Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Mes turime palikti geresnę aplinką, negu ją gavome iš ankstesnės kartos – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2020 11 14

Mylimieji, mes esame gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardo šventovėje, vienintelėje pasaulyje apreikštojoje, ne žmonių sugalvotoje, gyvojoje šventovėje. Gyvoji dėl to, kad joje nėra ritualų.
Šiandien yra du tūkstančiai dvidešimtieji metai, lapkričio keturioliktoji diena. Mano vardas Algimantas, aš pateikiu dvasinius mokymus tiek šventovėje, tiek anglų kalba įvairiose vietose – mieste, už miesto.
Šiandien, kada aš mąstau apie Kūrėją, esantį Keturiuose Asmenyse, tai Keturi Šaltiniai ir Centrai, kuriuos mes vadiname mums artimesniais vardais – Tėvas ir Motina. Tai štai, Tėvo ir Motinos Evoliucijos Sumanymas visai kūrinijai yra toks, kad kūrinija atsiremtų į dvasinį pamatą, kuris yra paties Tėvo ir Motinos atrama, nes Kūrėjas būdamas Dvasios Šaltinis ir Centras, Asmenybės Šaltinis ir Centras, Jis kiekvienam mums suteikia šitą pagrindą, kad mes kurtume materialią civilizaciją ant dvasinio pamato.
Sunkiausia aišku yra toms planetoms, kuriose yra mirtingieji, o šitų planetų yra didžiausias skaičius – dabar yra jų septyni trilijonai, o architektūrinių sferų, kuriose vyksta mokymas, kuriose yra įvairūs segmentų vadovavimo centrai ir tų centrų vadovai – tai tokių planetų yra mažiau negu milijardas dabartinėje kūrinijoje.
Tai įsivaizduokite kokia milžiniška skirtybė – apie milijardą planetų – nors aš gal ir suklydau, ko gero tai, suklydau – vien Havonoje yra milijardas planetų. Žodžiu, gal bus apie pora milijardų planetų, bet esmė vis tiek tokia, kad mirtingųjų planetų skaičius yra daug, daug kartų didesnis negu tų planetų, kurios sukurtos ne evoliuciniu būdu, bet tiesiogiai iš Kūrėjo energijos, kuri yra tuose dariniuose ir tuo pačiu tą darbą atlieka specialūs Kūrėjo sūnūs. Tai štai tokios planetos, vadinamos architektūrinėmis sferomis, ir būtent jose mes būsime kada mus pažadins, ir tuomet mes gausime įvairaus lygio dvasinius mokymus, juos pritaikysime praktiškai visumos gerovei, ir įsisavinę vienos planetos mokymo lygį – nes planeta yra universitetas – mes eisime į kitą universitetą, aukštesnio energinio dažnio virpesių terpę-aplinką.
Tai štai, pati žemiausia energinių virpesių aplinka yra tose planetose, kuriose gyvena mirtingieji turintys štai šitą materialų apvalkalą. Ir tie mirtingieji, kurie dvasiškai yra pažengę į priekį, toli į priekį, Šviesos keliu, Kūrėjo garbinimo Keliu, turi nepaprastai – pagal mūsų sampratą – ilgą gyvenimo trukmę, iki penkių šimtų metų. Kodėl tokia ilga trukmė? – kad jie galėtų dalintis patyrimu. Koks tikslas tik gimus iškart palikt pasaulį – tu turi palikt geresnę aplinką, negu tu gavai iš ankstesnės kartos. Reiškia Evoliucija numato kiekvienai naujai kartai užduotį – palikti geresnę aplinką, negu ta aplinka buvo jiems atėjus į šitą planetą. Dabar mūsų planeta buvo sutrikdyta maišto, prieš du šimtus tūkstančių metų, kada vietinės sistemos vadovai – Liuciferis, jo pavaduotojas Šėtonas, sukurstė maištą vietinėje sistemoje, o sistemai priklausė dar šeši šimtai devynios planetos su žmonėmis. Tai iš jų, mūsų planeta, šeši šimtai šeštoji, o tai reiškia labai jauna planeta – irgi prisijungė prie šito maišto. Buvęs mūsų planetos dvasinis vadovas, planetos princas Kaligastija, jisai nesuprato – nesuprato nei kas yra Kūrėjas, nei kodėl svarbus Įtikėjimas. Tai štai, mes savo dvasinio pamato – tvirto pamato – neįgijome, nors iki tol ir mūsų Planetos Princas net tris šimtus tūkstančių metų skleidė dvasinius Šviesos mokymus aplinkinėms gentims.
