Forumas: temos peržiūra
Iš Tėvo mes gavome talentus, kaip juos investuojame?
Šitas Jėzaus perteiktas mokymas yra labai svarbus ir šiandienos pasauliui, Urantijai.
Jis vyko likus mažiau kaip trims paroms iki Jėzaus nukryžiavimo. Tai buvo paskutiniosios savaitės, jam esant Urantijoje žmogiškuoju pavidalu, antradienio vėlų vakarą.
Kad jums būtų lengviau suvokti Jėzaus mokymo gelmę, savo mintis jums pateiksiu skliaustuose.
3. VĖLESNĖ DISKUSIJA STOVYKLOJE ( p. 1916 )
Kada jie susėdo prie laužo, maždaug dvidešimt jų, tada Tomas paklausė: "Kadangi tu turi sugrįžti tam, jog užbaigtum karalystės darbą, tai koks turėtų būti mūsų požiūris į Tėvo reikalą tuo metu, kai tavęs nebus?" Kada Jėzus apžvelgė juos prie laužo, tada jis atsakė:
"Ir net tu, Tomai, nesuvoki, ką aš esu sakęs. Argi aš visą šitą laiką jūsų nemokiau, kad jūsų ryšys su karalyste yra dvasinis ir individualus, visiškai asmeninio patyrimo reikalas dvasioje, įtikėjimo dėka suvokiant, kad tu esi Dievo sūnus? Ką gi aš daugiau pasakysiu?”
( Jėzus su savo apaštalais praleido drauge beveik ketverius metus, mokė juos, gyveno drauge su jais, nuolat atsakinėjo į jų klausimus, ir vis tiek jie nesuprato jo mokymo DVASINIO TURINIO. Dėl to Jėzui dar kartą pasakyti, ką nors kitiap, negu jis daug kartų jiems buvo aiškinęs buvo neįmanoma. Kaip ir jums neįmanoma pasakyti daugiau, negu tik tai, kad dangaus karalystė, tai yra ŽMOGAUS PATYRIMAS savo paties viduje, kad jis ATRADO TĖVĄ SAVYJE IR JIS JAU PATIRIA SŪNYSTĖS AR DUKTERYSTĖS SU TĖVU GYVĄ RYŠĮ. Taip iki šiol žmogus buvęs NAŠLAITIS, ESANT Tėvui net jo paties VIDUJE, jis tik intelektualiai buvo skaitęs, girdėjęs, bet NEPATYRĘS, KĄ REIŠKIA BŪTI TĖVO SŪNUMI AR DUKRA. O Tėvo atradimas ir suteikia tokį PATYRIMĄ. Būtent dėl to ir apaštalai, kaip ir šiuo atveju Tomas, klausė Jėzaus, ką gi jie turės skelbti ir mokyti, kada jo nebebus ŠALIA, kai jie patys sūnystės su Tėvu ryšio nežino savuoju PATYRIMU, dėl to jų protas nesupranta, apie ką reikės kalbėti, kada Mokytojo nebebus šalia, kuris visą laiką juos iš išorės nukreipdavo.)
“Nacijų nuopolis, imperijų žlugimas, netikinčiųjų žydų sunaikinimas, amžiaus pabaiga, net ir šio pasaulio pabaiga, ką gi šitie dalykai turi bendro su tuo, kuris tiki šita evangelija ir kuris savajį gyvenimą yra paslėpęs amžinosios karalystės garantijoje? Jūs tie, kurie esate Dievą pažįstantys ir tikintys į evangeliją, jau tvirtai tikite į amžinąjį gyvenimą. Kadangi jūsų gyvenimas buvo gyvenamas dvasioje ir Tėvo labui, tai jums niekas negali sukelti rimto nerimo. Karalystės statytojų, dangiškųjų pasaulių akredituotų piliečių, neturi trikdyti laikini sukrėtimai arba kelti nerimo žemiškieji kataklizmai. Kokią tai turi reikšmę jums tiems, kurie tikite šita karalystės evangelija, jeigu nacijos žlunga, amžius pasibaigia, ar visi matomi dalykai griūna, kadangi jūs žinote, kad jūsų gyvybė yra šio Sūnaus dovana, ir kad ji yra amžinai saugi Tėve? Nugyvenę žemiškąjį gyvenimą tikėdami ir davę dvasios vaisių kaip kupino meilės tarnavimo savo bičiuliams teisumą, jūs galite drąsiai laukti kito žingsnio amžinojoje karjeroje su tokiu pačiu įtikėjimu į išlikimą, kuris jus pernešė per pirmąjį ir žemiškąjį jaudinantį patyrimą sūnystėje su Dievu.”
( Kada žmogus GIMSTA iš DVASIOS, KADA IMA PATIRTI TĖVĄ, ATRASTĄ SAVO VIDUJE, tada Jėzaus žodžiai jam tampa savastimi – niekas nebebaugina, nei nacijų žlugimas, nei epochų keitimasis, nei civilizacijų išnykimas, nei ugnikalniai, cunamių nušluojami miestai, žemės drebėjimai, pasiglemžiantys tūkstančius gyvybių. Visa tai yra tiesiog smulkmeniškas gamtos uodo caktelėjimas į Urantijos “odą”-plutą palyginus su gilumine ir galinga ramybe ir palaima skleidžiama iš vidaus Tėvo sūnui ar dukrai. Kol tokio artimio ryšio su Tėvu mirtingasis neturi, tol tokios katastrofos jam kelia siaubą, nes ir savo artimųjų mirtis neša sielvartą.
