Forumas: temos peržiūra
Iš Tėvo mes gavome talentus, kaip juos investuojame?
Šitas Jėzaus perteiktas mokymas yra labai svarbus ir šiandienos pasauliui, Urantijai.
Jis vyko likus mažiau kaip trims paroms iki Jėzaus nukryžiavimo. Tai buvo paskutiniosios savaitės, jam esant Urantijoje žmogiškuoju pavidalu, antradienio vėlų vakarą.
Kad jums būtų lengviau suvokti Jėzaus mokymo gelmę, savo mintis jums pateiksiu skliaustuose.
3. VĖLESNĖ DISKUSIJA STOVYKLOJE ( p. 1916 )
Kada jie susėdo prie laužo, maždaug dvidešimt jų, tada Tomas paklausė: "Kadangi tu turi sugrįžti tam, jog užbaigtum karalystės darbą, tai koks turėtų būti mūsų požiūris į Tėvo reikalą tuo metu, kai tavęs nebus?" Kada Jėzus apžvelgė juos prie laužo, tada jis atsakė:
"Ir net tu, Tomai, nesuvoki, ką aš esu sakęs. Argi aš visą šitą laiką jūsų nemokiau, kad jūsų ryšys su karalyste yra dvasinis ir individualus, visiškai asmeninio patyrimo reikalas dvasioje, įtikėjimo dėka suvokiant, kad tu esi Dievo sūnus? Ką gi aš daugiau pasakysiu?”
( Jėzus su savo apaštalais praleido drauge beveik ketverius metus, mokė juos, gyveno drauge su jais, nuolat atsakinėjo į jų klausimus, ir vis tiek jie nesuprato jo mokymo DVASINIO TURINIO. Dėl to Jėzui dar kartą pasakyti, ką nors kitiap, negu jis daug kartų jiems buvo aiškinęs buvo neįmanoma. Kaip ir jums neįmanoma pasakyti daugiau, negu tik tai, kad dangaus karalystė, tai yra ŽMOGAUS PATYRIMAS savo paties viduje, kad jis ATRADO TĖVĄ SAVYJE IR JIS JAU PATIRIA SŪNYSTĖS AR DUKTERYSTĖS SU TĖVU GYVĄ RYŠĮ. Taip iki šiol žmogus buvęs NAŠLAITIS, ESANT Tėvui net jo paties VIDUJE, jis tik intelektualiai buvo skaitęs, girdėjęs, bet NEPATYRĘS, KĄ REIŠKIA BŪTI TĖVO SŪNUMI AR DUKRA. O Tėvo atradimas ir suteikia tokį PATYRIMĄ. Būtent dėl to ir apaštalai, kaip ir šiuo atveju Tomas, klausė Jėzaus, ką gi jie turės skelbti ir mokyti, kada jo nebebus ŠALIA, kai jie patys sūnystės su Tėvu ryšio nežino savuoju PATYRIMU, dėl to jų protas nesupranta, apie ką reikės kalbėti, kada Mokytojo nebebus šalia, kuris visą laiką juos iš išorės nukreipdavo.)
“Nacijų nuopolis, imperijų žlugimas, netikinčiųjų žydų sunaikinimas, amžiaus pabaiga, net ir šio pasaulio pabaiga, ką gi šitie dalykai turi bendro su tuo, kuris tiki šita evangelija ir kuris savajį gyvenimą yra paslėpęs amžinosios karalystės garantijoje? Jūs tie, kurie esate Dievą pažįstantys ir tikintys į evangeliją, jau tvirtai tikite į amžinąjį gyvenimą. Kadangi jūsų gyvenimas buvo gyvenamas dvasioje ir Tėvo labui, tai jums niekas negali sukelti rimto nerimo. Karalystės statytojų, dangiškųjų pasaulių akredituotų piliečių, neturi trikdyti laikini sukrėtimai arba kelti nerimo žemiškieji kataklizmai. Kokią tai turi reikšmę jums tiems, kurie tikite šita karalystės evangelija, jeigu nacijos žlunga, amžius pasibaigia, ar visi matomi dalykai griūna, kadangi jūs žinote, kad jūsų gyvybė yra šio Sūnaus dovana, ir kad ji yra amžinai saugi Tėve? Nugyvenę žemiškąjį gyvenimą tikėdami ir davę dvasios vaisių kaip kupino meilės tarnavimo savo bičiuliams teisumą, jūs galite drąsiai laukti kito žingsnio amžinojoje karjeroje su tokiu pačiu įtikėjimu į išlikimą, kuris jus pernešė per pirmąjį ir žemiškąjį jaudinantį patyrimą sūnystėje su Dievu.”
( Kada žmogus GIMSTA iš DVASIOS, KADA IMA PATIRTI TĖVĄ, ATRASTĄ SAVO VIDUJE, tada Jėzaus žodžiai jam tampa savastimi – niekas nebebaugina, nei nacijų žlugimas, nei epochų keitimasis, nei civilizacijų išnykimas, nei ugnikalniai, cunamių nušluojami miestai, žemės drebėjimai, pasiglemžiantys tūkstančius gyvybių. Visa tai yra tiesiog smulkmeniškas gamtos uodo caktelėjimas į Urantijos “odą”-plutą palyginus su gilumine ir galinga ramybe ir palaima skleidžiama iš vidaus Tėvo sūnui ar dukrai. Kol tokio artimio ryšio su Tėvu mirtingasis neturi, tol tokios katastrofos jam kelia siaubą, nes ir savo artimųjų mirtis neša sielvartą.
Tuo tarpu Tėvo vaikas ŽINO, KAD TIK KŪNAS GALI IŠNYKTI, O JO ĮTIKĖJIMAS Į TĖVĄ GARANTUOJA NE TIK PRISIKĖLIMĄ, BET IR AMŽINĄ GYVENIMĄ TĖVO DANGIŠKOJOJE ŠEIMOJE, KURI JAM JAU ŠIANDIEN YRA JAUČIAMA, ATRADUS TĖVĄ SAVYJE. Ir dėl to toks žmogus gyvena ne tik TEISINGĄ, BET IR TEISŲ GYVENIMĄ KASDIEN TĖVO MEILĖJE IR ŠVIESOJE. Ir visiškai nebebijodamas nei dėl savo ateities, savo artimųjų, žmonijos. Tačiau jis gyvena aktyviai skleisdamas Tėvo ŠVIESĄ IR MEILĘ VISIEMS. TOKS YRA JO TROŠKIMAS – TARNAUTI TĖVO ŠEIMAI IŠ MEILĖS JAM IR ŠEIMAI. NET JEIGU REIKĖTŲ DĖL TO IR PAAUKOTI SAVO ŽEMIŠKĄJĄ ŠEIMĄ )
"Kiekviena tikinčiųjų karta savo darbą turėtų tęsti, atsižvelgdama į galimą Žmogaus Sūnaus sugrįžimą, lygiai taip, kaip ir kiekvienas atskiras tikintysis savo gyvenimo darbą toliau atlieka, atsižvelgdamas į neišvengiamą ir nuolat gresiančią natūralią mirtį. Kada kartą įtikėjimo dėka save sukuriate kaip Dievo sūnų, tada daugiau niekas nebėra svarbu, kiek tai yra susiję su išlikimo garantija. Bet nepadarykite klaidos! šitas išlikimo įtikėjimas yra gyvas įtikėjimas, ir jis vis didesniu laipsniu pademonstruos tos dieviškosios dvasios, kuri jį iš pradžių įkvėpė žmogaus širdyje, vaisius. Tai, kad jūs kartą priėmėte sūnystę dieviškojoje karalystėje, jūsų neišgelbės, jeigu jūs sąmoningai ir atkakliai atmesite tas tiesas, kurios yra susijusios su Dievo sūnų materialiame kūne vis gausesnių dvasinių vaisių vedimu. Jūs tie, kurie buvote su manimi rūpinantis Tėvo reikalais žemėje, galite net ir dabar karalystę apleisti, jeigu matote, kad Tėvo tarnystės žmonijai kelias jums nepatinka.
