Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Algimanto pamokomasis žodis – Prezidentas yra žemiau negu mokytojas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2020 07 18

Algimanto pamokomasis žodis – Prezidentas yra žemiau negu mokytojas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2020 07 18

Mylimieji, esame Gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Vilniuje, o per Skype‘ą kas prisijungė prie mūsų gyvųjų pamaldų, yra įvairiuose miestuose, galbūt net šalyse, aš norėčiau dabar jums pasakyti keletą žodžių tiek tiems, kurie lanko Gyvąją Šventovę, tiek ir tiems, kurie Youtube gali žiūrėti tuos mokymus, nelankydami šventovės ir nieko nežinodami apie Gyvąjį Kelią.
Mes, eidami Gyvuoju Keliu, kaupiame patyrimus. Tie patyrimai nėra beprasmiai. Jie skirti Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimui visų Gerovei – visų Gerovei – bet pirmiausia to, kuris tą sprendimą pats priima ir įgyvendina. Dažnai mes sakome – štai meldžiuosi, meldžiuosi, iš širdies, ne mechaniškai, bet nuoširdžiai, ir niekas neįvyksta, niekas nepadeda, mano sveikata negerėja, arba šeimoje nesitvarko reikalai, arba nėra santykių tarp artimų žmonių, bendradarbių. Žinokite, kiekvienas virpesys, kuris sklinda iš jūsų, jis yra Meilės virpesys aukšto energinio dažnio. Tai yra Kūrėjo Virpesiai, ir jie bendrą energinį lauką pakelia šiek tiek į aukštesnį dažnį tam, kad kiti pajaustų tą energinį dažnį. Jie taip pat turi būti jautrūs tiems virpesiams, o absoliuti dauguma žonių gyvena žemų virpesių dažnyje. Jiems sunku pajausti subtilių aukšto energinio dažnio virpesių poveikį. Čia tas pats, kaip grubus ir nevalyvas žmogus negali pastebėti, kad jo aplinka yra nevalyvi, užteršta, kad jis grubiai kalbasi su kitais. Tuo tarpu tas, kuris yra švelnus, nuoširdus, subtilus, jis iškart grubumą pajunta – pajunta Širdimi – jam toks elgesys nepriimtinas, aplinka nepriimtina, ta netvarka, nešvara nepriimtina, ir pagal aplinkybes jis mėgina savo bute, savo kambaryje, savo viduje susitvarkyti, bet jisai sugeba tą akimirką suvokti, kiek aplinkybės leidžia jam dėti pastangas, nes buvo taip, kad ir aplinkybės taip pat tampa tam tikra prasme varžančios, net ir savo norą išreikšti, kad galėtų susitvarkyti taip, kaip jis pageidauja – aplinkybės jam nepadeda.
Tai štai dabar, kas vyksta pasaulyje, pradedant tuo pseudovirusu, pavadinto karūnos vardu, bet jį irgi užmaskavo ta pasaulinė pseudosveikatos organizacija, pavadindama Covid-19 virusu, kad žmonės tiesiog būtų nemąstantys! Ką ten žmogus žino, ką reiškia kovid – na, rašo c pirmąja raide – ir kas tas devyniolika? Kažkoks kodas. Tai štai yra karūnos virusas – lotyniškai korona, rašosi corona – devyniolika - tai, kad prasidėjo praėjusiais metais, tai – du tūkstančiai devynioliktieji metai – tai santrauka – bet žmonės, kada turi tą žemų energinių virpesių lauką savo viduje, o iš tikrųjų smegenyse, nes mūsų viso šito gyvo organizmo valdymo centras yra smegenys – tai štai žmonės įpranta bendrauti santrumpom. Rašo žinutes telefone vaikai, rašo santrumpom, žodžių visų nebeturi kantrybės parašyti. Visa tai veikia virpesiais sąmonę, pasąmonę, ir jeigu yra pilnas žodis, tai vietoje pilno rašo santrumpą arba net raides. Tarpusavyje jie supranta, ką jos reiškia, bet mes kuriame visiškai naują ženklų sistemą, ir mes atsiribojame nuo tų žmonių, kurie kuria kalbą kaip bendravimo priemonę, kuria galima išreikšti jausmus – o tai vėl atitinkamo dažnio energinių virpesių išraiška žodiniais simboliais – mes nebevartojame mažybinių žodžių, nes nebėra poreikio, romantika dingsta, nebėra tarpusavio bendravimo švelnumo pagrindu, grožio pagrindu.
