Forumas: temos peržiūra
Tėvo dvasios, Minties Derintojo, mokymas, perduotas per pamaldas mūsų šventovėje - Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje, kas mes atsgręžtume į JĮ, TĖVĄ.
Tėvo dvasios, Minties Derintojo mokymas, perduotas per pamaldas mūsų šventovėje – Dievo Tėvo ir Jos Sūnaus Jėzaus šventovėje, 2007 11 24. Tai mūsų mokymas astigręžti į JĮ, TĖVĄ JAU ŠIANDIEN.
---------------------------------------
"Mano mylimas sūnau, manosios meiles banga užlieja jus visus, ir kiekvieną atskirai, tiek iš išorės, tiek ir iš vidaus. Atsiverkite savo nuoširdumu, kalbedami su manimi savais žodžiais, savomis mintimis, ir jūs patys imsite patirti manosios meilės bangos virpesius. Ir šitoji banga gens naują bangą. ir jūs patirsite, kaip siela jos vis daugiau ir daugiau prisipildo ir ima vis labiau trokšti ją lieti ir kitiems savo sielos broliams ir sesėms.
Dėl to atsiverkite man ir patirkite manosios meilės bangą savyje. Tai pats nuostabiausias jūsų sielos patyrimas šitame pasaulyje – manosios meilės lavinos patyrimas savo viduje.
Ir dalinkites manąja meile su visais vienodai, nieko neišskirdami. Ir vėl iš manęs jums pritekės naujų mano meilės bangų. Kuo daugiau atiduosite, tuo daugiau ir gausite.
Taip manoji meilė tampa gyva tekančia upe, kuria plaukiate jūs, o visa kūrinija maudosi mano meilės vandenyne. Maudykites ir jūs manojoje meilės upeje plaukdami su manimi.
Tik jūs nepajuntate šitos lavinos. Ji jus gąsdina, jūs nesate įpratę. Jūs esate daugiau prisirišę prie savo materialių pavidalų, prie savo materialių kūnų. Dėl to jus gąsdina vieno, net ir mylimo, mažo vaikelio mirtis, ir per šitą baimės pojūtį jūs manote, kad tai yra netektis. Nėra netekties. Yra jūsų vienintelė netektis, jeigu jūs nusigręžiate nuo manęs, ir per šitą nusigręžimą jūs netenkate savojo aš. Jūs, paprasčiausiai, būnate sunaikinami kaip tapatybė, nes šitas atsisakymas žengti manuoju keliu, pasirenkant laisva valia nusigręžimą nuo manęs, yra vienintelė, apverktina jums, būsena. Dėl to jūs turite sielvartauti ir pergyventi, o ne dėl to, kad mažas vaikelis palieka šitą pasaulį. Jis nėra pamestinukas. Aš jį globoju kaip pats nuostabiausias mylintis tėvas, kaip jūs negalite jo globoti.
Neverkite dėl tų, kurie šiandien sunkiam ligos patale.
Neverkite dėl tų, kurie yra kankinami fiziniu pavidalu.
Neverkite dėl tų, kurie šiandien neturi išeities.
Verkite dėl to, kad jų sielos dar yra tamsios ir neatsivėrusios man.
Verkite dėl to, kad jūs šiandien su manim tiek mažai bendraujate, ir tiek daug skiriate dėmesio savo materialių interesų tenkinimui.
Verkite dėl to, kad jūs nenorite vis gilinti savo ryšio su manimi, nes netikite, kad tai yra tikra.
Jums tai atrodo pripildytos fantazijos mintys. Tai nėra fantazijos. Tai yra tikroji realybė, kuri plaukia, kartas nuo karto, kaip pragiedruliai danguje pilname debesų, patenkančios iš jūsų pasąmonės, retsykiais, mintys, kad gal kažkas yra aukščiau.
Žinokite, viskas yra aukščiau. Bet Tas Aukščiau prasideda jūsų viduje. Jūs turite atsiverti Šitam Aukščiau savo vidumi, ir tada nustosite lieti ašaras, nustosite jausti skausmą, kuris dabar jus kankina, o per šitą kankinimą jūs negalite jausti palaimos jūsų aplinkiniame gyvenime.
