Forumas: temos peržiūra
KODĖL reikia atrasti TĖVĄ SAVYJE, ir KAIP Jį atrasti?
Kodėl reikia atrasti, ir kaip atrasti, TĖVĄ SAVYJE?
Mielieji, Jėzus, kada, prieš du tūkstančius metų, atnešė savo evangeliją, tada jis mokė, kad Tėvas yra vienas visiems, o visi žmonės yra sielos broliai ir sesės.
Tačiau Jėzaus evangeliją iškraipė apaštalai, ypač Petras ir Paulius, kuris su Jėzumi iš viso negyveno taip, kaip gyveno Jėzaus dvylika apaštalų. Pastarasis sukūrė krikščionybę, kuri centriniu asmeniu padarė nebe Tėvą, ko būtent mokė Jėzus, bet patį Jėzų pavertė CENTRU. Ir brolystę propagavo ne tarp visų žmonių, ko mokė Jėzus, bet tarp bažnyčios bendruomenės narių, ir net Jėzų PAVERTĖ VYRIAUSIUOJU KUNIGU – bažnyčios įkūrėju ir galva.
Taip nemokšiškai buvo pasirašytas nuosprendis tam, kad Rytai niekada nepriėmė tokio Jėzaus asmens ir tokio pauliško Jėzaus mokymo iškraipymo. Būtent dėl to Rytai išsaugojo savo religiją, o dar vėliau, 7 amžiuje po Kristaus gimimo, atsirado ir islamas. Ir jeigu ne Petro ir Pauliaus iškraipymai, tai šiandien nebūtų nei islamo, nei Rytų religijų, nei krikščionybės sektų, o būtų TĖVO VIENA GYVOJI religija, kuri mus, visus, suvienytų, per Tėvo, atrasto savyje, dvasią. Šitaip mes jaustume VIENOVĘ DVASIOJE ir su Tėvu, ir su Jėzumi, ir tarpusavyje. Nebebūtų nei karų, nei korupcijos, nei nusikalstamumo.
Kadangi Pauliaus krikščioniška samprata yra neteisinga, tai atėjo laikas ją ištaisyti ir skelbti Jėzaus TIKRĄJĄ evangeliją – Dievo Tėvystę, žmonių brolystę. Ir net tokią brolystę kuri apima VISĄ KŪRINIJOS BOLYSTĘ.
Būtent Jėzus, prieš dvejus su puse metų, man apsireiškęs, mane ir įgaliojo, kaip savo apaštalą, skelbti jo tokią evangeliją, kaip aš ją ir buvau išplėtęs iki VISOS kūrinijos BROLYSTĖS. O Tėvas mene įgaliojo kaip savo ambasadorių skelbti jo GYVĄ žodį, kurį ir gaunu TIESIAI iš JO, ne iš knygų raštų.
Štai kodėl aš jums nuolat kartoju, ir vis raginu, kad ATRASTUMĖTE TĖVĄ SAVYJE.. Tai ne mano žodžiai, tai per mane jums sakomi TĖVO žodžiai. Šitų žodžių Jėzus nesakė prieš du tūkstančius metų. Jėzus tada taip pat nekalbėjo ir apie VISOS KŪRINIJOS BROLYSTĘ.
Tačiau ir Jėzaus evangelija, ir Tėvo gyvas žodis vienas kitam neprieštarauja, o yra vienas dvasinis mokymas, tik turintis kitokį gylį ir plotį. Kitokį gylį ir plotį, nes šiandien, po dviejų tūkstančių metų materialios civilizacijos vystymo, žmogaus samprata apie kosmosą ir apie patį save labai išsiplėtė. Dėl to jam ir galima pateikti daug gilesnius ir platesnius mokymus, kokie būtų likę visiškai nesuprasti tų mūsų protėvių, kuie gyveno Jėzaus laikais.
Būtent dėl to Jėzus tuo metu turėjo save suvaržyti ir nekalbėti apie Tėvo dvasinę šeimą, nekalbėti apie kosminę kūriniją ir joje esančią Tėvo labai gausią ir įvairią šeimą daugybėje planetų, o visa tai pakeisti dangaus karalyste.
Tačiau dvasinis vystymasis nestovi vietoje. Nuostabus Urantijos Knygos dvasinis ir epochinis apreiškimas ir Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL apreiškimas šiandien tikrovę tiek išplečia ir pagilina, kad jūs jau galite ją suprasti net ir tokią, kokia jus gali perkelti už daugybės šviesmečių, ir tas jūsų proto nebegąsdina.
Ir apie tai GYVU žodžiu jums kalbėti mano įgaliojo ir Tėvas, ir Šeimininkas Sūnus Kūrėjas, jums žinomas tik Jėzaus vardu.
Urantijos Knygos apreiškimas nekalba apie Tėvo ATRADIMĄ SAVYJE IR GYVĄ BENDRAVIMĄ SU TĖVU, GYVĄ POKALBĮ SU JUO, APIE KASDIENIUS PASIKALBĖJIMUS SU TĖVU IR IŠ JO GAUNAMUS PATARIMUS IR MOKYMUS VISAIS KLAUSIMAIS.
Apie tai Urantijos Knygos apreiškimas nekalba, nes dar nevisi žmonės yra pasirengę tokią akinančią tiesą išgirsti ir ja patikėti. Patikėti, kad Tėvas galėtų surasti laiko ir noro nusileisti iki tokio mažo tvarinio, kaip žmogus, kad kada tik tas panori, tuoj jam ir puola atsakinėti.