Tai štai, kas dabar vyksta pasaulyje – tai yra tokio visiškai sumaterialėjusio žmogaus mąstymo rezultatas-pasekmė. Ypač tai akivaizdu Jungtinėse Amerikos Valstijose, kada prie šito viruso, ir įvestų visokių apribojimų, kurie yra visi prieš Kūrėjo Valią, visi apribojimai, visi karantinai, jie pažeidžia žmogaus orumą, pažeidžia žmogaus laisvą valią, kurią suteikia pats Kūrėjas, ir apriboja judėjimą – judėjimo laisvę. Tai yra bausmė, kurią gali paskirti teismas už atliktą nusikaltimą, o čia be nusikaltimo pseudopolitikai, pseudodaktarai, sakyčiau, na, gaila man vadinti šituos žmones daktarais, tai šundaktariai, bet jie užima pagrindines pareigas prie Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Trump‘o toks yra Faučis (Fauci), tiek pasaulinės pseudosveikatos organizacijos vadovas, iš Etiopijos ištrauktas, kažkoks buvęs sveikatos ministras, kurį ten kaltina, kad šimtas tūkstančių žmonių prarado gyvybes dėl jo sveikatos sistemos. Štai jis dabar užima tas pareigas, ir jis gąsdina antrąja banga, ir pasako taip, kad pirmosios bangos metu vyriausybės veikė ne vieningai ir nesilaikė tų nurodymų, kokie buvo teikiami iš jo pseudoorganizacijos. Įsivaizduokite, žmonės įkalinti, ir tai dar nedėvėjo kaukių – aš jas vadinu antsnukiais – nesilaikė distancijos tarpusavyje! Tai nurodo laikymąsi sveikiems žmonėms kaip bausmę!
Dabar vėl išsiliejo Jungtinėse Amerikos Valstijose nauji procesai, tai yra, pseudodemonstracijos. Jos yra nukreiptos prieš Jungtinių Amerikos Valstijų policijos sistemą, valdžios sistemą, ir tuo pačiu konkrečiai prieš prezidentą Trump‘ą – juodaodžių – negrų – kur daug yra baltųjų. Ir aš žiūrėjau susirėmimą tarp baltųjų demonstrantų, kurie išėjo su vėliavomis – išdrįso – pagyvenusio amžiaus, vyresni žmonės, bet su Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavomis ginti ir prezidento, ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kurias nori išdraskyti štai tie juodukai. Jie yra organizuoti – organizuoti tokių, kaip Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Trump‘o varžovai per artėjančius lapkričio ketvirtosios dienos prezidento rinkimus. Štai tas jovalas vis kunkuliuoja kaip rūgstantis alkoholinis, besifermentuojantis kažkoks gaivalas – svaigalas. Tas katilas karštėja – karštėja link sprogimo. Kodėl taip yra? Juk visa – visa – priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio eiga neturi laiko apribojimo. Jinai veikia nebūtinai tą pačią akimirką. Ji gali pratrūkti po šimtų, ir net tūkstančių, ir dešimčių tūkstančių metų. Tai įsivaizduokite, kada Jungtines Amerikos Valstijas, o iš tikrųjų dar nebuvo Jungtinių Amerikos Valstijų, kada atrado baltasis žmogus – kur garbę priskiria Kolumbui, kiti kalba apie Eriksoną – atrado tą Ameriką, Amerikoje gyveno tie vietiniai aborigenai, vietiniai gyventojai, bet atėję iš Europos baltieji žmonės pavergė tuos žmones, kurie ten gyveno, ir galų gale daugybę iššaudė, išžudė, sukišo į rezervatus, atsivežė vergų, tų pačių negrų iš tų Afrikos šalių, kur gali paimti tą vergą kaip darbo jėgą ir nieko nemokėti. Ir štai praėjo vos penki šimtai metų, dar