Aš jums gyvenimą suteikiau ne kančiai, o palaimai.
Aš suteikiau jums mėgavimąsi gyvenimu. Ne pramogavimą, bet pasimėgavimą juo, kaip procesu. Savuoju augimu jūs turite mėgautis, o jūs dabar visą laiką skendite ašarose, visą laiką jūs matote vien tiktai aplinkui skausmą ir kančią. Tai jus vargina, ir jūsų nuolatinis stresas, kurį patiria jūsų protas, jus lygiai taip pat įspraudžia į tą juodumą, kad jums patiems sunku šviesti. Jūs patys nejuntate, kaip tampate įkaitais tos pačios baimės, kuri laiko jus sugniaužusi varžtuose.
Aš ir tau nuolat sakau, bendrauk su manimi daugiau, išsilaisvink iš šitos baimės. Bet šita baimė kausto ir tave. Juk tu pradėjai eiti šituo naujuoju mitybos keliu, bet, vis tiek, tu bijai juo žengti. Tu nepasitiki manimi, kada Aš tau sakiau, juk, tu gali žengti šituo keliu stipriau, atsiremdamas į mane, bet tu ieškai pasiteisinimų, kaip atsisakyti šito kelio. Tai yra tavo silpnas ryšys su manimi.Tu turi verkti dėl to savo silpno ryšio, kaip ir jūs visi turite apverkti šitą silpną ryšį su manimi.
O džiūgaukite, kad Aš esu jūsų viduje.
Džiūgaukite, kad Aš jus galiu išlaisvinti.
Džiūgaukite, kad Aš suteikiu jums tą nuostabią palaimą, kada atsiveriate man.
Džiūgaukite, kad Aš esu Amžinybės Šaltinis, ir jums suteikiu amžinybę.
Džiūgaukite, kad jūsų amžinybė yra jau suteikta jūsų viduje.
Jūs esate man kaip atkeliavę į Rojų, nors tarp jūsų ir manęs - įsiterpę milijardų milijardai metų, kol jūs akivaizdžiai stovėsite mano akivaizdoje, visos kūrinijos Centre. Tačiau, šitas atstumas ir laiko akimirka neegzistuoja man.
Jūs lygiai taip pat savuoju atsivėrimu turite patirti, kad esate su manimi Rojuje.
Jūs neturite skaičiuoti tų akimirkų, kada įveiksite vieną etapą po kito. Jūs turite mėgautis šituo ėjimu šitame etape.
Dėl to pasimėgavimą jūs galite pajausti tiktai per gyvą ryšį su manimi. Bendraukite su manimi.
Ir mano sūnus, jūsų sielos brolis, Jėzus, kada buvo tarp jūsų žmogiškuoju pavidalu, taip pat turėjo abejonių, taip pat turėjo skausmų ir kančių, vidinių pergyvenimų, bet jis visą laiką ieškojo ryšio su manimi, ir per šitą ryšį jisai užmezgė tą glaudų, tvirtą įtikėjimą į mane ir su manimi.
Ir tai – vienintelė priemonė jam suteikusi tokį nuostabų įtikėjimą ir sugebėjimą žengti šituo kančios keliu, kuris apšvietė jus, nušvietė visą pasaulį. Ir šitą, vienintelę, priemonę jis panaudojo iki galo, ir parodė tą kelią jums.
Tai, kodėl jūs dabar nenorite žengti šituo keliu, atsiduodami Tam, kas yra jūsų viduje?
Kodėl jūs ieškote sau pasiteisinimų, visą laiką stengdamiesi pralįsti pro menkiausią rakto skylutę, kad tik neiti šituo keliu, surasdami sau daugybę priežasčių, daugybę problemų, paskęsdami tarp šitų problemų, ir jose jausdami kančią?
Jūs turite patirti šviesą, kuri yra jumyse. Ir šitoji šviesa jus ramins. Jau dabar pradeda raminti. Ir per šitą nusiraminimą jūs pajausite, kad tai, ką suteikiu dabar, aš suteikiu jūsų labui.
Kodėl jūs nenorite žengti šito kelio savo paties labui?
Kodėl jūs stengiatės atidėlioti šitą žengimą gilesniu požiūriu, skvarbesniu žvilgsniu žvelgdami į mane?
Kodėl jūs nenorite šito? Tai yra jūsų labui.
Kodėl jūs sau tampate priešai?
Kodėl jūs nenorite tapti mano ambasadoriais?
Kodėl jūs nenorite tapti mano, mylinčiais kitus savo sielos brolius, mano sūnumis?
Kodėl jūs stengiatės išsisukinėti nuo manojo kelio, suteikto jums, jau dabar, esančio jūsų viduje?
Aš tą sakau ne dėl to, kad jus skaudinčiau, bet dėl to, kad atskleisčiau jums Tikrovę, platesnę ir gilesnę Tikrovę, kuria jūs nepasitikit.
Aš tą jums sakau dėl to, kad Aš vienintelis žinau tą Tikrovę, ir vienintelis, kuris pakloja šitą Tikrovę prieš jūsų akis
Ir jūs šita Tikrove turite gyventi. Ir šitą Tikrovę turite patirti.
Toji Tikrovė yra tokia įvairiapusė, neaprėpiama, ir ji atsiskleidžia per jūsų sielos atsivėrimą man.
Jūs patiriate vis daugiau ir daugiau patyrimų, ir tie patyrimai vis labiau ir labiau žadina sielos alkį ieškoti dar didesnio ryšio su manimi.
Dėl to Aš jums sakau tuos pačius žodžius:
Nebijokite šito kelio. Ženkite juo, pasitikėdami mano vedimu, atsiremdami į mane. Aš niekada nuo jūsų nepasitrauksiu.
Nepasitraukite ir jūs nuo manęs. Tai vienintelis mano jums nurodymas: Tobulėkite. Siekite manęs. Ir nieko mažiau, tik manęs.
AŠ jums esu siekinys.
Ne jūsų draugai, ne jūsų tėvai, ne jūsų vaikai. Tik – AŠ. Ir ne mažiau. Siekite to, ką aš jums nurodžiau dabar siekti. Nes šitame siekinyje yra viskas, ko jūs nematote ir negalite patirti, bet patirsite.“
Ačiū Tėve.
Manoji valia, kad būtų Tavoji valia.
-------------------------------------------------
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-11-27 15:27:06
Komentarai
Aš Audrius, pateikiau kelias neseniai perskaitytos knygos "Du gyvenimai" citatas. Melavimas ir ne visos tiesos nepasakymas yra skirtingi dalykai.Audrius
2007-12-04 22:19:25
be problemu, mano vardas isola, taciau tu didesnis melagis, dabar tavo eile, ir pasa prasom, parodyti...
to To
2007-12-04 22:13:53
Pats irgi nerpasirašai, kas esi, kodėl iš manęs to reikalauji?
To - Be klaidų
2007-12-04 22:07:13
Kodel Algimantui? Cia visiems mums. Labai stipru ir dvasinga. Perskaicius apeme pakilumas. Nors ne viska supratau- isisamoninau, bet "kailiu" stipriai pajauciau- siurpuliai begioja :)
P.S.
Skaitysiu dar!
Vita
2007-12-04 22:05:59
Toks nedangstytų savosios savasties tarsi lempos po gaubtu ir neslėptų žmogaus vardo prislėgdamas nekalčiausią ištartį, kas tu?
be klaidų
2007-12-04 21:36:21
"Tapęs Meile, žmogus užsideda ant pečių kryžių. Eina į gyvenimo tirštynę ir neša žmonėms Naująją Evangeliją, tokią, taip ir ten, ,kur jo ištikimybė seka jį vedančių ištikimybe, kur jį vedančių ištikimybė seka Mano ištikimybe."
Toks nedangstyt7 savosios savasties tarsi lempos po gaubtu ir neslėptu žmogaus vardo prislėgdamas nekalęiausią ištartį, kas tu?
"Algimantui"
2007-12-04 21:34:21
Algimanto pasisakyme sakoma:"Verkite dėl to, kad jų sielos dar yra tamsios ir neatsivėrusios man.
Verkite dėl to, kad jūs šiandien su manim tiek mažai bendraujate, ir tiek daug skiriate dėmesio savo materialių interesų tenkinimui.
Verkite dėl to, kad jūs nenorite vis gilinti savo ryšio su manimi, nes netikite, kad tai yra tikra."
Mano nuomone, niekada neverta verkti. Negalima verkti kitos sielos didžiais kančios momentais, kaip negalima verkti ir didžiausiais savo paties kančių momentais.
Verkia tik tie, kurie neturi meilės jėgos ir drąsos galvoti apie kitus ir tegalvoja apie save.
Verkia tik tie, kuriems žemė, jos teikiamas būstas, jos prisirišimai, jos susitikimai sudaro vienintelį ir tvirčiausią pagrindą.
Verkia tik tie, kurie negali savyje atverti Kūrėjo ugnies, tos Jo dalelės, kuria žmogus bendrauja su savo artimaisiais, kuri tėra jam vienintelis grožio kelias ir kuri yra visa žmogaus gyvenimo žemėje esmė.
Verkia tik tie, kurie ašaras laiko nepaprasta dorybe ir negali prasiskverbti į savo meilės centrą, iš kurio eina žmogaus ryšys su žmogumi, su Mokytoju, su Dievu. Dievas yra Meilė, ir ašaros nesiderina su Jo Šviesa.
Žmogus, protu suvokęs, kad nereikia verkti dėl išėjusio draugo, visgi verks, kai draugas išeis. Savo ašaromis jis be abejo, trauks draugą prie žemės. Žeis jį savo kančios vaizdais ir kurs jam tūkstančius kliūčių, pažeisdamas jo pirmąją pareigą naujame pasaulyje, į kurį šis pateko. O ta vienintelė pirmoji pareiga naujame pasaulyje – vienintelė, kaip amžina atmintis, su kuria išlydi per bažnytines apeigas – žmogaus darbingumas.
Niekas negali atlikti didžiulio uždavinio, kurį jam skiria didysis Gyvenimas, per vieną įsikūnijimą. Ištisa jų virtinė, einant jiems vienas po kito, pakelia žmoguje glūdinčias jėgas į tobulumo aukštį iš pradžių kaip savybes, po to kaip Vienatinio aspektus, palaipsniui kurdama iš žmogaus – formos žmogų-ugnį.
Tik tas gali regėti Dievą danguje, kuris išmoko matyti bei mylėti Jį žmoguje. Jeigu jūsų širdis tyra, joks blogis negali jūsų paliesti. Jis bejėgis prieš tyrumą.
Džiaugsmas veda į Meilės pergales, o juoda melancholija – į valios spyriojimąsi. Valios užsispyrimas – blogio įrankis. Tik gyvas pavyzdys gali patraukti žmogų ir pažadinti jo aukščiausią norą sekti tavimi. Beprasmiška „auklėti“ žmoguje tai, ko pats dar nesi įvaldęs. Ir atvirkščiai, kiekvienas tavo žodis kulka pervers žmogaus širdį bei mintis, jeigu juos siųs tavo tikrasis gerumas. Galima žmogų apgyvendinti su angelais, o jis ten laiką leis vien ieškodamas dėmių ant jo rūbų. Atstumas iki Dievo, atstumas iki Mokytojo visur ir visada vienodas: viskas pačiame žmoguje.
Sutelkte dėmesį ne į tai, kas ir ką daro, bet kaip jūs patys į tai reaguojate.
Tas, kuris atskleidė herojinę įtampą ir širdies tyrumą,-įžengė į Amžinybės liepsną.
Ir Amžinybė sudegino visą jo gyvuliškumą, grąžindama jam visus jo talentus.
Ir žmogus, tapęs žmonėms tarnu-draugu, taps Pačios Tiesos tarnu ir atneš žmonėms Jos Naują Evangeliją.