Taip būtent ir yra. Kada tik žmogus panori, tada TĖVAS ir atsakinėja. Ne žmogus derinasi prie Tėvo, bet Tėvas prie žmogaus. Šitokį dalyką labai retas tegali suvokti. Žmogui vis atrodo atvirkščiai. Ir jam atrodo atvirkščiai dėl to, kad jo šitokio bendravimo su Tėvo nemokė NIEKAS. NET IR JĖZUS.
Ir Jėzus nemokė tokio Tėvo prisiderinimo prie žmogaus ne dėl to, kad taip nėra, bet, kad tokio jo mokymo nebūtų suvokęs tuometinis žmogus, kuris buvo per daug neteisingų žydų raštų paveiktas, kad galėtų atsitiesęs pažvelgti Tėvui drąsiai į akis, kad tikrai patikėtų, jog TĖVAS, NESIKEIČIANTIS IR BEGALINIS TĖVAS, derinasi prie jo.
Bet gi jūs pasižiūrėkite į mylinčio žemiškojo tėvo ryšį su savo mažyliu. Tai lygiai tas pats būtų, jeigu sakytumėte, jog mažylis turi derintis prie savo žemiškojo mylinčio tėvo. Net ir žemiškasis mylintis tėvas meta savo darbus ir lenkiasi prie savo mylimo vaikelio ir paima jį ant rankų, kad nuramintų, kad pamyluotų, kad tik šis pajustų jo meilę ir šilumą, kad jaustų ramybę ir laimę, kad jį pamokytų. O mažylis visiškai nesuvokia, kad jis turi būti, koks nors kitoks negu YRA, kad jis dar turi DERINTIS prie savo mylinčio tėvo. Kada tik jam kyla noras kreiptis į savo tėvą, tada jis ir kreipiasi. Ir kreipiasi be BAIMĖS, nes jis pajunta meilę iš savo mylinčio tėvo, nes viską daro būtent pats mylintis tėvas, kad prisiderintų prie mažylio poreikių ir supratimo, kad tik jam padėtų ir pamokytų.
Taip ir su Visuotiniu Tėvu – būtent JIS paima kiekvieną ant rankų ir myluoja pakėlęs ir priglaudęs prie savo krūtinės. Tačiau Visuotinis Tėvas, tam, kad žmogus galėtų užmegzti GYVĄ ryšį su Juo, atsiunčia žmogui savo dalelę, savo dvasią, Minties Derintoją. Taip Tėvas PIRMASIS žengia link žmogaus, prisiderindams prie žmogaus, padėdamas jam atsigręžti į Jį, kada tik šis panorės. Tėvas nori VISADA gyvo ryšio su visais savo tvariniais. Ir Jis kalba VISADA ir BE PERSTOJO PER MINTIES DERINTOJĄ. Dėl to jis savo dvasią, Minties Derintoją, kiekvienam iš mūsų ir atsiunčiu, kad šituo PRISIDERINTŲ prie mūsų, prie kiekvieno iš mūsų. Minties Derintojas ir veda mus, kiekvieną iš vidaus į gyvą ryšį su Tėvu.
Urantijos Knyga tik užsimena, kad gali atskiri žmonės išgirsti Minties Derintojo mokymus, tačiau ji perspėja, kad ne kiekvieną neįprastą mintį žmogus laikytų Minties Derintojo jam pasiųsta mintimi. Tą Apreiškėjai sako specialiai, kad apsaugotų nuo nusivylimų, kad NENUSIVILTUME, jeigu kokios nors mintys neišsipildys, o jas mes būsime palaikę Tėvo dvasios mums perduotomis. O taip pat, kad apsaugotų ir nuo klaidingų sprendimų, įtakojant tokioms mintims. Todėl jau geriau šitaip žmogų apsaugoti nuo dažnų nusivylimų ir klaidžiojimų, ir net iš tikrųjų ir paties Minties Derintojo perteiktą mintį laikyti SAVO sugalvota mintimi. Bet jie gyvo bendravimo su Tėvu fakto NEPANEIGIA, o tik mus stengiasi apsaugoti nuo papildomų kančių, jeigu tai, ką mes labai dažnai palaikysime gyvu ryšiu su Tėvu, iš tikrųjų bus mūsų ryšys tik mūsų pačių pasąmone. Dėl to šitoji apsauga yra vertinga pagalba žmogui, bet ji jokiu būdu neužkerta kelio siekti TIKROJO RYŠIO SU TĖVU. Ir tik su TĖVU, o ne su kitais ir labai gausiais dvasiniais mokytojais.
Aš jus mokau TĖVO ATRADIMO SASVYJE, o ne kokio nors ryšio su DVASINIU MOKYTOJU, NET IR JĖZUMI.
Aš kalbu tik apie TĖVĄ, IR APIE NIEKĄ KITĄ DAUGIAU.
Ir būtent TĖVĄ atrasti savyje ir su JUO BENDRAUTI GALI KIEKVIENAS ŠITO NUOŠIRDŽIAI TROKŠTANTIS IR SIEKIANTIS.
Ir šitas gyvas ryšys atsiveria tik tada, kada mes ATRANDAME TĖVĄ SAVYJE.
Tai realus realaus asmens atradimas. Tai nėra susikurta iliuzinė būsena ar kokia nors savijauta. Tai nuostabus ir tikras patyrimas, kada siela, žmogaus tas vidinis ir tikrasis aš nusiramina, jaučia viduje palaimą, jaučia meilę, jaučia meilę visiems, kada išnyksta bet koks nors daryti pikta ir bloga, bet atsiranda noras daryti gera ir visiems be jokio išskaičiavimo.