mažiau, kai susikūrė Jungtinės Valstijos – du su puse amžių – ir štai dabar yra klaidingos – be Kūrėjo – kurtos civilizacijos, be Išminties priiminėjamų sprendimų pasekmė – pasekmė – kada Kūrėjas, numatęs skirtingas rases pagal odos spalvą atskirtas, kad žmonėms būtų lengviau orientuotis, kad jie yra kitokie. Štai civilizacija turi būti kuriama ant dvasinio pamato. Kol nėra dvasinio pamato, malonėkite, tos atskiros spalvotosios rasės, gyventi savo atskirą gyvenimą. Jūs jaučiate tų rasių artimumą, jūs jaučiate, kas yra bendra tos rasės palikuonims kiekvienoje kartoje. Nereikia maišytis, kol nėra dvasinio pamato! Dėl to geresnes rases, kurios buvo intelektualiai aukštesnės ir imlesnės dvasiškai – žemesnės rasės išžudė! Nebėra raudonosios, pačios geriausios rasės. Indėnai nėra raudonoji rasė. Raudonoji rasė – artimiausias palikuonis, bet jau daug atmiežtos rasės – tai yra eskimai. Mėlynoji rasė nebeegzistuoja. Oranžinė, žalioji – nebeegzistuoja. Liko dvi originalios rasės – tai yra juodoji – indigo – negrai – ir geltonoji – visi azijatai. Baltoji rasė yra mišrainė iš daugybės įvairių susimaišymų. Ir štai dabar įsivaizduokite, Jungtinės Amerikos Valstijos visą laiką kvietė įvairius mokslininkus, įvairius disidentus, prieš savo valdžią kovojusius – Atvažiuokite pas mus! Jūs gausite laisvę! Čia yra demokratija! Čia yra verslui sąlygos, mokslui sąlygos! Niekas nevaržoma! Kurkitės įvairios religijos! Viskas jums čia yra tiesiog ant padėkliuko paruošta! Realizuokite save! – Be dvasinio pamato! Ir štai tas katilas dabar sprogsta, palaipsniui sproginėja. Susitarimas neįmanomas! Dabar sudegintos trys sinagogos ir penkios žydų mokyklos! Kaltinama žydų nacija, kad įvykdė genocidą Palestinoje prieš arabus. Izraelis, kuris yra finansuojamas Jungtinių Amerikos Valstijų biudžeto pinigais, ginkluotė perkama už amerikonų pinigus iš biudžeto, tų žydų, kurie naikino palestiniečius. Štai – tai yra rezultatas, arba pasekmė, tų sprendimų farširuoti milijardus kasmet Izraeliui, dirbtinai palaikant šitą valstybę. Ji pati neišgyventų be Amerikos milijardų. Ir tada jie neleidžia įsisteigti Palestinos valstybei, nes turi kariuomenę – jėgą – jie sako – Turėsime pašonėje tokią stiprią Palestinos valstybę, kurią rems kiti arabai, mus gali sunaikinti, nes jie sako, kad reikia sunaikinti Izraelį. Žodžiu, be dvasinio pamato religinė visa mišrainė, o iš tikrųjų jovalas, Jungtinėse Amerikos Valstijose yra pragaištis. Ir civilizacija, pati prieštaraujanti Kūrėjo Valiai, kad būtų kuriamas gerbūvis visumos Gerovei, yra pasmerkta.
Aišku, gaila tą konstatuoti, bet kaip be Kūrėjo, kuris yra Evoliucijos Šaltinis ir Centras, gali išsilaikyti Evoliucinė eiga, ir nesvarbu po kiek tūkstančių metų ateina pasekmė. Štai tokie dabar tik žiedeliai. Ir virusai eina dėl to, kad yra baimės žemo energinio dažnio virpesiai mūsų viduje – jie gimsta energinių žemų virpesių dažnyje. Štai tiems virusologams, genetikams yra atsakymas, iš kur atsiranda virusai, nes jie nežino iš kur atsiranda, o jie atsiranda dėl to, kad žmogus eina prieš Kūrėjo Valią. Jis laužo Kūrėjo Evoliucinį Planą.