Trys šimtai tūkstančių metų žmonijos šviesinimas – tuometinės žmonijos, neišsivysčiusios – bet net ir tuo metu buvo jau žmonės išmokyti panaudot kreditą. Tai štai, trijų šimtų tūkstančių metų šviesinimo laikotarpis prasidėjus maištui, per dešimt tūkstančių metų nuopolį, sunaikino tai, kas buvo pasiekta iki tol. Koks milžiniškas irgi skirtumas, kaip gali degraduot per dešimt tūkstančių metų, prarast viską, ką kartų kartomis buvo pasiekta Dvasinių Mokytojų pagalba ir savo asmeniniu indėliu, per tris šimtus tūkstančių metų. Pamąstykit, koks yra milžiniškas skirtumas siekt Šviesos, ir kiek užtrunka, kad pasiektum tos Šviesos įgūdžius, ir kaip galima greitai visa tai prarast.
Ne veltui Urantijos Knygos Apreiškime yra toks teiginys – jeigu jus dabar perkeltų į tą planetą, kuri be jokio maišto vystėsi maždaug tiek pat laiko kiek ir jūsų planeta, ir pasiekė Šviesos ir Gyvenimo Epochą – Šviesos ir Gyvenimo Dvasinio Spindesio Epochą – tai jūs manytumėte, kad atsidūrėte Rojuje, kada aplinkui yra gerovė, kada visa žmonija jau nebeturinti sienų tarp valstybių, nebeturinti politinių kovų, karų, nebeturinti susipriešinimo, toji planeta kiekvieno gyventojo indėliu, kuria gerovę visos žmonijos labui.
Natūralu, tokioje aplinkoje mūsų žmogus nemokėtų prisitaikyt. Lygiai taip pat kaip išėjęs iš džiunglių, vietinis džiunglių dabartinis gyventojas, ir gyvenantis net nesuvokdamas kokia yra apskritai, materiali civilizacija už tų džiunglių, jis negalėtų gyvent nei mieste, nei kokiame kitame mažesniame darinyje, nes džiunglėse tokių gyvenimo priemonių, kokios yra neadekvačiai išvystytos ir primestos be dvasinio pamato visai žmonijai, nėra, nors džiunglių gyventojas iš esmės yra arčiau gamtos ir jis yra teisingesnis, negu tas Niujorko dangoraižių džiunglių gyventojas.
Tai štai dabar grįžtant prie dabartinės akimirkos, kas vyksta pasaulyje ir Jungtinėse Valstijose per prezidento rinkimus ir ypač po jų, na ir iki jų – įvairios protestų demonstracijos, įvairūs šmeižtai vieni kitų atžvilgiu, vandalizmas – visa tai yra dėl to, kad žmogus, kuris nėra atvėręs savęs Kūrėjui, vadovaujasi tuo žemuoju materialiu protu, kuris yra iš esmės agresyvus. Net ir laukiniai, kada tarp genčių sutardavo, kad turėtų įsivyrauti taikos sąlygos tarp genčių – vis tiek paskirdavo, net ir taikos sąlygomis, dienas, kada vieni į kitus mėtydavo akmenis. Šitaip nuimdavo tą milžinišką, agresyvią, viduje susikaupusią emocinę, energinę būseną.
