Forumas: temos peržiūra
Jėzaus mokymas apie sūnystę ir pilietybę
Mielieji, panagrinėkite šitą Urantijos Knygos dokumentą ir pateikite savo sampratas, kaip jūs suvokėte šitą Jėzaus mokymą, kuris buvo toks gilis, kad apaštalus apakino, ir jie nesugebėjo šito mokymo suvokti, nors jau ėjo paskutinės Jėzaus gyvenimo Urantijoje dienos. Dėl to laiko juos dar toliau mokyti nebeliko. Tai ir vedė į Jėzaus mokymų iškriapymus artimojoje ateityje, kada buvo parašytos evangelijos, kurios su Jėzaus mokymu mažai ką turi bendro. O dar tiksliau žmones sukliadino ir nevedė tolyn nuo Jėzaus mokymų.
-------------------------------
178 DOKUMENTAS
PASKUTINIOJI DIENA STOVYKLOJE
JĖZUS šitą ketvirtadienį, savo paskutiniąją laisvą dieną žemėje kaip įsikūnijęs materialaus kūno pavidalu dieviškasis Sūnus, planavo praleisti su savo apaštalais ir keliais ištikimais ir atsidavusiais mokiniais. Tuoj po pusryčių valandos šitą gražų rytą, Mokytojas juos nusivedė į nuošalią vietą nedideliu atstumu virš jų stovyklos ir ten juos mokė daugelio naujų tiesų. Nors Jėzus apaštalams pateikė ir kitų pasakojimų tos dienos ankstyvaus vakaro valandomis, bet šitas pokalbis ketvirtadienio rytą buvo jo atsisveikinimo kreipimasis į apaštalų ir pasirinktų mokinių, tiek žydų, tiek pagonių, mišrią grupę. Šie dvylika dalyvavo visi, išskyrus Judą. Petras ir keli kiti apaštalai pareiškė pastabų dėl jo nedalyvavimo, o kai kurie iš jų manė, kad Jėzus jį pasiuntė į miestą atlikti kokį nors reikalą, galbūt pasirūpinti Perėjimo šventės jų būsimo šventimo smulkmenomis. Judas į stovyklą sugrįžo tiktai apie popietės vidurį, likus nedaug laiko iki to meto, kada šiuos dvylika Jėzus išsivedė į Jeruzalę valgyti Paskutiniosios Vakarienės.
1. KALBA APIE SŪNYSTĘ IR PILIETYBĘ
Jėzus kalbėjo maždaug penkiasdešimčiai savo ištikimų pasekėjų beveik dvi valandas ir atsakė į dvi dešimtis klausimų apie dangaus karalystės ryšį su šito pasaulio karalystėmis, apie sūnystės su Dievu ryšį su žemiškųjų vyriausybių pilietybėmis. Šitas pokalbis, kartu su jo atsakymais į klausimus, gali būti apibendrintas ir perteiktas šiuolaikine kalba šitaip:
Šito pasaulio karalystėms, kadangi jos yra materialios, gali dažnai prireikti pavartoti fizinę jėgą tam, kad įgyvendintų savo įstatymus ir palaikytų tvarką. Tikri tikintieji dangaus karalystėje fizinės jėgos panaudojimo nesigriebs. Dangaus karalystę, kuri yra iš dvasios gimusiųjų Dievo sūnų dvasinė brolystė, galima skelbti tiktai dvasios galios dėka. Šitas procedūros skirtumas nurodo tikinčiųjų karalystės ryšius su pasaulietinės vyriausybės karalystėmis ir iš visuomeninių tikinčiųjų grupių neatima teisės palaikyti tvarką savo gretose ir drausminti maištingus ir netinkamus narius.
Nėra nieko nesuderinamo tarp dvasinės karalystės sūnystės ir pasaulietinės arba pilietinės vyriausybės pilietybės. Būtent tai ir yra tikinčiojo pareiga Cezariui atiduoti tai, kas priklauso Cezariui, o Dievui atiduoti tai, kas priklauso Dievui. Negali būti jokio nesutarimo tarp šitų dviejų reikalavimų, vienas iš jų yra materialus, o kitas yra dvasinis, nebent atsitiktų taip, jog koks nors Cezaris išdrįstų uzurpuoti išskirtines Dievo teises ir reikalauti, jog dvasinė pagarba ir aukščiausiasis garbinimas būtų reiškiamas jam. Tokiu atveju garbinkite
[1930]▼
tiktai Dievą, tuo tarpu tokius suklaidintus žemiškuosius valdovus stenkitės apšviesti ir šitokiu būdu juos taip pat vesti į Tėvo danguje pripažinimą. Nesuteikite dvasinio garbinimo žemiškiesiems valdovams; taip pat ir jums nereikėtų naudotis žemiškųjų vyriausybių, kurių valdovai gali kada nors tapti tikinčiaisiais, fizinėmis jėgomis tam, kad paremtumėte dvasinės karalystės misijos darbą.
Sūnystė karalystėje, besivystančios civilizacijos požiūriu, turėtų jums padėti tapti šito pasaulio karalysčių idealiais piliečiais, kadangi brolystė ir tarnavimas yra karalystės evangelijos kertiniai akmenys. Dvasinės karalystės meilės šauksmas turėtų būti žemiškųjų karalysčių netikinčių ir karingai mąstančių piliečių neapykantos akstino veiksmingas sunaikintojas. Bet šitie materialiai mąstantys sūnūs tamsoje niekada nepažins jūsų dvasinės tiesos šviesos, jeigu jūs nepriartėsite prie pat jų tąja nesavanaudiška visuomenine tarnyste, kuri yra dvasinių vaisių vedimo padarinys kiekvieno atskiro tikinčiojo gyvenimo patyrime.
Kaip mirtingieji ir materialūs žmonės, jūs iš tikrųjų esate žemiškųjų karalysčių piliečiai, ir jūs turėtumėte būti geri piliečiai, tuo labiau, kadangi esate iš naujo gimę dangaus karalystės dvasiniai sūnūs. Kaip įtikėjimo apšviesti ir dvasios išlaisvinti dangaus karalystės sūnūs, jūs turite dvigubą pareigą žmogui ir Dievui tuo metu, kada jūs savanoriškai prisiimate trečią ir šventą įsipareigojimą: tarnauti Dievą-pažįstančių tikinčiųjų brolijai.
Jums nereikia garbinti savo žemiškųjų valdovų ir jūs neturėtumėte vartoti žemiškosios galios tam, kad paremtumėte dvasinę karalystę; bet jūs turėtumėte demonstruoti kupinos meilės tarnystės teisingą pagalbą tikintiesiems ir netikintiesiems vienodai. Karalystės evangelijoje gyvena toji galinga Tiesos Dvasia, ir netrukus aš tikrai išliesiu šitą pačią dvasią visiems materialiems kūnams. Šios dvasios vaisiai, jūsų nuoširdi ir kupina meilės tarnystė, ir yra ta stipri visuomeninė svirtis, kad pakeltų tas tamsos rases, ir šitoji Tiesos Dvasia taps ta priemone, kuri didins ir jūsų galią.
Parodykite išmintį ir pademonstruokite įžvalgumą bendraudami su netikinčiais pilietiniais valdovais. Protingumu pasirodykite, jog esate sumanūs tam, kad nereikšmingus nesutarimus pašalintumėte ir neesminius nesusipratimus suderintumėte. Visais įmanomais būdais – visose srityse, nesusijusiose su jūsų dvasine ištikimybe visatos valdovams – stenkitės gyventi taikiai su visais žmonėmis. Visada būkite išmintingi kaip gyvatės, bet taikūs kaip balandžiai.
Jūs turėtumėte tapti dar geresniais pasaulietinės vyriausybės piliečiais dėl to, kad tampate apšviestais karalystės sūnumis; lygiai taip ir žemiškųjų vyriausybių valdovai tampa dar geresniais valdovais pasaulietiniuose reikaluose dėl to, kad tiki šita dangaus karalystės evangelija. Nesavanaudiškos žmogaus tarnystės ir išmintingo Dievo garbinimo požiūris turėtų visus karalystės tikinčiuosius paversti geresniais pasaulio piliečiais, tuo tarpu sąžiningos pilietybės ir nuoširdaus atsidavimo savo žemiškajai pareigai požiūris tikrai padėtų tokį pilietį paversti lengviau pasiekiamu dvasios raginimui tapti sūnumi dangaus karalystėje.