Tuo tarpu Tėvo vaikas ŽINO, KAD TIK KŪNAS GALI IŠNYKTI, O JO ĮTIKĖJIMAS Į TĖVĄ GARANTUOJA NE TIK PRISIKĖLIMĄ, BET IR AMŽINĄ GYVENIMĄ TĖVO DANGIŠKOJOJE ŠEIMOJE, KURI JAM JAU ŠIANDIEN YRA JAUČIAMA, ATRADUS TĖVĄ SAVYJE. Ir dėl to toks žmogus gyvena ne tik TEISINGĄ, BET IR TEISŲ GYVENIMĄ KASDIEN TĖVO MEILĖJE IR ŠVIESOJE. Ir visiškai nebebijodamas nei dėl savo ateities, savo artimųjų, žmonijos. Tačiau jis gyvena aktyviai skleisdamas Tėvo ŠVIESĄ IR MEILĘ VISIEMS. TOKS YRA JO TROŠKIMAS – TARNAUTI TĖVO ŠEIMAI IŠ MEILĖS JAM IR ŠEIMAI. NET JEIGU REIKĖTŲ DĖL TO IR PAAUKOTI SAVO ŽEMIŠKĄJĄ ŠEIMĄ )
"Kiekviena tikinčiųjų karta savo darbą turėtų tęsti, atsižvelgdama į galimą Žmogaus Sūnaus sugrįžimą, lygiai taip, kaip ir kiekvienas atskiras tikintysis savo gyvenimo darbą toliau atlieka, atsižvelgdamas į neišvengiamą ir nuolat gresiančią natūralią mirtį. Kada kartą įtikėjimo dėka save sukuriate kaip Dievo sūnų, tada daugiau niekas nebėra svarbu, kiek tai yra susiję su išlikimo garantija. Bet nepadarykite klaidos! šitas išlikimo įtikėjimas yra gyvas įtikėjimas, ir jis vis didesniu laipsniu pademonstruos tos dieviškosios dvasios, kuri jį iš pradžių įkvėpė žmogaus širdyje, vaisius. Tai, kad jūs kartą priėmėte sūnystę dieviškojoje karalystėje, jūsų neišgelbės, jeigu jūs sąmoningai ir atkakliai atmesite tas tiesas, kurios yra susijusios su Dievo sūnų materialiame kūne vis gausesnių dvasinių vaisių vedimu. Jūs tie, kurie buvote su manimi rūpinantis Tėvo reikalais žemėje, galite net ir dabar karalystę apleisti, jeigu matote, kad Tėvo tarnystės žmonijai kelias jums nepatinka.
( Visi miritngieji turi žinoti, kad Tėvo Sūnus sugrįš, ir paklaus, kaip gi buvo vienos ar kitos kartos perduodami dvasiniai vaisiai kitoms kartoms, ar viena karta paliko didesnę šviesą negu pati buvo gavusi iš ankstesnės kartos. Ir nesvarbu, kad kiekvIenas dirba savo darbą kokioje nors konkrečioje sferoje, bet jo darbo kokybė ir nuostatos turi būti tokios, kad jis darbuojasi VISŲ LABUI, IR SAVO UŽDIRBTU VAISIUMI TAIP PAT PASIDALINA IR SU KITAIS, O NE TIK PATS SAU VIENAS PASIIMA VISKĄ. Net ir materialų atlyginimą. Ir tokį požiūrį formuoja ĮITKĖJIMAS Į TĖVĄ, KAIP VISOS ŠEIMOS VIENĄ IR VISŲ TĖVĄ. Ir dėl to tokiam įtikėjusiam nuostabu vestI vis gausesnius dvasinius vaisius kasdieniame gyvenime vusų labui, visų gerovei, net ir taip, kaip tą darė Jėzus, kaip tą daro TĖVAS. Tačiau visa šitoji gyvensena yra ne iš PAREIGOS, bet ir MEILĖS IR TĖVUI, IR VISIEMS, IR KIEKVIENAM ATSKIRAI. Bet visiems VIENODAI. TAIP, KAIP VIENODAI MUS MYLI TĖVAS. )
"Kaip individai, ir kaip tikinčiųjų karta, išgirskite mane, kada aš pasakosiu parabolę: Gyveno toks didis žmogus, kuris, prieš išvykdamas į ilgą kelionę į kitą šalį, pasikvietė savo visus patikimus tarnus ir atidavė į jų rankas visus savo turtus. Vienam jis davė penkis talentus, kitam davė du, o dar kitam davė vieną. Ir šitaip jis pasielgė su visa garbingų prievaizdų grupe, kiekvienam jis savo turto patikėjo sutinkamai su jų individualiais sugebėjimais; ir tada jis išvyko į tą kelionę. Kada jų šeimininkas išvyko, tada jo tarnai ėmė dirbti, kad iš jiems patikėto turto gautų pelno. Tuoj pat tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, juos investavo, ir labai greitai gavo kitų penkių talentų pelną. Panašiu būdu tas, kuris buvo gavęs du talentus, netrukus gavo dar du. Ir taip visi tie tarnai iš tiesų gavo pelno savo šeimininkui,
[1917]▼
išskyrus tiktai tą vieną, kuris gavo vienintelį talentą. Jis nuėjo pats sau vienas atskirai ir žemėje iškasė duobę, kurioje savo pono pinigą paslėpė. Netrukus tų tarnų šeimininkas netikėtai sugrįžo ir pasišaukė savo prievaizdus ataskaitai. Ir kada jie visi buvo sukviesti prieš savo šeimininką, tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, išėjo į priekį su tais pinigais, kurie buvo jam patikėti, ir atnešė penkis papildomus talentus, sakydamas: 'Šeimininke, tu man davei penkis talentus, kad investuočiau, ir man džiugu atiduoti kitus pemkis talentus kaip mano pelną.’ Ir tada jo šeimininkas jam tarė: 'Gerai padaryta, geras ir ištikimas tarne, tu buvai ištikimas dėl daugelio dalykų; dabar aš tave paskirsiu prievaizdu, kuris prižiūrės daug ką; dabar pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tuomet tas, kuris buvo gavęs du talentus, išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, tu į mano rankas įdavei du talentus; žiūrėk, aš uždirbau šiuos kitus du talentus.' Ir tada jo ponas jam tarė: 'Gerai padaryta, esi geras ir ištikimas prievaizdas; tu irgi buvai ištikimas dėl daugelio dalykų, ir aš tikrai tave paskirsiu, kad prižiūrėtum daug ką; pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tada atsiskaityti išėjo tas, kuriam buvo duotas tas vienas talentas. Šitas tarnas išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, aš pažinau tave ir suvokiau, jog tu esi gudrus vyras tuo, kad tikėjaisi pelno ten, kur tu asmeniškai nedirbai; dėl to aš tikrai bijojau rizikuoti bet kokia dalimi to, kas buvo patikėta man. Aš tavąjį talentą saugiai paslėpiau žemėje; štai jis; dabar tu turi tai, kas priklauso tau.' Bet jo ponas atsakė: 'Tu esi nerangus ir tingus prievaizdas. Savo paties žodžiais tu prisipažįsti, jog žinojai, kad aš pareikalausiu iš tavęs ataskaitos su protingu pelnu, tokios, kokią šiandien pateikė tavo uolūs bičiuliai tarnai. Žinodamas tai, tu turėjai, dėl to, mano pinigus bent jau atiduoti į bankininkų rankas, jog man sugrįžus, galėčiau gauti savo paties pinigus su palūkanomis.' Ir tada vyriausiajam prievaizdui šitas šeimininkas tarė: "Atimkite šitą vieną talentą iš šito tarno, kuris pelno negavo, ir atiduokite jį tam, kuris turi dešimt talentų.'
