Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Kodėl laidotuvės yra LIŪDNOS, KAI JOS TURĖTŲ BŪTI TĖVO MEILĖS IR ŠVIESOS ŠVENTE?

KODĖL LAIDOTUVĖS YRA LIŪDNOS, KAI JOS TURĖTŲ BŪTI TĖVO MEILĖS IR ŠVIESOS ŠVENTE?
Vakar buvo palaidotas mano kurso draugas. Jo materialus kūnas, BE TĖVO GYVYBINĖS ENERGIJOS, pašarvotas gulėjo karste, o šarvojimo ŠALTOJE salėje daugiau kaip šimtas žmonių sėdėjo panarinę galvas, paskendę savo mintyse, ir, aišku, liūdesyje. LIŪDĖJO kas tikrai gailėdamas išėjusiojo iš Urantijos, kas tik šiaip susikaupęs sėdėjo, nes jo net nepažinojo, bet galbūt dirba drauge su jo žmona, dėl to dabar atlieka tokį tradicinį ritualą – dalyvauja laidotuvėse.
Aplink – vainikai, gėlės.
Patys artimiausi ne tik liūdi, bet ir verkia. Tuo labiau, kad dar tebėra gyva išėjusiojo motina. Toks pergyvenimas jai ypač skaudus, kaip niekam kitam tarp visų susirinkusiųjų.
Jo žmonos niekada nepažinojau, nebuvau matęs. Bet Tėvas pasirūpino taip, kad ji pati priėjo, o šalia manęs sėdėjęs mano bičiulis pasakė, kad ji yra velionio žmona. Aš tada atsistojau ir jai paaiškinau, kad esu jos vyro kursiokas, ir iš pradžių pasakiau jai tradicinius užuojautos žodžius, o tada nuraminau, kad jis bus prikeltas trečiąją dieną po mirties aukštesniu sielos pavidalu, tačiau turinčiu lygiai tą patį savąjį aš, kokį turėjo iki šiol gyvendamas drauge su ja šeimoje.
Ir klausydamasi mano aiškinimo, ji APSIRAMINO, ir apsiramino tiek, kad pati pratarė tarsi atodūsiu, tarsi viltimi, tarsi nepasitkėjimu: “Ooo, kad taip būtų… Bet, ar gali būti šitaip?” Tada aš pasakiau, kad šitaip ne GALI būti, bet YRA. Ir paaiškinau, kad tais dalykais aš jau gyvenu daug metų ir tai, ką sakau, žinau. Tuomet ji nedrąsiai paklausė, ar galės ji pati su juo bendrauti po jo prisikėlimo. Aš akimirką abejojau, kaip jai pasakyti, kad ką tik jai suteiktos šviesos neužgesinus, bet tuo pačiu ir neduodant iliuzinių vilčių, kokiomis gyvena daugybė mūsų tautiečių, kurie tiki į bendravimą su NEEGZISTUOJANČIOMIS vėlėmis. Todėl jai pasakiau: “Tiesiogiai negalėsi su juo bendrauti, tačiau per pasąmonę galėsi priartėti prie tokio bendravimo, nors tai nebus tikrasis bendravimas su juo, kuris jau bus prisikėlęs ir eis tolyn pas Tėvą.” O tada jai ištiesiau lapelį su mūsų svetainės adresu ir trumpu Urantijos Knygos aprašymu bei mano telefonu: “Štai ši informacija tau padės. Būtinai aplankyk mūsų svetainę, adresas štai čia.” Ir parodžiau pirmoje eilutėje užrašytą jai neįprastą žodį “urantija.”
Ir ji įsidėjusi lapelį vėl sugrįžo į… savo liūdesį.
O juk besikalbėdama su manimi ji jau buvo šiek tiek nuo jo išsivadavusi, ji jau nebejautė tokio aštraus skausmo, kad net susidomėjo tuo, ką jai sakiau. Tačiau ritualas reikalauja vėl sugrįžti į aplinką, o aš norėjau jai aiškinti apie Tėvo MEILĘ IR ŠVIESĄ, KUR LIŪDESIO NĖRA, KUR YRA JO TĖVYSTĖ IR VISOS KŪRINIJOS BROLYSTĖ.
Ir troškau lygiai tą patį aiškinti VISIEMS GARSIAI, NES VISI SAU UŽDUODA TĄ PATĮ KLAUSIMĄ, “O kaip bus MAN? Kas tada bus? Brr… Geriau apie tai negalvoti.” O mintyse viena: “Kad tik greičiau iš čia ištrūkus, kad tik greičiau palaidotų, o tada jau užsiimsiu kuo nors linksmesniu.”