Štai būtent tokia vidinė ir nuolatinė būsena ir patvirtina sielai, kad ji atrado TĖVĄ savyje. Ir nuo tol siela daugiau Tėvo NEBEIEŠKO nei knygose, nei svetainėse, nei iš kitų psaakojimų, nes ji jau TĖVĄ yra ATRADUSI. O kada tai, ko ieškai, atrandi, tada to daikto daugiau nebeieškai; tada atrastu daiktu NAUDOJIESI. Taip ir siela, atradusi Tėvą SAVYJE, dabar nori GILINTI RYŠĮ SU ATRASTU SAVYJE TĖVU. Ji ima jausti nuostabų troškimą kalbėtis su tokiu Tėvu, kuris ir siunčia sielai tokius jos viduje realiai jaučiamus meilės virpesius. Taip siela ima PATIRTI TĖVĄ SAVO VIDUJE, JO VEIKIMĄ JOS VIDUJE PER ŠITUOS MEILĖS VIRPESIUS, KURIE YRA TIKRI IR JUNTAMI.
Dėl to tokia Tėvą atradusi siela, kaip anksčiau mylėjo tik savo vaikus ar giminaičius, taip dabar pamilsta VISUS SAVO SIELOS BROLIUS IR SESES. Ir ji pradeda meilės virpesius skleisti irgi visiems. Ir šitaip pradeda meilės upė tekėti iš Tėvo per naują sielą, atradusią Tėvą savyje, ir apjungdama šitą sielą į realią dvasinę kūrinijos Tėvo šeimą kaip pilnateisį narį. Ir savo pilnas Tėvo dvasinės šeimos nario teises tokia atsivėrusi siela irgi pajunta savyje. Ji pajunta, kad yra ne viena, kad yra ne vien tik žmonės, kad yra ir daugybė sielų ir dvasių kituose pasauliuose, kad jos visos irgi yra šitos pačios Tėvo mylimos ir mylinčios šeimos pilnateisiai nariai, kurių, NĖ VIENO, nereikia bijoti, nes TĖVO MEILĖ ištirpdo bet kokią BAIMĘ.
Ir tik tada žmogus ima suvokti, kad kūrinijoje PIKTŲJŲ DVASIŲ TIESIOG NĖRA. Yra suklydusių, kurios savo laisvą valią, gautą iš Tėvo, gali panaudoti PRIEŠ TĖVO VALIĄ, bet tai nereiškia, kad tokia dvasia yra PIKTOJI. Tėvas kuria tik MEILĘ. Ir ją skleidžia LAISVA VALIA. Ir šito paties siekia sulaukti ir iš VISŲ SAVO TVARINIŲ. Bet siekia TIK MEILĖS JĖGA IR LAISVOS VALIOS DĖKA.
Dėl to ir mes, tik ATRADĘ TĖVĄ SAVYJE, pradedame suvokti, kas gi yra Tėvo valia ir kaip ją reikia vykdyti ir kur bei kada. Tėvo valia yra meilė ir šviesa. Dėl to ten, kur iš mūsų pasireiškia meilė ir kur skleidžiame šviesą, ten mes ir vykdome Tėvo valią. Ir jeigu mes siekiame atrasti Tėvą savyje, jau šituo siekiu mes irgi vykdome Tėvo valią ir save šviesiname.
O pats Tėvo atradimas savyje prasideda nuo pirmojo net ir nepastebimo žingsnelio – susimąstymo, kaip aš gyvenu, dorai ar ne, kokia yra mano gyvenimo prasmė, susikrauti materialių turtų tik sau, savo šeimai, ar aš dar turiu, kokių nors tikslų ir žmonių labui, ar man būtina ritualinė bažnyčia, ar patys ritualai ir dogmos man suteikia ramybę, ar mano vidus vis tiek kažko lieka tuščias ir nevaisingas, kažko neprisipildęs tikro ir palaimingo, ar man sunku padaryti gerą darbą tam, kuris man padarė blogą, kodėl kyla vidinis balsas, kuris sako, kad norėtų mane nuskriadusiam irgi kančios, ar aš tikrai esu nuoširdus pats su savimi, ar yra kokių nors minčių, kokių nors temų, kurių aš net pats, savo mintyse, vengiu, ir veju jas šalin, nesvarbu su kuo jos būtų susijusios: su mano asmeniniu gyvenimu, su šeima, su darbu, su santykiais su kitais žmonėmis, su tėvais, ir net su Visuotiniu Tėvu, ar aš susimąstau, kad Visuotinis Tėvas, būdamas Visažinis, žino viską geriau už mane, net ir tai, ko pats sau vengiu prisipažinti, nes būtent Jo dvasia, Minties Derintojas, gyvena mano viduje, tai koks gi tikslas nuo Jo ką nors slėpti ir nepasipasakoti Jam apie savo sunkumus, kuriuos aptarinėti vengiu net pats su savimi mintyse, ko aš siekiu iš savo šeimos, iš darbo, iš vaikų, ko laukiu iš draugų, bendradarbių, ir panašūs klausimai, pateikiami sau, ir bus tas pirmasis žingsnelis į nuoširdų atsivėrimą Tėvui ir Jo atradimą savyje.
Pirmiausia reikia IŠDRĮSTI tapti nuoširdžiam pačiam su savimi, kad pajaustum, jog gali savo mintyse aptarinėti VISAS temas, visus klausimus, net ir pačius labiausiai gąsdinančius, pačius nemaloniausius. Nevengti jų. Tai veda į NUOŠIRDŲ ATSIVĖRIMĄ SAVO SIELAI, nes protas, iš BAIMĖS, daugybės dalykų net bijo prisipažinti, kad jie egzistuoja, jis stengiasi juos nuvyti šalin, tarsi nuo to pasikeis reali tikrovė ir žmogaus santykis su šita pačia tikrove. Būtent taip ir pradeda žmogus sau iškreipti tikrovę ir kurti iliuzinę materialią tikrovę ir apsigyvena iškreiptų veidrodžių karalystėje. O tada tokios karalystės moko ir savo vaikus. To paties jį moko ir negyva bažnyčia per negyvus bažnytinius-klerikalinius ritualus ir negyvas-klerikalines dogmas. Ir šitaip žmogus yra vedams tolyn nuo TĖVO ATRADIMO SAVYJE, nes tarp TĖVO ir žmogaus atsistoja MIRUSI, NORS IR AUKSU IŠPUOŠTA, RITUALINĖ-DOGMATINĖ BAŽNYČIA SU KUNIGO SUTANA. O TĖVAS JUK YRA VIDUJE IR KIEKVKIENAME.
