Forumas: temos peržiūra
Kuo skiriasi tikejimas nuo itikejimo
Tikejimas - tai zinojimas, kad Dievas yra. Itikejimas - tai gyvenimas Dievu kiekviena akimirka. Itikejimas - Dievo patyrimas kasdienybeje ir Jo valios vykdymas kiekviename zingsnyje, net plaunant grindis ar indus.
-------------------------
Žemiau papildau temą šios dienos [2013 01 15]SAVO PAPILDOMU komentavimu ir Urantijos Knygos skyriumi, skirtu būtent šiai temai, kad jūsų pasisakymai nenustumtų jų kažkur tolyn.
Tuo tarpu skaitant pačią temą, šį skyrių iš Urantijos Knygos bus galima surasti ir perskaityti prieš skaitant ir kitų komentavimą, kurio iš esmės ir nebuvo, nes tai buvo dar tik mūsų Forumo pradžia, kad mažai kas tegalėjo suprasti ir pačią mano pateiktą temą, o ką jau kalbėti apie komentavimą.
-----------------
Žmogaus GYVULINIS, o ne DVASINIS protas nesuvokia, kuo skiriasi ĮTIKĖJIMAS nuo TIKĖJIMO, todėl vėl iškeliu mūsų Forume jau nagrinėtą temą. Dar liūdniau, kad GYVULINIS mirtingojo protas, dėl savo tamsos ir neišmanymo, BIJO SAVO POŽIŪRĮ IŠPLĖSTI, ir tiesiogine prasme APŠVIESTI SAVE GYVA ŠVIESA IŠ ROJAUS TREJYBĖS. Todėl, kol toks AKLAS IR KURČIAS, dvasine prasme, mirtingasis neatras Rojaus Trejybės savyje ir nepatirs ĮTIKĖJIMO realaus reiškinio gyvo pasireiškimo savyje, tol tokio mirtingojo iliuzinis protas, neturėdamas tokio PATYRIMO, ir toliau UŽSISPYRUSIAI neigs ĮTIKĖJIMO žodžio, ir reiškinio, egzistavimą.
Tuo tarpu Urantijos Knygoje yra net ir atskiras skyrius, kuriame APREIŠKĖJAI - pirmą kartą žmonijos istorijoje - ir paaiškino žmonijai TIKĖJIMO ir ĮTIKĖJIMO skirtumą. Būtent šį skyrių aš jums pateikiu žemiau:
8. ĮTIKĖJIMAS IR TIKĖJIMAS
Tikėjimas yra pasiekęs įtikėjimo lygį tada, kada jis motyvuoja gyvenimą ir formuoja gyvenimo būdą. Mokymo pripažinimas teisingu nėra įtikėjimas; tiesiog tai yra tikėjimas. Taip pat nei tikrumas, nei įsitikinimas nėra įtikėjimas. Proto būsena pasiekia įtikėjimo lygius tiktai tada, kada ji realiai valdo gyvenimo būdą. Įtikėjimas yra tikro asmeninio religinio patyrimo gyvasis požymis. Žmogus tiki tiesa, žavisi grožiu, ir rodo pagarbą gėriui, bet jų negarbina; toks išgelbstinčio įtikėjimo požiūris yra sutelkiamas tiktai į vieną vienintelį Dievą, kuris yra jų visų įasmeninimas ir be galo daug daugiau.
Tikėjimas visada riboja ir supančioja; įtikėjimas visada išplečia ir išlaisvina. Tikėjimas fiksuoja, įtikėjimas išvaduoja. Bet gyvasis religinis įtikėjimas yra daugiau negu kilnių tikėjimų susivienijimas; jis yra daugiau negu išaukštinta filosofijos sistema; jis yra gyvasis patyrimas, susijęs su dvasinėmis prasmėmis, dieviškaisiais idealais, ir aukščiausiomis vertybėmis; jis yra Dievo pažinimas ir tarnavimas žmogui. Tikėjimai gali tapti grupine nuosavybe, bet įtikėjimas turi būti asmeninis. Teologinius tikėjimus galima grupei įteigti, bet įtikėjimas gali gimti tiktai atskiro religininko širdyje.