( Visi miritngieji turi žinoti, kad Tėvo Sūnus sugrįš, ir paklaus, kaip gi buvo vienos ar kitos kartos perduodami dvasiniai vaisiai kitoms kartoms, ar viena karta paliko didesnę šviesą negu pati buvo gavusi iš ankstesnės kartos. Ir nesvarbu, kad kiekvIenas dirba savo darbą kokioje nors konkrečioje sferoje, bet jo darbo kokybė ir nuostatos turi būti tokios, kad jis darbuojasi VISŲ LABUI, IR SAVO UŽDIRBTU VAISIUMI TAIP PAT PASIDALINA IR SU KITAIS, O NE TIK PATS SAU VIENAS PASIIMA VISKĄ. Net ir materialų atlyginimą. Ir tokį požiūrį formuoja ĮITKĖJIMAS Į TĖVĄ, KAIP VISOS ŠEIMOS VIENĄ IR VISŲ TĖVĄ. Ir dėl to tokiam įtikėjusiam nuostabu vestI vis gausesnius dvasinius vaisius kasdieniame gyvenime vusų labui, visų gerovei, net ir taip, kaip tą darė Jėzus, kaip tą daro TĖVAS. Tačiau visa šitoji gyvensena yra ne iš PAREIGOS, bet ir MEILĖS IR TĖVUI, IR VISIEMS, IR KIEKVIENAM ATSKIRAI. Bet visiems VIENODAI. TAIP, KAIP VIENODAI MUS MYLI TĖVAS. )
"Kaip individai, ir kaip tikinčiųjų karta, išgirskite mane, kada aš pasakosiu parabolę: Gyveno toks didis žmogus, kuris, prieš išvykdamas į ilgą kelionę į kitą šalį, pasikvietė savo visus patikimus tarnus ir atidavė į jų rankas visus savo turtus. Vienam jis davė penkis talentus, kitam davė du, o dar kitam davė vieną. Ir šitaip jis pasielgė su visa garbingų prievaizdų grupe, kiekvienam jis savo turto patikėjo sutinkamai su jų individualiais sugebėjimais; ir tada jis išvyko į tą kelionę. Kada jų šeimininkas išvyko, tada jo tarnai ėmė dirbti, kad iš jiems patikėto turto gautų pelno. Tuoj pat tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, juos investavo, ir labai greitai gavo kitų penkių talentų pelną. Panašiu būdu tas, kuris buvo gavęs du talentus, netrukus gavo dar du. Ir taip visi tie tarnai iš tiesų gavo pelno savo šeimininkui,
[1917]▼
išskyrus tiktai tą vieną, kuris gavo vienintelį talentą. Jis nuėjo pats sau vienas atskirai ir žemėje iškasė duobę, kurioje savo pono pinigą paslėpė. Netrukus tų tarnų šeimininkas netikėtai sugrįžo ir pasišaukė savo prievaizdus ataskaitai. Ir kada jie visi buvo sukviesti prieš savo šeimininką, tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, išėjo į priekį su tais pinigais, kurie buvo jam patikėti, ir atnešė penkis papildomus talentus, sakydamas: 'Šeimininke, tu man davei penkis talentus, kad investuočiau, ir man džiugu atiduoti kitus pemkis talentus kaip mano pelną.’ Ir tada jo šeimininkas jam tarė: 'Gerai padaryta, geras ir ištikimas tarne, tu buvai ištikimas dėl daugelio dalykų; dabar aš tave paskirsiu prievaizdu, kuris prižiūrės daug ką; dabar pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tuomet tas, kuris buvo gavęs du talentus, išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, tu į mano rankas įdavei du talentus; žiūrėk, aš uždirbau šiuos kitus du talentus.' Ir tada jo ponas jam tarė: 'Gerai padaryta, esi geras ir ištikimas prievaizdas; tu irgi buvai ištikimas dėl daugelio dalykų, ir aš tikrai tave paskirsiu, kad prižiūrėtum daug ką; pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tada atsiskaityti išėjo tas, kuriam buvo duotas tas vienas talentas. Šitas tarnas išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, aš pažinau tave ir suvokiau, jog tu esi gudrus vyras tuo, kad tikėjaisi pelno ten, kur tu asmeniškai nedirbai; dėl to aš tikrai bijojau rizikuoti bet kokia dalimi to, kas buvo patikėta man. Aš tavąjį talentą saugiai paslėpiau žemėje; štai jis; dabar tu turi tai, kas priklauso tau.' Bet jo ponas atsakė: 'Tu esi nerangus ir tingus prievaizdas. Savo paties žodžiais tu prisipažįsti, jog žinojai, kad aš pareikalausiu iš tavęs ataskaitos su protingu pelnu, tokios, kokią šiandien pateikė tavo uolūs bičiuliai tarnai. Žinodamas tai, tu turėjai, dėl to, mano pinigus bent jau atiduoti į bankininkų rankas, jog man sugrįžus, galėčiau gauti savo paties pinigus su palūkanomis.' Ir tada vyriausiajam prievaizdui šitas šeimininkas tarė: "Atimkite šitą vieną talentą iš šito tarno, kuris pelno negavo, ir atiduokite jį tam, kuris turi dešimt talentų.'
"Kiekvienam, kuris turi, tikrai bus duota daugiau, ir tas tikrai turės su kaupu; bet iš to, kuris neturi, net ir tai, ką jis turi, tikrai bus atimta. Jūs negalite stovėti sustingę amžinosios karalystės reikaluose. Manasis Tėvas reikalauja, kad visi jo vaikai augtų gailestingumu ir tiesos pažinimu. Jūs tie, kurie žinote šitas tiesas, turite duoti daugiau dvasios vaisių ir demonstruoti augantį atsidavimą nesavanaudiškam tarnavimui savo bičiuliams tarnams. Ir prisiminkite, jog tiek, kiek jūs tarnaujate mažiausiajam iš mano sielos brolių, tiek jūs šitaip tarnaujate man.
"Ir šitaip jūs tikrai turėtumėte rūpintis Tėvo reikalais, dabar ir nuo šiol, net ir amžinai. Dirbkite tol, kol aš ateisiu. Pareigingai padarykite tai, kas patikėta jums, ir šitokiu būdu jūs tikrai būsite pasiruošę atsiskaityti, kada pašauks mirtis. Ir šitaip gyvenę Tėvo šlovės labui ir šio Sūnaus pasitenkinimui, jūs tikrai su džiaugsmu ir nepaprastai dideliu malonumu įeisite į amžinai trunkančios karalystės amžinąją tarnystę."
