Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Evoliucijos krypties pradžia yra Dvasinis Mokytojas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2020 09 19

Algimanto pamokomasis žodis – Evoliucijos krypties pradžia yra Dvasinis Mokytojas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2020 09 19

Mylimieji, esame gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje. Šiandien, kaip ir kiekvieną šeštadienį, pamaldos vyksta šioje gyvojoje šventovėje, neturinčioje jokių ritualų, jokių dogmų – yra gyvas bendravimas su Kūrėju, kaip dvasinių, mūsų tikrųjų asmenybių. Mes, būdami dvasinės asmenybės, gavę asmenybės dovaną iš Paties Kūrėjo, kaip ir kiekvienas žmogus, ir visuose pasauliuose visos asmenybės yra Kūrėjo suteiktos Dovanos – amžinos Dovanos – ir jos atspindi Kūrėjo Amžinąsias Charakterio Vertybes – Meilę, Gėrį, Grožį, Gailestingumą, Teisingumą, Tiesą, Tikrovę. Bet kiekvienas charakteris turi savitumų, turi savo patyrimus, ir vienas stipriau tą atspindi, kitas silpniau. Jeigu charakteris nėra stiprus, nėra orientuotas į Kūrėją, negali būti darnos toje šalyje, toje aplinkoje.

Ir štai mes turim tą vienintelę pasaulyje gyvąją, apreikštąją šventovę ir religiją, apreikštą mums iš viršaus, iš Paties Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – religiją. Ir joje mes galime tiek patirti gyvą Kūrėjo harmoningą virpesių antplūdį mūsų Širdyje – mūsų viduje – kiek mes atveriam save visą nuoširdžia malda. O malda – tai yra bendravimas su Kūrėju – tai yra ta tikroji, gyvoji komunija. Ir štai, kada mes prisigeriam vis aukštesnio energinio dažnio virpesių iš Kūrėjo, mes pajuntam savyje tą Meilės proveržį, pajuntam troškimą iš vidaus taip pat Meile dalintis su kitais. Ir kiekvienas, koks nors neatitinkantis Kūrėjo Valios veiksmas, iškart mums palieka randą Širdyje, kaip milžinišką rėžį aštriu peiliu, nes Kūrėjo Meilė – tai yra pati nuostabiausia, švelniausia Harmonija – ją galima išreikšt švelniais spalviniais potepiais, švelniom linijom, švelnia muzika, melodija, kuri užburia – bet ją galima perbraukt kaip peiliu šaižiais garsais, triukšminga aplinka. Juk pati nuostabiausia harmonija, nuostabiausia melodija, nuostabiausia išraiška, kokią gali patirt tą, ką mes vadiname – menininkas – yra tyla – tyla – kurioje nėra išreikšta mintis nei veiksmu, nei pačia mintimi. Ta mintis yra Gelmė, Platybė, neaprėpiama Tyla. Ir vos mes tik tą mintį įprasminam, net ir švelniausia vidine išraiška savo viduje, niekam neištariant balsiai, jau mes tą Tylą suspaudžiam į konkretų apribojimą toje mintyje – mes tada susiaurinam Kūrėją, kuris neaprepiamas, susiaurinam iki tos minties. Jeigu ją mes išsakom garsu kitam – pačią gražiausią mintį – mes ją iš savo vidaus, iš savosios vidinės darnos, to gyvo ryšio su Kūrėju, gyvosios komunijos, mes ją jau sukonkretinam, perteikdami balsu kitam, ją dar labiau mes susiaurinam, palyginus su tuo, ką mes turėjome viduje – tą mintį, neišreikštą dar. Tai tada, kada mes vėl palyginam su ta Kūrėjo Tyla, kuri neturėjo mūsų viduje išreikštų net mums patiems minčių, susiaurėja iki to išsakyto minties balsu proveržio tais virpesiais, kuriuos jau ištaria kalbos padargai, kurie yra sumanyti šitam fiziniam organizmui. Štai Kūrėjas – Jisai – neaprepiamas! O mes, kada bendraujam vieni su kitais, mes kaip tie barškaliukai, kuriuos duoda tėvai vaikams užimt dėmesį, patraukt jų dėmesį. Jie supranta, kad tie barškaliukai, tai nėra gyvi – tai nėra Kūrėjo sumanyta Evoliucinė Tikrovė, kur Meilės virpesiai yra patys nuostabiausi, vaikui skirti – ir jie turi atkreipt dėmesį, jie turi ugdyt – bet tėvai per daug užsiėmę, tada tuos barškaliukus perka, ir tegu sau vaikas ten su jais žaidžia.
Tai štai, mes ir esam tokie barškaliukai – netikri – kol neatveriam savęs Kūrėjui, kad taptume tais Kūrėjo nuostabiais Meilės virpesių pasireiškimais. Bet tada reikia Kūrėją atrast – atrast savo viduje. Šito niekas nemoko, dėl to atsiranda problema – didžiausia problema – kada vaikai auga, įsivaizduokit, jie gi nesustojamai auga, gimsta, ir tas gimimas, aš šiandien pasižiūrėjau – gimsta per dieną ten šimtas tūkstančių – aišku, ir miršta daug, bet vis tiek yra vis gausėjantis prieaugis žmonių – maždaug septyniasdešimčia tūkstančių žmonių kasdien prieaugis. Ir ten yra tie mažyliai, kurie augs be dvasinių mokymų, nes tėvai neturėjo Dvasinių Mokytojų, kurie būtų mokę atrast Kūrėją savo viduje, kad jie paliktų visus ritualus, kurie egzistuoja kiekvienoj žmonių sukurtoj religijoj, o atsiduotų vedimui, kurį teikia Kūrėjas iš vidaus, nes Jis patalpino Savo Dvasią, pavadintą Minties Derintoju, į kiekvieno iš mūsų protą – į mūsų mąstymą, kad mes pajaustume jį – kaip dvasinės asmenybės – ir tuo pačiu atsiduotume Kūrėjo Mokymams, ir vedimui iš vidaus. Štai tada ta Meilės Harmonija pradėtų pasireikšti visoje žmonijoje, visuose kraštuose, nes jeigu būtų Dvasiniai Mokytojai, jie šito mokytų visuose kraštuose, ir tai būtų tas pats, kaip bet kuriame krašte savąja kalba būtų perteikiami panašūs dvasiniai siekiai – atrast Kūrėją savo viduje – atrast, kreipiantis į Jį gyvąja komunija, gyvąja malda, gyvuoju ryšiu, nors ir skirtingais vardais gali pagal savo sampratas įvardint Kūrėją, bet svarbu, kad tas kreipimąsis būtų į Asmenį, ne į abstrakčią idėją, ne į kosminę visatą, ne į kažkokį centrą, kuris yra abstraktus, bet kaip į Asmenį, ir plius dar Meilės Šaltinį. O žmogui artimiausi žmonės šeimoje, kurie nuo kūdikystės Meilę dalina tiems mažyliams, tada, natūralu, simbolinis pavadinimas yra Tėvas ir Motina. Tai jeigu vaikas gautų tokią Meilę iš tėvų, ir pavyzdį, kaip tėvai sutaria vienas su kitu, kaip jie žvelgia į savuosius vaikus, vienas į kitą, kaip jie bendradarbiauja, vaikai savaime būtų pildomi tuo gyvuoju Meilės Turiniu. Ir jie mylėtų tėvus ne dėl to, kad įpratę būt kartu, bet jie turėtų tą gyvą ne tik pavyzdį, bet ir poveikį Meilės aukščiausio energinio dažnio iš Kūrėjo gyvų virpesių poveikį jiems. O tai yra Energinė Galia. Ir jie negalėtų niekaip kitaip pasireikšt, net ir su savo draugais, kaip tik Meilės proveržiu.
Štai yra Kūrėjo sumanyta Evoliucija. Štai tokia kryptimi ji turi vystytis, bet pradžia – Dvasinis mokytojas. Nėra kitos pradžios. Dėl to aš ir pradėjau ruošt Dvasinius Mokytojus šitai nuostabiai žmonijai, kuri yra tamsoje, nes ji neturi Šviesos Dvasinių Mokytojų. O guru yra daug, bet nėra Dvasinių Mokytojų. Guru dar nėra Dvasinis Mokytojas. Dvasinis mokytojas turi pats būt atradęs Kūrėją, gimęs iš dvasios, ir gyvent savo dvasiniais mokymais. Jo žodžiai, mintys, ir darbai turi vienovėje būt sulieti su Kūrėju dvasioje. Jie turi būt darna kitiems mokiniams, kad jie matytų, kokia yra nuostabi Kūrėjo teikiama Meilės Galia ir dvasinė Harmonija.
Aš vakar kieme patyriau epizodą, kuris mane iš dalies labai nuliūdino, iš kitos pusės atskleidė – kokia žmonija, tokia yra aplinka.
Aš maitinu balandžius, varnas – aš jau jums esu sakęs, duodu kruopų, duodu įvairių savo blynų iškeptų, jiems papjaustau, ir tie balandžiai jau žino maždaug kokiu metu, ir jau vaikštinėja. Ir žiūriu, atskrido vienas balandis, o aš dažau tvorą, ir jau matau laukia – aha, jau reikia man eit į garažą, nueinu, sakau – Tu palauk, aš tuoj tau pebersiu kruopų. – Pabėriau kruopų, jis vienas buvo – gražuolis toks! Ir taip gera pasidarė, matau, kaip jis laukė. Ir jis nebijo. Aš vaikštau pro jį ten, nuėjau prie krano, prisipyliau vandens – ir kaip gera matyt štai tą Harmoniją. Ir štai yra simbolis gi – Dvasia – tai yra tas balandis – įprasminimas – simbolinė išraiška, Dvasios įprasminimas per balandį - Taikos Balandis yra simbolis. Ir jis toks iš tikrųjų matosi, toks nuostabus! Ir staiga, taip prisėlino, aš buvau užsiėmęs savais darbais, ir pamačiau tą žvilgantį, juodą katiną šuolyje – jis čiupo balandį už kaklo. – Sakau – Ką tu darai, paleisk greičiau! Ir štai tas gyvūnėlis – meilutis, murkiantis, pro mano kiemą keliaujantis irgi – išblizgintas – kaimynų juodas katinas – gražuolis! Šštai jis tą savo įgimtą, plėšrų instinktą, sotus būdamas, panaudojo sunaikint kitą, tą, Taikos paukštį, kuriam aš, galima sakyt, pavakary suteikiau paskutinę vakarienę – sočiai pamaitinau, vienas, kur nebuvo kitų balandžių, kad atiminėtų ten iš vieno vietą jėga – yra ir tokių tarpusavio santykių ir tarp balandžių. Ir štai tada pamačiau – pilna plunksnų! Tas katinas, su balandžiu dantyse, užšoko ant didžiulės tvoros – kurią aš dažau, tik ne toj vietoj – ir svirduliuodamas, bet lygsvarą išsaugodamas, visa ta briauna tvoros siaura nušoko į kitą pusę, ir nusinešė balandį.
Tai jeigu mes pasižiūrime į tą Evoliucinį Procesą, kokie yra žvėrys, paukščiai – jie yra atitinkantys žmonijos energinio dažnio virpesius. Žmonija, gyvendama tamsoje, dėl to, kad nėra Dvasinių Mokytojų, dėl to niekas nemoko atrast Kūrėją iš vidaus, ir gert Gyvąjį Vandenį. Kristus gi ir sake – prieš du tūkstančius metų – Aš Gyvasis esu Vanduo – bet viskas buvo paversta ritualais – ir bažnyčia – ritualai – nėra Gyvojo Vandens! Tai reikia atrast Tą Kūrėją, ir tada tiktai tu pajunti tą Gyvąjį Vandens skonį – Energiją. Ir tik tada virpesiai pasklinda aukšto energinio dažnio, ir tik tada dingsta visi konfliktai, karai – ir augmenija, ir gyvūnija keičiasi.
Aš net nustebęs, aš nustebęs, paprasti štai dalykai, bet jie mane tiek pamalonino – prie garažo, kur anksčiau augdavo ten pienės, ir aš visąlaik jas ten raudavau, ir tarp tų trinkelių ir pamatų jos prasikala kasmet, šiandien netikėtai aš išvydau vietoj jų tris nuostabiausias gėles – tokias rudenines. Kaip jos ten atsirado? – aš negaliu atsižavėt tuo – švelnios tokios. Žodžiu, tai yra nuostabu! Ir aš tą matau, kaip virpesiai transformavo iš to, ką aš norėdavau išraut, į tai, ką aš dabar matau – ir žaviuosi!
Virpesiai keičia gamtą, virpesiai keičia klimatą, virpesiai keičia žvėris, virpesiai keičia žmones – tarpusavio bendravime – kada mes atveriam save Kūrėjui. Atverkim save Kūrėjui Širdimi! Amen.

Ačiū Daivai už iššifravimą.

Telydi jus Kūrėkjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Komentarai