Įtikėjimas jam reiškiamą pasitikėjimą falsifikuoja tada, kada leidžia sau paneigti realybes ir išgalvotas žinias primesti tiems, kurie yra jam atsidavę. Įtikėjimas tampa išdaviku tada, kada jis skatina intelektualaus
[1115]▼
vientisumo išdavystę ir nuvertina atsidavimą aukščiausiosioms vertybėms ir dieviškiesiems idealams. Įtikėjimas niekada nesišalina nuo pareigos spręsti mirtingojo gyvenimo problemas. Gyvasis įtikėjimas niekada nepuoselėja fanatiškumo, persekiojimo, ar nepakantumo.
Įtikėjimas nevaržo kūrybinės vaizduotės, taip pat jis neturi ir neprotingų išankstinių nusistatymų mokslinių atradimų atžvilgiu. Įtikėjimas religijai suteikia gyvasties ir priverčia religininką gyvenime didvyriškai vadovautis auksine taisykle. Įtikėjimo uolumas atitinka žinias, o jo siekiai yra preliudas į didingą ramybę. ( 1114 )
Taigi, mano mylimiejii, šis Urantijos Knygos skyrius yra skirtas tiems KOL KAS akliems mūsų dvasios broliams ir sesėms, kurie yra NUOŠIRDŪS ir siekia didesnės ŠVIESOS, nors ŠIANDIEN DAR NEPAJĖGIA suvokti skirtumo tarp TIKĖJIMO ir ĮTIKĖJIMO, bet ne tiems užsispyrusiems ir save įkalinusiems savojo TAMSAUS IR NEGYVO intelekto NELAISVĖJE, IR BIJANTIEMS IŠSILAISVINTI, IR ATRASTI ROJAUS TREJYBĘ SAVYJE, IR PATIRTI ĮTIKĖJIMO SALDYBĘ IR TIKROVĘ GYVAJAME KELYJE.
Telydi jus ramybę.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2005-02-18 14:04:31
Komentarai
Miela Irena, mistika yra tai, ko negali IKI GALO paaiškinti žmogaus protas, nors patį reiškinį jis gali ir užfiksuoti, arba apie tokį reiškinį jis gali būti girdėjęs, bet pats niekada nefiksavęs savo aplinkoje, todėl ir nepajėgus ką nors apie jį pasakyti daugiau negu pateikti vien tik savo klaidingus samprotavimus, kurių KAŽKURI DALIS IR GALI ATITIKTI TIKROVĘ, TAČIAU VIS TIK ESMĖ SU TIKROVE KAIP TIK IR PRASILENKIA.Štai tu, miela Irena, pacitavai būtent esminį dalyką - ĮTIKĖJIMAS "...jis yra GYVASIS PATYRIMAS, susijęs su dvasinėmis prasmėmis, dieviškaisiais idealais, ir aukščiausiomis vertybėmis;..."
Tie žmonės, kurie NEPATYRĖ ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ ATRADIMO SAVYJE, JIE NEGALI SUPRASTI, KĄ TU JIEMS PASAKOJI APIE GYVĄ PATYRIMĄ SU GYVA ROJAUS TREJYBE, ESANČIA TAVO VIDUJE. O juk JĖZUS irgi GYVAI BENDRAVO su Tėvu, kurio NEMATĖ. Tai jeigu tave kaltinantys misticizmu būtų savo kaltinimais NUOSEKLŪS, tai turėtų ir Jėzų taip pat KALTINTI MISTICIZMU, nes jo bendravimas su Tėvu jiems taip pat nepatirtas, ir dėl to jų protui nesuvokiamas, kaip gi Jėzus galėjo turėti tokį gyvą ryšį, nematomą, tai turėtų būti kažkoks MISTINIS RYŠYS IR BENDRAVIMAS. Tačiau kada tokių mirtingųjų gyvulinis protas sau nusistato nepajudinamus autoritetus ir autoritetingus šaltinius, pats nebepajėgdamas mąstyti laisvai ir kritiškai, tada jis šitame šaltinyje perskaitęs kokį nors teiginį, jį priima kaip jam įtikinamą argumentą - Urantijos Knyga teigia, kad Jėzus nebuvo mistikas - ir jis šituo argumentu patiki. Tačiau jeigu sakai tu, kad tu taip pat bendrauji su Tėvu, kaip gyvai bendravo ir Jėzus, tai jau tavo bendravimą jie laiko MISTIKA. Jeigu Urantijos Knygoje nebūtų parašyta, kad Jėzus NEBUVO mistikas, tai tokie Urantijos Knygos skaitytojai ir neturėtų jokių ARGUMENTŲ Jėzų kaltinantiems MISTICIZMU, kad tokius metamus kaltinimus atremtų, nes jie GYVO patyrimo, kaip palaikyti komuniją su Tėvu, NETURI.