( Talentų padalinimas ir jų investavimas, tai mūsų pačių augimas ir panašėjimas į Tėvą. Kiekvienas mes turime savo ritmą ir tempą, savo sampratą ir kelią. Tačiau kiekvienas surandame ir kaip tame kelyje paskleisti meilę ir šviesą. Tik įtikėjus iš visos širdies-sielos ir atsidavus Tėvui visa siela yra ĮMANOMA pati didžiausia investicija, nes tik tada gali nebesipriešinti Tėvo vedimui iš vidaus ir daryti gerus darbus taip ir tokiu mastu, kaip ir yra sumanęs Tėvas, kad tu juos darytum. Kol įtikėjimo stinga, tol panašu, kad talentas yra užkastas po žeme ir jis neneša dvasios vaisių, o tiesiog lieka nepajudintas. Neveikiantis augimo procese. Jeigu jūs, sakykime dalyvaujate mūsų Forume, skaitote įvairias temas, bet neskaitote pačios Urantijos Knygos apreiškimo, neskaitote Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, tai jūs negalėsite suvokti, kaip gi ĮTIKĖTI, O BE ĮTIKĖJIMO, NEGALĖSITE INVESTUOTI TALENTŲ Į DVASIOS VAISIUS SAVO KASDIENIAME GYVENIME, SAVO KASDIENIUOSE DARBUOSE, IR NE TIK JUOSE, BET IR TARNAVIME. Tai iš kur gi bus jūsų ataskaita sugrįžus mūsų Sūnui Kūrėjui vėl pas mus, kad parodytumėte ne vien tik penkis gautus talentus, bet visus dešimt, ir net penkiolika? Bet toks bus jūsų ASMENINIS SPRENDIMAS – ATIDUOTI TIK TIEK, KIEK PATYS GAVOTE. IR TIK TIEK. Dėl to nenustebkite, kad artinantis jūsų išėjimui, kada fizinis jūsų kūnas artės prie savo enbergijos išnaudojimo pabaigos, kad jus apims baimė, net panika, kad jūs nieko gero taip ir nepadarėte, kad jūsų nesuprato niekas, kad jūs likote vienas ir vienišas, ir dabar baisu tos artėjančios tamsos, kad esate niekam nebereikalingas ir užmirštas. Toks buvo jūsų pasirinkimas – užkasti savo gautą vieną talentą. Dėl to net ir jis iš jūsų bus atimtas ir jums nebus suteiktas PRISIKĖLIMAS, NES TAIP IR NEATRADOTE TĖVO, NORS IR BAŽBYČIOJE LANKĖTĖS KASDIEN. NE BAŽNYČIOJE IEŠKOKITE TĖVO, KADA JIS YRA JŪSŲ VIDUJE. O tiems, kurie savo gautus talentus investavo ir nešė dvasinių vaisių gausų derlių, tiems bus dar daugiau pridėta – jie gaus prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą su Tėvu IR TAPDAMI VIENA DVASIOJE. Ir dar daugiau, jie net tiesiogine prasme susilies su Tėvo dvasia, dabar gyvenančia kiekvieno prote, net ir tų prote, kurie neveda dvasinių vaisių. Ir tiesiogine prasme visai amžinybei Tėvo dvasia, Minties Derintojas, ir mirtingojo padovanota Tėvo asmenybė, tas dabartinis aš, sudarys VIENĄ ASMENYBĘ. VISIEMS AMŽIAMS. Ar jūs suvokiate, kiek daug daugiau gausite – PATS TĖVAS SUSILIES SU JUMIS ASMENIŠKAI.)
“ Tiesa yra gyva; Tiesos Dvasia šviesos vaikus visą laiką veda į dvasinės tikrovės ir dieviškosios tarnystės naujas sferas. Tiesa jums yra suteikiama ne tam, kad ją kristalizuotumėte į nusistovėjusias, saugias, ir gerbiamas formas. Pereidamas per jūsų asmeninį patyrimą jūsų tiesos atskleidimas turi būti padidintas tiek, jog naujasis grožis ir realūs dvasiniai laimėjimai bus atskleisti visiems tiems, kurie mato jūsų dvasinius vaisius ir kaip tik dėl šito jie yra vedami į tai, kad šlovintų Tėvą, kuris yra danguje. Tiktai tie ištikimi tarnai, kurie šitokiu būdu auga tiesos pažinimu, ir kurie šituo išsiugdo sugebėjimą dvasines realybes suvokti dieviškai, gali kada nors tikėtis "visiškai patirti savo Viešpaties džiaugsmą." Koks yra apgailėtinas vaizdas
[1918]▼
kada viena po kitos einančios tariamų Jėzaus pasekėjų kartos apie savo globojamą dieviškąją tiesą sako: "Štai čia, Mokytojau, yra toji tiesa, kurią tu mums patikėjai prieš vieną šimtą ar tūkstantį metų. Mes nieko nepraradome; mes ištikimai išsaugojome viską, ką tu mums įdavei; mes neleidome padaryti jokių pakeitimų tame, ko tu mus mokei; štai toji tiesa, kurią tu mums įdavei." Bet toks pasiteisinimas dėl dvasinio tingumo nepateisins neveiklaus tiesos prižiūrėtojo Mokytojo akivaizdoje. Sutinkamai su ta tiesa, kuri yra atiduota į jūsų rankas, tiesos Mokytojas iš tikrųjų pareikalaus ir ataskaitos.
Kitame pasaulyje iš jūsų bus paprašyta atsiskaityti už šito pasaulio dovanas ir jų priežiūrą. Nesvarbu, ar įgimtų gabumų yra mažai ar daug, bet jums bus privalu stoti prieš teisingą ir gailestingą teismą. Jeigu sugebėjimai yra naudojami tiktai savanaudiškiems siekiams ir nė viena mintis nėra skiriama aukštesnei pareigai, kad būtų gauta daugiau dvasios vaisių, kaip jie pasireiškia visą laiką besiplečiančioje žmonių tarnystėje ir garbinant Dievą, tai tokie savanaudiški prižiūrėtojai turi būti pasirengę sulaukti savo sąmoningo pasirinkimo pasekmių.”
( Štai ir šiandien žmonija turi daug įvairių iškreiptų dvasinių knygų, ir jomis vadovaujasi kiekviena religija savo. Tai irgi tas pats užkasamas vienas talentas, kada šiandien yra Urantijos Knyga ir Jėzaus Kristaus apreiškimas - KALBU JUMS VĖL. Šita didesnė šviesa padeda išplėsti TIESOS LAUKĄ IR AKIMIRKĄ, KAD ŽMOGUS VADUOTŲSI IR NEGYVŲ RITUALŲ IR DOGMŲ, IR NEGYVO GYVENIMO, SKIRTO VIEN TIK SAU. Būtent toks gyvenimas veda į tai, kad iš tokio mirtingojo bus atimtas ir tas vienintelis talentas, nes jis buvo visiškai nepanaudotas dėl NEIŠMANYMO, KURTUMO, IR AKLUMO, KADA KITI, LABIAU PAŽENGĘ ŠVIESOS KELIU, AIŠKINO IR RODĖ KELIĄ IR JAM. Tad koks gi išmintingas žmogus šitaip elgtųsi, kada aplinkui tamsa, o jam psiūlomas nuostabus šviesulys, bet jis atstumia jį ir sako: “Aš turiu savo.” Ir toliau klaidžioja tamsoje, kuri yra tolimos praeities iškraipyta tiesos akimirka, perkelta į dabartinį gyvenimą, kuriame ji nieko nebeapšviečia, nes yra kaip užkastas talentas. Nepanaudojamas.