Taip norėjau prieiti prie VISŲ, IR KIEKVIENĄ ATSKIRAI APKABINTI IR NURAMINTI, KAD TAI, KĄ JIE SAVO VIDUJE NEŠIOJASI BAIMĖJE, YRA NETIESA. TIESA YRA VIEN TIK MEILĖ, IR JI YRA TIK IŠ TĖVO IR JI YRA TIK ŠVIESA BE LIŪDESIO. Bet dėl to, kad jie ŠITO NEŽINO, juos ir slegia PASĄMONINĖ BAIMĖ DĖL SAVOJO IŠĖJIMO Į NEŽINIA KUR. O žmogus labiausiai bijo NEŽINIOS ir KEISTIS.
Kodėl žmonės verkia per laidotuves?
Todėl, kad jie NĖRA ATRADĘ TĖVO SAVYJE.
Dėl to jie napatiria Tėvo meilės SAVYJE, jie nejaučia Tėvo KAIP SAVOJO PAGRINDO, KURIS YRA JŲ PAČIŲ VIDUJE.
O kada “miršta” artimas žmogus, tada atsiveria didžiulė tuštuma, nes nebėra to žmogaus, į kurį tiek daug metų buvo remtasi, arba kuris buvo gimęs iš tavojo kūno. Štai tada tą vakuumą ir pripildo pasąmoninė baimė, kuri kaip mat pasiglemžia į savo vidų bet kokius kitus jausmus, nes nebetekus buvusio pagrindo, aplink kurį sukosi visas gyvenimas, arba kaip toks gyvenimas buvo kažkaip nusistovėjęs, žmogus SUSTINGSTA BAIMĖJE – GYVENIMAS PRARADO PRASMĘ, nes dingo tas pagrindas arba ta nusistovėjusio gyvenimo būsena. Štai tada visos emocijos ir pratrūksta kaip cunamio naikinanti banga – raudojimas, panika, isterija, depresija, liūdesys, ašaros.
Štai dėl ko taip svarbu ATRASTI TĖVĄ SAVYJE, KAD NEPAJUDINAMU PAGRINDU TAPTŲ VIEN TIK JIS IR NIEKAS KITAS.
Ir tada jokia katastrofa nebesukels panikos. O vadinamoji kūno mirtis – TUO LABIAU, nes jau žinosi, kad MIRTIES TIESIOG NĖRA. Yra perėjimas į savojo aš aukštesnį vystymosi lygį – sielos morontinį lygį.
Tai argi kils mintis žmogui liūdėti, jeigu mylimas žmogus, užbaigęs mokyklą, įstojo į universitetą? Jis YRA GYVAS – TIK STUDIJUOJA KITOJE VIETOJE sielos morontiniu pavidalu, ir daug dvasingesnėje, teisingesnėje apinkoje, kur meilė yra meilė, tiesa yra tiesa. Bet toji vieta yra REALI ir kiekvienas gali į šį universitetą STOTI. O egzaminas yra VIENAS – ĮTIKĖJIMAS.
Tai kokia gi PROGA LIŪDĖTI, kada pasiektas NAUJAS ir AUKŠTESNIS MOKYMOSI ETAPAS?
Kada mes imame tą suvokti, kada daug ką iš Tėvo imame patirti, kada ATRANDAME PATĮ TĖVĄ SAVYJE, tada visiškai pasikeičia gyvenimo prioritetai. Ir jie pasikeičia KIEKVIENAM. Ir viena vienintele kryptimi – dar daugiau patirti TĖVĄ, gimti iš DVASIOS, ir vykdyti Tėvo valią iš MEILĖS JAM.
Ir tada tampa liūdna dėl to, kad tiek mažai sielos brolių renkasi šitą UNIVERSITETĄ iš viso. Jie KOL KAS džiaugiasi trumpomis DŽIAUGSMO akimirkomis tarp DAUGYBĖS NERIMO IR STRESO laikotarpių šitame gyvenime, ir visiškai nesuvokia SAVOJO GYVENIMO PRASMĖS – ĮTIKĖTI, ATRASTI TĖVĄ SAVYJE IR ŽENGTI PIRMYN Į TOLULĖJIMĄ TĖVO NUMATYTU ASMENINIO AUGIMO KELIU.
Kada salėje užgiedojo dvi merginos, tai jų giesmės buvo jau tokios liūdnos, žodžiai tiek persunkti skausmo ir kančios, kad salėje tapo dar šalčiau. O juk giesmių virpesiai yra REALŪS. Tačiau jie liūdesį ne blaškė, ne skaidrino, bet dar daugiau sodrino ir gilino. Ir melodijos buvo tokios, kad priminė kokį nors maudžiantį kūno fizinį skausmą, kuris nestiprus, bet ėda ėda iš vidaus, kad atrodo nebeturi kur dėtis, jau geriau aštrus skausmas, o ne toks varginantis ir maudžiantis.
Kai salėje pasirodė jaunas kunigas, atrodė, kad jis ir pats bijo ir jaudinasi, mėgindamas prisiminti, KĄ JIS RUOŠĖSI SAKYTI ŠITOKIOJE VIETOJE. Dėl to jo balsas, momentais, virpėjo, buvo tylus, kad toliau sėdėję sielos broliai ir sesės jo net negirdėjo. Ir jis tiesiog DIRBO DARBĄ.
