Forumas: temos peržiūra
Mūsų Antanas, 2021 02 03
Мūsų Antanas, 2021 02 03
Mylilmieji, šiandien 2021 metų vasario 3 diena. Aplinkui balta balta, per naktį pasnigo, tad susiruošiau valyti sniegą kieme, ir man skambutis -skambina Edita, Antano dukra. Pranešė man žinią, kad jos tėtis, Antanas, vakar natį užbaigė Urantijos gyvenimą ir iškeliavo.
Edita anksčiau taip pat lankė nūsų Gyvąją Šventovę, kai mes gal apie porą metų rinkdavomės Antano ir Marijos bute, deja, dėl įvairių aplinkybių ji nustojo lankyti gyvąsias Rojaus Trejybės-AŠ ESU garbinimo pamaldas, kada ir mūsų Gyvoji Šventovė persikėlė į kitą vietą.
Antanas prieš daugelį metų pradėjo reguliariai dalyvauti Urantijos grupės užsiėmimuose Vilniaus Mokytojų namuose, ir gyvosiose pamaldose mūsų Gyvojoje Šventovėje. O juk jis atėjo iš katalikų bažnyčios ir tapo tokiu nuoširdžiu ir uoliu Urantijos Knygos studentu, ir įtikėjusiu ir tikru Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnumi. Jis buvo daug vyresnio amžiaus (dabar jam buvo aštuoniasdešimt ketveri), bet buvo jaunatviškas, maudydavosi ežere iki pat gilaus rudens, daug vaikščiodavo, ir visada taip lengvai apsirengęs - pavasariop - visi dar su megztiniais, net su striukėmis, o jis jau vienmarškinis - rudeniop -visi jau su striukėmis, o jis vis dar su švarku ar megztiniu, ar plonu šviesiu lietpalčiu ar striuke. Aš jo vis paklausdavau - ar nešalta taip plonai apsirengus? Jo atsakymas visada būdavo toks nuoširdus - Ne, nešalta, aš vis dar maudausi ežere. - Man vien nuo tokio atsakymo jau pasidarydavo šalta, o jis šalčio nejaučia net neapsirengęs ir tokiame amžiuje. Tuo man jis dažanai iškildavo mano sąmonėje, kai aš vis šalau, net vasarą. Visada jausdavau Antano gilų ATSIDAVIMĄ KŪRĖJUI.
Kai mes garbinti Kūrėjo rinkdavomės lauke, ir patyrėme jau didesnę žvarbą, būtent Antanas mums ir pasiūlė ateiti į jų butą. Taip mes ir pradėjome susipažinti ir su Antano šeimos kitais asmenimis - su žmona Marija, dukra Edita, atrodo net ir anūkė Aistė dalyvavo.
Antanas niekada nepraleisdavo gyvųjų pamaldų ir Urantijos grupės užsiėmimų. Ėjo metai, labai daug urantų pasitraukė iš Gyvojo Kelio į jiems atrodančius lengvesnius kelius, tuo tarpu Antanas mums buvo įtikėjimo, atkaklumo, ir ryžto pavyzdys, kaip iš kataliko tapo urantu, atradusiu Kūrėją savyje. Būtent tai jam ir suteikė vidinių impulsų iš Kūrėjo pojūtį, ir jis pradėjo garsiai garbinti Kūrėją ir melstis prašymų maldoje, aktyviai dalinosi savo patyrimais su mumis, ir stebėjosi, kaip gali taip būti, kad žmonės Šviesos ne tik nenori, bet jos net bijo. Jo patyrimų pasidalinimai su mumis buvo tokie nuoširdūs ir gyvi. Antanas beveik negirdėdamas, ir vos matydamas, vis tiek niekada nepraleidžia Gyvųjų Pamaldų. Jis net sumanė visas pamaldas įsirašyti į diktofoną, kad parėjęs namo galėtų prisidėjęs prie ausies klausytis jų, ir mano pamokomojo žodžio sau patogiomis namų sąlygomis. Ir taip kiekvieną šeštadienį jis išsiima diktofoną, pastato ant stalo netoli manęs, o jis sėdėjo prie manęs, tad net jo šnibždesys kartais girdėti ir mūsų pamaldų garso įraše, patalpintame mūsų svetainėje, kada jis meldžiasi savais ir nuoširdžiais žodžiais, kai mes meldžiamės garsiai, nors jam ir negirdimais žodžiais.