Jūs turite atsiverti TĖVUI, IR TIK JAM, IR NIEKAM NE MAŽIAU. TIK TĖVUI. Nes tik Tėvas vedė Jėzų iš vidaus, kada jis augo, brendo, mokėsi, stebėjo aplinka, gamtą, žmones, kada kilo gyvenimo problemos žuvus jo tėvui Juozapui, kai jam tebuvo keturiolika metų, o Marijai reikėjo auginti net devynis vaikus, iš kurių Jėzus buvo vyriausias, o mažoji Rūtelė dar buvo net negimusi, ji dar buvo nešiojama įsčiose, ir Jėzus rūpinosi tokia gaisia šeimyna Tėvo vedamas iš vidaus, kaip ir jūs esate vedami, kada jis mąstydavo, kada keliavo, tada Tėvas jį vedė iš vidaus į Šviesą ir Tiesą su meile. Dėl to ir Jėzus galėjo mylėti visus vienodai. Ir jūs galėsite tą daryti, jeigu atrasite Tėvą SAVYJE. NE BAŽNYČIOJE. SAVYJE. Štai čia jūsų didesnė šviesa, tik turite tuo PATIKĖTI IR KALBĖTIS SU TĖVU SAVAIS ŽODŽIAIS, KAD JĮ ATRASTUMĖTE SAVYJE. Tik tada pranoksite savo dabartinį aš ir galėsite vesti dvasinius vaisius ir tuo pačiu sugrąžinti Tėvui daug daugiau talentų negu gavote. )
” Ir kokia didele dalimi į visus savanaudiškus mirtinguosius buvo panašus šitas neištikimas tarnas su vienu talentu, nes dėl savojo tingumo tiesiogiai apkaltino savo šeimininką. Kaip žmogus, kada dėl savo kaltės patiria nesėkmę, yra linkęs kaltinti kitus, dažnai tuos, kurie šito nusipelno mažiausia!”
( Ar mūsų Forume nėra tokių aršuolių sielos brolių ar sesių, kurie mato krislą kito akyje, o savojoje nemato rąsto? Kaltina viskuo, ko kiti nedaro, bet jie patys būtent TĄ ir daro. Tai ir yra UŽKASTAS TALENTAS, kuris laidoja jų pačių PRISIKĖLIMĄ. Tačiau toks jų dogmatinis užsispyrimas yra išreiškiamas Tėvo jiems suteikta LAISVA VALIA.)
” Sakė Jėzus tą naktį, kada jie ėjo poilsio: "Jūs iš tiesų esate gavę dosniai; dėl to jūs iš tikrųjų turėtumėte dangaus tiesą dosniai ir atiduoti, ir atiduodant tikrai šitoji tiesa dauginsis ir skleis gelbstinčio gailestingumo augančią šviesą, net ir taip, kaip ir jūs padedate jai."
( Ar mes atiduodame DOSNIAI, KĄ GAUNAME IŠ TĖVO, IŠ URANTJIOS KNYGOS, iš Jėzaus Kristaus - KALBU JUMS VĖL - IŠ MŪSŲ FORUMO, AR MES INVESTUOJAME TALENTUS KASDIEN? Spręskite kiekvienas pagal savo TARNYSTĘ IR RYŠĮ SU TĖVU.)
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-11-13 15:33:12
Komentarai
Manau, be pavyzdžių neapsieisim. Algimantai, "absoliučiai daugumai" tiesiog reikia daugiau aiškumo ir įsiklausymo. Tu negali pasakyti žmogui: "tu nejausk, ką pats jauti, o jausk tai, ką jaučiu AŠ". Tačiau didžioji dalis tavo mokymo yra būtent tokia. Manau, tai niekur neveda, bent jau kol kas neatvedė, nes kiekvienas tebejaučia pats.Minėjai, kad pats turi talentų ir juos investuoji. Kad būtum teisingiau suprastas, pasakyk kiek įmanoma konkrečiau, kas yra (o dar geriau - ir kas nėra) būtent tavo talentai, kada tu juos gavai, kaip investavai ir kokios yra palūkanos (ir dar - kokių palūkanų dar nėra, bet bus). Ir palyginimui gal dar kokį pavyzdį iš šalies, apie kitų žmonių gerą ir blogą talentų panaudojimą ar užkasimą. Gal tada daugiau suprasim.
Jonas
2007-11-21 18:00:40
Mielieji, tai, kad jūs taip sunkiai suvokiate Jėzaus paraboles rodo jūsų vien tik materialaus proto viešpatavimą jūsų pačių atžvilgiu.
Kada jūs pradėsite savais žodžiais bendrauti su TĖVU, TIK SU JUO, NE SU JĖZUMI, BET TIK SU TĖVU, TIK TADA JŪS PATIRSITE DVASINĘ TRANSFORMACIJĄ. Ir tada jūsų suvokimas išsiplės ir pagilės tiek, kad nustosite talentus, iš Jėzaus parabolės, lyginti su žmogaus talentu, gabumu.
Dabar, kad jums būtų dar suprantamiau, kodėl turite bendrauti su TĖVU, o ne su Jėzumi, paaiškinsiu - TIK TĖVO dvasia, MINTIES DERINTOJAS, yra jūsų viduje. Jėzaus Tiesos Dvasios NĖRA viduje, ji beldžia iš IŠORĖS Į JŪSŲ ŠIRDIES DURIS. Tuo tarpu Tėvas visą laiką veikia iš VIDAUS. Dėl to jūs būtent JĮ greičiau ir patirsite, nes Jis yra JUMYSE, O NE IŠORĖJE.
Jėzaus Tiesos Dvasios beldimas iš išorės yra harmoningas Tėvo dvasios, Minties Derintojo, jūsų vedimui iš vidaus.
O kad Tėvą patirtumėte savo viduje, jūs turite NUOŠIRDŽIAI IR KASDIEN, SAU PASIRINKTU RAMYBĖS LAIKU, SAVAIS ŽODŽIAIS, SAVOMIS MINTIMIS KALBĖTIS SU TĖVU.
Štai toks yra VIENINTELIS KELIAS PAS TĖVĄ, KAD JĮ PATIRTUMĖTE JAU DABAR. Kitų kelių tiesiog NĖRA. Ir nesvarbu, kad jūs pasakysite, jog kiekvienam yra savo kelias ir visi keliai veda pas Tėvą, tačiau vienintelis kelias veda į GYVĄ RYŠĮ SU TĖVU PER NUOŠIRDŲ ATSIVĖRIMĄ JAM, IR JO ATRADIMĄ SAVYJE KALBANTIS SU JUO SAVAIS ŽODŽIAIS, SAVOMIS MINTIMIS, KALBANTIS APIE VISKĄ,KAS JUMS PATINKA, KAS NEPATINKA, KO TROKŠTA JŪSŲ ŠIRIDS, IR KO NEGALI ĮGYVENDINTI, TIK VISA TAI TURI BŪTI NUOŠIRDU. NUOŠIRDUMAS YRA RAKTAS Į JŪSŲ ĮTIKĖJIMĄ.
Ir tai bus tokia JŪSŲ ASMENINĖ MALDA TĖVUI. KITOKIOS MALDOS JAM NEREIKIA, KUR BŪTŲ TUŠTI IR LABAI GRAŽŪS ŽODŽIAI, KADA ŠIRDIS UŽSIDARIUSI IR NEJAUČIA TŲ ŽODŽIŲ GILUMINĖS PRASMĖS.
Tie, kurie skaito mano mokymus, jie mato, kad kartas nuo karto jie paliečia labiau atsivėrusių sielas ir tos sielos parašo pritarimą jiems, tuo tarpu dauguma, absoliuti dauguma, jų dar nesuvokia, nes juos skaito užsivėrusia širdimi, skaito logika ir savo pragmatiniu intelektu. Todėl tie patys žodžiai jų yra suvokiami tik taip, kaip jiems leidžia suvokti jų LOGINIS MĄSTYMAS, nors jame yra pavartojamos dvasinės sampratos, kurių jie patys nesuvokia savo siela, nes tų sampratų NEPATYRĖ SAVO SIELOS ATSIVĖRIMU TĖVUI, JIE NIEKADA NEBENDRAVO SU TĖVU, NES ŠITOKIO BENDRAVIMO BIJO.
O kaip jums atsiverti Tėvui aš jums NUOLAT AIŠKINU - nors mažai kam tas lieka širdyje, daugumai per vieną ausį įeiną, per kitą išeina.
Ir kada jūs pradėsite patirti TĖVĄ SAVYJE, TADA PAJAUSITE KAIP JŪSŲ SIELA NORI TARNAUTI. O tarnavimas yra TĖVO VALIOS VYKDYMAS SAVO SIELOS BROLIAMS IR SESĖMS NEŠANT TĖVO MEILĘ IR GĖRĮ.
Tačiau kaip Tėvo valios vykdymas yra pasireiškiantis pakopomis, taip ir tarnavimas. Jeigu vienas tam labiau pasirengęs už kitą, bet vis tiek nedrįsta praktiškai daryti GĖRIO SAVO SIELOS BROLIAMS IR SESĖMS PAGAL SAVO PASIRENGIMĄ, tai ir yra to vienintelio talento laikymas užkasus, tai nėra talentų padauginimas.
Jeigu žmogus turi daug sugebėjimų ir juos visus panaudoja tik savo ego tenkinimui, kad jam plotų, kad jį girtų, kad jam už tai gerą honorarą sumokėtų, tai irgi yra talento laikymas užkasus. Tai nėra talento dauginimas, nors jo, sakykim, kūryba gali sužavėti daugelį, bet jam pačiam tai nebus kilnus ir dieviškas motyvas, kuris ves į poreikį, kad savo gabumais dalintųsi su visuma iš MEILĖS jai. Todėl ir jo sugebėjimai atsiskleis NE TIEK, KIEK JAU DABAR GALĖTŲ dar daugiau suspindėti, jeigu VISĄ TĄ PATĮ darytų MEILĖS TĖVUI IR KŪRINIJAI MOTYVU, IR DĖL TO SULAUKTŲ IR PARAMOS IŠ DVASINIŲ BŪTYBIŲ.
Jūs turite suvokti,kad parabolė apie talentus pateikta taip, kad paprastas žmogus taip pat galėtų nors kiek suprasti, kad šeimininkas už patikėto turto patikimą valdymą atsilygina dar didesniu pasitikėjimu. O didesnis pasitikėjimas gimdo didesnį supratimą, o didesnis supratimas gimdo didesnį pažinimą, kuris veda į dar didesnį pasitikėjimą.
Ir vis tik, VISŲ Jėzaus PARABOLIŲ TIKSLAS - DVASINIO MOKYMO ĮVAIRIAPUSIS PERTEIKIMAS VISIEMS TIEMS, KURIE JO SIEKIA, KAD BŪTENT PARABOLIŲ DĖKA JIE GERIAU SUPRASTŲ DIDESNĘ DVASINĘ ŠVIESĄ.
Kada kai kurie iš jūsų tvirtinate, kad aš sakau, jog užtenka tik save tobulinti, užtenka tik Urantijos Knygą studijuoti, tai jūs tvirtinate tai, ko aš niekada niekam nesu NĖ KARTO pareiškęs. Aš visada ir visur teigiau priešingai - niekada neapsiribokite savojo aš augimu kokioje nors atkarpoje, kokiame nors etape, o visada siekite dar didesnio savojo aš tobulinimo ir jo pasireiškimo per meilės ir gėrio paskleidimą VISIEMS BE IŠIMTIES, NIEKADA NEAPSIRIBOJANT SAVO BIOLOGINE ŠEIMA, VISADA AŠ JUS MOKAU, KAD SAVO ŠEIMĄ IŠPLĖSTUMĖTE IKI VISOS KŪRINIJOS ŠEIMOS. Būtent dėl to ir Jėzaus evangeliją - Dievo Tėvystę, žmonių brolystę - Tėvo vedimo iš vidaus dėka išplėčiau iki VISOS KŪRINJOS ŠEIMOS BROLYSTĖS, NES TĖVAS YRA TAS PATS VISAI KŪRINIJAI. O tai LABAI IŠPLEČIA DABARTINĘ SAMPRATĄ APIE ŠEIMĄ, NET IR KOKIĄ BUVO ATNEŠĘS JĖZUS PRIEŠ DU TŪKSTANČIUS METŲ. Ir šitoji samprata perkelia žmogaus įžvalgą į kosminę Tėvo šeimą JAU ŠIANDIEN IR TOKIU PAVIDALU, KOKIU ESAME ČIA, URANTIJOJE. O tai jau rodo, kad mes PRANOKSTAME SAVO VIEN TIK FIZINĮ APVALKALĄ.
TAI ŠTAI SAVO PATIKĖTĄ TALENTĄ AŠ NE UŽKASIAU, BET DIDINU JĮ INVESTUODAMIAS Į JUS, PLĖSDAMAS JŪSŲ SAMPRATĄ APIE JŪSŲ PAČIŲ SAVĄJĮ AŠ IR JO VIETĄ TIEK ŠIANDIEN, TIEK IR ATEITYJE PO PRISIKĖLIMO. Ir man nesvarbu, kad mane KOL KAS SUPRANTA TIK VIENETAI, O KITI NET TYČIOJASI IŠ TIOS ŠVIESOS. Tai jau jų laisvos valios pasireiškimas. Ir jų pačių tvarkymasis su jiems patikėtu talentu. O jeigu vadovaučiausi vien tik kai kurių iš jūsų samprata, kad aš siūlau ir apsiriboti vien tik savęs tobulinimu, tai nieko jums neaiškinčiau, jokių nebūtų ir Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovės pamaldų, per kurias mes jau imame patirti giluminę kūrinijos šeimos sampratą, ir meldžiamės kas kartą ir už Jėzų, ir už Tėvą. Tai yra MANO SĄMONINGAS GILESNĖS KOSMINĖS ĮŽVALGIOS PERTEIKIMAS SIELOS BROLIAMS IR SESĖMS, LANKANTIEMS ŠIAS GYVAS, NE RITUALINES PAMALDAS, KAD JŲ PASĄMONĖ PRATINTŲSI PRIE TOKKIOS IŠPLĖSTOS SAMPRATOS, JEIGU JŲ SĄMONĖ DAR ŠITO IR NESUVOKIA. Tai ne mano sugebėjimų-talentų investavimas, tai manojo atsivėrimo Tėvui MEILĖS IR ŠVIESOS-TALENTŲ GAUSINIMAS, KAIP ŠITO TROKŠTA MANO ATSIVĖRUSI SIELA.
Ir šito trokšta NE TIK MANO SIELA, BET KIEKVIENA SIELA, KURI TIK ATSIVERIA TĖVUI.
Šitas talentų gausinimas, ir troškimas juos šitaip investuoti, yra iš Tėvo dvasios, kada tik siela užmezga GYVĄ RYŠĮ SU TĖVU. Dėl to tokiu būdu ima pasireikšti Tėvas per atsivėrusias sielas ir jos ima jausti DVASINĘ VIENOVĘ IR SU TĖVU,IR TARPUSAVYJE.
Vėlgi, tai nėra sielos valios pastangų dėka, tai vien tik GYVO SIELOS RYŠIO SU TĖVU PASIREIŠKIMAS, ATSISPINDĖJIMAS per atsivėrusią sielą jos tarnavimu, savęs dalinimu kitiems.
O tai reiškia, jog tokia gyvą ryšį su Tėvu palaikanti siela visus savo ir tiesioginius talentus-gabumus, kokius tik beturėtų, PAŠVĘS IKI VIENO VISUS, TĖVUI IR VISAI JO KŪRINIJOS ŠEIMAI. O tai reiškia, jeigu tokia siela dirba tegu net ir patį žmogiškuoju supratimu menkiausią darbą - šlaviko ar sargo, tai visą laiką savo darbą ji atliks labai dorai ir puikiai. Tačiau ji tuo tiesioginiu darbu savęs NEAPRIBOS, IMS SIEKTI DVASINIŲ SPINDINČIŲ VIRŠŪNIŲ. Ir kuo aukštesnes pasieks dvasines viršūnes, tuo labiau trokš dar aukštesnių, ir niekad ji nepasitenkins TUO, KAD APSISTOTŲ TIES ĮVEIKTA IR NUSTOTŲ RŪPINTIS TIEK SAVO AUGIMU, TIEK KITŲ ŠVIETIMU TĖVO MEILĖJE IR TIESOJE.
Ir būtent Urantijos Knygos apreiškimas ir padeda sielai išplėsti savo KOSMINĘ ĮŽVALGĄ, o dabar Jėzaus Kristaus apreiškimas KALBU JUMS VĖL, padeda kosminę įžvalgą pritaikyti kasdieniame tarnavime, tačiau jie abu JOKIU BŪDU NEPAKEIČIA NEI GYVO ASMENINIO RYŠIO SU TĖVU, nei paties asmens TARNAVIMO.
Ir tik tarnaujant yra įgyjamas PATYRIMAS. O patyrimas yra VISOS KŪRINIJOS ŠEIMOS VYSTYMOSI PAGRINDAS. KITO PAGRINDO TĖVAS NENUMATĖ.
Tai kaip gi tuomet jūs augsite, jeigu tik užsisklęsite vien tik savyje, kad ir su Urantijos Knygos šviesa?
Visada atiduokite KITIEMS TAI, KO PRISIPILDĖTE PATYS, NIEKADA NELAIKYKITE VIEN TIK SAU. DALINKITĖS VIS DIDESNE ŠVIESA, GYVA IR AUGANČIA ŠVIESA, MYLĖDAMI VIENI KITUS IR VIS LABIAU GAUSITE IŠ TĖVO DAR DAUGIAU.
Būtent dėl to Jėzus ir sako, jog tam, kas turi, bus dar pridėta, kad turėtų dar daugiau, o kas neturi, bus atimta net ir tai, ką šis dar turi.
Tai sakomi TIESIOGINE PRASME ŽODŽIAI. Kuo daugiau dalinsitės, tuo daugiau jums bus suteikta, kad turėtumėte kuo dallintis. O jeigu viską laikysite tik sau, neteksite net ir savosios gyvybės, nes prisikėlimo taip ir nesulauksite dėl savojo savanaudiškumo ir visiškai kitokių interesų įsiviešpatavimo jūsų viduje ir nusisukimo nuo Tėvo dosnios meilės, kuri negali būti įkalinima vien tik savojo ego kalėjime.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-11-21 16:38:53
Gilė,
tikrai įdomi koncepcija. Bet neiko dar nesuprantu. Na, gal kiek priartėjau prie supratimo, pamatęs, kad kalbame apie talentą suvokti savę kaip dvasinę būtybę. Na, gal tai būtų vienas talentas (nors nemeluosiu, nelaikau to talentu), bet kiti talentai kame? Ar čia tas talentas daugialypis, gal jį galima skaidyti? Labai įdomu, laukiu platesnių paaiškinimų.
Užvien nenoriu praleisti dar vieno keisto man dalyko. Rašai: "[...]yra savo tikrųjų talentų suvokimas, kuriaus galima atskleisti tik prisikapsčius iki tikrojo savo aš". Ką vadini "tikruoju savo aš"? Gal tą, kurį aš laikau atsakingu už sprendimų priėmimą, tą, kuris dar vadinamas "asmenybės dovana"? Bet tuomet apie kokį prisikapstymą kalbi? Juk jis visuomet paviršiuje (nebent yra užgoštas kitų planų ar organų, nėra laisvas).
Aidas
2007-11-21 15:24:04
kas labiausiai ir grybauja atsispindi temos pavadinime: "Iš Tėvo mes gavome talentus..." o kas litus, daryti kitus kvailiais (atsitikimas su Aidu) kad butu ka mokyti irgi talento reikia
tarp kitko
2007-11-21 12:52:49
Tik viena Violeta pilnai paaiškino apie parabolės panaudojimą Jėzaus Kristaus pamoksluose , visi kiti grybauja , nes neskiria žydų pinigo nuo žmogiškų talentų .
Petras
2007-11-21 12:36:51
Gile, o kaip su tais talentais, kuriuos mes įprastai vadiname talentais? Ar tai išvis talentai (jei ne, tai kas tai?), kaip jų investavimas skiriasi nuo dvasinių talentų investavimo?
Jonas
2007-11-21 11:27:40
Gilė, nu sorry, niekaip nerandu tavo paaiškinimuose atsakymo į klausimą:
Kas yra dvasinis talentas?
Parašiai apie katastrofinę ateitį ir dabartį, apie vibracijas ir muziką, bet nei žodelio apie tuos talentus. Kas jie? Kaip juos suprasti, apibūdinti, atskirti nuo kitų reiškinių, talentų, žmogaus savybių? Kokių jų yra? Kaip jie reiškiasi?
