Forumas: temos peržiūra
Ar yra Tėvo išrinktieji? Kas jie?
Ar yra Tėvo IŠRINKTIEJI?
Šito paklausiau mylimo Tėvo, nes tema, kaip pastebiu, dar nelabai aiški daug kam net ir mūsų Forume.
---------------------------------------------------------
Mylimas Tėve, aš garbinu Tave, aš garbinu Tave, kad Tu esi, kad sukūrei kūriniją, kad esi Meilė, Tiesa, Gailestingumas, Gėris, ir Grožis; aš garbimu Tave, kad Tu mus mokai meilės, tiesos, gailestingumo, gėrio ir grožio, ir to mokai laisva valia, mūsų valios nevaržydamnas. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia, amen.
Mylimas Tėve, aš noriu Tavęs paklausti apie išrintuosius Tavo sūnus. Kaip mums suprasti, kad Tu visus myli ir vertini VIENODAI, o vis tik juos pasirenki savo atstovais nevisus.
----------
Mano mylimas sūnau, Aš tikrai myliu jus visus,. Ir visus myliu vienodai, nė vieno neišskirdamas, nė vieno nenuskriausdamas.
Tačiau net ir mylėdamas jus, be privilegijų suteikimo vienam, ar vienai grupei, Aš taip pat suteikiu ir SAVO užduotis, numatytas kiekvienam iš savo vaikų. Ir čia jau nebegaliu jums užkrauti vienodų užduočių, nes jūs nuo jų tiesiog palūžtumėte, nes nesate joms pasirengę VIENODAI.
Būtent dėl to Aš tave pasirinkau savo ambasadoriumi, arba savo atstovu, kad galėčiau ir toliau tave rengti dar didesnei užduočiai, kuriai šiandien tu dar nesi parengtas. Tačiau tai užduočiai, kuriai jau tu turi sparnus, kad galėtum pakilti ir ją nešti Mano Gyvu žodžiu, tu ir kyli. Kyli tiek, kiek esi parengtas.
Dėl to, mano mylimi vaikai, jūs tuirite žinoti, kad tikrai Aš kalbu VISIEMS, BE JOKIOS SKRIAUDOS JUMS VISIEMS, tačiau nevisi yra pasirengę tiek, kad Mane išgirstų, ir tai, ką išgirsta, pasidalintų su kitas savo sielos broliais,.
Ir tada Aš pasirenku iš tų savo vaikų, kuriuos jau esu parengęs tiek, kad jie savo sielą atvėrė Man tokia dalimi, kad jų atsivėrusi siela nustelbia visus kitus darbus, nes visi kiti darbai sutelpa jų atsivėrusioje sieloje. Tačiau net ir šitaip Mano didesne dalimi parengti vaikai nėra mylimi labiau už tuos Mano vaikus, kurie tokioms užduotims nėra pasirengę.
Ateis laikas, kada jūs patys patirsite, kad Mano sūnaus, kuris turi Mano paties jam suteiktą statusą, kaip mano šauklys jums visiems, teisingumą ir teisumą.
O kol kas, patys siekite tiesos savo viduje, ieškokite šviesos, kurią Aš jau jums perdaviau iš vidaus kiekvienam, o tuomet ją suradę, nebeuždenkite, o iškelkite, kad ir kitiems pašviestumėte, nes ir jūsų dėka Algimanto kelias bus lygesnis, ir jūs padėsite jam nešti jam suteiktą naštą, nes dabar jis iš jūsų susilaukia tik pašaipų ir netikėjimo, net ir taip, kaip tokių pačių pašaipų susilaukė ir Jėzus prieš du tūkstančius metų. Tai nejaugi per tą laiką jūs taip ir neišdrįsote atsimerkti didesnei šviesai ir išgirsti gyvesnį Mano žodį, kad nesukiltų jūsų viduje susierzinimas ir priešinimasis.
Jeigu aš jums dabar pasakyčiau, EIKITE IR SKELBKITE MANO GYVĄ ŽODĮ VISIEMS, KVIESDAMI VISUS, BE JOKIŲ APRIBOJIMŲ IR RANGŲ ĮTIKĖTI Į MANE, AR SUTIKTUMĖTE TĄ DARYTI JAU DABAR?
Algimantas tą daro ir darys. Nes jį aš išmėginau ne vienoje situacijoje RUOŠDAMAS šitai jo asmeninei užduočiai. Ir šitoji užduotis jam yra pagal pečius. O jums? O jums, kiekvienam? Tik tiek, kiek patys sau atsakysite į Mano jums prieš tai pateiktą klausimą. Pasitikrinkite patys save savo asmeniniu atsakymu, kuris nė kiek neturi įtakos MANO MEILEI JUMS.
Dėl to ir jūs turite pradėti suvokti, kad per šituos du tūkstančius metų, kada jūsų pasaulį paliko mano Sūnus Kūrėjas – Jėzus iš Nazareto – jūs visą savo dėmesį buvote sutelkę vien tik į išorę ir vystėtės vien tik išorinėje savo aplinkoje. O dabar pamėginkite pažvelgti į savo VIDŲ, kuriame esu ir Aš.
Ir dė to to jūs patys pradėsite patirti, kad tik vidus, nuramintas, gali jums suteikti noro ir jėgų siekti gerų veiksmų ir išorėje, ir išorei.
Būtent dėl tokių KOKYBINIŲ premainų jūsų planetoje, jūsų pasaulyje, Aš ir turiu PASIRINKTI TUOS SAVO VAIKUS, KURIE MANO GYVĄ ŽODĮ IŠDRĮS SKELBTI SAVO SIELOS BROLIAMS, KITIEMS MANO VAIKAMS.
Tačiau jie iš Manęs negauna jokių privilegijų palyginus su jumis, palyginus su tais Mano vaikais, kurie nesiryžta dar skelbti Mano gyvo žodžio ATVIRAI, išskyrus vieną vienintelę ir pačią vertingiausią privilegiją visoje Mano kūrinijoje – JIE LABIAU JAUČIA MANO MEILĘ IR LABIAU PASITIKI MANIMI, NES YRA LABIAU MAN ATSIVĖRĘ, KADANGI SU MANIMI JIE YRA DAUG DAŽNIAU NEGU KITI MANO VAIKAI. Tačiau tai jau toks jų laisvos valios pasirinkimas. Aš ir jų, nė vieno, neverčiau atsiverti Man ir bendrauti su Manimi kuo dažniau, tik KVIEČIAU IR SKATINAU.