Ir jokia bažnyčia ir joks kunigas NĖRA ĮGALIOTAS atsistoti tarp TĖVO ir JO vaiko. Tai aš sakau Tėvo vardu.
Štai dėl šito mane Tėvas ir Jėzus įgaliojo jums skelbti GYVĄ TĖVO ŽODĮ ir TIKRĄJĄ Jėzaus evangeliją, kad jūs patys, savuoju patyrimu, pasitikrintumėte mano jums sakomų žodžių tiesą ir tikrumą. Nuo jūsų niekas neslepiama, kad jums būtų kelas pas Tėvą apsunkintas. Priešingai, aš jums dar palengvinu sukramtydamas didelius kąsnius ir pateikdamas jums mažesnius kąsnelius, kad tik palengvinčiau šį jūsų kelią. Ir šituo keliu mokau eiti ir kitus savo sielos brolius ir seses, jau bus septyniolika metų nuo sausio 13-osios tragiškųjų įvykių 1991 metais. Ir jau daug mano sielos brolių, kurie šituo keliu eiti iš pradžių dar nedrįso, irig iš baimės, bet kai tik po truputį pradėjo juo eiti ir imti mano jiems siūlomus mažesnius kąsnelius ir juos kramtyti PATYS, tai ir patys PATYRĖ mano jiems sakomų žodžių TIESĄ, nes ji yra iš TĖVO. Tai Tėvo pasiūlytas kelias ir JIS jame ŠEIMININKAS. Mes tik juo galime eiti arba neiti. Šito sprendimo šeimininkas yra kiekvienas asmeniškai. Ir tik laisva valia. Ir tik per Tėvo atradimą savyje.
Kada patys pradėsite jausti savo viduje NUOŠIRDUMĄ ATSIVERDAMI PATYS SAU, tą iš esmės jaus jūsų SIELA, tik jums tai nebus tiek svarbu, kas tą jaučia, vis tiek tai bus jūsų vidinis jausmas, jūsų patiriamas jausmas, kad palaipsniui jūs imate vis nuoširdžiau aptarinėti savo problemas pats su savimi, savo viduje. Tai jūsų sielos ŽADINIMAS.
Tėvo dvasia, Minties Derintojas, žadina sielą NEBIJOTI tapti nuoširdžia, prisipažinti sau viską, ką ir kur daro gerai ir blogai, ir ką, kada, ir kodėl reikia ištaisyti. Tačiau šitaip nuoširdžiai pasikalbant su savimi KASDIEN, po truputį vidinis balsas pats ims atsigręžti į TĖVĄ. Jis, vietoje to, kad aptarinėtų šituos klausimus pats su savimi, pradės po truputį, dar su nepasitikėjimu, su pasižvalgymu į šalis, su baime šituos pačius klausimus pradės adresuoti TĖVUI. Siela juk iš vidaus vis tiek visą laiką Minties Derintojo yra vedama link TĖVO. Bet dabar jau bus MAŽIAU baimės, nes daug klausimų jau buvo iki šito momento aptarinėta su pačiu savimi. Todėl dalį jų bus galima nukreipti TĖVUI. Ne visus iš karto, bet jau kai kuriuos siela išdrįs atverti ir Tėvui. Štai toks bus pirmasis betarpiškas MELDIMASIS TĖVUI – KOMUNIJA SU TĖVU, SAVO, IR SAU, LABAI SVARBIŲ KLAUSIMŲ NUKREIPIMAS TĖVUI. O kitą kartą bus Jam prisipažinimas, kaip gi pavyko tuos klausimus spręsti per dieną, savaitę, mėnesį.
Ir palaipsniui ims keistis klausimų KOKYBĖ, iš labiau materialių ir vien tik savojo asmens poreikius tenkinančių klausimų, atsiras klausimai dvasingesnio ir platesnio pobūdžio, o jų sprendimai didesnės visuomenės dalies labui. Taip keisis jūsų KOMUNIJOS-MALDOS SU TĖVU KOKYBĖ.
Ir ateis tokia akimirka, kada jūsų siela ir pati pajus, kad TĖVAS yra TIKRAS, GYVAS, IR YRA NET JOS VIDUJE PER SAVO DVASIĄ, O JI YRA JAME, KAIP IR VISA KŪRINIJA, IR TARNAUJA SU JUO IŠ MEILĖS JAM IR VISAI KŪRINIJAI, NES IR JI MYLI VISUS IR MYLI VIENODA MEILE, NET IR TAIP, KAIP MYLI TĖVAS – TĖVIŠKA MEILE, KURI NEREIKALAUJA JOKIO ATSAKO, JOKIŲ SĄLYGŲ NEKELIA, O TIESIOG MYLI, NES TIK MEILĖ IR PALAIKO GYVYBĘ IR VISĄ SIELOS SAVASTĮ.
Ir tai jau bus tokio žmogaus GIMIMAS IŠ DVASIOS. Tada toks žmogus jau tikrai jaus meilę visiems savo sielos broliams ir sesėms vienodai, nė vieno neišskirdamas. Toks žmogus drąsiai liudys savo patyrimus su Tėvu ir juos liudys kaip Tėvo sūnus ar dukra. Ir tą darys iš meilės.
Ir tai yra pati nuostabiausia dopvana mirtingajam – Tėvo atradimas savo paties viduje ir gimimas iš dvasios. Tai yra DVASINĖS LAISVĖS pasiekimas.
Taip Tėvo sūnus išsilaisvina iš NUODĖMĖS.
JIS TAMPA NEBENUODĖMINGAS, NES VISĄ LAIKĄ PULSUOJA TĖVO MEILĖS VIRPESIAIS IR GYVENA TĖVO TIESA, KURIOJE VIETOS NUODĖMEI TIESIOG NĖRA. JIS TAMPA PANAŠUS Į TĖVĄ – MYLI VISUS VIENODAI IR TARNAUJA VISIEMS VIENODAI KASDIEN IR VISUR. JIS TAMPA SAVO TIKRUOJU IR DIEVIŠKUOJU AŠ, KOKĮ IR PADOVANOJO TĖVAS KAIP ASMENYBĖS DOVANĄ.
Štai dėl šitos laisvės DVASIOJE jūs ir turite atrasti Tėvą SAVYJE, kad galėtumėte PATIRTI TĖVĄ KAIP MYLINTĮ ASMENĮ, KURIS YRA DVASIOJE VIENA SU KIEKVIENU JĮ ATRADUSIU SAVYJE.
Tik šitokiu keliu eidami mes pakeisime LIETUVĄ į dvasinę valstybę, spinduliuojančią visai Urantijai Tėvo meilę, ir šituo MOKANČIA visas pasaulio valstybes taip pat pasirinkti TĖVO KELIĄ tiek politikoje, tiek ekonomikoje, tiek šeimoje, tiek švietime, tiek moksle, tiek kultūroje, tiek religijoje, tiek asmeniniuose tarpusavio santykiuose, tiek tarpvalstybiniuose ryšiuose.
Viskas yra JŪSŲ rankose. Kuo greičiau pasirinksite Tėvo kelią, tuo greičiau LIETUVA SUSPINDĖS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-12-30 14:43:39
Komentarai
107. Jūsų įtikėjimas ir gimimas iš dvasiosTačiau žmogus yra nepalyginamai daugiau negu žvėris ar gyvulys. Jis yra Tėvo sūnus ar dukra. Jis turi išlikimo galimybę, kurios neturi joks kitas jūsų planetos gyvūnas. Tik jūs galite būti pažadinti iš mirties miego. Nė vienas kitas gyvūnas prisikėlimo patirti negali. Ir tą užtikrina jums Tėvo padovanota asmenybės dovana. Būtent šitoji asmenybės dovana jus visus išskiria iš visos planetos gyvūnijos ir iškelia į nepasiekiamą jokiam kitam gyvūnui aukštį, nes jūs turite labiausiai išvystytas smegenis ir paties Tėvo padovanotą dvasią, Minties Derintoją. Ir būtent šitos dvi dovanos, kaip ir laisva valia, suteikia jums vienodas galimybes visiems prisikelti iš mirties miego. Ir šitas prisikėlimas visiškai nepriklauso nuo jūsų materialios turtinės padėties, užimamų pareigų, populiarumo, padarytų gerų ar blogų darbų, rasės, religijos, intelektualaus išsivystymo, santykių šeimoje ir bet kokių kitų dalykų, išskyrus vieną vienintelį – įtikėjimą. Būtent tik įtikėjimas nulemia jūsų prisikėlimo laiką. Ir jeigu tik jūs įtikite, tada jūsų gyvenimas tiek pasikeičia, kad labai greitai jūs ir patys, kiekvienas, imate pastebėti savo pasikeitusį požiūrį į aplinką. Ir palaipsniui jūs pamatote, kad vis atlaidžiau ir atlaidžiau vertinate kitų veiksmus.
Įtikėjimas yra jūsų gyvas ryšys su Tėvu, kada jūsų gyvenimas įgauna prasmę atiduoti visas savo pastangas, kad kuo geriau būtų kitiems. Tai nereiškia, kad kitiems jūs pataikaujate. Priešingai, jeigu anksčiau pataikavote, tai dabar, įtikėjus, pataikavimas išnyksta, nes savasis žmogiškasis gyvulinis ego ima silpti, o jo vietą vis labiau ir daugiau užima Tėvo jums padovanotos asmenybės tikrasis dieviškasis ego, kuris neturi nė menkiausio noro įsiteikti žmogiškajam gyvuliniam ego. Jūsų dieviškasis ego neieško sau naudos kitų sąskaita, lygiai taip, kaip jis nesiekia visomis priemonėmis iškilti virš kitų žmonių ego, kad galėtų pasidemonstruoti savo veikla prieš kitus.
Tačiau jis nesistengia ir slėptis už kitų nugaros, kada jam pasireikšti yra sudarytos galimybės, kurios visada tam pasireiškimui yra sudarytos, tik žmogiškasis gyvulinis ego trukdo dieviškajam ego jas pamatyti ir jomis pasinaudoti, kad šituo savo tarnavimu kitiems jis ir pats tvirtėtų, o tuo pačiu vis labiau nustelbtų gyvulinio ego proto balsą.
Įtikėjimą jūs galite stiprinti malda ir gyvu pasikalbėjimu su Tėvu. O kada vis labiau ir labiau pajausite sielos troškimą tarnauti kitiems, nesiekiant sau jokių atlygių, kada vis nuoširdžiau ir nuoširdžiau bendrausite gyvai su Tėvu, savais žodžiais, savomis mintimis, tada patys patirsite savo gimimą iš dvasios, apie kurį aš jums buvau užsiminęs. Jūs tebeturėsite savo dabartinį fizinį kūną, bet jūsų charakterio blogos savybės jums pačiam netikėtai pavirs geromis savybėmis. Jūsų viduje įsiviešpataus Tėvo meilė, kurią jausite visą laiką. Ir būtent per šitą Tėvo meilę, per gyvą ryšį su Tėvu ir praktinį tarnavimą visiems, jūs pamatysite, kad jūsų gyvulinis žmogiškasis ego yra išnykęs, jį pakeitė dieviškasis ego, kuriam visi žmonės, netikėtai, tapo sielos broliais ir sesėmis.
Ir dabar tarpusavio santykiai atsirėmė į Tėvo realiai patiriamą meilę. Ir toliau jie vis gerėja, nes Tėvo meilė vis labiau ir labiau yra patiriama, kuo daugiau jos atiduodama kitiems, be jokio išskaičiavimo. Ir tik dabar net ir savame mieste, o ne tolimoje šalyje, kiekvieną sutinkamą žmogų, savo sielos brolį ar sesę, nori apkabinti, priglausti prie krūtinės, ir pabučiuoti. Ir šitas noras yra realus, nes jis yra iš pačios sielos gelmės, kurioje Tėvo meilė ir įleido savo gyvą šaknį, kad vis tvirčiau ir tvirčiau augtų tvirtas ir gyvas Tėvo meilės medis, nešantis gerų darbų dvasios vaisius.
Ir dabar žmogus ne tik suvokia, bet ir realiai patiria, kad jame nebeliko baimės net šešėlio. Jis nustojo bijoti, kad kam nors perdaug atsivėrus, kas nors gali šitą jo nuoširdumą panaudoti prieš jį. Jis nebebijo to, ko anksčiau bijojo ne kas kita kaip jo žmogiškasis gyvulinis ego, kuriam svarbiausia buvo jis pats. Dabar, gimus dieviškajam ego, svarbiausias dalykas yra kiti, visuma. Dėl to nebeliko to, kam gali pakenkti kiti.
Štai būtent dabar net ir tolimame krašte tas pats mirtingasis jaučiasi patogiai ir nepatiria jokios baimės ar įtampos, kad demonstruotų išskirtinius jausmus šiame tolimame krašte sutiktam tautiečiui. Dabar jam visi žmonės yra tapę savais, nepriklausomai nuo rasės, religijos, ar kalbos. Dabar dieviškasis žmogaus ego į aplinką žvelgia Tėvo žvilgsniu. Jis visiems rodo lygiai tą pačią meilę, kokią ir pats gauna ir patiria iš Tėvo. Ir tokiam žmogui nebelieka skirtumo tarp šeimos narių, draugų, bendramokslių, bendradarbių, praeivių gatvėje. Jis jiems visiems spinduliuoja tuos pačius Tėvo meilės virpesius, kuriuos jis ir pats patiria.
Tačiau, kol kas, tik vienetai iš jūsų visame pasaulyje esate gimę iš dvasios. Dėl to net ir tų gimusiųjų iš dvasios Tėvo vaikų elgesį varžo jūsų pačių suformuotas nenormalus ir priešiškas tarpusavio elgesys. Dėl to ir jie priversti varžyti atvirus meilės protrūkius, kuriuos demonstruoti veržte veržiasi jų sielos. Lygiai taip, kaip ir Tėvas apriboja savo meilės virpesius jums, kiekvienam, pagal jūsų, kiekvieno, norą, tuos Jo meilės virpesius gerti. Lygiai taip, kaip Tėvui skaudu, kada jūs atstumiate Jo dalinamą, be perstojo siunčiamą jums meilę, taip ir Jo vaikams, kurie jau yra gimę iš dvasios, yra skaudu, kada jie irgi negali atvirai su jumis dalintis šitais pačiais Tėvo meilės virpesiais, kad jūsų neišgąsdintų. Todėl jie savo veiksmus priversti varžyti. Tačiau jie siunčia šituos pačius meilės virpesius tiek jums visiems, ir kiekvienam, tiek ir visai kūrinijai, vidiniu spinduliavimu, jums net nematant ir nesuvokiant. Ir visa tai jie daro jūsų labui, visumos labui.
Ir mano šitie mokymai, kuriuos jūs dabar skaitote, taip pat yra skirti tam, kad tokių gimusių iš dvasios mirtingųjų daugėtų, kad jūs ir patys pradėtumėte mokyti kitus, jog visi esate sielos broliai ir sesės, visiškai nepriklausomai nuo to, kur gyvenate, kuo dirbate, kokius turtus turite, kokios religijos laikotės, kokiai rasei ar tautai priklausote, visi iki vieno esate sielos broliai ir sesės. Ir tik jūsų neišmanymas ir neįtikėjimas neleidžia jums pamatyti šito akivaizdaus dalyko – Tėvas yra vienas visiems.
Ir kuo greičiau jūs tuo patikėsite, kuo greičiau jūs įtikėsite, kuo greičiau gimsite iš dvasios, tuo greičiau paversite visą pasaulį Tėvo meilės žydinčiu sodu, kuriame visi bendru tarnavimu vieni kitiems vesite Tėvo meilės dvasinius vaisius, kuriais ir maitinsite savo sielas. Ir tada pamatysite, kad nebeturite savo žmogiškojo gyvulinio ego, kuriam dabar vergaujate ir skiriate visas pastangas ir energiją, kad jį dar daugiau augintumėte, o tuo pačiu ir dar labiau vienas nuo kito nusigręžtumėte ir nutoltumėte. O toldami vienas nuo kito, jūs tolstate ir nuo manęs, lygiai taip, kaip tolstate ir nuo Tėvo, kuris yra jūsų viduje, nes Jo neieškote savo pačių viduje, o mėginate ieškoti vien tik išorėje.
Bendravimas su Tėvu ir su manimi yra prieinamas kiekvienam iš jūsų. Nėra nė vieno, kuris būtų atstumtas ar kuriam būtų neįmanoma su manimi arba su Tėvu užmegzti ryšio atsigręžus į savo vidų ir nuraminus savo taip beprasmiškai jus varginantį ir nenurimstantį protą. Ir jūs patys tuo galite įsitikinti, tiktai pabandykite nusiraminti ir pasikalbėti su manimi ar su Tėvu, kuris ir taip visą laiką yra jūsų viduje, per savo dvasią, Minties Derintoją.
Jeigu Tėvas viską žino apie jus, kaip ir aš viską žinau apie jus, tai argi nebūtų logiška ir jums apie Tėvą ir apie mane sužinoti daugiau negu jūs žinote dabar? Argi jūs nenorėtumėte su manimi, arba su Tėvu pasikalbėti ir pabendrauti, kaip su gyvu Tėvu ir su gyvu manimi? Jūs tikrai, kiekvienas, šito norite, tik nežinote, kaip su Tėvu, ar su manimi, užmegzti šitokį gyvą ryšį, kad ir jūs galėtumėte išgirsti nuolatinius mokymus, kurie būtų skirti jums, taip, kaip juos girdi ir šis mano apaštalas, kaip juos girdi ir kiti nuoširdžiai šitokio bendravimo trokštantys ir šitaip nuoširdžiai bendraujantys mirtingieji. Jūs turite suvokti, kad kiekvienas iš jūsų esate vienodai mylimi. Ir kiekvienas iš jūsų turite vienodas galimybes su manimi ir su Tėvu bendrauti. Kiekvienam iš jūsų yra sudarytos vienodos sąlygos atsiverti savo Minties Derintojui, ar mano dvasiai, Tiesos Dvasiai, ir mano Partnerės, Visatos Motinos Dvasios, dvasiai, kurią jūs vadinate Šventąja Dvasia. Bet kiekvienas iš jūsų nevienodai šito atsivėrimo norite, ir dar mažiau šito atsivėrimo siekiate, manydami, kad tai nerealus dalykas, arba, kad jis neprieinamas jums, nes jūs nesate kuo nors ypatingi, nusipelnę, kaip nors išskirtinai pasižymėję.
Ir vis tik net ir šitas mano mokymas yra skirtas tam, kad jus nuramintų ir sustiprintų žengti tokį žingsnį ir leistų savo nepasitikėjimą išsklaidyti, kada ir jūs, kiekvienas šito trokštantis, galėsite įsitikinti tokiu prieinamu patyrimu ir jums.
Štai dėl ko jūs turite atsisakyti negyvų ritualų ir dogmų, kurios ir laiko jus paėmusios į savo nelaisvę jau per daugelį kartų, kad iš jūsų atėmė laisvą valią su Tėvu ir su manimi bendrauti kaip su gyvais, mylimais, ir mylinčiais asmenimis, o ne su dogmų išpažinimu, kurios jus tik atskiria ir nutolina nuo mūsų. Jūsų nuoširdus noras, pareikštas mums, net ir labai nedrąsiai, tikrai bus išgirstas. Ir jūs išgirsite ir Tėvą, ir mane, kalbančius jums.
Kiekvienas iš jūsų stengiatės sukurti kuo geresnį materialų gyvenimą tiek sau, tiek savo šeimai, ir tam paskiriate visas savo jėgas, visą energiją, visą gyvenimą, ir dėl to visiškai nepergyvenate, kad tarp šitų įtemptų ir nuoširdžių laiką ir energiją pasiglemžiančių pastangų nelieka vietos nuoširdžiam pokalbiui su Tėvu ar su manimi. Ir jūs vieni, vien tik savo pastangų dėka, einate per savo sunkų ir sujauktą gyvenimą, tiesiog jį švaistydami veltui ir net nesusimąstydami, kad jį iššvaistėte. Ir Tėvui, ir man labai skaudu matyti jus taip vargstančius ir viską atiduodančius už savo materialų gerbūvį ir visiškai nieko nedarančius dėl savo dvasinio gerbūvio, kuris ir yra esminis pagrindas jums, akliems mirtingiesiems.
Nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų sukeisti šitą kūrinijos egzistavimo skaitiklį su vardikliu. Jūs turite suvokti, kad visa kūrinija sudaro visumą, kurios pagrindas, arba skaitiklis, yra dvasia. Net ir visos materialios visatos, net ir pats materialus Rojus, yra tiktai gyvenamoji vieta dvasioms. Ir būtent dvasių, sielų, ir net mirtingųjų dvasiniai tarpusavio ryšiai ir tarnavimas paverčia visą kūriniją gyva ir veikiančia. Bet ne atvirkščiai. Visos jūsų gyvenimo pastangos turi būti dvasinės ir nukreiptos į tarpusavio ryšių užmezgimą dvasinės meilės pagrindu visose savo veiklos sferose – politikoje, ekonomikoje, mene, sporte, moksle, švietime, kultūroje, šeimoje, religijoje, asmeninėje veikloje. Dvasinis mąstymas turi tapti jūsų gyvenimo skaitikliu, o materialus dabartinis mąstymas turi iš dabartinio skaitiklio vietos nusileisti į vardiklio vietą. Jūs turite suvokti, kad jūs patys tikrai pradėsite gyventi daug geriau, kada dvasinį skaitiklį atstatysite į savo vietą, kada jis užims viešpataujančią vietą, tada ir jūsų veikos materialus vardiklis įgaus visiškai kitokių atspalvių, kurių dabar net ir įsivaizduoti negalite. Ir jūsų visų materialus gerbūvis pakils neatpažįstamai, nes visą savo veiklą paskirsite Tėvui ir visumos labui, o ne sau ir savo šeimos labui.
O kad tokia padėtis įsivyrautų, kad jūs patys susivoktumėte, kaip gi tvarkyti savo įvairiapusę veiklą, jūs ir gausite mokymus tiek iš Tėvo, tiek iš manęs, jeigu tiktai šito sieksite nuoširdžiai ir atkakliai. Aš jus raginu, kiekvieną, nustokite būti tinginiai dvasinėje sferoje ir imkitės veiklos net ir taip, kaip imatės materialios veiklos. Šitaip jūs ne tik padėsite sau, bet ir visai kūrinijai, padėsite savo valstybei, ir visai žmonijai.
Kiekvieno iš jūsų dvasinės pastangos turi milžiniško poveikio visiems kitiems. Jūs jau turėjote puikiai suvokti iš mano ankstesnio aiškinimo, kad viskas visoje kūrinijoje yra tarpusavyje susieta ir veikia kaip sistema. Ir tik nuo jūsų, kiekvieno, asmeninio noro dvasiškai tobulėti, priklauso, kiek šita kūrinijos sistema veiks sklandžiau ar prasčiau vieno individo pasireiškimo joje požiūriu.
Jūs turite suvokti, kad sistemos jūs nepažeisite, bet savo asmeninį gyvenimą jūs galite paversti ugnikalniu, kuris niekada nejaus ramybės, o dėl to tik švaistys savo energiją tuščiai ir nesuvokdamas, kad ji pati jį artina prie pabaigos iš kurios nėra kelio į amžinąją ateitį. Todėl net ir visą gyvenimą nugyvenus visą laiką degančiu ugnikalniu ir iš kitų susilaukus daug gerų ir įvertinančių žodžių, sielos viduje liks šalta tuštuma, kuri nebegirdint savajam žmogiškajam gyvuliniam ego pagyrų, pasiners į dar didesnę tamsą ir pajus dar didesnį nerimą. Nei turtai, nei blizganti aplinka nebus toji sielą gaivinanti erdvė, kurioje palaimos būsenoje galėtų siela išskleisti savo sparnus laisvos valios skrydžiui Tėvo meilės oro srovėse.
Būtent dėl to, kad šitaip neatsitiktų, aš jus labai rimtai raginu, atsigręžti į Tėvą, esantį jūsų, kiekvieno, viduje, ir pradėti nuoširdžiai bendrauti su Juo.
189,190,191,192,193,194-107.MOKYMAS
Arūnas
2010-01-16 22:27:55
Man ši tema tikrai idomi ir joje pratesiu diskusiją apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų . Algimantas rašai : ,,Aš jus mokau TĖVO ATRADIMO SASVYJE, o ne kokio nors ryšio su DVASINIU MOKYTOJU, NET IR JĖZUMI.
Aš kalbu tik apie TĖVĄ, IR APIE NIEKĄ KITĄ DAUGIAU.''
Taip tai tikrai yra labai svarbu , patikėti ir pagauti savo protu šio įtikėjimo rezultatą , gyvą bendravimą , gyvą mintį nuo Dievo Tėvo dvasios dovanos - minčių Derintojo .
Toji patirtis , atsiūsta ir palaiminta , susiformavusi prote ir sąmonėje , toliau besivystanti ir auganti , tapo labai nauja patirtimi mano dvasinėje pasaulėžiūroje . Aš tuo labai džiaugiuosiu , kad ši dieviška dovana mano prote ir sąmonėje augina dvasinį turtą , kuris yra bendras turtas ir džiaugsmas mano proto ir Dievo dvasios .
Tačiau aš nemažiau džiaugiuosiu ir Viešpaties Jėzaus Kristaus Tiesos Dvasia , kurioje aš subrendau , savo siela gyvendamas šioje Dvasioje ir kuri labai daug įtakojo į mano protą , kad jame pradėtų kalbėti Dievo Tėvo dvasia .
Didžiausią pagalbą žmogaus protui teikia Visatos Motina Dvasia ir Jėzaus Kristaus Tiesos Dvasia . Todėl maldose ir garbinime į Rojaus Trejybę , aš matau prasmę ir pareigą pagarbinti ir mūsų Vietinės Visatos Dievą Tėvą - Jėzų Kristų , Žemės planetos , visos žmonijos ir manęs , mūsų visų , Sukūrėją .
Rojų aš matau kaip siekiamybę į kurį aš eisiu ir eisiu , vis remiamas ir mokinamas Jėzaus Kristaus ir Visatos Motinos Dvasios , dvasių angelų . Tai bus labai svarbus , pilnas jausmų ir dvasios , sielos augimas ir vystimasis , kai manyje , daug amžių švies Nebadono Visatos Viešpaties Jėzaus Kristaus dvasią ir asmenybė .
Nebadono Jeruseme , Su angalais ir dvasiomis , kurie žinos pačias geriausias , Nebadono visatoje , garbinimo maldas ir žodžius ir aš kartu su jais , garbinsiu ir šlovinsiu Dievą Tėvą ir Rojaus Trejybę , o gal garbinsime ir Jėzų Kristų kartu . Kas ten žino , kaip ten bus ? Nemanau , kad šiandieną pagarbinęs mūsų Viešpatį , aš jau padarysiu dvasinį minusą . Atvirkščiai , kas nenori pažinti mūsų Viešpaties , tikriausiai savo sieloje padės minusą . Su meile .
Petras
2010-01-12 19:51:40
Dėl bendro suvokimo iškeliu šią temą,ji labai aktuali buvo,yra ir bus
Arūnas
2010-01-10 18:15:31
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]