Tai įsivaizduokite dabar, apvaizda iki tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt penktų metų, įvairius reiškinius, tiek stichinius, tiek visuomeninius – slopindavo, išlygindavo, kad nekiltų tokių susirėmimų, kokie buvo kilę kada prasidėjo pasauliniai karai – tūkstantis devyni šimtai keturioliktais metais, vėliau – tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintais metais – tai milžiniškos aukos, kurios gąsdina žmones. Sugriovimai milžiniški, vėl atstatyt tai kas yra sugriauta, nepaprastai reikalingos žmonijai didelės, vidinės resursų pajėgos. Žmones tai sekina, sekina centrinę nervų sistemą. Todėl po antrojo pasaulinio karo, apvaizda vis stipriau išlygindavo tas neigiamas emocijas, kurios kaupdavosi mirtingųjų viduje, ypač tų vadovų, kurie vadovaudavo pagrindinėms šalims, nes būtent jie sukursto karus. Bet atėjo šešiasdešimtieji metai, atėjo Kenedis, kuris, tarp kitko, vienintelis katalikas prezidentas. Nebuvo nė vieno daugiau amerikiečių prezidento kataliko. Tai Kenedis buvo toks numylėtinis, daugybės amerikiečių, bet tai yra tiktai išorinis apvalkalas. Jis buvo demokratų partijos atstovas, bet jis sukurstė karus, prie jo prasidėjo žmonių ypač didžiulis rasinis nepasitenkinimas. Būtent ir Martinas Liuteris Kingas, ypač ėmė pasireikšt. Pats Kenedis buvo nužudytas, Kingas buvo irgi nužudytas, bet apvaizda leido tam tikra prasme energijai išsiveržt – išsiveržt per protesto demonstracijas, net išsiveržt atitinkamais kariniais protestais, kad jie neperaugtų į pasaulinius karus.
Štai, tai čia analogiška būtų toms gentims, kurios taikos sąlygomis turėdavo tam tikras dienas, kada apsikeisdavo akmenų mūšiais, bet tai būdavo kaip suvaidintas spektaklis. Tai nebuvo tikrasis tarpgentinis karas – žudydavo vieni kitus. Tai tos protesto demonstracijos, kada vadavosi Afrikos šalys iš kolojininio jungo, tai buvo tos prievartos milžiniškos neigiamos emocijos energinių virpesių išsiveržimas. Išsiveržimas santykinai nedideliu aukų patyrimu.
Šiandien mes turime tokią situaciją, kai yra nedidelio vietinio pobūdžio kariniai konfliktai. Liepsnoja tie konfliktai įvairiose Afrikos šalyse, Artimuosiuose Rytuose, tarp Izraelio ir palestiniečių. Tai dėl to apvaizda, kada tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt penktais metais buvo priimtas galutinis nuosprendis dėl Liuciferio – Šėtono – Kaligastijos ir kitų maištininkų padarytų išdavikiškų veiksmų dėl sukelto maišto, jiems buvo pasiūlytas gailestingas nuosprendis – vėl užsitarnauti pasitikėjimą, bet kitokio statuso lygiu. Pagrindiniai maištininkai su panieka atstūmė tokį Gailestingumą, jų laisva valia buvo patenkinta, jie buvo sunaikinti savąja tapatybe. Pati asmenybė kiekvieno iš jų tarsi buvo išmontuota, kad nebeveiktų laisva valia kaip tapatybė. Ir tą asmenybę savyje talpina – tai yra energiniais virpesiais – talpina dabar beįsiasmeninanti Aukščiausioji Būtybė, tai yra Patirtinė Dievybė. Ir po šito nuosprendžio mūsų planeta, kaip ir visa Satanijos Sistema, atsidūrė naujoje padėtyje. Iki tol du šimtus tūkstančių metų buvusi izoliacijos sąlygom, dabar nebeturi izoliacijos, karantino. Dabar turi vystytis savo dvasinių, kiekvienos asmenybės realių pastangų dėka. Ir štai šiuo metu, kada įsiliepsnoja viduje konfliktai tiek individo viduje, tiek klaidingai sumodeliuotų tų individų į grupes – į protestų manifestacijas, į vandalizmo apraiškas – tai štai ta neigiama emocija, apvaizdos nebeapmaldoma, tie individai nebenuraminami iki tokio lygio, kad neprasiveržtų tos emocijos, ir leidžia joms prasiveržt. Galėtų labai ramiai tas emocijas nuslopint, bet tai būtų prastesnis sprendimas.