Mano išrinktieji jūs esate visi, visi iki vieno. Tik nevisi šitą esate pajautę, dėl to ir nežinote, kad jums, kiekvienam, esu parengęs individualų kelią pas Mane, kuriuo žengiate tik tiek, kiek norite juo žengti asmeniškai patys, kiek šito troškta jūsų atsivėrusi Man siela. Ir tik ji vienintelė nusprendžia, kokiu keliu jai reikia žengti, ir kokiu greičiu šituo keliu žengti. Čia Aš esu bejėgis ir dėl to jums visiems į pagalbą atsiunčiau savo dalelę, savo dvasią, kuri yra pavadinta Minties Derintoju, kuris iš viso patyrimo žmogiškajame prote pereina per tris etapus, jeigu mirtingasis sūnus yra atsidavęs Man. Dar vaikystėje, žmogaus mintys yra registruojamos, ir tuo laikotarpiu Manoji dvasia daugiau žmogaus prote veikia kaip jo Minčių Registruotojas. Kada iš vaiko žmogus pavirsta, savo fiziniu ir intelektualiu brendimu, į suaugusįjį, tada Manoji dvasia jo prote pradeda daugiau veikti kaip Minties Derintojas. Ir kada žmogus atsiduoda Minties Derintojo vedimui š vidaus, nesiginčija, neprieštarauja, bet eina ten, kur vedu jį Aš, tada Manoji dvasia pasiekia aukščiausią pakopą mirtingojo prote – Minties Kontroliuotojo pakopą. Kaip tik tokią pakopą yra pasiekęs mano sūnaus Algimanto proto atsidavimas Man. Tačiau net ir tokiame etape jo PATIES VALIA IR SPRENDIMAI NEVARŽOMI. Jis iš Manęs gaudamas patarimus ir mokymus turi lygiai tokią pačią laisvą valią, kurią Aš suteikiu ir jums kiekvienam, panaudoti ją savo nuožiūra, ir net maištauti prieš Mane. Ir Aš džiaugiuosi ir giriu jį, kad jis vis labiau ir labiau savo valią sulieja su Mano valia, kurti meilę ir gėrį savo aplinkoje, ir net visoje kūrinijoje, drauge su Manimi, nes jis yra visiškai atsidavęs MANO GYVAM VEDIMUI IŠ VIDAUS ir žengia Mano jam nutiestu keliu ryžtingai ir drąsiai. TAČIAU ir jis žengia turėdamas abejonių ir tuo keliu ir Manimi, dėl to ir prašo Mano mokymų, Mano patarimų, Mano išminties, kad tik būtų geriau VISUMAI. Ir jis eina Jėzaus keliu, tuo keliu, kokiu ėjo Jėzus. Būtent dėl to ir Jėzus pasirinko jį savo apaštalu, dabartinių laikų apaštalu, kurį įgaliojo skelbti savo evangeliją, net ir taip, kaip ją išplėte pats Algimantas, gaudamas Mano mokymus per Mano dvasią, jo Minties Derintoją-Kontroliuotoją. Bet ir čia jis buvo paklaustas – ar SUTINKA BŪTI MANO AMBASADORIUMI IR JĖZAUS APAŠTALU. Jo vallia net ir šitame paskyrime buvo AUKŠČIAUSIA, ne Mano troškimas, ne Jėzaus noras, bet ASMENINĖ Algimanto valia buvo aukščiausia ir nepažeidžiama viršūnė net ir Man. Ir mano sūnus Algimantas sutiko priimti jam pasiūtytas pareigas, kad susilauktų patyčių, pašaipų, ir kenkėjiško savo sielos brolių požiūrio, ir net veiksmų. Ir jis eina šituo keliu ryžtingai ir atsiremdamas tik į Mane, į nieką kitą, tik į Mane. Ir eina tarp jūsų, nešdamas Mano gyvą žodį JUMS. Net ir šitą mano mokymą perteikdamas jums, kad atskirtumėte, ar yra mano IŠRINKTIEJI sūnūs, ar jų iš viso NĖRA.
Jūs tik patys apribojate savo PATIES IŠRINKTOJO statusą savo paties NENORU ATSIDUOTI MANO VEIDIMUI, KAD MANOJI DVASIA, ESANTI JŪSŲ VIDUJE IR TO LYGIO, KADA JUMS YRA MINTIES DERINTOJAS, PEREITŲ Į MINTIES KONTROLIUOTOJO ETAPĄ. O tai visiškai priklauso nuo jūsų pačių, kiekvieno asmeniškai, NORO, IR PASTANGŲ BENDRAUJANT SU MANIMI KASDIEN, IR VYKDANT MANO MEILĖS IR GĖRIO VEIKLĄ KASDIENIAIS DARBAIS IR MINTIES VIRPESIAIS, VISA SAVO VIDINE BŪSENA, SKLEIDŽIANT MANO MEILĖS VIRPESIUS NUOLAT, NET IR MIEGO METU.
Štai tuomet ir jūs asmeniškai, kiekvienas, pajausite, kad tapote TUO IŠRINKTUOJU.
Juk ir jūs turite pavadintą fizikoje atoveiksmio dėsnį – kokia jėga veikiate bet kokį paviršių, tokia pačia jėga tas paviršius veikia jus. Kuo daugiau atsiveriate Man, tuo labiau imate patirti Mane, kuo labiau prisiglaudžiate prie Manes, tuo stipriau jaučiate Mane. Štai ir visas jūsų kelias. Jis yra labai paprastas, bet tuo pačiu TOBULAS, NES TIK JAME JŪS GALITE TOBULĖTI IR PATYS AUGADMI DVASIŠKAI IR BRĘSDAMI SAVO ASMENINIU CHARAKTERIU, PANAŠĖDAMI Į MANE.
Ir nors Mano kelyje jūs kiekvienas turie savo asmeninį takelį, tačiau kuo anksčiau ir giliau atsiduosite Minties Derintojo, Mano jums atsiųsto, vedimui iš vidaus, kad pajaustumėte, kaip jūsų pačių mintys ir veiksmai susilieja su Mano vedimu, tada ir patys patirsite, kaip Minties Derintojas perejo į jūsų asmens aukštesnę vystomo pakopą ir tapo Minties Kontroliuotoju, kad jus rengtų didesnei užduočiai, kuri jau yra jums pagal pečius. Toks yra MANO jūsų asmeninis IŠRINKIMAS iš kitų – rengti jus vis didesnei užduočiai, kad galėtumėte labiau pasitikėti Manimi ir Mano sūnumi, jūsų sielos broliu, Algimantu, jums skelbiančiu GYVĄ Mano žodį. GYVĄ – TAI REIŠKIA NE PARAŠYTĄ, O GAUNAMĄ TIESIAI IŠ MANĘS.
Ir šitas žodis jus ramins ir stiprins, o tuo pačiu ir skatins ir patiems ieškoti GYVO ryšio su Manimi, kad tik jums būtų geriau, kad tik jūs turėtumėte savo viduje ramybę ir norą dalintis ramybę su kitais savo sielos broliais. Būtent šitam aš panaudoju savo sūnų Algimantą, kad iš jo išgirstumėte tai, ko dar negalite išgirsti asmeniškai patys tiesiai iš Manęs. Būtent dėl to Algimantas jus žadina, kad pažvelgtumėte aplinkui, kad pamatytumėte, jog visi jūsų aplinkiniai taip pat turi Mano dvasią, dėl to ir juos pamiltumėte Mano meile, būtent dėl to jis atveria jūsų gilesnį žvilgsnį į kūriniją, kad joje yra Mano dvasinė šeima, o jūs visis esate Manosios šeimos pilnateisiai nariai jau dabar, jau šiandien, kur bebūtumėte ir ką beveiktumėte, vis tiek esate Manojoje kūrinijos šeimoje.
Tačiau jus turi kažkas pratinti prie tokios minties, kad žmonija tai tik mažytis lašelis Mano šeimoje. Tam aš ir parengiau savo sūnų Algimantą, kad jis tokias Mano jums teikiamas mintis pagarsintų, kad Mano gyvą žodį jums kartotų nuolat, kad jūs patys pradėtumėte jį apmąstyti ir imtis drąsių ir ryžtingų veiksmų MANE IŠGIRSTI ASMENIŠKAI, O TADA PRISIJUNGIT IR PRIE ALGIMANTO UŽDUOTIES VYKDYMO, KURIANT BROLYSTĘ JŪSŲ PLANETOJE PER MANĘS GARBINIMĄ IR MEILĖS DALINIMĄ VIENŲ KITIEMS IR ŠVIESOS NEŠIMĄ VISIEMS.
------------------------------------------------------------------------------------------------
Ačiū Tau, mylimas Tėve, ačiū už nuostabius mokymus, kuriuos iš Tavęs gaunu kasdien, ačiū už tai, kad mes esame Tavyje,.kad augame Tavuoju pažinimu ir patyrimu.
Aš garbinu Tave, mylimas Tėve, iš meilės Tau ir laisva valia, gauta iš Tavęs. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.
-------------------------------------------
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas 2008 01 14 13.15
Algimantas
2008-01-14 13:24:53
Komentarai
Dėkoju už patarimą...Nesureikšminu aš nei pašnekovo, nei jo intonacijų. Tik turėjau viltį (ne veltui sakoma, kad "viltis - kvailių motina"), kad šis pašnekovas nors šiek tiek nebus panašus į visus Dievo žodžio skelbėjus.
***
Noriu paprieštarauti Algimantui. DIEVAS NEVERTINA nei žmogaus, nei jo poelgių. Kristus yra pasakęs - neteisk, kad pats nebūtum teisiamas.
Nėra nei blogo, nei gero. Yra tiesiog įvykiai... Vienintelis skirtumas - ar jie padeda, ar trukdo žmogui eiti į priekį. Priežasties-pasėkmės dėsnis veikia be sutrikimų - jei užmynei ant grėblio, vadinasi gausi į kaktą. Nejau imsi keikti (vertinti) grėblį, juk nieks žmogaus nevertė lipti ant jo.
Algimantai, dar kartą prisimink Kristų - neteisk, kad pats nebūtum teisiamas. Ką atiduodi žmonėms, tą gauni atgal. Vertini juos, ir jie vertina (kritikuoja) tave... Priežastis - pasėkmė...
Aš labai myliu savo vaikus. Patikėk, Algimantai, aš jų nevertinu. Aš tiesiog myliu juos. Ir man protu nesuvokiama kaip Tėvas gali vertinti? Savo karštai mylimus vaikus...
Nina
2008-01-15 21:18:54
Nina, tu labai nesureikšmink savo pašnekovo intonacijų ir kitų keistenybių, nes jo užduotis labai sunki (įrodyti savo išskirtinumą), o padėtis kėbli (išskirtinumą pripažįsta tik vienetai, ir iš jų ne visi teigiama prasme), todėl galėtum būti kiek atlaidesnė ir labiau atsipalaidavusi. Juolab, kad absoliuti dauguma forumiečių apsiprato su tokiu kaimynu ir net randa kažką žavaus jo liguistume.
Ninai
2008-01-15 13:44:16
Dekoju Dievui, kad jis mums dave Algimanta, dekoju kiekviena diena kada tik meldziuosi.Nors turiu tvirta pagrinda apie Dievo supratima is seimos, visada lankiau baznycia,bet tie lobiai, kurie atsivere skaitant Urantija yra nepakartojami.Ir gilesni supratima gaunu, butent, is Algimanto pamokymu.Tai tiesa, as cia jau metai laiko uzsuku mokytis.Nors esu dekinga tai baznyciai, kuria lankiau ir dabar lankau, bet Dievo platesni pazinima gaunu sitoj svetainej.Visi kritikuotojai man padejo atsirinkti grudus nuo pelu.Aciu jums visiems.
rita
2008-01-15 13:02:48
Mieloji Nina, matai, tu net nesupratusi mano paaiškinimo, KURIO IKI GALO ATIDŽIAI GAL NET IR NEPERSKAITEI, NES JIS TAU ATRODO TURINTIS PER DAUG ŽODŽIŲ, jau mane užsipuoli.
O juk aš tau tik paaiškinau, kad mūsų Forume yra labai daug temų, kuriose aš IR MOKAU,kaip gi patirti Tėvą, kaip Jį atrasti, kaip su Juo bendrauti, nes juk šito klausei TU.
Tai kodėl tu mane užsipuoli, jeigu aš tau, norėdamas padėti atrasti TĖVĄ SAVYJE, atsakinėju į tavo pačios klausimą.
Tačiau mano atsakymas tau buvo mano paties mokymo paimta ištrauka ir kitos atskiros temos "Kodėl reikia atrasti TĖVĄ, ir kaip Jį atrasti." Tai juk irgi mokymas visiems, kurie NUOŠIRDŽIAI TĖVO IEŠKO, KAD JIE IR SURASTŲ JĮ NEKLAIDŽIODAMI.
Ir nors aš tau parašiau atsakymą asmeniškai, šitame atsakyme apie tave ASMENIŠKAI AŠ JOKIU ŽODŽIU NEUŽSIMENU.
Tai kodėl tada tu užsipuoli mane dėl to, ko aš net ir mintyse neturiu.
Būtent VISIEMS, ir toje temoje, ir iš tos temos tau perteiktoje ištraukoje, aš atsakau ir į tavo asmeninį klausimą, jog pirmasis žingsnis į Tėvo atradimą SAVYJE - yra NUOŠIRDUS atsivėrimas SAU, o jau VĖLIAU - TĖVUI. Tai tinka VISIEMS.
Tačiau dar kartą kartoju, MANO MIELA NINA, KAD TIK TU PATI GALI PAJUSTI, AR TU JAU PERĖJAI ŠITĄ NUOŠIRDUMO ETAPĄ AR NE, NES AŠ NE APIE TAVE ASMENIŠKAI RAŠIAU, O APSKRITAI APIE ŽMONES, KAIP JIE GALI PRADĖTI BENDRAUTI SU TĖVU NUO PAT PIRMOJO, IR PATIES PAPRASČIAUSIO, ŽINGSNELIO.
Tiesiog, miela Nina, tu nesupratai, dėl to paskaityk atidžiai DAR KARTĄ MANO PAAIŠKINIMĄ.
O KAD DAUG ŽODŽIŲ, TAI JŲ NEBIJOK, JUOSE YRA DAUG PRASMĖS, ŠVIESOS, IR MEILĖS.
IR AIŠKU ATSAKYMAS Į TAVO KLAUSIMĄ.
AŠ MOKAU TUOS, KURIE NUOŠIRDŽIAI SIEKIA DAUGIAU ŠVIESOS, IR JUOS MOKAU, KAIP JIE GALI ATSKIRTI TUOS SAVO SIELOS BROLIUS, KURIE JAU TĖVĄ YRA ATRADĘ, O KURIE DAR NE. O nuo to labai daug priklauso, kiek ir ko gali atskleisti net ir kalbėdamas apie Tėvą. Nevisi VIENODAI gali ištverti net patį žodį TĖVAS pasakytą kito žmogaus.
Aš jus mokau, kad ABSTRAKČIĄ DIEVO SAMPRATĄ PAKEISTUMĖTE TĖVO ASMENS PATYRIMU. Ir šitą jūs galite padaryti KIEKVIENAS, jeigu iš pradžių ATRASITE TĖVO ASMENĮ SAVYJE, O TADA GIMSITE iš DVASIOS.
Ir tik tada jūsų NUOSTATOS TAPS ŠVIESIOS IR JŪSŲ MINTYS BUS PILNOS MEILĖS. O DARBAI BUS KUPINI GĖRIO.
Tai kaip gi šitokių permainų gali NEPASTEBĖTI IR NEĮVERTINTI, O TUO LABIAU NEVERTINTI. TAI BŪTŲ PRIEŠ TĖVO VALIĄ.
Kaip gi gali mokyti, sakykim, chemijos, NEAIŠKINDAMAS pačių cheminių reakcijų.
Ir dvasiniuose dalykuose, aš aiškinu tai, ką ir patys galėtumėte pamatyti, patirti, palyginti su savimi, pasitikslinti savo kelią, kol išmoksite KALBĖTIS SU TĖVU IR GAUTI IŠ JO TIESIOGINIUS MOKYMUS IR PATARIMUS.
Tai kaip gi tu manai galima būtų mokyti ir tave NEANALIZUOJANT IR NEVERTINANT APLINKOS IR JOJE VEIKIANČIO MIRTINGOJO.
Miela Nina, tu NETEISI sakydama, kad Dievas NEVERTINA KITŲ. Būtent TĖVAS KITUS VERTINA. Ir dar kaip vertina. Tik tavęs niekas šito nemokė,kad Tėvas vertina kiekvieną tavo mintį. Ir visą laiką skatina, kad tavo mintys taptų geresnės, meilės pilnesnės, ir kad pati mylėtum VISUS IR VIENODAI. O kaip gi Jis galės tave skatinti, kad būtum GERESNĖ, jeigu neįvertins kiek gera buvai iki šios akimirkos. JUk tik per vertinimą mes ir galime daryti pakeitimus.
DAR DAUGIAU, TĖVAS IR MUS MOKO, KAD IR MES TURĖTUME KITUS VERTINTI TAIP, KAIP VERTINA JIS.
O TĖVAS VERTTINA NE PAGAL ATLIEKAMUS DARBUS, BET PAGAL TŲ DARBŲ MOTYVUS.
O tai daug sunkiau.
Būtent dėl to labai daug kas iš jūsų, kurie dvasiniu keliu net nesiruošiate eiti, KOL KAS, o MŪSŲ Forume esate tik trumpalaikiai svečiai, BŪTENT JŪS IR NEŽVELGIATE Į MANO MOTYVUS, IR TUOJ PAT IMATE PULTI MANE KAIP ASMENĮ. O vertinkite KIEKIVENĄ TAIP, KAIP VERTINA TĖVAS - TIK PAGAL MOTYVUS.
O VERTINDAMI, KADA MOTYVUS ŽINOSITE, ATSKIRKITE VERTINAMĄ VEIKSMĄ, KURIAM GALITE IR NEPRITARTI, JEIGU JAME NĖRA MEILĖS, NUO TO VEIKSMO ATLIKĖJO, KURĮ MYLĖKITE VISADA. Net jeigu jo veiksmas jums suteikia ir skausmo, mylėkite net ir taip, kaip jį myli TĖVAS, KAIP PATĮ NUOSTABIAUSIĄ SAVO SŪNŲ, TARSI JIS BŪTŲ VIENINTELIS VISOJE KŪRINIJOJE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-01-15 12:43:02
Skelbdamas Dievą, žmogus kartais labiau skelbia apie save. Tokia jau ta žmogaus prigimtis - labai malonu parodyti savo grožybę, didybę, išskirtinumą...
Todėl būtų visiems labai pravartu pagalvoti apie tai - ką gi mes labiau norime parodyti, save ar Dievą? Ir, žinote, lakoniški anonimai man atrodo kur kas patrauklesni už daugiažodžius savo vardo skelbėjus...
analitic
2008-01-15 11:59:08
Algimantai, kiek daug žodžių... Per daug... Esmė juose dingsta...
Man ne penki metai ir aš čia užėjau ne cirkintis. Jei ką nors sakau, tai ne dėl tuščio pasipuikavimo. Jūs manęs nepažįstat, aš jūsų. Tikriausiai niekad ir nesusipažinsim. Todėl puikuotis nematau prasmės.
Jei kalbėt konkrečiai apie save, tai, Algimantai, tu juk nežinai ar tikrai nebuvau išrrįsusi būti nuoširdžia pačiai sau, nežinai kiek baimių gyvena many (kiek jų esu paleidusi), nežinai kiek stipriai jaučiu ryšį su Dievu. Ir jei aš atradau ne tavo Tėvą, tai dar nereiškia, kad aš nieko neatradau...
Tavyje, Algimantai, labai stipriai jaučiamas kitų vertinimas. To nedaro net Dievas. Žmogui, skelbiančiam Tėvo žodį, vargu ar tinka toks elgesys...
lygiai taip pat tu nežinai visų kitų, nepritariančių tau, dvasios ir to, kiek jie išdryso būti nuoširdžiais patys sau...
Nina
2008-01-15 11:14:42
Dievo ambasadoriau = vietininke = apsišaukėli, man Tėvas šią naktį pasakė, kad tau pasakyčiau, jog esi viso labo maniakiškai užsiciklinusios psichikos sutvėrimas, tingintis dirbti visuomenei naudingą darbą ir, tuščiais tauzijimais apgaudinėdamas žmones, gyveni iš kitų malonės.
kastuvas
2008-01-15 10:24:25
Miela Nina, tu tik užsukai į mūsų Forumą pasižvalgyti, bet taip ir nepastebėjai, kad yra jame daugiau,kaip keturi šimtai temų. Ir daugelyje temų aš paaiškinu ir apie tai, nors tam yra ir specialiai skirtų temų. Tarp kurių yra ir tema, atskira tema, kaip gi ATRASTI TĖVĄ SAVYJE. Ir ji yra NET ŠITAME PIRMAME PUSLAPYJE.
Tai kodėl gi tau jos neperskaičius prieš ką nors pačiai tvirtinant,kad "Apie atsivėrimą meilei aš paklausiau todėl, kad Algimantas labai uoliai ragina tai daryti. Tik kaip? Juk čia ne striukės užtrauktuką atsegti. Algimantas vis ragina, o žmonės nesusipratėliai tingi ranką pakelti ir vienu ypu brūkštelti per užtrauktuko dantelius..."
Iš temos KODĖL REIKIA ATRASTI TĖVĄ SAVYJE IR KAIP JĮ ATRASTI aš paėmiau tik toje temoje pateikto mano aiškinimo ištrauką:
"Urantijos Knygos apreiškimas nekalba apie Tėvo ATRADIMĄ SAVYJE IR GYVĄ BENDRAVIMĄ SU TĖVU, GYVĄ POKALBĮ SU JUO, APIE KASDIENIUS PASIKALBĖJIMUS SU TĖVU IR IŠ JO GAUNAMUS PATARIMUS IR MOKYMUS VISAIS KLAUSIMAIS.
Apie tai Urantijos Knygos apreiškimas nekalba, nes dar nevisi žmonės yra pasirengę tokią akinančią tiesą išgirsti ir ja patikėti. Patikėti, kad Tėvas galėtų surasti laiko ir noro nusileisti iki tokio mažo tvarinio, kaip žmogus, kad kada tik tas panori, tuoj jam ir puola atsakinėti.
Taip būtent ir yra. Kada tik žmogus panori, tada TĖVAS ir atsakinėja. Ne žmogus derinasi prie Tėvo, bet Tėvas prie žmogaus. Šitokį dalyką labai retas tegali suvokti. Žmogui vis atrodo atvirkščiai. Ir jam atrodo atvirkščiai dėl to, kad jo šitokio bendravimo su Tėvo nemokė NIEKAS. NET IR JĖZUS.
Ir Jėzus nemokė tokio Tėvo prisiderinimo prie žmogaus ne dėl to, kad taip nėra, bet, kad tokio jo mokymo nebūtų suvokęs tuometinis žmogus, kuris buvo per daug neteisingų žydų raštų paveiktas, kad galėtų atsitiesęs pažvelgti Tėvui drąsiai į akis, kad tikrai patikėtų, jog TĖVAS, NESIKEIČIANTIS IR BEGALINIS TĖVAS, derinasi prie jo.
Bet gi jūs pasižiūrėkite į mylinčio žemiškojo tėvo ryšį su savo mažyliu. Tai lygiai tas pats būtų, jeigu sakytumėte, jog mažylis turi derintis prie savo žemiškojo mylinčio tėvo. Net ir žemiškasis mylintis tėvas meta savo darbus ir lenkiasi prie savo mylimo vaikelio ir paima jį ant rankų, kad nuramintų, kad pamyluotų, kad tik šis pajustų jo meilę ir šilumą, kad jaustų ramybę ir laimę, kad jį pamokytų. O mažylis visiškai nesuvokia, kad jis turi būti, koks nors kitoks negu YRA, kad jis dar turi DERINTIS prie savo mylinčio tėvo. Kada tik jam kyla noras kreiptis į savo tėvą, tada jis ir kreipiasi. Ir kreipiasi be BAIMĖS, nes jis pajunta meilę iš savo mylinčio tėvo, nes viską daro būtent pats mylintis tėvas, kad prisiderintų prie mažylio poreikių ir supratimo, kad tik jam padėtų ir pamokytų.
Taip ir su Visuotiniu Tėvu – būtent JIS paima kiekvieną ant rankų ir myluoja pakėlęs ir priglaudęs prie savo krūtinės. Tačiau Visuotinis Tėvas, tam, kad žmogus galėtų užmegzti GYVĄ ryšį su Juo, atsiunčia žmogui savo dalelę, savo dvasią, Minties Derintoją. Taip Tėvas PIRMASIS žengia link žmogaus, prisiderindams prie žmogaus, padėdamas jam atsigręžti į Jį, kada tik šis panorės. Tėvas nori VISADA gyvo ryšio su visais savo tvariniais. Ir Jis kalba VISADA ir BE PERSTOJO PER MINTIES DERINTOJĄ. Dėl to jis savo dvasią, Minties Derintoją, kiekvienam iš mūsų ir atsiunčiu, kad šituo PRISIDERINTŲ prie mūsų, prie kiekvieno iš mūsų. Minties Derintojas ir veda mus, kiekvieną iš vidaus į gyvą ryšį su Tėvu.
Urantijos Knyga tik užsimena, kad gali atskiri žmonės išgirsti Minties Derintojo mokymus, tačiau ji perspėja, kad ne kiekvieną neįprastą mintį žmogus laikytų Minties Derintojo jam pasiųsta mintimi. Tą Apreiškėjai sako specialiai, kad apsaugotų nuo nusivylimų, kad NENUSIVILTUME, jeigu kokios nors mintys neišsipildys, o jas mes būsime palaikę Tėvo dvasios mums perduotomis. O taip pat, kad apsaugotų ir nuo klaidingų sprendimų, įtakojant tokioms mintims. Todėl jau geriau šitaip žmogų apsaugoti nuo dažnų nusivylimų ir klaidžiojimų, ir net iš tikrųjų ir paties Minties Derintojo perteiktą mintį laikyti SAVO sugalvota mintimi. Bet jie gyvo bendravimo su Tėvu fakto NEPANEIGIA, o tik mus stengiasi apsaugoti nuo papildomų kančių, jeigu tai, ką mes labai dažnai palaikysime gyvu ryšiu su Tėvu, iš tikrųjų bus mūsų ryšys tik mūsų pačių pasąmone. Dėl to šitoji apsauga yra vertinga pagalba žmogui, bet ji jokiu būdu neužkerta kelio siekti TIKROJO RYŠIO SU TĖVU. Ir tik su TĖVU, o ne su kitais ir labai gausiais dvasiniais mokytojais.
Aš jus mokau TĖVO ATRADIMO SASVYJE, o ne kokio nors ryšio su DVASINIU MOKYTOJU, NET IR JĖZUMI.
Aš kalbu tik apie TĖVĄ, IR APIE NIEKĄ KITĄ DAUGIAU.
Ir būtent TĖVĄ atrasti savyje ir su JUO BENDRAUTI GALI KIEKVIENAS ŠITO NUOŠIRDŽIAI TROKŠTANTIS IR SIEKIANTIS.
Ir šitas gyvas ryšys atsiveria tik tada, kada mes ATRANDAME TĖVĄ SAVYJE.
Tai realus realaus asmens atradimas. Tai nėra susikurta iliuzinė būsena ar kokia nors savijauta. Tai nuostabus ir tikras patyrimas, kada siela, žmogaus tas vidinis ir tikrasis aš nusiramina, jaučia viduje palaimą, jaučia meilę, jaučia meilę visiems, kada išnyksta bet koks nors daryti pikta ir bloga, bet atsiranda noras daryti gera ir visiems be jokio išskaičiavimo.
Štai būtent tokia vidinė ir nuolatinė būsena ir patvirtina sielai, kad ji atrado TĖVĄ savyje. Ir nuo tol siela daugiau Tėvo NEBEIEŠKO nei knygose, nei svetainėse, nei iš kitų psaakojimų, nes ji jau TĖVĄ yra ATRADUSI. O kada tai, ko ieškai, atrandi, tada to daikto daugiau nebeieškai; tada atrastu daiktu NAUDOJIESI. Taip ir siela, atradusi Tėvą SAVYJE, dabar nori GILINTI RYŠĮ SU ATRASTU SAVYJE TĖVU. Ji ima jausti nuostabų troškimą kalbėtis su tokiu Tėvu, kuris ir siunčia sielai tokius jos viduje realiai jaučiamus meilės virpesius. Taip siela ima PATIRTI TĖVĄ SAVO VIDUJE, JO VEIKIMĄ JOS VIDUJE PER ŠITUOS MEILĖS VIRPESIUS, KURIE YRA TIKRI IR JUNTAMI.
Dėl to tokia Tėvą atradusi siela, kaip anksčiau mylėjo tik savo vaikus ar giminaičius, taip dabar pamilsta VISUS SAVO SIELOS BROLIUS IR SESES. Ir ji pradeda meilės virpesius skleisti irgi visiems. Ir šitaip pradeda meilės upė tekėti iš Tėvo per naują sielą, atradusią Tėvą savyje, ir apjungdama šitą sielą į realią dvasinę kūrinijos Tėvo šeimą kaip pilnateisį narį. Ir savo pilnas Tėvo dvasinės šeimos nario teises tokia atsivėrusi siela irgi pajunta savyje. Ji pajunta, kad yra ne viena, kad yra ne vien tik žmonės, kad yra ir daugybė sielų ir dvasių kituose pasauliuose, kad jos visos irgi yra šitos pačios Tėvo mylimos ir mylinčios šeimos pilnateisiai nariai, kurių, NĖ VIENO, nereikia bijoti, nes TĖVO MEILĖ ištirpdo bet kokią BAIMĘ.
Ir tik tada žmogus ima suvokti, kad kūrinijoje PIKTŲJŲ DVASIŲ TIESIOG NĖRA. Yra suklydusių, kurios savo laisvą valią, gautą iš Tėvo, gali panaudoti PRIEŠ TĖVO VALIĄ, bet tai nereiškia, kad tokia dvasia yra PIKTOJI. Tėvas kuria tik MEILĘ. Ir ją skleidžia LAISVA VALIA. Ir šito paties siekia sulaukti ir iš VISŲ SAVO TVARINIŲ. Bet siekia TIK MEILĖS JĖGA IR LAISVOS VALIOS DĖKA.
Dėl to ir mes, tik ATRADĘ TĖVĄ SAVYJE, pradedame suvokti, kas gi yra Tėvo valia ir kaip ją reikia vykdyti ir kur bei kada. Tėvo valia yra meilė ir šviesa. Dėl to ten, kur iš mūsų pasireiškia meilė ir kur skleidžiame šviesą, ten mes ir vykdome Tėvo valią. Ir jeigu mes siekiame atrasti Tėvą savyje, jau šituo siekiu mes irgi vykdome Tėvo valią ir save šviesiname.
O pats Tėvo atradimas savyje prasideda nuo pirmojo net ir nepastebimo žingsnelio – susimąstymo, kaip aš gyvenu, dorai ar ne, kokia yra mano gyvenimo prasmė, susikrauti materialių turtų tik sau, savo šeimai, ar aš dar turiu, kokių nors tikslų ir žmonių labui, ar man būtina ritualinė bažnyčia, ar patys ritualai ir dogmos man suteikia ramybę, ar mano vidus vis tiek kažko lieka tuščias ir nevaisingas, kažko neprisipildęs tikro ir palaimingo, ar man sunku padaryti gerą darbą tam, kuris man padarė blogą, kodėl kyla vidinis balsas, kuris sako, kad norėtų mane nuskriadusiam irgi kančios, ar aš tikrai esu nuoširdus pats su savimi, ar yra kokių nors minčių, kokių nors temų, kurių aš net pats, savo mintyse, vengiu, ir veju jas šalin, nesvarbu su kuo jos būtų susijusios: su mano asmeniniu gyvenimu, su šeima, su darbu, su santykiais su kitais žmonėmis, su tėvais, ir net su Visuotiniu Tėvu, ar aš susimąstau, kad Visuotinis Tėvas, būdamas Visažinis, žino viską geriau už mane, net ir tai, ko pats sau vengiu prisipažinti, nes būtent Jo dvasia, Minties Derintojas, gyvena mano viduje, tai koks gi tikslas nuo Jo ką nors slėpti ir nepasipasakoti Jam apie savo sunkumus, kuriuos aptarinėti vengiu net pats su savimi mintyse, ko aš siekiu iš savo šeimos, iš darbo, iš vaikų, ko laukiu iš draugų, bendradarbių, ir panašūs klausimai, pateikiami sau, ir bus tas pirmasis žingsnelis į nuoširdų atsivėrimą Tėvui ir Jo atradimą savyje.
Pirmiausia reikia IŠDRĮSTI tapti nuoširdžiam pačiam su savimi, kad pajaustum, jog gali savo mintyse aptarinėti VISAS temas, visus klausimus, net ir pačius labiausiai gąsdinančius, pačius nemaloniausius. Nevengti jų. Tai veda į NUOŠIRDŲ ATSIVĖRIMĄ SAVO SIELAI, nes protas, iš BAIMĖS, daugybės dalykų net bijo prisipažinti, kad jie egzistuoja, jis stengiasi juos nuvyti šalin, tarsi nuo to pasikeis reali tikrovė ir žmogaus santykis su šita pačia tikrove. Būtent taip ir pradeda žmogus sau iškreipti tikrovę ir kurti iliuzinę materialią tikrovę ir apsigyvena iškreiptų veidrodžių karalystėje. O tada tokios karalystės moko ir savo vaikus. To paties jį moko ir negyva bažnyčia per negyvus bažnytinius-klerikalinius ritualus ir negyvas-klerikalines dogmas. Ir šitaip žmogus yra vedams tolyn nuo TĖVO ATRADIMO SAVYJE, nes tarp TĖVO ir žmogaus atsistoja MIRUSI, NORS IR AUKSU IŠPUOŠTA, RITUALINĖ-DOGMATINĖ BAŽNYČIA SU KUNIGO SUTANA. O TĖVAS JUK YRA VIDUJE IR KIEKVKIENAME.
Ir jokia bažnyčia ir joks kunigas NĖRA ĮGALIOTAS atsistoti tarp TĖVO ir JO vaiko. Tai aš sakau Tėvo vardu.
Štai dėl šito mane Tėvas ir Jėzus įgaliojo jums skelbti GYVĄ TĖVO ŽODĮ ir TIKRĄJĄ Jėzaus evangeliją, kad jūs patys, savuoju patyrimu, pasitikrintumėte mano jums sakomų žodžių tiesą ir tikrumą. Nuo jūsų niekas neslepiama, kad jums būtų kelas pas Tėvą apsunkintas. Priešingai, aš jums dar palengvinu sukramtydamas didelius kąsnius ir pateikdamas jums mažesnius kąsnelius, kad tik palengvinčiau šį jūsų kelią. Ir šituo keliu mokau eiti ir kitus savo sielos brolius ir seses, jau bus septyniolika metų nuo sausio 13-osios tragiškųjų įvykių 1991 metais. Ir jau daug mano sielos brolių, kurie šituo keliu eiti iš pradžių dar nedrįso, irig iš baimės, bet kai tik po truputį pradėjo juo eiti ir imti mano jiems siūlomus mažesnius kąsnelius ir juos kramtyti PATYS, tai ir patys PATYRĖ mano jiems sakomų žodžių TIESĄ, nes ji yra iš TĖVO. Tai Tėvo pasiūlytas kelias ir JIS jame ŠEIMININKAS. Mes tik juo galime eiti arba neiti. Šito sprendimo šeimininkas yra kiekvienas asmeniškai. Ir tik laisva valia. Ir tik per Tėvo atradimą savyje.
Kada patys pradėsite jausti savo viduje NUOŠIRDUMĄ ATSIVERDAMI PATYS SAU, tą iš esmės jaus jūsų SIELA, tik jums tai nebus tiek svarbu, kas tą jaučia, vis tiek tai bus jūsų vidinis jausmas, jūsų patiriamas jausmas, kad palaipsniui jūs imate vis nuoširdžiau aptarinėti savo problemas pats su savimi, savo viduje. Tai jūsų sielos ŽADINIMAS.