O gal tikrai geriausią apibūdinimą davė Jonas?:
"pagal Algimanto / Gilės dėstymą talentas [...] - tai [...] gilesnis savęs kaip dvasinės būtybės suvokimas".
Bent jau patvirtink arba paneik Jono apibrėžimą, pageidautina - pagrįstai, jeigu nesunku.
Ačiū.
Aidas
2007-11-21 10:19:51
Nieko čia ypatingo, kad esi nekantrus ir nori ič kelių žodžių iškart suvokti tai, ko net apaštalai ne visada suvokdavo. Labai išsamiai apie parabolees paaiškino Violeta, tiesiog nuostabiai.
Klausi ar Jonas tiksliai suprato. Bandykim : „- tai tik gilesnis savęs kaip dvasinės būtybės suvokimas" - beveik teisingas jei suvoktume taip – tai yra savo tikrųjų talentų suvokimas, kuriaus galima atskleisti tik prisikapsčius iki tikrojo savo aš. Suprask, tikrąjį aš esame užslopinę ir dauguma esame susiformavę pagal primestus visuomeninius šablonus, visuomeninę nuomonę, net ir reklamą, politinę propagandą ir esame įvesti į tokią būseną, kad visada pasirinktume tik arba vieną pasirinkimą (tarkim baltą) arba kitą (tarkim juodą). Tikrovė daug įvairesnė. Ir ją pažinti galime tik atsikratę nuo primestų dalykų. O tai padaryti nėra lengva. Daugybė žmonių pasakoja su kokiais sunkumais jie susiduria kai stengiasi sutelkti savo visą dėmesį į savo giluminį aš ir suvokti save – kas jis toks, ko jis iš tiesų pats nori, ko jam pačiam reikia, kada jis būtų tikrai ir visapusiškai laimingas – kai jie tai bando daryti į jų sąmonę visada įsiveržia visokios pašalinių minčių nuotrupos ir trukdo.
Kas tuomet vyksta ir kodėl? Žemesnės vibracijos trukdo tavo paties vibracijoms kilti aukštyn, kitaip sakant išsivaduoti. Kodėl tai taip svarbu? Todėl, kad nepasiekęs jų tu paprasčiausiai negalėsi savęs ir savo talentų atskleisti. Iš šios būsenos ir tik iš šios įmanomas atgimimas dvasioje.Štai kodėl Algimantas sako: nuraminkite savo protą. Tiesa jis ir kiti uranta nekalba apie tai kaip jį nuraminti, o žmonės skirtingi ir visiems vienas modelis ne visada tinka. Štai kodėl aš taip iš toli kalbu ir vis apie vibracijas.
Na o „Kuo labiau save suvoki kaip aukštesnę dvasinę būtybę, tuo vadinasi esi labiau talentais apdovanotas. Betgi tie talentai anot Algimanto niekam kitam neinvestuojami, tačiau tik paties savęs dvasinio supratimo tobulinimui (UK skaitymas ir panašūs dalykai laikomi investavimu). Keistas supratimas. Tarsi smuikininkas grodamas tik sau ir galvodamas koks jis talentingas smuikininkas, skleistų savo talentą.“ Neteisingas , nes visiškai sumenkina, gal net visiškai net neatspindi atrasto naujojo savo aš esmės ir galimybių.
Gilė
2007-11-21 11:04:43
.” Ir baigęs pasakoti šitą parabolę, jis tarė miniai, “Tas, kuris turi ausis, kad išgirstų, teišgirsta.”
Apaštalai ir tie, kurie buvo su jais, kada išgirdo, kaip Jėzus šitokiu būdu moko minią, buvo labai suglumę; ir po didelių diskusijų tarpusavyje, tą vakarą Zabediejaus sode Motiejus tarė Jėzui: “Mokytojau, kokią prasmę turi tie neaiškūs posakiai, kuriuos tu pateikei anai miniai? Kodėl gi tu kalbi parabolėmis tiems, kurie siekia tiesos?
Ir Jėzus atsakė: “Visą šitą laiką aš jus kantriai mokiau. Jums yra duota sužinoti dangaus karalystės paslaptis, bet toms nesuvokiančioms minioms ir tiems, kurie stengiasi mus sunaikinti, nuo šiol, karalystės paslaptys bus iš tiesų pateikiamos parabolėmis. Ir šitą mes darysime taip, kad tie, kurie iš tiesų trokšta įžengti į šią karalystę, galėtų šio mokymo prasmę suvokti ir tokiu būdu surasti išgelbėjimą, tuo tarpu tie, kurie klausosi tik tam, kad paspęstų mums spąstus, bus dar labiau pasimetę dėl to, kad žiūrės nematydami ir klausys negirdėdami. Mano vaikai, argi jūs nesuvokiate dvasios įstatymo, kuris sako, jog tam, kuris turi, tikrai bus duota, kad jis tikrai turėtų su kaupu; bet iš to, kuris neturi, tikrai bus atimta net ir tai, ką tas turi. Todėl nuo šiol aš žmonėms tikrai kalbėsiu parabolėmis tuo tikslu, kad mūsų draugai ir tie, kurie trokšta pažinti tiesą, galėtų surasti tai, ko ieško, tuo tarpu, kad mūsų priešai ir tie, kurie tiesos nemėgsta, galėtų klausytis nesuprasdami. Didelė dalis šitų žmonių tiesos keliu neis. Pranašas, iš tiesų, apibūdino visas tokias nesupratingas sielas, kada jis sakė: “Nes šitos tautos širdis yra labai smarkiai taukais aptekusi, o jų ausys užgultos, o savo akis jie užmerkė, kad nesuvoktų tiesos ir nesuprastų jos savo širdimi.” UK- 1689psl.
" 3. Dar daugiau apie paraboles.
Apaštalai taip daug galvojo apie paraboles, jog visas vakaras buvo paskirtas tolimesniam parabolių aptarimui.
Jėzus pradėjo šio vakaro pokalbį, sakydamas: “Mano mylimieji, mokydami jūs visada turite atsižvelgti į tai, kad tiesos savąjį pateikimą pritaikytumėte protui ir širdžiai tų, kurie yra prieš jus. Kada stovite prieš minią, kurios intelektas ir temperamentas yra nevienodi, tada jūs negalite kalbėti skirtingų žodžių kiekvienai klausytojų klasei, bet tam, kad perteiktumėte savo mokymą, galite papasakoti istoriją; ir kiekviena grupė, net ir kiekvienas individas, jūsų parabolei galės suteikti savąjį aiškinimą pagal savo intelektualius ir dvasinius sugebėjimus. Jūs turite leisti savo šviesai šviesti, bet šitą darykite išmintingai ir įžvalgiai. Nė vienas žmogus, uždegęs lempą, neuždengia jos indu arba nededa jos po lova; savo lempą jis pastato ant stovo, kur šviesą gali matyti visi. Leiskite man jums pasakyti, kad dangaus karalystėje nėra paslėpta nieko, ko tikrai nebus galima pamatyti; taip pat nėra ir jokių paslapčių, kurios galiausiai netaps žinomos. Galų gale, visi šitie dalykai išvys šviesą. Galvokite ne tiktai apie minias ir apie tai, kaip jos girdi tiesą; bet taip pat atkreipkite dėmesį ir į save, kaip girdite jūs. Prisiminkite, jog aš jums daug kartų esu sakęs: Tam, kuris turi, tikrai bus duota dar daugiau, tuo tarpu iš to, kuris neturi, bus tikrai atimta net ir tai, ką jis mano, jog turi.”
