siaubą, nes ir savo artimųjų mirtis neša sielvartą.
Tuo tarpu Tėvo vaikas ŽINO, KAD TIK KŪNAS GALI IŠNYKTI, O JO ĮTIKĖJIMAS Į TĖVĄ GARANTUOJA NE TIK PRISIKĖLIMĄ, BET IR AMŽINĄ GYVENIMĄ TĖVO DANGIŠKOJOJE ŠEIMOJE, KURI JAM JAU ŠIANDIEN YRA JAUČIAMA, ATRADUS TĖVĄ SAVYJE. Ir dėl to toks žmogus gyvena ne tik TEISINGĄ, BET IR TEISŲ GYVENIMĄ KASDIEN TĖVO MEILĖJE IR ŠVIESOJE. Ir visiškai nebebijodamas nei dėl savo ateities, savo artimųjų, žmonijos. Tačiau jis gyvena aktyviai skleisdamas Tėvo ŠVIESĄ IR MEILĘ VISIEMS. TOKS YRA JO TROŠKIMAS – TARNAUTI TĖVO ŠEIMAI IŠ MEILĖS JAM IR ŠEIMAI. NET JEIGU REIKĖTŲ DĖL TO IR PAAUKOTI SAVO ŽEMIŠKĄJĄ ŠEIMĄ )
"Kiekviena tikinčiųjų karta savo darbą turėtų tęsti, atsižvelgdama į galimą Žmogaus Sūnaus sugrįžimą, lygiai taip, kaip ir kiekvienas atskiras tikintysis savo gyvenimo darbą toliau atlieka, atsižvelgdamas į neišvengiamą ir nuolat gresiančią natūralią mirtį. Kada kartą įtikėjimo dėka save sukuriate kaip Dievo sūnų, tada daugiau niekas nebėra svarbu, kiek tai yra susiję su išlikimo garantija. Bet nepadarykite klaidos! šitas išlikimo įtikėjimas yra gyvas įtikėjimas, ir jis vis didesniu laipsniu pademonstruos tos dieviškosios dvasios, kuri jį iš pradžių įkvėpė žmogaus širdyje, vaisius. Tai, kad jūs kartą priėmėte sūnystę dieviškojoje karalystėje, jūsų neišgelbės, jeigu jūs sąmoningai ir atkakliai atmesite tas tiesas, kurios yra susijusios su Dievo sūnų materialiame kūne vis gausesnių dvasinių vaisių vedimu. Jūs tie, kurie buvote su manimi rūpinantis Tėvo reikalais žemėje, galite net ir dabar karalystę apleisti, jeigu matote, kad Tėvo tarnystės žmonijai kelias jums nepatinka.
( Visi miritngieji turi žinoti, kad Tėvo Sūnus sugrįš, ir paklaus, kaip gi buvo vienos ar kitos kartos perduodami dvasiniai vaisiai kitoms kartoms, ar viena karta paliko didesnę šviesą negu pati buvo gavusi iš ankstesnės kartos. Ir nesvarbu, kad kiekvIenas dirba savo darbą kokioje nors konkrečioje sferoje, bet jo darbo kokybė ir nuostatos turi būti tokios, kad jis darbuojasi VISŲ LABUI, IR SAVO UŽDIRBTU VAISIUMI TAIP PAT PASIDALINA IR SU KITAIS, O NE TIK PATS SAU VIENAS PASIIMA VISKĄ. Net ir materialų atlyginimą. Ir tokį požiūrį formuoja ĮITKĖJIMAS Į TĖVĄ, KAIP VISOS ŠEIMOS VIENĄ IR VISŲ TĖVĄ. Ir dėl to tokiam įtikėjusiam nuostabu vestI vis gausesnius dvasinius vaisius kasdieniame gyvenime vusų labui, visų gerovei, net ir taip, kaip tą darė Jėzus, kaip tą daro TĖVAS. Tačiau visa šitoji gyvensena yra ne iš PAREIGOS, bet ir MEILĖS IR TĖVUI, IR VISIEMS, IR KIEKVIENAM ATSKIRAI. Bet visiems VIENODAI. TAIP, KAIP VIENODAI MUS MYLI TĖVAS. )
"Kaip individai, ir kaip tikinčiųjų karta, išgirskite mane, kada aš pasakosiu parabolę: Gyveno toks didis žmogus, kuris, prieš išvykdamas į ilgą kelionę į kitą šalį, pasikvietė savo visus patikimus tarnus ir atidavė į jų rankas visus savo turtus. Vienam jis davė penkis talentus, kitam davė du, o dar kitam davė vieną. Ir šitaip jis pasielgė su visa garbingų prievaizdų grupe, kiekvienam jis savo turto patikėjo sutinkamai su jų individualiais sugebėjimais; ir tada jis išvyko į tą kelionę. Kada jų šeimininkas išvyko, tada jo tarnai ėmė dirbti, kad iš jiems patikėto turto gautų pelno. Tuoj pat tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, juos investavo, ir labai greitai gavo kitų penkių talentų pelną. Panašiu būdu tas, kuris buvo gavęs du talentus, netrukus gavo dar du. Ir taip visi tie tarnai iš tiesų gavo pelno savo šeimininkui,
[1917]▼
išskyrus tiktai tą vieną, kuris gavo vienintelį talentą. Jis nuėjo pats sau vienas atskirai ir žemėje iškasė duobę, kurioje savo pono pinigą paslėpė. Netrukus tų tarnų šeimininkas netikėtai sugrįžo ir pasišaukė savo prievaizdus ataskaitai. Ir kada jie visi buvo sukviesti prieš savo šeimininką, tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, išėjo į priekį su tais pinigais, kurie buvo jam patikėti, ir atnešė penkis papildomus talentus, sakydamas: 'Šeimininke, tu man davei penkis talentus, kad investuočiau, ir man džiugu atiduoti kitus pemkis talentus kaip mano pelną.’ Ir tada jo šeimininkas jam tarė: 'Gerai padaryta, geras ir ištikimas tarne, tu buvai ištikimas dėl daugelio dalykų; dabar aš tave paskirsiu prievaizdu, kuris prižiūrės daug ką; dabar pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tuomet tas, kuris buvo gavęs du talentus, išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, tu į mano rankas įdavei du talentus; žiūrėk, aš uždirbau šiuos kitus du talentus.' Ir tada jo ponas jam tarė: 'Gerai padaryta, esi geras ir ištikimas prievaizdas; tu irgi buvai ištikimas dėl daugelio dalykų, ir aš tikrai tave paskirsiu, kad prižiūrėtum daug ką; pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tada atsiskaityti išėjo tas, kuriam buvo duotas tas vienas talentas. Šitas tarnas išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, aš pažinau tave ir suvokiau, jog tu esi gudrus vyras tuo, kad tikėjaisi pelno ten, kur tu asmeniškai nedirbai; dėl to aš tikrai bijojau rizikuoti bet kokia dalimi to, kas buvo patikėta man. Aš tavąjį talentą saugiai paslėpiau žemėje; štai jis; dabar tu turi tai, kas priklauso tau.' Bet jo ponas atsakė: 'Tu esi nerangus ir tingus prievaizdas. Savo paties žodžiais tu prisipažįsti, jog žinojai, kad aš pareikalausiu iš tavęs ataskaitos su protingu pelnu, tokios, kokią šiandien pateikė tavo uolūs bičiuliai tarnai. Žinodamas tai, tu turėjai, dėl to, mano pinigus bent jau atiduoti į bankininkų rankas, jog man sugrįžus, galėčiau gauti savo paties pinigus su palūkanomis.' Ir tada vyriausiajam prievaizdui šitas šeimininkas tarė: "Atimkite šitą vieną talentą iš šito tarno, kuris pelno negavo, ir atiduokite jį tam, kuris turi dešimt talentų.'
"Kiekvienam, kuris turi, tikrai bus duota daugiau, ir tas tikrai turės su kaupu; bet iš to, kuris neturi, net ir tai, ką jis turi, tikrai bus atimta. Jūs negalite stovėti sustingę amžinosios karalystės reikaluose. Manasis Tėvas reikalauja, kad visi jo vaikai augtų gailestingumu ir tiesos pažinimu. Jūs tie, kurie žinote šitas tiesas, turite duoti daugiau dvasios vaisių ir demonstruoti augantį atsidavimą nesavanaudiškam tarnavimui savo bičiuliams tarnams. Ir prisiminkite, jog tiek, kiek jūs tarnaujate mažiausiajam iš mano sielos brolių, tiek jūs šitaip tarnaujate man.
