Forumas: temos peržiūra
Iš Tėvo mes gavome talentus, kaip juos investuojame?
Šitas Jėzaus perteiktas mokymas yra labai svarbus ir šiandienos pasauliui, Urantijai.
Jis vyko likus mažiau kaip trims paroms iki Jėzaus nukryžiavimo. Tai buvo paskutiniosios savaitės, jam esant Urantijoje žmogiškuoju pavidalu, antradienio vėlų vakarą.
Kad jums būtų lengviau suvokti Jėzaus mokymo gelmę, savo mintis jums pateiksiu skliaustuose.
3. VĖLESNĖ DISKUSIJA STOVYKLOJE ( p. 1916 )
Kada jie susėdo prie laužo, maždaug dvidešimt jų, tada Tomas paklausė: "Kadangi tu turi sugrįžti tam, jog užbaigtum karalystės darbą, tai koks turėtų būti mūsų požiūris į Tėvo reikalą tuo metu, kai tavęs nebus?" Kada Jėzus apžvelgė juos prie laužo, tada jis atsakė:
"Ir net tu, Tomai, nesuvoki, ką aš esu sakęs. Argi aš visą šitą laiką jūsų nemokiau, kad jūsų ryšys su karalyste yra dvasinis ir individualus, visiškai asmeninio patyrimo reikalas dvasioje, įtikėjimo dėka suvokiant, kad tu esi Dievo sūnus? Ką gi aš daugiau pasakysiu?”
( Jėzus su savo apaštalais praleido drauge beveik ketverius metus, mokė juos, gyveno drauge su jais, nuolat atsakinėjo į jų klausimus, ir vis tiek jie nesuprato jo mokymo DVASINIO TURINIO. Dėl to Jėzui dar kartą pasakyti, ką nors kitiap, negu jis daug kartų jiems buvo aiškinęs buvo neįmanoma. Kaip ir jums neįmanoma pasakyti daugiau, negu tik tai, kad dangaus karalystė, tai yra ŽMOGAUS PATYRIMAS savo paties viduje, kad jis ATRADO TĖVĄ SAVYJE IR JIS JAU PATIRIA SŪNYSTĖS AR DUKTERYSTĖS SU TĖVU GYVĄ RYŠĮ. Taip iki šiol žmogus buvęs NAŠLAITIS, ESANT Tėvui net jo paties VIDUJE, jis tik intelektualiai buvo skaitęs, girdėjęs, bet NEPATYRĘS, KĄ REIŠKIA BŪTI TĖVO SŪNUMI AR DUKRA. O Tėvo atradimas ir suteikia tokį PATYRIMĄ. Būtent dėl to ir apaštalai, kaip ir šiuo atveju Tomas, klausė Jėzaus, ką gi jie turės skelbti ir mokyti, kada jo nebebus ŠALIA, kai jie patys sūnystės su Tėvu ryšio nežino savuoju PATYRIMU, dėl to jų protas nesupranta, apie ką reikės kalbėti, kada Mokytojo nebebus šalia, kuris visą laiką juos iš išorės nukreipdavo.)
“Nacijų nuopolis, imperijų žlugimas, netikinčiųjų žydų sunaikinimas, amžiaus pabaiga, net ir šio pasaulio pabaiga, ką gi šitie dalykai turi bendro su tuo, kuris tiki šita evangelija ir kuris savajį gyvenimą yra paslėpęs amžinosios karalystės garantijoje? Jūs tie, kurie esate Dievą pažįstantys ir tikintys į evangeliją, jau tvirtai tikite į amžinąjį gyvenimą. Kadangi jūsų gyvenimas buvo gyvenamas dvasioje ir Tėvo labui, tai jums niekas negali sukelti rimto nerimo. Karalystės statytojų, dangiškųjų pasaulių akredituotų piliečių, neturi trikdyti laikini sukrėtimai arba kelti nerimo žemiškieji kataklizmai. Kokią tai turi reikšmę jums tiems, kurie tikite šita karalystės evangelija, jeigu nacijos žlunga, amžius pasibaigia, ar visi matomi dalykai griūna, kadangi jūs žinote, kad jūsų gyvybė yra šio Sūnaus dovana, ir kad ji yra amžinai saugi Tėve? Nugyvenę žemiškąjį gyvenimą tikėdami ir davę dvasios vaisių kaip kupino meilės tarnavimo savo bičiuliams teisumą, jūs galite drąsiai laukti kito žingsnio amžinojoje karjeroje su tokiu pačiu įtikėjimu į išlikimą, kuris jus pernešė per pirmąjį ir žemiškąjį jaudinantį patyrimą sūnystėje su Dievu.”
( Kada žmogus GIMSTA iš DVASIOS, KADA IMA PATIRTI TĖVĄ, ATRASTĄ SAVO VIDUJE, tada Jėzaus žodžiai jam tampa savastimi – niekas nebebaugina, nei nacijų žlugimas, nei epochų keitimasis, nei civilizacijų išnykimas, nei ugnikalniai, cunamių nušluojami miestai, žemės drebėjimai, pasiglemžiantys tūkstančius gyvybių. Visa tai yra tiesiog smulkmeniškas gamtos uodo caktelėjimas į Urantijos “odą”-plutą palyginus su gilumine ir galinga ramybe ir palaima skleidžiama iš vidaus Tėvo sūnui ar dukrai. Kol tokio artimio ryšio su Tėvu mirtingasis neturi, tol tokios katastrofos jam kelia siaubą, nes ir savo artimųjų mirtis neša sielvartą.
Tuo tarpu Tėvo vaikas ŽINO, KAD TIK KŪNAS GALI IŠNYKTI, O JO ĮTIKĖJIMAS Į TĖVĄ GARANTUOJA NE TIK PRISIKĖLIMĄ, BET IR AMŽINĄ GYVENIMĄ TĖVO DANGIŠKOJOJE ŠEIMOJE, KURI JAM JAU ŠIANDIEN YRA JAUČIAMA, ATRADUS TĖVĄ SAVYJE. Ir dėl to toks žmogus gyvena ne tik TEISINGĄ, BET IR TEISŲ GYVENIMĄ KASDIEN TĖVO MEILĖJE IR ŠVIESOJE. Ir visiškai nebebijodamas nei dėl savo ateities, savo artimųjų, žmonijos. Tačiau jis gyvena aktyviai skleisdamas Tėvo ŠVIESĄ IR MEILĘ VISIEMS. TOKS YRA JO TROŠKIMAS – TARNAUTI TĖVO ŠEIMAI IŠ MEILĖS JAM IR ŠEIMAI. NET JEIGU REIKĖTŲ DĖL TO IR PAAUKOTI SAVO ŽEMIŠKĄJĄ ŠEIMĄ )
"Kiekviena tikinčiųjų karta savo darbą turėtų tęsti, atsižvelgdama į galimą Žmogaus Sūnaus sugrįžimą, lygiai taip, kaip ir kiekvienas atskiras tikintysis savo gyvenimo darbą toliau atlieka, atsižvelgdamas į neišvengiamą ir nuolat gresiančią natūralią mirtį. Kada kartą įtikėjimo dėka save sukuriate kaip Dievo sūnų, tada daugiau niekas nebėra svarbu, kiek tai yra susiję su išlikimo garantija. Bet nepadarykite klaidos! šitas išlikimo įtikėjimas yra gyvas įtikėjimas, ir jis vis didesniu laipsniu pademonstruos tos dieviškosios dvasios, kuri jį iš pradžių įkvėpė žmogaus širdyje, vaisius. Tai, kad jūs kartą priėmėte sūnystę dieviškojoje karalystėje, jūsų neišgelbės, jeigu jūs sąmoningai ir atkakliai atmesite tas tiesas, kurios yra susijusios su Dievo sūnų materialiame kūne vis gausesnių dvasinių vaisių vedimu. Jūs tie, kurie buvote su manimi rūpinantis Tėvo reikalais žemėje, galite net ir dabar karalystę apleisti, jeigu matote, kad Tėvo tarnystės žmonijai kelias jums nepatinka.
( Visi miritngieji turi žinoti, kad Tėvo Sūnus sugrįš, ir paklaus, kaip gi buvo vienos ar kitos kartos perduodami dvasiniai vaisiai kitoms kartoms, ar viena karta paliko didesnę šviesą negu pati buvo gavusi iš ankstesnės kartos. Ir nesvarbu, kad kiekvIenas dirba savo darbą kokioje nors konkrečioje sferoje, bet jo darbo kokybė ir nuostatos turi būti tokios, kad jis darbuojasi VISŲ LABUI, IR SAVO UŽDIRBTU VAISIUMI TAIP PAT PASIDALINA IR SU KITAIS, O NE TIK PATS SAU VIENAS PASIIMA VISKĄ. Net ir materialų atlyginimą. Ir tokį požiūrį formuoja ĮITKĖJIMAS Į TĖVĄ, KAIP VISOS ŠEIMOS VIENĄ IR VISŲ TĖVĄ. Ir dėl to tokiam įtikėjusiam nuostabu vestI vis gausesnius dvasinius vaisius kasdieniame gyvenime vusų labui, visų gerovei, net ir taip, kaip tą darė Jėzus, kaip tą daro TĖVAS. Tačiau visa šitoji gyvensena yra ne iš PAREIGOS, bet ir MEILĖS IR TĖVUI, IR VISIEMS, IR KIEKVIENAM ATSKIRAI. Bet visiems VIENODAI. TAIP, KAIP VIENODAI MUS MYLI TĖVAS. )
"Kaip individai, ir kaip tikinčiųjų karta, išgirskite mane, kada aš pasakosiu parabolę: Gyveno toks didis žmogus, kuris, prieš išvykdamas į ilgą kelionę į kitą šalį, pasikvietė savo visus patikimus tarnus ir atidavė į jų rankas visus savo turtus. Vienam jis davė penkis talentus, kitam davė du, o dar kitam davė vieną. Ir šitaip jis pasielgė su visa garbingų prievaizdų grupe, kiekvienam jis savo turto patikėjo sutinkamai su jų individualiais sugebėjimais; ir tada jis išvyko į tą kelionę. Kada jų šeimininkas išvyko, tada jo tarnai ėmė dirbti, kad iš jiems patikėto turto gautų pelno. Tuoj pat tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, juos investavo, ir labai greitai gavo kitų penkių talentų pelną. Panašiu būdu tas, kuris buvo gavęs du talentus, netrukus gavo dar du. Ir taip visi tie tarnai iš tiesų gavo pelno savo šeimininkui,
[1917]▼
išskyrus tiktai tą vieną, kuris gavo vienintelį talentą. Jis nuėjo pats sau vienas atskirai ir žemėje iškasė duobę, kurioje savo pono pinigą paslėpė. Netrukus tų tarnų šeimininkas netikėtai sugrįžo ir pasišaukė savo prievaizdus ataskaitai. Ir kada jie visi buvo sukviesti prieš savo šeimininką, tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, išėjo į priekį su tais pinigais, kurie buvo jam patikėti, ir atnešė penkis papildomus talentus, sakydamas: 'Šeimininke, tu man davei penkis talentus, kad investuočiau, ir man džiugu atiduoti kitus pemkis talentus kaip mano pelną.’ Ir tada jo šeimininkas jam tarė: 'Gerai padaryta, geras ir ištikimas tarne, tu buvai ištikimas dėl daugelio dalykų; dabar aš tave paskirsiu prievaizdu, kuris prižiūrės daug ką; dabar pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tuomet tas, kuris buvo gavęs du talentus, išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, tu į mano rankas įdavei du talentus; žiūrėk, aš uždirbau šiuos kitus du talentus.' Ir tada jo ponas jam tarė: 'Gerai padaryta, esi geras ir ištikimas prievaizdas; tu irgi buvai ištikimas dėl daugelio dalykų, ir aš tikrai tave paskirsiu, kad prižiūrėtum daug ką; pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tada atsiskaityti išėjo tas, kuriam buvo duotas tas vienas talentas. Šitas tarnas išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, aš pažinau tave ir suvokiau, jog tu esi gudrus vyras tuo, kad tikėjaisi pelno ten, kur tu asmeniškai nedirbai; dėl to aš tikrai bijojau rizikuoti bet kokia dalimi to, kas buvo patikėta man. Aš tavąjį talentą saugiai paslėpiau žemėje; štai jis; dabar tu turi tai, kas priklauso tau.' Bet jo ponas atsakė: 'Tu esi nerangus ir tingus prievaizdas. Savo paties žodžiais tu prisipažįsti, jog žinojai, kad aš pareikalausiu iš tavęs ataskaitos su protingu pelnu, tokios, kokią šiandien pateikė tavo uolūs bičiuliai tarnai. Žinodamas tai, tu turėjai, dėl to, mano pinigus bent jau atiduoti į bankininkų rankas, jog man sugrįžus, galėčiau gauti savo paties pinigus su palūkanomis.' Ir tada vyriausiajam prievaizdui šitas šeimininkas tarė: "Atimkite šitą vieną talentą iš šito tarno, kuris pelno negavo, ir atiduokite jį tam, kuris turi dešimt talentų.'
"Kiekvienam, kuris turi, tikrai bus duota daugiau, ir tas tikrai turės su kaupu; bet iš to, kuris neturi, net ir tai, ką jis turi, tikrai bus atimta. Jūs negalite stovėti sustingę amžinosios karalystės reikaluose. Manasis Tėvas reikalauja, kad visi jo vaikai augtų gailestingumu ir tiesos pažinimu. Jūs tie, kurie žinote šitas tiesas, turite duoti daugiau dvasios vaisių ir demonstruoti augantį atsidavimą nesavanaudiškam tarnavimui savo bičiuliams tarnams. Ir prisiminkite, jog tiek, kiek jūs tarnaujate mažiausiajam iš mano sielos brolių, tiek jūs šitaip tarnaujate man.
"Ir šitaip jūs tikrai turėtumėte rūpintis Tėvo reikalais, dabar ir nuo šiol, net ir amžinai. Dirbkite tol, kol aš ateisiu. Pareigingai padarykite tai, kas patikėta jums, ir šitokiu būdu jūs tikrai būsite pasiruošę atsiskaityti, kada pašauks mirtis. Ir šitaip gyvenę Tėvo šlovės labui ir šio Sūnaus pasitenkinimui, jūs tikrai su džiaugsmu ir nepaprastai dideliu malonumu įeisite į amžinai trunkančios karalystės amžinąją tarnystę."
( Talentų padalinimas ir jų investavimas, tai mūsų pačių augimas ir panašėjimas į Tėvą. Kiekvienas mes turime savo ritmą ir tempą, savo sampratą ir kelią. Tačiau kiekvienas surandame ir kaip tame kelyje paskleisti meilę ir šviesą. Tik įtikėjus iš visos širdies-sielos ir atsidavus Tėvui visa siela yra ĮMANOMA pati didžiausia investicija, nes tik tada gali nebesipriešinti Tėvo vedimui iš vidaus ir daryti gerus darbus taip ir tokiu mastu, kaip ir yra sumanęs Tėvas, kad tu juos darytum. Kol įtikėjimo stinga, tol panašu, kad talentas yra užkastas po žeme ir jis neneša dvasios vaisių, o tiesiog lieka nepajudintas. Neveikiantis augimo procese. Jeigu jūs, sakykime dalyvaujate mūsų Forume, skaitote įvairias temas, bet neskaitote pačios Urantijos Knygos apreiškimo, neskaitote Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, tai jūs negalėsite suvokti, kaip gi ĮTIKĖTI, O BE ĮTIKĖJIMO, NEGALĖSITE INVESTUOTI TALENTŲ Į DVASIOS VAISIUS SAVO KASDIENIAME GYVENIME, SAVO KASDIENIUOSE DARBUOSE, IR NE TIK JUOSE, BET IR TARNAVIME. Tai iš kur gi bus jūsų ataskaita sugrįžus mūsų Sūnui Kūrėjui vėl pas mus, kad parodytumėte ne vien tik penkis gautus talentus, bet visus dešimt, ir net penkiolika? Bet toks bus jūsų ASMENINIS SPRENDIMAS – ATIDUOTI TIK TIEK, KIEK PATYS GAVOTE. IR TIK TIEK. Dėl to nenustebkite, kad artinantis jūsų išėjimui, kada fizinis jūsų kūnas artės prie savo enbergijos išnaudojimo pabaigos, kad jus apims baimė, net panika, kad jūs nieko gero taip ir nepadarėte, kad jūsų nesuprato niekas, kad jūs likote vienas ir vienišas, ir dabar baisu tos artėjančios tamsos, kad esate niekam nebereikalingas ir užmirštas. Toks buvo jūsų pasirinkimas – užkasti savo gautą vieną talentą. Dėl to net ir jis iš jūsų bus atimtas ir jums nebus suteiktas PRISIKĖLIMAS, NES TAIP IR NEATRADOTE TĖVO, NORS IR BAŽBYČIOJE LANKĖTĖS KASDIEN. NE BAŽNYČIOJE IEŠKOKITE TĖVO, KADA JIS YRA JŪSŲ VIDUJE. O tiems, kurie savo gautus talentus investavo ir nešė dvasinių vaisių gausų derlių, tiems bus dar daugiau pridėta – jie gaus prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą su Tėvu IR TAPDAMI VIENA DVASIOJE. Ir dar daugiau, jie net tiesiogine prasme susilies su Tėvo dvasia, dabar gyvenančia kiekvieno prote, net ir tų prote, kurie neveda dvasinių vaisių. Ir tiesiogine prasme visai amžinybei Tėvo dvasia, Minties Derintojas, ir mirtingojo padovanota Tėvo asmenybė, tas dabartinis aš, sudarys VIENĄ ASMENYBĘ. VISIEMS AMŽIAMS. Ar jūs suvokiate, kiek daug daugiau gausite – PATS TĖVAS SUSILIES SU JUMIS ASMENIŠKAI.)
“ Tiesa yra gyva; Tiesos Dvasia šviesos vaikus visą laiką veda į dvasinės tikrovės ir dieviškosios tarnystės naujas sferas. Tiesa jums yra suteikiama ne tam, kad ją kristalizuotumėte į nusistovėjusias, saugias, ir gerbiamas formas. Pereidamas per jūsų asmeninį patyrimą jūsų tiesos atskleidimas turi būti padidintas tiek, jog naujasis grožis ir realūs dvasiniai laimėjimai bus atskleisti visiems tiems, kurie mato jūsų dvasinius vaisius ir kaip tik dėl šito jie yra vedami į tai, kad šlovintų Tėvą, kuris yra danguje. Tiktai tie ištikimi tarnai, kurie šitokiu būdu auga tiesos pažinimu, ir kurie šituo išsiugdo sugebėjimą dvasines realybes suvokti dieviškai, gali kada nors tikėtis "visiškai patirti savo Viešpaties džiaugsmą." Koks yra apgailėtinas vaizdas
[1918]▼
kada viena po kitos einančios tariamų Jėzaus pasekėjų kartos apie savo globojamą dieviškąją tiesą sako: "Štai čia, Mokytojau, yra toji tiesa, kurią tu mums patikėjai prieš vieną šimtą ar tūkstantį metų. Mes nieko nepraradome; mes ištikimai išsaugojome viską, ką tu mums įdavei; mes neleidome padaryti jokių pakeitimų tame, ko tu mus mokei; štai toji tiesa, kurią tu mums įdavei." Bet toks pasiteisinimas dėl dvasinio tingumo nepateisins neveiklaus tiesos prižiūrėtojo Mokytojo akivaizdoje. Sutinkamai su ta tiesa, kuri yra atiduota į jūsų rankas, tiesos Mokytojas iš tikrųjų pareikalaus ir ataskaitos.
Kitame pasaulyje iš jūsų bus paprašyta atsiskaityti už šito pasaulio dovanas ir jų priežiūrą. Nesvarbu, ar įgimtų gabumų yra mažai ar daug, bet jums bus privalu stoti prieš teisingą ir gailestingą teismą. Jeigu sugebėjimai yra naudojami tiktai savanaudiškiems siekiams ir nė viena mintis nėra skiriama aukštesnei pareigai, kad būtų gauta daugiau dvasios vaisių, kaip jie pasireiškia visą laiką besiplečiančioje žmonių tarnystėje ir garbinant Dievą, tai tokie savanaudiški prižiūrėtojai turi būti pasirengę sulaukti savo sąmoningo pasirinkimo pasekmių.”
( Štai ir šiandien žmonija turi daug įvairių iškreiptų dvasinių knygų, ir jomis vadovaujasi kiekviena religija savo. Tai irgi tas pats užkasamas vienas talentas, kada šiandien yra Urantijos Knyga ir Jėzaus Kristaus apreiškimas - KALBU JUMS VĖL. Šita didesnė šviesa padeda išplėsti TIESOS LAUKĄ IR AKIMIRKĄ, KAD ŽMOGUS VADUOTŲSI IR NEGYVŲ RITUALŲ IR DOGMŲ, IR NEGYVO GYVENIMO, SKIRTO VIEN TIK SAU. Būtent toks gyvenimas veda į tai, kad iš tokio mirtingojo bus atimtas ir tas vienintelis talentas, nes jis buvo visiškai nepanaudotas dėl NEIŠMANYMO, KURTUMO, IR AKLUMO, KADA KITI, LABIAU PAŽENGĘ ŠVIESOS KELIU, AIŠKINO IR RODĖ KELIĄ IR JAM. Tad koks gi išmintingas žmogus šitaip elgtųsi, kada aplinkui tamsa, o jam psiūlomas nuostabus šviesulys, bet jis atstumia jį ir sako: “Aš turiu savo.” Ir toliau klaidžioja tamsoje, kuri yra tolimos praeities iškraipyta tiesos akimirka, perkelta į dabartinį gyvenimą, kuriame ji nieko nebeapšviečia, nes yra kaip užkastas talentas. Nepanaudojamas.
Jūs turite atsiverti TĖVUI, IR TIK JAM, IR NIEKAM NE MAŽIAU. TIK TĖVUI. Nes tik Tėvas vedė Jėzų iš vidaus, kada jis augo, brendo, mokėsi, stebėjo aplinka, gamtą, žmones, kada kilo gyvenimo problemos žuvus jo tėvui Juozapui, kai jam tebuvo keturiolika metų, o Marijai reikėjo auginti net devynis vaikus, iš kurių Jėzus buvo vyriausias, o mažoji Rūtelė dar buvo net negimusi, ji dar buvo nešiojama įsčiose, ir Jėzus rūpinosi tokia gaisia šeimyna Tėvo vedamas iš vidaus, kaip ir jūs esate vedami, kada jis mąstydavo, kada keliavo, tada Tėvas jį vedė iš vidaus į Šviesą ir Tiesą su meile. Dėl to ir Jėzus galėjo mylėti visus vienodai. Ir jūs galėsite tą daryti, jeigu atrasite Tėvą SAVYJE. NE BAŽNYČIOJE. SAVYJE. Štai čia jūsų didesnė šviesa, tik turite tuo PATIKĖTI IR KALBĖTIS SU TĖVU SAVAIS ŽODŽIAIS, KAD JĮ ATRASTUMĖTE SAVYJE. Tik tada pranoksite savo dabartinį aš ir galėsite vesti dvasinius vaisius ir tuo pačiu sugrąžinti Tėvui daug daugiau talentų negu gavote. )
” Ir kokia didele dalimi į visus savanaudiškus mirtinguosius buvo panašus šitas neištikimas tarnas su vienu talentu, nes dėl savojo tingumo tiesiogiai apkaltino savo šeimininką. Kaip žmogus, kada dėl savo kaltės patiria nesėkmę, yra linkęs kaltinti kitus, dažnai tuos, kurie šito nusipelno mažiausia!”
( Ar mūsų Forume nėra tokių aršuolių sielos brolių ar sesių, kurie mato krislą kito akyje, o savojoje nemato rąsto? Kaltina viskuo, ko kiti nedaro, bet jie patys būtent TĄ ir daro. Tai ir yra UŽKASTAS TALENTAS, kuris laidoja jų pačių PRISIKĖLIMĄ. Tačiau toks jų dogmatinis užsispyrimas yra išreiškiamas Tėvo jiems suteikta LAISVA VALIA.)
” Sakė Jėzus tą naktį, kada jie ėjo poilsio: "Jūs iš tiesų esate gavę dosniai; dėl to jūs iš tikrųjų turėtumėte dangaus tiesą dosniai ir atiduoti, ir atiduodant tikrai šitoji tiesa dauginsis ir skleis gelbstinčio gailestingumo augančią šviesą, net ir taip, kaip ir jūs padedate jai."
( Ar mes atiduodame DOSNIAI, KĄ GAUNAME IŠ TĖVO, IŠ URANTJIOS KNYGOS, iš Jėzaus Kristaus - KALBU JUMS VĖL - IŠ MŪSŲ FORUMO, AR MES INVESTUOJAME TALENTUS KASDIEN? Spręskite kiekvienas pagal savo TARNYSTĘ IR RYŠĮ SU TĖVU.)
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-11-13 15:33:12
Komentarai
Šventame Rašte , tuometinėje žydų valstybėje , talentais buvo vadinamas stambus piniginis vienetas , pav. kaip caro ausinis rublis. Taigi tiems tarnams buvo padalinti ausiniai pinigai , vienam penki auksiniai , kitam du auksiniai , trečiam vienas auksinis. Čia Jėzus Kristus savo mokiniams išvedė parabolę panaudojant to meto cirkuliuojantį piniginį vienetą talentą . JIS savo mokymu su šia parabole parodė , kad dvasinius turtus Dievo Tėvo garbei ir šlovei , žmogus gali dauginami panašiu būdu kaip ir pinigus . Gali juos investuoti , o gali ir sukišti tik į kojinę . Jeigu užkasi pinigus žemėje , jie neduos jokios naudos ne tik tau , bet ir kitiems žmonėms , kurie yra įtraukiami į turto plitimą . Lygiai tas pat vyksta ir dvasiniame lygmenyje , čia dvasiniai turtai tik tada daugėja , kai tu juos daliniesi su savo artimaisiais ir broliais , o kartais net ir su savo priešais , pritraukdamas juos ir paversdamas draugais . Ir gerbiamas Algimantas rašydamas šią tema turėjo omenį , iš evangėlijos apie pinigų padauginimą , kaip parabolę , panaudojant ją dėl aiškesnio dvasinio turto suradimo savyje ir padauginimo tarp savo brolių .
Petras
2007-11-20 20:20:55
Gerai, gražus vaizdas, Gilė. Ačiū.
Dabar supratau, kad kalba eina ne apie bet kokius talentus, o būtent dvasinius talentus. Ir man, atvirai pasakysiu, tai naujovė. Manau, man naudinga būtų sužinoti apie juos daugiau. Gal net ne tik man - juk gali būti, kad ne aš vienas toks tamsuolis, gal ir atsirastų daugiau skaitytojų, kurie nėra girdėję apie dvasinius talentus.
Todėl tikiuosi iš tavęs šiokios tokios informacijos apie man nežinomą, ir, galbūt, labai svarbų reiškinį mano dvasinio pasaulio supratimo praplėtimui.
Aidas
2007-11-20 17:08:20
Talentų aiškinimas SAVĘS dvasinio suvokimo prasme prisipažinsiu, man irgi naujiena. Iki šiol maniau, kad visi talentai turėtų būti skirti kažkam kitam, kokios srities jie bebūtų (dvasinės, kūrybinės ir t.t.). Maniau kad talentas, kuris pasiliekamas tik sau, yra užkastas, o panaudojamas kitų labui - tai reiškia apyvartoje. O visi dividendai nuo talentų yra Dievo, ir jam turėtų būti grąžinami, sau nepasiliekant. Tai klasikinė schema.
Tačiau pagal Algimanto / Gilės dėstymą talentas (grubiai sakant) - tai tik gilesnis savęs kaip dvasinės būtybės suvokimas (talentingiems žmonėms puikybė nesvetima, tačiau nežinojau, kad šitiek, kad talento esmė susiveda į talentų turėtojo asmenį). Kuo labiau save suvoki kaip aukštesnę dvasinę būtybę, tuo vadinasi esi labiau talentais apdovanotas. Betgi tie talentai anot Algimanto niekam kitam neinvestuojami, tačiau tik paties savęs dvasinio supratimo tobulinimui (UK skaitymas ir panašūs dalykai laikomi investavimu). Keistas supratimas. Tarsi smuikininkas grodamas tik sau ir galvodamas koks jis talentingas smuikininkas, skleistų savo talentą. Pagal klasikinę schemą - tai yra talentų užkasimas, pagal jūsiškę - investavimas.
Jonas
2007-11-20 18:34:23
Aš nesu ta, kuri gali skelbti nuosprendį, skirtumai tikrai nėra labai dideli. Tai, žinoma, kad žmogus gyvena materialiame kūne, bet dėl sekančio gyvenimo galimi keli variantai, bet apie tai vėliau. Galima gal jau kalbėti apie talentus. Jeigu žmogus atpažįsta save kaip dvasinę butybę, gyvenančią čia žemėje, slopinančioje aplinkoje (maišto paskmės) ir rūpinasi tik savo ir savo šeimos narių dvasine gerove, augimu – jis nieko nepadaugina, tik atstato tai ką aplinka buvo nuslopinusi. Tai žmogus, kuris rūpinasi tik savimi ir savo asmeniniu vienybės su Dievu ryšiu. Jei žmogus, save suvokęs kaip dvasinę butybę suvokia, kad aplink jį daugybė kitų dvasinių butybių (gal dar nesuvokiančių to) ir jaučia visos žmonijos, visos kūrinijos, įvairiausių lygių, formų, vienybę kaip nedalomą ir vientisą, suvokiantis, kad tai ką jis daro yra svarbu visai kūrinijai – nes ji vientisas ir gyvas Tėvo kūnas (mes gi esame mažyčiai jo nariai). Tačiau kaip ir kiekvieno kūno kiekvienas narys turi į bendrą visumą įsijungti harmoningai ir veikti savo ir visų gerovei. Toks žmogus savo dvasinius talentus padaugina – ir jam bus dar pridėta, nes jis tarnauja visiems.
Gilė
2007-11-20 14:48:56
Supaprastintai dėl džiūgavimo man matosi taip. Jeigu diaugiesi, kad darbu ar žodžiu gali padėti kitam žmogui, jeigu džiaugsmas kyla iš supratimo, kad jam nuo to bus geriau - manau, viskas yra daroma su meile, su Dievo palaiminimu, keliai į Tėvą neblokuojami, o atvirkščiai - valomi ir platinami. O jeigu džiaugsmas apima nuo to, kad padėdamas kitam, keli savo dvasinį lygį, kad tavo darbai tave tobulina, tuomet lieka tik meilės skleidimas sau. Ar tokios meilės mus moko Dievas? Manau, kad ne, kad tikrai kažkas tokiu atvėju blokuojasi.
Aidas
2007-11-20 12:13:28
galbūt pati išgyvenu dilemą.. kiek save pamiršti... taip, kad mano ego...nesipriešintų su Dievo Tėvo valia ir Meile..
juk knygoje sakoma, kad jeigu tik pradedame džiaugtis, džiūgauti dėl daromo gero darbo.. mūsų skleidžiama meilė užsiblokuoja??...?
Julija
2007-11-20 11:51:05
rašau bendrai.. bet tai yra asmeniniai išgyvenimai ir suvokimai:
... manau kiekvienam svarbu pribusti... ir suprasti kaip mes augame..
augame tik tai ką darome darydami iš širdies... ir nebijodami.. nestabdydami .. pasitikėdami.. Dievo Tėvo Meile ir Šviesa... kiekvienas vertas augti..
kartais kasdienėje kalboje.. žmonės bijo kalbėti apie Dievą... ir tik nedaugelis... iš tiesų noriai ir nuoširdžiai įsileidžia šį vardą į savo kasdienį gyvenimą...
tik jeigu žmonės bijo... galbūt savo talento dovanojimas kitiems.. tai taip pat šviesi mintis.. palinkėjimas palaiminimas...?
kartais būna labai paprasta... o kartais sunku surasti žodį, atlikti veiksmą.. kuris pasiektų kito žmogaus širdį... jo sąmonę... ir taip pat skatintų jo augimą...
žmogus juk taip pat jaučia kiek kitas žmogus nori ir gali priimti...
Julija
2007-11-20 11:47:40
Žinoma, miela Gilė, aš irgi teigiu, jog žmogus pašauktas gyventi amžinai (tikrai man kiek keista ir nejauku, jog manai, kad esu įsitikinęs priešingai).
Ir jeigu tau įdomūs mano kiti įsitikinimai, galėčiau daugiau pasakyti, bet tuomet jau pamatytum, kad vietomis mūsų požiūriai skiriasi.
Pavyzdžiui, teigi "Aidai, žmogus žemiškame kūne yra tik laikinai – taip?". Ir taip, ir ne. Aš pasakyčiau, kad TOKIAME kūne, koks jis YRA DABAR - taip. Bet žmogus ateityje gyvens kitokiame kūne.
Gal tokie mūsų požiūrių nesutapimai yra smulkmena, nežinau, spręsk pati. Bet kai prieiname prie tavo teiginio "Dvasioje atgimęs – save atpažinęs kaip dvasinę būtybę", čia jau matau didesnį mūsų įsitikinimų skirtumą. Nes aš teigiu, jog žmogus yra vienu metu ir dvasinė būtybė ir kūniška. Noriu ypač pažymėti, jog žmogaus esminis skirtumas nuo grynai dvasinių kūrinių yra tas, kad žmogus pagal Dievo sumanymą gyveną ir gyvens kūne. Tai išskirtinis, jeigu nori, žmogaus bruožas. Dar kartą priminsiu - toks kūnas, kokį mes matome ir suprantame dabar, bus perkeistas į kitokį, tobulesnį, gal galima sakyti, labiau atitinkantį pasikeitusio žmogaus vidinį turinį.
Todėl kai sakai "žmogus – dvasinė būtybė ir jo gyvenimas čia žemėje nesibaigia", aš, atleisk, negaliu nepraplėsti tavo minties, ir nepasakyti, jog išsakei tik dalį tiesos šiuo atvėju, o kita dalis būtų tokia: žmogus dar ir kūniška būtybė, todėl, kai Dievas perkeis materiją į, taip sakant, aukštesnį lygį, žmogus tęs savo gyvenimą toj pačioj žemėj (o sykiu jau ir nevisai toj pačioj), tame pačiame kūne (sykiu ir ne tokiame pačiame).
Na, o dabar nekantrauju sulaukti tavo "verdikto" - ar turėdami tokius įsitikinimų skirtumus gaime pratęsti pokalbį apie talentus?
Aidas
2007-11-20 11:36:04
Aidai, žmogus žemiškame kūne yra tik laikinai – taip? O kas po to? Žmogus miršta? Toli gražu ne visi. Dvasioje atgimęs – save atpažinęs kaip dvasinę būtybę ir atstatęs dvasinius tiesioginius santykius su Dievu – tampa jo vaiku Dvasioje (tikrojoje formoje). Mums tai dažnai sunku suprasti ir labai daug kam. Ar esi girdėjęs apie atgimimą dvasioje, net biblijoje apie tai kalba apaštalas Paulius. Įsigilink į nuolatinį Algimanto raginimą įtikėti – ką tai reiškia? Bet norėčiau, kad tai darydamas susikauptum giliai savyje, įsiklausydamas į savo širdį (vidinį balsą), leisk jam pasireikšti.
Aš ir toliau teigiu, kad mirties kaip po tokios nėra – yra pasikeitimas į kitą būvį, aukštesnį visais atžvilgiais. Apie tai daug rašoma, bet tai aš esu patyrusi pati, esu buvusi klinikinėje mirtyje ir labai gerai prisimenu visas detales ir pojūčius. Žmogus pakylą į šviesos pasaulį jau be savo materialaus kūno, bet su savo sąmone ir ten jaučiasi kaip namuose, kur yra nepaprastai mylimas ir laikiamas. Todėl drąsiai liudiju, kad žmogus – dvasinė būtybė ir jo gyvenimas čia žemėje nesibaigia.
Gilė
2007-11-20 10:36:29
Manau kad kiekvienas mes turime kokią nors dovaną, kokį nors talentą. Kiekvienas iš mūsų turi skirtingų savybių, kuriomis gali remtis stengdamasis pakeisti pasaulį geresne linkme. Vieni iš mūsų galbūt turi bendravimo sugebėjimą, sugeba pajusti, suprasti kitą žmogų, kiti gal būt turi teisingumo jausmą ar drąsos, trečias galbūt ramus ir išmintingas, ketvirtas gal priešingai - yra staigus ir turi pvz organizacinių sugebėjimų. Manau kad visi esame gavę kokį nors talentą, kiti net ir ne vieną, ir mes turėtume remdamiesi savo talentais stengtis vykdyti Dievo valią, paklausti savęs ko Dievas norėtų, kaip mes galėtume padėti šalia esančiam, ir ką galėtume pakeisti į gerą nors truputėlį. Šiam tikslui manau mes ir turėtume naudoti savo talentus, Dievo mums duotas dovanas.
Valdas
2007-11-19 21:49:15
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]