Tolimesnę diskusiją apie paraboles ir tolesnį mokymą apie jų aiškinimą galima būtų apibendrinti ir šiuolaikine frazeologija išreikšti šitaip:
1. Mokant evangelijos tiesų Jėzus patarė nevartoti netikrų istorijų ar alegorijų. Jis iš tikrųjų rekomendavo laisvai vartoti paraboles, ypač paraboles gamtos tema. Jis pabrėžė tarp gamtinio ir dvasinio pasaulių egzistuojančios analogijos panaudojimo vertę kaip tiesos mokymo priemonę. Jis dažnai užsimindavo, jog tai, kas yra gamtiška, yra kaip “dvasinių realybių nerealus ir greitai pralekiantis šešėlis.”
2. Jėzus pateikė tris ar keturias paraboles iš hebrajų raštų, atkreipdamas dėmesį į tą faktą, jog šitas mokymo metodas nėra visiškai naujas. Tačiau taip, kaip jį nuo šito meto ėmė naudoti Jėzus, tai šis metodas tapo beveik nauju mokymo būdu.
3. Mokydamas apaštalus apie parabolių vertę Jėzus atkreipė dėmesį į tokius aspektus:
Parabolė įgalina vienu ir tuo pačiu metu kreiptis į nepaprastai skirtingus proto ir dvasios lygius. Parabolė skatina vaizduotę, meta iššūkį suvokimui, ir sužadina kritinį mąstymą; ji skatina užuojautą nesukeldama antagonizmo.
Parabolė remiasi tais dalykais, kurie yra žinomi, ir veda į suvokimą to, kas yra nežinoma. Parabolė kaip priemone pasinaudoja tuo, kas yra materialu ir gamtiška, kad supažindintų su tuo, kas yra dvasiška ir viršmaterialu.
Parabolės padeda priimti nešališkus moralinius sprendimus. Parabolė išvengia didelės dalies prietarų ir protui naująją tiesą perteikia gailestingai, ir visa tai ji daro sukeldama minimalią asmeninio pasipiktinimo savigyną.
Tam, kad būtų atmesta toji tiesa, kurią išreiškia parabolinė analogija, reikalingas toks sąmoningas intelektualus veiksmas, kuris tiesiogiai nepaiso žmogaus nuoširdaus samprotavimo ir sąžiningo sprendimo. Parabolė priverčia besiklausantįjį susimąstyti.
Parabolės formos panaudojimas mokymo metu leidžia mokytojui pateikti naujas ir net pritrenkiančias tiesas ir tuo pačiu metu jis didele dalimi išvengia bet kokio prieštaravimo ir išorinio susidūrimo su tradicija ir pripažintu autoritetu.
[1693]
Parabolė taip pat turi ir tą privalumą, jog su panašiais atvejais susidūrus vėliau, sužadina prisiminimą apie tą tiesą, kurios buvo mokoma.
Šitokiu būdu Jėzus stengėsi savo pasekėjams paaiškinti didelę dalį tų priežasčių, kurios nulėmė tokią jo praktiką, kad mokydamas viešai jis vis dažniau ėmė vartoti paraboles."
UK- 1692, 1693 psl.
Su meile- jums.
Violeta(Vilnius)
2007-11-20 22:16:18
Nevadink savęs tamsuoliu, tiesiog tau nepapuolė tinkama informacija, bet – kadangi pastoviai „mirksti“ forume – matosi, kad nerimsti ir ieškai. O be to, tai irgi ya susiję su žmonių talentais kaip pasekmė. Esu naujokė mėginant atskleisti mechanizmą kaip veikia šitie talentai, todėl prašyčiau atleidimo jei kartais pristigsiu nuoseklumo ar pan.
Pirmiausia manau turėtų kilti klausimas kodėl taip nepaprastai svarbus Jėzaus mokymas apie talentus ir ypač pastaruoju metu. Visi Jėzaus mokymai tiesiogiai yra susiję, prisiminkime ir Jo mokymą apie rauges ir derliaus nuėmimo metą. Jau 2000 metų žmonija vis laukė kada ateis tos dienos – kai prasidės grūdų atrinkimo metas nuo pelų. Visada atrodė jau tuoj tuoj. Bet Jėzaus pranašautas metas jau prasidėjo – mes jau juo gyvename. Irena pergyvena dėl visų kataklizmų, niekada dar niekas neprisimena tokio didelio „nelaimingų“ atsitikimų, ligų ir t.t kaip kokios epidemijos meto, kuris vyksta taip natūraliai, kad mažai kam kyla mintis apie tai, kad absoliučiai niekas nevyksta prieš Tėvo Valią. Šia tema gali kilti daug net aršių diskusijų, bet geriau net nesustoti čia, nes viskas kas yra savo sąmonėje atsiskyręs nuo Dievo ir toliau inirtingai neigs save kaip dvasinę būtybę paklius į atranką. Žmogus labai stipriai intelektualine prasme pakilo nuo to laiko kai buvo skelbiami mokiymai, bet dvasine prasme tik vos vos. Tuo tarpu dvasinis tobulėjimas – tiesioginis ryšys su Kūrėju per labai aukštas vibracijas leistų žmonijai pakilti į visai kitas aukštumas visose srityse kiekvieno individo ir visuomenės, valstybių gyvenime, galima būtų išvengti karų, nesantaikos, nenormalios konkurencijos. ir t.t.
Įsigilinkite ir pasidomėkite temomis apie 2012 metus – bus tikrai idomu. Kaip galima būtų teigiamai paveikti šiandien įvykių eigą ir ar kiekvienas iš mūsų galime ką nors padaryti šia linkme? Taip. Viską lemia vibracijos – jų dažnis. Izoliuota planeta yra paskendusi labai žemose vibracijose. Tačiau jei kam teko būti tarkim ypatingai gerame koncerte, kur muzikos garsai sukelia tiesiog šventumo jausmą ir paliečia tave labai giliai viduje – jautiesi visai kitaip – stipriai pakyla vibracijos. Jei žmonija sugebėtų jas išlaikyti pastoviai – sąmonės lygis būtų kitoks, dauguma žmonių sugebėtų išgirsti savo vidinį balsą, o jei šalia būtų ir aukštesnių vibracijų aplinka – ji kaip magnetas pritrauktų vis daugiau ir daugiau teigiamos energijos. Todėl viešai skambančios muzikos lygis labai svarbu visuomenei ir jos raidai. Tie, kurie siekia intelekto aukštumų kaip pagalbinę priemonę seniai naudoja tyliai fone skambančią meditacinę muziką. Tuo tarpu griaudžiantis rokas – ypač žemų vibracijųir daro neigiamą įtaką – štai kodėl taip erzina visokie „bumsiai“.
Nukrypau į lankas. Bet tam kartui tiek.
Gilė
2007-11-20 22:09:54
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]