Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Norit turėt gerą aplinką? – įneškit savo indėlį, savąja asmenybe – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2020 08 09
Algimanto pamokomasis žodis – Norit turėt gerą aplinką? – įneškit savo indėlį, savąja asmenybe – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2020 08 09
Mylimieji, esam gyvojoje mūsų ir Kūrėjo šventovėje, kuri turi nuostabų vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė. Gyvoji dėl to, kad mes esam tie, kurie atsiveriam Širdimi Kūrėjui, neatlikdami nė vieno materialaus ritualo. Todėl net mūsų garbinimo ir prašymų maldos akimirką, akys užsimerkia, atsiveria Širdis – atsiveria mūsų asmenybė. Mes, kokie esam padovanoti Kūrėjo – amžinos asmenybės. Štai ir atsiveria mūsų amžinos, tikrosios asmenybės. Mes – tikrieji Kūrėjo sūnūs ir dukros – atsiveriam – metaforiškai sakau – Širdimi. Asmenybė neturi nei širdies, nei smegenų, jokio neturi materialaus organo – asmenybė yra dvasia.
Šitas pavidalas – tai yra Kūrėjo išnuomotas mums laikinas žmogiškasis kūnas, kad mes tarpusavyje galėtume bendraut. Įsivaizduokite, jeigu mes neturėtume išorinio pavidalo, mes negalėtume vieni su kitais bendraut taip paprastai. Kada mes pasieksime aukštesnį dvasinį statusą, vis labiau patirdami atrastą savo viduje Kūrėją, o dar įgyvendinę savąjį Likimą, padovanotą iš Kūrėjo – pasiekt Kūrėją pačiame kūrinijos centre, Jo gyvenamojoje buveinėje, Rojuje, štai tada mūsų asmenybės vidiniai virpesiai bus tokio energinio aukšto dažnio, kad mes būsim pajėgūs bendraut su tomis asmenybėmis, kurios neturi matomo išorinio apvalkalo. Štai tada mes nebeturėsime tokios baimės. Dabar, jeigu mes išgirstume balsą be formos, tai dauguma išeitų iš proto, manytų, kad jie čia jau pamišo, girdi balsus, ypač dar tą psichiatrai sako – jeigu tu girdi balsą, ateik pas mane, duosiu – rapelių, kas žino šitą žodį. – Rapela – žinai, kas yra rapela? – tabletė, tabletė.
Tai štai, yra asmenybės, kurios neturi išorinio pavidalo ir mes galėsim su jomis bendraut. Šiandien mes šito negalim padaryt. Mes bijom karantino, mes bijom Verygos, bijom Skvernelio – bent jau skverno bijotume – ne, to skvernelio – mažyčio. Čia – juokais, bet juokai yra tokie, kad viduje tvenkiasi ašaros. Kada aš pasižiūriu į jaunus žmones, kurie vaikšto su antsnukiais, važiuoja mašinoje – turi tą antsnukį. – Pasigirsta urantės komentaras – koks žemas virpesys tas antsnukis. – Taip, bet.. – Gal nevartoti jo? – Gerai – raištis. Su raiščiu užrištos burnos.
Aš gi jums atėjau praėjusį kartą Vilniuje ir parodžiau tą, nu, šaržą, kada pradėjau pamaldas visas pasislėpęs, o į mūsų šventovę įėjau su dujokauke. Štai, tai mano požiūris – iki ko privedė tie skverneliai, verygos, pavertė žmogų į gyvulį, kuris pilnas baimės. Įsivaizduokit kas bus, kada vaikas – vaikas – sieks to skuduro – jis bijos be jo – nuo pat gimimo matęs tą aplinką. Čia gi ne juokas.
Įsivaizduokit, visa kūrinija yra sumanyta segmentais, kur kiekvienas segmentas, kuo toliau nuo Kūrėjo buveinės, nuo Centro, kuris vadinasi Rojumi, štai kiekvienas vis labiau nutolęs segmentas nuo paties Kūrėjo, vis daugiau iškraipo paties Kūrėjo sampratą – iškraipo. Mes esam pačiame kūrinijos pakraštyje, dar turintys materialų pavidalą, neturim jokio patyrimo, Dvasinių Mokytojų neturim. Tie dvasiniai mokytojai, jie stengiasi prisitaikyt prie aplinkos, vietoj to, kad pateiktų tą Šviesą, kad ji liktų, tokia net ir iškraipyta, bet išsaugojusi savo dvasinę esmę. Štai šito neliko nė vienoje iš tų buvusių dvasinių mokytojų iškraipytoje ir pažeistoje Tikrovėje.
Tai jeigu mes žvelgiame į kūriniją, dabar turėdami nuostabų kolektyvinių pastangų dėka Apreiškimą, Urantijos Knygą – štai, aš jums parodysiu, esu rodęs, bet dar kartą parodysiu – Urantijos Knygą – Algimantas atverčia Apreiškimą prieš kamerą. – Tai daugiau nei du tūkstančiai puslapių. Čia labai plonas popierius, dėl to ji atrodo ne tokia stora, o iš tikrųjų ji stora. Tai štai, šitas Apreiškimas pateikia mums tokią Tikrovę, kokios nebuvo perteikęs nė vienas dvasinis mokytojas. Ir šita knyga, tiesiog nesvarbu kam patinka-nepatinka, sunki-nesunki, jinai leidžia mums panirt į tokias gelmes ir kuo giliau mes panyram, tuo labiau mes atskleidžiam – visi segmentai sumanyti taip, kad kurtų Gėrį bendromis pastangomis, kolektyvinėmis pastangomis, Brolystėje kurtų Gėrį. Ir kiekviename segmente yra įvairių kategorijų dvasinių asmenybių. Ir jų funkcija yra savuoju lygiu užtikrinti Gėrio sklidimą Meilės Galia, visumos Gerovei. Vektorius vienas – kaip veda Kūrėjas iš vidaus, bet visuomet, kad būtų atskleidžiama ryškesnė Tikrovė, pats Kūrėjas, pasireiškiantis per kitus savuosius vaikus, ir tuo pačiu stipresnis pažinimas pačios kūrinijos, tos aplinkos, ir kas yra tolimesnis žingsnis, tolimesnis laiptelis, kad jam būtų tinkamai pasiruošta – tam būsimajam aukštesniam laipteliui. Dabartinis laiptelis yra pasiruošimo pakopa, nes šitam laipteliui, kuriame jau mes dabar esame, ankstesni laipteliai buvo pasiruošimo pakopa, kad mes atsistotume ant šito laiptelio. O šitas laiptelis yra pasiruošimas būsimajam laipteliui, kad ant jo sugebėtume užlipt.
O dabar pažiūrėkite, kas yra čia, Lietuvoj. Kiek yra įvairių sukurta institucijų, kurios žinot, ką daro? – Dalina pinigus – pinigus – kuriuos kaip išmaldą gauna iš Europos pseudosąjungos. Ir štai tada nori žmonės prieit prie tų dalinančiųjų. Ir visais būdais nori tą padaryt – ir negražiais būdais. Štai tada yra troškimas gaut daugiau neuždirbtų pinigų. Apie gerovę niekas nemąsto, niekas! Nei Skvernelis, nei prezidentas, kuris ten žadėjo gerovę kurt Lietuvoje, bet jis pats nesupranta, kas yra Gerovė! Lygiai tas pats ir su Veryga. Štai tada mes ir turim tokią aplinką dėl to, kad neišmanom, kas yra kūrinija, nes šito Apreiškimo nė vienas gi nėra perskaitęs. Tai čia perskaityt neužtenka, reikia tada studijuot! Tada reikia gilumine prasme pradėt suvokt, ką reiškia tie teiginiai, nes čia yra klodais parašyta. Vienąkart skaitydamas tu tų klodų neatskleisi. Ir štai tik tada tu gali – tik tada – ne anksčiau – gali tapt prezidentu – ne anksčiau – ar premjeru, ar bet kuriuo daktaru, jau nekalbu apie sveikatos ministrą. Jie visi yra nepasirengę savo funkcijai, dėl to jie ir nekalba apie tai, kad būtų viskas visumos labui – ne vien tiktai pinigus dalijančios institucijos, ne vien tik kontroliuojančios institucijos, kokios yra šiandien. Gausybė kontroliuojančių institucijų. Ir viskas yra pajungta savanaudiškumui, ne visų Gerovei, bet savanaudiškumui. Viskas, kas čia yra teigiama, apversta aukštyn kojom! Tai yra pradinis pasaulis – pradinis – reiškia, mes jame turim daugiausia klaidų! Bet gi mes, kaip aš minėjau prieš tai, šituo gyvenimu turim ruoštis mūsų prisikėlimui – tai yra aukštesnis laiptelis.
Kada aš per garbinimą išgirdau, kad siela nemirtinga – tai netiesa – potencialiai nemirtinga, nes siela – tai yra tarpinė grandis tarp materijos ir dvasios, kai dvasinė asmenybė gauna jau tą pavidalą dvasinį. O pati siela neišlieka, jeigu mirtingasis atsisako Gyvojo Kelio. Jinai neišlieka, nors jo dvasinė asmenybė, be savosios tapatybės – išlieka, bet ji jau kaip atskiros automobilio išrinktos dalys, tos detalės, jos nebesurenkamos į asmenybės vientisumą, kad būtų protas ir dvasia susieta į tapatybę.
Štai sielos nebėra, viskas, bet siela, dar kartą kartoju, potencialiai nemirtinga, nes ji perauga į dvasią, išorine samprata, nes šiaip tai yra dvasia, jau šita asmenybė, turinti materialų pavidalą, nes kas yra viduje – tai yra ta būtent asmenybė – amžina, ji nekintanti, kinta jos tapatybė. Ir tai tapatybei būtinas ir naujas apvalkalas.
Štai kodėl Kristus, kada buvo, jis mokė – atraskit dangaus karalystę Širdyje – čia yra metafora. Ne širdyje iš tikrųjų, bet atsiverkit Kūrėjui kaip asmenybės ir tada jūsų viduje bus atrastas Kūrėjas ir į jūsų vidų įtekės Kūrėjo Meilė, kuri jau yra suteikiama visai kūrinijai. Ir tos Meilės pakanka visai planetai, kiek čia begyventų gyventojų – septyni, aštuoni, devyni milijardai – visiems Meilės yra su kaupu! Ir Lietuvoj jos užtenka! Bet problema tai, kad mirtingieji savo asmenybėmis miega, nes jie laiko asmenybėmis tiktai tuos, kurie labai gerai krepšinį žaidžia ir gauna milijonus, ir tada nori sekt jais. Ir vaikai tada nori tokio komfortiško, materialaus gyvenimo, o apie Gėrį, Grožį visumai ir kolektyvinį bendradarbiavimą Brolystėje – tarp įvairių firmų, tarp įvairių visuomeninių grupių – niekas gi nekalba nei mokykloje, nei namuose – niekas! Jeigu nekalba apie Brolystę, apie Kūrėją – laukit naujų virusų, laukit naujų ligų – jos bus! Ir bus dėl to, kad jūs nenorite eit Kūrėjo numatytu Meilės Šviesos Keliu, atradus Kūrėją, vėl sakau metaforiškai – savo Širdyje, o iš tikrųjų pabudus kaip dvasinei asmenybei!
Štai tie yra kontrastai, kad mes dabar, na, pamastykim net logiškai – karantinai – jie dabar taps įprasti, kadangi virusų bus vis naujų. Žmogaus degradacija be atrasto viduje Kūrėjo neišvengiama – neišvengiama! Degraduoja žmogus visą laiką, kol jis neatranda Kūrėjo! Tik tada su Kūrėju jis pradeda stiebtis link Šviesos. Kaip saulės šviesa patraukia daigelį, kad jis prasikaltų iš tos pusės kur yra saulės šiluma ir šviesa. Ir augalas stiebiasi būtent į šviesos pusę. Taip ir dvasia – asmenybė – stiebiasi į savąjį dvasinės Šviesos Šaltinį – į Kūrėją. O juk Kūrėjas yra Evoliucijos Autorius. Tai Jisai ir sumanė, kad kiekvienas Jo vaikas pasireikštų, kuo ryškesne Šviesa, visumos Gerovei, vis stipresniais Meilės darbais. Ir tada yra ir mokslininkų prasminga veikla ir pasiekimai yra prasmingi. Tada nėra tokio klaidžiojimo, kaip dabar supriešinama išvis tauta.
Tai, kas ten yra Astravos elektrinė, atominė – potencialus blogis, dabar vėl pinigų dalinimas, kas gaus jodo tabletę. Priveš tų tablečių, tarsi jos būtų reikalingos, pinigus mokės, ir vėl skirstymas bus, vietoj to, kad apsijungtų ir tą atominę elektrinę kartu eksploatuotų, ką ir siūlė Lukašenka, bet sienos atskiria. O iš tikrųjų tai yra žmogaus gyvulinis materialus protas pilnas baimės. Dvasinei asmenybei sienos neegzistuoja. Visur Brolystė turi būt. Nepasibaigt pasieniu – štai čia Brolystė – Lietuvoje – Baltarusijoje jau priešai! Rusijoje – priešai! Ne, Brolystė yra visoje kūrinijoje! Ir planeta yra aguonos grūdelis – aguonos!
Taip kad mano mylimieji, studijuokit Urantijos Knygą – studijuokit – ne skaitykit. Pirmą kartą galit paskaityt, vėliau pradėkit studijas – gilumines! Kaip tą daryt? klausykit įrašų, mes tą darom po trupučiuką. Ir ateikit į šventovę, jeigu norit atrast Kūrėją viduje, kad suprastumėt, kaip tą daryt, nes priešingu atveju degradacija vėl spartės, tik spartės, o nuo to bus visiems tik blogiau!
Problema – ta, kad Kūrėjo kūrinijoje yra vienas dėsnis – priežasties-veiksmo-pasekmės. Ir nepriklausomai nuo to, patinka jums ar nepatinka – jisai veikia. O jūs norit turėt gerą aplinką? – įneškit savo indėlį! Įneškit Gėriu, Meile, Grožiu, savąja asmenybe. Ir tai bus jūsų indėlis ne tik į aplinką, bet ir Kūrėjo banke, ten, danguje! O vėliau, po prisikėlimo, kuris yra realus – tą Kristus gi pademonstravo savuoju prisikėlimu – jums kaip filmą asmeniškai parodys jūsų gyvenimą šitame pasaulyje – iki prisikėlimo. Ir štai, kuo geresnis indėlis bus Kūrėjo banke, tuo labiau jūs jausite sustiprinimą, kad tai yra tikras kelias ir dėl kiekvieno savo sprendimo visumos labui, visumos Gerovei, ir dar ne bet kokio sprendimo, bet Meilės Galia motyvuoto. Gėris gali būti užmaskuotas savanaudiškas veiksmas – ne, gėris turi būt Meilės Galia, o šito neįmanoma turėt neatradus Kūrėjo savo viduje. Štai tada kiekvienas toks sprendimas jus ne tiktai iškels, bet, vėl, sustiprins šitame aukštesniame laiptelyje ruošiantis lipt dar ant aukštesnio laiptelio.
Taip kad geresnio, nuostabesnio plano kaip Kūrėjo sumanyta Evoliucija ir būt negali! Tai – džiugu. Turim mes galimybę, ir ja turim pasinaudot! Pasinaudot jau šitame, pradiniame, pasaulyje, ruošiantis prisikėlimui, kad nugyventume savo gyvenimą šitame pasaulyje prasmingą, visumos labui – visumos labui – ir Meilės Galia, ir savo laisva valia priimamais sprendimais. Amen.
Ačiū Vitai už iššifravimą.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2020-08-27 08:13:50
Komentarai
Šiandien, grįžusi namo iš gyvųjų pamaldų, kurios vyko Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, skaičiau tai vieną, tai kitą Forume patalpintą Rojaus Trejybės-AŠ ESU, ar Algimanto, mokymą, kai akis užkliuvo ir už šios temos – pavadinimo. Būtent jį perskaičiusi, pamaniau – štai toji giluminė Šviesos mintis, kuri taip taikliai savimi tarsi apgaubia – savyje sutalpina – visas mano šiandien permąstytas mintis, nuo ankstyvo ryto.Nėra geresnio poilsio, kaip pagarbinti Kūrėją kolektyviai. Urantai kiekvieną savaitgalį garbina Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir patiria Palaimą, kurią ir suteikia atsivėrusioms mūsų Širdims Palaimos Šaltinis ir Centras. Net ir jau važiuojant namo, į Kauną, mintyse mąsčiau – koks vis tik skirtumas, kaip jautiesi prieš gyvąsias pamaldas, ir po kolektyvinio garbinimo. Pasikeitusi būsena – didesnė Ramybė viduje – tai ir yra tai, kuo tu nori gyventi nuolatos. Ir tai priklauso nuo tavo paties gyvo ryšio gelmės su Kūrėju, ko urantas ir siekia.
Šiandien, jau po gyvųjų pamaldų, Dvasinio Mokytojo pastangos, paaiškinti mūsų dvasinei sesei Laurai, tai kodėl visgi taip reikalinga – balsiai – melstis, juo labiau garbinti ir šlovinti Kūrėją, mane nukėlė į tolimą praeitį, į tas akimirkas, kai tik pradėjau žengti Gyvuoju Keliu, į tą akimirką, kai ruošiausi į Gyvąją šventovę ateiti pirmą kartą.
Mes visi turime unikalius patyrimus – kiekvienas jis savaip turtingas – bet nė vienas negalėjome peršokti mums asmeniškai skirto iššūkio, be kurio nestiprėtume, ir vienas iš jų toks, be išimties, ir buvo – prabilti balsiai Gyvojoje šventovėje.
Gyvasis Kelias – tai yra patyrimų kaupimo Kelias. Taigi, užsisklęsi savyje – save nuskriausi, tą aš supratau labai greitai. O ir kitus, nes – tyla – kai reikalingas tavo dalyvavimas gyvosiose pamaldose – tą irgi reikia pajausti – yra spengianti tyla, kuri tave graužia iš vidaus. Ir tai aš žinau kuo puikiausiai, nes – patyriau tai savo pačios vidumi. Puikiai žinau kas yra baimė, puikiai žinau, ką tai reiškia mokytis prabilti balsu. Negana to, kad pirmą kartą ateidamas į Gyvąją šventovę tu nežinai tai kas toji šventovė, ko joje tikėtis? Užsimerkti? Melstis? Kaip melstis? Garsiai melstis? Aš savo pačios balso bijau, aš nemoku melstis, aš nemoku dėlioti minčių taip, kaip jas čia, šventovėje kiti taip sklandžiai dėlioja. O kas, jeigu pasakysiu ką nors ne taip? Kaip aš atrodysiu. Ir išviso – apie kokius Minties Derintojus jie čia kalba, apie kokią kūriniją, virpesius jie čia kalba? Štai kokios mintys, ir dar daugybė jų kitokių, viduje yra mūsų dvasinio brolio ar sesės, pirmą kartą atėjusio į Gyvąją šventovę – taip, tai yra įtampa, kurią ištirpdina ne kas kitas, bet energiniai Kūrėjo Meilės virpesiai, kurie pasklinda iš atsivėrusių aplink kartu, garsiai, garbinančių Kūrėją, dvasinių brolių ir sesių.
Mums, urantams, elementari yra Tikrovė, Dvasinio Mokytojo vaidmuo Gyvojoje Šventovėje – Kūrėjo mokymai, sakomi jo lūpomis – kai būtent tam išsigandusiam, sunerimusiam ar pasimetusiam ir yra parenkami tokie Meilės, Tiesos ir Tikrovės žodžiai, kurie atitinka tos akimirkos būseną sustiprinti. Ir čia svarbiausia yra – nuoširdumas, kiekvieno to atėjusio į šventovę dvasinio brolio a sesės, kad išgirstum dvasine klausa, kad pamatytum – dvasinėmis akimis, ir, ne iš karto, bet labai palaipsniui – jau ir pats prabiltum, dvasia. O štai urantas, net ir sukaupęs jau ne vienerių metų patyrimą, supranta, kokios yra reikalingos pastangos, kad vis laisvėtų vidus Gyva, nuoširdžia malda.
Kai pradėjau lankyti Gyvąją šventovę, nuo pat pirmųjų dienų man buvo aišku, kad Mokytojo prašymas sakyti savo mokymus, ar bent patyrimus – tai nėra jo paties susigalvota užgaida, kad jam būtų smagiau ar dar kažkas panašaus. Tai reikalinga – man. Tai reikalinga mokiniui pačiam – kad jis tvirtėtų dvasiniu stuburu. Jau nekalbu apie garbinimą – balsiai, arba maldos žodžius. Tai įsivaizduokite, kokių reikia pastangų, kai yra milžiniškas nepasitikėjimas savimi, o čia dar prie visų garsiai prabilti. O jau mokymą savo pasakyti – tai dar viena misija, kuri neįmanoma. Bet yra – bet – būtent tavo pačios vidus tau ir yra atsakymas, gavus tinkamą kryptį, kaip tu turi elgtis. Būtent vidus tau nuolat kužda, kad Dvasinio Mokytojo švelnus postūmis pagarbinti balsiai, ir yra Teisinga Kryptis, neperšokamas laiptelis, kad galėtum užlipti ant dar aukštesnio. Nu nebus kitaip. Dėl to, tu eini vieną savaitgalį į pamaldas, kitą, dar kitą, ir vis neišdrįsti prabilti garsiai, bet tu vis tiek žinai, kad be to tu nepasistūmėsi į priekį. Tu vėl eini į pamaldas, jose toliau stiprėji – bet niekas neatpirks to patyrimo, niekas taip nesustiprins, kai tu priimi iššūkį ir taip – pagaliau tu pagarbini Kūrėją, galbūt pirma balsu pasimeldi, nes taip lengviau dar tau. O žiūrėk – ir mokymu savo pasidalini – kas kad pora sakinių. Ir mano patyrimas buvo toks, kad man prireikė kažkur – penkerių mėnesių – kol aš ištariau garsiai pirmą žodį. Tačiau tai nebuvo lengvai pasiektas tas patyrimas, nes, kas savaitę lankydama Gyvąsias pamaldas, ir vis nedrįsdama prabilti garsiai, aš labai išgyvendavau dėl to. Na kodėl aš vėl taip bijojau, na kodėl nepasakiau nieko. Bet aš visada nuoširdžiai kreipiausi į Kūrėją, kad įveikčiau šitą iššūkį, ir vieną vakarą, prieš gyvąsias pamaldas gavau iš Kūrėjo sustiprinimą, kai virpesiais realiai pajutau tekančias Minties Derintojo mintis, trumpučiu Jo mokymu, vos sakiniu, kurio ir reikėjo man taip, kad kitą rytą šventovėje aš pasimeldžiau garsiai.
Ir tai buvo tas vienas iš esminių patyrimų, toji pradžia, be kurios negalėjo būti stiprėjimo viduje toliau, bet su tokia gausa patyrimų viduje, tokių transformacijų, kad kai aš dabar grįžtu mintimis į tą pradžią – man nesuprantama, kaip galima kada nors išviso teigti taip neišmintingai – kad nereikia garsu garbinti ar melstis Gyvojoje šventovėje. Kai aš žinau, kiek man tai kainavo pastangų, ką man davė tas pirmasis ir tolimesni patyrimai, tai aš negaliu nesidžiaugti tuo, ką teikia Gyvasis Kelias, Gyvoji šventovė, Kūrėjo Mokymai, Dvasinio Mokytojo mokymai. Ir liūdėti, kai girdžiu neišmintingus bandymus iškreipti būtent tai, kas buvo Gyvojoje šventovėje ne vienerius metus mūsų pačių puoselėjama – tai tam tikra Tvarka, kuri tampa šventa, kiek šventa tau yra viskas, kas ir yra Gyvasis Kelias.
Nepaprastai mano Širdis džiaugėsi, nuo pat pirmųjų akimirkų Gyvojoje šventovėje, kad aš čia radau būtent – Tvarką. Niekada nė mintis nekilo pertraukti Dvasinį Mokytoją kalbant, niekada nekilo nė mintis – ginčytis. Kaip gali ant aukštesnio dvasinio laiptelio stovintį – mokyti? Koks tai puikybės pasireiškimas! Koks neišmintingumas!
Taigi, mylimieji, permąsčiusi šiandien dar kartelį savo visą patirtį Gyvajame Kelyje – o ir kitų dvasinių brolių ir sesių, kurie dalinasi jomis – aš nė mažiausiu impulsu negaliu suabejoti, kad galbūt yra kitoks kelias, kuris nuties artimesnį, lengvesnį kelią į Šviesesnį rytojų, nė šitas, kuriuo žengiame mes, urantai.
Niekada nė vienas nėra prievarta verčiamas eiti Gyvuoju Keliu, niekada nė vienam nėra nurodinėjama, niekada nė vienas nebus atstumtas. Kūrėjo Gyvasis Kelias yra tiesiog ta Tikrovė, kur tau – nuoširdžiai – mokantis – labai greitai tampa aišku, kad norint turėti Šviesią aplinką – jau šiandien reikalingas tavo indėlis – tikrojo aš pasireiškimas. Vis mažiau abejojantis, nebijantis, bet Gyvu Įtikėjimu gyvenantis.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė. Vita
vvita
2023-09-16 21:00:42
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]