Kol žemiškųjų vyriausybių valdovai stengsis pasinaudoti religinių diktatorių valdžia, tol jūs tie, kurie tikite šita evangelija, galite tikėtis tiktai nemalonumų, persekiojimų, ir net mirties. Bet pati ta šviesa, kurią jūs nešate pasauliui, ir net tai, kokiu būdu jūs kentėsite ir mirsite už šitą karalystės evangeliją, galiausiai, irgi, apšvies visą pasaulį ir dėl to palaipsniui politika atsiskirs nuo religijos. Šitos karalystės evangelijos atkaklus skelbimas kurią nors dieną atneš visoms nacijoms naują ir neįtikėtiną išsivadavimą, intelektualią nepriklausomybę, ir religinę laisvę.
[1931]▼
Per netrukus prasidėsiančius persekiojimus, kuriuos vykdys tie, kurie neapkenčia šitos džiaugsmo ir laisvės evangelijos, jūs klestėsite ir karalystė vešės. Bet jūs atsidursite didžiuliame pavojuje vėlesniaisiais laikais, kada didžioji dauguma žmonių apie karalystės tikinčiuosius šnekės gražiai ir daugelis aukštų pareigūnų formaliai dangaus karalystės evangeliją priims. Išmokite būti ištikimi karalystei net ramybės ir klestėjimo laikais. Negundykite jus prižiūrinčiųjų angelų, kad jūsų nevestų nerimą sukeliančiais keliais, nes kupina meilės drausmė yra skirta tam, kad išgelbėtų lengvai pasroviui plaukiančias jūsų sielas.
Prisiminkite, kad jūs esate įgalioti skelbti šitą karalystės evangeliją – aukščiausiojo laipsnio troškimą vykdyti Tėvo valią drauge su tuo aukščiausiojo laipsnio džiaugsmu, kada jūs įtikėjimo dėka suvokiate sūnystę su Dievu – ir jūs neturite leisti, kad kas nors jūsų atsidavimą šitai vienintelei pareigai nukreiptų į šalį. Tegul jūsų kupino meilės tarnavimo, apšviečiančios intelektualios komunijos, ir išaukštinančios visuomeninės tarnystės perteklius būna naudingas visai žmonijai; bet neleistina yra tai, kad nors vienas iš šitų humanistinių darbų, arba jie visi drauge, užimtų evangelijos skelbimo vietą. Šitas galingas tarnavimas yra šalutinis produktas dar galingesnio ir didingesnio tarnavimo ir transformavimo, kuriuos karalystės tikinčiojo širdyje pagimdo gyvoji Tiesos Dvasia ir asmeninis suvokimas, jog iš dvasios gimusiojo žmogaus įtikėjimas suteikia įsitikinimą dėl gyvos bičiulystės su amžinuoju Dievu.
Jūs neturite stengtis skelbti tiesą ir įtvirtinti teisumą pilietinių vyriausybių galios arba pasaulietinių įstatymų įgyvendinimo dėka. Jūs turite visada įtemptai dirbti, kad žmonių protą įtikintumėte, bet niekada nedrįskite šito daryti prievarta. Jūs turite neužmiršti žmogiškojo teisingumo didžiojo įstatymo, kurio aš jus mokiau teigiama forma: Visada su žmonėmis elkitės taip, kaip jūs norėtumėte, kad jie elgtųsi su jumis.