Kristus atėjo čia, į mūsų planetą, žmogaus pavidalu, Jėzaus iš Nazareto pavidalu, bet juk jis yra Vietinės Visatos vienas iš dviejų Sukūrėjų – atėjo čia, nešdamas Meilę, Tiesą, Šviesą, ir savąją Evangeliją – Dievo Tėvystę ir žmonių Brolystę – Tėvas visiems – Vienas, ir žmonės tarpusavyje – broliai ir sesės. Kristų nukryžiavo – tvarinys nukryžiavo Kūrėją! Jūs tik susimąstykite! Tvarinys nužudo Kūrėją, iškraipo jo visą Evangeliją! Kokia gali būti Evoliucija šitoje planetoje, toje šviesiausioje turėjusioje būti planetoje, nes čia atėjo vienas iš dviejų visos Vietinės Visatos Sutverėjų! Tai Šviesa turi būti spindinti, iš Širdies skleidžiama! Gyvenimas turėjo būti per du tūkstančius metų jau tarpusavio Brolystėje! Šiandien aš esu čia, tarp jūsų, kaip vienas iš jūsų taip pat, atstovaudamas Kūrėjui, pateikdamas jums mokymus ir savąją Evangeliją – Kūrėjas yra realus, tikras, ir gyvas, Jį galima atrasti savo viduje – Širdyje – galima Jį atrasti. Ir štai tada atradus pajunti tą būseną, kad visi yra broliai ir sesės, ir Kūrėjas yra Vienas visiems. Štai ta Kristaus Evangelija tampa taip pat įgyvendinama tik tokiu atveju, iš pradžių įgyvendinus manąją Evangeliją, atradus Kūrėją savo viduje. Štai tik tada bus įmanomi išmintingi sprendimai, ir tada bus pati šviesiausia figūra visose visuomenėse – mokytojas – mokytojas – ne prezidentas. Prezidentas yra žemiau negu mokytojas, nes nuo mokytojo priklauso, koks bus prezidentas, kokiu turiniu jis augs, bręs, ir užims tada prezidento pareigas. Ir tada pagal mokytoją prezidentas turi gauti atlygį. Didžiausias atlygis yra mokytojui, o ypač dvasiniam mokytojui! Kiekvieno dalyko mokytojas – tai yra svarbu, kad suteiktų žinių ir sistemą, o dvasinis mokytojas pripildo tą sistemą Kūrėjo Gyvasties. Štai kur turi būti nukreiptas visas vektorius – į dvasinį mokytoją. Štai dėl to aš ir ruošiu dvasinius mokytojus. Tai pamatų pamatas materialioje visuomenėje ir civilizacijoje. Kito kelio nėra! Pradedame nuo dvasinių mokytojų, o tada bus įvairių dalykų mokytojai parengti jau ant dvasinio pamato, ir tada bus ugdoma karta – tėvų karta – jau subrendusių. Jie išgirs – išgirs – tuos dvasinius mokymus. Šitaip bus klojamas pamatas su Kūrėju, esančiu savo viduje – atrastu. Be šito visas tas katilas susprogs! Karantinai visokie bus sugalvojami dar daugiau – bus falsifikuojami visi skaičiai.
Dabar Jungtinėse Amerikos Valstijose, Floridoje, vėl paskelbė, kad užkrėstų per dieną daugiau negu dešimt tūkstančių. Ir televizijos kompanija – Fox‘o televizijos kompanija – kuri visą laiką rėmė nuo pat išrinkimo Trump‘ą, jinai negalėjo pasitenkinti tokiais skaičiais. Kaip gali būti? Įvairios laboratorijos pateikia – ateina pasitikrinti – visi šimtu procentų apkrėsti, kitur – devyniasdešimt septyni procentai, devyniasdešimt aštuoni. Skambina į ligoninę – sako – atleiskite, klaida įvyko. Tai ne devyniasdešimt septyni procentai patikrintų turi pozityvą, teigiamą atsakymą, bet tiktai devyni procentai. Kitur, kur devyniasdešimt aštuoni procentai, tai – devyni procentai ir keturios dešimtosios. Dešimt kartų padidinti duomenys! Tai yra – sako ligoninėje – tai yra klaida. Bet gi visa tai yra pagarsinta, kaip nauja banga, ir reikia įvesti karantiną antrai bangai pažaboti! Štai be Kūrėjo, atrasto savo viduje, ką išdarinėja tie, kurie gi žino, kad jie falsifikuoja rezultatus. Vardan ko? Vardan to, kad visus karantinuotų ir valdytų baimėje, vardan to, kad vakcinuotų visus, kada nuo vakcinų, kurių sukurti negalima, nes virusai jau pasikeitę, kol sukuria, virusas jau kitoks – kuria visą laiką naudodami vakarykščius duomenis, reiškia, atsilikimas yra, o sukūrimui reikalingas laikas, o patikrinimui dar daugiau. Tai neveltui Geitsą (Gates) išvijo iš Indijos, o dabar byla yra Aukščiausiajame teisme, kai skiepai vaikams nuo poliomielito atnešė tragediją – beveik keturi šimtai tūkstančių vaikų paralyžiuoti nuo Geitso (Gates) vakcinų. Ir išprašė Geitsą iš Indijos – Ačiū, nebereikia jūsų paslaugų! – o byla atsidūrė Aukščiausiajame teisme. Sūnėnas nužudyto Amerikos prezidento – Džono Kenedžio (John Kennedy) – advokatas – laimėjo bylą irgi dėl tų pačių vakcinavimų prieš Sveikatos Departamentą, Jungtinių Valstijų Departamentą, kurio sistema yra visa sveikatos infrastruktūra, net įskaitant ir socialinį draudimą – laimėjo tą bylą dėl to, kad falsifikuoja viską politinė institucija, valstybinė institucija! Jie žaidžia žaidimą, o moka eiliniai žmonės savo baime, ir suvaržymu, įkalinimu, verslų žlugimu. Visa ekonomika sustabdyta, ir ji neatsigauna. Jos negalima automatiškai visos atstatyti – sužlugdyti gali automatiškai, atstatyti – ne!