"Ir šitaip jūs tikrai turėtumėte rūpintis Tėvo reikalais, dabar ir nuo šiol, net ir amžinai. Dirbkite tol, kol aš ateisiu. Pareigingai padarykite tai, kas patikėta jums, ir šitokiu būdu jūs tikrai būsite pasiruošę atsiskaityti, kada pašauks mirtis. Ir šitaip gyvenę Tėvo šlovės labui ir šio Sūnaus pasitenkinimui, jūs tikrai su džiaugsmu ir nepaprastai dideliu malonumu įeisite į amžinai trunkančios karalystės amžinąją tarnystę."
( Talentų padalinimas ir jų investavimas, tai mūsų pačių augimas ir panašėjimas į Tėvą. Kiekvienas mes turime savo ritmą ir tempą, savo sampratą ir kelią. Tačiau kiekvienas surandame ir kaip tame kelyje paskleisti meilę ir šviesą. Tik įtikėjus iš visos širdies-sielos ir atsidavus Tėvui visa siela yra ĮMANOMA pati didžiausia investicija, nes tik tada gali nebesipriešinti Tėvo vedimui iš vidaus ir daryti gerus darbus taip ir tokiu mastu, kaip ir yra sumanęs Tėvas, kad tu juos darytum. Kol įtikėjimo stinga, tol panašu, kad talentas yra užkastas po žeme ir jis neneša dvasios vaisių, o tiesiog lieka nepajudintas. Neveikiantis augimo procese. Jeigu jūs, sakykime dalyvaujate mūsų Forume, skaitote įvairias temas, bet neskaitote pačios Urantijos Knygos apreiškimo, neskaitote Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, tai jūs negalėsite suvokti, kaip gi ĮTIKĖTI, O BE ĮTIKĖJIMO, NEGALĖSITE INVESTUOTI TALENTŲ Į DVASIOS VAISIUS SAVO KASDIENIAME GYVENIME, SAVO KASDIENIUOSE DARBUOSE, IR NE TIK JUOSE, BET IR TARNAVIME. Tai iš kur gi bus jūsų ataskaita sugrįžus mūsų Sūnui Kūrėjui vėl pas mus, kad parodytumėte ne vien tik penkis gautus talentus, bet visus dešimt, ir net penkiolika? Bet toks bus jūsų ASMENINIS SPRENDIMAS – ATIDUOTI TIK TIEK, KIEK PATYS GAVOTE. IR TIK TIEK. Dėl to nenustebkite, kad artinantis jūsų išėjimui, kada fizinis jūsų kūnas artės prie savo enbergijos išnaudojimo pabaigos, kad jus apims baimė, net panika, kad jūs nieko gero taip ir nepadarėte, kad jūsų nesuprato niekas, kad jūs likote vienas ir vienišas, ir dabar baisu tos artėjančios tamsos, kad esate niekam nebereikalingas ir užmirštas. Toks buvo jūsų pasirinkimas – užkasti savo gautą vieną talentą. Dėl to net ir jis iš jūsų bus atimtas ir jums nebus suteiktas PRISIKĖLIMAS, NES TAIP IR NEATRADOTE TĖVO, NORS IR BAŽBYČIOJE LANKĖTĖS KASDIEN. NE BAŽNYČIOJE IEŠKOKITE TĖVO, KADA JIS YRA JŪSŲ VIDUJE. O tiems, kurie savo gautus talentus investavo ir nešė dvasinių vaisių gausų derlių, tiems bus dar daugiau pridėta – jie gaus prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą su Tėvu IR TAPDAMI VIENA DVASIOJE. Ir dar daugiau, jie net tiesiogine prasme susilies su Tėvo dvasia, dabar gyvenančia kiekvieno prote, net ir tų prote, kurie neveda dvasinių vaisių. Ir tiesiogine prasme visai amžinybei Tėvo dvasia, Minties Derintojas, ir mirtingojo padovanota Tėvo asmenybė, tas dabartinis aš, sudarys VIENĄ ASMENYBĘ. VISIEMS AMŽIAMS. Ar jūs suvokiate, kiek daug daugiau gausite – PATS TĖVAS SUSILIES SU JUMIS ASMENIŠKAI.)
“ Tiesa yra gyva; Tiesos Dvasia šviesos vaikus visą laiką veda į dvasinės tikrovės ir dieviškosios tarnystės naujas sferas. Tiesa jums yra suteikiama ne tam, kad ją kristalizuotumėte į nusistovėjusias, saugias, ir gerbiamas formas. Pereidamas per jūsų asmeninį patyrimą jūsų tiesos atskleidimas turi būti padidintas tiek, jog naujasis grožis ir realūs dvasiniai laimėjimai bus atskleisti visiems tiems, kurie mato jūsų dvasinius vaisius ir kaip tik dėl šito jie yra vedami į tai, kad šlovintų Tėvą, kuris yra danguje. Tiktai tie ištikimi tarnai, kurie šitokiu būdu auga tiesos pažinimu, ir kurie šituo išsiugdo sugebėjimą dvasines realybes suvokti dieviškai, gali kada nors tikėtis "visiškai patirti savo Viešpaties džiaugsmą." Koks yra apgailėtinas vaizdas
[1918]▼
kada viena po kitos einančios tariamų Jėzaus pasekėjų kartos apie savo globojamą dieviškąją tiesą sako: "Štai čia, Mokytojau, yra toji tiesa, kurią tu mums patikėjai prieš vieną šimtą ar tūkstantį metų. Mes nieko nepraradome; mes ištikimai išsaugojome viską, ką tu mums įdavei; mes neleidome padaryti jokių pakeitimų tame, ko tu mus mokei; štai toji tiesa, kurią tu mums įdavei." Bet toks pasiteisinimas dėl dvasinio tingumo nepateisins neveiklaus tiesos prižiūrėtojo Mokytojo akivaizdoje. Sutinkamai su ta tiesa, kuri yra atiduota į jūsų rankas, tiesos Mokytojas iš tikrųjų pareikalaus ir ataskaitos.
Kitame pasaulyje iš jūsų bus paprašyta atsiskaityti už šito pasaulio dovanas ir jų priežiūrą. Nesvarbu, ar įgimtų gabumų yra mažai ar daug, bet jums bus privalu stoti prieš teisingą ir gailestingą teismą. Jeigu sugebėjimai yra naudojami tiktai savanaudiškiems siekiams ir nė viena mintis nėra skiriama aukštesnei pareigai, kad būtų gauta daugiau dvasios vaisių, kaip jie pasireiškia visą laiką besiplečiančioje žmonių tarnystėje ir garbinant Dievą, tai tokie savanaudiški prižiūrėtojai turi būti pasirengę sulaukti savo sąmoningo pasirinkimo pasekmių.”
( Štai ir šiandien žmonija turi daug įvairių iškreiptų dvasinių knygų, ir jomis vadovaujasi kiekviena religija savo. Tai irgi tas pats užkasamas vienas talentas, kada šiandien yra Urantijos Knyga ir Jėzaus Kristaus apreiškimas - KALBU JUMS VĖL. Šita didesnė šviesa padeda išplėsti TIESOS LAUKĄ IR AKIMIRKĄ, KAD ŽMOGUS VADUOTŲSI IR NEGYVŲ RITUALŲ IR DOGMŲ, IR NEGYVO GYVENIMO, SKIRTO VIEN TIK SAU. Būtent toks gyvenimas veda į tai, kad iš tokio mirtingojo bus atimtas ir tas vienintelis talentas, nes jis buvo visiškai nepanaudotas dėl NEIŠMANYMO, KURTUMO, IR AKLUMO, KADA KITI, LABIAU PAŽENGĘ ŠVIESOS KELIU, AIŠKINO IR RODĖ KELIĄ IR JAM. Tad koks gi išmintingas žmogus šitaip elgtųsi, kada aplinkui tamsa, o jam psiūlomas nuostabus šviesulys, bet jis atstumia jį ir sako: “Aš turiu savo.” Ir toliau klaidžioja tamsoje, kuri yra tolimos praeities iškraipyta tiesos akimirka, perkelta į dabartinį gyvenimą, kuriame ji nieko nebeapšviečia, nes yra kaip užkastas talentas. Nepanaudojamas.