Kada karalystės tikintysis yra pakviečiamas tarnauti pilietinei vyriausybei, tada tegul jis tarnauja kaip tokios vyriausybės žemiškasis pilietis, nors savo pilietinėje tarnystėje toks tikintysis turėtų demonstruoti visas įprastas piliečio savybes, pagerintas to dvasinio apšvietimo, kai mirtingojo žmogaus protas patiria kilninantį bendravimą su savo viduje gyvenančia amžinojo Dievo dvasia. Jeigu netikintis yra geresnis pilietinis tarnas už jus, tai jūs turėtumėte rimtai pasvarstyti, ar tiesos šaknys jūsų širdyje nenunyko dėl to, kad trūksta bendros dvasinės komunijos ir visuomeninės tarnystės gyvojo vandens. Sūnystės su Dievu sąmonė turėtų pagyvinti kiekvieno vyro, moters, ir vaiko, kuris įgavo tokį galingą akstiną visoms įgimtoms žmogiškosios asmenybės galioms, viso gyvenimo tarnystę.
Jūs neturite būti pasyvūs mistikai ar neišraiškingi asketai; jums nereikia būti svajotojais ir plaukiančiais pasroviui, pasyviai pasikliaujančiais įsivaizduojama Apvaizda, kuri pasirūpintų net ir pačiais būtiniausiais dalykais. Jūs iš tiesų turite būti gailestingi, turėdami reikalo su klystančiais mirtingaisiais, kantrūs savo santykiuose su neišmanančiais žmonėmis, ir tvirti provokacijų atvejais; bet jūs taip pat turite būti drąsūs gindami teisingumą, galingi viešai skelbdami tiesą, ir energingi pamokslaudami šitą karalystės evangeliją, net iki pačių žemės pakraščių.
Šita karalystės evangelija yra gyvoji tiesa. Aš jums sakiau, kad ji, kaip tos mielės tešloje, kaip tie garstyčių sėklų grūdeliai; o dabar aš pareiškiu, kad ji yra kaip gyvos būtybės sėkla, kuri, iš kartos į kartą, nors ir išlieka tokia pati gyva sėkla, bet būtinai atsiskleidžia naujais pasireiškimais ir palankiai auga tokiuose kanaluose, kurie naujai prisitaiko prie kiekvienos vėlesniosios kartos konkrečių poreikių ir sąlygų. Tas apreiškimas, kurį aš pateikiau jums yra gyvas apreiškimas, ir aš noriu, kad jis tikrai duotų tinkamų vaisių kiekviename individe ir kiekvienoje kartoje sutinkamai su dvasinio augimo, didėjimo,
[1932]▼
ir adaptacinio vystymosi dėsniais, Iš kartos į kartą šitoji evangelija turi rodyti didėjantį gyvybingumą ir demonstruoti didesnę dvasinės galios gelmę. Negalima leisti, kad ji taptų vien tiktai šventu prisiminimu, tik pasakojimu apie mane ir tuos laikus, kuriais mes dabar gyvename.
Ir nepamirškite: Mes tiesiogiai neužsipuolėme nei tų asmenų, nei valdžios tų, kurie sėdi Mozės vietoje; mes tiktai siūlėme jiems naująją šviesą, kurią jie taip kategoriškai atstūmė. Mes juos užsipuolėme tiktai tuo, kad pasmerkėme jų dvasinę neištikimybę toms pačioms tiesoms, kurių, kaip jie atvirai pareiškia, jie moko ir kurias jie saugo. Su šitais įtvirtintais lyderiais ir pripažintais valdovais mes susirėmėme tiktai tada, kada jie patys stojo tiesiai skersai kelio tam, kad žmonių sūnums būtų skelbiama karalystės evangelija. Ir net dabar, ne mes užsipuolame juos, bet būtent jie stengiasi sunaikinti mus. Neužmirškite, kad jūs esate įgalioti eiti pirmyn skelbdami tiktai gerąją naujieną. Jūs neturite užsipulti senųjų metodų; jūs turite sumaniai įdėti naujosios tiesos mielių į senuosius tikėjimus. Tegul Tiesos Dvasia daro savo darbą. Tegul ginčai kyla tiktai tada, kada tie, kurie tiesą niekina, stengsis jėga jums primesti savąją. Tačiau, kada netikintis užsipuls jus tyčia, tada nedvejodami ryžtingai ginkite tą tiesą, kuri jus išgelbėjo ir pašventino.