Štai, mano mylimieji, susimąstykite! Lietuvoje – tas pats! Lietuvoje sprendimai taip pat yra ir Verygos, ir Skvernelio nukreipti prieš Kūrėjo Valią. Prezidentas tyli, jis nesikiša. Tai nėra geras ženklas. Ateina laikas mąstyti, giliau mąstyti, nes čia yra jūsų gyvenimas, bet ne dėl to, kad jūs turėtumėte jį komfortišką. Reikalingos jūsų pastangos, o svarbiausia, jūs turite gyventi pagal Kūrėjo Valią, ne pagal bažnyčios valią, kur yra dogmatizmas ir tamsa, bet pagal Kūrėjo Valią, atrasto savo Širdyje. Tada jūs pajausite, kokia yra Kūrėjo Valia asmeniškai jums – kiekvienam. Tą turi pajausti ir Veryga, ir Skvernelis, ir Nausėda.

Štai mano mylimieji, išeitis viena – tiktai Kūrėjas, ir tik Jis! Tada bus ekonomika, šeima, ir politika darnoje ant Kūrėjo dvasinio pagrindo. Aš žinau, ką sakau. Amen.

Ačiū Violetai už iššifravimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2020-07-28 09:15:48

Komentarai

„Mes, eidami Gyvuoju Keliu, kaupiame patyrimus. Tie patyrimai nėra beprasmiai. Jie skirti Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimui visų Gerovei – visų Gerovei – bet pirmiausia to, kuris tą sprendimą pats priima ir įgyvendina. Dažnai mes sakome – štai meldžiuosi, meldžiuosi, iš širdies, ne mechaniškai, bet nuoširdžiai, ir niekas neįvyksta, niekas nepadeda, mano sveikata negerėja, arba šeimoje nesitvarko reikalai, arba nėra santykių tarp artimų žmonių, bendradarbių. Žinokite, kiekvienas virpesys, kuris sklinda iš jūsų, jis yra Meilės virpesys aukšto energinio dažnio. Tai yra Kūrėjo Virpesiai, ir jie bendrą energinį lauką pakelia šiek tiek į aukštesnį dažnį tam, kad kiti pajaustų tą energinį dažnį. Jie taip pat turi būti jautrūs tiems virpesiams, o absoliuti dauguma žmonių gyvena žemų virpesių dažnyje. Jiems sunku pajausti subtilių aukšto energinio dažnio virpesių poveikį.“

Kiekvienas urantas turime vieną, iš esmės vienodą patyrimą – ir tai yra mūsų kiekvieno paliudijimas, kad Gyvasis Kelias mus pakeitė į geresnius, Mylinčius asmenis. Apskritai nežinoję iš kur ta Meilė ir kas jos Šaltinis, pradėję eiti Gyvuoju Keliu mes atradome nuostabią mūsų Širdis nuraminusią pirmiausia, informaciją apie Mylintį Kūrėją ir Jo milžinišką kūriniją, kurios dalis esame ir mes, o tada ir patys ėmėme savaisiais patyrimais liudyti mūsų gyvenimą pakeitusios Tiesos tikroviškumą, realumą.