Antano bute interneto nebuvo. Per karantiną jis eidavo į kitoje laiptinėje esantį Editos butą, ir ten jam prijungdavo per skype mūsų Gyvąją Šventovę. Per paskutinius du šeštadienius jis jau buvo per silpnas eiti ir ten. Prieš savaitę Edita man paskambino ir papasakojo apie Antano būklę. Jis sakė, kad jam liko tik dvidešimt procentų energijos. Šiandien Editos žinia buvo apie tų dvidešimties procentų visišką išnaudojimą ir iškeliavimą iš Uantijos.
Edita tvirtai laikosi tokiomis aplinkybėmis. Aš jai priminiau, ką ji pati patyrė lankydama Gyvąją Šventovę, ir dabar, ji yra daug stipresnė už savo seserį, kuri neturi jokio įtikėjimo. Aš ją paprašiau, kad ji stiprintų ir seserį, nors ji nieko nenori girdėti apie Šviesą, tad tegu tiesiog pasimeldžia už ją, už Antaną, nes mūsų išsiskyrimas tik trumpam. Mums visiems stinga išėjusio artimo žmogaus, su kuriuo tiek daug bendrauta, patirta, bert mes turime pajausti, kad tai tik kelio Amžinybėn pati pirmoji atkarpa, ir mūsų laukia kiti, ir didesni, iššūkiai, o čia jau juos įveikėme, ir po prisikėlimo taip pat sutiksime daugybę naujų brolių ir sesių, su kuriais labai artimai bendrausime, kuriuos dar stipriau pamilsime negu čia, Urantijoje, ir vis tiek teks išsiskirti ir su jais, nes vėl mūsų lauks dar didesni iššūkiai kituose pasauliuose, naujuose mūsų Universitetuose. Ir juose dar labiau pamilsime tuos brolius ir seses, su kuriais artimai bendrausime ir bendradarbiausime. Ir su jais vis vien teks išsiskirti. Ir taip per visą kelionę į Rojų.
Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU - toks ir yra Evoliucinis Planas - suteikti mums kiekviename pasaulyje galimybes ir patyrimą tokį, kad išsiskleistų mūsų Meilė visiems, bet ypač tiems, su kuriais būsime artimame ryšyje ir bendradarbiausime per ilgus amžius, dėl to ir mums kitų brolių ir sesių reiškiama Meilė mus stiprins ir teiks dar gilesnį supratimą, ir paliudijimą mūsų asmeniniu patyrimu - Kūrėjo Šeima yra pilna Meilės ir Šviesos, sklindančios ir iš kiekvieno mūsų brolio ir sesės dvasioje, ir iš paties Meilės Šaltinio ir Centro - Rojaus Trejybės-AŠ ESU - kuris yra nesikeičiantis. Būtent dėl to mums ir būtina kuo stipriau save atverti nesikeičiančiam Kūrėjui, kad iškeliavus artimam iš mūsų pasaulio, neatsirastų tokia tuštuma, kuri paveiktų ir Įtikėjimo patyrimą.
Mylimieji urantai, pasimelskime už Antaną, ir jo žemiškąją šeimą, kad nebūtų tokios tuštumos ir tokio skausmo po jo iškeliavimo, ir už Antano ryžtingą ir tvirtą žengimą Gyvuoju Keliu po prisikėlimo morontiniu lygiu.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2021-02-03 13:13:00
Komentarai
Antanas iš tiesų buvo labai šiltas, visada besišypsantis, nuoširdus ir tvirtas žmogus, ir puikus urantas. Mano pažintis su juo prasidėjo dar tada, kai mūsų Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė turėjo kitą pavadinimą - Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovė, kai pradėjome rinktis į gyvąsias pamaldas Antano bute. Prisimenu ir Antano žmoną bei dukrą Editą, su kuria teko šiltai pabendrauti. O kiek daug nuostabių patyrimų yra įvykę Antano bute, kokios šiltos ir jaukios būdavo gyvosios pamaldos, ir mūsų bendravimas prie stalo, apkrauto gausiais valgiais. Sėdėdavome ir maloniai kalbėdavomės, ir viduje būdavo gera ir jauku, jaučiausi sava tarp savų. Buvo daug nuoširdžių akimirkų ir artumo jausmo, nuoširdaus dvasinio pakylėjimo.O kaip nuo laiko pasikeitė urantų gretos, daug jų nebelanko nuo to momento, tačiau Antanas ištikimai lankė gyvąsias pamaldas, siekė gyvosios šviesos, buvo ištikimas Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU. O juk atėjo iš katalikų bažnyčios! Ir mačiau, kaip jis pamažu keitėsi, kaip šviesėjo ir stiprėjo, jo nebaugino per ryški dvasinė šviesa, jis jos nuoširdžiai troško ir gėrė, pildėsi, tvirtėjo. Atsimenu, būdavo pasakodavo jis man apie savo dvasinius patyrimus, kurių tikrai daug turėjo, nuoširdžiai dalinosi savimi, ir visada su nuoširdžia šypsena veide. Man dar labai patiko jo maldos, tokios nuoširdžios, ramios ir kupinos gelmės bei nuoširdumo. O tas šiltas ir tvirtas apkabinimas visada išliks malonus prisiminimas. Atėjo laikas, ir jis iškeliavo ten į morontinį lygį, kur paskleis daug gyvosios Rojaus Trejybės-AŠ ESU šviesos daugybei nuostabių savo dvasinių brolių ir sesių, mylimų Kūrėjo vaikų.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2021-02-09 22:02:16
Mano pirmas apsilankymas Šventoveje ir buvo Antano bute. Prisimenu kaip atvykus, visi jau buvo susirinkę ir lūkuriavo, laukdami Arūno iš Kauno, kuris tuo metu statė mašiną aikštelėje ir atėjo labai skubėdamas.Visi patraukėme link Antano buto. Duris atvėrė ir plačia šypsena apdovanojo kiekvieną, tuo pačiu ir apkabindamas pats Antanas. Įsiminiau Antano ir jo žmonos veidus. Paskui Antaną sutikdavau kiekvienais metais, kai būdavau Vilniuje - Šventovėje. Prisimenu jį ir kalbant. Man nuo vaikystės patiko klausyti ramios vyresnio amžiaus žmogaus šnekos. Laikas bėgo ir koregavo ateinančių ir išeinančių žmonių kiekį. Antanas buvo visada, manau kad visada. Na, o šiemet, manydama, kad per daug praleidau pamaldų, nusprendžiau atitaisyti klaidą ir lankiausi tenai kas antrą šeštadienį. Na ne tą, kai Vita būdavo, tą kitą - ir man tekdavo visada sėdėti šalia Antano, apsikabinti arba pajausti jo uždėti ranką kai jis išeidavo. Tada ir nepagalvojau, kad tai jau bus paskutinį kartą čia Urantijoje, šioje formoje.Iki sekančio malonaus kitame lygyje!
Rita
2021-02-09 12:32:33
Taip nuostabu buvo man ką tik perkaityti tai, ką Algimantas parašė apie mūsų dvasinį brolį Antaną. Tiesiog Širdį gera ir taip lengva pasidarė. Tikrai, viduje tokį pakylėjimą pajutau.
Kada mūsų gyvosios pamaldos pradėjo vykti-vyko, dailės mokykloje, taip jau susiklostė, kad aš per pamaldas visada sėdėdavau Antanui iš kairės, visada šalia jo. Tokią vietą išsirinkau kaip sau patogiausią, tad kiekvieną kartą, vos su savo biologiniais vaikais atvykdavau į pamaldas ir ruošdavausi sėstis į savąją kėdę šalia Antano, jis visada mus pasitikdavo su šypsena ir ne tik, jis visada mus apsikabindavo. Antano glėbys buvo nuoširdus – tikras, kaip ir jo šypsena. Puikiai pamenu, kaip jis pasitikslindavo manęs klausdamas – Tai jūs iš Kauno atvažiuojat? – Ir jis tikrai kuo nuoširdžiausiai džiaugdavosi mus matydamas.
Kada baigdavosi pamaldos, jis būtinai atsisveikindavo – uždėdavo savąją ranką mums ant peties, arba pamodavo ir kaip visada su nuoširdžia šypsena veide.
O aš Antaną mažai tepažinojau, ne tiek, kiek kiti urantai, kurie dar lankydavosi jo bute, kai vyko gyvosios pamaldos – tada manęs nebuvo nė Gyvajame Kelyje. Tačiau net ir tiek, kiek jį pažinojau, iš tikrųjų prisiminsiu Antaną, kaip tą atkaklų ir ryžtingą dvasios brolį, kuris dėjo kuo nuoširdžiausias pastangas, kad dalyvauti gyvojoje šventovėje – kad girdėti dvasinius mokymus, nes jie jam buvo gyvi ir jis jais troško gyventi ir gyveno.
Telydi jus mielieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2021-02-09 00:03:58
Miela Edita,, kaip man buvo gera skaityti tokius šiltus, nuoširdžius, sakyčiau net minkštus tavo parašytus žodžius, bet iš jų susidedančius tokius tvirtus teiginius.
Mylimieji, dabar mums garbinant ir meldžiantis pirmadienio vakaro kolektyvinėje maldoje už iškeliavusius urantus, ir už Antaną, aš maldoije tiesiog persikėliau į morontinį lygį, ir pajutau tokį didžiulį urantų sustiprinimą Antano atvykimu. Jis, būtent savo atsidavimu Rojaus Trejybei-AŠ ESU, ir savo ryžtu ir nuoširdumu labai greitai pripras prie naujosios aplinkos ir iš karto pradės ne tik urantams, bet ir kitiems siūlyti garbinti iRojaus Trejybę-AŠ ESU, o ne tik vieną Tėvą. Ir, aišku, visiems bus didžiulis vidinis šokas, kada jis perteiks žinias iš Urantijos apie dabartinę apverktiną padėtį mūsų planetoje, kai tariama pandemija, politikų sprendimais, pavirto sveikos žmonijos įkalinimu karantine visame pasaulyje. Anksčiau iškeliavę urantai visi paliko mūsų planetą daug laiko iki šito gėdingo politikų sprendimo visoje planetoje, ir jiems tiesiog neįmanoma patikėti, kad šitaip gali elgtis Kūrėjo sūnūs ir dukros valdžioje bet kurioje pasaulio dalyje. Antanui dar teks atsakinėti į daugybę urantų klausimų apie šiandieninę padėtiį ir tarp urantų, kas jų taip pat nepradžiugins.
Miela Edita, su žemiškuoju tėčiu susitiksi, todėl amžino jo atminimo neišliks, kada su meile jį apkabinsi vėl gyvą. Tik tuomet jis spindės savo vidumi dar ryškiau ir stipriau, ir atrodys kaip nuostabus Dvasinis Mokytojas - tviritas Įtiikėjimu, nuoširdus žvilgsniu, ir atkaklus veikimu visų Gerovei, ir nuostabiai gražus savo išore - visai nepanašus į tai, kaip atrodė šitoje planetoje, bet savo vidumi bus tas pats Antanas - ir būtent iš jo viduje pulsuojančios Gyvos Meilės jį ir atpažinsi. Jo dvasinis vidus nulemia jo išorę. Taip šios abi pusės asmenybėje ir yra gyvai susietos, kad dvasinis vidinis pasiekimas nulemia asmenybės išorinės formos spindesį ir vaizdą, nes šios abi pusės yra betarpiškai susietos.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2021-02-08 21:00:48
Mūsų širdyse jis amžinai liks kaip atminimas tos Šviesos, kuria gyveno, Tiesos, Meilės, Išminties, Gėrio įsikūnijimas.
Nuoširdžiai dėkoju prisidėjusiems malda už mūsų tėvelį.
Dukra Edita
EditaFr
2021-02-08 16:47:21
Ačiū Algimantai už tokį nuoširdų ir išsamų mano žemiškojo tėčio gyvenimo tarpsnio, kai jis su visu atsidavimu įsiliejo į Urantijos Gyvosios Šventovės gyvenimą. Jam Gyvoji Šventovė suteikė galingą dvasinį augimą, gilų įtikėjimą Kūrėju- Rojaus trejybe-Aš Esu. Iki pat išėjimo iš mūsų Urantijos, tėtis ištikimai, nuoširdžiai meldėsi Kūrėjui, dalinosi su mumis, šeimos nariais, žiniomis, gautomis iš Urantijos knygos ir Gyvojo bendravimo su Kūrėju. Kaip žemiškasis tėtis, jis visai mūsų šeimai buvo stipri atrama visose gyvenimiškose situacijose, buvo tvirtas savo įsitikinimuose, ryžtingas, bet kartu ir labai jautrus, atjautus, nuoširdus. Savo gyvenimu jis rodė tokių dvasinių vertybių pavyzdį, kaip nuoširdus gerumas, meilė, nesavanaudiškumas, sąžiningumas, pagarba žmogui.
EditaFr
2021-02-08 13:17:52
Pernai spalio mėnesį po pamaldų Antanas praeidamas pro šalį uždėjo ranką ant peties ir tokiu švelniai besišypsančiu veidu atsisveikino...
Baigta kelionė Urantijoje, bet toks nuoširdus ir stiprus urantas daug nuveiks gerų darbų kelionėje link Rojaus.
astraasen
2021-02-05 18:27:00
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]