Įsivaizduokit, kada verda puodas, jeigu jūs neišleisite garų, tas puodas galės susprogt. Spaudimas visą laiką kils viduje. Tai čia lygiai taip pat, per tą vandališką žmonijos atskirų grupelių pasireiškimą, yra leidžiama išsiveržt toms neigiamoms emocijoms, kad jos viduje nesikauptų tokiu lygiu, kad galėtų pavirsti į milžiniškus karo židinius tarp įvairių, ir net tarp daugelio, valstybių. O dabartiniais laikais tai tas protas be dvasinio pamato, jisai klaidingus priimdamas sprendimus ir turėdamas tokias milžiniškas ginklo rūšis, jis gali pasiekt už tūkstančių kilometrų, bet kuriame pasaulio krašte esančius, kitus, savo samprata, priešus.
Bet vis tiktai, Apvaizda stebi visą tą padėtį pasaulyje, ir niekada nebus leista, kad žmonija sunaikintų save, nes šita planeta nepaprastai saugoma. Juk joje buvo save padovanojęs mūsų Vietinės Visatos vienas iš dviejų Sukūrėjų – Sūnus Kūrėjas – kada jis čia gimė Jėzaus iš Nazareto tapatybe. Tai yra tas pats, vienas iš dviejų visatos Sukūrėjų. Todėl šita planeta nebus apleista, kad būtų, sakykim, tie kurie nori eit Gyvuoju Dvasiniu Keliu, dematerializuoti ir perkelti į kitą planetą, o likusieji tegu save susinaikina, išsižudo, bekariaudami arba ligomis. Ne. Palaipsniui ir apvaizda leisdama ir toliau žmonėms savo asmeniniu indėliu prisidėti prie planetos žmonijos dvasinio vystymosi, darant klaidas ir patyrimus kaupiant, gilėjant Įžvalgai, ir atsirandant Dvasiniams Mokytojams – tokiems kaip urantai – šviesins planetą. Šviesins, kad vis tiktai būtų tas dvasinis pagrindas, atskleistas mirtingojo net ir tam žemam materialiam protui, kad būtų pažadinta Kūrėjo suteikta amžinoji dvasinė asmenybė – dvasinė dovana – kuri yra amžina ir kiekviename iš mirtingųjų jinai pulsuoja.
Ir kita vertus, visi tie prievartos proveržiai, leidžia ir susimąstyt kiekvienam – susimąstyt – ar mes norime, kad tas vandalizmas plėstųsi? Ar mes norime gyventi toj aplinkoj, kur deklaruojama pseudolaisvė, viskas – įstatymai nebereikalingi, policija – nebereikalinga – tegu kiekvienas valdo save.
Be dvasinio pamato savyje, tas gyvulinis protas, nepajėgus savęs suvaldyt. Tiesiog jis kaip tie laukiniai – reikalauja akmenų mūšio tarp genčių. O dabartiniais laikais toks mūšis, pavirstantis į realų susirėmimą, per daug nuostolingas ne tiktai mirtingajam, bet jo net išlikimui, nes įsivėlęs į tuos konfliktus, jisai nebegalvoja apie Amžinąsias Vertybes, apie Kūrėją. Jis nori išsiliet, jis patiria adrenalino proveržį ir tada apimtas emocijų, net transo, o dauguma jų dar narkotinių medžiagų sustiprinti ir su apsvaigintom smegenim, jie nebesuvokia savo sprendimų ir pasekmių. Ir tai pavojinga ne tiktai aplinkai, bet jiems patiems. Jie negalvoja apie Kūrėją, jie galvoja kaip išsiliet toje aplinkoje, kurioje jie demonstruoja prievartą. Ir išgirdę žodį, kuris jiems nesuprantamas – puola tą, puola tą savo dvasinį brolį ar seserį – vien dėl to, kad jie nesupranta to žodžio. Bet tokie mažyčiai židiniai, jie yra kaip tas mažytis vožtuvas – išleisti iš kunkuliuojančio puodo garų nedidelį kiekį, kad tas puodas vis tiktai nesprogtų.

Komentarai