"Kiekvienam, kuris turi, tikrai bus duota daugiau, ir tas tikrai turės su kaupu; bet iš to, kuris neturi, net ir tai, ką jis turi, tikrai bus atimta. Jūs negalite stovėti sustingę amžinosios karalystės reikaluose. Manasis Tėvas reikalauja, kad visi jo vaikai augtų gailestingumu ir tiesos pažinimu. Jūs tie, kurie žinote šitas tiesas, turite duoti daugiau dvasios vaisių ir demonstruoti augantį atsidavimą nesavanaudiškam tarnavimui savo bičiuliams tarnams. Ir prisiminkite, jog tiek, kiek jūs tarnaujate mažiausiajam iš mano sielos brolių, tiek jūs šitaip tarnaujate man.
"Ir šitaip jūs tikrai turėtumėte rūpintis Tėvo reikalais, dabar ir nuo šiol, net ir amžinai. Dirbkite tol, kol aš ateisiu. Pareigingai padarykite tai, kas patikėta jums, ir šitokiu būdu jūs tikrai būsite pasiruošę atsiskaityti, kada pašauks mirtis. Ir šitaip gyvenę Tėvo šlovės labui ir šio Sūnaus pasitenkinimui, jūs tikrai su džiaugsmu ir nepaprastai dideliu malonumu įeisite į amžinai trunkančios karalystės amžinąją tarnystę."
( Talentų padalinimas ir jų investavimas, tai mūsų pačių augimas ir panašėjimas į Tėvą. Kiekvienas mes turime savo ritmą ir tempą, savo sampratą ir kelią. Tačiau kiekvienas surandame ir kaip tame kelyje paskleisti meilę ir šviesą. Tik įtikėjus iš visos širdies-sielos ir atsidavus Tėvui visa siela yra ĮMANOMA pati didžiausia investicija, nes tik tada gali nebesipriešinti Tėvo vedimui iš vidaus ir daryti gerus darbus taip ir tokiu mastu, kaip ir yra sumanęs Tėvas, kad tu juos darytum. Kol įtikėjimo stinga, tol panašu, kad talentas yra užkastas po žeme ir jis neneša dvasios vaisių, o tiesiog lieka nepajudintas. Neveikiantis augimo procese. Jeigu jūs, sakykime dalyvaujate mūsų Forume, skaitote įvairias temas, bet neskaitote pačios Urantijos Knygos apreiškimo, neskaitote Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, tai jūs negalėsite suvokti, kaip gi ĮTIKĖTI, O BE ĮTIKĖJIMO, NEGALĖSITE INVESTUOTI TALENTŲ Į DVASIOS VAISIUS SAVO KASDIENIAME GYVENIME, SAVO KASDIENIUOSE DARBUOSE, IR NE TIK JUOSE, BET IR TARNAVIME. Tai iš kur gi bus jūsų ataskaita sugrįžus mūsų Sūnui Kūrėjui vėl pas mus, kad parodytumėte ne vien tik penkis gautus talentus, bet visus dešimt, ir net penkiolika? Bet toks bus jūsų ASMENINIS SPRENDIMAS – ATIDUOTI TIK TIEK, KIEK PATYS GAVOTE. IR TIK TIEK. Dėl to nenustebkite, kad artinantis jūsų išėjimui, kada fizinis jūsų kūnas artės prie savo enbergijos išnaudojimo pabaigos, kad jus apims baimė, net panika, kad jūs nieko gero taip ir nepadarėte, kad jūsų nesuprato niekas, kad jūs likote vienas ir vienišas, ir dabar baisu tos artėjančios tamsos, kad esate niekam nebereikalingas ir užmirštas. Toks buvo jūsų pasirinkimas – užkasti savo gautą vieną talentą. Dėl to net ir jis iš jūsų bus atimtas ir jums nebus suteiktas PRISIKĖLIMAS, NES TAIP IR NEATRADOTE TĖVO, NORS IR BAŽBYČIOJE LANKĖTĖS KASDIEN. NE BAŽNYČIOJE IEŠKOKITE TĖVO, KADA JIS YRA JŪSŲ VIDUJE. O tiems, kurie savo gautus talentus investavo ir nešė dvasinių vaisių gausų derlių, tiems bus dar daugiau pridėta – jie gaus prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą su Tėvu IR TAPDAMI VIENA DVASIOJE. Ir dar daugiau, jie net tiesiogine prasme susilies su Tėvo dvasia, dabar gyvenančia kiekvieno prote, net ir tų prote, kurie neveda dvasinių vaisių. Ir tiesiogine prasme visai amžinybei Tėvo dvasia, Minties Derintojas, ir mirtingojo padovanota Tėvo asmenybė, tas dabartinis aš, sudarys VIENĄ ASMENYBĘ. VISIEMS AMŽIAMS. Ar jūs suvokiate, kiek daug daugiau gausite – PATS TĖVAS SUSILIES SU JUMIS ASMENIŠKAI.)
“ Tiesa yra gyva; Tiesos Dvasia šviesos vaikus visą laiką veda į dvasinės tikrovės ir dieviškosios tarnystės naujas sferas. Tiesa jums yra suteikiama ne tam, kad ją kristalizuotumėte į nusistovėjusias, saugias, ir gerbiamas formas. Pereidamas per jūsų asmeninį patyrimą jūsų tiesos atskleidimas turi būti padidintas tiek, jog naujasis grožis ir realūs dvasiniai laimėjimai bus atskleisti visiems tiems, kurie mato jūsų dvasinius vaisius ir kaip tik dėl šito jie yra vedami į tai, kad šlovintų Tėvą, kuris yra danguje. Tiktai tie ištikimi tarnai, kurie šitokiu būdu auga tiesos pažinimu, ir kurie šituo išsiugdo sugebėjimą dvasines realybes suvokti dieviškai, gali kada nors tikėtis "visiškai patirti savo Viešpaties džiaugsmą." Koks yra apgailėtinas vaizdas
[1918]▼
kada viena po kitos einančios tariamų Jėzaus pasekėjų kartos apie savo globojamą dieviškąją tiesą sako: "Štai čia, Mokytojau, yra toji tiesa, kurią tu mums patikėjai prieš vieną šimtą ar tūkstantį metų. Mes nieko nepraradome; mes ištikimai išsaugojome viską, ką tu mums įdavei; mes neleidome padaryti jokių pakeitimų tame, ko tu mus mokei; štai toji tiesa, kurią tu mums įdavei." Bet toks pasiteisinimas dėl dvasinio tingumo nepateisins neveiklaus tiesos prižiūrėtojo Mokytojo akivaizdoje. Sutinkamai su ta tiesa, kuri yra atiduota į jūsų rankas, tiesos Mokytojas iš tikrųjų pareikalaus ir ataskaitos.
Kitame pasaulyje iš jūsų bus paprašyta atsiskaityti už šito pasaulio dovanas ir jų priežiūrą. Nesvarbu, ar įgimtų gabumų yra mažai ar daug, bet jums bus privalu stoti prieš teisingą ir gailestingą teismą. Jeigu sugebėjimai yra naudojami tiktai savanaudiškiems siekiams ir nė viena mintis nėra skiriama aukštesnei pareigai, kad būtų gauta daugiau dvasios vaisių, kaip jie pasireiškia visą laiką besiplečiančioje žmonių tarnystėje ir garbinant Dievą, tai tokie savanaudiški prižiūrėtojai turi būti pasirengę sulaukti savo sąmoningo pasirinkimo pasekmių.”
( Štai ir šiandien žmonija turi daug įvairių iškreiptų dvasinių knygų, ir jomis vadovaujasi kiekviena religija savo. Tai irgi tas pats užkasamas vienas talentas, kada šiandien yra Urantijos Knyga ir Jėzaus Kristaus apreiškimas - KALBU JUMS VĖL. Šita didesnė šviesa padeda išplėsti TIESOS LAUKĄ IR AKIMIRKĄ, KAD ŽMOGUS VADUOTŲSI IR NEGYVŲ RITUALŲ IR DOGMŲ, IR NEGYVO GYVENIMO, SKIRTO VIEN TIK SAU. Būtent toks gyvenimas veda į tai, kad iš tokio mirtingojo bus atimtas ir tas vienintelis talentas, nes jis buvo visiškai nepanaudotas dėl NEIŠMANYMO, KURTUMO, IR AKLUMO, KADA KITI, LABIAU PAŽENGĘ ŠVIESOS KELIU, AIŠKINO IR RODĖ KELIĄ IR JAM. Tad koks gi išmintingas žmogus šitaip elgtųsi, kada aplinkui tamsa, o jam psiūlomas nuostabus šviesulys, bet jis atstumia jį ir sako: “Aš turiu savo.” Ir toliau klaidžioja tamsoje, kuri yra tolimos praeities iškraipyta tiesos akimirka, perkelta į dabartinį gyvenimą, kuriame ji nieko nebeapšviečia, nes yra kaip užkastas talentas. Nepanaudojamas.
Jūs turite atsiverti TĖVUI, IR TIK JAM, IR NIEKAM NE MAŽIAU. TIK TĖVUI. Nes tik Tėvas vedė Jėzų iš vidaus, kada jis augo, brendo, mokėsi, stebėjo aplinka, gamtą, žmones, kada kilo gyvenimo problemos žuvus jo tėvui Juozapui, kai jam tebuvo keturiolika metų, o Marijai reikėjo auginti net devynis vaikus, iš kurių Jėzus buvo vyriausias, o mažoji Rūtelė dar buvo net negimusi, ji dar buvo nešiojama įsčiose, ir Jėzus rūpinosi tokia gaisia šeimyna Tėvo vedamas iš vidaus, kaip ir jūs esate vedami, kada jis mąstydavo, kada keliavo, tada Tėvas jį vedė iš vidaus į Šviesą ir Tiesą su meile. Dėl to ir Jėzus galėjo mylėti visus vienodai. Ir jūs galėsite tą daryti, jeigu atrasite Tėvą SAVYJE. NE BAŽNYČIOJE. SAVYJE. Štai čia jūsų didesnė šviesa, tik turite tuo PATIKĖTI IR KALBĖTIS SU TĖVU SAVAIS ŽODŽIAIS, KAD JĮ ATRASTUMĖTE SAVYJE. Tik tada pranoksite savo dabartinį aš ir galėsite vesti dvasinius vaisius ir tuo pačiu sugrąžinti Tėvui daug daugiau talentų negu gavote. )
” Ir kokia didele dalimi į visus savanaudiškus mirtinguosius buvo panašus šitas neištikimas tarnas su vienu talentu, nes dėl savojo tingumo tiesiogiai apkaltino savo šeimininką. Kaip žmogus, kada dėl savo kaltės patiria nesėkmę, yra linkęs kaltinti kitus, dažnai tuos, kurie šito nusipelno mažiausia!”
( Ar mūsų Forume nėra tokių aršuolių sielos brolių ar sesių, kurie mato krislą kito akyje, o savojoje nemato rąsto? Kaltina viskuo, ko kiti nedaro, bet jie patys būtent TĄ ir daro. Tai ir yra UŽKASTAS TALENTAS, kuris laidoja jų pačių PRISIKĖLIMĄ. Tačiau toks jų dogmatinis užsispyrimas yra išreiškiamas Tėvo jiems suteikta LAISVA VALIA.)
” Sakė Jėzus tą naktį, kada jie ėjo poilsio: "Jūs iš tiesų esate gavę dosniai; dėl to jūs iš tikrųjų turėtumėte dangaus tiesą dosniai ir atiduoti, ir atiduodant tikrai šitoji tiesa dauginsis ir skleis gelbstinčio gailestingumo augančią šviesą, net ir taip, kaip ir jūs padedate jai."
