Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Aš jaučiu amžinybę – ir ji man yra reali – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2020 02 20

Algimanto pamokomasis žodis – Aš jaučiu amžinybę – ir ji man yra reali – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2020 02 20

Mylimieji, mano vardas -- Algimantas. Aš sakau dvasinius mokymus tiek mūsų šventovėje, pavadintoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardu – tai Kūrėjo Keturi Asmenys. Šitie mokymai -- tai yra parodytas vektorius, kokiu turi žengti kiekvienas žmogus šitame pasaulyje, ir ne tik šitame pasaulyje – visoje kūrinijoje.
Kada mes žvelgiame į dangų, šitoje erdvėje, kuri pavadinta Supervisata – o tokių Supervisatų -- septynios, ir jos skrieja aplink Kūrėjo buveinę, pavadintą Rojaus vardu. Tai štai, šitame dangaus skliaute yra vienas trilijonas planetų su žmonėmis – ir kiekviename iš septynių skliautų – po vieną trilijoną planetų su žmonėmis. Yra planetų, kuriose mes gausime aukštesnį mūsų sielos tapatybės išorinį apvalkalą vietoj šito materialaus žmogiškojo kūno. Tas kūnas bus vadinamas morontiniu, nes tuo metu mes naudosime morontinę energiją – tai sielos tapatybės etape mums teikiama energija, kurią mes turėtume įsisavinti, kad taptume amžinosiomis dvasiomis. Iš tikrųjų dabar mes esame amžinos asmenybės – dvasinės -- bet pagal išorinį pavidalą mes turim trumpalaikį gyvenimą šitoje pradinėje planetoje, kadangi turim materialų pavidalą, kuris greitai išeikvoja energinę įkrovą, teikiamą iš Kūrėjo, o dar mūsų klaidingų sprendimų pasekmė – įvairios ligos šitam materialiam kūnui.
Tai štai, turėdami aukščiausio energinio dažnio virpesius, palyginus su šituo žemiausio dažnio energiniu pavidalu, materialiu, mes ir būsime ta dvasinė asmenybė, kuri šiandien yra šitame kūne, bet turinti nepaprastai aukšto energinio dažnio išorinį apvalkalą, bet kartoju – ta pati dvasinė asmenybė, kuri buvo savo pasireiškimo ir atsiskleidimo sielos etape – morontiniame etape, ir kuri yra šiandien. Štai mano dvasinė asmenybė sako dabar šitą pamokomąjį žodį. Tai sako ne materialus kūnas, nors aš panaudoju materialų visą kalbos – šnekos -- padargų sistemą – liežuvį, balso stygas, lūpas – visa tai leidžia kitiems išgirsti, koks gi yra gyvenimo vektorius kiekvienam, kokia yra gyvenimo Prasmė -- o Prasmė yra skleisti Gėrį, atitinkantį Kūrėjo Evoliucinį Planą.
Štai, kada aš studijuoju Urantijos Knygą, šitą žmonėms perteiktą daugiau negu dviejų tūkstančių puslapių Epochinį Apreiškimą, ir kai aš pradėjau studijuoti Vietinės Visatos – tai yra, šito dangaus skliauto vieną šimtąją-tūkstantąją dalį, sudarančią erdvės turinį, erdvės lauką, pavadintą Vietine Visata – tai šito Dokumento autorius pateikia amžinybės tam tikrą sampratą, kad jisai pripažįsta, būdamas Galingasis Žinianešys pagal savo dvasinį statusą – pripažįsta, kad amžinybės negali suvokti niekas, išskyrus patį Kūrėją -- Amžinybės Šaltinį. Amžinybė, jo samprata, tai yra ne tiesė į kažkokią ateities begalybę, bet tai yra tam tikra elipse, kylantys ciklai, ir skriejantys aplink Kūrėjo buveinę – Rojų – visos kūrinijos geografinį centrą, ir Kūrėjo visos Energijos sutelkimo centrą.
Tai štai, net Galingasis Žinianešys negali atskleisti to amžinybės suvokimo, kadangi jis pripažįsta – aš irgi negaliu suprasti amžinybės. O mes einame į amžinybę, ir atrodo taip pat, kaip horizontas amžinybė – tu eini link horizonto, o horizontas nutola – tu niekada negali pasiekti horizonto. Lygiai tas pats ir amžinybė – tu eini į amžinybę, ir nors Amžinybės Šaltinis yra Kūrėjas, ir Jį pasiekia tie jau stovėdami betarpiškoje akivaizdoje Rojuje, Jo visos Energijos sutelkimo Centre, mes vis tiek atveriam naują amžinybės horizontą, ir stosimės ant naujo laiptelio, matysime amžinybę kitokiu žvilgsniu, kitokiu patyrimu, bet toji amžinybė bus atsiskleidusi daug giliau, plačiau, aukščiau, bet ji prie mūsų nebus priartėjusi. Priartėjimą prie amžinybės mes juntame per gyvą ryšį su Amžinybės Šaltiniu -- su pačiu Kūrėju. Tai jeigu mes save, štai šitą dvasinę asmenybę, esančią šitame kūne, jau dabar atveriam Kūrėjui, jau dabar užmezgame gyvą ryšį su pačiu Kūrėju, atrastu mūsų viduje, mes ir pradedame pajausti amžinybės pulsavimą mūsų viduje.