Per visus gyvenimo vingius, visada prisiminkite mylėti vienas kitą. Nesipykite su žmonėmis, net ir su netikinčiais. Rodykite gailestingumą net ir tiems, kurie niekindami jus įžeidinėja. Pasirodykite, kad jūs esate ištikimi piliečiai, moralūs darbininkai, pagyrimo verti kaimynai, atsidavę giminaičiai, supratingi tėvai, ir nuoširdūs tikintieji į Tėvo karalystės brolystę. O manoji dvasia tikrai bus su jumis, dabar ir net iki pasaulio pabaigos.
Kada Jėzus savąjį mokymą pabaigė, tada buvo jau beveik pirma valanda, ir jie tuoj pat sugrįžo į stovyklą, kur Dovydas ir jo pagalbininkai jiems buvo paruošę vidurdienio valgį.
2. PO VIDURDIENIO VALGIO
Nedaug Mokytojo klausytojų jo rytinį kreipimąsi galėjo suvokti nors iš dalies. Iš visų tų, kurie jo klausėsi, daugiausia suvokė graikai. Net ir šiuos vienuolika apaštalų suglumino jo užuominos apie ateities politines karalystes ir viena po kitos gyvensiančias karalystės tikinčiųjų kartas. Jėzui labiausiai atsidavę pasekėjai negalėjo suderinti neišvengiamai artėjančios jo žemiškosios tarnystės pabaigos su šitomis užuominomis apie evangelinės veiklos tolimesnę ateitį. Kai kurie iš šitų žydų tikinčiųjų ėmė jausti, jog netrukus įvyks didžiausia tragedija žemėje, bet su tokia neišvengiamai besiartinančia katastrofa jiems visiškai nesiderino nei Mokytojo linksmai abejingas asmeninis požiūris, nei jo rytinė kalba, kurioje jis daug kartų užsiminė apie dangaus karalystės ateities transakcijas, nusidriekiančias per milžinišką laiko tarpsnį ir apimančias ryšius su daugeliu žemės karalysčių, kurios egzistuos viena po kitos.
Iki šitos dienos vidurdienio visi apaštalai ir mokiniai sužinojo apie skubų Lozoriaus pabėgimą iš Betanės. Jie ėmė jausti žydų valdovų nuožmų pasiryžimą sunaikinti Jėzų ir jo mokymus.
Dovydas Zabediejus, per savo slaptus agentus Jeruzalėje, buvo iki galo informuotas apie tai, kaip vystėsi planas Jėzų suimti ir nužudyti. Jis žinojo viską apie Judo vaidmenį šitame sąmoksle, bet šių žinių jis niekada neatskleidė nei kitiems apaštalams, nei kuriam nors iš mokinių. Iškart po pietų jis iš tikrųjų
[1933]▼
pasivedė Jėzų į šalį ir, sukaupęs drąsą, jo paklausė, ar jis žino – bet toliau savo klausimo jis taip ir nebeužbaigė. Mokytojas, pakėlęs ranką, sustabdė jį, sakydamas: “Taip, Dovydai, apie tai aš žinau viską, ir aš žinau ir tai, kad ir tu žinai, bet žiūrėk, kad to nepasakotum nė vienam žmogui. Tiktai savo širdyje neabejok, jog galiausiai triumfuos Dievo valia.”
Šitą pašnekesį su Dovydu nutraukė pasiuntinio iš Filadelfijos atvykimas, atnešusio žinią, jog Abneris sužinojo apie sąmokslą nužudyti Jėzų ir klausia, ar jam reikėtų vykti į Jeruzalę. Šitas bėgikas į Filadelfiją išskubėjo su šitokia žinia Abneriui: “Tęsk savo darbą. Jeigu aš paliksiu jus materialiame kūne, tai tiktai dėl to, jog galėčiau sugrįžti dvasioje. Aš jūsų tikrai neapleisiu. Aš tikrai su jumis būsiu iki galo.”
Maždaug šiuo metu Pilypas priėjo prie Mokytojo ir paklausė: “Mokytojau, kadangi Perėjimo šventimas artėja, tai kur tu norėtum, kad mes paruoštume šventinį valgymą?” Ir kada Jėzus išgirdo Pilypo klausimą, tada jis atsakė: “Eik ir atvesk Petrą ir Joną, ir aš jums duosiu nurodymus dėl vakarienės, kurią mes valgysime drauge šią naktį. Kai dėl Perėjimo šventės, tai jūs turėsite tą apsvarstyti po to, kai iš pradžių mes būsime padarę šitą.”
-------------------------------------------------------------------
Taigi, mano mielieji, pateikite savo sampratas, kaip jūs suvokėte Jėzaus mokymą apei sūnystę ir pilietybę.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-11-15 20:53:58
Komentarai
Dar norėčiau papildyti savo manymą dėl pilietybės pareigybės kiekvienam save besivadinančiam krikščioniu . Apie bažnyčią geriau nekalbėsiu . Tegu tai bus menama bažnyčia . Taigi , ponai , priėmę į savo širdis Dievą Tėvą ir Jo sūnų Jėzų Kristų ar visada būname sąžiningais , garbingais , broliškais piliečiais savo valstybėje ? Ar savo tikėjimų propoguojame brolystę ir draugystę , kaip krikščionys piliečiai ? Ar pildome visur ir visada savo krikščionišką pilietinę pareigą ?
Sąžiningai atsakant į visus klausimus , tikriausiai labai mažas procentas sudarytų tik pliusiukus , daugiausia būtų minusai . Jeigu sąžiningai , o jeigu ne , tai visi šauks - aš visų geriausias , bet štai anas tai tikras banditas .
O juk pagal Kristaus mokymą , mes visi turime būti ir geri piliečiai ir broliai tikėjime . Kas priklauso ciesoriui , turime jam sąžiningai viską ir atiduoti ( mokesčius ) , o kas priklauso Dievui , turime visą savo širdį ir mintis Jam paskirti . Taip vadovaudamiesi Kristaus mokymais mes krausime turtus ne tik dangaus karalystei , bet ir kaip vieningi ir susipratę piliečiai kursime prieigas dangaus karalystei jau net čia , žemėje .
Petras
2007-11-22 20:14:36
Gerb. Algimantai , pateikdamas tokią išplėstinę temą - tai beveik čia viskas ir yra aišku . Na gal kam ir neaišku , bet man tai aišku .
Žmonės turėtų labiau gilintis į dvasinius mokslus ir labiausiai mokytis iš dabartinės Urantijos knygos , o tap pat nepamiršti kad labai įdomi yra ir Biblija. Pasiklausykite Džono Vernono knygos ,,Kelionė biblijos puslapiais '' komentarų per žinių radio ir labai daug ką suprasite . Aš tai siūlau susidomėti ir vakarais pasiklausyti pradedantiems ir ieškantiems dvasinių kelių.
Man asmeniškai sūnystė tai suprantama , kaip žmogaus viso savo proto ir valios pajungimas Dievo Tėvo šlovei ir garbei. Ar tai labai dideliuose darbuose ir žygdarbiuose , ar tai kukliuose kasdieniniuose darbeliuose , bet kai žmogus noriai savo mintimis kasdiena kalbasi ir bendradarbiauja su Dievu Tėvu . Tik kasdieninis , meilus ir džiugus ryšys įgalina žmogų jaustis kaip sūnui prieš mylintį tėvą , taip ir prieš Dievą Tėvą . Tik kasdieninis ir nuoširdus bendravimas užmezga tėvystės ir sūnystės ryšius.