( Ar mes atiduodame DOSNIAI, KĄ GAUNAME IŠ TĖVO, IŠ URANTJIOS KNYGOS, iš Jėzaus Kristaus - KALBU JUMS VĖL - IŠ MŪSŲ FORUMO, AR MES INVESTUOJAME TALENTUS KASDIEN? Spręskite kiekvienas pagal savo TARNYSTĘ IR RYŠĮ SU TĖVU.)
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-11-13 15:33:12
Komentarai
As tai cia jau supratau toki dalyka, kad stipriai gausejant burunduku populiacijai, vyksta ypac efektyvi urantizacija. Cia toks procesas vykstantis bangomis - siandie burunduku veislumas siekia rekordini lygi, kazin, ar vel atslugs, ar jau gauses iki svieto pabaigos?istorikas
2007-12-10 17:11:47
As tai noreciau suprasti toki dalyka, kodel krikscionybei esant prie smerties, perimant jos pavidala ir pagrindini lyderi, kildinama velgi ta pati krikscionybe, juk pagalvojus, zaidimas vienaip ar kitaip suzaistas ir butu nuoseklu nelipti antra karta i ta pacia upe, ypac turint galvoj, kad naujoji karta vargiai ar kapstysis po istorijos savartyna ieskodama netobulai atitarnavusiu dievu, ziurint globaliai ismintinga butu atskleisti dievo desnius be jokiu "sukompromituotu ar susikompromitavusiu" religiniu personu vardu tuo budu nepaliekant vietos stabams, stabmeldystei ir naujiems stabmeldziams.
burundukas
2007-12-10 15:55:15
Jezus yra tokio fakto kaip krikscionybe pradininkas ir paradoksaliausia yra sio fakto (koks jis bebutu) neigimas. Jezus kuris "teigia" (ar kurio vardu teigiama), kad jam visi trukde ivykdyti misija, nera tikrasis Jezus, o tik istorijos perrasinetojas.
tamosius
2007-12-10 15:26:21
Mielas Vaidai, tavo atsakymai yra puikūs ir apšviečiantys. Būk atktyvesnis dalindamasis savo šviesa, kuri visa yra iš Tėvo. Jos šiandien taip stinga mūsų širdyse. O ypač stinga dvasinių mokytojų, kurie ir dalintųsi tuo, ką pajuto savyje.
Mielas Jonai, ką gi tu, kaip ir kiti, būtum gavęs, jeigu Jėzus būtų TYLĖJĘS. IR NET NĖJĘS į Urantiją? O kam, geriau PATYLĖTI...
ŠTAI DĖL KO SKAITYK VAIDO IŠMINTINGUS PAMOKYMUS IR DĖKIS Į GALVĄ.
Jeigu šiandien jų dar nesuvoki, tai pabendrauk su Tėvu ir paprašyk,kad apšviestų ir galėtum juos suprasti.
Jeigu šito NUOŠIRDŽIAI trokši, tikrai ir tavyje atsivers TĖVO MEILĖ IR ŠVIESA, IR TADA IR TU DALINSI JĄ VISIEMS BE PERSTOJO, NET IR TAIP,KAIP MUMS JĄ DALINA TĖVAS.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-12-10 14:53:02
Gana gražiai mąstai apie kaimiečius. O dėl tos visumos - čia jau kaip kam - kas siekia susiderinti su visuma, o kas izoliuotis. Ir abu gali būti teisūs, kadangi visuma neatspindi harmonijos (kaip tu pasieksi visumą, neigdamas reinkarnaciją, kai kitas ją įrodinėja?), todėl kartais reikia tiesiog izoliuotis nuo bereikalingai sąmonę apkraunančių klausimų, kas ir atspindi "nuoširdaus kaimiečio" poziciją. Ta prasme man suprantami atsiskyrėliai, kurie atsiriboja nuo pasaulio su visomis jo kvailystėmis (ir pasilieka su savo kvailystėmis). Kiekviename iš mūsų, kur trūksta išminties, rėkia kvailumas. Todėl kartais geriau yra patylėti :)
Jonas
2007-12-10 14:18:33
Skaitau aš jūsų ginčą apie reinkarnaciją ir galvoju - geriau išvis nežinoti.
"you think you dwell in wisdom's see
still, sweet ignorance is the key"
Jonas
2007-12-10 10:27:34
Sveikas, Audriau. Manymais vadinu jei kąnors papildomai prigalvoju, šiuo atveju remiuosi visa patirtimi ir daugybe informacijos, atspindėdamas tai sutrumpintai. Siela yra ne Dievo kažkuria prasme sukuriama, yra pagal įvairius šaltinius net ir toji Dievo esybė pavadinama tarsi siela. Bet priimtiniausia yra vadinti sielą tuo kas yra sukuriama bendrai tarp Dievo esybės (Minties Derintojo vedimo) ir materialaus žmogaus proto - kiek žmogus suvienijo šiuos du elementus, kiek jis sąmoningai pasirinko gėrį - tiek jo siela ir užaugo. Jeigu jis pradėjo blogai elgtis ar pamiršo gėrį - taip jis užteršia sąvo "sumą viso savo elgesio, save, pasidaro tarsi karma, nusėsta ir į pasamone, ir pats pasigamina sielos/vidinių nusistatymų".