Aš jaučiu tą amžinybę ir ji man yra reali. Ir kada aš šita nuostata žvelgiu į aplinką, aš matau kokia ji yra vargana, nes ji negyvena amžinybės impulsu.
Štai, Teksasas užšalo, užsnigtas. O juk kada bus atverta kiekvieno asmenybė Kūrėjui ir tas amžinybės pojūtis toje asmenybėje taps realus, nors visą laiką besiplečiantis, priklausomai nuo gyvo ryšio su Kūrėju – amžinybė bus vis realesnė – viduje -- ir iš mūsų vis stipriau pasklis vis aukštesnio ir aukštėjančio dažnio virpesiai. Ir štai tie virpesiai neleis užsnigti nei Teksaso, nei Kalifornijos, nei Aliaskos, nei Sibiro, nei Lietuvos. Tie virpesiai formuos klimatą, kad jisai būtų maždaug dvidešimt dviejų-keturių, laipsnių pagal Celsijų temperatūros. Tokia temperatūra nesudaro jokių sąlygų nė vienai snaigei atsirasti. Tai bus pati priimtiniausia šitam Kūrėjo sumanytam išoriniam materialiam kūnui aplinka veikti – veikti drauge su Kūrėju visumos Gerovei.
Dabar tas gyvulinės kilmės protas – neatverta dvasinė asmenybė Asmenybės Šaltiniui, kad pradėtų veikti dieviškasis asmenybės, išminties protas – jisai viską nori paglemžti sau, visa įtaka turi būti kitiems, visi turtai turi būti tiktai jam, jis turi valdyt visus. Štai ta įtaka žemais virpesiais pasklinda, ir dėl to Teksasas kenčia, kuris nepritaikytas dėl savo iki tol buvusio karšto, sauso kontinentinio klimato – užšalo, nebėra alternatyvių šaltinių, kad galėtų žmonės pasišildyti – žvakėmis šildo. Nėra elektros – penki milijonai gyventojų be elektros. Štai, kai nėra alternatyvių kitų šaltinių, tada tenka šitaip kentėt.
Tai yra tam tikras ženklas mirtingojo protui – susimąstyk, kodėl taip vyksta, kai nebuvo tokių iki tol sukrėtimų, ir tokiu mastu – dėl to nebuvo, kad Apvaizda padėjo -- padėjo išlygindama tiek mūsų santykiuose konfliktines situacijas, tiek stichines nelaimes stabdydama, arba jų poveikį sumažindama, nes mūsų planeta buvo izoliuota, nes mūsų buvęs planetos vadovas, Planetos Princas Kaligastija, prieš du šimtus tūkstančių metų nupuolė į beprotybės tamsą, prisijungė prie Liuciferio ir Šėtono maišto. Liuciferis ir Šėtonas, tai aukštesnio darinio, vienas – vadovas, Liuciferis, kitas – pavaduotojas, Šėtonas – Vietinės Sistemos du vadovai. Mūsų Vietinė Sistema, pavadinta Satanijos vardu, ir joje tuo metu -- prieš du šimtus tūkstančių metų -- buvo šeši šimtai devynios planetos su žmonėmis, šiuo metu yra šeši šimtai devyniolika planetų su žmonėmis, o turėtų būti – apie tūkstantį. Reiškia, dar bus naujų planetų, kuriose bus apgyvendinta gyvybės plazma, iš kurios evoliuciškai atsiras gyvybė, ir ji išsivystys evoliuciškai iki žmogaus lygio.
Tai štai, kada buvo sukurstytas maištas prieš Tėvą -- prieš Kūrėją -- tuomet Satanijos Sistema buvo izoliuota -- ir serganti. Planetos – trisdešimt septynios, kurių vadovai – dvasiniai vadovai – prisijungė prie šito paties maišto, taip pat buvo izoliuoti. Dvasinių mokymų žmonija tose planetose nebegaudavo – štai problema – du šimtai tūkstančių metų be dvasinių mokymų. Žmogus savo gyvuliniu protu negali išmąstyt išmintingai, kaip jam žengti pirmyn, kur tas kelias, kokia kryptim žengti, o gyvulinis protas diktuoja savo godžius sprendimus, prievartinius sprendimus. Ir kas yra šiandien? Sujauktas pasaulis. Tai yra tik pradžia, nes tas sujaukimas visą laiką stiprės. Tokie Teksaso patyrimai plėsis, jie apims visą pasaulį, kataklizmai bus štai – už durų – jau niekada nebebus sugrąžinta toji padėtis, kuri buvo iki tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt penktų metų, kada pagrindiniai maištininkai dar buvo nenuteisti Dienų Senųjų Tribunolo, kuris yra Paukščių Tako galaktikos centre, Uversoje – mūsų Supervsatos sostinėje. Ir būtent Dienų Senieji suteiks ir mums sprendimą pažadinti mus trečiąją dieną, kada šitas materialus pavidalas išeikvos visą gyvybinę energiją, priklausomai nuo mūsų dvasinės asmenybės atsivėrimo Kūrėjui – nuoširdaus atsivėrimo Kūrėjui.