Gyvasis Kelias yra gyvas, kada jį gyveni ne skirstydamas į kažkokius etapus, kada štai Dvasiniam Keliui šiandien skyriau daugiau dėmesio, vakar buvau labai užsiėmęs buities darbais, kad net pamiršau visai apie Kūrėją. Ne toks yra Gyvasis Kelias, bet jis Gyvas, kada tu gyveni Kūrėju ir tą būsena jauti, kuri irgi kinta, bet vis tiek virpesiai sklindantys iš mūsų, yra daug aukštesnio energinio dažnio, negu aplinkos, nes mūsų pastangos visada nukreiptos į gilesnį aplinkos pažinimą. Akys nebegali žvelgti tokiu žvilgsniu, kokiu žvelgė iki Gyvojo Kelio pažinties. Dabar patyrimai patiriami drauge su Kūrėju, mus išlaisvina iš ydų ir mes galime kitiems duoti daugiau, būdami savimi, ir aplinka iš tikrųjų mūsų buvimo dėka yra bent šiek tiek ramesnė tame bendrame energiniame lauke, kaip mus šiame mokyme ir moko Algimantas ir kaip mes liudijame savuoju patyrimu.
Prieš daugiau kaip savaitę keletui dienų buvau su vaikais išvažiavusi trumpoms atostogoms į kaimą pas močiutę. Taip seniai ten buvau, dar pernai metais, tad buvo malonu vėl patirti kaimo gyvenimo skonį, kad ir trumpam. Tiesa, dabar tas kaimas žinoma, kad ne toks kokiame gyvenome vaikystėje, kai gyvenimas ten virte virė, dabar gi jis egzistuoja, galima sakyti be gyvasties, bet man ten vis tiek miela.
Kaip tik tomis dienomis, kai ten svečiavomės, pas močiutę pailsėti atvažiavo ir mano pusbrolis su šeima – žmona ir dviem vaikučiais, šešerių metukų dukryte Goda ir ketverių sūneliu Joriu. Visas tris dienas nuo ryto iki vakaro vaikai rasdavo tarpusavyje kuo užsiimti, gimdytojų ar diedukų dėmesio reikalaudami labai minimaliai.
Buvo pavakarys, pusbrolis sodelyje dažė supynes. Aš atsisėdau šalia dirbančio jo, ir mes kalbėjomės, kai atbėgo jo sūnelis ir pradėjo jie kalbėtis, tada natūraliai įsiliejo į pokalbį ir su manimi. Jaučiausi rami tą vakarą, niekur nereikia skubėti, o ir matyt toji išsiilgta kaimo aplinka nuteikė raminančiai. Bekalbant aš vaiką apsikabinau, pajutau Meilę tam mažyliui, nuoširdžiai su juo bendravau, kad ir nedaug ir neilgai, bet kai jį apsikabinau, pamačiau kaip jis tarsi sustingo akimirkai, pakėlė į mane akytes ir žiūri klausiančiu švelniu žvilgsniu – žinojau, kad jis pajuto Meilės virpesius ir į juos taip sureagavo, jie jam buvo neįprasti. Tai buvo akimirka, ir mažylio dėmesys staiga pakrypo kitur ir jis nubėgo. Praėjo kiek laiko ir jis vėl atbėgo į sodelį pas mus. Atbėgo greitai, sustojo prie manęs ir žiūri prašančiomis akytėmis – iškart supratau, kad jis nori pajausti tai ką jautė – Kūrėjo virpesius – akimis jis paprašė, kad aš jį vėl apsikabinčiau, ir aš nusišypsojusi ištiesiau į jį rankas, apsikalbinau ir taip jį laikiau savame glėbyje – atrodė praėjo koks pusvalandis – mažylis nė nekrustelėdamas sėdėjo mano glėbyje ir aš jaučiau, kad jam ramu, jis mėgavosi. Ramu buvo ir man. Toji akimirka atrodė išsiliejo į visumą, o mes – tos visumos neatskiriama dalis. Tik akimirka, o kokia Galia.
Tada aš pajutau pusbrolio virpesius, jis žvilgčiojo į mus, nes neįprasta, kad vaikas taip atbėgtų pas kažkokią pusseserę, ir taip ilgai ir ramiai sėdėtų pats būdamas labai judrus vaikelis, kuris visada turi kažką veikti, ir juo labiau, kad jis manęs iš esmės tai nepažinojo, tai buvo iš viso, koks trečias-ketvirtas kartas kaip aš tą mažiuką matau.