Jis nebuvo sielų STIPRINTOJAS, sielų GANYTOJAS, sielų ŽADINTOJAS, jis nebuvo sielų RAMINTOJAS, jis nebuvo sielų MOKYTOJAS, pateikiantis JOMS – DABAR SUNERIMUSIOMS IR PASIMETUSIOMS IR DĖL SAVO ATEITIES – Tėvo kūrinijos panoramą, kur gi TOLIAU keliauja siela iš šio pasaulio, kur ji yra prikeliama, kur ji mokosi ir kaip tarnauja Tėvui tarp nuostabių kitų sielų ir dvasią, su kokiomis problemomis ji susidurs, kas jai padės tas problemas spręsti, kaip ji taps amžinąja dvasia, ir vis tiek išsaugodama šitą patį savąjį aš, kokį šiandien turi kiekvienas iš mūsų, kaip amžinoji dvasia, kaip asmuo ir asmenybė, keliauja iš pasaulio į pasaulį ir mokydamasi ir bendraudama su kitomis asmenybėmis, sutikdama ir bendraudama su anksčiau išėjusiomis sielomis ir iš mūsų pasaulio, dėl to nė vienas nebūna užmirštas ir nė vienas nepradingsta, ir mes vieni su kitais susitiksime, o galiausiai mes stovėsime net paties Tėvo Asmens AKIVAIZDOJE kūrinijos centre – Rojuje. Ir mes gausime Rojaus pilietybę, amžiną Rojaus gyvenamąjį statusą, o tada mūsų laukia darbai po visą kūriniją, milijarduose kosmoso pasaulių. Ir tai yra įmanoma dėl to, kad Tėvas mums suteikė savo dalalę, savo dvasią nuo šešerių metų amžiaus ir ji mums, kiekvienam, sutiekia TĖVO MEILĘ,KAD JĄ IR GALIME PATIRTI, ji mus veda į NAMUS PAS TĖVĄ, NES TĖVO DVASIA TURI SUGRĮŽTI PAS SAVO ŠALTINĮ.
Tačiau kunigas sukalbėjo “Tėve mūsų” ir tyliai sakė SAU SAVO ŽODĮ, nes aš jo negalėjau gerai išgirsti. Kitaip ir būti negalėjo, nes jis kalbėjo ne iš DVASIOS, bet tai, ką jo PROTAS buvo parengęs, dėl to jo dėmesys ir buvo nukreiptas į išmokto teksto atkartojimą, o ne į SAVOJO AŠ, KAIP TĖVO SŪNAUS, SĄMONĖS ATSIVĖRIMĄ TĖVUI, KAD PER JĮ KALBĖTŲ PATS TĖVAS.
O tada jo ir balsas būtų garsus, ir žodžiai būtų sklandūs ir tinkami, ir jie visada būtų SUSTIPRINANTYS, visada PADRĄSINANTYS, visada APŠVIEČIANTYS kiekvieną, kad jis panorėtų šitos šviesos ir pats, bet svarbiausia – atsivėrusio kunigo sielos virpesiai pasiektų susirinkusius, ir jie patys pajaustų, kaip tai, ką sako kunigas, jiems atsiliepia jų sielų viduje gilumine RAMYBE, MEILE, NORU SIEKTI GĖRIO.
Laidotuvės – tai tik dėl dabartinės pasaulio TAMSOS yra tokios liūdnos. Tuo tarpu ateityje laidotuvių iš viso NEBELIKS. Jos pavirs į nuostabias PALYDĖTUVES Į TĄ AUKŠTESNĮ KŪRINIJOS IR TĖVO STUDIJAVIMO UNIVERSITETĄ.
Aš prisimenu mūsų sielos brolio, Juozo, laidotuves prieš pusamtrų metų. Kadangi jo žmona ir jis pats lankė mano paskaitas apie Urantijos Knygą ir Tėvą nuo pat pirmųjų paskaitų, tai ji ir paprašė mane vesti pamaldas. Kadangi apie Juozo išlydėjimą esu parašęs Forume atskirą temą, tai pasiskaitykite ir ją. O dabar pasakysiu, kad per tas laidotuves kalbėjo Tėvas per mano Derintoją, ir žmonės jautė ne tik žodžių gelmę, nuraminimą, bet ir tuos meilės virpesius. Ir po laidotuvių žmonės prieidavo ir dekojo už tokias laidotuves, kuriose NEBUVO AŠARŲ, BUVO RAMYBĖ, PALAIMA, MEILĖ IŠ TĖVO, IR TĄ JIE JAUTĖ. Ir po laidotuvių žmonės, kurie anksčiau vienas kito ir akyse nebuvo matę, skirstėsi kaip artimos šeimos nariai, kai laidotuvės juos ne vargino, nors tuo metu buvo daugiau kaip trisdešimt laipsnių karščio, bet SUARTINO KAIP SIELOS BROLIUS IR SESES.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas


Algimantas
2008-01-17 17:12:16

Komentarai

Tikrai, įtikėjus į Tėvą, pajutus Jo meilę savyje daug lengviau suprasti mirimo procesą. Pati taip pat šią savaitę dalyvavau laidotuvėse ir mačiau kaip artimieji liūdi. Taip pat norėjosi paguosti ir nuraminti kitus, bet suprantu kad nevisi galėtų suprasti-kad nereikia liūdėti. Juk asmuo nemirė, tik kūnas atitarnavo. Pati matau ir žinau, kad mus supa tik meilė, Tėvo meilės virpesiai, tik kiekvieno valia įsileisti juos į savo vidų ar ne. Mums reikia išdrįsti atverti savo sielos langą ir kuo plačiau, Tėvas juk neveikia per prievartą ir už mus to nepadarys, turime patys savo noru ir laisva valia įsileisti Jo meilę į savo vidų. Iš pradžių tai atrodo kaip žygdarbis :) Vėliau tiesiog stebuklingai nuostabiai keičiasi vidinė būsena ir visa kita... taip lengviau suprasti ir anapus išėjusiuosius, tik gaila, kad dar gyvi jie neatrado Tėvo savy.

Jurgita
2008-01-18 09:54:41



Liūdesys natūralus reiškinys. Ir ne visuomet ritualas verčia liūdėti (šiuo atveju mylinčią žmoną). Juk kai išlydim artimą žmogų į kelionę, į užsienį ar išsiskiriam ilgesniam laikui taip pat liūdim, nors ir manom, kad ten jam bus geriau: pailsės, užsidirbs, išprus. Nereiktų liūdesio sumenkint, net ir žinant, kad siela toliau bus prikelta ir keliaus jai skirtais keliais, ir kad jai prasideda jau kitoks gyvenimas, kas negali nedžiugint.
Taigi nereikia liūdesio ir sureikšmint.

Arnoldas
2008-01-17 19:02:02



[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal