Forumas: temos peržiūra
Iš Tėvo mes gavome talentus, kaip juos investuojame?
Šitas Jėzaus perteiktas mokymas yra labai svarbus ir šiandienos pasauliui, Urantijai.
Jis vyko likus mažiau kaip trims paroms iki Jėzaus nukryžiavimo. Tai buvo paskutiniosios savaitės, jam esant Urantijoje žmogiškuoju pavidalu, antradienio vėlų vakarą.
Kad jums būtų lengviau suvokti Jėzaus mokymo gelmę, savo mintis jums pateiksiu skliaustuose.
3. VĖLESNĖ DISKUSIJA STOVYKLOJE ( p. 1916 )
Kada jie susėdo prie laužo, maždaug dvidešimt jų, tada Tomas paklausė: "Kadangi tu turi sugrįžti tam, jog užbaigtum karalystės darbą, tai koks turėtų būti mūsų požiūris į Tėvo reikalą tuo metu, kai tavęs nebus?" Kada Jėzus apžvelgė juos prie laužo, tada jis atsakė:
"Ir net tu, Tomai, nesuvoki, ką aš esu sakęs. Argi aš visą šitą laiką jūsų nemokiau, kad jūsų ryšys su karalyste yra dvasinis ir individualus, visiškai asmeninio patyrimo reikalas dvasioje, įtikėjimo dėka suvokiant, kad tu esi Dievo sūnus? Ką gi aš daugiau pasakysiu?”
( Jėzus su savo apaštalais praleido drauge beveik ketverius metus, mokė juos, gyveno drauge su jais, nuolat atsakinėjo į jų klausimus, ir vis tiek jie nesuprato jo mokymo DVASINIO TURINIO. Dėl to Jėzui dar kartą pasakyti, ką nors kitiap, negu jis daug kartų jiems buvo aiškinęs buvo neįmanoma. Kaip ir jums neįmanoma pasakyti daugiau, negu tik tai, kad dangaus karalystė, tai yra ŽMOGAUS PATYRIMAS savo paties viduje, kad jis ATRADO TĖVĄ SAVYJE IR JIS JAU PATIRIA SŪNYSTĖS AR DUKTERYSTĖS SU TĖVU GYVĄ RYŠĮ. Taip iki šiol žmogus buvęs NAŠLAITIS, ESANT Tėvui net jo paties VIDUJE, jis tik intelektualiai buvo skaitęs, girdėjęs, bet NEPATYRĘS, KĄ REIŠKIA BŪTI TĖVO SŪNUMI AR DUKRA. O Tėvo atradimas ir suteikia tokį PATYRIMĄ. Būtent dėl to ir apaštalai, kaip ir šiuo atveju Tomas, klausė Jėzaus, ką gi jie turės skelbti ir mokyti, kada jo nebebus ŠALIA, kai jie patys sūnystės su Tėvu ryšio nežino savuoju PATYRIMU, dėl to jų protas nesupranta, apie ką reikės kalbėti, kada Mokytojo nebebus šalia, kuris visą laiką juos iš išorės nukreipdavo.)
“Nacijų nuopolis, imperijų žlugimas, netikinčiųjų žydų sunaikinimas, amžiaus pabaiga, net ir šio pasaulio pabaiga, ką gi šitie dalykai turi bendro su tuo, kuris tiki šita evangelija ir kuris savajį gyvenimą yra paslėpęs amžinosios karalystės garantijoje? Jūs tie, kurie esate Dievą pažįstantys ir tikintys į evangeliją, jau tvirtai tikite į amžinąjį gyvenimą. Kadangi jūsų gyvenimas buvo gyvenamas dvasioje ir Tėvo labui, tai jums niekas negali sukelti rimto nerimo. Karalystės statytojų, dangiškųjų pasaulių akredituotų piliečių, neturi trikdyti laikini sukrėtimai arba kelti nerimo žemiškieji kataklizmai. Kokią tai turi reikšmę jums tiems, kurie tikite šita karalystės evangelija, jeigu nacijos žlunga, amžius pasibaigia, ar visi matomi dalykai griūna, kadangi jūs žinote, kad jūsų gyvybė yra šio Sūnaus dovana, ir kad ji yra amžinai saugi Tėve? Nugyvenę žemiškąjį gyvenimą tikėdami ir davę dvasios vaisių kaip kupino meilės tarnavimo savo bičiuliams teisumą, jūs galite drąsiai laukti kito žingsnio amžinojoje karjeroje su tokiu pačiu įtikėjimu į išlikimą, kuris jus pernešė per pirmąjį ir žemiškąjį jaudinantį patyrimą sūnystėje su Dievu.”
( Kada žmogus GIMSTA iš DVASIOS, KADA IMA PATIRTI TĖVĄ, ATRASTĄ SAVO VIDUJE, tada Jėzaus žodžiai jam tampa savastimi – niekas nebebaugina, nei nacijų žlugimas, nei epochų keitimasis, nei civilizacijų išnykimas, nei ugnikalniai, cunamių nušluojami miestai, žemės drebėjimai, pasiglemžiantys tūkstančius gyvybių. Visa tai yra tiesiog smulkmeniškas gamtos uodo caktelėjimas į Urantijos “odą”-plutą palyginus su gilumine ir galinga ramybe ir palaima skleidžiama iš vidaus Tėvo sūnui ar dukrai. Kol tokio artimio ryšio su Tėvu mirtingasis neturi, tol tokios katastrofos jam kelia siaubą, nes ir savo artimųjų mirtis neša sielvartą.
Tuo tarpu Tėvo vaikas ŽINO, KAD TIK KŪNAS GALI IŠNYKTI, O JO ĮTIKĖJIMAS Į TĖVĄ GARANTUOJA NE TIK PRISIKĖLIMĄ, BET IR AMŽINĄ GYVENIMĄ TĖVO DANGIŠKOJOJE ŠEIMOJE, KURI JAM JAU ŠIANDIEN YRA JAUČIAMA, ATRADUS TĖVĄ SAVYJE. Ir dėl to toks žmogus gyvena ne tik TEISINGĄ, BET IR TEISŲ GYVENIMĄ KASDIEN TĖVO MEILĖJE IR ŠVIESOJE. Ir visiškai nebebijodamas nei dėl savo ateities, savo artimųjų, žmonijos. Tačiau jis gyvena aktyviai skleisdamas Tėvo ŠVIESĄ IR MEILĘ VISIEMS. TOKS YRA JO TROŠKIMAS – TARNAUTI TĖVO ŠEIMAI IŠ MEILĖS JAM IR ŠEIMAI. NET JEIGU REIKĖTŲ DĖL TO IR PAAUKOTI SAVO ŽEMIŠKĄJĄ ŠEIMĄ )
"Kiekviena tikinčiųjų karta savo darbą turėtų tęsti, atsižvelgdama į galimą Žmogaus Sūnaus sugrįžimą, lygiai taip, kaip ir kiekvienas atskiras tikintysis savo gyvenimo darbą toliau atlieka, atsižvelgdamas į neišvengiamą ir nuolat gresiančią natūralią mirtį. Kada kartą įtikėjimo dėka save sukuriate kaip Dievo sūnų, tada daugiau niekas nebėra svarbu, kiek tai yra susiję su išlikimo garantija. Bet nepadarykite klaidos! šitas išlikimo įtikėjimas yra gyvas įtikėjimas, ir jis vis didesniu laipsniu pademonstruos tos dieviškosios dvasios, kuri jį iš pradžių įkvėpė žmogaus širdyje, vaisius. Tai, kad jūs kartą priėmėte sūnystę dieviškojoje karalystėje, jūsų neišgelbės, jeigu jūs sąmoningai ir atkakliai atmesite tas tiesas, kurios yra susijusios su Dievo sūnų materialiame kūne vis gausesnių dvasinių vaisių vedimu. Jūs tie, kurie buvote su manimi rūpinantis Tėvo reikalais žemėje, galite net ir dabar karalystę apleisti, jeigu matote, kad Tėvo tarnystės žmonijai kelias jums nepatinka.
( Visi miritngieji turi žinoti, kad Tėvo Sūnus sugrįš, ir paklaus, kaip gi buvo vienos ar kitos kartos perduodami dvasiniai vaisiai kitoms kartoms, ar viena karta paliko didesnę šviesą negu pati buvo gavusi iš ankstesnės kartos. Ir nesvarbu, kad kiekvIenas dirba savo darbą kokioje nors konkrečioje sferoje, bet jo darbo kokybė ir nuostatos turi būti tokios, kad jis darbuojasi VISŲ LABUI, IR SAVO UŽDIRBTU VAISIUMI TAIP PAT PASIDALINA IR SU KITAIS, O NE TIK PATS SAU VIENAS PASIIMA VISKĄ. Net ir materialų atlyginimą. Ir tokį požiūrį formuoja ĮITKĖJIMAS Į TĖVĄ, KAIP VISOS ŠEIMOS VIENĄ IR VISŲ TĖVĄ. Ir dėl to tokiam įtikėjusiam nuostabu vestI vis gausesnius dvasinius vaisius kasdieniame gyvenime vusų labui, visų gerovei, net ir taip, kaip tą darė Jėzus, kaip tą daro TĖVAS. Tačiau visa šitoji gyvensena yra ne iš PAREIGOS, bet ir MEILĖS IR TĖVUI, IR VISIEMS, IR KIEKVIENAM ATSKIRAI. Bet visiems VIENODAI. TAIP, KAIP VIENODAI MUS MYLI TĖVAS. )
"Kaip individai, ir kaip tikinčiųjų karta, išgirskite mane, kada aš pasakosiu parabolę: Gyveno toks didis žmogus, kuris, prieš išvykdamas į ilgą kelionę į kitą šalį, pasikvietė savo visus patikimus tarnus ir atidavė į jų rankas visus savo turtus. Vienam jis davė penkis talentus, kitam davė du, o dar kitam davė vieną. Ir šitaip jis pasielgė su visa garbingų prievaizdų grupe, kiekvienam jis savo turto patikėjo sutinkamai su jų individualiais sugebėjimais; ir tada jis išvyko į tą kelionę. Kada jų šeimininkas išvyko, tada jo tarnai ėmė dirbti, kad iš jiems patikėto turto gautų pelno. Tuoj pat tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, juos investavo, ir labai greitai gavo kitų penkių talentų pelną. Panašiu būdu tas, kuris buvo gavęs du talentus, netrukus gavo dar du. Ir taip visi tie tarnai iš tiesų gavo pelno savo šeimininkui,
[1917]▼
išskyrus tiktai tą vieną, kuris gavo vienintelį talentą. Jis nuėjo pats sau vienas atskirai ir žemėje iškasė duobę, kurioje savo pono pinigą paslėpė. Netrukus tų tarnų šeimininkas netikėtai sugrįžo ir pasišaukė savo prievaizdus ataskaitai. Ir kada jie visi buvo sukviesti prieš savo šeimininką, tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, išėjo į priekį su tais pinigais, kurie buvo jam patikėti, ir atnešė penkis papildomus talentus, sakydamas: 'Šeimininke, tu man davei penkis talentus, kad investuočiau, ir man džiugu atiduoti kitus pemkis talentus kaip mano pelną.’ Ir tada jo šeimininkas jam tarė: 'Gerai padaryta, geras ir ištikimas tarne, tu buvai ištikimas dėl daugelio dalykų; dabar aš tave paskirsiu prievaizdu, kuris prižiūrės daug ką; dabar pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tuomet tas, kuris buvo gavęs du talentus, išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, tu į mano rankas įdavei du talentus; žiūrėk, aš uždirbau šiuos kitus du talentus.' Ir tada jo ponas jam tarė: 'Gerai padaryta, esi geras ir ištikimas prievaizdas; tu irgi buvai ištikimas dėl daugelio dalykų, ir aš tikrai tave paskirsiu, kad prižiūrėtum daug ką; pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tada atsiskaityti išėjo tas, kuriam buvo duotas tas vienas talentas. Šitas tarnas išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, aš pažinau tave ir suvokiau, jog tu esi gudrus vyras tuo, kad tikėjaisi pelno ten, kur tu asmeniškai nedirbai; dėl to aš tikrai bijojau rizikuoti bet kokia dalimi to, kas buvo patikėta man. Aš tavąjį talentą saugiai paslėpiau žemėje; štai jis; dabar tu turi tai, kas priklauso tau.' Bet jo ponas atsakė: 'Tu esi nerangus ir tingus prievaizdas. Savo paties žodžiais tu prisipažįsti, jog žinojai, kad aš pareikalausiu iš tavęs ataskaitos su protingu pelnu, tokios, kokią šiandien pateikė tavo uolūs bičiuliai tarnai. Žinodamas tai, tu turėjai, dėl to, mano pinigus bent jau atiduoti į bankininkų rankas, jog man sugrįžus, galėčiau gauti savo paties pinigus su palūkanomis.' Ir tada vyriausiajam prievaizdui šitas šeimininkas tarė: "Atimkite šitą vieną talentą iš šito tarno, kuris pelno negavo, ir atiduokite jį tam, kuris turi dešimt talentų.'
"Kiekvienam, kuris turi, tikrai bus duota daugiau, ir tas tikrai turės su kaupu; bet iš to, kuris neturi, net ir tai, ką jis turi, tikrai bus atimta. Jūs negalite stovėti sustingę amžinosios karalystės reikaluose. Manasis Tėvas reikalauja, kad visi jo vaikai augtų gailestingumu ir tiesos pažinimu. Jūs tie, kurie žinote šitas tiesas, turite duoti daugiau dvasios vaisių ir demonstruoti augantį atsidavimą nesavanaudiškam tarnavimui savo bičiuliams tarnams. Ir prisiminkite, jog tiek, kiek jūs tarnaujate mažiausiajam iš mano sielos brolių, tiek jūs šitaip tarnaujate man.
"Ir šitaip jūs tikrai turėtumėte rūpintis Tėvo reikalais, dabar ir nuo šiol, net ir amžinai. Dirbkite tol, kol aš ateisiu. Pareigingai padarykite tai, kas patikėta jums, ir šitokiu būdu jūs tikrai būsite pasiruošę atsiskaityti, kada pašauks mirtis. Ir šitaip gyvenę Tėvo šlovės labui ir šio Sūnaus pasitenkinimui, jūs tikrai su džiaugsmu ir nepaprastai dideliu malonumu įeisite į amžinai trunkančios karalystės amžinąją tarnystę."
( Talentų padalinimas ir jų investavimas, tai mūsų pačių augimas ir panašėjimas į Tėvą. Kiekvienas mes turime savo ritmą ir tempą, savo sampratą ir kelią. Tačiau kiekvienas surandame ir kaip tame kelyje paskleisti meilę ir šviesą. Tik įtikėjus iš visos širdies-sielos ir atsidavus Tėvui visa siela yra ĮMANOMA pati didžiausia investicija, nes tik tada gali nebesipriešinti Tėvo vedimui iš vidaus ir daryti gerus darbus taip ir tokiu mastu, kaip ir yra sumanęs Tėvas, kad tu juos darytum. Kol įtikėjimo stinga, tol panašu, kad talentas yra užkastas po žeme ir jis neneša dvasios vaisių, o tiesiog lieka nepajudintas. Neveikiantis augimo procese. Jeigu jūs, sakykime dalyvaujate mūsų Forume, skaitote įvairias temas, bet neskaitote pačios Urantijos Knygos apreiškimo, neskaitote Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, tai jūs negalėsite suvokti, kaip gi ĮTIKĖTI, O BE ĮTIKĖJIMO, NEGALĖSITE INVESTUOTI TALENTŲ Į DVASIOS VAISIUS SAVO KASDIENIAME GYVENIME, SAVO KASDIENIUOSE DARBUOSE, IR NE TIK JUOSE, BET IR TARNAVIME. Tai iš kur gi bus jūsų ataskaita sugrįžus mūsų Sūnui Kūrėjui vėl pas mus, kad parodytumėte ne vien tik penkis gautus talentus, bet visus dešimt, ir net penkiolika? Bet toks bus jūsų ASMENINIS SPRENDIMAS – ATIDUOTI TIK TIEK, KIEK PATYS GAVOTE. IR TIK TIEK. Dėl to nenustebkite, kad artinantis jūsų išėjimui, kada fizinis jūsų kūnas artės prie savo enbergijos išnaudojimo pabaigos, kad jus apims baimė, net panika, kad jūs nieko gero taip ir nepadarėte, kad jūsų nesuprato niekas, kad jūs likote vienas ir vienišas, ir dabar baisu tos artėjančios tamsos, kad esate niekam nebereikalingas ir užmirštas. Toks buvo jūsų pasirinkimas – užkasti savo gautą vieną talentą. Dėl to net ir jis iš jūsų bus atimtas ir jums nebus suteiktas PRISIKĖLIMAS, NES TAIP IR NEATRADOTE TĖVO, NORS IR BAŽBYČIOJE LANKĖTĖS KASDIEN. NE BAŽNYČIOJE IEŠKOKITE TĖVO, KADA JIS YRA JŪSŲ VIDUJE. O tiems, kurie savo gautus talentus investavo ir nešė dvasinių vaisių gausų derlių, tiems bus dar daugiau pridėta – jie gaus prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą su Tėvu IR TAPDAMI VIENA DVASIOJE. Ir dar daugiau, jie net tiesiogine prasme susilies su Tėvo dvasia, dabar gyvenančia kiekvieno prote, net ir tų prote, kurie neveda dvasinių vaisių. Ir tiesiogine prasme visai amžinybei Tėvo dvasia, Minties Derintojas, ir mirtingojo padovanota Tėvo asmenybė, tas dabartinis aš, sudarys VIENĄ ASMENYBĘ. VISIEMS AMŽIAMS. Ar jūs suvokiate, kiek daug daugiau gausite – PATS TĖVAS SUSILIES SU JUMIS ASMENIŠKAI.)
“ Tiesa yra gyva; Tiesos Dvasia šviesos vaikus visą laiką veda į dvasinės tikrovės ir dieviškosios tarnystės naujas sferas. Tiesa jums yra suteikiama ne tam, kad ją kristalizuotumėte į nusistovėjusias, saugias, ir gerbiamas formas. Pereidamas per jūsų asmeninį patyrimą jūsų tiesos atskleidimas turi būti padidintas tiek, jog naujasis grožis ir realūs dvasiniai laimėjimai bus atskleisti visiems tiems, kurie mato jūsų dvasinius vaisius ir kaip tik dėl šito jie yra vedami į tai, kad šlovintų Tėvą, kuris yra danguje. Tiktai tie ištikimi tarnai, kurie šitokiu būdu auga tiesos pažinimu, ir kurie šituo išsiugdo sugebėjimą dvasines realybes suvokti dieviškai, gali kada nors tikėtis "visiškai patirti savo Viešpaties džiaugsmą." Koks yra apgailėtinas vaizdas
[1918]▼
kada viena po kitos einančios tariamų Jėzaus pasekėjų kartos apie savo globojamą dieviškąją tiesą sako: "Štai čia, Mokytojau, yra toji tiesa, kurią tu mums patikėjai prieš vieną šimtą ar tūkstantį metų. Mes nieko nepraradome; mes ištikimai išsaugojome viską, ką tu mums įdavei; mes neleidome padaryti jokių pakeitimų tame, ko tu mus mokei; štai toji tiesa, kurią tu mums įdavei." Bet toks pasiteisinimas dėl dvasinio tingumo nepateisins neveiklaus tiesos prižiūrėtojo Mokytojo akivaizdoje. Sutinkamai su ta tiesa, kuri yra atiduota į jūsų rankas, tiesos Mokytojas iš tikrųjų pareikalaus ir ataskaitos.
Kitame pasaulyje iš jūsų bus paprašyta atsiskaityti už šito pasaulio dovanas ir jų priežiūrą. Nesvarbu, ar įgimtų gabumų yra mažai ar daug, bet jums bus privalu stoti prieš teisingą ir gailestingą teismą. Jeigu sugebėjimai yra naudojami tiktai savanaudiškiems siekiams ir nė viena mintis nėra skiriama aukštesnei pareigai, kad būtų gauta daugiau dvasios vaisių, kaip jie pasireiškia visą laiką besiplečiančioje žmonių tarnystėje ir garbinant Dievą, tai tokie savanaudiški prižiūrėtojai turi būti pasirengę sulaukti savo sąmoningo pasirinkimo pasekmių.”
( Štai ir šiandien žmonija turi daug įvairių iškreiptų dvasinių knygų, ir jomis vadovaujasi kiekviena religija savo. Tai irgi tas pats užkasamas vienas talentas, kada šiandien yra Urantijos Knyga ir Jėzaus Kristaus apreiškimas - KALBU JUMS VĖL. Šita didesnė šviesa padeda išplėsti TIESOS LAUKĄ IR AKIMIRKĄ, KAD ŽMOGUS VADUOTŲSI IR NEGYVŲ RITUALŲ IR DOGMŲ, IR NEGYVO GYVENIMO, SKIRTO VIEN TIK SAU. Būtent toks gyvenimas veda į tai, kad iš tokio mirtingojo bus atimtas ir tas vienintelis talentas, nes jis buvo visiškai nepanaudotas dėl NEIŠMANYMO, KURTUMO, IR AKLUMO, KADA KITI, LABIAU PAŽENGĘ ŠVIESOS KELIU, AIŠKINO IR RODĖ KELIĄ IR JAM. Tad koks gi išmintingas žmogus šitaip elgtųsi, kada aplinkui tamsa, o jam psiūlomas nuostabus šviesulys, bet jis atstumia jį ir sako: “Aš turiu savo.” Ir toliau klaidžioja tamsoje, kuri yra tolimos praeities iškraipyta tiesos akimirka, perkelta į dabartinį gyvenimą, kuriame ji nieko nebeapšviečia, nes yra kaip užkastas talentas. Nepanaudojamas.
Jūs turite atsiverti TĖVUI, IR TIK JAM, IR NIEKAM NE MAŽIAU. TIK TĖVUI. Nes tik Tėvas vedė Jėzų iš vidaus, kada jis augo, brendo, mokėsi, stebėjo aplinka, gamtą, žmones, kada kilo gyvenimo problemos žuvus jo tėvui Juozapui, kai jam tebuvo keturiolika metų, o Marijai reikėjo auginti net devynis vaikus, iš kurių Jėzus buvo vyriausias, o mažoji Rūtelė dar buvo net negimusi, ji dar buvo nešiojama įsčiose, ir Jėzus rūpinosi tokia gaisia šeimyna Tėvo vedamas iš vidaus, kaip ir jūs esate vedami, kada jis mąstydavo, kada keliavo, tada Tėvas jį vedė iš vidaus į Šviesą ir Tiesą su meile. Dėl to ir Jėzus galėjo mylėti visus vienodai. Ir jūs galėsite tą daryti, jeigu atrasite Tėvą SAVYJE. NE BAŽNYČIOJE. SAVYJE. Štai čia jūsų didesnė šviesa, tik turite tuo PATIKĖTI IR KALBĖTIS SU TĖVU SAVAIS ŽODŽIAIS, KAD JĮ ATRASTUMĖTE SAVYJE. Tik tada pranoksite savo dabartinį aš ir galėsite vesti dvasinius vaisius ir tuo pačiu sugrąžinti Tėvui daug daugiau talentų negu gavote. )
” Ir kokia didele dalimi į visus savanaudiškus mirtinguosius buvo panašus šitas neištikimas tarnas su vienu talentu, nes dėl savojo tingumo tiesiogiai apkaltino savo šeimininką. Kaip žmogus, kada dėl savo kaltės patiria nesėkmę, yra linkęs kaltinti kitus, dažnai tuos, kurie šito nusipelno mažiausia!”
( Ar mūsų Forume nėra tokių aršuolių sielos brolių ar sesių, kurie mato krislą kito akyje, o savojoje nemato rąsto? Kaltina viskuo, ko kiti nedaro, bet jie patys būtent TĄ ir daro. Tai ir yra UŽKASTAS TALENTAS, kuris laidoja jų pačių PRISIKĖLIMĄ. Tačiau toks jų dogmatinis užsispyrimas yra išreiškiamas Tėvo jiems suteikta LAISVA VALIA.)
” Sakė Jėzus tą naktį, kada jie ėjo poilsio: "Jūs iš tiesų esate gavę dosniai; dėl to jūs iš tikrųjų turėtumėte dangaus tiesą dosniai ir atiduoti, ir atiduodant tikrai šitoji tiesa dauginsis ir skleis gelbstinčio gailestingumo augančią šviesą, net ir taip, kaip ir jūs padedate jai."
( Ar mes atiduodame DOSNIAI, KĄ GAUNAME IŠ TĖVO, IŠ URANTJIOS KNYGOS, iš Jėzaus Kristaus - KALBU JUMS VĖL - IŠ MŪSŲ FORUMO, AR MES INVESTUOJAME TALENTUS KASDIEN? Spręskite kiekvienas pagal savo TARNYSTĘ IR RYŠĮ SU TĖVU.)
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-11-13 15:33:12
Komentarai
Ir aš panorau šį sekmadienio rytmetį pasveikinti visus forumo dalyvius su dar viena diena,palinkėti Dieviškos ramybės jums ir jūsų namams.Su meile
IRENA
2007-12-02 07:57:59
Ačiū Petrui už labai gražius ir taiklius žodžius. Gyvenkime visi Meilėje, Šviesoje, Tiesoje, tarnaukime Tėvui ir visam Gyvenimui.
Gilė
2007-12-02 06:42:58
Atsiliepdamas į šią temą , norėčiau ją dar panagrinėti per "laimės raktą"
Daugybė žmonių nuolatos skundžiasi : " Ak , koks aš nelaimingas , kaip mažai uždirbu , o mokesčiai iš visų pusių spaudžia " Brangieji , ar jūs bent padėkojote šiandiena , kad turite kojas ir galite vaikščioti ? Ar padėkojote , kad galite kalbėti ? Pamiršote ? Tai tada dėkokite Viešpačiui Dievui , nes yra žmonių , kurie nei vaikščioti , nei kalbėti , nei valgyti negali. Taigi būdami dažnai nelaimingi , mes užmirštame išreikšti tą padėką už tai , kad šiandiena gyvename , vaikštome ,kalbame , matome . Ir nėra nieko nuostabesnio , kaip visą tai turėti ir jausti .
Ar mes daug žinome kiek milijardų būtybių , elementų ir dalelių dirba vien tam , kad palaikytų žmogaus gyvybę ? Dažniausiai nei nepagalvojame apie tai . O turime apie tai pagalvoti ir padėkoti visiems Dangaus angelams ir esybėms , kad šiandiena rytą pabudome ir atsikėlėme . Kiek žmonių visai neatsikelia arba pabunda paralyžiuoti .
Todėl kiekvieną rytą pabudę tarkime : " Ačiū Dieve Tėve , šiandiena Tu man davei gyvybę ir sveikatą ir aš vykdysiu Tavo Valią . "
Tai kuo mes šiandiena esame apdovanoti mūsų talentais ir visomis vertingomis savybėmis iš tiesų yra Dievo pasiuntiniai , kurie įsikūrę mumyse dirba kasdieninį mūsų gyvybei naudingą darbą. Visa tai turėdami ir jausdami savyje , nesididžiuokime ir nesigirkime savo talentais , tarsi tai būtų mūsų nuopelnai , bet džiaukimės visu tuo Jėzuje Kristuje , kaip Dievo Tėvo išreikšta Meile.
Mumyse ir šalia mūsų gyvena daug dangaus pasiuntinių ir esybių ir kai kartais be ypatingos priežasties pasijaučiame laimingi ir džiugūs , žinokime , kad mus aplankė dangiškosios būtybės . Jei nevertinsime tų savo būsenų kurias mums davė , tos būsenos pradings . Ir vėliau , nors ir kaip stengsimės susigrąžinti tas būsenas ir jausmus - baigta , tos dvasios ir esybės daugiau jūsų nebeaplankys , jos daugiau nebepažvelgs , jos jums daugiau nebenusišypsos , nepasakys nei žodelio . Vienintelis dalykas , galintis suerzinti Šventąsias dvasias - tai nedėkingumas. Jos nori , kad jų meilė , jų kilnumas būtų vertinamos.
Jūsų trūkumus , jūsų silpnybes jos gerai žino ir atleidžia net ilgai nemąstydamos , bet matydamos jūsų abejingumą , kai nevertinate jų pagalbos , jos paprasčiausiai apleidžia tokius žmones. Šios dvasios žino , kad žmogus neparodęs deramo dėmesio ir dėkingumo , iš tikrųjų nesugebės pasinaudoti ir jų nešamu ir teikiamais dvasiniais turtais
Petras
2007-12-01 18:59:31
[ne į temą, asmeniškai Gilei-Giliukui]. Analizė yra toks proto produktas, kad sykį pradėjęs kažką analizuoti, neišvengiamai turi užgriebti toliau ir giliau, negu vienas asmuo. Vien tik savęs analizė be sąryšio su pasauliu, Dievu ar kitais žmonėmis bus lėkšta ir neišsami. Todėl aš stengiuosi analizuoti ne save ar tave, o temas, klausimus ir problemas, ir kartais tenka atsakyti į replikas ar paliesti asmeniškumus, nors to specialiai ir nesiekiu. Forume labai daug yra mano nuomonių ir analizių įvairiom temom. Bet aš nekaltas, jei tavo paveikslas mano analizėse įvairių klausimų kontekste tau pačiai nepatinka, tad užuot blokavus pačius klausimus, pateik savo pačios analizę (paveikslą) iš geresnės pusės arba paneik mano teiginius. Juk ir man tenka paneiginėti tavuosius teiginius, kai tu taip konkrečiai "analizuoji" mane.
Be jokio pykčio,
Supratingai ir draugiškai,
Gero ir šviesaus tau sekmadienio.
Jonas
2007-11-25 12:02:22
Miela Gile, tai, ką tu rašai yra daugelio religijų teorinės deklaracijos.
Tačiau jos nė kiek žmogui nepaaiškina to KELIO, kaip tą savo aukštesnįjį AŠ, tą Kristaus SĄMONĘ pasiekti.
Tu ir pati tą patvirtini, kad šito nežinai, nes ABEJOJI IR DĖL TO RAŠAI: "Būtent apie tai – kaip to pasiekti, ką vienas kitam galime patarti, pasidalinti patyrimu – gal ir būtų didžiausia pagalba?"
Abejojimas dėl šito kelio, dėl to, kaip gi pasiekti KRISTAUS SĄMONĘ, yra natūralus dalykas. Tačiau jis yra tol, kol dar nesi ATRADUSI TĖVO SAVYJE IR DAR NEGIMUSI IŠ DVASIOS.
Kada patiri TĖVO atradimą SAVYJE ir savęs gimimą iš DVASIOS tada ir ESI KRISTAUS SĄMONĖJE.
Tada kelio ieškoti jau nebereikia. Tada tu jau PATIRI ŽENGIMĄ ŠITUO KELIU. IR VIS DIDESNĮ ĮGYJI JAME PATYRIMĄ. Ir ne bet kokį, o KRISTAUS ir SAVOJO AUKŠTESNIOJO AŠ, KURĮ IR UGDO TĖVO DVASIA, MINTIES DERINTOJAS, tavo prote, drauge su tavo pačios protu, šitaip FORMUODAMAS MATERIALIAME ŽMOGIŠKAME KŪNE SIELOS AUKŠTESNĮ, MORONTINĮ, protą, kuris TOLI PRALENKIA ŽMOGIŠKĄJĮ PROTĄ, nors tavasis aš, padovanotas Tėvo kaip asmenybės dovana, ir ne bet kokia, bet amžina dovana, jeigu eisi Tėvo keliu, išlieka TAS PATS. Tavasis AŠ išlieka TAS PATS, bet ne TOKS PAT. Jis JAU žvelgia kitokiu žvilgsniu - TĖVO ŽVILGSNIU VIS LABIAU IR LABIAU.
Ir sielai nebereikia kovoti ir tam eikvoti daug proto ir dvasios energijos, kad save nuolat kontroliuotų VISUR ir VISADA, jai nebereikia kovoti su gyvulinėmis ydomis - baime, nepasitikėjimu savimi, pykčiu ir kerštu, su žemomis vibracijomis, kaip reikėjo tą jai daryti anksčiau, nes VISĄ ŠITĄ NEIGIAMĄ ANKSTESNĮ SAVO GYVULINIO AŠ PASIREIŠKIMĄ TĖVO ATRADIME IR JO PATIRIAMOJE MEILĖJE IŠTIRPDĖ GYVAS RYŠYS SU TĖVU IR GIMIMAS IŠ DVASIOS.
Štai šitas kelias yra VIENAS VIENINTELIS.
Nėra antro kelio.
Visi kiti siūlomi keliai - kiekvienas eina savo individualiu keliu, ir kiekvienam tinka tik savo asmeninis kelias - yra tiktai individualūs TAKELIAI suvedantys į ŠITĄ VIENINTELĮ KELIĄ.
Nė vienas takelis negali eiti visą laiką greta TĖVO KELIO, JEIGU TIE TAKELIAI YRA NUOŠIRDŪS TĖVO IEŠKOJIMO ASMENINIAI TAKELIAI. Jie būtinai atves į ŠITĄ KELIĄ.
Dėl to AŠ JUMS VISIEMS SAKAU, BENDRAUKITE SU TĖVU SAVAIS ŽODŽIAIS, SAVOMIS MINTIMIS, KASDIEN, SAU NUSISTATYTU LAIKU. Pasiskirkite tai kaip SVARBIAUSIĄ SAVO KASDIENĖS VIEKLOS DALĮ.
Svarbesnės už ją nėra visoje kūrinijoje.
Net ir tarnavimas neįmanomas, jeigu tvarinys neprisipildo TĖVO meilės ir jos NEPATIRIA.
Tą parodė Liuciferio miaštas, kai net Satanijos vadovai išdavė TĖVĄ, nes NEJAUTĖ JO MEILĖS SAVYJE.
Ir dėl jų išdavystės Urantija ir šiandien patiria ir karų, ir bado, ir ligų, ir nusikalstamumo, ir korupcijos, ir narkomanijos, ir šeimų tragediją, ir stichines nelaimes, ir daugelį kitokių kančių. Aš jūs šito norite kitoms palikuonių kartoms?
Štai todėl aš jus mokau žengti nebe TAKELIU, KAIP ŽENGĖTE IKI ŠIOL, PRISISKAITĘ VISOKIAUSIŲ KNYGŲ, O EITI TĖVO KELIU IR PAČIU TĖVU, KURIS YRA NET JŪSŲ VIDUJE, ATRASTI JĮ, GIMTI IŠ DVASIOS IR TADA JŪSŲ SIELA NUŠVIS tikruoju Tėvo padovanotu savo aš. Tik tada jūsų siela spindės kitiems TĖVU.
Tačiau sielos tapatybė, kuri ją įgauna TIK PO PRISIKĖLIMO, yra pereinama pakopa į AMŽINOSIOS DVASIOS AMŽINĄ TARNYSTĘ TĖVO MEILĖJE IR ŠVIESIOJE.
Tačiau savo pirmąsias užuomazgas siela įgauna mūsų mirtingajame gyvenime Urantijoje.
Siela - tai mūsų didesnis patikrinimas negu gyvenimas materialiame kūne. Siela turi 570 pavidalų, formų, ir kiekviena vis labiau ir labiau savo energetiniais virpesiais artėja prie DAVSIOS energetinio spindėjimo. Todėl, nors siela ir NĖRA AMŽINA, KAIP DVASIA, nes siela yra tarpinė mums Tėvo padovanotos asmenybės grandis, sujungianti mūsų aš materialiu pavidalu su mūsų tikruoju ir aukštuoju aš dvasiniu pavidalu, tačiau sielos tapatybės vystymosi etapo nė vienas iš mūsų išvengti negalime.
Bet nevisų mūsų sielos tapatybės vystymasis prasidės vienodu lygiu, kaip sakykim vienodai jis prasideda materialiu lygiu. Kada mus patikrins po PRISIKĖLIMO IŠ MIRTIES VADINAMOJO MIEGO, TADA IR BUS NUSTATYTA KOKIUS DVASINIUS VAISiUS VEDĖ MŪSŲ SIELA TOJE UŽUOMAZGINĖJE STADIJOJE ŠITAME PASAULYJE.
Dėl to mums, kiekvienam, suteiks tą sielos formą-kūną, kad JI atitiktų mūsų SĄMONĖS virpesius, nes sielos morontinis energetinis kūnas atitinkamai yra derinamas tiek su aplinkiniu pasauliu, tiek ir su sielos vidumi.
Dėl to ir toks didžiulis kiekis sielos morontinių formų, kad mes augdami savo dvasiniu ūgiu, vystydami savo aš, tarnavimui irgi turėtume atitinkamą ir išorinį energetinį apvalkalą, kurį dabar įprasta vadinti kūnu, kadangi mūsų tarnavimas visą laiką SUDĖTINGĖS.
Net ir tapę AMŽINOMIS IR JAU NEMIRTINGOMIS DVASIOMIS, IR TURĖDAMI DVASIOS ENERGETINĘ FORMĄ, MES VIS TIEK VYSTYSIMĖS IR KELSIME SAVO ENERGETINIUS VIRPESIUS TIEK VIDINIUS SĄMONĖS, TIEK IR IŠORINIUS FORMOS-APVALKALO, nors per visą amžinybę, jeigu NENUSISUKSIME NUO TĖVO SAVO LAISVA VALIA, būsime lygiai šitas pats mūsų aš, kuris yra ir šiandien, nes būtent TĖVAS mums ir suteikė AMŽINĄ ASMENYBĖS DOVANĄ SU JOS VISU POTENCIALU.
Ir būtent Tėvo sumanytas evoliucinis gyvybės vystymosi planas ir numato, kad pati žemiausioji gyvybės grandis, turinti laisvą valią, taip pat iš Tėvo, turi vystytis nuo pradinės pakopos kaip materialus gyvulinis mirtingasis, per materialios-morontinės transformacijos patyrimą, pavadintą mirtimi, arba prisikėlimą, ir tolimesnį vytymąsi per tūkstančius metų truksiantį mokymąsi ir tarnavimą sielos tapatybės pavidalu, pasiekiant amžinosios dvasios pavidalą ir net įgyvendinant Tėvo nurodymą - BŪKITE TOBULI, NET IR TOKIE TOBULI, KOKS TOBULALS ESU AŠ - pasiekiant patį Rojų - VISOS KŪRINIJOS CENTRĄ IR TĖVO GYVENAMĄJĄ BUVEINĘ IR MŪSŲ LIKIMĄ - ir stovint Tėvo asmens betarpiškoje ENERGETINIŲ VIRPESIŲ akivaizdoje.
Siekite Tėvo, ir eikite TĖVO keliu, o ne šalutiniais takeliais, kad ir kaip jie jums būtų lengviau prieinami.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-12-04 14:48:03
Ir dar kartą,... pradėk analizuoti save, o ne kitus...
Gilė
2007-11-24 19:37:23
Giliuk, tu vėl ir vėl lipi ant to paties grėblio, neklausai kas tau sakoma, matai tik tai ką nori matyti, ir užsimerki prieš tai ko nenori matyti. Nekomentuosiu viso teksto, tik vieną momentą:
"O dėl krikščionybės tai pažvelkite į ją iš šono ir pamatysite, kad joje nėra Gyvojo Jėzaus, Gyvo ryšio, nėra Gyvojo Tėvo." Tu juk paprasčiausiai to nematai. Tai taip ir sakyk - nematau, nejaučiu, todėl manau kad nėra, paaiškinsi kodėl taip manai ir niekas prie tavęs nesikabinės. Nematai tai nematai, ir tai yra tavo pačios asmeninis reikalas. Bet tu ir visai nenori to matyti, bet kažkodėl nuoširdžiai gąsdini sunaikinimu. Skaitant tavo komentarus, atrodo, kad tik tuščiai teoriškai pamokslauji, niekuo nepagrįsdama savo teiginių. Algis nors ir nusišneka, bet nors savo pavyzdžiu kažką bando rodyt, o tamsta ir nusišneki, ir visai nepanašu kad gyventum ar patirtum tai, ką čia postringauji. Va tep. (žinau, aš kartais būnu nemalonus, sorry)
Jonas
2007-11-24 18:17:56
Kai kalbėjau apie proto nuraminimą – kalbėjau rimtai. Todėl ramiai ir dėstau savo mintis, aš jūsų nekaltinu ir neužsipuolu, bet dėstau savo mintis. O jūsų valia priimsit jas ar ne.
Žmogus yra ir dvasinė (pirmiausia) ir materiali (laikina forma) būtybė. Fizinis (tame tarpe ir intelekto) vystėsi neblogai, o štai dvasinis – viskas po senovei, i nuo Jėzaus įsikūnijimo laikų pažengėme gal per sprindį. Ir taip per 2000 metų žmogus augo neproporcingai: fizinė pusė užaugo užaugo, o dvasinė liko naujaginio lygmenyje. Ar tai nepanašu į invalidumą? Kaip tai pakeisti? Atsigręžti į dvasinę pusę ir augti lengva pasakyti – sunkiau padaryti. Todėl žmogui, kol kas nejaučiančiam savyje dieviškosios kibirkštėlės, dvasinės savo pusės ir dieviškosios kilmės, linkiu kokiu nors būdu ( jų gali būti įvairių) pajusti dieviškumo prisilietimą, palaimą nors sekundei – bent jau tam, kad žinotų kas tai yra. Po to jau būtų lengviau lengviau atsigręžti į savo dvasinį aš naujagimio lygmenyje, leisti jam pasireikšti ir augti. Tas dvasinis aš dabar daugumoje žmonių taip užsklopintas tonomis išorinės išminties , kad savo dvasiniam aš būtina pravalyti kelią.
Per kiekvieno žmogaus kibirkštėlę Tėvas jaučia, mato ir girdi kiekvieną nuolat, tik žmonės jo nejaučia per storą, grubų intelekto monolito sluoksnį. Štai ką norėjau pasakyti žodžiais – prisikapstyti iki tikrojo savojo aš.
Viskas vyksta sutinkamai su Dievo planais, nežiūrint nieko. Mes gyvename žemės planetoje, ji saulės sistemoje, toliau galaktikos – ir visa tai neaprėpiamas Dievo kūnas. Tačiau jis ne statiškas, jis nuolatiniame judėjime, vystymesi ir plėtroje. Todėl visa kas statiška, sustingę, uždara, praradę augimą, tobulėjimą bus nušluota arba savaime susinaikins toje tėkmėje. Kosmose visiška Vienybė, pilna Tėvo palaimos. Mes gi esame izoliuoti ir jos nejaučiam (išskyrus retas išimtis). Kitaip kalbant planetą galima pavadinti sergančia kūno dalele – o tokie dalykai gydomi, tiesa?
Jėzus mokė nerauti iš pasėlių piktžolių, o laukti derliaus meto, kad pagal vaisius ( mūsų dvasinius talentus ir jų panaudojimą) būtų galima atskirti kas yra kas. Derliaus nuėmimo metas atėjo ir jį nuimsime ne mes, o Šeimininkas.Apsidairykime ir pamatykime kaip atsiriami pelai nuo grūdų, tas procesas vyksta taip natūraliai, kad daug kas net nesusimąsto apie tai. Štai ką reiškia masiniai nelaimingi atsitikimai ir sunkios ligos virtusios vos ne epidemijomis. Taigi atsigręžkime visi į savo dvasinį aš, aukime, stiprėkime ir sveikime.
O dėl krikščionybės tai pažvelkite į ją iš šono ir pamatysite, kad joje nėra Gyvojo Jėzaus, Gyvo ryšio, nėra Gyvojo Tėvo. Tai tarsi teatras, negyvas, sustabarėjęs, išsikerojęs ir sergantis organizmas. Kažkas turi tai pasakyti, kaip mažas berniukas pasakė – karalius nuogas., - ir tik tada minia atsitokėjo, praregėjo ir išsilaisvino iš iliuzijos.
Gilė
2007-11-24 01:01:56
Norėčiau pritarti Aidui, kad tikrai dažnai apie krikščionybę yra susiformuojamas klaidingas vaizdas ir po to remiantis tuo savo paties susikurtu vaizdu padaromos ir klaidingos išvados. Gilė rašo:
___Aidai, visai pritariu Rimantui, ne tradicijos, ne ritualai, ne bažnyčia išgelbės iš tikrosios mirties.___
Šiame sakinyje jaučiama nuomonė, kad krikščionys tiki jog ritualai, tradicijos ir Bažnyčia išgelbės iš mirties. Tikrai nemanau kad krikščionys tikisi būti išgelbėti ritualais. Taip pat ir Bažnyčia nėra sakiusi kad ji išgelbės iš mirties, ji tik skleidžia žodžius to, kuris yra davęs pažadą mus gelbėti ir gelbėja.
Valdas
2007-11-23 23:55:52
Gile, Aidas labai aiškiai išdėstė, kaip jūs manipuliuojat teiginiais. Ypač akivaizdu, kad jūs matot/skaitot/girdit/suprantat ne tai, kas yra, o tai, ką norit matyti/skaityti/girdėti/suprasti.
Pratęsiu analizę, šį kartą tavo komentaro man:
"Jonuk, tu dabar sąžiningai prisipažinai, kad tikrai nesi atvėręs šavo širdies Kūrėjui, nesi prisikapstęs iki savo sielos, nejauti savo vidinio balso". Nieko panašaus aš neprisipažinau ir net negalvojau. Širdies atvėrimas, sielos ar vidinio balso pajautimas nėra koks nors vienkartinis veiksmas, po kurio gali save vadinti atsivėrusiu. Tai yra nenutrūkstamas nesibaigiantis procesas, kaip pats gyvenimas. Aš kaip ir kiekvienas žmogus vis atsiveriu ir vėl užsiveriu. Atsivėrimas yra reliatyvus ir kintantis dalykas. Išbūti visą laiką pilnai atsivėrusiu negali niekas, kaip ir visiškai užsivėrusiu. Aš prisipažinau tuo, kuo prisipažinau. Viskas yra parašyta, ir galioja tuo momentu.
"tu esi jo kurinys, tau leista pačiau laisva valia veikti, augti, vystytis, Jame – tiesioginiame ryšyje su juo, jausti palaimą, galimybę tarnauti Jam ( visai kūrinijai) – štai kas yra padauginti dvasinius talentus. O tu snaudi, net iki savo širdies atvėrimo Jam neprisikapstei." Neneigiu laisvos valios, ir netgi parašiau, ką galiu daryti = kam turiu valią ir kam neturiu. Pasiskaityk dar kartą. O dėl širdies atvėrimo tas pats, žr. aukščiau.
"Čia taip ir išlenda tavo noras visus trūkumus matyti kituose, bet ne savyje." Kas ir iš kur čia išlenda? Vėl nieko panašaus ir nieko pagrįsto.
Lygiai taip pat, jei ne daugiau, ir aš galiu pasakyti, kad išsiritintum rąstą iš savo akies. Tik kokia prasmė? Beje, taip ir neatsakei dėl proto/jausmų/patyrimų, tik eilinį kartą paburnojai. Nieko naujo...
Jonas
2007-11-23 17:34:52
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]