*
Lyginant su amžinybe ir ateities milijardais toks materialiame ir žemiausiame kūrinijos lygyje patyrimas yra labai maža bet svarbi atkarpa, ir tie kurie nenugyvena pilnaverčio ilgo žemiškojo gyvenimo per vieną savo gyvenimą gali jausti kokį nors trūkumą, tačiau kad ir kiek būtų gyvenama tas patyrimas labai vertingas ir prisimenamas per amžinybę, nors vėliau toks sąmonės žemumas kažkuria prasme ir nelabai maloniai. Pasaulių materialių yra labai daug, o taip pat daug yra ir nematerialių pasaulių. Ir žmogus apsispręsti turi jau šiame gyvenime ar jis renkasi vykdyti Dievo valią ar ne - toks Dievo nuosprendis kad jau gyvendamas materialiame tokiame kad ir žemame lygyje jis gali apsispręsti dėl tokios amžinybę truksiančios kelionės. Ir tikrai nėra ką čia žemėje daugiau veikti, reikia pažinti visus planetų ir sistemų bei didesnių vienetų administravimo metodus, prie ko patobulinimo galima ir patiems prisidėti, reikia atskleisti savo asmenybę ir tam padaryti papildomais dalykais kaip maistu ar dar kuo jau pasirūpins tam funkcijas turinčios kitos dvasinės kategorijos. Niekas tikrai nuolatos nesisuka apie patį žemiausią lygį kūrinijoje, bet tikrai yra numatytas kelias kopti link Rojaus kur bus pasiektas užbaigtumas, o vėliau tolimesnė veikla. Netgi tie patys angelai (serafimai), yra gana arti žmonių kurie sukurti Vietinės Visatos Motinos Dvasios, yra panašūs kažkiek į mus nors ir skiriasi kaikuriais dalykais, jie taip pat pagal kaikurias kategorijas turi kilti ir tobulėti kartu su priskirtais evoliuciniais mirtingaisiais. Ir mes esame tie - kurie išmintį įgauna patyrimu, užsitarnauja Dieviškąjį statusą, tuo tarpu kitos Rojaus sukurtos dvasios yra sukurtos jau iškarto tobulos, tačiau patyrimo jos neturi - ir jos leidžiasi žemyn tam gal galėtų prieiti vis prie žemesnių lygių.
*
Taip, Sai Babos mokymuose visiškai matau tiesą, ir tai kad jis tikrai daug žino, jis kalba apie tapatį kas yra ir Urantijos Knygoje ar ne tokiuose labai žinomuose mokymuose, bet kas tikrai yra tiesa. Ir ne vien tik tuo jis patvirtina savo dieviškumą.
Bet tai yra labai paprasta suvokti Dievo gailestingumą - kada yra daug skirtingu mokymu net ir šiuo metu, kada dievas mėgsta stabilumą, ir šitaip prisitaiko prie žmonių pritardamas jų ankstesnėm tradicijoms. Tikrai tai būtų nedieviška tokioje gilių tradicijų šalyje daryti revoliucijas. Tik tie žmonės kurie iš tikro yra pasirengę priimti naujesnę šviesą tie ją priima, kiti dar perdaug yra nusistatę prieš tai ir nereikia jų jaudinti. Ir tame matau Dievo išmintį ir gailestingumą, nežinau kaip kiti to galėtų nesuprasti.
*
Apie niekuo nekaltą vaikelį irgi labai aišku ir paprasta. Jis neturi jokios karmos pats, jis niekur nenusikalto ir nieko blogo nepadarė, kad dabar turėtų prisiimti kokią tai naštą, Dievas nėra koks persekiotojas kuris vis norėtų kokį blogį pritempti ir prikaišioti. Bet tie tėvai, ar tie aplinkiniai jeigu jie blogai elgiasi - tai jie sulaukia pasekmių, taip kad suvokia savo pasirinkimus. Jeigu mama būdama nėščia gėrė ar nesirūpino augančiu mažyliu, tai ir yra rezultatas jos pasirinkimams - bet tai jau yra aplinkos suformuotas ar tėvų tam vaikeliui, pats vaikelis dėl šito tirai nėra kaltas.
Ir nuo gimimo momento vaikeliui yra suteikiama asmenybė, ir jei jis ir po neilgo laiko tarpo pasitraukė iš fizinės egzistencijos tai jis niekur nedingo, ir tęs savo gyvenimą jau 'gyvenamuosiuose pasauliuose' kur tam tikra tvarka jeigu išliks abu tėvai ar vienas, juo rūpinsis toliau tėvai, o jei tėvų nebus juo rūpinsis kiti tų pasaulių piliečiai. Plačiau apie tai galima pasiskaityti, arba paklausti jei reikia.
*
Man atrodo toks stiprus noras teisti "Tai labai teisingas įstatymas, nes jis žmogui gražina būtent tai, ką jis pats sukūrė savo darbais, mintimis ir žodžiais." Ir man tikrai nepatinka ir matau tame suklydimą mūsų pasaulyje - kada žmonės matydami vieną ar kitą poelgį teisia kitus žmones, jie tarsi savo mintimis prašo Dievo "padaryk jam blogai" ar "padaryk kad jis būtų nelaimingas, nes pagal mane jis biški blogai pasielgė". Tai LABAI BLOGAS požiūris. Šiek tiek pažinę Dievą imsite suprasti kad Dievas yra meilė, ir tik šviesius dabus darant galima rodyti gerą pavyzdį kitiems, tik gera darant galima mokyti kitą. Jėzus irgi kalbėjo kad neteiskite kitų. Atsisakykite tokio klaidingo ir destrukciją darančio įpročio.
Dievas šiaip nori kad žmonės atpažintų kur tamsa ir kur šviesa, o tada kad jie rinktųsi vis labiau šviesą. Ir tai duodama išmintimi ir praeities suvokimais, ir daug kaip kitaip.
*
Ir kaip tu ten kalbi apie tokius niekingus poelgius, tai Minties Derintojas į nemoralų ar sutrikusį protą neapsigyvena. O ir prisiminimai po prisikėlimo yra kaip po sapno prisimenami, Taip pat labiau išlieka tik dvasinę prasmę turintys prisiminimai. Šalia būsiąs angelas primins daug ką, ir apie tai bekalbant bus viskas prisimenama, nors ir nevisiškai viskas. Juk ir dabar savo sieloje ir mąstyme, savo aukštesnėje sąmonėje jaučiame pokyčius tik po kokių įpatingų išgyvenimų, tuo tarpu po monotonijos ar negyvų užsiėmimų nieko tai nekeičia, netgi apkartina sielos gyvenimą.