Nežinojau kaip elgtis toliau, atrodė, kad taip su vaiku prasėdėtume dar ilgiau, bet lyg ir nepatogu prieš pusbrolį, ne mama gi aš tam vaikui, o jis matau reaguoja ir aš sujudėjau, taip sudrumsdama tarp mūsų tvyrojusią Ramybę ir mažylis nubėgo. Suspaudė širdį man, žinojau, kad iš baimės sujudėjau, žvelgiant giluminiu žvilgsniu.
Mano pusbrolis, kaip ir visa giminė nieko nė nenori girdėti apie Gyvąjį Kelią. Jiems buvau nusiuntusi keletą mokymų ir jiems tuo metu ypač aktualiomis temomis, bet jokio atsakymo negavau. O štai dabar, jų mažylio tas prisiglaudimas prie manęs, žinau, kad buvo apmąstytas. Maža to, vakare, prieš išvažiuojant jiems iš kaimo namo, Joris vėl atbėgo pas mane apsikabinti, kai mama nužvelgusi mane, vaiko paklausė – tai gal tu liksi pas tetą?
Šis patyrimas su pusbrolio vaikeliu, man buvo tikra dovana, nuostabus patyrimas labai mane sustiprinęs. Tačiau ne vienintelis toks.
Kadangi su Viktorija ir Kotryna aš gyvenu daugiabutyje ir jų apsupty, tai ir kiemas, natūralu, pilnas klegančių vaikų. Kotryna, mano biologinis jauniausias, septynerių metų, vaikas, čia turi daug draugų ir draugių – koks ten gyvenimas verda. Kaimynė vakar kalbėdama su manimi nuoširdžiai šypsojosi - Kotryna ten tikros mamos vaidmenį atlieka, visus vaikus glaudžia, rūpinasi. Vienas mažiulis, gal trejį metų amžiaus, gyvenantis pirmo aukšto bute, pargriuvo, tai Kotryna pribėgo, apkabino – Na, tu mažiuk, na, ko tu dabar parvirtai, saugokis – pakėlė, nuvalė, ir toliau nubėgo. Visus ji ten prižiūri, – nusijuokėm abi.
Kiekvienas vakaras dabar, vasarą, pilnas vaikų, ir aš žinau, kad Kotryna juos suburia draugėn. Aš matau, kaip ji vaikščioja su jais susikibus už rankyčių - tai su vienu, tai su kitu. Iš tikrųjų aš Kotryną tiek ir tematau – ryte ir vakare – kai išbėga į lauką pas vaikus, ir vakare, kai grįžta. Ir bus labai gerai, jeigu per pietus sugrįš pavalgyt, mat dažniausiai girdžiu – nenoriu, o aš niekada ir neverčiu. Kita vertus, pati, kai išalksta, sugrįžta, o sriuba neatšąla taip greit, ne bėda jei suvalgys vėliau, o iš tikrųjų tada, kada išalksta.
Vieną pavakarį grįžau, jau namo pabėgiojusi krosą, į kiemą atbėgau, kai prie manęs pribėgo Kotryna, iš tolo šaukdama – mama! – taip ji daro visada – pašaukia mane iš tolo ir atbėga pasisveikinti, nesvarbu kiek kartų per dieną mane matys grįžtančią iš kažkur, visada tas pats iš toli – mama. Kotryną labai pamėgo pirmininko dukrytė, beveik penkerių metukų Luknė. Ji tokia miela, gan drąsi, labai jau charizmatiška mergytė. Kai Kotryna pribėgo prie manęs, ir ji atbėgo. Aš atsitūpiau, kad būčiau jos aukštyje ir pasisveikinau dabar jau ir su šia mergyte. – Kas čia? – parodo pirštuku į ant mano rankos užsegtą telefono dėklą, kurį aš prisisegu, kad bėgiojant turėčiau kur dėti telefoną. – Čia yra telefono dėklas, ir štai, matai, telefonas, ir ausinės – parodau – aš kartais bėgiodama klausausi muzikos. – Mergytė pasižiūri į mane, kiek pastovi, kažką pagalvoja akimirką ir pasilenkusi prie manęs apsiveja mano kaklą rankytėmis. Šis apsikabinimas man buvo visiškai netikėtas, bet buvo iš tikrųjų gera Širdyje, ta mergytė tokiu veiksmu mane pačią sustiprino, nes aš gi puikiai žinau, kad vaikai svetimų nepuola apsikabinti, ir tai tik galima paaiškinti, kad taip vaikučiai reaguoja į mūsų vis tik aukšto energinio dažnio paskleidžiamus virpesius, kuriuos būdami nuoširdūs jie pajunta pirmieji.