Jūs turite atsiverti TĖVUI, IR TIK JAM, IR NIEKAM NE MAŽIAU. TIK TĖVUI. Nes tik Tėvas vedė Jėzų iš vidaus, kada jis augo, brendo, mokėsi, stebėjo aplinka, gamtą, žmones, kada kilo gyvenimo problemos žuvus jo tėvui Juozapui, kai jam tebuvo keturiolika metų, o Marijai reikėjo auginti net devynis vaikus, iš kurių Jėzus buvo vyriausias, o mažoji Rūtelė dar buvo net negimusi, ji dar buvo nešiojama įsčiose, ir Jėzus rūpinosi tokia gaisia šeimyna Tėvo vedamas iš vidaus, kaip ir jūs esate vedami, kada jis mąstydavo, kada keliavo, tada Tėvas jį vedė iš vidaus į Šviesą ir Tiesą su meile. Dėl to ir Jėzus galėjo mylėti visus vienodai. Ir jūs galėsite tą daryti, jeigu atrasite Tėvą SAVYJE. NE BAŽNYČIOJE. SAVYJE. Štai čia jūsų didesnė šviesa, tik turite tuo PATIKĖTI IR KALBĖTIS SU TĖVU SAVAIS ŽODŽIAIS, KAD JĮ ATRASTUMĖTE SAVYJE. Tik tada pranoksite savo dabartinį aš ir galėsite vesti dvasinius vaisius ir tuo pačiu sugrąžinti Tėvui daug daugiau talentų negu gavote. )
” Ir kokia didele dalimi į visus savanaudiškus mirtinguosius buvo panašus šitas neištikimas tarnas su vienu talentu, nes dėl savojo tingumo tiesiogiai apkaltino savo šeimininką. Kaip žmogus, kada dėl savo kaltės patiria nesėkmę, yra linkęs kaltinti kitus, dažnai tuos, kurie šito nusipelno mažiausia!”
( Ar mūsų Forume nėra tokių aršuolių sielos brolių ar sesių, kurie mato krislą kito akyje, o savojoje nemato rąsto? Kaltina viskuo, ko kiti nedaro, bet jie patys būtent TĄ ir daro. Tai ir yra UŽKASTAS TALENTAS, kuris laidoja jų pačių PRISIKĖLIMĄ. Tačiau toks jų dogmatinis užsispyrimas yra išreiškiamas Tėvo jiems suteikta LAISVA VALIA.)
” Sakė Jėzus tą naktį, kada jie ėjo poilsio: "Jūs iš tiesų esate gavę dosniai; dėl to jūs iš tikrųjų turėtumėte dangaus tiesą dosniai ir atiduoti, ir atiduodant tikrai šitoji tiesa dauginsis ir skleis gelbstinčio gailestingumo augančią šviesą, net ir taip, kaip ir jūs padedate jai."
( Ar mes atiduodame DOSNIAI, KĄ GAUNAME IŠ TĖVO, IŠ URANTJIOS KNYGOS, iš Jėzaus Kristaus - KALBU JUMS VĖL - IŠ MŪSŲ FORUMO, AR MES INVESTUOJAME TALENTUS KASDIEN? Spręskite kiekvienas pagal savo TARNYSTĘ IR RYŠĮ SU TĖVU.)
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-11-13 15:33:12
Komentarai
Labai aciu, Algimantai, man si informacija kaip visada - labai laiku.Skaiciau Jezaus apreiskima ir tai, kas parasyta apie reinkarnacija- daug ka paaiskino.
Toleruoju zmoniu tikinciu reinkarnacija poziuri, manau, kad jie dar pakeliui i kitus atradimus. Kiekvieno zmogaus dvasinis augimas labai individualus ir cia, deja, nieko paskubinti negalima.
Man, kaip ir Petrui Urantijos knyga neissemiamas informacijos saltinis, bent jau kol kas :)
Vita
2007-12-22 23:45:55
Miela , Gile , ačiū už tokį gražų forumą , kuriame tu reiškiesi . Suradau , pažiūrėjau ir esu draugiškai nusiteikęs tokių ieškančių žmonių minčiai .
Jeigu atvirai tai , miela Gile , aš prieš daug metų ėjau iš proto ir gaudžiau visokią ezoterinę literatūrą ir gilinausi į pasaulio ir dvasines gelmes , kad tik prisikasus prie to fundamentalaus , prie pradžių pradžios . Skaičiau labai daug knygų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimo ir Jo žemiškos misijos komentarus . Domėjausi ir ieškojau Jėzuje Kristuje reinkarnacijos . Tyrinėjau apaštalų Evangelias . Pasinaudodamas kai kuriais BIBLIJOS komentarais lyg ir kažką rasdavau , bet man atrodė , kad tai viso labo labai miglotos prielaidos dėl tvirtos reinkarnacijos patikėjimo .
Galvodavau taip , jeigu jau šis pasaulis taip sutvertas , tai ką gi darysi , reikės matomai patikėti . Ir kai aš stovėjau savo tikėjimų kryžkelėje , matomai tik dangaus angelai suprato mano klaidą ir nusprendė šiuos klaidingus mano iškojimus nutraukti ir užvesti ant Tiesos kelio . Tiesiog stebuklingu būdu , vienoje iš ,,Bailono " parduotuvių pamačiau Urantijos knygą . Ilgai nelaukęs nusipirkau . Tada , pirmomis savaitėmis aš ją skaičiau ir dieną ir naktį ir net į darbą nusinešdavau . Ši knyga man buvo tai , ko aš visą savo sąmoningą gyvenimą ieškojau . Ji pilnai man atsakė į visus klausimus , o šiandiena Dievo TĖVO dvasia gyvenanti manyje , atsako į visus amžinybės kelio ieškančio žmogaus klaustukus . Man jau nebereikia jokių knygų ir komentarų , nes aš pats esu gyva knyga. Labai atsiprašau , kad tuo giriuosi bet aš giriuosi ne savimi , ne savo protu ir išmintimi , bet Dievu Tėvu , kuris kalba man ir siunčia begalinę ramybę . Supratau pagaliau amžinąją Tiesą - su Dievu aš esu viskas , be Dievo aš esu niekas . Reinkarnacijos klausimas buvo išspręstas visai paprastai , nes buvo atsakyta : ,, ... ne , tikrai , ne mano sūnau "
Petras
2007-12-22 23:00:21
Mano mielieji, tie iš jūsų, kurie KLAIDINGAI, bet NUOŠIRDŽIAI tikite reinkarnacijos idėja, ir dar kalbate apie Jėzaus mokymus apie reinkarnaciją, tai aš jums ir perteiksiu iš man Jėzaus Kristaus perteikto apreiškimo KALBU JUMS VĖL, tuos du skyrius, kur jis kalba apie tai, kad reinkarnacija NEEGZISTUOJA,tačiau KODĖL jam kartais tekdavo pasinaudoti tokiais sielos broliais ir sesėmis, persuodant savo aprešikimus, kurie būdavo SUTERŠIAMI RFEINKARNACIJOS KLAIDINGOMIS IDĖJOMIS IŠ TŲ MIRTINGŲJŲ PASĄMONĖS. O prieš tai įdėjau dar ir skyrių apie dvasinį mokytoją, kuris taip pat šiek tiek paaiškina prisitaikymą prie aplinkos.
Todėl MANO MYLIMIEJI, AUKITE IŠSITIESĘ, O NE SULINKĘ PO KREIVA REINKARNACIJOS ŠAKA.
---------------------------
93. Dar kartą apie dvasinį mokytoją
Kada griūna imperijos, tada būna didžiulė suirutė. Tačiau didžiausia suirutė būna tada, kada griūna ne materialios imperijos, bet kada griūna proto sukurtos iliuzinių ir vien tiktai savajam aš naudingų interesų tenkinimo imperijos mirtingojo proto viduje. Būtent tada protas gali pasimesti, nes nebežino, kas vyksta jo paties viduje. Jis jaučiasi niekam nebereikalingas, išduotas, ir apleistas. Ankstesni proto siekiniai neteko prasmės, nes vidinis aš ėmė kažkiek pajausti, kad iki šiol viskas, kas buvo jo daroma, vis tiek ramybės ir pasitenkinimo neatnešė, tuo tarpu naujų apčiuopiamų kokio nors kito matomo ir pažįstamo kelio gairių jis nejaučia ir nemato. Dėl to tokioje padėtyje ypač reikalingas matomas šitokio kelio paaiškintojas – dvasinis mokytojas.
Tik jo dėka galima sušvelninti ir sumažinti materialaus proto nerimą ir nuogąstavimą, nežinomybę ir baimę, kada jis eiti senu keliu nebenori, bet vis dar nežino, kur gi gali būti kitoks kelias. Ir kad tokia siela neprarastų gyvojo skrydžio siekio, net ir labai sunkiomis ir nepalankiomis jai aplinkybėmis, ir reikalingas toks sielos sustiprintojas, su kuriuo būtų galima, vis labiau trokštančiai atsiverti, sielai pabendrauti, pajausti, kad ji nepadarė klaidos, atsisakydama savo senojo savanaudiško kelio, o dabar norėtų kažko didesnio, tik nežino, kas tas didesnis gali būti.
Dvasinio mokytojo vaidmuo visada bus reikalingas, nes niekada nebus taip, kad visi mirtingieji iškart viską suvoktų ir patirtų vienodai. Dėl to tiems, kurie daugiau ir nuoširdžiau ieško, ir reikalingas didesnį patyrimą sukaupęs dvasinis mokytojas. Ne toks, kuris turi daug žinių ir labai išlavintą protą, bet toks, kuris jau pats nuėjo dvasinį kelią, patvirtinantį jo sukauptas žinias, kad jis galėtų mokyti remdamasis ne proto sukauptomis citatomis, bet savo sielos balsu, kuris šitame kelyje kalba Tėvo gyvuoju žodžiu ir savuoju patyrimu, patvirtinančiu ir paremiančiu Tėvo žodį, kad šis būtų suprantamas visiems, ir kurį patį būtų galima patikrinti savo asmeniniu patyrimu.
Toks dvasinis mokytojas nesistengia prisiminti skaitytų knygų ar girdėtų pokalbių. Jis tiesiog dalinasi pats savimi. O save jis ugdo atsiverdamas visa savo siela Tėvui. Būtent šitas atsivėrimas ir leidžia Tėvo dvasiai, Minties Derintojui, perduoti šito dvasinio mokytojo sielai tuos žodžius, kurie ir yra patys reikalingiausi mokytojui, kad šis juos pasakytų mokiniui, kad jis suprastų ir mokymą ir mokytojo sielos virpėjimą.
Toks dvasinis mokytojas yra gyvas mokytojas, kuris remiasi į Tėvą. Ir visada jis galės padėti ir sustiprinti pasimetusią ir pasiklydusią sielą, net jeigu šalia nebus ir jokių priemonių, kurias toji pasimetusi ir pasiklydusi siela galėtų pamatyti ir kuriomis galėtų pasinaudoti. Toks dvasinis mokytojas padės pasimetusiai ir pasiklydusiai sielai pačiais Tėvo meilės virpesiais, kad ši juos pajaus ir nusiramins. O dvasinis mokytojas ją šitaip nuraminęs, paaiškins jai, kaip ji ir pati gali paprašyti, labai nuoširdžiai, šito paties nuraminimo tiesiai iš Tėvo, nesvarbu, kur ji beatsidurtų, kokios bebūtų kūnui skausmingos ir kankinančios sąlygos, kokios bebūtų baimės ir nežinios aplinkybės sielai.
Tėvas niekada neapleidžia nė vieno. Visada Jis yra kiekvieno iš jūsų viduje. Tik, kad Jį pajaustumėte, jūs turite Jam ir atsiverti nuoširdžiai, visa savo siela-širdimi. Štai tokių atsivėrimo būdų ir mokys dvasinis mokytojas.
Dvasinio mokytojo vaidmuo žmonijos istorijoje niekada nebuvo pasiekęs tokio lygio, kokį jis dar pasieks. Net ir tada, kada tarp žmonių pasirodydavo mano siųsti atstovai, net ir įgavę žmogiškąjį pavidalą, jie niekada negalėjo atskleisti tokios tiesos, kurią žinojo patys, nes žmogaus protas ir dvasinis išsivystymas buvo tokio lygio, kad būtų nesuvokęs tokios tiesos šviesos. Dėl to toji šviesa turėjo būti perteikia daug blausesnė negu dvasiniai mano pasiuntiniai troško ją perteikti. Jie turėjo taikytis prie aplinkos, prie žmogaus. O tie laikmečiai, tie tūkstantmečiai, per kuriuos jūs iš viso neturėdavote jokio dvasinio mokytojo, nes jūsų planetos dvasinis vystymasis buvo uždelstas dėl jūsų nuklydusio dvasinio vadovo maišto prieš Tėvą ir prieš mane, iš viso net ir tą menką dvasinę sampratą apie Tėvą, apie mane tiek iškraipydavo, tiek išversdavo į išvirkščią pusę, kad mums tiems, kurie Tėvo kūriniją ir jos šviesą pažįstame tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, buvo skaudu žvelgti į jūsų kančias ir skausmą, kurį patys sau ir susikurdavote iškreipdami Tėvo kūriniją ir patį Tėvą ir dėl to patys susikurdami sau baimę ir toje baimės tamsoje kankindamiesi patys, ir kankindami savo vaikus, kad jūs net ir iki šiol nesuvokiate dvasinio mokytojo šviesos.
Ir mano, Kristaus, mokymai yra skirti visiems tiems, kurie nori dvasinio mokymo šviesos ir yra pasirengę sekti paskui tikrą dvasinį mokytoją, kuris bus jų kelyje, siųstas jam nuo manęs. Aš pasirenku ne vieną mirtingąjį, kuris neštų mano šviesą. Pasirenku tokį mirtingąjį, kuris pats trokšta būti mano pasiuntiniu, ir iš meilės Tėvui laisva valia trokšta bendradarbiauti su manimi ir nešti mano mokymų šviesą visiems savo sielos broliams ir seserims.
94. Reinkarnacijos idėja
Tačiau ir aš turiu taikytis prie savo pasirinktų žmonių mąstymo, kurio negalima pakeisti niekaip kitaip, kaip tik jų pačių atsivėrimu laisva valia Tėvui.. Ir kuo didesnis atsivėrimas, tuo imlesnis yra tas žmogus, tuo galingesnį ir tikslesnį mano mokymą arba Tėvo mokymą jis gali perteikti ir kitiems. Dėl to su kiekvienu bendraudamas ir bendradarbiaudamas aš esu priverstas prisiderinti prie to žmogaus dvasinio imlumo ir pasitikėjimo Tėvu ir manimi. Lygiai taip, kaip ir būdamas žmogiškuoju pavidalu aš turėjau derintis prie jūsų sugebėjimo suprasti mano nešamą jums mokymą, mano atneštą jums evangeliją, kurią jūs taip ir užmiršote, net neleidę išskleisti savo sparnų, kad ji pakiltų ir apkabintų visą žmoniją.
Rytai atstūmė jūsų pačių sugalvotą krikščionybę kaip Vakarų religiją ir ją pakeitė įvairiais kitais tikėjimais, kuriuose mano evangelija neturėjo jokios dirvos, kad prigytų. Dėl to juose įsigalėjo reinkarnacijos idėja, sielų migravimo per daugelį gyvenimų idėja. Net ir mano kai kurie pasirinkti žinianešiai, negalėjo iki galo išsilaisvinti iš reinkarnacijos idėjos, dėl to kai kurie gaudavo mano mokymus, kuriuos nuspalvindavo jų pasąmonės informacinių virpesių priemaišos, kurios suteršdavo net ir dabar perteikiamus mokymus reinkarnacijos idėja. Aš turiu ir prie tokių iškraipymų taikytis, nes priešingu atveju neturiu geresnio pasirinkimo vienoje ar kitoje vietoje. Todėl nenustebkite, kada susidursite su mano mokymais, kuriuose yra paminima ir reinkarnacijos idėja.
Tačiau aš giriu ir džiaugiuosi, kad galiu pasinaudoti šiuo savo apaštalu ir Tėvo ambasadoriumi ir perteikti kuo mažiausiai jo paties pasąmonės iškraipomus mano mokymus. Ir dabar aš jums visiems sakau, atėjo laikas jums sužinoti, kad reinkarnacijos samprata turi labai nesenas šaknis žmonijos istorijoje, vos kelis tūkstančius metų. O iki tol visą laiką mano dvasiniai pasiuntiniai tiek žmogiškuoju pavidalu atsiųsti tarp jūsų, tiek ir patys būdami jums nematomi ir veikdami per tam perengtus žmones, aiškino gilesnes Dievo tiesas, kuriose jokios reinkarnacijos nebuvo. Reinkarnacija nėra Tėvo kūrinijos plano dalis, skirta žmogui.
Tėvui iš jūsų tereikia tik vieno ir paties pradinio žingsnio – jūsų įtikėjimo į Jį laisva valia. Ir visiškai nesvarbu, kokį iki tol gyvenimo patyrimą jūs būsite sukaupę – gerą ar blogą, ar net labai blogą, bet jūsų įtikėjimas yra pakankamas patvirtinimas, kad jūs galite būti pakviesti į pomirtinį prisikėlimą.
Tačiau Tėvas nieko nekankina ir neverčia gyventi daugybę gyvenimų vien tik tam, kad jūs turėtumėte patirti blogio patyrimą. Toks Tėvas nebebūtų mylintis Tėvas. Toks Dievas tiesiog negali egzistuoti, nes Jis yra meilės Šaltinis ir Centras, dėl to tik meilė pasklinda iš Jo paties, ir nė vienas žmogus nėra paliekamas tam, kad kartotų gyvenimus tol, kol Tėvo kieta širdis būtų suminkštinta begaliniu žmogaus gyvenimų kartojimu, kol galų gale Jis pasitenkintų tokio žmogaus kankinimusi ir jam tartų: “Pakaks, tu jau esi pakankamai geras, kad keliautum pas mane, o nebegrįžtum į žemę vis kartoti ir kartoti savo naujų įsikūnijimų, kad daugiau pasimokytum.”
Toks Tėvas negalėtų būti meilės Šaltinis ir Centras, nes Jis pats prieštarautų savo paties sugalvotam ir įgyvendinamam evoliucinio vystymo planui, jog iš netobulo tvarinio ištobulintų jį iki savo paties lygio vien tik meilės jėga, o ne skausmo ar kankinimų baimės jėga. Tokio Tėvo nebuvo ir būti negali. Tokį Dievą jūs patys sugalvojote, iškraipydami dvasinius mokymus tų, kuriuos aš jums atsiųsdavau kaip savo pasiuntinius. Dėl to dabar aš jums kartoju – Tėvas yra vien tik meilė. Ir Jis ragina tiek per savo dvasią, gyvenančią jūsų viduje, tiek per mane, kad atsigręžtumėte į Jį ir pajustumėte Jį savo viduje, o tada jūs įtikėsite į Tėvo tikrumą ir patirsite Jo meilės virpesius savo pačių viduje, ir patys imsite praregėti, kad reinkarnacijos būti negali, kad jūs vėl ir vėl turėtumėte sugrįžti į šitą pasaulį ir dar gyventi skausme ir kančioje, kad taptumėte geresni.
Net ir iš žudiko gali atsiversti romus Dievo sūnus, jeigu tik jis sugeba atrasti Tėvą savyje. Tik žudikui atsiversti yra daug sunkiau ir nėra jokios garantijos, kad jis iš viso panorės atsiversti, negu doram ir sąmoningai ir nuoširdžiai ieškančiam Tėvo, tik pasimetusiam ir pasiklydusiam ir nežinančiam, kad Tėvo ieškoti reikia savo viduje.
Jūs taip pat turite žinoti, kad mirtingieji tik pradeda pirmąjį žingsnį į amžinybę. Jūs net nesuvokiate paties žodžio amžinybė prasmės, dėl to ir tikite tokiais tikrovės iškraipymais, kaip žmogaus sielos sugrįžimas į kitą žmogiškąjį kūną, kad jis sukauptų didesnį patyrimą ir taptų tobulesnis.
Jūs nesugebate suvokti tikrovės tikrojo priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio veikimo. Kiekvienas veiksmas turi ir priežastį ir pasekmę. Jeigu jūs norite tapti geresnis, tai šitas noras taps priežastimi, kad jūs atliktumėte ir tokį veiksmą, kuris jus nepastebimai darys geresnį, o jeigu bus veiksmas geresnis, tai ir jūsų vidinis pojūtis bus malonesnis. Ir viskas vyksta laisva valia. Jeigu jūs norite tolimesnio ėjimo pas Tėvą, tai šitas noras bus priežastis tam, kad jūs pradėsite ieškoti kelio pas Jį, o šito ieškojimo pasekmė bus tokia, kad Jį atrasite, o šito atradimo pasekmė bus jūsų prisikėlimas aukštesniu savojo aš pavidalu – sielos pavidalu.
Tačiau, jeigu jūs nenorite Tėvo, nenorite tapti geresnis, nenorite žengti į amžinybę, tai jūs ir paskirsite savo veiksmus tam, kad ten ir nežvelgtumėte. Ir tą darysite taip pat savo valia. Ir pasekmė tokio nusigręžimo nuo Tėvo bus jūsų savojo aš išnykimas, nes po materialaus kūno mirties jūs nebebūsite prižadintas jokiu pavidalu, nes toks buvo jūsų asmeninis pasirinkimas laisva valia – nusigręžti nuo Tėvo. Taip veikia priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnis. Jūs atsakingas tik už savo asmeninius veiksmus ir už savo laisvos valios sprendimus. Tačiau jūsų asmeniniai laisvos valios veiksmai apsunkina gyvenimą aplinkai, visumai, jeigu jie yra nukreipti prieš visumą, prieš Tėvą, ir priešingai, kada jie yra nukreipti visumos labui, tada visumos gyvenimą palengvina, pašviesina. Bet tai nėra kokia nors karma, kurią žmogus turi atidirbti už save ar už tėvų suklydimus kituose gyvenimuose.
Priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnis veikia tiek individo gyvenime, tiek visumos gyvenime, tačiau toks abipusis veikimas visada pagrįstas laisvos valios veiksmu. Ir visada tas veiksmo atlikėjas arba jų visuma yra apgaubti vienodos Tėvo meilės virpesių. Ir tik tų virpesių gyvas pajautimas savo viduje transformuoja žmogaus charakterį iš blogo į gerą, o ne karmos išpirkimas, atidirbimas, nuodėmių atpirkimas, net tėvų nuodėmių.
Ir toks transformavimasis įvyksta labai mažam skaičiui žmonių, nes jie nežino, kaip ieškoti kelio į tokį vidinį transformavimąsi, nes reinkarnacijos klaidingos sampratos tokio kelio nenurodo, jos žmogų tik gąsdina, kad jis turės dar ir dar daug kartų sugrįžti į šį pasaulį, kad atidirbtų savo karmą. O tai, kad jis jau šiandien galėtų patirti ryšį su Tėvu, jeigu savo žvilgsnį nukreiptų ne į išorę, mėgindamas atidirbti neegzistuojančią savo karmą, o į savo vidų, ir atrastų Tėvą savyje, jokia, ir reinkarnaciją propaguojanti, religija žmogaus nemoko.
Štai kodėl atėjo metas, kad jūs sužinotumėte iš manęs, Kristaus, jūsų visatos vieno iš Sutvėrėjų ir Valdovų, kuris jums yra žinomas tik kaip Jėzus iš Nazareto, reinkarnacijos samprata turi būti ištirpdyta Tėvo meilės virpesių vandenyne, kuris jau yra maudantis kiekvieną jūsų gyvą ląstelę ir jūsų tikrąjį aš žadina pabusti, kad ir jūs pats, savo didžiausiai nuostabai, pamatytumėte savo tikrąjį aš, kurį tikrai bus sunku atpažinti net ir dabartiniam ir netikram, gyvulinių polinkių proto valdomam jūsų aš.
Argi jūs nenorite, kad jūsų viduje įsiviešpatautų meilė, ramybė, dingtų bet koks nerimas ir kančia, pyktis ir susierzinimas, kerštas ir pavydas, blogos mintys ir blogi siekiai? O juk jus tokį ir sukūrė Tėvas pagal savo atvaizdą – kupiną meilė, tiesos, gailestingumo, tarnavimo, gėrio, grožio, užuojautos. Būtent tokių bruožų charakteris yra tikrojo jūsų aš atvaizdas kūrinijai ir Tėvui. Būtent tik toks jūs tampate, kada atrandate Tėvą ir gimstate iš dvasios. Tačiau net jeigu jūs ir nepasiekiate tikrojo savo aš charakterio savybių, bet nuoširdžiai siekiate didesnio Tėvo pažinimo ir savo laisva valia stengiatės surasti Tėvą, net ir nežinodami, kur Jo ieškoti, bet norite atsiduoti Dievo vedimui, tikite šitokiu vedimu, bet vis tiek jūsų viduje tebėra daug skausmo, kančios, nerimo, pavydo, pykčio, keršto, ir kitų gyvulinių polinkių, net ir tada jūs būsite pažadinti iš materialios mirties miego. Ir pažadinti lygiai su tomis pačiomis savo charakterio neigiamomis arba teigiamomis savybėmis. Ir tolimesnis jūsų tobulinimas vyks sielos pavidalu. Tokiu pavidalu, kuris jau nebebus jūsų materialaus kūno pavidalas. Tai bus daug aukštesnių energetinių virpesių jums matomas kūnas, neturintis kraujo, kaulų, raumenų pavidalo. Dėl to jis bus sveikas ir tarnaus jūsų dvasiniam augimui aukštesniu ir geresniu lygiu negu jūsų silpnas materialus kūnas. Tačiau jūsų tolimesnis kelias yra irgi dar labai toli nuo tobulumo centro, nuo tobulumo šaltinio – Tėvo Rojuje. Todėl net ir aukštesniu lygiu jūs turėsite daug ko mokytis, net jeigu jau ir šitame savo pasaulyje būsite pasiekę, kaip jums atrodo, didžiulių dvasinių aukštumų. Tada jūs pamatysite, kokios dar didesnės dvasinės aukštumos atsiveria prieš jus, apie kurias net ir įsivaizduoti neįsivaizdavote.
Todėl vadovautis klaidinga reinkarnacijos samprata, kad jūs turite pakankamai patirti šitame pasaulyje, kad ištobulėtumėte yra jūsų naivumas dėl jūsų pačių neišmanymo. Tobulumas yra ne tikslas, o procesas. O norint jame dalyvauti reikia ne stoviniuoti vietoje ar sukti žemyn, bet visą laiką žengti tik į priekį, tik į ten, kur dar žengta nebuvo, kas dar patirta nebuvo. Ir tokiu kūrinijos priežasties-veiksmo-pasekmės dėsniu pulsuoja visa kūrinija. Nė vienas jos tvarinys išvengti jo negali, kad ir kokioje situacijoje jis būtų, kad ir kokį dvasinį lygį pasiektų. Dėl to ir reinkarnacijos atveju, jeigu jūs tikėsite tokia doktrina, tai jūsų gyvenime ramybės nebus. Jeigu ją pakeisite mano perteikiamu šituo mokymu – atrask Tėvą savyje ir tu pajausi tikrąją meilę – tada jūsų gyvenime įsiviešpataus ramybė.
Tačiau net jeigu jūs ir tikite reinkarnacija, net jeigu ji ir padeda turėti didesnės vilties, kad kitame gyvenime jums pasiseks labiau, tai net jeigu ir tokios saviapgaulės sąlygomis nuoširdžiai tikėsite į Dievą, tai ir jūs būsite pažadinti, po mirties, aukštesniu pavidalu. Tik tada nustos vertės ankstesnės jūsų sampratos apie reinkarnaciją, kadangi Tėvo dvasia, esanti ir jūsų prote, po prisikėlimo sugrįš į jūsų aukštesnį, sielos protą, kurio mažyčius daigelius jau ir dabar galite pajausti, nes būtent jos protas ir skatina jus atsigręžti į Dievo ieškojimą nuoširdžiai, tai tas sielos protas nuo tokio balasto, kuris neturi tolimesnės prasmės jūsų dvasiniam augimui, bus apvalytas. Ir jums bus suteikta informacija iš savo žmogiškojo patyrimo tik tokia, kuri turėjo vertės jūsų aš geresnio charakterio augimui ir vystymuisi. Tačiau net ir informacijos tam tikras apvalymas nepašalins jūsų ankstesnio žmogiškojo charakterio įgytų savybių, arba priešingai, dar kokių nors neatsikratytų neigiamų savybių. Ir gerosios savybės bus ugdomos ir plečiamos tiek teoriniais mokymais, tiek praktiniu žinių pritaikymu tarnavimo misijose, kad gerosios savybės užimtų blogųjų savybių vietą.
Jūs būsite mokomi tik teigimo metodu, o ne neigimo, koks šiandien egzistuoja jūsų pasaulyje. Jūsų dabartinio išsivystymo žmonija viską teigia per neigimą – nedaryk taip, nesielk taip, jeigu elgsiesi blogai, nukentėsi. Visi jūsų įstatymai yra draudžiančiojo pobūdžio, ir jūs laikotės tokios nuostatos, jeigu įstatymas ko nors nedraudžia, tai tą daryti galite. O jeigu jūs būtumėte priėmę mano atneštą jums gerąją žinią – Dievo Tėvystę, žmonių brolystę – tai jūsų įstatymai iš draudžiančiųjų būtų tapę jau teigiančiaisiais. Ir juose atsispindėtų Tėvo meilė ir priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnis, kad nuo pat mažumės jūs diegtumėte ir savo vaikams šituos du esminius dalykus visoje kūrinijoje. O jūs irgi esate šitos pačios Tėvo kūrinijos dalis. Jūs nesate už kūrinijos ribų. Tik jūsų dvasinis tamsumas neleidžia, kol kas, jums pamatyti, kad tikrasis įstatymas gali būti tik vienas – Tėvo meilė.
Tad po savo prisikėlimo jūs ir pradėsite nuo teigiamo ir tikrojo Tėvo meilės įstatymo studijavimo. Ir pamatysite, kaip jis realiai veikia, kad jums, šiandien dar turintiems pykčio, niekaip nepavyks šitos savybės ilgai išlaikyti, kada aplinkui jausite meilę ir jums rodomą rūpestį. Tokioje aplinkoje pykčiui išmušamas pagrindas iš po kojų. Ir po kurio laiko ir jūsų charakteris nebeteks tokios neigiamos emocijos, kuri yra žalinga dvasiniam augimui, o taip pat kenksminga ir kiekvienai gyvai ir materialiai kūno ląstelei.
126. Dar kartą apie neegzistuojančią reinkarnaciją, įtikėjimą, ir jūsų patyrimus
Dėl to, kad jūsų išmintis yra smukusi, arba teisingiau pasakius, nepakilusi iš viso iš savojo gyvulinio ir savanaudiško aš lygio, tai man nebeliko nieko kito, kaip tik pačiam, kaip Jėzui Kristui, dar kartą kreiptis į jus su savo mokymu ir dar kartą žadinti jūsų sielas, kad apsaugočiau jas nuo skausmo ir ašarų, kurios jus taip baugina ir žudo. Ir kad jas nušluostyčiau jums, o jūs kitiems, tai šitie mano mokymai yra patys svarbiausi, nes tik jų dėka nusiraminsite ir kitus nuraminsite, nes visą aplinką matysite ne savo siauru žvilgsniu, bet daug gilesniu ir skvarbesniu.
Skaitykite ir perduokite kitiems savo sielos broliams ir sesėms, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su jais ir susimąstytų apie savo ikišiolinį gyvenimą ir priimtų, laisva valia, sprendimą iš materialisto tapti Tėvo sūnumi ar dukra ir tuo užsitikrinti ramų ir pilnavertį gyvenimą šitame pasaulyje ir prisikėlimą po jūsų vadinamos materialios mirties. Antro gyvenimo neturėsite ir reinkarnacijos nepatirsite. Įsidėmėkite. Net ir tie mokymai, kuriuos esu perdavęs per kitus žmones, ir kurie užsimena apie reinkarnaciją, tai mano padaryta nuolaida tų žmonių protui, kad jie patys, taip giliai paveikti reinkarnacijos idėjos, nepasimestų ir neatsisakytų kelio pas Tėvą iš viso, jeigu jų dvasinio vystymosi pagrindas jiems bus išmuštas iš po kojų. Ir toji nuolaida mano buvo padaryta kaip kompromisas jums. Ir apie tai jau kalbėjau ir šituose mokymuose. Dabar aš jums dar papildysiu. Tėvui nereikia jūsų begalinio gyvenimų kartojimo mirtingojo pavidalu. Kad ir kiek kartų jums būtų leista gyventi žmogiškuoju pavidalu, jūs vis tiek visų žmogiškųjų patyrimų niekada negalėtumėte sukaupti vien dėl to, kad kitoje kartoje patyrimai yra kitokie ir sprendimai yra taip pat kitokie. Dėl to ir patikrinimas jūsų patyrimų požiūriu yra be prasmės.
Tuo tarpu yra vienas vienintelis patyrimas, kuris ne tik paneigia bet kokios sampratos apie reinkarnacijos realų egzistavimą, bet ir yra teisingas ir teisus jūsų patikrinimas – jūsų, kiekvieno, asmeninis įtikėjimas į Tėvą. Ir jokie kiti jūsų asmeniniai patyrimai, gerų ar blogų darbų, netenka prasmės, jeigu nėra įtikėjimo patyrimo. Šis patyrimas yra vienintelis ir nesikeičiantis per visą amžinybę ir ne tik žmogui, bet ir sielai bei dvasiai. Visada, ir amžinai, įtikėjimas yra toks patyrimas, kurio negali nei nusipirkti, nei išmokti. Jis yra gyvas ryšys su Tėvu. Ir asmeninis. Net ir kolektyvinės maldos metu vis tiek jis išlieka gyvas asmeninis ryšys, kuris pranoksta bet kokius savojo aš iki tol sukauptus patyrimus. Jis yra vidinis bendravimas su Tuo tikruoju ir realiu Kūrėju, kurį ir atrado mirtingasis savo viduje. Štai toks jūsų patyrimas ir yra raktas ir garantija mums tikrinant jūsų apsisprendimą. O ne tai, koks jūs esate geras ar blogas. Tėvas tam ir yra sukūręs mane ir daugybę mano Rojaus Brolių ir Seserų, kad mes jums sukurtume ir visatas ir jus pačius, ir kad parengtume jums kelią pas Jį žengti per įtikėjimą, kuriuo žengsite net ir būdami materialaus žmogaus pavidalu. Ir jums reikia ne klaidžioti, o įtikėti. Reikia tik šito vienintelio jūsų patikrinimo elemento: Ne jūsų patyrimo, bet įtikėjimo.
Tėvas ir aš esame jums parengę daugybę pasaulių, kur jūs ir kaupsite savo patyrimą po prisikėlimo. Ir tas patyrimo kaupimas užims, vien tik kelyje pas Tėvą, milijardus metų. Jūs dar būsite tikrinami, po prisikėlimo, kaip sielos, ir tik tada tapsime amžinomis dvasiomis su tuo pačiu savo aš, kuris šitą kelionę į amžinybę pradeda šiandien žmogiškojo ir gyvulinio aš pasireiškimu.
Kadangi jūs esate tik pačiame pradiniame pasaulyje, tai niekas iš jūsų ir nereikalauja didelių patyrimų. Net ir tai, kad jūs turite daug gyvulinių ydų, tokių kaip pavydas, pyktis, kerštas, neapykanta, baimė, ir panašių, nėra blogai, nes visi šitie neigiami jūsų gyvulinio aš pasireiškimai bus visiškai pakeisti Tėvo meile ilgame kelyje pas Jį. Dėl to ir šiandien, vien tik įtikėjimu, didelę dalį šitų ydų jūs lygiai taip pat ištirpdytumėte. Įtikėjimu ir gyvu ryšiu su Tėvu, o ne įtaigos pratimais ar psichologinėmis treniruotėmis.
Aš jums pasakysiu dar daugiau. Kada pereisite per tūkstančius metų, jūsų laiku matuojant, truksiantį sielos vystymosi etapą, ir kada jau tapsite dvasia, tada jūs su mano visata atsisveikinsite ir žengsite toliau pas Tėvą į kūrinijos centrą – Rojų. O manoji visata yra tik nedidelė dalelė visos ir toliau dar besiplečiančios kūrinijos. Ir už manosios visatos ribų, daug aukštesniu lygiu negu manojoje visatoje jūs vis daugiau ir daugiau įgysite naujų patyrimų ir augsite savo dvasiniu išsivystymu. Nors jau bus praėję milijardai metų nuo tos akimirkos, kada būsite palikę mano visatą. O jūs savo patyrimus vis kaupsite ir kaupsite. Ir vis geriau pažinsite kūriniją, vis labiau atskirsite Tėvą nuo Sūnaus, o Juos abu, nuo Dvasios, nes Juos tris pažinsite kaip atskirus asmenis. Ir tas patyrimas, kurį jūs kaupėte kažkada pradinėje mirtingojo pakopoje šitame mirtingųjų pasaulyje neatrodys didesnis už nematomą dulkelę.
Todėl vien tik iš nežinojimo jūs laikotės reinkarnacijos idėjos, kurios nėra vien dėl tos priežasties, kad Tėvas yra mylintis, o jūsų patyrimui kaupti yra jums parengęs gausybę pasaulių. O tik viename pasaulyje, ir dar pradiniame, sukaupti daug patyrimų tiesiog neįmanoma, kada prieš jus nutiestas kelias per visą kūriniją. Štai dėl ko nebegaišinkite savęs neegzistuojančios reinkarnacijos idėjomis, bet ieškokite gyvo ryšio su Tėvu, kad įtikėtumėte.
Jeigu laikysitės reinkarnacijos nuostatos žmogiškajame gyvenime, rizikuojate, kad patys pasiklysite ir neberasite tikrojo įtikėjimo rakto, kuris atrakina prisikėlimo į aukštesnį egzistencijos lygį duris. O antrojo karto pakartoti savo gyvenimą čia jums tikrai nesuteiksiu. Tam ir šituos mokymus aš jums pateikiu, kad galėtumėte susimąstyti ir apsispręsti.
Gyvenimas šitame pasaulyje jums duotas ne tam, kad jį švaistytumėte ir klaidingai manytumėte, jog dar kartą galėsite nugyventi malonesnį gyvenimą. Jis duotas tam, kad, turėdami laisvą valią, savo gyvenimą, bet kokiame savo išsivystymo lygyje, galėtumėte paversti maloniu jau dabar. Malonumą suteikia Tėvas. Dėl to jūs ir turite įtikėti, kad pajaustumėte, jau dabar, ir jau šito gyvenimo prasmės malonumą. O gyvenimo prasmės malonumas negali būti pajaustas vien tik kuo didesniu patyrimų kaupimu, jeigu nėra įtikėjimo. Ir užtenka vien tik įtikėjimo, kad tas pats sunkus, monotoniškas, ir alinantis gyvenimas įgautų vien tik malonumo prasmę. Vien tik įtikėjimas mirtingajam atveria duris į tokias vidines ir išorines aukštumas, apie kokias jis anksčiau net ir nepagalvojo. O aš dabar jums sakau, jog tas pats įtikėjimas atveria duris ir pas mane. Nes pas Tėvą niekaip nenueisite kitaip, kaip tik per mane. Dėl to įtikėdami į Tėvą, jūs taip pat įtikite ir į mane, kaip Jo Sūnų ir jūsų visų vyresnįjį Brolį. Dėl to jūs žinote, jog mylinčioje šeimoje, vyresnysis brolis visada rūpinasi jaunesniaisiais savo broliais ir sesėmis. O Tėvo dieviškoje šeimoje šitas rūpinimasis pranoksta bet kokios žemiškosios šeimos mylinčio brolio rūpinimąsi savo jaunesniaisiais broliais ir sesėmis.
Tėvas ir aš esame viena. Štai dėl ko, vis labiau įtikėdami į Tėvą, jūs vis daugiau pasitikėsite ne tik Juo, bet ir manimi. Jūs visi pradėsite patirti ir mano paramą jums, kiekvienam, nes Tėvas man pavedė rūpintis jumis visais ir kiekvienu atskirai. Dėl to Tėvo ir mano rūpinimasis jumis yra vienas rūpinimasis. Nėra taip, kad Tėvas jumis rūpinasi daugiau, o aš mažiau. Aš jumis rūpinuosi taip, kaip jumis rūpinasi Tėvas, nes Jis man atidavė visą visatą, kad joje valdyčiau taip, kaip Jis ją valdytų, jeigu asmeniškai būtų ne Rojuje, o mano visatoje. Dėl to Tėvo ir mano rūpinimasis jumis yra vienas ir tas pats rūpinimasis.
-----------------------------------------
Būtent jums, tikintiems reinkarnacija, šitas Jėzaus Kristaus apreiškimas KALBU JUMS VĖL leis daugaiu suveokti APIE MYLINTĮ TĖVĄ, ESANTĮ JŪSŲ VIDUJE IR VEDANTĮ JUS Į AMŽINYBĖ PER JŪSŲ ASMENINĮ ĮTIKĖJIMĄ, O NE PER NEEGZISTUOJANČIUS VIS NAUJUS ĮSIKŪNIJIMUS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-12-22 22:23:13
Aš vis prisimenu kaip jūs sureagavote į reinkarnaciją. Kadangi forume esu neseniai, pasitikslinau pagal raktinį žodį ir gavau tikrai labai daug nuorodų kur forume buvo apie tai kalbėta. Nustebau. Bet labiausiai dėl to, - kaip neigiama reinkarnacija. Esu skaičius nemažai, bet - taip - dar neteko. Jūs jaučiatės taip tvirtai, kad rodos niekas ir niekada nepažadins jūsų pagalvoti kitaip. Tuo tarpu man daug priimtinesnis Jėzaus reinkarnacijos aiškinimas (Jis yra mano autoritetas). Todėl pateikiu nuorodą ir ...nežinau ar skaitysite, bet būtų gerai, kad kalbėtume nuoširdžiai ir be kritikos. Tik iš anksto prašau neteigti, kad esu pasiklydusi ir dar neatradusi Tėvo.
http://www.askrealjesus.com/K_JESUS_ANSWERS/D_BY_JESUS/Teachreincarn.html
Gilė Petrui
2007-12-22 21:50:38
LRYTAS laimėjo. Valio !!!
Savo vardus pamiršusių pašnekovų/anonimų čia tikrai yra daugiau, negu vienas. Prašome į tai atsižvelgti ir į mus kreiptis daugiskaita. Ar gerai?
Dėl paliktų klaidų. Save (ir skaitytoją) gerbiantis rašantysis, prieš paleisdamas savo rašliavą į eterį, privalo ją perskaityti. Ir ne vieną kartą.
YESSSSS
2007-12-20 22:51:36
[Dėja ne į tema] Yra toks savo vardą pamiršęs pašnekovas, besiblaškantis kuris nuolat ieško klaidų kurias ir mokyklinio amžiaus vaikas galėtų rasti, ir tai sureikšmina kada čia tai visiškai ne esmė. Ir praleidžia galimybę ugdyti savo protą tam kad atsivertų siela. Kaip ir čia: "Gilė padarė klaidą. ... tas "pyktumas" erzina. Labai." Aš galiu rašyti pvz rakrmavlkfj ahsdlfhsjkgh sjfkgh sadjfhavkjd faksdlfjfsklg jflgk jf lgj ir tame nėra klaidos, svarbiausia mintys ir esmė. Tai taspats kas tau atneša valgyti valgykloje, o tu kabinėjiesi prie lėkštės ornamentų.
Aš kažkada kai rašiau irgi, galvojau vien tik tai kas svarbu, nei aš matau ką rašau, nei aš matau klaviatūra, viskas vyksta automatiškai, nes tuo metu yra žvelgiama į prisiminimus, į žinias daugiau. Siūlau tau kiekvieną veiklą kuria užsiimi padauginti iš milijardo ar kelių metų, tada suprasi kad kabinėtis prie visiškai nereikšmingų klaidų yra tuščias laiko gaišimas, vietoj to kad užsiimtum ne tokiais vaikiškais reikalais, tuo labiau kad į mane kreipiesi kaip jaunuolį, nors pats nerodai suaugusiojo išminties, labiau vaikišką nekantrumą, nervuotumą, ir laiko gaišimą iš neturėjimo ką veikti.
Viskas yra viena, niekas nėra atskira, tik per ribotus vertinimus yra suskirstoma į atskiras neteisybes. Jei būtum šviesa, tai galėtum su meile patarti savo broliams ir seserims, paslaugiai pasiūlydamas patarimų susijusių su rašyma, nors ir tai būtų antraeilis ar neesminis užsiėmimas, tokiame dvasinio augimo forume. O dabar pas tave yra aklas noras teisti, net jei tie žmonės ir nekalti, ieškai tamsos ir ją prikaišioji, taip ją platindamas ar kažką..
*
Kita vertus, galbūt žmonėm nesinori pažvelgti į save, ką jie daro, kuo jie gyvena, galbūt jie bijo kanors pamatyti, galbūt norisi jaustis stabilūs nieko nekeisdami ir nežinodami konors daugiau. Nors man lengva galbūt suprasti tuos kurie yra tokiuose etapuose kurie yra mano praeityje, bet kaip ir aš labai aktyviai nesiekiu naujovių, nors aišku siekiu, taip ir jums nėra to polėkio susivokti save.
Pagal temą, galbūt jei Dievas man dave suprasti save ir aplinkinius, tai aš bandau padėti kitiems suprasti save. O tu jei turi ką gero, ar daliniesi tuo kaip suteikdamas gerą? O gal tai yra kaip kabinėjimosi ir smerkimo forma? Nejau jūs nesusimąstote apie mūsų kūrėją Dievą, kuris žino mūsų esmę, ir kad mes turėtume pažinti Dievą ir save, kaip ir visus žmones? Buvau kėlęs temą apie tai "kaip norėtumėte praleisti amžinybę" bet nežinau, perdaug nemąstantys esat galbūt, kaip ir sesės jaunas šuo kurį vedžiojau šįvakar, nelabai atsiliepia į komandas, tačiau daiktą atnešti paduoti į ranką puikiai išmano. Pagaliau prisipažinkite, jeigu jūs tikrai neieškote šviesos, kaip sakė Jėzus "gyvojo vandens" o užsiimate tuo kuo galėtų užsiimti robotai be sielų, tai nėra prasmės kalbėtis su jumis. Tai jūsų valioje, tokia kad ir kvailoka izoliacija nuo susivokimo, ir žengimo pirmyn. Daug pamastymui dalykų paminėjau, bet kažin ar skirsit tam laiko, nes kažin ar suvaldote savo išsiblaškiusį protą, ar galite pasedėti bent trumpam tyloje pasiklausydami savo pačių minčių, ar minčių siunčiamų Tėvo. Iki
Vaidas
2007-12-20 21:41:49
bučiuoju
ir glostau
beribę
jūrą
ir sklidiną
auksu
lašelį
dangaus
ir polėkį
vėjo
ir seną
malūną
jo sparnas
ošimo
dangaus
neužgaus
radau!
2007-12-20 20:37:04
Pasistengiau savyje atrasti priežastį kodėl Gilė padarė klaidą. Niekaip neradau. Ką daryti? O tas "pyktumas" erzina. Labai.
...
Kai eini ten, kur tau neskirta ir gauni nuo gamtos per nagus, tai gal ir tada sakai gamtai - nesikišk? Įsisąmonink - mes tau tik gamtos dalis. Mes tau tas slidus ledas, kuris nutėkš tave skaudžiai ant subinės, jei nesilaikysi gamtos dėsnių.
Gilei
2007-12-20 20:28:56
Todėl visada mokinkimės iš klaidų, pirmiausia savo, o paskui ir kitų. Neklystančių ar tobulų kol kas dar nėra.
Mokinkimės atpažinti savyje neigiamas emocijas : nekenčiu, pykstu ir pan. ir ieškokime jų priežasčių. Pasistenkime priežastis aptikti savyje - ne kituose ar aplinkoje, tik tada ugdysime save, galėsime keisti savo gyvenimą, tik tada tapsime atsakingi už savo gyvenimus.
Gilė
2007-12-20 20:14:07
Aš galvoju, kad žodyje " pyktumo" oponentė padarė rimtą klaidą.Aš nekenčiu tų, kurie nuolat mokina kitus, patys darydami klaidas. Aš bijau, kad ši tendencija gali turėti tikrai blogų pasekmių.
briut
2007-12-20 09:44:21
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]