Tėvo dvasia, Minties Derintojas, žadina sielą NEBIJOTI tapti nuoširdžia, prisipažinti sau viską, ką ir kur daro gerai ir blogai, ir ką, kada, ir kodėl reikia ištaisyti. Tačiau šitaip nuoširdžiai pasikalbant su savimi KASDIEN, po truputį vidinis balsas pats ims atsigręžti į TĖVĄ. Jis, vietoje to, kad aptarinėtų šituos klausimus pats su savimi, pradės po truputį, dar su nepasitikėjimu, su pasižvalgymu į šalis, su baime šituos pačius klausimus pradės adresuoti TĖVUI. Siela juk iš vidaus vis tiek visą laiką Minties Derintojo yra vedama link TĖVO. Bet dabar jau bus MAŽIAU baimės, nes daug klausimų jau buvo iki šito momento aptarinėta su pačiu savimi. Todėl dalį jų bus galima nukreipti TĖVUI. Ne visus iš karto, bet jau kai kuriuos siela išdrįs atverti ir Tėvui. Štai toks bus pirmasis betarpiškas MELDIMASIS TĖVUI – KOMUNIJA SU TĖVU, SAVO, IR SAU, LABAI SVARBIŲ KLAUSIMŲ NUKREIPIMAS TĖVUI. O kitą kartą bus Jam prisipažinimas, kaip gi pavyko tuos klausimus spręsti per dieną, savaitę, mėnesį.
Ir palaipsniui ims keistis klausimų KOKYBĖ, iš labiau materialių ir vien tik savojo asmens poreikius tenkinančių klausimų, atsiras klausimai dvasingesnio ir platesnio pobūdžio, o jų sprendimai didesnės visuomenės dalies labui. Taip keisis jūsų KOMUNIJOS-MALDOS SU TĖVU KOKYBĖ.
Ir ateis tokia akimirka, kada jūsų siela ir pati pajus, kad TĖVAS yra TIKRAS, GYVAS, IR YRA NET JOS VIDUJE PER SAVO DVASIĄ, O JI YRA JAME, KAIP IR VISA KŪRINIJA, IR TARNAUJA SU JUO IŠ MEILĖS JAM IR VISAI KŪRINIJAI, NES IR JI MYLI VISUS IR MYLI VIENODA MEILE, NET IR TAIP, KAIP MYLI TĖVAS – TĖVIŠKA MEILE, KURI NEREIKALAUJA JOKIO ATSAKO, JOKIŲ SĄLYGŲ NEKELIA, O TIESIOG MYLI, NES TIK MEILĖ IR PALAIKO GYVYBĘ IR VISĄ SIELOS SAVASTĮ.
Ir tai jau bus tokio žmogaus GIMIMAS IŠ DVASIOS. Tada toks žmogus jau tikrai jaus meilę visiems savo sielos broliams ir sesėms vienodai, nė vieno neišskirdamas. Toks žmogus drąsiai liudys savo patyrimus su Tėvu ir juos liudys kaip Tėvo sūnus ar dukra. Ir tą darys iš meilės.
Ir tai yra pati nuostabiausia dopvana mirtingajam – Tėvo atradimas savo paties viduje ir gimimas iš dvasios. Tai yra DVASINĖS LAISVĖS pasiekimas.
Taip Tėvo sūnus išsilaisvina iš NUODĖMĖS.
JIS TAMPA NEBENUODĖMINGAS, NES VISĄ LAIKĄ PULSUOJA TĖVO MEILĖS VIRPESIAIS IR GYVENA TĖVO TIESA, KURIOJE VIETOS NUODĖMEI TIESIOG NĖRA. JIS TAMPA PANAŠUS Į TĖVĄ – MYLI VISUS VIENODAI IR TARNAUJA VISIEMS VIENODAI KASDIEN IR VISUR. JIS TAMPA SAVO TIKRUOJU IR DIEVIŠKUOJU AŠ, KOKĮ IR PADOVANOJO TĖVAS KAIP ASMENYBĖS DOVANĄ.
Štai dėl šitos laisvės DVASIOJE jūs ir turite atrasti Tėvą SAVYJE, kad galėtumėte PATIRTI TĖVĄ KAIP MYLINTĮ ASMENĮ, KURIS YRA DVASIOJE VIENA SU KIEKVIENU JĮ ATRADUSIU SAVYJE.
Tik šitokiu keliu eidami mes pakeisime LIETUVĄ į dvasinę valstybę, spinduliuojančią visai Urantijai Tėvo meilę, ir šituo MOKANČIA visas pasaulio valstybes taip pat pasirinkti TĖVO KELIĄ tiek politikoje, tiek ekonomikoje, tiek šeimoje, tiek švietime, tiek moksle, tiek kultūroje, tiek religijoje, tiek asmeniniuose tarpusavio santykiuose, tiek tarpvalstybiniuose ryšiuose.
Viskas yra JŪSŲ rankose. Kuo greičiau pasirinksite Tėvo kelią, tuo greičiau LIETUVA SUSPINDĖS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-01-14 23:23:02
Dar vienas klausimas mane kamuoja...
Kodėl VISI, kurie skelbia Dievo žodį taip jautriai reaguoja, kai jų kely pasimaišo mąstantys, analizuojantys žmonės? Jie kaip maži vaikai, norintys pažinti pasaulį.
- Kas čia?
- Musė...
- Kodėl musė?..
Va jau tas antras klausimas Dievo žodžio skelbėjui visiškai nepriimtinas. Turi buti be išlygų priimama, kad tas sutvėrimas yra musė. Musė ir jokių abejonių, kad dramblys. Antraip būsi apšauktas neišmanėliu, paklydusiu, nesugebančiu jausti ir, apskritai, pražuvusiu amžiams...
Nina
2008-01-14 21:59:35
Apie arsivėrimą meilei aš paklausiau todėl, kad Algimantas labai uoliai ragina tai daryti. Tik kaip? Juk čia ne striukės užtrauktuką atsegti. Algimantas vis ragina, o žmonės nesusipratėliai tingi ranką pakelti ir vienu ypu brūkštelti per užtrauktuko dantelius...
Sakiau juk, Dievas ne piemuo...
Akurat, su amžium greičiau ateina kurtumas, aklumas, sanarių nepaslankumas. Praregėjimui, pragirdėjimui ir prajautimui amžius įtaką, vargu, ar turi.
Nina
2008-01-14 21:44:44
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]