O tada sektų dar didesni nesusipratimai, nes tokie Urantijos Knygos skaitovai nieko nesuvoktų, jeigu tu kalbėtum apie dvasines prasmes, aukščiausias vertybes, ir dieviškuosius idealus - dalintis savo dvasiniu bendravimu su Rojaus Trejybe su kitais savo dvasiniais broliais ir sesėmis, siekti, ir net jau pajausti, amžinybės gyvenimo su Rojaus Trejybe lyžtelėjimą garbinant Rojaus Trejybę, ir palaikant komuniją su Rojaus Trejybe bet kurią akimirką, ir veikiant drauge su Rojaus Trejybe kasdienybės aplinkoje visų šviesos labui, ir puoselėjant tiesą, gailestingumą, ir teisingumą PATIRIAMOJE ROJAUS TREJYBĖS MEILĖJE. Tokie tavo jau PATIRIAMI atsivėrusioje dvasioje realūs, ir tau taip artimi, dalykai jiems realiai būtų ne kas kita kaip mistika - DIEVIŠKA meilė VISIEMS, tiesa VISIEMS, teisingumas VISIEMS, jiems yra mistika, nes jie šitokio meilės, tiesos, ir teisingumo iš Rojaus Trejybės dar nėra patyrę, todėl jie KALTINA MISTIKA TAVE, KURI TĄ PATIRI. O kad būtų tarsi argumentuota, drėbteli citatą iš Urantijos Knygos, kad tik tave išmuštų iš TIKROVĖS, KURIOS PATYS NESUVOKIA, vėžių.
Gyvas bendravimas su Tėvu-Rojaus Trejybe visada nuramina, o ne sujaukia mąstymą. Tai būdinga misticizmui viską supainioti, suvelti, kad būtų paslaptinga ir neaišku, o tada galima ir kitus valdyti, neatskleidžiant tos painiavos ir tamsos labirinto konstrukcijos, kad tik jis nesubyrėtų ir neapšviestų pasąmonės ir sąmonės. Kada žmogus pasiduoda pasąmonės srautams, tada toks IŠKREIPTAS BENDRAVIMAS SU TĖVU GREITAI PAVIRSTA MISTICIZMU, NORS TAS, KURIS ŠITAIP BENDRAUJA, NEATSKIRIA, KAS YRA IŠ TĖVO, O KAS YRA IŠ UŽTERŠTOS MIRTINGOJO PASĄMONĖS. Tėvas ir čia GYVAI moko, ir labai subtiliai moko ir valo pasąmonę, vis skatindamas NEBIJOTI DAUGIAU ATSIVERTI JAM.
Taip, šiuo metu esanti ezoterinių knygų tokia lavina yra PILNA MISTICIZMO.
MISTICIZMAS YRA PERSMELKĘS KATALIKYBĘ, KADA JI NUOLAT SKELBIA, KAD ATEIS JĖZUS, IR VISI SU SAVO KŪNAIS BUS PRIKELTI IR PAKILS Į DANGŲ; ISLAMĄ, KURIS VISIEMS TERORISTAMS, ŽUVUSIEMS UŽ ALACHĄ, ŽADA AKIMIRKSNIU PATEKIMĄ Į ROJŲ, KUR GAUSIAI LIESIS VYNAS IR BUS PILNA MOTERŲ PRAMOGAUTI; URANTIJOS KNYGOS SKAITYTOJUS, KURIE VIEN TIK CITATOMIS IŠ ŠITO ŠALTINIO ŽONGLIRUOJA PER METŲ METUS, NET JAU KELIOS KARTOS, BET GYVO PATYRIMO DVASIOJE NETURI JOKIO, TODĖL NETURI IR JOKIO GILUMINIO URANTIJOS KNYGOS SUPRATIMO, VIEN TIK DOGMATINĮ IR MISTINĮ, KAŽKOKIŲ JIEMS NESUPRANTAMŲ IR MISTINIŲ BŪTYBIŲ PATEIKTĄ TEKSTĄ, KURIS NEPRITAIKOMAS MŪSŲ APLINKOJE.
Šiandien iš misticizmo yra išsilaisvinę tik URANTAI, ir niekas daugiau. Net ir ateistai yra daugiau mistikai negu ne mistikai, nes jie, įklimpę į bažnytinio - ir tikrai tokio neegzistuojančio - dievo neigimą, visur remiasi vien tik mokslu, bet visiškai pasimeta, kada reikia paaiškinti, o kaip gi susiformavo kosmosas, visata kosmose, kas gi sukėlė tą sprogimą, jeigu jau nieko nebuvo iki tol, nes viskas turi kosmose priežastį.
Lygiai taip, kada subujoja PASĄMONĖ, tada mistika taip pat ima viešpatauti, kaip yra su piktųjų dvasių apsėdimu ir jų išvarymu, ko tikrovėje nėra, nes tai yra ne kas nors daugiau, kaip pilnos BAIMĖS mirtingojo labai užterštos pasąmonės gaivalo šėlsmas sąmonės atžvilgiu, kad ši jo nebepajėgia suvaldyti, todėl priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnis ir pasireiškia tokio mirtingojo pasąmonės diktuojamais impulsais, kurių nebekontroliuoja jo sąmonė, o smegenys šiuos impulsus nusiunčia centrinei nervų sistemai, ir materialus kūnas reaguoja į tokius impulsus, nors sąmonė tuo metu yra neveikli. Ir kiti mirtingieji, visa tai matydama realiai, negali nieko paaiškinti, kas gi čia vyksta, kažkas labai mistiško, ir jiems belieka BEJĖGIŠKAI IR BEGĖDIŠKAI teigti - per kartų kartas įteigtą NEMOKŠIŠKĄ MISTINĮ PRASIMANYMĄ - piktosios dvasios apsėdimą. Beje, juo tiki ir Urantijos Knygos skaitytojai, nors pati Urantijos Knyga ir kalba, kad po Jėzaus misijos Urantijoje, demonai-Tarpinės Būtybės buvo apvaldytos ir organizuotos, kad nebesiaustų be tvarkos, bet susidūrę su tokiais pasakojimais ir jie jokio paaiškinimo neturi, ir nuleidžia rankas, ir net Urantijos Knygos teiginiais patys nebetikėdami.
Štai ką reiškia neturėti ĮTIKĖJIMO IR DVASINIO GYVO PATYRIMO, kada LABAI DAŽNAI jų vien tik TIKĖJIMO tiek Urantijos Knyga, tiek ir pačiu Dievu jau ir nebeužtenka, kad išsivaduotų IŠ SAVOJO MISTICIZMO.
Beje, jeigu atsiversi Akimirkos Amžinybės 17 mokymą, esantį 79 puslapyje, tai pamatysi Tėvo mokymą apie dvasingumą ir misticizmą, kuriame daug išsamiau Tėvas aiškina apie misticizmą. Pastudijuokite šį mokymą visi.
Tie, kurie neturite Rojaus Trejybės mokymų knygos Akimirkos Amžinybė, tai šį Tėvo mokymą surasite mūsų svetainėje, atsivertę Tėvo-Rojaus Trejybės Asmenų mokymų puslapį, ir jame, jau pirmajame puslapyje, surasite šį mokymą. Tik raidės nežinau kodėl paliktos tokios labai mažos, gal galima jas kaip nors padidinti, ir dar kai kurių mokymų yra tokios pat mažos raidės.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-01-16 12:00:41
"...jis yra GYVASIS PATYRIMAS, susijęs su dvasinėmis prasmėmis, dieviškaisiais idealais, ir aukščiausiomis vertybėmis;..."
Jeigu, kai kuriems žmonėms, pradedi kalbėti apie gyvus patyrimus su Tėvu-Rojaus Trejybe,tokie žmones pradeda manyti,kad esi linkęs į misticizmą:pateikia ištraukas iš Urantijos Knygos apie tai,kad Jėzus iš Nazareto nebuvo kraštutinis mistikas;na, ir taip toliau.
Algimantai,ar negalėtum šiek tiek plačiau pakomentuoti:kaip pasireiškia misticizmas žmoguje;
koks skirtumas tarp gyvų patyrimų su Tėvu ir mistikos;
ar galima visą šiuolaikinę ezoteriką priskirti prie mistinių reiškinių?
Ačiū.
Su meile,
IRENA
2013-01-15 22:21:15
Žmogaus GYVULINIS, o ne DVASINIS protas nesuvokia, kuo skiriasi ĮTIKĖJIMAS nuo TIKĖJIMO, todėl vėl iškeliu mūsų Forume jau nagrinėtą temą. Dar liūdniau, kad GYVULINIS mirtingojo protas, dėl savo tamsos ir neišmanymo, BIJO SAVO POŽIŪRĮ IŠPLĖSTI, ir tiesiogine prasme APŠVIESTI SAVE GYVA ŠVIESA IŠ ROJAUS TREJYBĖS. Todėl, kol toks AKLAS IR KURČIAS, dvasine prasme, mirtingasis neatras Rojaus Trejybės savyje ir nepatirs ĮTIKĖJIMO realaus reiškinio gyvo pasireiškimo savyje, tol tokio mirtingojo iliuzinis protas, neturėdamas tokio PATYRIMO, neigs ĮTIKĖJIMO žodžio ir reiškinio tikrą egzistavimą.
Tuo tarpu Urantijos Knygoje yra net ir atskiras skyrius, kuriame APREIŠKĖJAI - pirmą kartą žmonijos istorijoje - ir paaiškino žmonijai TIKĖJIMO ir ĮTIKĖJIMO skirtumą. Būtent šį skyrių aš jums patiekiu žemiau:
8. ĮTIKĖJIMAS IR TIKĖJIMAS
Tikėjimas yra pasiekęs įtikėjimo lygį tada, kada jis motyvuoja gyvenimą ir formuoja gyvenimo būdą. Mokymo pripažinimas teisingu nėra įtikėjimas; tiesiog tai yra tikėjimas. Taip pat nei tikrumas, nei įsitikinimas nėra įtikėjimas. Proto būsena pasiekia įtikėjimo lygius tiktai tada, kada ji realiai valdo gyvenimo būdą. Įtikėjimas yra tikro asmeninio religinio patyrimo gyvasis požymis. Žmogus tiki tiesa, žavisi grožiu, ir rodo pagarbą gėriui, bet jų negarbina; toks išgelbstinčio įtikėjimo požiūris yra sutelkiamas tiktai į vieną vienintelį Dievą, kuris yra jų visų įasmeninimas ir be galo daug daugiau.
Tikėjimas visada riboja ir supančioja; įtikėjimas visada išplečia ir išlaisvina. Tikėjimas fiksuoja, įtikėjimas išvaduoja. Bet gyvasis religinis įtikėjimas yra daugiau negu kilnių tikėjimų susivienijimas; jis yra daugiau negu išaukštinta filosofijos sistema; jis yra gyvasis patyrimas, susijęs su dvasinėmis prasmėmis, dieviškaisiais idealais, ir aukščiausiomis vertybėmis; jis yra Dievo pažinimas ir tarnavimas žmogui. Tikėjimai gali tapti grupine nuosavybe, bet įtikėjimas turi būti asmeninis. Teologinius tikėjimus galima grupei įteigti, bet įtikėjimas gali gimti tiktai atskiro religininko širdyje.
Įtikėjimas jam reiškiamą pasitikėjimą falsifikuoja tada, kada leidžia sau paneigti realybes ir išgalvotas žinias primesti tiems, kurie yra jam atsidavę. Įtikėjimas tampa išdaviku tada, kada jis skatina intelektualaus
[1115]▼
vientisumo išdavystę ir nuvertina atsidavimą aukščiausiosioms vertybėms ir dieviškiesiems idealams. Įtikėjimas niekada nesišalina nuo pareigos spręsti mirtingojo gyvenimo problemas. Gyvasis įtikėjimas niekada nepuoselėja fanatiškumo, persekiojimo, ar nepakantumo.
