Forumas: temos peržiūra
Iš Tėvo mes gavome talentus, kaip juos investuojame?
Šitas Jėzaus perteiktas mokymas yra labai svarbus ir šiandienos pasauliui, Urantijai.
Jis vyko likus mažiau kaip trims paroms iki Jėzaus nukryžiavimo. Tai buvo paskutiniosios savaitės, jam esant Urantijoje žmogiškuoju pavidalu, antradienio vėlų vakarą.
Kad jums būtų lengviau suvokti Jėzaus mokymo gelmę, savo mintis jums pateiksiu skliaustuose.
3. VĖLESNĖ DISKUSIJA STOVYKLOJE ( p. 1916 )
Kada jie susėdo prie laužo, maždaug dvidešimt jų, tada Tomas paklausė: "Kadangi tu turi sugrįžti tam, jog užbaigtum karalystės darbą, tai koks turėtų būti mūsų požiūris į Tėvo reikalą tuo metu, kai tavęs nebus?" Kada Jėzus apžvelgė juos prie laužo, tada jis atsakė:
"Ir net tu, Tomai, nesuvoki, ką aš esu sakęs. Argi aš visą šitą laiką jūsų nemokiau, kad jūsų ryšys su karalyste yra dvasinis ir individualus, visiškai asmeninio patyrimo reikalas dvasioje, įtikėjimo dėka suvokiant, kad tu esi Dievo sūnus? Ką gi aš daugiau pasakysiu?”
( Jėzus su savo apaštalais praleido drauge beveik ketverius metus, mokė juos, gyveno drauge su jais, nuolat atsakinėjo į jų klausimus, ir vis tiek jie nesuprato jo mokymo DVASINIO TURINIO. Dėl to Jėzui dar kartą pasakyti, ką nors kitiap, negu jis daug kartų jiems buvo aiškinęs buvo neįmanoma. Kaip ir jums neįmanoma pasakyti daugiau, negu tik tai, kad dangaus karalystė, tai yra ŽMOGAUS PATYRIMAS savo paties viduje, kad jis ATRADO TĖVĄ SAVYJE IR JIS JAU PATIRIA SŪNYSTĖS AR DUKTERYSTĖS SU TĖVU GYVĄ RYŠĮ. Taip iki šiol žmogus buvęs NAŠLAITIS, ESANT Tėvui net jo paties VIDUJE, jis tik intelektualiai buvo skaitęs, girdėjęs, bet NEPATYRĘS, KĄ REIŠKIA BŪTI TĖVO SŪNUMI AR DUKRA. O Tėvo atradimas ir suteikia tokį PATYRIMĄ. Būtent dėl to ir apaštalai, kaip ir šiuo atveju Tomas, klausė Jėzaus, ką gi jie turės skelbti ir mokyti, kada jo nebebus ŠALIA, kai jie patys sūnystės su Tėvu ryšio nežino savuoju PATYRIMU, dėl to jų protas nesupranta, apie ką reikės kalbėti, kada Mokytojo nebebus šalia, kuris visą laiką juos iš išorės nukreipdavo.)
“Nacijų nuopolis, imperijų žlugimas, netikinčiųjų žydų sunaikinimas, amžiaus pabaiga, net ir šio pasaulio pabaiga, ką gi šitie dalykai turi bendro su tuo, kuris tiki šita evangelija ir kuris savajį gyvenimą yra paslėpęs amžinosios karalystės garantijoje? Jūs tie, kurie esate Dievą pažįstantys ir tikintys į evangeliją, jau tvirtai tikite į amžinąjį gyvenimą. Kadangi jūsų gyvenimas buvo gyvenamas dvasioje ir Tėvo labui, tai jums niekas negali sukelti rimto nerimo. Karalystės statytojų, dangiškųjų pasaulių akredituotų piliečių, neturi trikdyti laikini sukrėtimai arba kelti nerimo žemiškieji kataklizmai. Kokią tai turi reikšmę jums tiems, kurie tikite šita karalystės evangelija, jeigu nacijos žlunga, amžius pasibaigia, ar visi matomi dalykai griūna, kadangi jūs žinote, kad jūsų gyvybė yra šio Sūnaus dovana, ir kad ji yra amžinai saugi Tėve? Nugyvenę žemiškąjį gyvenimą tikėdami ir davę dvasios vaisių kaip kupino meilės tarnavimo savo bičiuliams teisumą, jūs galite drąsiai laukti kito žingsnio amžinojoje karjeroje su tokiu pačiu įtikėjimu į išlikimą, kuris jus pernešė per pirmąjį ir žemiškąjį jaudinantį patyrimą sūnystėje su Dievu.”