*
Anksčiau teko dar mažam būnant girdėti pasakojimus apie aiškiareges, neįprastus įvykius ir taip toliau, gyvenau gyvenimą kaip ir visi perdaug nesusimąstydamas - tarsi pasitikėdamas suaugusiųjų mokymais, bet vėliau pradėjau suprasti kad yra tikrai svarbių klausimų apie ką kiti niekas net nesusimąsto, daug domėjaus visokiais dvasiniais dalykais, mokymais, praktikom, visokių žmonių pasakojimais, iš ko ir buvo pasakojimų gausybė - kada niekas nieko tiksliai nežino. Pvz pagal vieną, bandžiau suvokti tokį pasaulį kur yra keli lygmenys, kad po mirties gali patekti į augalų, gyvūnų, žmonių, arba dieviškąjį lygmenį - bet tokiame banaliame "žmonių prigalvotame" darinyje nesimato jokio dieviškumo, tiesiog kaip "plaukiojanti sriuba". Vėliau ilgesnį laiką domėjausi Indų Vedomis, krišnaitais, dar visokiais rytų mokymais. Iš jų buvo tvirtumas kaikuriose gal tikose sferose, bet su tais karmos dalykais ar reinkarnacijos buvo keistoka ir nelabai priimtina. Džiaugiuosi kad yra kitų žmonių kurie yra turėję "dvasinių patyrimų" o kad ir aš esu jų turėjęs. Pagaliau Jėzaus prisikėlimas trečiąją Dieną, ta kalba apie prikėlimą visų 'iš pragaro'(miegojimo salių). Daug patyrimų, ir visko ką žinau suvokimo nematau kito galimo varianto, bet jei kiltų bent kasnors atsižvelgčiau. Galbūt yra dar visokių atskirų atvejų, galbūt kasnors prasilenkia su apreiškimo įgaliojimais. Bet mes kaip papildomą augimo priemonę turimę tikrai gerą - Urantijos Knygą, kur tinka ir daug kitų mokymų, bet svarbiausia nuoširdus augimas pažįstant save, bendraujant su juo kasdien. Atrandant tai kas GYVA.
****
Pasikeitimai nėra staigūs, viskas ateina su metais, ir pvz dabar pažįstant Dievą, esmę ar kaip tai pavadint, negaliu liūdėt kažkuria prasme, nes visada žinau aukštesnį požiūrį. Taip pat jei kas pasakotų ankstesnius savo gyvenimus, kaip vieną iš variantų galima būtų galvoti kad tai tiesiog Minties Derintojo mokymas perduotas, nors galbūt ir iš tikro kas buvo. Sakoma kada žmogus nebeturi ko jaudintis dėl šio gyvenimo, gali prisiminti ir ankstesnį. Aš turiu patvirtintą prisiminimą, iš to laiko kada man buvo tik mėnuo amžius maždaug. Ankstesnių gyvenimų neprisimenu, nors gal buvo kažkada kokie sapnai.
****
Besalyginės tobulos inteligentiškos meilės įstatymas yra svarbiausias. Gailestingumas, susiderinimas su visuma. "Fainas" yra budistų požiūris kažkiek, kur jie ten netiki Dievu ir panašiai bet sako "jei jūs tikit Dievu, tai tikėkit jei jums taip geriau" Bet geriau ieškokime esmės, ir nesismulkinkim perdaug į detales. Man sudėtingas ir platus žinojimas padeda kalbėti paprastais žodžiais. Pagaliau visada elkimės iš širdies, iš aukštesnės sąmonės, kad ir kas ten būtų žemesniame loginiame prote, ar kad ir kiek daug žinių mes turėtume. Tiek, ir gal į kitą temą į ką. Ši tema turi savąją temą, į kurią pagal įdėją ir reiktų kalbėt, taip taupant ir kitų žmonių laiką, galvojant apie ateitį. Sudie.
Vaidas
2007-12-09 22:51:01
Ir dar vienas klausimas. Ar tu ir anksčiau netikėjai karma ir reinkarnacija, ar pradėjai netikėti tik po to, kai pradėjai skaityti Urantijos knygą? Gal tu ja netiki todėl, kad tai prieštarauja Urantijos knygai? Panašiai kažkada Petras kalbėjo, kad anksčiau tikėjo, o dabar ne.
Audrius
2007-12-09 21:18:32
Sakai, Vaidai, žmogaus gyvybė prasideda nuo gimimo. Taip, bet tik šio gyvenimo gyvybė. Nejaugi manai, kad Dievas sielą sukuria žmogui tik vienam vieninteliam įsikūnijimui? Kaip tada siela gali tobulėti, vystytis, įgyti patirties per vieną vienintelį įsikūnijimą?
Antras dalykas. Tu sakei, kad tiki, kad Sai Baba tikras avataras. Tai kaip tada išeina, kad avataras klaidingai moko žmones apie karmą ir reinkarnaciją, ar kaip kažkada Algimantas išsireiškė, kad lyg tai Sai Baba žino, kad nėra jokios karmos ir reinkarnacijos, bet taip kalba vien todėl, kad neiššauktų žmonių atstūmimo ir nepriėmimo?
Kaip tada gali paaiškint, kad atrodo niekuo nekaltas vaikelis, o jis žūsta ką tik atėjęs į gyvenimą? Kokia priežastis? Priežastis viena-jo karma, atsinešta iš pereitų įsikūnijimų, nes šiame gyvenime jis tikrai nieko baisaus dar nespėjo padaryti.
Tai labai teisingas įstatymas, nes jis žmogui gražina būtent tai, ką jis pats sukūrė savo darbais, mintimis ir žodžiais. Ir joks Dievas jo nebaudžia, leisdamas jam įsikūnyti tūkstančius kartų. Žmogus pats save baudžia. Dievas nenori kad žmonės kentėtų, Dievas nori, kad žmonės gautų pamokas iš savo buvusių klaidų ir jų daugiau nebekartotų.
Galų gale, kai mirsime, patys pamatysime visus savo buvusius įsikūnijimus. Bet pirma, ką panorėsime, tai greičiau juos užmiršti, nes negalėsime suprasti, kaip mes sau leidome daryti tokius niekingus ir nedorus poelgius...
Audrius
2007-12-09 21:12:38
Kalbant ne į temą. "Reinkarnacija ir Karmos įstatymas tai du pagrindiniai visatos įstatymai."[-Audrius] Nepritariu, jei pokalbis vyktų tarp norinčių žinoti tiesą. kita vertus jeigu žmogus negali atsisakyti tam tikrų įsitikinimų apie Dievą, tai jau žmogaus valia prisirišti prie tokių.
Nežinomi prasme žodžiai, arba nepaaiškinti žodžiai, arba nesklandžiai ir apgaulingai paaiškinti žodžiai - kelia susipainiojimą, baimę kad bus kas blogai, ir pajungia žmogų į tam tikrą vergavimą 'sistemai'.
Jeigu kasnors sakys nežinomą kitiems žodį "stalas, stalas" ir taip ir neapibudins jo, tai bus tik laiko gaišimas, kada vietoj to net nebūtina pavadinti tiesiog reiktų kalbėti apie tai kas būdinga yra tam objektui apie kurį kalbama.
Žmogus yra vienas. Ta prasme kad jo gyvybė prasideda nuo gimimo akimirkos - kada jam suteikiama iš Tėvo asmenybė. Ir toks vaikelis neturi turėjęs jokių ankstesnių gyvenimų, jokių karmų ar nuostatų. Jeigu jis gimė kokioje nelabai turtingoje šalyje, tai jis ten gimė ne todėl kad jo tokia karma(stebuklingas žodis, nuo kurio niekam nepasidaro aiškiau?), bet jis prisiima visus padarinius kokie yra tose salygose, jis priima tiesiog aplinką, priima išoriškai jo tėvų ar giminaičių ar tautiečių suformuotą gyvenamąją aplinką. Koks pas jį patį yra mastymas ar kūnas - genetiškai paveldėta, o taip pat priklausant ir nuo tėvų sąmonės. Ir taip vaikas auga, kada priima pirmą moralinį sprendimą savo gyvenime, kas gali įvykti ar kelių metų ar šešių ar panašiai - tada į tokį mažo vaiko protą pasirengusį lietis į visumą atkeliauja Dievo ikiasmenė esybė (kaikur vadinama "Aukščiausiąja savo Aš Esu dalimi", Urantijos knygoje kur labai plačiai ji aprašoma vadinama "Minties Derintoju" atstovaujančia Dievą Tėvą, taip pat užrašinėja visas mintis/patyrimus). Tokia esybė yra jau pasirengusi dirbti su pas vaiką esančiu proto modeliu, ir galbūt apsigyvena evoliucinio mirtingojo prote pirmą kartą, nors būna atvejų kad po kokios nors situacijos kada koksnors žmogus (pagalvojęs kad yra protingesnis už savo paties proto kūrėją Dievą) atstumia Dievo kilimo planą, tai tokia Dievo ikiasmenė esybė nesusilieja su kylančiu mirtinguoju, ir kaip vienu iš variantu gali įsikūnyti dar kartą į kokio mirtingojo protą tam kad vestų jį link Dievo ir tobulumo, link nuoširdaus savo asmenybės atskleidimo ir galiausiai susiliejimo su tokia Dievo padovanota esybe. Tuo atveju net jei žmogus gautų priėjimą prie Minties Derintojo ankstesnių užrašytų "kitų žmonių" minčių/patyrimų tai jau būtų nebe jo kažkuria prasme. Nes kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą čia. Tik ta Dievo esybė ar Dievas gali turėti kokių nors planų konkrečiam savo mylimam sūnui ar dukrai, kad jis atliktų kokią misiją čia žemėje, bet tai jokiu būdu neturėtų būti vadinama "karma".
Žmogus augdamas susiduria su gyvuliniais instinktais, su galbūt žalingais polinkiais, bet vis augdamas suvokia didesnę išmintį ir susiderina. Pagal idėją žmogus po mirties pereina į gyvenamuosius pasaulius, kur jam dar keičiant ir pritaikant kūnus tampant dvasia yra praleidžiami milijardai metų tam kad pasiekti tobulumą - artėjant link Tėvo, o vėliau skleidžiant Tėvo išmintį grįžus vėl tokiems pat evoliuciniams pasauliams. Tik jei žmogus sąmoningai nenorėtų pažinti Dievo ar atstumtų Jį, atstumtų tarnavimą kitiems tada toks žmogus po mirties neišliktų, Minties Derintonas užsiimtu kita veikla, arba kadanors įsikūnytų į dar kokią nors žmogišką butybę.
Ir kada žmogus auga, tai daug jo sprendimų nusėsta į pasamonę, jeigu jis kanors vertina (pvz jam juokinga kai kam nepasiseka) tai ir pats gali to susilaukti kol nepersigalvos kad tai nera taip juokinga. Tai yra vertybių atpažinimo metas, ir ėjimo į visumą, nuo uždarumo link pripažinimo kad visi tvariniai yra broliai ir seserys, o visų Dievas yra Tėvas mums.
*
Tai Tėvas yra toks mylintis ir gailestingas, kad žmonės netikėdami jo gerumu, ir turėdami visokių įsitikinimų gauna net ir sužemintus ar iškraipytus mokymus, tam kad net ir neatsisakydami savo klaidingų idėjų tokie žmonės augtų. O vėliau jau jų siela padiktuos kur yra tikrasis Mylintis Tėvas, o kur yra perdaug žmogiškos prikurtos pasakos. Taspats buvęs popiežius gali pasivaidenti turbūt kurnors, ar apsireikšti, nors tai galbūt bus kitokių dvasinių būtybių veiksmai, jeigu bus kokia žmonių grupė kuri dievins jį tikėsis iš jo gauti kokios pagalbos ar išminties. Tai kodėlgi Dievui nebūti tokiam gailestingam kad net ir tokiu, kokiu jo prašo pavidalu pasirodyti.
Ir vėlgi stambesniai terminais žiūrint, karmos ir reinkarnacijos "terminai" apkrauna žmogų, vietoj to kad žmogus visų pirma suvoktų vien tik Mylintį mūsų Tėvą, kuris taip pat ir gailestingumo šaltinis, ir daug kitų gerų vertybių šaltinis. Tik su Tėvu, ir su jo vedimu yra daromi geri darbai, mintys kreipiamos į tai kas šviesu, bet ne apkraunant kokiais BAIMĖS terminais kaip kad "Dievas jus atstums, ir jūs kesite vargą milijoną kartų vis vargdami šiuose žemuose pasauliuose" ar "atkentėsi už milijoną ankstesnių gyvenimų". Tikrai yra kažkiek, kad žmogus turi susivokti savo pasirinkimuose, atpažinti tai kas gera, o vėliau drasiai tai rinktis, bet vėliau vis labiau pagrindinis užsiėmimas atskleisti save/asmenybę. Kolkas tiek.
Ir Tėvas yra patiriamas, bet ne tikėjimo ar netikėjimo dalykas. Sudie.
Vaidas
2007-12-09 19:47:00
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]