Petras
2007-11-21 16:49:21
Tai yra tiesioginis Jėzaus mokymas, patarimai, nukreipimai, instrukcijos mums, kaip mums gyventi, kokiais kriterijais vadovautis įvairiais atvejais, tiek pasaulietiniame, tiek dvasiniame gyvenime. Šiandien mums labai paprasta ir aišku, bet tai suvokti prieš 2000 metų nebuvo taip labai paprasta, labai jau naujas, negirdėtas, netikėtas mokymas tai buvo ypač žydams, kurių gyvenimo beveik visas sritis konroliavo ir reguliavo jų tikėjimas. Visose gyvenimo srityse jie turėjo nurodymus, todėl manau nėra ko stebėtis, kad net mokiniai taip sunkiai galėjo suvokti Jėzaus žodžius. O be to, tai dar ir žmonės yra labai skirtingi ne tik dabar, bet ir tada, ypač Petras, kuris aiškiai suvokė kas yra Jėzus, bet širdyje ne visai buvo pasirengęs eiti Jo pėdomis, jam vis atrodė, kad jis pats pasielgtų „protingiau“ – kaip beje vėliau ir pasielgė, o to poelgio pasekmes iki šiol skausmingai jaučiame.
Bet ir šių dienų žmonėms nėra taip paprasta. Pabandykim įsivaizduoti kiek žmonių nėra net biblijos (kurioje yra nors dalinė tiesa) skaitę, o jei skaitę – kiek iš jų suvokė ką skaitė? Tačiau yra ir tokių, kurie visą gyvenimą vadovaujasi savo nuojauta, širdimi: elgiasi su visais taip, kaip norėtų, kad su jais elgtųsi – ir jie laimėjo, jie ėjo Jėzaus pėdomis.
Nors šis mokymas atrodo labai konkretus ir aiškus, bet praktiniame gyvenime iškyla neaiškumų kaip kada pasielgti, darome klaidas, bet labai svarbu pačiam save stebėti ir mokytis iš klaidų – o svarbiausia, kad motyvas visada būtų tyras.
Jei panagrinėtume mūsų pokalbius forume, tai ir čia rastume visko, kai kurie akvaizdžiai neturi dvasinės pajautos ir elgiasi kaip išpaikinti karaliukai „be stabdžių“ ir dar reikalauja – jūs privalote mane apšviesti, o aš ir toliau iš jūsų tyčiosiuosi. Bet.........tokiems vertėtų žinoti, kad bandyti žmogui patarti, paaiškinti, atvert jo sielą galima tik tol kol matai jo paties pastangas. Net ir Jėzus kai gydė (darė taip vadinamus stebuklus) prieš tai visada kreipdavosi į Tėvą“jei tai yra Tavo Valia.“..
Tačiau, jei tik yra noras, poreikis pačiam keistis – nieko nėra neįmanomo. Viskas įmanoma su Tėvu.
Gilė
2007-11-19 09:00:00
Mielieji, laikas pradėti nuo bendrų samprotavimų apie dvasinius dalykus pereiti prie jūsų AŠ BRANDINIMO ir AUGINIMO STUDIJUOJANT Urantijos Knygą. Todėl nevenkite PASTANGŲ ĮDĖTI IĮ SAVO PUSĖS, IR PRADĖKITE NAGIRNĖTI ŠIOMIS DIENOMIS JUMS PASIŲLYTAS TEMAS,K URIOS TAIP IR LIKO NENEGRINĖTOS.
Aš suvokiu, kad jų negrinėti NĖRA PAJĖGŪS, kurie remiasi tik Nuajuosu Testamentu, tai jau iškrauipytra praeitis. Dabar gi yra Jėzaus perteiktas apreiškimas KALBU JUMS VĖL, ir Urantijos Knygos apreiškimas. Tad pradėkime studijuoti JUOS, SKIRTUS MUMS AUGTI. Ir dalinkimės savo sampratomis, kaip suprame šitas konkrečias, tiek temą apie TALENTUS, tiek šitą temą.
Jūs turite galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus, kurie LAUKIA JŪSŲ SAMPROTAVIMŲ, KURIE GALĖTŲ JUOS SUSTIPRINTI, APŠVIESTI.
YPAČ IŠ TŲ, KURIE URANTIJOS KNYGĄ ir Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL studijuoja LABAI NUOŠIRDŽIAI.
Beje, šiandien gavau laišką iš JAV, kuriame mano sielos brolis rašo, kad KALBU JUMS VĖL, o jis skaito anglišką vertimą, yra toks jam svarbus, kad jis net galėtų būti ir pačioje Urantijos Knygoje.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-11-16 13:37:00
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]