Na, žinoma, Luknė tapo ir mano draugė, kuri dabar jau žiūrėk ir iki mūsų buto durų užlipa. Kai Kotryna pavėluoja išeiti į lauką, ne pirmąkart girdžiu, kaip klebena durų rankeną, mat durų skambučio nepasiekia. – Kur Kotryna? – išgirstu pradariusi duris, ir matau plačiai žvelgiančias nuoširdžias akytes, taip laukiančias, kad ją pačią pakalbintų.
Buvo mūsų namo gyventojų susirinkimas. Iš trisdešimties butų tesusirinko gal kokie aštuoni gyventojai. Mažai. Kalbėti su pirmininku lyg ir nėra ką, kaip visada visi tylūs. – Na ką, tai einame padirbėti. Reikia žolę nupjautą sugrėbti, gyvatvorė – tujos – apaugę. – Viena moteris tuoj pat ėmėsi grėbti aplink savo laiptinę, aš nuėjau link gyvatvorės, nešina kibiru ir peiliu, mat žemė sausa ir žolių neišrausi, tad teks nupjauti. Prie manęs prisijungė vyresnio amžiaus kaimynė, tik ji nuėjo kone į kitą galą gyvatvorės. Aš pašaukiau ją prie savęs, paraginau naudotis tuo pačiu kibiru ir dirbti drauge ir ji iškart priėjo. Netrukus prie mūsų priėjo ir dar viena moteris, toji pati, kuri grėbė žolę. Mes dirbome dvi valandas, bet nuostabiausia buvo būtent tai, kad prie kito namo beveik pusę mūsų darbo laiko prabuvę vaikai, dabar visi paskui Kotryną atbėgo prie mūsų. Kaip tik toji gyvatvorės pusė, kurią dabar ravėjome, buvo ypatingai apaugusi žolėmis. Jau ir pavargome mes, kai tie visi vaikai atbėgo – kokie penki – ir Kotryna ėmėsi rinkti mūsų išravėtas-nupjautas žoles ir nešė jas glėbyje į šalia esantį griovį - metė jas nuo šlaito. Nuostabiausia buvo tai, kad ir už Kotryną mažesni vaikai irgi puolė visi padėti, visi nešiojo tas žoles, ir su tokiu užsidegimu, net ir tas trejų metukų berniukas, kurį Kotryna pakėlė anądien pargriuvusį - o tos žolės ir už jį didesnės, mat jis labai jau smulkutis vaikas. Tačiau būtent vaikai ir sunešiojo visas tas žoles, jie labai padėjo. O viena, vyresnio amžiaus, mergaitė, priėjusi prie manęs, pasisiūlė ravėti drauge. Ir kai aš stebėjau tuos vaikus, taip noriai dirbančius drauge, mano Širdis džiūgavo dėl šitos akimirkos, bet tuo pačiu man buvo ir labai sunku, nes aš supratau, kad patys būdami tarpusavyje susvetimėję, mes ir vaikų nemokome elementaraus gyvo bendravimo tarpusavyje, kada viskas – ir darbas – turi lietis natūraliai drauge jų neatskiriant.
Bet vis tik, niekas nevyksta šiaip sau. Kiekvienas patyrimas yra prasmingas, ir ne šiaip Algimantas sakė – Mes, eidami Gyvuoju Keliu, kaupiame patyrimus. Tie patyrimai nėra beprasmiai. Jie skirti Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimui visų Gerovei – visų Gerovei – bet pirmiausia to, kuris tą sprendimą pats priima ir įgyvendina. – Aš tai išskyriau šio savojo komentaro pradžioje, bet dar kartą panorau jį pateikti ir pabaigoje.
Kas gi gali būti tokio prasmingesnio, kaip veikti Visumos Gerovei drauge su Kūrėju, štai aš šito ir meldžiu, kad manoji asmenybė, aš, tuo ir gyvenčiau, jau dabar.

Telydi jus mylimieji Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2020-07-31 01:00:48



[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal