Forumas: temos peržiūra
Mano nuostabus patyrimas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje Kaune ir sugrįžus į Vilnių. – 2020 08 26
Mano nuostabus patyrimas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje Kaune ir sugrįžus į Vilnių. – 2020 08 26
Mylimieji, tai bus tiek patyrimo aprašymas, tiek ir mokymas.
Po gyvųjų pamaldų Kaune rugpjūčio 23-čiąją nuėmiau nuo stovo vaizdo kamerą ir norėjau uždėti dangtelį, kad uždengčioau kameros objektyvo linzes – bet gi dangtelio niekur nebėra. Patikrinau visas kišenes, švarko, džinsų, kuprinės, visus kuprinės skyrius, niekur dangtelio nėra. Paprastai aš jį įsikišu į mažą švarko ar džinsų kišenuką, kuris yra didelėje kišenėje, tada iškart ir surandu., tuo labiau, kad išsivysto tam tikras net pasąmoninis veiksmas – automatiškai pasiekti tą kišenuką ir įsidėtą dangtelį ten, o tada ir žinai, kur būtent pasitikrinti, ar dar tebėra, koks nors mažas daiktelis. Aš jame ir mašinos raktelį laikau.
Ieškau ant grindų – po kėde, po stalu, ant stalo, mat stalas visas pilnas tarpelių – toks jau jo dizainas – gal per kokį tarpelį iškrito, nors jo ir nedėjau ant stalo, bet kai niekur kišenėse nėra, tai pradedi ir pats abejoti, tai kur galėjai jį įdėti ar padėti prieš pamaldas, kada paruošiu filmavimui vaizdo kamerą, uždedu vaizdo kamerą ant stovo ir nuimu dangtelį nuo objektyvo ir įsidedu į kišenuką iš karto, kad po Rojaus Trejybės-AŠ ESU pagarbinimo būtų galima pradėti įrašinėti sakomą mano pamokomąjį žodį be gaišaties. O dar tuo pačiu metu reikia ir telefonu prijungti per Skype programą kitus garbinime dalyvaujančius urantus, bet esančius fiziškai toli nuo mūsų Kaune, ar Vilniuje, ar Pakalniuose, kai vedu gyvąsias pamaldas būtent iš ten, tai galvoje būna labai daug papildomų virpesių, ir ne tik aukšto dažnio – ar pavyks prisijungti ir pan. Ir kaip tik Kaune tądien man ir nepavyko įjungti telefono garsiakalbio, kad mes Kaune girdėtume urantus, garbinančius Kūrėją, o esančius kituose miestuose, tad gerai, kad buvo Vita, tai ji ir prijungė per Skype programą ir juos. Tai aš vis sugrįždavau prie tos pačios minties , net ir valgydamas, ir bendraudamas su urantais, nes ta mintis nustelbdavo kitas mintis – gal per tokią maišatį ir galėjau kur nors padėti tą dangtelį ne į kišenuką, tuo labiau, kad jis nedidelis plastmasės gabalėlis, ir tiesiog neatkreipiau dėmesio, kur jį nejučia ir padėjau, kai galva užimta kitomis mintimis – ne tas buvo man galvoje būtent tuo metu, kai vis mėginau surasti būdą, kaip įjungti telefono garsiakalbį.
Jau urantai valgė ir šnekučiavosi, o aš vis ieškojau vėl ir vėl to mažyčio, bet tapusio tokiu svarbiu, dangtelio. Švarko kišenuke tebuvo Rojaus Trejybės-AŠ ESU ženkliukas, kurį laikau įsidėjęs, jeigu kam jo prireiktų, tai iš karto jį ir surasčiau.
Jau pavalgius, dar prieš pat išeidamas iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios šventovės, vis tikrinau, ar nesurasiu šįkart, nors kur jį surasi, kai žinai, kad taip atidžiai viską ištikrinai kišenėse jau ne vieną kartą. Dar turėjau vilties, kad gal negalvodamas galėjau įdėti kur nors į kuprinę, ko niekada nedarau, jeigu kalba eina apie mažyčius daiktelius, nes jau esu pasimokęs anksčiau, kad kuprinėje paieška tampa begalinė, čiuopinėji, tiesiogine prasme, jau kiekvieną milimetrą vėl ir vėl, ir vėl, ir vis negali patikėti, kad nėra ir čia.
Prieš išvažiuodamas pasakiau Reginai, jeigu kartais surastų dangtelį, tai kad žinotų, jog tai mano ieškomas dangtelis, bet dar pasižiūrėjęs į grindis, kur stovėjo kėdė ir staliukas, mačiau, kad toje vieotje kiliminė danga švari ir tuščia – jokio nė mažiausio daiktelio ant jos nėra.
Važiuodamas į Vilnių vis dėliojau mintyse tą epizodą, kai nuėmiau dangtelį, kur jis turėjo atsidurti iš mano rankų. Tačiau, kada pradedi suabejoti, tada tuoj pat atsiranda ir kiti įmanomi variantai, jog galėjau ir ten nejučia ir nesąmoningai padėti, o galėjau gal dar ir ten įdėti, manydamas, kad paskiau perdėsiu į kišenuką, kur paprastai ir įdedu.
Abejonės neleidžia ryškiai prisiminti paties veiksmo epizodo tokiu ryškumu, kad jis abejonę nustelbtų, ir ji išnyktų, o tada pats veiksmas taptų akivaizdus ir aiškiai prisimenamas. Šitaip energija švaistoma tuščiai.
Parvažiavęs ir vėl viską tikrindamas kišenėse, iškraustydamas viską iš kuprinės pamačiau, kaip vis tik svarbus yra tas dangtelis. Kameros objektyvas yra atviras, jo linzės tampa pažeidžiamos nuo šalia esančių daiktų paviršiaus prisilietimo, o ir dulkės taip pat darys savo poveikį, nes pateks iš visur, ir visada, kai apsaugos nėra. Jeigu būtų galima apsieti be dangtelio, tai niekas jo ir nedėtų net ir pačiame fabrike, nes niekas papildomų net kelių centų nemėto į kairę ir į dešinę šiaip sau. Štai čia verta urantams pasimokyti iš verslininkų, kaip ekonomiškai taupyti tokią brangią Kūrėjo mums teikiamą dvasinę Energiją ir Šviesą, ir kaip ją panaudoti prasmingai, kaip anie taip skrupulingai taupo savo pinigus, ir kaip jie juos taip tikslingai panaudoja, deja, tik savo naudai.
Prisimenat, kaip Jėzus savo apaštalams siūlė pavyzdį imti iš pagonių, kaip pastarieji su tokiu atkaklumu yra atsidavę savo sampratoms, tai kad ir apaštalai būtų tokie atsidavę, atkaklūs, ir entuziastingi Dangaus Karalystės įkūrimui savo Širdyje.
Mano ieškojimai tęsėsi dar kelis kartus, tikrinant visą kuprinę, jau kiekvieną milimetrą, ir vėl visas kišenes, ir kišenukus džinsuose ir švarke.
Rojaus Trejybės-AŠ ESU ženkliukas buvo vienintelis daiktas švarko kišenuke. Aš pamaniau, kad geriau jau būtų tas ženkliukas išnykęs, o ne dangtelis. Ir tada man atėjo mintis – Aš jį įdėjau į švarko kišenuką, bet jis tiesiog Apvaizdos buvo dematerializuotas, tiesiog tarsi išgaravo, nes jo pėdasakų jokių nėra, o jo paties taip pat neliko niekur. Tai reiškia, kadangi dangtelis buvo dematerializuotas, tai reikia jį iš naujo vėl materializuoti, ir jokio kito būdo tiesiog nėra. Jeigu jau jis tikrai buvo dematerializuotas, o iš tikrųjų taip ir buvo, nes kitaip jį būčiau suradęs, tai viduje buvo tokia žinojimo būsena, kadangi aš jau savo patyrimu žinojau, kad ne vienas mano daiktas buvo anksčiau dingęs, kada paprastai dingti negalėjo, o tai tiesiog tie tariamai dingę daiktai būdavo Apvaizdos tiesiog dematerializuoti, kad mane paskatintų giliau susipažinti su Kūrėjo Energijos įsisavinimu. Ir kada man kas nors sakydavo, kad aš tikriausiai pats neprisimenu, kur tuos daiktus pasidėjau, todėl turėčiau dar atidžiau paieškoti, ir tikrai surasiu, kai aš puikiai žinojau, kiek aš jau daug kartų ir labai atidžiai išieškojau ir tų patarėjų siūlytose vietose, ir puikiai žinojau, kad tai Apvaizdos žaidimai, o ne mano kažkoks nenoras pripažinti, kad pasidėjau daiktą ir pamiršau, kur pasidėjau. Taip, būna, kad ir užmirštu, tačiau tie Apvaizdos įsikišimo epizodai mane priversdavo išieškoti visus kampus, ir po daug kartų, tad užmaršumo kokio nors net mažiausio nepatikrinto kampelio nebelikdavo, o daiktų vis tiek nerasdavau. Būdavo ir taip, kad kai kurie daiktai būdavo man vėl sugrąžinami, bet jau kitose vietose, net neįprastose vietose, bet ir kur anksčiau matydavau, kad ir ten jų nebūdavo, man jų ieškant.
Taigi, prieš kabindamas švarką į spintą, patyriau viduje tokią tvirtą būseną, ir toje būsenoje kilo mintis – Nieko kito nebeliko, kaip vėl dangtelį materializuoti iš naujo. Taip, kaip jis buvo dematerializuotas, ir išnyko, bet niekur aš jo tikrai nepamečiau, niekur nepasidėjau, kur būčiau užmiršęs tą vietą, viskas buvo patikrinta, visur išieškota, jo neliko, tad jis tikrai buvo dematerializuotas, tad tegu dabar vėl būna materializuotas, kad jis būtų savo vietoje, kur buvo ir padėtas.
Buvo viduje toks tvirtas žinojimas, kad tik taip ir turi būti, ir ne kitaip, jeigu įvyko dematerializacija, tai vėl turi įvykti ir materializacija.
Pakėliau švarką, ir lyg ir pasigirdo kažkoks netikėtai susilietusių kietų daiktų sukeltas kažkoks garsas. Gal tai buvo labiau vidinis virpesių pojūtis, o gal sustiprintas ir garsinis virpesių impulsas, kad mano dėmesį atkreiptų ir aš dar kartą patikrinčiau švarko kišenę. Ją čiuptelėjau iš išorės, ir pajutau šalia ženkliuko dar kažkas yra. Kišenuke šalia Rojaus Trejybės-AŠ ESU ženkliuko buvo dangtelis.
Padėkojau Rojaus Trejybei-AŠ ESU už tokį patyrimą, pagarbinau Kūrėją, pasidžiaugiau Kūrėjo man suteikta ir gera pamoka – daugiau pasitikėk Kūrėju, bendradarbiauk su apvaizda su dar didesniu atsidavimu Kūrėjo vedimui iš vidaus, ir veik su stiprėjančiu Įtikėjimu net ir įsisavindamas naujus Kūrėjo Energijos įvaldymo žingsnius.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2020-08-26 12:57:49
Komentarai
Kaip dažnai žmogus gyvenime jaučiasi vienas, vienišas, nes nesukūrė šeimos, tapo našliu ar našle ar tiesiog iširo jo sukurta santuoka.Kiekvieno žmogaus patyrimas yra reikšmingas, nes tai jo unikalus gyvenimas.
Gali kiekvienas parašyti po romaną, tik kas juos skaitys ?
Kiekvienas atėjome iš savo žemiškų tėvų šeimų, kuriose buvo savi papročiai, įpročiai, tradicijos.
Gimėm , užaugom, baigėm mokyklas, pradėjom dirbti, susiradom draugus, mylimuosius ir sukūrėme šeimas, susilaukėme vaikų.
Vaikai užaugo ir išėjo kurti savo gyvenimų.
Likome vieni ..... daug laiko, hoby, pensija...
Nebėra lėkimo, streso, rytinio žadintuvo, bet už tai daug laisvo laiko .
Dažnokai aplankantis tuštumo
pojūtis lygtai kažko gyvenime nepadariau, neradau. Gyvenimo prasmės apmąstymai.
Negi tik tokia žmogui duota funkcija....gimt,pasidaugint ir išeit?
Man tai rytinė malda, dėkojant už dieną Kūrėjui, kuri tikrai bus netuščia ir duos savus patyrimus. Žinai ,kad esi vienas namuose, bet nevienišas, nes esi kosminės didelės šeimos mylimas narys, kurios Tėvai yra Rojaus Trejybė-AŠ ESU ir jų fragmentas, Minties Derintojas esantis manyje , teikia man išmintingus sprendimus kasdienoje. Tiesa yra tokia, kad Kūrėjas niekada žmogaus nepalieka vieno.
Su Tėvų meile-Asta.
astraasen
2020-09-02 23:55:30
Iš tiesų nuostabu patirti Apvaizdos globą – taip aš pavadinčiau jos žaidimus su mumis, nes juk jos veikimas nėra beprasmis, o motyvuotas sustiprinti tikintįjį. Ir mums, urantams, skaitant tokius Algimanto nuostabius su mumis pasidalintus jo patirtus patyrimus, kyla malonūs jausmai viduje – tarsi patys atsiduriam tame patyrime, nes ir mes savaisiais patyrimais galime paliudyti Apvaizdos realų veikimą savojoje aplinkoje. Tad savaime suprantama abejonių ar tai Apvaizdos veikimas, mums net nekyla.
Gyvasis Kelias yra tam, kad mes būtume veikime, drauge su Kūrėju, o tada ir Apvaizdos veikimas tokiam veikiančiajam yra ne pasaka, o tiesiog gyvas patyrimas. Kiek daug mokymų Algimanto suteikta apie Kūrėjo Apvaizdą, saugančią ir globojančią tuos, kurie yra aktyvūs. Ir iš tikrųjų tai gili tema, nes kiekvienas apie tai dažnai susimąstome. Esant sunkumams keliame tą klausimą dažniau nei tada kai viskas klostosi palankiai, klausimą, tai kiek gi Apvaizdos apsaugos man yra, kokie manieji teisingi ar nelabai, su Kūrėjo Valia prasilenkiantys veiksmai iššaukė tam tikras galbūt sunkias akimirkas mano dabartinėje gyvenimo atkarpoje, o gal priešingai – net labai pakylėjančias, nes Įtikėjimas mano gilėja ir veikimas Apvaizdos juntamas nuostabiais patyrimais drauge su ja. Kiekvienas turime individualų patyrimą ir kiekvienas žinome savąją būseną.
Kiekviena akimirka kaip mokymas, ir kaip Algimantas sakė pamokomajame žodyje, gyvojoje šventovėje Kaune, šiais metais, rugpjūčio devintąją dieną - ... Dabartinis laiptelis yra pasiruošimo pakopa, nes šitam laipteliui, kuriame jau mes dabar esame, ankstesni laipteliai buvo pasiruošimo pakopa, kad mes atsistotume ant šito laiptelio. O šitas laiptelis yra pasiruošimas būsimajam laipteliui, kad ant jo sugebėtume užlipt. – Štai kokia kelionė, viskas turi prasmę, kiekviena akimirka. Ir daugybę metų mums buvo kartota ir nuolat esame mokomi – gilinti ryšį su Kūrėju, kad išliktume Gyvajame Kelyje, kad priimtume iššūkius ir tik taip stiprėtume, tik drauge su Kūrėju, nes kito kelio tiesiog nėra. Lieka nebent tik degradacija.
Žinote, iš atminties man iškilo dar vienas mokymo epizodas, Algimanto pasakytas per paskutiniąją urantijos grupės paskaitą, Vilniaus mokytojų namuose. O tada, prieš sėsdamas su urantais prie bendro paskutiniojo urantijos grupėje vaišių stalo, du tūkstančiai septynioliktaisiais metais, gegužės dvidešimt šeštąją dieną, jis savo mokymą užbaigė taip – Mes, urantai, matydami kokia Šviesa pulsuoja Kūrėjas mūsų viduje, ir kiek mes jau jos patiriam savyje, ir kada lyginam su aplinka, mes matom kokia yra milžiniška iliuzinė aplinka ir kokia yra gyvastis iš to ką mes patiriam. Tai štai tas kelias mums ir tarsi yra ta uždegta mūsų aplinkoj, tamsioj aplinkoj, ryškiausia Šviesa, kuri apšviečia visas kliūtis, kad mes galėtume jų išvengti, kada iš tikrųjų mes atveriam savo vidų ir toji Šviesa leidžia dvasinei asmenybei pajaust kur yra išmintingas sprendimas, kur yra klaidingas, jeigu mes esam toje atviros komunijos gelmėje, mes tada priimam tą teisingą, išmintingą sprendimą ir išvengiame daug skaudžių pasekmių. Kita vertus, įdomumas yra toks, kad mes nežinom kas mūsų laukia už posūkio, metų posūkio-dešimties, penkiasdešimties-šimto. Kokie tie posūkiai bus ir kokie įvykiai bus prieš mus, kada mums reiks priimt sprendimą ir pasireikšt. Štai tas toks ateities neatskleidimas ir nežinojimas jos, tai kelia tam tikrą žingeidumą. Tada tu ruošiesi, nesvarbu, kad nežinai kas bus, bet tu ruošiesi. Ruošiesi, kad būtum toje akimirkoje pasirengęs, kad toje akimirkoje nebūtum pasimetęs, kad būtum ryžtingas Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnus arba dukra. Ir tada tu žinai, kad tavo pasirengimas yra kaip treniruotė, kad varžybose tau nepritruktų jėgų. Treniruotė, bet tu nežinai kada varžybos. Tu nežinai kokios varžybos. Nežinai kiek reikia tose varžybose energijos, bet tu žinai, kad turi ruoštis. Kuo intensyviau ruošiesi, tuo daugiau atlaikysi per varžybas, kokia bebūtų distancija ir kokios bebūtų kliūtys. Tai yra Gyvasis Kelias.
Tokiomis mintimis štai buvo užbaigtas paskutinysis urantijos grupės užsiėmimas, ir kiekvienas, kuris lankė ar bent kartu su tada lankančiaisiais nuoširdžiai studijavo, galime pasakyti, kad jau tas trejų metų laikotarpis kai nėra urantijos grupės studijų atnešė didžiulį skirtumą nuo tų dienų iki šios. Štai tu ir nežinai kas laukia už posūkio. O kiek urantų tame trejų metų laikotarpyje atėjo į šventovę – ir ją paliko, pasitraukė iš Gyvojo Kelio, deja. O kas galėjome pagalvoti apie kažkokius karantinus, apie kaukes-raiščius privalomus dabar dėvėti, apie tokio masto išpūstą virusą ir taip toliau. Tai koks tas posūkis bus už tų dešimties-penkiasdešimties metų, kaip Algimantas kalbėjo. Bet gi vis tiek esmė jo mintyse dar tada mums buvo pasakyta būtent – treniruokis, nes nežinai kada varžybos, nežinai kokios, ir kiek tada tau reikės energijos. Ir kiekviena pastanga dabar įdėta, bus neįkainojamos vertės, kai už posūkio išlys išbandymai, o tu niekada nežinai kokie.
Štai, nėra kada Gyvajame Kelyje snausti, ne toks jis sumanytas, kad leisti laiką beprasmiškai, bet vėlgi, tik patyrimu mes galime ar jau galėjome suprasti šių žodžių prasmingumą.
Visai neseniai, kaip ir beveik kiekvieną laisvadienį, paprastai antroje dienos pusėje išėjau pabėgioti. Dabar bėgimo distancijas sumažinau iki maždaug septynerių-aštuonerių kilometrų, kadangi per pamainą dirbu ilgas darbo valandas, tai laisvomis dienomis bėgiojant po dešimt kilometrų organizmas pastebėjau nespėja pailsėti. Aš bėgioju asfaltuotu pėsčiųjų ir dviračių takeliu, bet, kad iki jo patekti, aš turiu nubėgti maždaug dvejų kilometrų atstumo atkarpą kelkraščiu, o jis labai jau akmenuotas, tik vietomis žvyras. Saugodama savo sportinius batelius ir kojas, kai nėra priešais atvažiuojančios mašinos, aš bėgioju asfaltu – visiškai šalia kelkraščio, kai atvažiuoja mašina – aš vėl pasitraukiu į kelkraštį, nors galbūt tą akimirką jame būtent ta akmenuota atkarpa – pasitaiko visaip, bet nestoviniuosiu gi kol mašina pravažiuos, juolab, kad eismas čia pakankamai intensyvus, žiūrint kokiu dienos metu.
Tai štai, bėgdama tądien, kaip tik mintyse nukreipiau mintis Rojaus Trejybei-AŠ ESU, tada vėl panirau į kažkokius apmąstymus, kai staiga nei iš šio nei iš to ateina mintis – o kas, jeigu kažkoks neatsargus, greitį viršijantis vairuotojas sumanys chaotiškai aplenkti priekį važiuojančią mašiną, šiame dvipusio eismo kelyje, taip lenkiant atsidurdamas visiškai šalia manęs, bėgančios tą akimirką galbūt keliu, kas kad šalia kelkraščio, kai yra ir tokių vairuotojų kai ir kelkraštyje būdamas tu gali būti nesaugus. Taigi, toji mintis, atėjo man pirmą kartą per tiek laiko, kai visada jausdavausi saugi, bet dabar štai mintis, kad kažkoks neatsargus vairuotojas juk gali mane net ir partrenkti.
Nubėgusi savo šiuos pirmuosius beveik pusantro kilometro, aš visada dar sustoju prie šaltinėlio, kuris jau daugybę metų čia, iš stačios uolienos atbėga, kurioje yra įrengtas mažytis metalinis griovelis, kad patogiai būtų galima įsipilti vandens į atsivežtą tarą, o važiuoja daug žmonių šito vandens prisipilti, ir šitas pats šaltinėlis kone ant šito kelkraščio, vos keletas žingsnių nuo važiuojančiųjų šalia mašinų. Tai aš sustojau prie šito šaltinėlio vandens atsigerti, jau buvau bepritupianti atsigaivinti, kai pajutau kaip staiga iš už nugaros pro mane tiesiog prašvilpė mašina lenkusi priešais važiuojančiąją, ir net nustėrau. Juk sekundės reikalas ir kas žino, galbūt būtų kliudžiusi mane, nes jis galėjo lenkdamas tokiu greičiu manęs nespėti pamatyti, o ir kas jei būtų pamatęs, juk nesustabdysi taip staigiai kai lenki tokiu greičiu. Ir štai, prieš akimirką juk ir mano mintis buvo kaip perspėjimas apie tokią galimą situaciją. Aš iškart prisiminiau savo kreipimąsi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU – vos prieš keletą minučių iki pralekiant tai mašinai.
Ir vis tik, kaip svarbu, kaip Algimantas sakė urantijos grupėje mokymo metu – būti atviros komunijos su Tėvais gelmėje, kad išvengtume skaudžių pasekmių, kad priimtume išmintingus sprendimus, kad gyventume Kūrėju, nes.. tu nežinai kas bus už kito posūkio.
Prieš pora dienų su Kotryna, mano biologine septynerių metų amžiaus dukra, išvažiavome į centrą, kažkokiais reikalais. Einant namo jau, ji netikėtai mane klausia – Mama, o ar kai aš užaugsiu, ar bus dar šventovė?? – Taip, tikrai bus, ir šventovė ir Algimantas. – Valio! nes jeigu nebūtų, tai tada visi čia blogi pasidarytų.. – Pasigirsta ilgas jos atsidusimas.
Telydi jus mylimieji Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2020-08-28 13:20:58
Mielas Algimantai, nuostabus tavo patyrimas ir mokymas! Atrodo, šitiek daug ir visur ieškojai dingusio fotoaparato dangtelio, o galiausiai vis vien atsirado tavo švarko kišenėje! Tačiau ne bet kaip, o pagaliau tau aiškiai pajutus, atėjus aiškiai minčiai - tai yra Apvaizdos darbas, ir taip kaip išnyko daiktas, jis vėl turi atsirasti! Ir atsirado! Tai tikrai aiškus tau pademonstravimas - laikas siekti naujų iššūkių - mokytis įvaldyti Kūrėjo energiją, su Kūrėjo pagalba, siekiant didesnio pasitikėjimo Pačiu Kūrėju - Rojaus Trejybe-AŠ ESU! O jei toks akivaizdus patyrimas tau pademonstruotas, vadinasi, tikrai esi pasirengęs žengti pirmyn tą žingsnelį!
Ačiū už pasidalintą patyrimą! Tai ir mums urantams mokymas, kad nieko šiaip sau nebūna ir niekas be priežasties nedingsta, o viskas, visi reiškiniai turi prasmę. Svarbu nuolat siekti vis gilesnio įtikėjimo ir pasitikėjimo Kūrėju - Rojaus Trejybe-AŠ ESU, nes šitokie patyrimai ir pats Gyvasis Kelias mums yra nauji horizontai, niekas iki mūsų jų neįveikė, tenka mums patiems žengti ir patyrimais patvirtinti, kad galėtume su visais kitais vėliau pasidalinti, kad šitokie dalykai įmanomi, ir tai ne stebuklai, o Kūrėjo Tikrovė.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2020-08-27 05:13:56
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]