Tie, kurie skleidžia piktybines nuostatas, jie nebus trečiąją dieną pažadinti, o jeigu jie apskritai maištauja prieš Kūrėją, jie, užbaigę šitą materialų gyvenimą, taip ir nebus pažadinti su asmenybės tapatybe apskritai. Net ir jų vardai bus išbraukti iš visų analų, iš visų archyvų. Ir net tie, kurie kartu su jais gyveno, bet nepritarė jų kėslams ir veiksmams, ir jeigu jie norės sužinoti, kur dabar yra šitie buvę jų galbūt ir šeimoje artimi žmonės, nesulauks jokio paaiškinimo, išskyrus tylą – jie bus tarsi niekada nebuvę kūrinijoje. Štai jie dabar turi jėgą, turi pinigus, turi valdžią, ir dėl to gali iš tikrųjų, atrodo, diktuot sąlygas, atjungti visą Australijos kontinentą nuo ryšio feisbuko pagrindu suformuoto. Štai kokia yra gyvulinio proto galia – atjungt nuo ryšio, o prieš tai pripratinus tuos žmones prie šitokio ryšio, kad dabar be šito ryšio jie pasimetę, jie nežino, kaip elgtis, kaip bendraut tarpusavyje. O tos priemonės, kaip feisbukas, kaip instagramas, tai yra pripratinimas kaip narkotikais proto – jie niekam nereikalingi plepalams skleisti. Jeigu tai būtų prasmingai panaudojama – taip, tai būtų pagalbinė priemonė skleisti Šviesą, skleisti Meilę, bet taip, kaip dabar jinai panaudojama – tai yra plepalų ir savo puikybės patenkinimo priemonė. Ir štai prie tokio narkotiko įpratinę, dabar žmonės kenčia netekę tokios priemonės. Ir šitie, kurie tą priemonę sukūrė, jie yra vieninteliai monopolistai, nėra alternatyvos. Ir tada jie diktuoja sąlygas – tu negali kalbėt reikšdamas savo sampratą apie šitą pseudopandemiją, apie vakciną, jeigu tu pasisakai prieš ją – apie vakcinavimą, apie skiepų panaudojimą, tu negali išreikšt savo nuomonės – tavo nuomonę užblokuoja. O tai yra dar baisiau negu buvo Liuciferio-Šėtono maišto metu. Ten niekada nebuvo trukdoma savo nuomonę išreikšt, ir net veikt taip, kaip tu nori, jeigu nesutinki su šitais maištininkais. Tau sunkesnės sąlygos, kadangi tie, kurie valdo aplinką, jie primeta tą nuostatą kitiems, bet neuždraudžia jiems savo nuostatas išreikšt, o čia – uždraudžia išreikšt. Reiškia degradavimas vis smunka žemyn ir gilyn į tamsos bedugnę – degradavimui nėra dugno. Štai kodėl stichinės nelaimės gausės, nes žmonija krenta į tamsos bedugnę.
Kada aš paskambinau į Pūko radiją, prieš keletą dienų, kai jie kalbėjo apie čiakras ir pasakiau, kad čiakrų nėra – yra asmenybė, ji per gyvą ryšį su Kūrėju, gauna iš paties Kūrėjo Energiją. Atjunkit smegenis – viskas, jokios čiakros nebeveiks, jokie energijų priėmimo kanalai nebeveikia – nustoja veikti. Tai kam jūs kalbat apie tai, ko nėra? – reakcija buvo tokia, kad nusprendžiau daugiau nebeskambint į tą radiją. O vienas iš klausytojų, vėliau, po manęs paskambinęs sako – Šitiem sektantam negalima leist pasisakyt per rimtą radiją, reikėjo seniai išjungt jo telefoną.
Štai kokia yra tų, kurie dar siekia, tam tikra samprata, dvasinės šviesos ir klausosi tų Pūko programų apie sielą, apie meilę, gėrį, grožį reakcija – gyvulinio proto reakcija. Tai tie, kurie apskritai apie tokius dalykus nešneka, apie ką šneka Pūkas? Aš jam sakau – Jeigu jau mokai kitus dvasinės šviesos, tai pirmiausiai tu turi susipažint su Urantijos Knyga, kad sistemingai pažintum kūriniją ir tada tu galėtum mokyt kitus, o dabar tu klaidini, tu eini prieš Kūrėją, tu darai nuodėmę, nes pasirenki sąmoningai sprendimą – neskaityt šitos knygos.
Taip kad, mano mylimieji, iššūkiai bus daug skaudesni, bet mes turim Kūrėją, atrastą savo viduje, kad ištvertume per tuos iššūkius, nes pasireikšti mums, tikrai bus – nuostabios galimybės – savo gyvenimu, savo asmenybe, Kūrėjo Meilės Galia. Amen.

Ačiū Vitai už iššifravimą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Komentarai