Įtikėjimas nevaržo kūrybinės vaizduotės, taip pat jis neturi ir neprotingų išankstinių nusistatymų mokslinių atradimų atžvilgiu. Įtikėjimas religijai suteikia gyvasties ir priverčia religininką gyvenime didvyriškai vadovautis auksine taisykle. Įtikėjimo uolumas atitinka žinias, o jo siekiai yra preliudas į didingą ramybę. ( 1114 )
Taigi, mano mylimiejii, šis Urantijos Knygos skyrius yra skirtas tiems KOL KAS akliems mūsų dvasios broliams ir sesėms, kurie yra NUOŠIRDŪS ir siekia didesnės ŠVIESOS, nors ŠIANDIEN DAR NEPAJĖGIA suvokti skirtumo tarp TIKĖJIMO ir ĮTIKĖJIMO, bet ne tiems užsispyrusiems ir save įkalinusiems savojo TAMSAUS IR NEGYVO intelekto NELAISVĖJE, IR BIJANTIEMS IŠSILAISVINTI, IR ATRASTI ROJAUS TREJYBĘ SAVYJE, IR PATIRTI ĮTIKĖJIMO SALDYBĘ IR TIKROVĘ GYVAJAME KELYJE.
Telydi jus ramybę.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-01-15 11:30:10
Būtinai turiu pasisakyti.
Nuostabūs paprasti žodžiai, puikiai tinkantys ir neatradusiam Tėvo savo viduje. Leidžiai puikiai suvokti ir jau pasjusti skirtumą.
Dar pridurčiau, kad tikėjimą reikia puoselėti, reikia apeigų, ritualų, dogmų. Kitaip jis neišsilaikys. Tai proto be dvasinės išminties veikla.
O ĮTIKĖJIMAS - tai GYVAS TAVO GYVENIMO KELIAS TIKROVĖJE SU DVASINE IŠMINTIMI. Ir jo nereikia puoselėti, nes jis GYVAS. Visa tai patiriama ir SUPRANTAMA dvasia, o ne protu, tad jei bandysite suvokti intelektualiai - nepavyks. Pirma, visiškai atsiduokite Tėvui, kad viskas aplinkui išnyktų, ir tada ieškokite JO visu kūnu, visa siela, visu protu.
Evaldas
2011-04-10 19:10:48
MIelas Audry, ačiū už tavo nuoširdų rūpestį. Tik žinok, bažnyčia ar cerkvė yr ane daugiau kaip matgerija, o svarbu Tėvą atrasti savyje. Kada Jėzus paprašė mane patį įkurti bažnyčią, aš ją ir įkūriau - Dievo Tėvo ir Jo Sųnaus Jėzaus šventovę. Ir pamaldas vedu šeštadieniais. Ir tave kviečiu ateiti ir pats patirsi, kaip diena nuo nakties skiriasi pojūtis ritualių bažnytinių apeigų metu ir mūsų pamaldų metu. Tai tikrai NESULYGINAMI DALYKAI. lAUKIU TAVĘS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE, NE RITUALINĖJE BAŽNYČIOJE.
O jeigu tu nori pabendrauti su manimi, tai mielai galėsiu susitikti, parašyk info@urantija.lt ir Saulius man persiųs tavo laiškutį.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-08-07 13:00:10
Matau tavy, jauciu, Algimantai, ta Dievo ugnele, kuri neduoda nelabajam pasiglemzti tave visa.
Dar nevelu, Algimantai, pasisukti veidu i DIEVA, atsukti nugara tavo "tevui"-apsisaukeliui.
Pabandyk nueiti i cerkve, jeigu jauti, kad baznycia tau netinka. Nebijok ritualu, jie nekenkia taip stipriai, kaip tau atrodo. Tai ne tavo mintis, tai iteige tau tavyje apsigyvenes padaras, pasivadines tevu. Tu stiprus, todel tikiu kad sugebesi ji nugaleti. Jeigu nedrasu perzengti baznycios ar cerkves slenksti, galesime padaryti tai kartu. Nebijok prasyti pagalbos, man nesunku bus pabuti su tavimi, kai "tevas-antidievas" sukils pries tavo troskima grizti pas Dieva.
Su mele, su viltim
Audrys - Algimantui
2006-08-07 10:34:35
Mielas broli Algimantai, atleisk kad vel tave varginu. Tavo subtilus vengimai atsakyti i konkretesnius klausimus, uzastrinant demesi ant "lozunginiu" minciu jau tampa kaip ir Algimanto vizitine kortele. Ar tikrai nedirbai advokatu? Ar neteko apginti galvazudzio teisme? Panasu kad sugebetum. Bet i situos 2 klausimus gali ir neatsakineti. Galu gale Hitleris, rodos, irgi nebuvo juristu, bet vistiek sugebejo uzkimsti oponentus. Stiprus jame, matyt, MINTIES DERINTOJAS apsigyvenes buvo.
Na tiek to, ne blaskyti tave, o paklausti tik noriu antrasyk:
Ar neiskaudino taves vaikysteje kunigas nedoras?
Ar gal ir krikscionimi nebuvai?
Nes ragini pazinti urantijos knyga, o ar pats susipazines su taip smerkiamu tavimi "dogmatiniu tikejimu"?
Jei taip, tai kas gi tau, doram krikscioniui, sutrukde itikejima pasiekti?
Aciu isanksto, Algimantai, uz issamius ir KONKRECIUS atsakymus i mano klausimus.
Su amzina meile ir vis dar pagarba
Audrys - Algimantui
2006-08-06 17:19:42
Mielieji, Jėzus buvo apleistas žmonių, bet jis nebuvo VIENAS, SU JUO BUVO TĖVAS IR VISA KŪRINIJA, KURI STEBĖJO ŠITĄ KRAUPŲ REGINĮ, KAIP TVARINIAI IŠ PRADŽIŲ IŠSITYČIOJA, O PASKIAU IR NUKANKINA SAVO SUTVĖRĖJĄ IR VALDOVĄ. Ir jeigu Jėzus būtų buvęs vienas, BE TĖVO, tai jis ir nebūtų savosios misijos užbaigęs TAIP DIDINGAI.
O dėl to jums mielieji ir kviečiu jus visus ir kiekvieną, pradėkite žengti gyvojo bendravimo su Tėvu keliu, kad jūs niekada nepaleistumėte Tėvo valios vykdymo, kad ir kokios būtų sunkios aplinkybės materialiam kūnui. Žinokit, su Tėvu įmanoma VISKAS.
Algimantas
2006-08-06 15:57:08
Jis ne kėlė Tėvą, o rėmėsi juo, ir kai pats ant gėdingojo kryžiaus buvo iškeltas, savo žmogystės nedangstė didingais darbais, nes nėra sukrėtimo didesnio nei visų apleistam meilės giesmę Tėvui giedoti išdavystės nakty, taigi, joks žmogus negali atstoti Tėvo, net ir pats geriausias meistras tėra amatininkas, ir atėjus metui, Tėvo akivaizdoje Jėzui teko stotis vienam, ir taip tau ir taip man
Manijakas
2006-08-06 15:39:43
Mielas Audry, tikrai nedirbau advokatu. Ir seniai manau, kad advokato profesija tokia, kokia yra šiandien nedaro garbės garbingiemas žmonėms, kurie turėtų gyventi TIESOJE, O NE LANKSTYTI ĮSTATYMĄ TAIP, KAIP JIEMS PATINKA. IR KUNIGAS MANĘS VAIKYSTĖJE NIEKADA NEĮŽEIDĖ IR NEĮSKAUDINO ASMENIŠKAI, NES SU KUNIGU NIEKADA ASMENIŠKAI VAIKYSTĖJE NEBENDRAVAU, O KĄ MATYDAVAU DAR MAŽAS VAIKAS BAŽNYČIOJE, TAI VISIŠKAI NESUPRATAU, KĄ JIS TEN DARO. BET Į BAŽNYČIĄ ATEIDAVAU VIENAS KAI NIEKO JOJ ENEBŲDAVO IR PASĖDĖDAVAU, IRGI NELABAI SUPRASDAMAS, TUO METU, KODĖL. Manydavau, kad dėl to, jog užaugau Utenoje netoli bažnyčios ir kapinių. Ir į kapines vienas eidavau labai dažnai. Labai patiko skaityti tai, kas parašyta ant antkapių. O vieną užrašą prisimenu iki dabar: "Praeivi, neužmiršk, kad ir tavęs laukia tas pats." Man tas užrašas labai patiko. Bet dvasiniais dalykais tuo metu nesidomėjau sąmonigai. Tik dabar suprantu, kad toks buvo Tėvo dvasios, Minties Derintojo, vedimas iš vidaus, kad pratinčiausi vienas lankytis ir kapinėse, ir bažnyčioje. Ir kada mano bendraklasiai bijodavo eiti per kapines vakare net ir keli, tai aš eidavau į kapine vienas jau beveik vidurnaktš. Ir vis tyrinėjau, kodėl jie taip bijodi tų kapinių. Ir įsitikinau dar mokykloje, kad baimės akys tikrai didelės žmogaus pasąmonėje, kai tikrovėje kapinėse daug ramiau negu bet kur kitus, kaip ir miške, NAKTĮ.
KĄ LAIKYTI KRIKŠČIONIMI. PAMALDŲ NELANKIAU, NORS RELIGINES ŠVENTES, BET TIK KALĖDAS IR VELYKAS, ŠVĘSDAVAU, NET IR TELEVIZIJOJE DIRBDAMAS. Tačiau man krikščionybė, ir konkrečiai katalikybė, buvo per siauras ir negyvas ritualinis ir nelogiškas dogmatinis bažnytinis tikėjimas, kuris mane varžė, kad jos laikyčiausi. Nors save tuo metu laikiau NEPRAKTIKUOJANČIU KATALIKU. Ir tik Urantijos Knygos apreiškimo dėka pajutau, ką reiškia Tėvas ir Jėzus, ką reiškia daugybė Tėvo Sūnų ir Dukrų Jo kūrinjoje, kad apie jokią katalikybę ar krikščionjybę ir kalbėti nebetiko, nes TĖVAS yra VISOS KŪRINIJOS, O NE TIK MŪSŲ PLANETOS VISŲ ŽMONIŲ TĖVAS, tai kad Jo dalinti į krikščionių, ar musulmonų,judėjų ar mormonų niekaip nebegali. Tėvas yra VISAAPIMANTIS.
miELAS Audry, aš NESMERKIU NĖ VIENO, NET IR DOGMANTINIO TIKĖJIMO, tik aiškinu, kad atėjo metas ženti tvritą žingsnį į GYVĄJĮ ĮTIKĖJIMĄ IR UŽMEGZTI RYŠĮ, ASMENINĮ, SU GYVU TĖVU, ESANČIU KIEKVIENAME IŠ MŪSŲ. Tačiau, kiekvienas turi laisvą valią, ar likti ant dabartinio laiptelio ir vis jausti kažko trūkumą savyje ir net nesuvokti, kieno tai trūkumas, nepatirti Tėvo, nepajausti JO meilės ir tuo pačiu neatsakyti MEILE JAM IR KITIEMS, ar TARASTI JĮ SAVYJE IR ŽENGTI SU JUO PRIMYN PADEDANT KITIEMS JĮ ATRASTI IR ŠVIESTI KITUS APIE TĖVO KŪRINIJĄ IR JO VEIKIMĄ TIEK KŪRINOIJOJE, TIEK IR KIEKIVENAME IŠ MŪSŲ. SPRENDIMAS YRA TAVO. RAGINIMAS IR AIŠKINIMAS YRA TĖVO NE TIK TAU IŠ VIDAUS, BET PER MANE IR IŠ IŠORĖS. IR VIS TIEK KOKĮ BEPASIRINSKI KELIĄ MEILĖ TAU NEBUS MAŽESNĖ. Tik po prisikėlimo turėsi vis tiek tai įsisavinti, ką galėtum p[adayti DABAR.
Algimantas
2006-08-06 21:44:11
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.