Forumas: temos peržiūra
Iš Tėvo mes gavome talentus, kaip juos investuojame?
Šitas Jėzaus perteiktas mokymas yra labai svarbus ir šiandienos pasauliui, Urantijai.
Jis vyko likus mažiau kaip trims paroms iki Jėzaus nukryžiavimo. Tai buvo paskutiniosios savaitės, jam esant Urantijoje žmogiškuoju pavidalu, antradienio vėlų vakarą.
Kad jums būtų lengviau suvokti Jėzaus mokymo gelmę, savo mintis jums pateiksiu skliaustuose.
3. VĖLESNĖ DISKUSIJA STOVYKLOJE ( p. 1916 )
Kada jie susėdo prie laužo, maždaug dvidešimt jų, tada Tomas paklausė: "Kadangi tu turi sugrįžti tam, jog užbaigtum karalystės darbą, tai koks turėtų būti mūsų požiūris į Tėvo reikalą tuo metu, kai tavęs nebus?" Kada Jėzus apžvelgė juos prie laužo, tada jis atsakė:
"Ir net tu, Tomai, nesuvoki, ką aš esu sakęs. Argi aš visą šitą laiką jūsų nemokiau, kad jūsų ryšys su karalyste yra dvasinis ir individualus, visiškai asmeninio patyrimo reikalas dvasioje, įtikėjimo dėka suvokiant, kad tu esi Dievo sūnus? Ką gi aš daugiau pasakysiu?”
( Jėzus su savo apaštalais praleido drauge beveik ketverius metus, mokė juos, gyveno drauge su jais, nuolat atsakinėjo į jų klausimus, ir vis tiek jie nesuprato jo mokymo DVASINIO TURINIO. Dėl to Jėzui dar kartą pasakyti, ką nors kitiap, negu jis daug kartų jiems buvo aiškinęs buvo neįmanoma. Kaip ir jums neįmanoma pasakyti daugiau, negu tik tai, kad dangaus karalystė, tai yra ŽMOGAUS PATYRIMAS savo paties viduje, kad jis ATRADO TĖVĄ SAVYJE IR JIS JAU PATIRIA SŪNYSTĖS AR DUKTERYSTĖS SU TĖVU GYVĄ RYŠĮ. Taip iki šiol žmogus buvęs NAŠLAITIS, ESANT Tėvui net jo paties VIDUJE, jis tik intelektualiai buvo skaitęs, girdėjęs, bet NEPATYRĘS, KĄ REIŠKIA BŪTI TĖVO SŪNUMI AR DUKRA. O Tėvo atradimas ir suteikia tokį PATYRIMĄ. Būtent dėl to ir apaštalai, kaip ir šiuo atveju Tomas, klausė Jėzaus, ką gi jie turės skelbti ir mokyti, kada jo nebebus ŠALIA, kai jie patys sūnystės su Tėvu ryšio nežino savuoju PATYRIMU, dėl to jų protas nesupranta, apie ką reikės kalbėti, kada Mokytojo nebebus šalia, kuris visą laiką juos iš išorės nukreipdavo.)
“Nacijų nuopolis, imperijų žlugimas, netikinčiųjų žydų sunaikinimas, amžiaus pabaiga, net ir šio pasaulio pabaiga, ką gi šitie dalykai turi bendro su tuo, kuris tiki šita evangelija ir kuris savajį gyvenimą yra paslėpęs amžinosios karalystės garantijoje? Jūs tie, kurie esate Dievą pažįstantys ir tikintys į evangeliją, jau tvirtai tikite į amžinąjį gyvenimą. Kadangi jūsų gyvenimas buvo gyvenamas dvasioje ir Tėvo labui, tai jums niekas negali sukelti rimto nerimo. Karalystės statytojų, dangiškųjų pasaulių akredituotų piliečių, neturi trikdyti laikini sukrėtimai arba kelti nerimo žemiškieji kataklizmai. Kokią tai turi reikšmę jums tiems, kurie tikite šita karalystės evangelija, jeigu nacijos žlunga, amžius pasibaigia, ar visi matomi dalykai griūna, kadangi jūs žinote, kad jūsų gyvybė yra šio Sūnaus dovana, ir kad ji yra amžinai saugi Tėve? Nugyvenę žemiškąjį gyvenimą tikėdami ir davę dvasios vaisių kaip kupino meilės tarnavimo savo bičiuliams teisumą, jūs galite drąsiai laukti kito žingsnio amžinojoje karjeroje su tokiu pačiu įtikėjimu į išlikimą, kuris jus pernešė per pirmąjį ir žemiškąjį jaudinantį patyrimą sūnystėje su Dievu.”
( Kada žmogus GIMSTA iš DVASIOS, KADA IMA PATIRTI TĖVĄ, ATRASTĄ SAVO VIDUJE, tada Jėzaus žodžiai jam tampa savastimi – niekas nebebaugina, nei nacijų žlugimas, nei epochų keitimasis, nei civilizacijų išnykimas, nei ugnikalniai, cunamių nušluojami miestai, žemės drebėjimai, pasiglemžiantys tūkstančius gyvybių. Visa tai yra tiesiog smulkmeniškas gamtos uodo caktelėjimas į Urantijos “odą”-plutą palyginus su gilumine ir galinga ramybe ir palaima skleidžiama iš vidaus Tėvo sūnui ar dukrai. Kol tokio artimio ryšio su Tėvu mirtingasis neturi, tol tokios katastrofos jam kelia siaubą, nes ir savo artimųjų mirtis neša sielvartą.
Tuo tarpu Tėvo vaikas ŽINO, KAD TIK KŪNAS GALI IŠNYKTI, O JO ĮTIKĖJIMAS Į TĖVĄ GARANTUOJA NE TIK PRISIKĖLIMĄ, BET IR AMŽINĄ GYVENIMĄ TĖVO DANGIŠKOJOJE ŠEIMOJE, KURI JAM JAU ŠIANDIEN YRA JAUČIAMA, ATRADUS TĖVĄ SAVYJE. Ir dėl to toks žmogus gyvena ne tik TEISINGĄ, BET IR TEISŲ GYVENIMĄ KASDIEN TĖVO MEILĖJE IR ŠVIESOJE. Ir visiškai nebebijodamas nei dėl savo ateities, savo artimųjų, žmonijos. Tačiau jis gyvena aktyviai skleisdamas Tėvo ŠVIESĄ IR MEILĘ VISIEMS. TOKS YRA JO TROŠKIMAS – TARNAUTI TĖVO ŠEIMAI IŠ MEILĖS JAM IR ŠEIMAI. NET JEIGU REIKĖTŲ DĖL TO IR PAAUKOTI SAVO ŽEMIŠKĄJĄ ŠEIMĄ )
"Kiekviena tikinčiųjų karta savo darbą turėtų tęsti, atsižvelgdama į galimą Žmogaus Sūnaus sugrįžimą, lygiai taip, kaip ir kiekvienas atskiras tikintysis savo gyvenimo darbą toliau atlieka, atsižvelgdamas į neišvengiamą ir nuolat gresiančią natūralią mirtį. Kada kartą įtikėjimo dėka save sukuriate kaip Dievo sūnų, tada daugiau niekas nebėra svarbu, kiek tai yra susiję su išlikimo garantija. Bet nepadarykite klaidos! šitas išlikimo įtikėjimas yra gyvas įtikėjimas, ir jis vis didesniu laipsniu pademonstruos tos dieviškosios dvasios, kuri jį iš pradžių įkvėpė žmogaus širdyje, vaisius. Tai, kad jūs kartą priėmėte sūnystę dieviškojoje karalystėje, jūsų neišgelbės, jeigu jūs sąmoningai ir atkakliai atmesite tas tiesas, kurios yra susijusios su Dievo sūnų materialiame kūne vis gausesnių dvasinių vaisių vedimu. Jūs tie, kurie buvote su manimi rūpinantis Tėvo reikalais žemėje, galite net ir dabar karalystę apleisti, jeigu matote, kad Tėvo tarnystės žmonijai kelias jums nepatinka.
( Visi miritngieji turi žinoti, kad Tėvo Sūnus sugrįš, ir paklaus, kaip gi buvo vienos ar kitos kartos perduodami dvasiniai vaisiai kitoms kartoms, ar viena karta paliko didesnę šviesą negu pati buvo gavusi iš ankstesnės kartos. Ir nesvarbu, kad kiekvIenas dirba savo darbą kokioje nors konkrečioje sferoje, bet jo darbo kokybė ir nuostatos turi būti tokios, kad jis darbuojasi VISŲ LABUI, IR SAVO UŽDIRBTU VAISIUMI TAIP PAT PASIDALINA IR SU KITAIS, O NE TIK PATS SAU VIENAS PASIIMA VISKĄ. Net ir materialų atlyginimą. Ir tokį požiūrį formuoja ĮITKĖJIMAS Į TĖVĄ, KAIP VISOS ŠEIMOS VIENĄ IR VISŲ TĖVĄ. Ir dėl to tokiam įtikėjusiam nuostabu vestI vis gausesnius dvasinius vaisius kasdieniame gyvenime vusų labui, visų gerovei, net ir taip, kaip tą darė Jėzus, kaip tą daro TĖVAS. Tačiau visa šitoji gyvensena yra ne iš PAREIGOS, bet ir MEILĖS IR TĖVUI, IR VISIEMS, IR KIEKVIENAM ATSKIRAI. Bet visiems VIENODAI. TAIP, KAIP VIENODAI MUS MYLI TĖVAS. )
"Kaip individai, ir kaip tikinčiųjų karta, išgirskite mane, kada aš pasakosiu parabolę: Gyveno toks didis žmogus, kuris, prieš išvykdamas į ilgą kelionę į kitą šalį, pasikvietė savo visus patikimus tarnus ir atidavė į jų rankas visus savo turtus. Vienam jis davė penkis talentus, kitam davė du, o dar kitam davė vieną. Ir šitaip jis pasielgė su visa garbingų prievaizdų grupe, kiekvienam jis savo turto patikėjo sutinkamai su jų individualiais sugebėjimais; ir tada jis išvyko į tą kelionę. Kada jų šeimininkas išvyko, tada jo tarnai ėmė dirbti, kad iš jiems patikėto turto gautų pelno. Tuoj pat tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, juos investavo, ir labai greitai gavo kitų penkių talentų pelną. Panašiu būdu tas, kuris buvo gavęs du talentus, netrukus gavo dar du. Ir taip visi tie tarnai iš tiesų gavo pelno savo šeimininkui,
[1917]▼
išskyrus tiktai tą vieną, kuris gavo vienintelį talentą. Jis nuėjo pats sau vienas atskirai ir žemėje iškasė duobę, kurioje savo pono pinigą paslėpė. Netrukus tų tarnų šeimininkas netikėtai sugrįžo ir pasišaukė savo prievaizdus ataskaitai. Ir kada jie visi buvo sukviesti prieš savo šeimininką, tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, išėjo į priekį su tais pinigais, kurie buvo jam patikėti, ir atnešė penkis papildomus talentus, sakydamas: 'Šeimininke, tu man davei penkis talentus, kad investuočiau, ir man džiugu atiduoti kitus pemkis talentus kaip mano pelną.’ Ir tada jo šeimininkas jam tarė: 'Gerai padaryta, geras ir ištikimas tarne, tu buvai ištikimas dėl daugelio dalykų; dabar aš tave paskirsiu prievaizdu, kuris prižiūrės daug ką; dabar pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tuomet tas, kuris buvo gavęs du talentus, išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, tu į mano rankas įdavei du talentus; žiūrėk, aš uždirbau šiuos kitus du talentus.' Ir tada jo ponas jam tarė: 'Gerai padaryta, esi geras ir ištikimas prievaizdas; tu irgi buvai ištikimas dėl daugelio dalykų, ir aš tikrai tave paskirsiu, kad prižiūrėtum daug ką; pasidžiauk su savo šeimininku.' Ir tada atsiskaityti išėjo tas, kuriam buvo duotas tas vienas talentas. Šitas tarnas išėjo į priekį, sakydamas: 'Pone, aš pažinau tave ir suvokiau, jog tu esi gudrus vyras tuo, kad tikėjaisi pelno ten, kur tu asmeniškai nedirbai; dėl to aš tikrai bijojau rizikuoti bet kokia dalimi to, kas buvo patikėta man. Aš tavąjį talentą saugiai paslėpiau žemėje; štai jis; dabar tu turi tai, kas priklauso tau.' Bet jo ponas atsakė: 'Tu esi nerangus ir tingus prievaizdas. Savo paties žodžiais tu prisipažįsti, jog žinojai, kad aš pareikalausiu iš tavęs ataskaitos su protingu pelnu, tokios, kokią šiandien pateikė tavo uolūs bičiuliai tarnai. Žinodamas tai, tu turėjai, dėl to, mano pinigus bent jau atiduoti į bankininkų rankas, jog man sugrįžus, galėčiau gauti savo paties pinigus su palūkanomis.' Ir tada vyriausiajam prievaizdui šitas šeimininkas tarė: "Atimkite šitą vieną talentą iš šito tarno, kuris pelno negavo, ir atiduokite jį tam, kuris turi dešimt talentų.'
"Kiekvienam, kuris turi, tikrai bus duota daugiau, ir tas tikrai turės su kaupu; bet iš to, kuris neturi, net ir tai, ką jis turi, tikrai bus atimta. Jūs negalite stovėti sustingę amžinosios karalystės reikaluose. Manasis Tėvas reikalauja, kad visi jo vaikai augtų gailestingumu ir tiesos pažinimu. Jūs tie, kurie žinote šitas tiesas, turite duoti daugiau dvasios vaisių ir demonstruoti augantį atsidavimą nesavanaudiškam tarnavimui savo bičiuliams tarnams. Ir prisiminkite, jog tiek, kiek jūs tarnaujate mažiausiajam iš mano sielos brolių, tiek jūs šitaip tarnaujate man.
"Ir šitaip jūs tikrai turėtumėte rūpintis Tėvo reikalais, dabar ir nuo šiol, net ir amžinai. Dirbkite tol, kol aš ateisiu. Pareigingai padarykite tai, kas patikėta jums, ir šitokiu būdu jūs tikrai būsite pasiruošę atsiskaityti, kada pašauks mirtis. Ir šitaip gyvenę Tėvo šlovės labui ir šio Sūnaus pasitenkinimui, jūs tikrai su džiaugsmu ir nepaprastai dideliu malonumu įeisite į amžinai trunkančios karalystės amžinąją tarnystę."
( Talentų padalinimas ir jų investavimas, tai mūsų pačių augimas ir panašėjimas į Tėvą. Kiekvienas mes turime savo ritmą ir tempą, savo sampratą ir kelią. Tačiau kiekvienas surandame ir kaip tame kelyje paskleisti meilę ir šviesą. Tik įtikėjus iš visos širdies-sielos ir atsidavus Tėvui visa siela yra ĮMANOMA pati didžiausia investicija, nes tik tada gali nebesipriešinti Tėvo vedimui iš vidaus ir daryti gerus darbus taip ir tokiu mastu, kaip ir yra sumanęs Tėvas, kad tu juos darytum. Kol įtikėjimo stinga, tol panašu, kad talentas yra užkastas po žeme ir jis neneša dvasios vaisių, o tiesiog lieka nepajudintas. Neveikiantis augimo procese. Jeigu jūs, sakykime dalyvaujate mūsų Forume, skaitote įvairias temas, bet neskaitote pačios Urantijos Knygos apreiškimo, neskaitote Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, tai jūs negalėsite suvokti, kaip gi ĮTIKĖTI, O BE ĮTIKĖJIMO, NEGALĖSITE INVESTUOTI TALENTŲ Į DVASIOS VAISIUS SAVO KASDIENIAME GYVENIME, SAVO KASDIENIUOSE DARBUOSE, IR NE TIK JUOSE, BET IR TARNAVIME. Tai iš kur gi bus jūsų ataskaita sugrįžus mūsų Sūnui Kūrėjui vėl pas mus, kad parodytumėte ne vien tik penkis gautus talentus, bet visus dešimt, ir net penkiolika? Bet toks bus jūsų ASMENINIS SPRENDIMAS – ATIDUOTI TIK TIEK, KIEK PATYS GAVOTE. IR TIK TIEK. Dėl to nenustebkite, kad artinantis jūsų išėjimui, kada fizinis jūsų kūnas artės prie savo enbergijos išnaudojimo pabaigos, kad jus apims baimė, net panika, kad jūs nieko gero taip ir nepadarėte, kad jūsų nesuprato niekas, kad jūs likote vienas ir vienišas, ir dabar baisu tos artėjančios tamsos, kad esate niekam nebereikalingas ir užmirštas. Toks buvo jūsų pasirinkimas – užkasti savo gautą vieną talentą. Dėl to net ir jis iš jūsų bus atimtas ir jums nebus suteiktas PRISIKĖLIMAS, NES TAIP IR NEATRADOTE TĖVO, NORS IR BAŽBYČIOJE LANKĖTĖS KASDIEN. NE BAŽNYČIOJE IEŠKOKITE TĖVO, KADA JIS YRA JŪSŲ VIDUJE. O tiems, kurie savo gautus talentus investavo ir nešė dvasinių vaisių gausų derlių, tiems bus dar daugiau pridėta – jie gaus prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą su Tėvu IR TAPDAMI VIENA DVASIOJE. Ir dar daugiau, jie net tiesiogine prasme susilies su Tėvo dvasia, dabar gyvenančia kiekvieno prote, net ir tų prote, kurie neveda dvasinių vaisių. Ir tiesiogine prasme visai amžinybei Tėvo dvasia, Minties Derintojas, ir mirtingojo padovanota Tėvo asmenybė, tas dabartinis aš, sudarys VIENĄ ASMENYBĘ. VISIEMS AMŽIAMS. Ar jūs suvokiate, kiek daug daugiau gausite – PATS TĖVAS SUSILIES SU JUMIS ASMENIŠKAI.)
“ Tiesa yra gyva; Tiesos Dvasia šviesos vaikus visą laiką veda į dvasinės tikrovės ir dieviškosios tarnystės naujas sferas. Tiesa jums yra suteikiama ne tam, kad ją kristalizuotumėte į nusistovėjusias, saugias, ir gerbiamas formas. Pereidamas per jūsų asmeninį patyrimą jūsų tiesos atskleidimas turi būti padidintas tiek, jog naujasis grožis ir realūs dvasiniai laimėjimai bus atskleisti visiems tiems, kurie mato jūsų dvasinius vaisius ir kaip tik dėl šito jie yra vedami į tai, kad šlovintų Tėvą, kuris yra danguje. Tiktai tie ištikimi tarnai, kurie šitokiu būdu auga tiesos pažinimu, ir kurie šituo išsiugdo sugebėjimą dvasines realybes suvokti dieviškai, gali kada nors tikėtis "visiškai patirti savo Viešpaties džiaugsmą." Koks yra apgailėtinas vaizdas
[1918]▼
kada viena po kitos einančios tariamų Jėzaus pasekėjų kartos apie savo globojamą dieviškąją tiesą sako: "Štai čia, Mokytojau, yra toji tiesa, kurią tu mums patikėjai prieš vieną šimtą ar tūkstantį metų. Mes nieko nepraradome; mes ištikimai išsaugojome viską, ką tu mums įdavei; mes neleidome padaryti jokių pakeitimų tame, ko tu mus mokei; štai toji tiesa, kurią tu mums įdavei." Bet toks pasiteisinimas dėl dvasinio tingumo nepateisins neveiklaus tiesos prižiūrėtojo Mokytojo akivaizdoje. Sutinkamai su ta tiesa, kuri yra atiduota į jūsų rankas, tiesos Mokytojas iš tikrųjų pareikalaus ir ataskaitos.
Kitame pasaulyje iš jūsų bus paprašyta atsiskaityti už šito pasaulio dovanas ir jų priežiūrą. Nesvarbu, ar įgimtų gabumų yra mažai ar daug, bet jums bus privalu stoti prieš teisingą ir gailestingą teismą. Jeigu sugebėjimai yra naudojami tiktai savanaudiškiems siekiams ir nė viena mintis nėra skiriama aukštesnei pareigai, kad būtų gauta daugiau dvasios vaisių, kaip jie pasireiškia visą laiką besiplečiančioje žmonių tarnystėje ir garbinant Dievą, tai tokie savanaudiški prižiūrėtojai turi būti pasirengę sulaukti savo sąmoningo pasirinkimo pasekmių.”
( Štai ir šiandien žmonija turi daug įvairių iškreiptų dvasinių knygų, ir jomis vadovaujasi kiekviena religija savo. Tai irgi tas pats užkasamas vienas talentas, kada šiandien yra Urantijos Knyga ir Jėzaus Kristaus apreiškimas - KALBU JUMS VĖL. Šita didesnė šviesa padeda išplėsti TIESOS LAUKĄ IR AKIMIRKĄ, KAD ŽMOGUS VADUOTŲSI IR NEGYVŲ RITUALŲ IR DOGMŲ, IR NEGYVO GYVENIMO, SKIRTO VIEN TIK SAU. Būtent toks gyvenimas veda į tai, kad iš tokio mirtingojo bus atimtas ir tas vienintelis talentas, nes jis buvo visiškai nepanaudotas dėl NEIŠMANYMO, KURTUMO, IR AKLUMO, KADA KITI, LABIAU PAŽENGĘ ŠVIESOS KELIU, AIŠKINO IR RODĖ KELIĄ IR JAM. Tad koks gi išmintingas žmogus šitaip elgtųsi, kada aplinkui tamsa, o jam psiūlomas nuostabus šviesulys, bet jis atstumia jį ir sako: “Aš turiu savo.” Ir toliau klaidžioja tamsoje, kuri yra tolimos praeities iškraipyta tiesos akimirka, perkelta į dabartinį gyvenimą, kuriame ji nieko nebeapšviečia, nes yra kaip užkastas talentas. Nepanaudojamas.
Jūs turite atsiverti TĖVUI, IR TIK JAM, IR NIEKAM NE MAŽIAU. TIK TĖVUI. Nes tik Tėvas vedė Jėzų iš vidaus, kada jis augo, brendo, mokėsi, stebėjo aplinka, gamtą, žmones, kada kilo gyvenimo problemos žuvus jo tėvui Juozapui, kai jam tebuvo keturiolika metų, o Marijai reikėjo auginti net devynis vaikus, iš kurių Jėzus buvo vyriausias, o mažoji Rūtelė dar buvo net negimusi, ji dar buvo nešiojama įsčiose, ir Jėzus rūpinosi tokia gaisia šeimyna Tėvo vedamas iš vidaus, kaip ir jūs esate vedami, kada jis mąstydavo, kada keliavo, tada Tėvas jį vedė iš vidaus į Šviesą ir Tiesą su meile. Dėl to ir Jėzus galėjo mylėti visus vienodai. Ir jūs galėsite tą daryti, jeigu atrasite Tėvą SAVYJE. NE BAŽNYČIOJE. SAVYJE. Štai čia jūsų didesnė šviesa, tik turite tuo PATIKĖTI IR KALBĖTIS SU TĖVU SAVAIS ŽODŽIAIS, KAD JĮ ATRASTUMĖTE SAVYJE. Tik tada pranoksite savo dabartinį aš ir galėsite vesti dvasinius vaisius ir tuo pačiu sugrąžinti Tėvui daug daugiau talentų negu gavote. )
” Ir kokia didele dalimi į visus savanaudiškus mirtinguosius buvo panašus šitas neištikimas tarnas su vienu talentu, nes dėl savojo tingumo tiesiogiai apkaltino savo šeimininką. Kaip žmogus, kada dėl savo kaltės patiria nesėkmę, yra linkęs kaltinti kitus, dažnai tuos, kurie šito nusipelno mažiausia!”
( Ar mūsų Forume nėra tokių aršuolių sielos brolių ar sesių, kurie mato krislą kito akyje, o savojoje nemato rąsto? Kaltina viskuo, ko kiti nedaro, bet jie patys būtent TĄ ir daro. Tai ir yra UŽKASTAS TALENTAS, kuris laidoja jų pačių PRISIKĖLIMĄ. Tačiau toks jų dogmatinis užsispyrimas yra išreiškiamas Tėvo jiems suteikta LAISVA VALIA.)
” Sakė Jėzus tą naktį, kada jie ėjo poilsio: "Jūs iš tiesų esate gavę dosniai; dėl to jūs iš tikrųjų turėtumėte dangaus tiesą dosniai ir atiduoti, ir atiduodant tikrai šitoji tiesa dauginsis ir skleis gelbstinčio gailestingumo augančią šviesą, net ir taip, kaip ir jūs padedate jai."
( Ar mes atiduodame DOSNIAI, KĄ GAUNAME IŠ TĖVO, IŠ URANTJIOS KNYGOS, iš Jėzaus Kristaus - KALBU JUMS VĖL - IŠ MŪSŲ FORUMO, AR MES INVESTUOJAME TALENTUS KASDIEN? Spręskite kiekvienas pagal savo TARNYSTĘ IR RYŠĮ SU TĖVU.)
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-11-13 15:33:12
Komentarai
Mielieji, bent jau tie, kurie perskaitė šitą temą ir mano trumpus paaiškinimus, pamėginkite suprasti, kad šitos temos pagrindas yra JĖZAUS PARABOLĖ APIE ŠEIMININKĄ, PATIKĖJUSĮ SAVO PINIGUS, KURIE VADINOSI TALENTAI, TAI PINIGINIO VIENETO PAVADINIMAS, taigi jis patikėjo talentus savo tarnams.Ir būtent savo visuose paaiškinimuose skliaustuose, tiek iki parabolės, tiek ir po parabolės aiškinau šios parabolės savąją sampratą. Jūsų samprata gali skirtis.
Tačiau tiek Jonas, tiek Aidas, kurie parašėte, iš viso neaiškinate SAVOSIOS SAMPRATOS, KAIP GI JŪS SUVOKĖTE TALENTŲ, piniginių vienetų, PATIKĖTŲ IR JUMS, PANAUDOJIMĄ.
Aidas iš viso, ko gero neperskaitė pačios temos, dėl to jis klaidingai suvokė pačią temą, kaip žmogaus talentų-sugebėjimų panaudojimą.
Tačiau tema yra GILUMINĖ, DĖL TO JI PRANOKSTA TUOS ŽOMGIŠKUOSIUS TALENTUS, KURIUOS ŽMOGUS TURI SAVYJE, KAIP PANAŠU IR SUPRATO AIDAS, KAD BŪTENT TEMA YRA APIE JUOS, ir kaip juos panaudoja. Kadangi jis mano paaiškinimų panašu, kad arba iš viso neperskaitė, arba jų net nesuvokė, dėl to jis mano siūloma tema, kuri yra suprantama tik perskaičius visą peteikiamą aprašymą, nekalba nieko. Jonas irgi nieko nekalba pačia tema.
Todėl TEMA TIEK JONO, TIEK AIDO net nepamėginta pagvildenti.
Perskaitykite VISĄ TEKSTĄ. Ir ypač Jėzaus parabolę, ir pateikite SAVO SUPRATIMĄ, KAIP GI JŪS SUVOKIATE TIEK PARABOLĘ, TIEK IR PAČIOJE TEMOJE PATEIKIAMAS KITAS PASTRAIPAS, KURIOS YRA GILUMINĖS IŠMINTIES IR ŠVIESOS.
Būtent dėl to, kad jums palengvinčiau jūsų minties kryptį, aš ir pateikiau jums labai trumpus paaiškinimus po kai kurių pastraipų, kad jums būtų aiškiau, kad nereikėtų ieškoti po visą tekstą, o tiesiog po pastraipų jūs galite perskaityti paaiškinimus, kokia KRYPTIMI MĄSTYTI. Tačiau aš bis tik TIKĖJAUSI, kad jūs perskaitysite Jėzaus parabolę apie talentus, ir iš jos suprasite, kad mano irgi varotjami žodžiai talentai, taip pat reiškia TUOS JUMS PATIKĖTUS PINIGUS-TALENTUS, jums patikėtos šviesos GAUSINIMĄ.
Tema ir yra - kaip gi jūs GAUSINATE TĖVO ŠVIESĄ APLINKUI.
Tačiau dabar, po Jono klaidingo supratimo ir klaidingo karalystės aiškinimo, noriu papildomai pateikti jums visiems klausimą - KODĖL JĖZAUS SKELBTA DANGAUS KARALYSTĖ YRA NE ŠALIA, O KIEKVIENO ŠIRDYJE, KIEKVIENO VIDUJE?
Tai esminis klausimas, jeigu į jį neatsakysite, negalėsite toliau matyti tikrosios kūrinijos ŠVIESOS.
Mąstykite drąsiai ir nuoširdžiai. Čia jūs mokotės žvelgti giliau tiek į tikrovę, tiek į Jos Šaltinį - Tėvą, tiek vieni į kitus, tiek į save.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-11-13 20:19:38
Tema gera (ypač pavadinimas). O turinys nepilnas, nors ir pasižymi žodžių gausa. Nieko, kas turės noro, manau, galės papildyti.
Man labiausiai čia truksta objektyvumo štai kame. Aš pastebiu, kad savo talentus mes visi realizuojame. Bet esminis klausimas būtų "KAIP mes realizuojame Dievo duotus talentus". Čia gi parašyta tik apie tai, kad arba realizuojame, arba nerealizuojame. Ir net temos pavadinime skamba klausimas "Kaip?", tačiau tai visiškai neatskleista pačioje temoje.
Daugelis mūsų turbūt suvokiame, kad net kileris, planuodamas ir vykdydamas žmogžudystę, realizuoja Tėvo suteiktas dovanas - protą, sumanumą ir kitus. Ir tame, manyčiau, yra žymiai rimtesnė problema, negu kad talentų nenaudojimas.
Nenoriu visko sutirštinti, bet rodos, jog susiduriame su nematymu realios reikalų padėties iš temos autoriaus pusės.
Bet visgi tikiuosi, jis kažką praleido netyčia, ir viliuosi, kad užpildys susidariusį vakumą.
Aidas
2007-11-13 17:37:11
Prieš kelias savaites turėjau progos pamąstyti apie dangaus (Dievo) karalystę, kaip ją aprašo ir įsivaizduoja įvairūs šaltiniai. Kadangi Algimantas palietė šią temą "tarp eilučių", noriu pasidalinti, kokios aš priėjau išvados. Biblija niekur nesako, kad dangaus karalystė yra "jumyse", "mumyse" ar pan., Ji tik sako, kad dangaus karalystė yra "arti", "šalia", "tarp jūsų" ir pan. Kitaip tariant, dangaus karalystė nėra individuali, ji yra kolektyvinė, arba BENDRUOMENINĖ. Po vieną dangaus karalystės nesukursi. UK ir Algimantas kaip beje ir kai kurie šiuolaikiniai mokymai vistik moko, kad dangaus karalystė yra mūsų viduje, širdyje, mumyse, kad ji yra INDIVIDUALI. Atstumas mažas, tačiau skirtumas yra didelis.
Bendruomeninėje Dievo (dangaus) karalystėje mes galime gyventi visi vienoje, ir ten karalius yra Dievas (Jėzus). Kadangi ji yra "tarp mūsų", mes ją kuriame ne po vieną, o visi kartu bendrai, ir ji yra žmonių tarpusavio meilės santykio realizacija.
Individuali "dangaus karalystė" yra visai kitokia, nes ji paremta ne žmonių tarpusavio santykiais, o individualiu santykiu su Dievu, ir kitas žmogus man tarsi nebereikalingas. Net paties santykio nėra, nes aš esu Dievo (dieviškumo) pasireiškimas savyje ar kažkaip panašiai. Šiame santykyje karalius esu aš pats, nes kitų tiesiog nėra.
Štai toks tas mano asmeninis patyrimas dvasioje...
Jonas
2007-11-13 17:30:35
Mielieji, ačiū tiems,kurie dalinate Tėvo meilę ir šviesą vieni kitiems be jokių salygų ir reikalavimų.
Kadangi mūsų Forumą skaito nevienodo dvasinio išsivystymo mūsų sielos broliai ir sesės, tai mes turime net ir mums akivaizdžius dalykus AIŠKINTI KITIEMS, kad ir jiems taptų jie AKIVAIZDŪS IR SUPRANTAMI. Tai juos sustiprins žengti šviesos keliu.
Dėl to pamėginkime panagrinėti Jėzaus pateiktą parabolę apie šeimininko išdalintus tarnams talentus, kad jie juos priziūrėtų, kol jis bus išvykęs, o sugrįžus juos sugražintų jam vėl, tik jau su pelnu.
Kadangi mes suprantame, jog parabolė yra toks pasakojimas, kuriame kiekvienas gali prisitaikyti mintį pagal savo supratimą ir tuo pačiu pasimokyti parabolės pateikiamos moralės. Todėl aš jums pateiksiu savąjį supratimą, kuris nebūtinai turi sutapti su jūsų supratimu.
Šeimininkas - tai Jėzus, kuris padalino savo šviesą - EVANGELIJĄ - DIEVO TĖVYSTĘ, ŽMONIŲ BROLYSTĘ - visiems žmonėms vienodai. Tačiau, nevisi vienodai yra pajėgūs dvasiškai suprasti Jėzaus evangeliją. Todėl jo toji pati šviesa yra padalinama sutinkamai su kiekvieno pajėgumu suprasti. Taip vienas gauna penkis talentus, kitas, keturis, trečias, tris, ketvirtas, du, penktas - vieną talentą.
Jėzus dalina VIENODAI VISIEMS. Tačiau tas, kuris gauna penkis talentus, yra pajėgus daugiau suprasti dvasinės šviesos, dėl to jam daugiau ir patiki talentų. Jis gali suprasti, kad dangaus karalystė yra ne materiali, ir yra širdyje. Ir jis siekia gyventi tokios dvasinės nuostatos šviesoje, nieko neskriausdamas, būdamas su tiesa ir šviesa. Tačiau jis atranda dar didesnį šviesos šaltinį - Urantijos Knygos apreiškimą, ir Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL. Ir jis ima suvokti, kad Tėvas ne tik žmonėms yra vienas, bet ir visoms dvasioms ir sieloms, jis sužino didesnę šviesą, kad Tėvo dvasia, Minties Derintojas, yra paties Tėvo padovanotas, kad vestų kiekvieną iš vidaus be jokių užrašytų raštų, o GYVAI. Ir jis atsiduoda Tėvo vedimui, pajunta GYVĄ RYŠĮ SU TĖVU, IR PALAIMĄ IŠ VISO GYVO BENDRAVIMO SU TĖVU IR TARNAVIMO JAM.
Toks mirtingasis prie gautų penkių talentų pridėjo dar kitus penkis, nes jis PATS ĖMĖ PATIRTI TĖVĄ IR KITIEMS PASAKOTI IR MOKYTI JUOS, JOG TĖVAS YRA GYVAS IR KIEKVIENAME. Toks Tėvo sūnus ar dukra neišsigando kitų piktų žodžių ir veiksmų, bet PASITIKĖJO TĖVU, ir šitaip jis papildė savo gautų talentų kiekį dvigubai.
Kitas, gavo keturis talentus. Jis gavo mažiau ne todėl, kad jam Jėzus suteikė mažiau šviesos, bet dėl to, kad jis yra ne toks imlus šitokiai šviesai, dėl to jis ir tegalėjo pasiimti mažiau. Jis išdrįso pasiimti tik tokią dvasinę šviesą, kad tik Jėzus yra toji šviesa, kad tik per jį galima gauti amžinąjį gyvenimą. Apie Tėvą toks mirtingasis dar galvoti BIJO. Dėl to jis ir yra DIEVOBAIMINGAS, BET NE DIEVĄ MYLINTIS. Bet šitas nuoširdus tikintysis vis tik nori AUGTI, NORI PAŽINTI DAUGIAU. Ir jis sužino apie Tėvą, kad Tėvas turi daug sūnų, ne tik Jėzų, kad Tėvas myli ir Jėzų, ir visus, VIENODAI, kad Jis nieko neaukoja niekada, ir Jėzaus neaukojo ant kryžiaus už žmonių nuodėmes, kad amžinas gyvenimas yra iš TĖVO, NE IŠ JĖZAUS, IR JIS GAUNAMAS PER ĮTIKĖJIMĄ, O NE PER RITUALUS. Ir šitaip toks tikintysis savo keturis talentus pavertė papildomais dar keturiais. Jis išplėtė savo sampratą apie Jėzų, ir sužinojo tai, apie ką anksčiau bijojo net su kunigu padiskutuoti, kad Tėvas NEBAUDŽIA, IR JIS NEPAAUKOJO JĖZAUS ANT KRYŽIAUS UŽ NUODĖMES. TĖVAS VIEN TIK MYLI, MYLI, IR TIK MYLI. Ir tokia tiesa jis patikėjo. Taip jis savuosius talentus gerai investavo į savojo aš augimą.
Trečias, gavo tris talentus. Jis dar daugiau bijojo šviesos. Todėl jis tegalėjo savo priežiūrai pasiimti tik tris talentus - jis skaitė kitus apreiškimus, bet negalėjo išdrįsti į rankas paimti Urantijos Knygos ir Jėzaus Kristaus - KALBU JUMS VĖL. Jis skaitė kitas knygas, ir ten sėmėsi gilesnių minčių, kurios jam leido patirti šiokį tokį didesnį tikrovės supratimą. Ir tuo jis buvo patenkintas tuo metu, nes anksčiau jis nieko nežinojo, kad yra ir daugiau šviesių apreiškimų, šviesių knygų apie Dievą. Jis nebebijojo jų skaityti. Tačiau jos nebuvo tokios giluminės ir nesuteikė didesnio kūrinijos supratimo. Bet jis buvo patenkintas savo tokiu augimu ir pats sau sakė - visi keliai veda pas Dievą. Tai jį ramino ir neskatino ieškoti giliau. Bet jis prie savo trijų talentų buvo vis tik pridėjęs dar kitus tris, nuo baimės susipažinti su kitais šaltiniais apie Dievą jis buvo išsilaisvinęs. Ir tai jau buvo jo ASMENINIS ŽINGSNIS PIRMYN, TAI JAU BUVO TALENTŲ PADIDINIMAS.
Ketvirtasis, gavęs du talentus, irgi bailiai dairėsi. Juk aplinkui tiek daug prisakyta ir bažnyčios kunigų, ir šeimoje, kad reikia laikytis tik savo tautos papročių ir tradicijų, o mes katalikų tauta, tai tik jos papročius turime gerbti ir perduoti kitoms kartoms, negalima pridėti jokių papildymų ir prie Naujojo Testamrento, ir prie Senojo Testamento. Viskas yra jau du tūkstančiai metų kaip užantspauduota, dėl to viskas patikrinta ir patvirtinta.
Ir šis žmogus, per kartų kartas prigrūstos per protėvių genus prasiveržiančios pasąmoninės baimės nelaisvėje suabejojo, ar iš tiesų taip yra, kaip jis GIRDĖJO BAŽNYČIOJE AR SKAITĖ NAUJAJAME TESTAMENTE. Suabejojimas tokia NEGYVA ir IŠKREIPTA tiesa, jam jau buvo GALINGAS ASMENINIS AUGIMAS. Jis PRADĖJO MĄSTYTI IR ŽVELGTI Į APLINKĄ SAVUOJU ŽVILGSNIU, O NE PRIKIMŠTU IR NEGYVU. Jis nebesipiktino taip, kaip anksčiau, kada tik išgirsdavo kitą sakant, kad Biblija - tai visiškai nėra nuo Dievo, tai tiesiog ŽMOGAUS PRIRAŠYTOS KNYGOS SU DIDŽIAUSIAIS IR DIEVO IR JO TIESOS IŠKRAIPYMAIS IR PRASIMANYMAIS DĖL NEISMANYMO. Štai tas nebesipiktinimas kitokia, laisvesne, ir tuo pačiu šviesesne, kito nuomone, buvo šito žmogaus gautų dviejų talentų padidinimas dar kitais dviem talentais.
Ir tas paskutinis, kuris gavo tik vieną talentą, nes jis buvo toks bailus, kad net dviejų talentų nepajėgė paimti į savo priežiūrą. Ir kada liko vienas, tada iš viso da r labiau išsigando. Vietoje to, kad gausintų ir tą vieną jam patikėtą talentą, jis užsiėmė Šeimininko TEISIMU, KAD ŠIS NORI GAUTI PELNO PATS NIEKO PRIE JO NEPRISIDĖDAMAS. Dėl to, jo samprata, pelnas šeimininkui negali priklausyti. Todėl geriausia tą talentą UŽKASTI iki atvyks šeimininkas. Kad tik jis atrodytų buvęs ištikimas, ką gavo, tą ir sugrąžina.
Ir kada NETIKĖTAI šeimininkas sugrįžo ir pareikalavo ataskaitos už patikėtus saugojimui pinigus, tada tarnai, kiekvienas, ją pateikė. Ir šeimininkas visus pagyrė, nes visi PGAL SAVO SUGEBĖJIMUS PADIDINO JIEMS ASMENIŠKAI PATIKĖTŲ TALENTŲ SKAIČIŲ. Dėl to jiems visiems ir pasakė, kad jis jais yra patenkintas ir ateityje patikės valdyti dar didesnius turtus.
O tam paskutiniam jis pasakė, kad šis net ir žinodamas, kad iš jo bus pareikalauta ataskaita, net ir tokiomis sąlygomis NEATIDAVĖ Į BANKĄ TALENTO, KAD ŠEIMININKAS GAUTŲ BENT JAU JAM PRIKLAUSIANČIUS PROCENTUS UŽ INDĖLĮ, O TIESIOG PINIGĄ UŽKASĖ.
O tai reikšia, kad tas žmogus, kaip laikėsi sustabarėjusio požiūrio į aplinką, į Dievą, taip ir liko su tuo požiūriu. Jis net nepastebėjo, kad žmonija visose sferose jau pažengė toliau, o jis taip ir liko su senoviška nuostata apie Dievą, nors jau už lango dvidešimt pirmas amžius, tačiau vis tiek jis laikosi nuostatos, kad Adomas ir Ieva buvo pirmieji žmonės, kad Ieva sukuria iš Adomo šonkaulio, kad pasaulį Dievas tvėrė šešias dienas, o septintąją ilsėjosi, mat visagalis pavargo, pasiėmė išeiginę, o dar turės kada nors pasiimti ir atostogų, juk turi ir jos priklausyti,jeigu jau priklauso išeiginė septintoji nuo darbo laisva diena, kad nuodėmingieji pateks į pragarą, o ne pas Dievą, kad nuodėmė nešvęsti religinių švenčių, neiti į bažnyčią, ir kitomis pramanytomis pasakomis toks žmogelis tiki. Taip save įkalinęs sustingdytoje akimirkoje, jis nubaudė pats save, nes šeimininkas atėmė iš jo ir tą vienintelį talentą ir atidavė jį tam, kuris buvo gavęs daugiausia, sakydamas, kad iš to, kuris neturi, bus atimta net ir tai, ką jis turi, o tas, kuris turi, jam bus pridėta, kad turėtų dar daugiau.
Toks yra Tėvo planas - evoliciškai tobulinti mus kiekvieną. Ir tie iš jūsų, kurie sieksite didesnės šviesos, daugiau ir gausite jos.
Tačiau Tėvo šviesa yra GYVA. Todėl ją BŪTINA DALINTI, KAD JI PLISTŲ. Jos negalima užkasti, apgaubti po gaubtu. Šitaip jūs rizikuojate, kad iš jūsų bus atimta net ir tai, ką turite.
Juk visi tie, kurie sustingdė Naujojo Testamento dėka dviejų tūkstančių metų akimirką ir joje nori, kad gyventų ir visi kiti, rizikuoja, kad nebus prikelti po mirties, nes prisikėlimas yra suteikiamas už ĮTIKĖJIMĄ, O NE UŽ RITUALŲ ATLIKIMĄ IR DOGMŲ IŠPAŽINIMĄ. O tai reiškia, kad jūs turite savo talentus gausinti, imti URANTIJOS KNYGĄ, Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, BENDRAUTI SU TĖVU SAVAIS ŽODŽIAIS, IR PATIRTI GIMIMĄ IŠ DVASIOS. Ir tada jūs patys pamatysite, IR PATIRSITE, kiek dauug papildomai talentų jūs gavote. O labiausiai turėsite ŽINOJIMĄ, KAD JŪS BŪSITE PRIKELTAS PO MATERIALAUS KŪNO MIRTIES, JAM IŠEIKVOJUS VISĄ ENERGIJĄ URANTIJOJE.
Ir tada jūsų gyvenimo KOKYBĖ TAPS VISIŠKAI KITOKIA. JŪS TAPSITE TIESIOG TOKS KAIP JĖZUS - ĮTIKĖJĘS Į TĖVĄ IR JAM ATSIDAVĘS IR JUO PASITIKINTIS. IR GYVENANTIS TIESOJE IR MEILEJE IR DALINANTIS MEILĘ VISIEMS. IR VISIEMS VIENODAI. NET IR TAIP, KAIP TĖVAS.
Ir tai jums suteiks papildomų dovanų dar šitame gyvenime - dar didesnę meilę, ramybę, palaimą, troškimą daryti gėrį be atlygio, sveikatą.
Siekite tokių Tėvo dovanų, per gyvą ryšį su Juo. Ir kasdien.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-11-18 15:05
7psl.7-a dalis
Arūnas
2010-02-15 19:54:55
Tikrai netingėjau,bet ši tema atsirado viršuje.Nors ir pagalvojau,kad labai daug reikia laiko,kad iškelčiau mokymus-komentarus,bet atsitiktinumų nebūna ir esu dėkingas Tėvui
Arūnas
2010-02-15 20:03:47
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]