Tiesos tarnu gali tapti tik tas, kuris išmoko mylėdamas nugalėti.
Gyvenimų virtinė neatveria žmogaus sąmonei jo ryšio su išmintimi. Jį visada atveria katastrofa, sudeginusi gyvuliškumą žmoguje. Žmogus įžengia į Harmoniją.
Įžengęs į Harmoniją priima įšventinimo dovaną. Nes pats tapo Meilės dalimi.
Tapęs Meile, žmogus užsideda ant pečių kryžių. Eina į gyvenimo tirštynę ir neša žmonėms Naująją Evangeliją, tokią, taip ir ten, ,kur jo ištikimybė seka jį vedančių ištikimybe, kur jį vedančių ištikimybė seka Mano ištikimybe.
Eina žmogus, nešdamas Žemei Naująją Evangeliją, nes tapo Jėga.
Kiekvienas, kuris stengiasi rasti kelią į išsilaisvinimą, savo veikla stengiasi išvalyti šiukšles iš savo kelio į Dievą. Ir kuo arčiau jis prieina prie Dievo, nes išvalė save nuo asmeninių aistrų painiavos, tuo arčiau prieina prie savo pakantumo, nešdamas sutiktam žmogui meilę ir džiaugsmą.
Gailestis ir pasigailėjimas neturi nieko bendro.Pasigailėjimas-gailestingumo dėsnis. Ir jis amžinas. O gailestis – prietaras, nes jį gimdo žemės salyginumai. Ir juo išreiškiama ne užuojauta, o tik tariama, netikra meilė, t.y. sentimentalumas.
Senosios Evangelijos žodžiai: „Jeigu nemyli savo artimo, kurį matai, kaip gali mylėti Dievą, kurio nematai?“ Šiuose žodžiuose – visa žemės veiksmų išmintis:būti ir tapti. Per kasdieninius veiksmus pranešti gerumo taurę žemei, žmogui.
Visi žmonės-žema ar aukšta jų dvasinė kultūra, sveiki jie ar ligoti, jauni ar seni-turi širdyje jėgą, kuri vadinasi:dėkingumas.
Bendraujant su savo artimu ši jėga-pagrindinis tobulėjimo variklis. Ji yra vienas iš Meilės aspektų.
Atminkite, kad ne Mokytojui, ne Dievui, ne jūsų sutiktajam reikalingas jūsų dėkingumas, o tiktai jums. Nes jis yra svarbiausioji tikrojo atgimimo jėga, tikrojo susitaikymo, tikrosios ramybės širdyje, t.y. visiško savo vietos Visatoje suvokimo jėga.Dvasia, siekdama pažinimo, turi atrišti savo meilės maišą ir užrišti savo prietarų maišą.
Svarbus ne žmogus, kuris neša žinią, svarbi pati žinia ir meilė to, kuris tą žinią neša.
Kiekvienas mato ir girdi tai, kam jis subrendęs. Pro žmogų nuolat skambančioje visatoje gali sklisti didžiulės reikšmės garsų banga, ir ji nesuskambės žmogui, jeigu jo širdyje nėra jai harmoningos atsakomosios gaidos, galinčios sugerti į save tos eterio bangos harmoniją.
Žinios plečiasi ne nuo tavo pergalių prieš kitus, pergalių, tave išaukštinančių, bet nuo išminties, nuolankumo ir džiaugsmo, kuriuos tu išsiugdei savyje tada, kai to niekas nematė.
Kelias į aukščiausią visos visatos savyje ir savęs joje žinojimą eina per pačią paprasčiausią kasdienybę, per darbą joje. Džiaugsmingai triūsdamas prie savo tobulėjimo, savitvardos, kiekvienas žmogus sprendžia ne tik savo uždavinį, bet atriša ar užriša, pagerina ar pablogina ištiso žmonių rato gyvenimus, nors dažniausiai jis nemato ir net nesuvokia visos tos jo iš savęs į dieną išlietų jėgų svarbos.
Algimantui
2007-12-04 21:07:42
Gerb. Algimantai , nuostabiai teisingai viską parašei . Tik gyvąjį Dievą Tėvą tikintis žmogus gali suprasti žmogaus kančias ir joms prieš pastatyti dar baisesnę kančią , tai savo sielos amžinąją pražūtį , kai per žemiškas problemas nebelieka laiko dvasinei meditacijai pačiam su savimi . Kai darbai , pinigai , arba net ir kito žmogaus slaugymas užima žmoguje centrinę jo veiklos vietą , nepaliekant net valandėlės laiko sau , savo sielos augimui , ir
Dievo Tėvo garbinimui . Šios temos praplėtimui dedu ištrauką iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kalbos .
5. KANČIOS TIKSLAS
Per kitą iš šitų privačių pokalbių sode Natanielius paklausė Jėzaus: "Mokytojau, nors aš ir pradedu suprasti, kodėl tu atsisakai be atodairos praktikuoti išgydymą, bet vis tiek negaliu suprasti, kodėl mylintis Tėvas danguje leidžia tokiai gausybei savo vaikų žemėje kentėti nuo tiek daug ligų." Mokytojas atsakė Natanieliui, paaiškindamas:
"Natanieliau, tu, kaip ir daugelis kitų, esi šitaip suglumintas, nes nesuvoki, kaip šito pasaulio natūralią tvarką tiek daug kartų sulaužė kai kurie maištingi išdavikai nuodėmingomis avantiūromis pažeidę Tėvo valią. Ir aš atėjau dėl to, kad padaryčiau pradžią tam, jog šituose reikaluose būtų atstatyta tvarka. Bet prireiks daugelio amžių tam, kad šitoji visatos dalis būtų sugrąžinta į ankstesniuosius kelius ir kad šitokiu būdu žmonių vaikai būtų išvaduoti iš nuodėmės ir maišto papildomos naštos. Jau vien tik tai, jog egzistuoja blogis, yra pakankamas išmėginimas žmogaus kilimui – išlikimui nuodėmė nėra būtina.
"Bet, mano sūnau, tau reikėtų žinoti, jog Tėvas savo vaikams nesukelia skausmo tyčia. Žmogus pats sau užsitraukia nereikalingą kančią dėl to, jog atkakliai atsisako žengti dieviškosios valios geresniaisiais keliais. Blogyje kančia yra potenciali, bet didelę jos dalį pagimdė nuodėmė ir piktybinis blogis. Daug neįprastų įvykių atsitiko šitame pasaulyje, ir nėra nieko keisto, jog visus mąstančius žmones turėtų gluminti tos kančių ir skausmo scenos, kurias jie mato. Bet dėl vieno dalyko tu gali būti tikras: Tėvas nesiunčia kančios kaip despotiškos bausmės už nusižengimus. Su blogiu susiję netobulumai ir kliuviniai yra įgimti; bausmė už nuodėmę yra neišvengiama; piktybinio blogio griaunančios pasekmės yra negailestingos. Žmogus neturėtų kaltinti Dievo dėl šitokių kančių, kurios yra natūrali pasekmė tokio gyvenimo, kokį gyventi pasirenka jis; taip pat žmogus tikrai neturėtų skųstis dėl tokių patyrimų, kurie yra šito pasaulio natūralaus gyvenimo dalis. Tėvo valia yra būtent tokia, jog mirtingasis žmogus turėtų atkakliai ir nuosekliai dirbti tam, kad savo padėtį žemėje pagerintų. Išmintingas uolumas įgalintų žmogų nugalėti didelę dalį žemiškųjų vargų.
[1662]▼
"Natanieli, būtent tai ir yra mūsų misija padėti žmonėms spręsti savo dvasines problemas ir šitokiu būdu sužadinti jų protą, kad jie galėtų geriau pasirengti ir būtų įkvėpti spręsti savo gausias materialias problemas. Aš žinau apie tavo pasimetimą, kada tu skaitei Raštus. Perdaug dažnai vyraudavo toks polinkis, kada atsakomybė už viską, ko neišmanantis žmogus nesupranta, būdavo užkraunama Dievui. Tėvas nėra asmeniškai atsakingas už visa tai, kas jums gali būti nesuprantama. Nesuabejok Tėvo meile vien tik dėl to, kad jo nurodymo kuris nors teisingas ir išmintingas dėsnis atsitiktinai sukėlė tau kančią dėl to, jog tokį dieviškąjį nurodymą tu nekaltai ar sąmoningai pažeidei.
"Bet, Natanieli, Raštuose yra didelė dalis ir to, kas tave būtų pamokę, jeigu tiktai tu būtum skaitęs įžvalgiai. Argi tu neprisimeni, jog yra parašyta: 'Mano sūnau, neniekink moraliai švarinančios Viešpaties bausmės; taip pat nebūk nepatenkintas dėl jo pataisymų, nes, ką Viešpats myli, tą pataiso, net ir taip, kaip tėvas pataiso sūnų, kuriuo džiaugiasi.' 'Viešpats nesukelia kančios su noru.' 'Prieš tai, kai man buvo sukelta kančia, aš buvau nuklydęs, bet dabar aš tikrai laikausi įstatymo. Kančia man padėjo, kad jos dėka galėčiau išmokti dieviškųjų statutų.' 'Aš žinau jūsų skausmus. Amžinasis Dievas yra jūsų prieglauda, tuo tarpu apačioje yra amžinai esančios rankos.' 'Viešpats taip pat yra prieglauda prispaustiesiems, ramybės užutėkis vargų laikais.' 'Viešpats sustiprins jį ligos patale; Viešpats sergančiųjų neužmirš.' 'Kaip tėvas užjaučia savuosius vaikus, taip ir Viešpats užjaučia tuos, kurie jo bijo. Jis pažįsta jūsų kūną; jis prisimena, kad jūs esate dulkė.' 'Jis gydo palūžusiuosius ir aptvarsto jų žaizdas.' 'Jis yra vargšų viltis, stiprybė tų, kuriems yra nepaprastai reikalingas varge, užutėkis nuo audros, ir šešėlis nuo alinančio karščio.' 'Jis suteikia galios nusilpusiems, o tiems, kurie nebeturi jėgų, jis padidina stiprybę.' 'Pažeistos nendrės jis tikrai nenulauš, ir rusenančių žarijų jis neužgesins.' "Kai jūs brisite per skausmo vandenis, aš tikrai būsiu su jumis, ir kai jus užlies priešiškumo upės, aš tikrai jūsų neapleisiu.' 'Jis pasiuntė mane, kad sutvirtinčiau palūžusiuosius, kad paskelbčiau laisvę vergams, ir kad paguosčiau visus gedinčiuosius.' 'Kentėjime yra pataisymas; kančia nepasklinda iš dulkių.'"
Petras
2007-11-27 20:36:55
"Neverkite dėl tų, kurie šiandien sunkiam ligos patale.
Neverkite dėl tų, kurie yra kankinami fiziniu pavidalu.
Neverkite dėl tų, kurie šiandien neturi išeities.
Verkite dėl to, kad jų sielos dar yra tamsios ir neatsivėrusios man".
...
Taigi, mums sakoma - neimkite į širdį svetimo skausmo, juokitės, kai norisi verkti dėl artimųjų sunkumų. O svarbiausia - žinokite, jog visi ligoniai, visi kenčiantys turi būti įvardinti kaip tamsių sielų nešiotojai. Šitaip diktuoja kažkieno "Tėvas"...
Arogancijos, puikybės tėvas, tas, kuris primeta mums "mokymus" tapti aklais ir kurčiais nelaimėms, kuris moko stsukti nugarą kenčiančiam.
tik aidas...
2007-11-27 15:53:54
o tai as tavo akimis:
"Ir tai yra... padrikų neramaus proto ir abejonių, baimių, nestabilumo nebetalpinančių savyje bet tą tarškėjimą išmetančių čia žmonių, net nelabai sąmoningo sprendimo pasekoje."
aciu paciu
Visatis Vaidui
2007-12-06 18:39:33
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]