( Kada žmogus GIMSTA iš DVASIOS, KADA IMA PATIRTI TĖVĄ, ATRASTĄ SAVO VIDUJE, tada Jėzaus žodžiai jam tampa savastimi – niekas nebebaugina, nei nacijų žlugimas, nei epochų keitimasis, nei civilizacijų išnykimas, nei ugnikalniai, cunamių nušluojami miestai, žemės drebėjimai, pasiglemžiantys tūkstančius gyvybių. Visa tai yra tiesiog smulkmeniškas gamtos uodo caktelėjimas į Urantijos “odą”-plutą palyginus su gilumine ir galinga ramybe ir palaima skleidžiama iš vidaus Tėvo sūnui ar dukrai. Kol tokio artimio ryšio su Tėvu mirtingasis neturi, tol tokios katastrofos jam kelia siaubą, nes ir savo artimųjų mirtis neša sielvartą.
Tuo tarpu Tėvo vaikas ŽINO, KAD TIK KŪNAS GALI IŠNYKTI, O JO ĮTIKĖJIMAS Į TĖVĄ GARANTUOJA NE TIK PRISIKĖLIMĄ, BET IR AMŽINĄ GYVENIMĄ TĖVO DANGIŠKOJOJE ŠEIMOJE, KURI JAM JAU ŠIANDIEN YRA JAUČIAMA, ATRADUS TĖVĄ SAVYJE. Ir dėl to toks žmogus gyvena ne tik TEISINGĄ, BET IR TEISŲ GYVENIMĄ KASDIEN TĖVO MEILĖJE IR ŠVIESOJE. Ir visiškai nebebijodamas nei dėl savo ateities, savo artimųjų, žmonijos. Tačiau jis gyvena aktyviai skleisdamas Tėvo ŠVIESĄ IR MEILĘ VISIEMS. TOKS YRA JO TROŠKIMAS – TARNAUTI TĖVO ŠEIMAI IŠ MEILĖS JAM IR ŠEIMAI. NET JEIGU REIKĖTŲ DĖL TO IR PAAUKOTI SAVO ŽEMIŠKĄJĄ ŠEIMĄ )
"Kiekviena tikinčiųjų karta savo darbą turėtų tęsti, atsižvelgdama į galimą Žmogaus Sūnaus sugrįžimą, lygiai taip, kaip ir kiekvienas atskiras tikintysis savo gyvenimo darbą toliau atlieka, atsižvelgdamas į neišvengiamą ir nuolat gresiančią natūralią mirtį. Kada kartą įtikėjimo dėka save sukuriate kaip Dievo sūnų, tada daugiau niekas nebėra svarbu, kiek tai yra susiję su išlikimo garantija. Bet nepadarykite klaidos! šitas išlikimo įtikėjimas yra gyvas įtikėjimas, ir jis vis didesniu laipsniu pademonstruos tos dieviškosios dvasios, kuri jį iš pradžių įkvėpė žmogaus širdyje, vaisius. Tai, kad jūs kartą priėmėte sūnystę dieviškojoje karalystėje, jūsų neišgelbės, jeigu jūs sąmoningai ir atkakliai atmesite tas tiesas, kurios yra susijusios su Dievo sūnų materialiame kūne vis gausesnių dvasinių vaisių vedimu. Jūs tie, kurie buvote su manimi rūpinantis Tėvo reikalais žemėje, galite net ir dabar karalystę apleisti, jeigu matote, kad Tėvo tarnystės žmonijai kelias jums nepatinka.
( Visi miritngieji turi žinoti, kad Tėvo Sūnus sugrįš, ir paklaus, kaip gi buvo vienos ar kitos kartos perduodami dvasiniai vaisiai kitoms kartoms, ar viena karta paliko didesnę šviesą negu pati buvo gavusi iš ankstesnės kartos. Ir nesvarbu, kad kiekvIenas dirba savo darbą kokioje nors konkrečioje sferoje, bet jo darbo kokybė ir nuostatos turi būti tokios, kad jis darbuojasi VISŲ LABUI, IR SAVO UŽDIRBTU VAISIUMI TAIP PAT PASIDALINA IR SU KITAIS, O NE TIK PATS SAU VIENAS PASIIMA VISKĄ. Net ir materialų atlyginimą. Ir tokį požiūrį formuoja ĮITKĖJIMAS Į TĖVĄ, KAIP VISOS ŠEIMOS VIENĄ IR VISŲ TĖVĄ. Ir dėl to tokiam įtikėjusiam nuostabu vestI vis gausesnius dvasinius vaisius kasdieniame gyvenime vusų labui, visų gerovei, net ir taip, kaip tą darė Jėzus, kaip tą daro TĖVAS. Tačiau visa šitoji gyvensena yra ne iš PAREIGOS, bet ir MEILĖS IR TĖVUI, IR VISIEMS, IR KIEKVIENAM ATSKIRAI. Bet visiems VIENODAI. TAIP, KAIP VIENODAI MUS MYLI TĖVAS. )
"Kaip individai, ir kaip tikinčiųjų karta, išgirskite mane, kada aš pasakosiu parabolę: Gyveno toks didis žmogus, kuris, prieš išvykdamas į ilgą kelionę į kitą šalį, pasikvietė savo visus patikimus tarnus ir atidavė į jų rankas visus savo turtus. Vienam jis davė penkis talentus, kitam davė du, o dar kitam davė vieną. Ir šitaip jis pasielgė su visa garbingų prievaizdų grupe, kiekvienam jis savo turto patikėjo sutinkamai su jų individualiais sugebėjimais; ir tada jis išvyko į tą kelionę. Kada jų šeimininkas išvyko, tada jo tarnai ėmė dirbti, kad iš jiems patikėto turto gautų pelno. Tuoj pat tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, juos investavo, ir labai greitai gavo kitų penkių talentų pelną. Panašiu būdu tas, kuris buvo gavęs du talentus, netrukus gavo dar du. Ir taip visi tie tarnai iš tiesų gavo pelno savo šeimininkui,
[1917]▼
išskyrus tiktai tą vieną, kuris gavo vienintelį talentą. Jis nuėjo pats sau vienas atskirai ir žemėje iškasė duobę, kurioje savo pono pinigą paslėpė. Netrukus tų tarnų šeimininkas netikėtai sugrįžo ir pasišaukė savo prievaizdus ataskaitai. Ir kada jie visi buvo sukviesti prieš savo šeimininką, tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, išėjo į priekį su tais pinigais, kurie buvo jam patikėti, ir atnešė penkis papildomus talentus, sakydamas: 'Šeimininke, tu man davei penkis talentus, kad investuočiau, ir man džiugu atiduoti kitus pemkis talentus kaip mano pelną.’ Ir tada jo šeimininkas jam tarė: 'Gerai padaryta, geras ir ištikimas tarne, tu buvai ištikimas dėl daugelio dalykų; dabar aš tave paskirsiu prievaizdu, kuris prižiūrės daug ką; dabar pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tuomet tas, kuris buvo gavęs du talentus, išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, tu į mano rankas įdavei du talentus; žiūrėk, aš uždirbau šiuos kitus du talentus.' Ir tada jo ponas jam tarė: 'Gerai padaryta, esi geras ir ištikimas prievaizdas; tu irgi buvai ištikimas dėl daugelio dalykų, ir aš tikrai tave paskirsiu, kad prižiūrėtum daug ką; pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tada atsiskaityti išėjo tas, kuriam buvo duotas tas vienas talentas. Šitas tarnas išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, aš pažinau tave ir suvokiau, jog tu esi gudrus vyras tuo, kad tikėjaisi pelno ten, kur tu asmeniškai nedirbai; dėl to aš tikrai bijojau rizikuoti bet kokia dalimi to, kas buvo patikėta man. Aš tavąjį talentą saugiai paslėpiau žemėje; štai jis; dabar tu turi tai, kas priklauso tau.' Bet jo ponas atsakė: 'Tu esi nerangus ir tingus prievaizdas. Savo paties žodžiais tu prisipažįsti, jog žinojai, kad aš pareikalausiu iš tavęs ataskaitos su protingu pelnu, tokios, kokią šiandien pateikė tavo uolūs bičiuliai tarnai. Žinodamas tai, tu turėjai, dėl to, mano pinigus bent jau atiduoti į bankininkų rankas, jog man sugrįžus, galėčiau gauti savo paties pinigus su palūkanomis.' Ir tada vyriausiajam prievaizdui šitas šeimininkas tarė: "Atimkite šitą vieną talentą iš šito tarno, kuris pelno negavo, ir atiduokite jį tam, kuris turi dešimt talentų.'
"Kiekvienam, kuris turi, tikrai bus duota daugiau, ir tas tikrai turės su kaupu; bet iš to, kuris neturi, net ir tai, ką jis turi, tikrai bus atimta. Jūs negalite stovėti sustingę amžinosios karalystės reikaluose. Manasis Tėvas reikalauja, kad visi jo vaikai augtų gailestingumu ir tiesos pažinimu. Jūs tie, kurie žinote šitas tiesas, turite duoti daugiau dvasios vaisių ir demonstruoti augantį atsidavimą nesavanaudiškam tarnavimui savo bičiuliams tarnams. Ir prisiminkite, jog tiek, kiek jūs tarnaujate mažiausiajam iš mano sielos brolių, tiek jūs šitaip tarnaujate man.
"Ir šitaip jūs tikrai turėtumėte rūpintis Tėvo reikalais, dabar ir nuo šiol, net ir amžinai. Dirbkite tol, kol aš ateisiu. Pareigingai padarykite tai, kas patikėta jums, ir šitokiu būdu jūs tikrai būsite pasiruošę atsiskaityti, kada pašauks mirtis. Ir šitaip gyvenę Tėvo šlovės labui ir šio Sūnaus pasitenkinimui, jūs tikrai su džiaugsmu ir nepaprastai dideliu malonumu įeisite į amžinai trunkančios karalystės amžinąją tarnystę."
( Talentų padalinimas ir jų investavimas, tai mūsų pačių augimas ir panašėjimas į Tėvą. Kiekvienas mes turime savo ritmą ir tempą, savo sampratą ir kelią. Tačiau kiekvienas surandame ir kaip tame kelyje paskleisti meilę ir šviesą. Tik įtikėjus iš visos širdies-sielos ir atsidavus Tėvui visa siela yra ĮMANOMA pati didžiausia investicija, nes tik tada gali nebesipriešinti Tėvo vedimui iš vidaus ir daryti gerus darbus taip ir tokiu mastu, kaip ir yra sumanęs Tėvas, kad tu juos darytum. Kol įtikėjimo stinga, tol panašu, kad talentas yra užkastas po žeme ir jis neneša dvasios vaisių, o tiesiog lieka nepajudintas. Neveikiantis augimo procese. Jeigu jūs, sakykime dalyvaujate mūsų Forume, skaitote įvairias temas, bet neskaitote pačios Urantijos Knygos apreiškimo, neskaitote Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, tai jūs negalėsite suvokti, kaip gi ĮTIKĖTI, O BE ĮTIKĖJIMO, NEGALĖSITE INVESTUOTI TALENTŲ Į DVASIOS VAISIUS SAVO KASDIENIAME GYVENIME, SAVO KASDIENIUOSE DARBUOSE, IR NE TIK JUOSE, BET IR TARNAVIME. Tai iš kur gi bus jūsų ataskaita sugrįžus mūsų Sūnui Kūrėjui vėl pas mus, kad parodytumėte ne vien tik penkis gautus talentus, bet visus dešimt, ir net penkiolika? Bet toks bus jūsų ASMENINIS SPRENDIMAS – ATIDUOTI TIK TIEK, KIEK PATYS GAVOTE. IR TIK TIEK. Dėl to nenustebkite, kad artinantis jūsų išėjimui, kada fizinis jūsų kūnas artės prie savo enbergijos išnaudojimo pabaigos, kad jus apims baimė, net panika, kad jūs nieko gero taip ir nepadarėte, kad jūsų nesuprato niekas, kad jūs likote vienas ir vienišas, ir dabar baisu tos artėjančios tamsos, kad esate niekam nebereikalingas ir užmirštas. Toks buvo jūsų pasirinkimas – užkasti savo gautą vieną talentą. Dėl to net ir jis iš jūsų bus atimtas ir jums nebus suteiktas PRISIKĖLIMAS, NES TAIP IR NEATRADOTE TĖVO, NORS IR BAŽBYČIOJE LANKĖTĖS KASDIEN. NE BAŽNYČIOJE IEŠKOKITE TĖVO, KADA JIS YRA JŪSŲ VIDUJE. O tiems, kurie savo gautus talentus investavo ir nešė dvasinių vaisių gausų derlių, tiems bus dar daugiau pridėta – jie gaus prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą su Tėvu IR TAPDAMI VIENA DVASIOJE. Ir dar daugiau, jie net tiesiogine prasme susilies su Tėvo dvasia, dabar gyvenančia kiekvieno prote, net ir tų prote, kurie neveda dvasinių vaisių. Ir tiesiogine prasme visai amžinybei Tėvo dvasia, Minties Derintojas, ir mirtingojo padovanota Tėvo asmenybė, tas dabartinis aš, sudarys VIENĄ ASMENYBĘ. VISIEMS AMŽIAMS. Ar jūs suvokiate, kiek daug daugiau gausite – PATS TĖVAS SUSILIES SU JUMIS ASMENIŠKAI.)
“ Tiesa yra gyva; Tiesos Dvasia šviesos vaikus visą laiką veda į dvasinės tikrovės ir dieviškosios tarnystės naujas sferas. Tiesa jums yra suteikiama ne tam, kad ją kristalizuotumėte į nusistovėjusias, saugias, ir gerbiamas formas. Pereidamas per jūsų asmeninį patyrimą jūsų tiesos atskleidimas turi būti padidintas tiek, jog naujasis grožis ir realūs dvasiniai laimėjimai bus atskleisti visiems tiems, kurie mato jūsų dvasinius vaisius ir kaip tik dėl šito jie yra vedami į tai, kad šlovintų Tėvą, kuris yra danguje. Tiktai tie ištikimi tarnai, kurie šitokiu būdu auga tiesos pažinimu, ir kurie šituo išsiugdo sugebėjimą dvasines realybes suvokti dieviškai, gali kada nors tikėtis "visiškai patirti savo Viešpaties džiaugsmą." Koks yra apgailėtinas vaizdas
[1918]▼
kada viena po kitos einančios tariamų Jėzaus pasekėjų kartos apie savo globojamą dieviškąją tiesą sako: "Štai čia, Mokytojau, yra toji tiesa, kurią tu mums patikėjai prieš vieną šimtą ar tūkstantį metų. Mes nieko nepraradome; mes ištikimai išsaugojome viską, ką tu mums įdavei; mes neleidome padaryti jokių pakeitimų tame, ko tu mus mokei; štai toji tiesa, kurią tu mums įdavei." Bet toks pasiteisinimas dėl dvasinio tingumo nepateisins neveiklaus tiesos prižiūrėtojo Mokytojo akivaizdoje. Sutinkamai su ta tiesa, kuri yra atiduota į jūsų rankas, tiesos Mokytojas iš tikrųjų pareikalaus ir ataskaitos.
Kitame pasaulyje iš jūsų bus paprašyta atsiskaityti už šito pasaulio dovanas ir jų priežiūrą. Nesvarbu, ar įgimtų gabumų yra mažai ar daug, bet jums bus privalu stoti prieš teisingą ir gailestingą teismą. Jeigu sugebėjimai yra naudojami tiktai savanaudiškiems siekiams ir nė viena mintis nėra skiriama aukštesnei pareigai, kad būtų gauta daugiau dvasios vaisių, kaip jie pasireiškia visą laiką besiplečiančioje žmonių tarnystėje ir garbinant Dievą, tai tokie savanaudiški prižiūrėtojai turi būti pasirengę sulaukti savo sąmoningo pasirinkimo pasekmių.”
( Štai ir šiandien žmonija turi daug įvairių iškreiptų dvasinių knygų, ir jomis vadovaujasi kiekviena religija savo. Tai irgi tas pats užkasamas vienas talentas, kada šiandien yra Urantijos Knyga ir Jėzaus Kristaus apreiškimas - KALBU JUMS VĖL. Šita didesnė šviesa padeda išplėsti TIESOS LAUKĄ IR AKIMIRKĄ, KAD ŽMOGUS VADUOTŲSI IR NEGYVŲ RITUALŲ IR DOGMŲ, IR NEGYVO GYVENIMO, SKIRTO VIEN TIK SAU. Būtent toks gyvenimas veda į tai, kad iš tokio mirtingojo bus atimtas ir tas vienintelis talentas, nes jis buvo visiškai nepanaudotas dėl NEIŠMANYMO, KURTUMO, IR AKLUMO, KADA KITI, LABIAU PAŽENGĘ ŠVIESOS KELIU, AIŠKINO IR RODĖ KELIĄ IR JAM. Tad koks gi išmintingas žmogus šitaip elgtųsi, kada aplinkui tamsa, o jam psiūlomas nuostabus šviesulys, bet jis atstumia jį ir sako: “Aš turiu savo.” Ir toliau klaidžioja tamsoje, kuri yra tolimos praeities iškraipyta tiesos akimirka, perkelta į dabartinį gyvenimą, kuriame ji nieko nebeapšviečia, nes yra kaip užkastas talentas. Nepanaudojamas.
Jūs turite atsiverti TĖVUI, IR TIK JAM, IR NIEKAM NE MAŽIAU. TIK TĖVUI. Nes tik Tėvas vedė Jėzų iš vidaus, kada jis augo, brendo, mokėsi, stebėjo aplinka, gamtą, žmones, kada kilo gyvenimo problemos žuvus jo tėvui Juozapui, kai jam tebuvo keturiolika metų, o Marijai reikėjo auginti net devynis vaikus, iš kurių Jėzus buvo vyriausias, o mažoji Rūtelė dar buvo net negimusi, ji dar buvo nešiojama įsčiose, ir Jėzus rūpinosi tokia gaisia šeimyna Tėvo vedamas iš vidaus, kaip ir jūs esate vedami, kada jis mąstydavo, kada keliavo, tada Tėvas jį vedė iš vidaus į Šviesą ir Tiesą su meile. Dėl to ir Jėzus galėjo mylėti visus vienodai. Ir jūs galėsite tą daryti, jeigu atrasite Tėvą SAVYJE. NE BAŽNYČIOJE. SAVYJE. Štai čia jūsų didesnė šviesa, tik turite tuo PATIKĖTI IR KALBĖTIS SU TĖVU SAVAIS ŽODŽIAIS, KAD JĮ ATRASTUMĖTE SAVYJE. Tik tada pranoksite savo dabartinį aš ir galėsite vesti dvasinius vaisius ir tuo pačiu sugrąžinti Tėvui daug daugiau talentų negu gavote. )
” Ir kokia didele dalimi į visus savanaudiškus mirtinguosius buvo panašus šitas neištikimas tarnas su vienu talentu, nes dėl savojo tingumo tiesiogiai apkaltino savo šeimininką. Kaip žmogus, kada dėl savo kaltės patiria nesėkmę, yra linkęs kaltinti kitus, dažnai tuos, kurie šito nusipelno mažiausia!”
( Ar mūsų Forume nėra tokių aršuolių sielos brolių ar sesių, kurie mato krislą kito akyje, o savojoje nemato rąsto? Kaltina viskuo, ko kiti nedaro, bet jie patys būtent TĄ ir daro. Tai ir yra UŽKASTAS TALENTAS, kuris laidoja jų pačių PRISIKĖLIMĄ. Tačiau toks jų dogmatinis užsispyrimas yra išreiškiamas Tėvo jiems suteikta LAISVA VALIA.)
” Sakė Jėzus tą naktį, kada jie ėjo poilsio: "Jūs iš tiesų esate gavę dosniai; dėl to jūs iš tikrųjų turėtumėte dangaus tiesą dosniai ir atiduoti, ir atiduodant tikrai šitoji tiesa dauginsis ir skleis gelbstinčio gailestingumo augančią šviesą, net ir taip, kaip ir jūs padedate jai."
( Ar mes atiduodame DOSNIAI, KĄ GAUNAME IŠ TĖVO, IŠ URANTJIOS KNYGOS, iš Jėzaus Kristaus - KALBU JUMS VĖL - IŠ MŪSŲ FORUMO, AR MES INVESTUOJAME TALENTUS KASDIEN? Spręskite kiekvienas pagal savo TARNYSTĘ IR RYŠĮ SU TĖVU.)
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-11-13 15:33:12
Komentarai
tuomet kas juodviems iš mano pusės neaišku?...juk rodos aiskiai pasakiau:dievas kursto sielas slaptoje
dievas slepinius pazista
as visai nekaltas
ir man viskas aisku ir skaniai kvepia
Nakviša
2007-11-16 22:45:17
Mielieji, aš jus dar kartą kviečiu nustoti KALBĖTI NE Į TEMĄ.
Jeigu norite šiaip PLEPĖTI, LANKYKITĖS KITUOSE FORUMUOSE.
Čia yra Urantijos Knygos svetainė. Jeigu jūs NEŽINOTE KĄ IR KAIP GVILDENTI ŠITOJE TEMOJE, nors aš jums parodau tą nuolat, tuomet KLAUSKITE. Aš jums padėsiu GILIAU PAŽVELGTI Į JĖZAU MOKYMUS, NET IR TAIP, KAIP ŠIANDIEN JŲ NEMATOTE STUDIJUODAMI PAČIĄ URANTIJOS KNYGĄ. SVARBU, KAD JŪS TROKŠTUMĖTE DIDESNĖS ŠVIESOS. Ir dalintumėtės JAU SUKAUPTA ŠVIESA SU TAIS, KURIE JOS DAR NEMATO.
O dabar jūs, ypač URANTAI, nusileidžiate į kitų Forumų lygį, kuriuose yra blanki šviesa. Dėl to NAUDOKITĖS GALIMYBE GAUTI DIDESNĘ ŠVIESĄ. Ir patys PRADĖKITE ŠVIESTI DAUGIAU NEGU ŠVIETĖTE IKI ŠIOL, NET IR PATYS SAU, PATEIKDAMI SAVO SAMPROTAVIMUS ŠITA KONKREČIA TEMA.
ATSKIRAI KREIPIUOSI Į URANTUS. IŠLĮSKITE IŠ KRŪMŲ. KAM KAM, BET TEN NE JUMS VIETA, JUK BŪTENT JŪS DAVOTE DIDESNĘ ŠIVESĄ NEGU KAS NORS KITAS VISOJE UTRANTIJOJE. DĖL TO IR TURITE ŠVIESTI. KO JŪS LAUKIATE, KADA TĄ KAS NORS DARYS VIETOJE JŪSŲ.
Tam, kam daug duota, iš to ir pareikalauta bus daug.
ŠVIESA SKLINDA TIK TADA, KADA JĄ ŠVIEČIATE, KASDIEN, NUOLAT, JĄ KARTOJATE IR KARTOJATE, PER VISĄ SAVO GYVENIMĄ, O NE SLEPIATE JĄ PO GAUBTU SAVYJE.
Ir jūsų šviesos laukia daugelis. Nejaugi jūs ŠITO NESUVOKIATE?
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-11-16 16:12:25
Vaidai – nežinau kaip tu pats tai supranti, bet....Daugumos žmonių sielos yra mirtingos. Nuolatinė ar amžina mūsų kaip dvasinių būtybių dalis yra Aš Esu Buvimas ( mūsų aukštesnysis Aš), bet kaip vadina tai UK dar nežinau. Tai yra ta mūsų dalis, kurią sukūrė mūsų dvasiniai Tėvai, ir šita mūsų dalis egzistuoja dvasinėje sferoje ir yra virš mirtingumo. O siela yra Mūsų to aukštesniojo Aš pratęsimas ( arba priemonė), kurią sukuria mūsų aukštesnioji tapatybė materialios realybės patyrimui ir tam, kad taptų bendrakūrėju su Dievu materialioje realybėje. Sielos tikslas – palaipsniui išugdyti savo dieviškumo suvokimą materialaus gyvenimo metu.
Ir tik tada, kai siela išugdo šį suvokimą ir įtvirtina kaip Aš Esu Buvimo (aukštesniojo Aš) pratęsimą ir Dievo individualizavimą, - tik tada siela pasiekia Kristaus sąmonę. Būtent tada siela gali pakilti ir tapti nemirtinga. Šitai gali pasiekti visų žmonių sielos – bet jos turi laimėti per įvairius pasirinkimus ir išsiveržti iš žemojo savęs identifikavimo.
Nemanau, kad vien per kolektyvines maldas ir bendravimą būtų galima tai pasiekti. Tam reikia ne tik tyro, stipraus siekio,bet ir ištvermės, nuolatinio savęs kontroliavimo visur ir visada, teisingų pasirinkimų, pastovaus augimo dvasioje. Tai – labai sunku, bet įmanoma. Būtent apie tai – kaip to pasiekti, ką vienas kitam galime patarti, pasidalinti patyrimu – gal ir būtų didžiausia pagalba?
Gilė
2007-12-04 11:42:52
gal nebaigiau suvesti... kadangi dievas sielas kursto slaptoje... iseitu butu kaltas dievas pagal jus...nes slepinius Jisai isrado...
......
2007-11-15 20:32:54
...dievas kursto sielas butent slaptoje kurios tu ir nepazisti...atvirksciai...
...
2007-11-15 19:19:10
Nakviša, sakote:
"juk jei nebutu sukurtas reikalas gelbeti nieko ir nereiketu gelbeti"
Kaip suprantu manote kad nusikaltimus išrado policija, ligas platina gydytojai tam kad galėtų kažką gelbėti. Didžiausi batų priešai yra batsiuviai, taip pat mokytojai iš tikrųjų turi slaptą planą, kuriuo remdamiesi stengiasi vaikus ne mokyti, bet atvirkščiai - slapta kursto neraštingumą.
Valdas
2007-11-15 18:16:33
Irena,
tau dažnai pavyksta priartėti prie esmės. Gal pastarasis tavo komentaras ir nevisai į temą. Bet.
Bet noriu pritarti tau tame, kad nepaisant įvairių žmonių ir šaltinių įteiginėjimų apie neva mūsų neteisingai suprantamą žmonių kančią ir mirtį kaip tragediją, kad atseit, mirtis - tai gerai, tai net džiaugsmingas įvykis, mes intuityviai negalime su tuo sutikti. Ir tai, man rodos, yra teisingiau, nei šypsotis per laidotuves. O esmė čia tame, kad žmoguje visuomet yra įgimtas jausmas, kad žmogus sutvertas amžiams, kad jis turi būti nemirtingas. Ir jeigu mes gyvendami pasiduodame klaidinančioms kalboms apie mirtį kaip džiaugsmingą aktą, tai viduje lieka neatskleistas prieštaravimas. Kol nesusiduri su mirtimi akis į akį. Kol nepamatai vėlionio, gulinčio atšalusio. Tada sukyla pasipriešinimo banga: "juk tai nenormalu, ne, ne taip turi būti; juk jeigu yra kūnas, turi būti ir gyvybė". Taigi, mes pasąmoningai suvokiame, jog kūnas ir siela sukurti kaip neišskiriami, ir tik baisi klaida juos išskyrė.
Manau, yra būtent tokia tiesa, ir todėl verta susimąstyti, kokia čia klaida. Kažkas pasaulyje negerai, kažkur kažkada įvyko žiauri tragedija. O mes matome negyvelį ir suprantame, kad tai yra ne taip, kaip turi būti.
Todėl, jeigu tau jausminė gyvenimo sfera yra ne paskutinėje vietoje, jeigu savo jausmus artimam vertini kaip teigiamą Dievo dovaną, nenusigręšk ir nuo šitų jausmų, nelaikyk jų beverčiais. Lai jie tau primena apie mūsų pasaulio tragiškumą ir viltį, kad viskas pasikeis. Pasikeis ne "ten kažkur po mirties", o pasikeis čia, tarp mūsų, kai įsiviešpataus Dangaus Karalystė ir vėl atstatys žmogaus nemirtingumą.
Žmogus žmogui gali pasakyti: "žinok, mirtis išlaisvina nuo daugelio problemu (nuo gyvuliškojo ego, pavyzdžiui), todėl žiūrėk į mirti su optimizmu". Bet Dievas mums pasakė, kad mus sutvėrė, kaip amžinuosius tvarinius, su amžinu kūnu ir siela, ir mes tai nujaučiame.
Aidas
2007-11-15 14:20:40
O tu is tikruju atsimeni kaip buvo ar tik pameni kazkaip? juk jei nebutu sukurtas reikalas gelbeti nieko ir nereiketu gelbeti ir juo labiau neprireiktu tikejimu nei teisigu nei neteisingu ir stengtis tuomet jokios butinybes nes tobulybe nieko nestokoja o pastangos tik rodo kaip tik neteisinga krypti
nakvisa
2007-11-15 02:40:38
"Žinodamas tai, tu turėjai, dėl to, mano pinigus bent jau atiduoti į bankininkų rankas, jog man sugrįžus, galėčiau gauti savo paties pinigus su palūkanomis."
Šiaip tai kiek pamenu tai Kristaus laikais bankų dar nebuvo. Taip pat kiek pamenu Biblijoje mokoma neskolinti pinigų už palūkanas, kaip suprantu tam kad neapkrautume mokesčiais to, kam sunku ir taip yra nelengva ir kuris yra priverstas skolintis iš mūsų. O šiaip tai tema ir jos aprašymas padėjo truputėlį susimastyti, kuo dar galima būtų kam padėti, kaip galima būtų geriau panaudoti kokį talentą, už ką esu dėkingas. Tik gal be reikalo vis kažkaip Algimantas stengiasi pabrėžti jo manymu tikinčiųjų neteisingą tikėjimą.
Valdas
2007-11-15 02:27:44
ŠIUO klausimu , apie mums padovanotą lobį pinigėlį - talentą , daugiau ar mažiau kiekvienas to turto platintojais būdami , tai aš taip manyčiau . Jeigu mes priimame žinią , kad žmoguje yra nusileidusi Dievo dvasios kibirkštėlė ir žmogus yra Dievo dvasios šventovė ir žmogaus prote gyvena dieviškasis Minčių Derintojas , tai visą garbę , už savo žemiško gyvenimo kiekvieną darbo dieną , atiduok tik Dievui Tėvui. Garbindamas Dievą Tėvą kasdiena savo mintimis , auginsi savo sielą ir tai bus tavo investicija į ateitį , į tavo sielos ir asmenybės ateitį . Garbindamas kasdiena Jėzų Kristų ir Šventąją Motiną Dvasią , atidarysi dvasinę bankinę saskaitą mūsų Vietinės visatos visuose dvasinių bankų filialuose .
Reikėtų atminti , kad dangaus aukštybės dideles investicijas nuleido dėl žmogaus sielos užgimimo ir jos išsivystymo . Kitais žodžiais tariant , nemažai talentų - pinigėlių įdėta ir yra laukiama fondogrąžos - žmogiškosios sielos išsivystymo , ką akylai ir dieną , ir naktį stebi mūsų Minčių Derintojai , Tiesos dvasia nuo Jėzaus Kristaus ir saugo kiekvieną besivystančią sielą angelai Sargai nuo Šventosios dvasios atsisūsti .
Todėl didžiausias darbas šio dvasinio turto kaupime yra minčių darbas , tai prilygsta kaip ir žemiško architekto darbui , kai reikia ruošti projektus , bet šiuo atveju reikia ruošti dvasinius projektus . Visos mintys , kasdiena turi būti projektuojamos tik vienam tikslui - Dievo Tėvo garbinimui ir savo sielos džiaugsmui . Šis tavo minčių darbas , gali būti ir žodžio darbas , turi nešti džiaugsmą tau žmogau į tavo vidų . Tu turi jaustis laimingas savo minčių projektavime ir turi turėti gilų tikėjimą ir viltį , kad jos veikia ir visą aplinką kurioje tu gyveni .
Bet kokį darbelį atlikęs , visada savyje pajusk džiaugsmą , visa savo esybe kurstyk šį džiaugsmą to įvykusio fakto ir šį džiaugsmą savo mintimis arba net žodžiais nukreipk Dievui Tėvui ir pasakyk : ,,aš džiaugiuosiu ir savo džiaugsmą aš Tau dovanoju "
Matote , brangieji , viskas priklauso nuo tavo santykio su Dievo Tėvo dvasia . Jeigu tu apie Jį galvoji , savo mintimis garbini ir šlovini, tai ir savo visus darbus ir darbelius taip pat skirk Dievo Tėvo garbei , Jėzaus Kristaus garbei , Šventosios Dvasios garbei . Šlovink ir garbink tuos šaltinius iš kurių tau buvo duotas turtas , tas simbolinis pinigėlis- talentas , kuris simboliškai pabrėžia tavo žmogau priklausomybę nuo dangaus aukštybių ir dvasių , kurios tikisi ir turi viltį , kad pagaliau šis žmogus pradės savo turtus krauti danguje , o iš tikrųjų tai savyje , nes pas tave žmogau yra nusileidusi Dievo karalystė , tam , kad tu tik greičiau susivoktum ir patikėtum tomis Tiesomis už kurias mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui teko pralieti net savo kraują .
Dar pasikartodamas noriu pabrėžti , kad savo ir nežymius darbelius visada skirk tik Dievo garbei , o kai būsi juos atlikęs ir jausi pasitenkinimą savo rezultatais , visada atmink , kad be Dievo pagalbos tokio gero rezultato , kuris dabar tave taip džiugina , tikrai nebūtum pasiekęs . Todėl už tą pagalbą , kurios prašei kai tik pradėjai šį darbą ir už jau įvykusią pagalbą - pabaigus darbą - visą šlovę ir garbę atiduok tik vienam Dievui Tėvui . Ir tada , aš tikiu , kad tavo pnigėliai - talentai tikrai su kaupu bus padauginti - ten aukštai , danguje .
Petras
2007-11-14 20:18:06
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]