Forumas: temos peržiūra
Tėvo mokymas apie Jėzų, perduotas mūsų šventovėje - Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje - per gyvąsias Kalėdų pamaldas, 2007 12 25
Vilnius 2007 12 25
Tėvo mokymas, perduotas per Kelėdines ryto (9val.) pamaldas Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje.
PRIEŠ TAI BUVO TĖVO GARBINIMAS IR PRAŠYMŲ MALDA.
Algimantas: Sūnau Kūrėjau, Jėzau, Vietinės Visatos Motina Dvasia, Šventoji Dvasia, Tėve, ačiū Tau, kad kalba mūsų atsivėrusios sielos, kalba virpesiais, kreipiasi į Tave DAUGIAU šviesos, DAUGIAU meilės , DAUGIAU ryžto, DAUGIAU patyrimo. Jos siekia GĖRIO, jos siekia daugiau ATSIVERTI TAU, PAJAUSTI TAVE.
Dėl to aš ir meldžiu, kad mūsų sielos broliai ir sesės, kurie jau pajuto Tave, esantį TIKRĄ, GYVĄ, kad jie DAR DAUGIAU palaikytų šitą nuostabų ryšį, ir šituo ryšiu naudotųsi, kada šviečia savo sielos broliams ir sesėms, kada jie neša savo meilės virpesius, nuspalvintus savuoju patyrimu, darydami gerus darbus kasdien, ir visur.
Aš meldžiu, kad mes taptume RYŽTINGESNI eidami šituo Šviesos ir Meilės keliu, kada aplinkui – tiek daug tamsos ir savanaudiškumo, kad mes NEPASINERTUIME į šitą liūną, į šitą pelkę, ir, RIEŠINGAI, eitume TAVUOJU mums parinktu keliu, eitume DRĄSIAI, ir kada drąsos stinga, kad kreiptumės į TAVE SUSTIPRINIMO, kad šitas žingsnis visą laiką būtų užtikrintas, dėl to, kad jis atsiremtų į TAVE, į Tavąjį vedimą iš vidaus.
Aš meldžiu, kad mes šituo keliu eidami, pajustume DAR DAUGIAU dvasinės brolystės aplinkoje, ją PATYS skleisdami.
Aš meldžiu, kad mes eidami šituo keliu, savo patyrimą NEBIJOTUME PAGARSINTI kitam sielos broliui ar sesei, nes, galbūt, jiems stinga šito patyrimo, kad jis pats pasirinktų ŠITOKĮ kelią, nes dabar jis NEMATO jo, nes jis nėra kaip tas, prieš akis matomas asfaltas, bet yra patikimesnis ir tvirtesnis kelias negu pats stipriausias materialus kelias, kurį gali jausti tiktai kojos.
Mylimas Tėve, Tu man sakei, paprašyti, kad čia ateitų mano sielos broliai ir sesės, būtent šią dieną, kada tradiciškai švenčiam Sūnaus Kūrėjo gimimą žmogaus pavidalu, Jėzaus iš Nazareto atėjimą tarp mūsų, ir aš Tavo prašymą perdaviau.
Kitą kartą Tu man pasakei, kad Tu pats norėsi kalbėti, ir aš dabar esu pasirengęs. Jeigu Tu dabar nori panaudoti mane, kaip instrumentą, kuris perteiktų Tavo žodžius mano sielos broliams ir sesėms, aš esu pasirengęs.
-------------------
Tėvas: Mano mylimieji vaikai, Aš visus jus giriu, kad susirinkote šį rytą išreikšti savo meilės, išreikšti tai, ką jaučia jūsų sielos mano Sūnui Kūrėjui, jūsų Jėzui.
Kada drauge su Savo Amžinuoju Sūnumi Aš kūriau šitą Sūnų Kūrėją, Aš jau tada žinojau, kad jisai patirs labai skaudų likimą šitame pasaulyje. Jau jis tada bus toks patiriantis fizinę kančią, Mano Sūnus Kūrėjas, visatos Sutvėrėjas. Jis patirs tą kančią dėl tos tamsos, kuri nustelbia žmogaus mąstymą, nustelbia tą gyvybingumą, kurį turi skleisti siela.
Ir jau tada Aš žinojau, kad šitas Mano Sūnus Kūrėjas nušvies visą visatą tokia šviesa, kokia nenušvietė jokioje kitoje Vietinėje Visatoje joks kitas mano Sūnus Kūrėjas.
Ir dėl to Aš jums dabar sakau, mano mylimieji vaikai, jūs turite patį nuostabiausią Vadovą, nors visi Mano Sūnūs Kūrėjai yra nuostabiausi Vadovai, bet jūsų Šeimininkas Sūnus Kūrėjas įgijo tokį patyrimą, kokio neįgijo nė vienas kitas visatos Sutvėrėjas, kadangi jis vienintelis buvo pažemintas taip, kaip nebuvo pažemintas joks kitas Vietinės Visatos Sutvėrėjas.
Jį patį jo paties patys žemieji tvariniai nukankino, pakabindami ant kryžiaus. Nukankino pačia brutualiausia, ir pačia žemiausia, ir skausmingiausia mirtimi, kokia, tuo metu, egzistavo tarp jūsų, Mano vaikų, ir jūsų sielos brolių.
Bet aš jums noriu pasakyti, kad Mano šitas Sūnus Kūrėjas, kuris tuo metu dar nebuvo atėjęs tarp jūsų, jau tada išreiškė savo gailestingumą, nes jis turėjo didesnių savybių Mano Partnerio, Amžinojo Sūnaus, negu Mano, kaip Tėvo, savybių. Jis daugiau pasireiškė gailestingumu ir kantrumu, nors kantrumas ir gailestingumas, viskas, išplaukia iš Manęs, kaip Pirmojo Šaltinio ir Centro, bet vis tiek tam tikri bruožai atsiskleidžia kiekviename Sūnuje Kūrėjuje, valdant Vietinę Visatą. Ir jūsų Sūnus Kūrėjas daugiau išreiškia motiniškąjį gailestingumą, negu Mano tėviškąjį tvirtą valdymą, koks yra įprastas jūsų žmogiškuoju vertinimu žmogiškojo tėvo vertinimas žmogiškoje šeimoje.
Dėl to, jūs turite suvokti, kad jūs turite patį nuostabiausią savo Sūnų Kūrėją, kuris buvo tarp jūsų kaip žmogus, ir gyveno žmoniškąjį gyvenimą, atsiverdamas Man.
Tačiau, jo atsivėrimas nebuvo toks, kaip jūs galėtumėte įsivaizduoti – akimirksniu – ir turintis iškart pripildytą Mano meilės pilną, kupiną, sklidiną jo sielą, kad jis taptų iškart toks geras žmogus, kurį visi pamiltų.
Jo šitas kelias buvo pilnas skausmo ir kančios, abejonių, apmąstymų, neužtikrintumo ir, netgi, abejojimo dėl Manęs, dėl Mano egzistavimo, nes toji aplinka, į kurią jis buvo pasinėręs, buvo pilna tradicijų, kurios neturėjo nieko bendro su Mano meilės virpesių paskleidimu ir pasireiškimu aplinkoje.
Dėl to, jis negalėjo atsiremti į tas tradicijas, į tą dogmatinę tamsą, o kito šaltinio, kito pagrindo jis nebuvo dar atradęs.
Dėl to, tos dvejonės, tie sunkūs apmąstymai jį nuolat graužė iš vidaus, ir tas graužimas jam kėlė daugiau nerimo negu ryžto eiti šitokiu Tiesos, Šviesos ir Meilės keliu, kuriuo jis jautė, jog turi eiti.
Turi eiti, kadangi kažkas viduje jam tokį žingsnį diktavo. Tačiau, jis negalėjo suprasti, kas – Tas diktuojantis.
Tačiau, aplinka, kuri visą laiką spaudė tomis negyvomis tradicijomis ir ritualais, ji turėjo suvaidinti savo vaidmenį. Savo vaidmenį, kad šitas mažas, gimęs žmogus, galėtų pavirsti ta milžiniška Dvasine Šviesa, net Liepsna, kuri uždega žmogaus atsivėrusią sielą, jo širdį, kad tas žmogus nustoja savo gyvulinių polinkių, nebetenka savo ydų, prisipildo Manosios meilės virpesių ir pats tampa šviesus.
Jam reikėjo atlaikyti tą nepaprastą spaudimą, kokį diktavo aplinka ir lygiai taip pat, neturint atramos viduje, nepaslysti, neišsukti iš šito kelio.
Aš negalėjau jo paveikti niekaip kitaip, kaip ir jūsų negaliu paveikti, veikiau tik iš vidaus, kaip ir kiekvieną iš jūsų veikiu tik iš vidaus, nes Aš jam suteikiau laisvą valią, kaip ir jums kiekvienam, ir jis nėjo tuo užburtu, stebuklingu keliu ir žingsniu.
Jis ėjo tokiu pačiu klupinėjančiu žingsniu, kokiu einate ir jūs, kiekvienas. Jis turėjo savo sampratas, kurios nebuvo teisingos, ir jis vadovavosi savo sampratomis. Kada pateikdavo savo motinai, arba tėvui savo sampratas apie Mane, tos sampratos toli buvo nuo teisingų sampratų apie Mane, kaip apie Meilės Šaltinį.
Jisai valėsi labai palaipsniui, ir šitas valymasis jam užtruko ne vienerius metus. Tačiau, net ir toks valymasis, jo pasisakymai savo tėvams, sukeldavo šoką. Dėl to jis neturėjo ir savo šeimoje ramybės, nes jis bijojo prasižioti. Kiekvienas jo stipresnis žodis iškart sukeldavo nerimą ir susierzinimą tiek motinos, tiek tėvo širdyje, ir, aišku, tai pavirsdavo barniu, o tas barnis visuomet trikdydavo patį Jėzų, ir jis palaipsniui ėmė užsisklęsti, užsisklęsti savyje, kad nekiršintų savo tėvų, kad jų laidomos strėlės nežeistų jo širdies.
Jis užsisklendė savyje. Ir šitas užsisklendimas, tai buvo atsigręžimas, palaipsniui, į jo viduje esančią Mano suteiktą Dvasią, Minties Derintoją, kokį ir jūs turite kiekvienas.
Dėl to toji aplinka, kuri buvo jį labai smarkiai suvaržanti, spaudžianti, atstūmė, atstūmė tiek, kad jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip žvelgt į savo vidų, bendrauti su savimi, kalbėti su savimi.
Ir jam buvo šitaip lemta išgirsti mano mokymus, kurių iš pradžių nesuprato ir negalėjo patikėti, kad tie mokymai yra, ateinantys per Mano Dvasią, tiesiai iš Manęs.
Jis manė, kad tai yra jo paties samprotavimai, jo paties išmąstymai, tiktai šviesesni, pranokstantys aplinką, tačiau, tai buvo suteikti Mano mokymai jam, kad juos jis labai atsargiai pasiimtų, laikydamas, kad tai yra jo paties samprotavimai.
Ir šitas kelias, kurį nužengė jūsų Jėzus, Mano Sūnus Kūrėjas, buvo lygiai toks pat kelias, kokį žengiate jūs.
Ir šitas kelias jam tiek daug kainavo, kad jis negalėjo, atsiverdamas, visapusiškai bendrauti su kitais žmonėmis. Jis visą laiką turėjo stebėti savo žodžius, savo mintis, kad tik nepasakytų per daug, kad tie žmonės neįsižeistų, ir neapaktų nuo jo minčių šviesos.
Jis taip turėjo nugyventi VISĄ gyvenimą.
Jūs, nė vienas, negalite suvokti, ką tai reiškia nugyventi suspaustame, suvaržytame sielos kevale, kada siela trokšte trokšta apkabinti kiekvieną, išreikšti tą meilę, atsiduoti tos meilės nešimui. O reikia visa tai suvaržyti, suvaržyti per savo valinį sprendimą, nes kitaip gali sukurstyti neigiamas emocijas tų, su kuriais bendrauji.
Ir šitoji per visą gyvenimą suspausta siela negalėjo laisvai ir skambiai dainuoti Mane šlovinančios giesmės.
Jis galėjo jūsų pasauliui suteikti daug didesnę šviesą, jeigu jūsų sielos būtų pritarusios jam.
Jeigu jūsų sielos būtų atsivėrusios Man, jūs dabar turėtumėte visiškai kitokį gyvenimą. Tačiau jūs turite tai savo pasirinkimu ir laisva valia, per jūsų ankstesniąsias kartas, kiekvieno iš jūsų protėvio priimto laisva valia asmenio apsisprendimo dėka.
Ir tuo metu, kada gyveno jūsų Jėzus žmogiškuoju pavidalu, šitoji aplinka buvo dar tamsesnė, nors nebuvo tokia sumaterialėjusi, bet ji buvo kupina baimės, baimės dėl įvairių gamtos reiškinių, baimės dėl Mano bausmės, dėl Mano pykčio, įniršio, kuris gali prasiveržti bet kokiu kerštu, jeigu jūs pažeisite bet kokią nustatytą dogmą, arba bet kokią žydų, tuo metu egzistavusio, rašto pateikiamą nuostatą.
Tačiau dabar jūs, žengdami nuostabios civilizacijos keliu, puolėte į kitą kraštutinumą. Jūs iš viso nustojote į Mane kreipti dėmesį!
Jūs pavertėte materialų siekį savo dievišku siekiu!
O tai nėra tas pats, kas buvo Jėzaus laikais, kada Mano, nors ir baimės samprata, egzistavo tarp žydų, ir ji stabdė blogio prasiveržimą.
Dabar nebeegzistuoja nei gėrio, nei blogio sampratos Mano atžvilgiu.
Jūs tiesiog užmiršote Mane!
Atiduodate savo duoklę tam ritualui, kurį nustatė viena ar kita bažnyčia ir, šitą ritualą atlikę, jūs nusiplaunate rankas, kaip Pontijus Pilotas, ir toliau gyvenate tą gyvenimą, tarsi, visiškai ir nebūtų atėjęs Jėzus į jūsų pasaulį, ir nebūtų atnešęs tos Šviesos, kurią atnešti Aš jį ir buvau pasiuntęs tarp jūsų, ir kaip vieną iš jūsų.
Jėzus, augdamas, jis, iš tikrųjų, žingsniavo Manuoju žingsniu, bet žingsniavo prieš visą žmoniją, žingsniavo taip, kaip jūs neįsivaizduojate, kaip gali žingsniuoti.
Įsivaizduokite, kada žengia sutartinai kariuomenė, ir kiekvienas moja dar kardu, ir Jėzui reikėjo eiti prieš tą, sutartiniu žingsniu žygiuojančią, kariuomenę, ir tarp mojamo kardo ašmenų.
Tai buvo TOKS pasipriešinimas, ir jis tą pasipriešinimą sutiko, sutiko, atsiverdamas Mano meilei, apribodamas savo sielos meilės pasireiškimą aplinkai. Sutiko, nes jautė Mane savo viduje, būdamas vienas su Manimi dvasioje.
Ir šitas buvimas, vieno su Manimi dvasioje, jį visą laiką vedė šituo keliu, kad jis galėjo net ir ant kryžiaus ištverti tą fizinę kančią, jausdamas Mano meilės virpesius, kurie ir nustelbė jo fizinį skausmą per atsivėrimą Man. Ir net ant kryžiaus jis galėjo mylėti aplinkui esančius budelius, ir jiems taip pat atleisti, ir prašyti iš Manęs jiems atleidimo.
Dėl to ir jūs, Mano mylimieji vaikai, Aš jus labai giriu už kiekvieną žingsnį, kokį jūs tik žengiate Šviesos ir Meilės keliu ir vardan Šviesos ir Meilės. Koks bebūtų žingsnis, net ir pats mažiausias, Aš žinau, koks milžiniškas jis jums yra asmeniškai.
Jis prilygsta Jėzaus žingsniui.
Jėzus ėjo šituo žingsniu, nes jis nešė visą visatą, ir nešė visą šitą Šviesą visai visatai.
Jūsų pečiams yra užkraunamas tiktai jūsų asmeninis žingsnis, bet jūs taip pat turite įtakos ir visos visatos šviesėjimui, Jėzaus visatos šviesėjimui, ir net Mano visos kūrinijos šviesėjimui, jeigu jūs šviesėjate asmeniškai, kad ir kokį menką žingsnį bežengtumėte link Meilės ir Šviesos, nuoširdžiai atsiverdami Man.
Aš jus stiprinu. Ir tą sustiprėjimą jūs pajusite, kaip ir jūs dabar juntate tuos virpesius, kurie eina iš Manęs. Jie nėra sugalvoti, nėra jūsų įtaigos, ar hipnozės dėka. Jie yra iš Manęs – Gyvi, nes jūs esate aprimę, atsiveriantys Mano Dvasiai, kuri kiekviename iš jūsų – Gyva, ir siekia šito gyvo ryšio su jumis. Tik jūsų aplinka, kaip ir Jėzui, nori primesti tamsą.
Jėzus parodė, kad šitas kelias yra vienintelis, kuriam jūs galite atsiduoti, ir nepatirti tamsos gniuždančio poveikio.
Lygiai tas pats – ir jūsų tamsi ir sumaterialėjusi aplinka, kupina savanaudiškumo ir fizinės prievartos – jus spaudžia, bet jūs lygiai taip pat turite tokį patį Gyvą kelią savyje, kokį turėjo ir Jėzus prieš du tūkstančius metų.
Atsiremkite į Mane, esantį jūsų viduje, ir jūs pajėgsite eiti taip, kaip ėjo Jėzus, ir kaip eina Mano Sūnus Kūrėjas dabar.
Aš, Sūnus Kūrėjas, ir KIEKVIENAS iš jūsų esame VIENA DVASIOJE.
Ir šitą jūs patirsite patys, atsiverdami Man.
Nebijokite šito kelio. Ženkite šituo keliu, nes tai yra vienintelis Gyvas Kelias.
Tai esu AŠ.
Algimantas: Ačiū Tau, mylimas Tėve.
Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.
---------------------------------------------------------
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-01-19 19:30:47
Komentarai
Mielasis, tu TIKRAI supratai BLOGAI.TĖVAS NE TIK GALI KALBĖTI SU ŽMOGUMI, BET JIS IR KALBA JAM NUOLAT. Ir Tėvui tarpininkų nereikia JOKIŲ, net ir JĖZAUS.
TĖVAS SAVO DVASIĄ - MINTIES DERINTOJĄ - MAŽDAUG NUO ŠEŠERIŲ METŲ AMŽIAUS - ATSIUNČIA NESUTRIKUSIO PROTO KIEKVIENAM VAIKUI, IR JĮ VISĄ LAIKĄ MOKO, IR JAM VISĄ LAIKĄ KALBA TIESIOGIAI, IKI PAT MATERIALAUS KŪNO MIRTIES.
Po prisikėlimo Tėvo dvasia, Minties Derintojas, susilieja su mūsų siela, kuri būna pažadinama kaip atskira tapatybė, turinti mūsų dabartinį aš.
Mūsų Sūnaus Kūrėjo, MYKOLO, sėkmingas savęs padovanijomo misijos užbaigimas Jėzaus iš Nazareto ŽMOGIŠKUOJU pavidalu ir suteikė MUMS VISIEMS nuostabią galimybę, kad Tėvas savo DVASIĄ, MINTIES DERINTOJĄ, pasiuntė apsigyventi kiekvieno iš mūsų prote ir vesti kiekvieną iš vidaus VIEN TIK MEILĖS GALIA IR LAISVOS VALIOS APSISPRENDIMAIS pas TĖVĄ ROJUJE, kūrinijos CENTRE, VIDURY.
Tuo tarpu iki Jėzaus misijos užbaigimo Urantijoje Tėvo dvasią turėjo labai nedaug žmonių.
Jeigu žmogus TĖVO mokymų DAR negirdi, tai tik rodo, kad žmogus niekada nebuvo MOKOMAS klausytis TĖVO MOKYMŲ, kad juos išgirstų.
Jis šito nežinojo, o dar liūdniau, kad jį dar daugiau klaidino tokie, kaip šitas jaunuolis, kalbantis apie ligą.
Liga daugiau yra tokia, kad serga ŽMONIJA DIEVO BAIME.
Ir tik dėl DIEVO BAIMĖS ir ŽMOGUS negirdi TĖVO MEILĖS MOKYMŲ.
Štai šitą dievobaimingumą BŪTINA GYDYTI MEILE IR ATSIVĖRIMU TĖVUI, KAD SIELA NUSIRAMINTŲ IR PRADĖTŲ PAJAUSTI TĖVO MEILĖS VIRPESIUS.
Tik nusiraminusi siela tegali išgirsti TĖVĄ.
Būtent dėl to aš jus nuolat MOKAU - PO MALDOS DAR PASĖDĖKITE TYLOJE, TEGU JŪSŲ SIELA GERIA TĖVO MEILĖS NEKTARĄ IR KLAUSOSI TĖVO MOKYMŲ.
Nuo dabar ir jūs JAU ŽINOTE, KAD TĖVAS KALBA, TIK IŠGIRSTI JĮ PAVYKSTA TIEMS, KURIE ŠITO TROKŠTA NUOŠIRDŽIAI IR TAM SKIRIA PASTANGŲ.
Skaitykite tam skirtą Forumo atskirą temą.
Ir jeigu jūs norite TĖVĄ IŠGIRSTI, tuomet atkakliai taikykite šį mokymą savo gyvenime. Ir tada patys nustebsite, kokia meilė pasklinda iš Tėvo mokymų, kaip jie sustiprina ir apšviečia.
O kol kas skaitykite Tėvo mokymus, kuriuos skelbiu TIK JAM LEIDUS mūsų svetainėje.
Ir vadovaukitės jais. Jie pakeis jūsų GYVENIMĄ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-01-30 00:54:54
Idėja kad kūrėjas sukūrė tokius tvarinius su kuriais pats negalėtų susikalbėti. Idėja kad kūrėjas kuris taip protingai sukūrė galimybes bendrauti vien jau tarp įvairių gyvūnų, tarp žmonių, kūrinijos kurioje visko pamatas yra atomų sąveika kuriose jie sąveikauja tam tikrais ryšiais, idėja kad toks kūrėjas sugebandis pasirūpinti mažiausia ir kodėl gi ne iki begalybės mažiausia dalele, negalėtų priartėti prie žmogaus iki žmogaus sąmonės, kurią jis pats sukūrė, kurios modelius ir variacijas pats parengė? Tai kad žmonės turi sąmonę, iš žmonių kurie kalba apie Jėzų kuris buvo žmogaus sūnus, o taip pat ir Dievo sūnus, kuris turėjo tokia pat žmogišką sąmonę susilaukti kad kasnors būdamas žmogaus kūne negalėtų susikalbėti su Dievu, o taip pat kalbant apie Jėzų kuris kalbėjosi su Dievu, neigti tada galbūt Mozę kuris kalbėjosi ir per kurį kalbėjo Dievas. Neigti tada ir daugybę kitų senoviniuose raštuose minėtų įvykių kuomet Jis kalbėjo, nors kaikuriais atvejais už jį kalbėjo angelai, ar koks Gabrielius apsireiškęs marijai sapno metu? O Jono krikštytojo tėvams, turbūt Dievas ar kokia aukšta dvasia pranešti apie savo broliškos dvasios įsikūnijimą irgi kaip suprantu abejojama? Jeigu žmogus gali pasiekti proto skaidrumą, ir pasiekti daugybės sugebėjimų, tarp kurių reaguoti į dvasinius dalykus, o priedo prie šito žmogaus natūralus sugebėjimas parašytus žodžius knygoje - automatiškai versti į garsinius žodžius mintyse su reikšmėmis, kada viskas yra automatiškai asocijuota, kada aš spauzdinu klaviatūra nežiūrėdamas į ją, ir nesijaudindamas dėl kiekvieno klavišo, bet automatiškai pasikliauju įgudžiais kas yra pasamonėje, tai ar galima suabejoti, kad reaguojant į dvasinius dalykus tapati pasąmonė negali automatiškai dvasinių virpesių paversti į žodžius, kada jaučiama jog galima priimti tokią informaciją, panašiai kada jaučiama jog galima skaityti tekstą, ar rašyti be kokių stabdančių trigdžių.
Stebuklų kažkuria prasme nebūna, ir galbūt ta prasme, kad nėra be priežasties, ar be Dievo išankstinio planavimo įsikišimo. Visa kūrinija yra paremta tokiais apgalvotais ir protingais dėsniais, kad toks tvirtas ir galingas pagrindas suteikia susidaryti didiems ir gražiems dalykams aukštesniame lygyje. Pvz Deimantas turi visas savo skaidrumo ir kietumo savybes vien todėl kad tokiame deimante nėra ne vienos netaisyklingos ar trūkstančios anglies molekulės ar kokios ten, visos jos yra išsirikiavusios taisyklingai. Tačiau ir per Urantijos Knygos apreiškimą, susipažįstant su tuo kas yra Aukščiausioji Butybė, galima numanyti apie tokios būtybės aktualizavimosi padarinius, ir tai yra vis didesnis jos veikimo pasireiškimas. Todėl kaikurie stebuklai galima sakyti yra Dievo pasireiškimas galbūt.
Tuomet ar proto liga, kada nežinia iš kur yra kylančios mintys išminties, vedančios žmogų į ir per gyvenimą? Kuomet tai suteikia ramybę, ir nusiraminimą, tvirtumą ir pastovumą gyvenime? Ar tai smulkus dalykas didelėm raidėm izoliuojantis nuo tikrovę, ar kaiptik vedantis link suvienyto visos tikrovės supratimo, ir net ir tarp žmonių broliškos Tėvo šeimos kūrimo.
Kuom pavadinsim Jėzų, Mozę, Gabrielių, angelus, ir kitus, kas tuomet yra tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus? Aš tai matau kad vienintelio tam reikia - žmogaus^ laisvos valios, kada jis^ pats žengia pirmą žingsnį Dievo pažinime, kuomet Dievas prievarta neverčia, bet nuolatos laukia tokio žmogaus noro ir sprendimo.
Ar Gabrielius apsireikšdamas Joshua ir Jono žemiškiesiems tėvams ir pranešdamas apie kūdikėlių gimimą nežinojo jog ateis Dievą apreikšiantys? Kas dedasi danguje, ar jie patys nėra šeima, ir tarpusavyje nebendrauja, ar nedaro didelių darbų, tokių žemų ir net žemiausių tvarinių kaip mes labui?
Vienas dalykas yra tas kad žmonių laisva valia yra, ir būna tik nuo jos priklauso kada žemėje pasirodys mokytojas. Beto, kas vyksta žmoguje, kada savo gyvenimo neskyręs Dievo pažinimui, ar bent visų didžiausių šiais laikais esančių šaltinių apie Dievą, apie išmintį studijavimui metų kelių, gali kanors spręsti apie Dievą? Ar tai ne Liuciferis ir Šetonas sumąstę maištauti prieš Dievą, kada sureikšmino savo skubotą mąstymą, ir intelektualų išvedžiojimą?
"Ignorance is bliss" Nežinojimas/ignoravimas būna palaima materialiam logiškai mąstančiam ir tinginčiam protui. Bet tai nėra nuraminimas ramybės nerandančiai sielai, aukštesnei žmogaus sąmonei kuri jaučia. Ateistai dabartiniame pasaulyje neigdami Dievą, ar Jo buvimą visur, ar Jo buvimą kiekviename žmoguje, gali dabar lengvai gyventi ir net sėkmingai materialų gyvenimą, tačiau tokie gyvenimai būna savanaudiški, ir visiškai nesirūpina pasaulio ateitimi. Ar tikrai nieko nenutiks, taip nesusimąstant apie pasaulio ateity, ir rūpinantis reikmėm kasdien panašiom kaip mažesnėje skalėje rūpinasi ir augalo ar gyvūno lastelės, be kokio aukštesnio ir ateities vaizdo? Tai pagal mane jums yra dvigubas ramybės pasirinkimas, arba proto ramybė arba sielos ramybė. Sudie.
Vaidas
2008-01-30 00:26:35
Jei as gerai supratau,tai Dievas negali kalbeti su zmogum,stebuklu nebuna.Jei jau kalba tai vadinasi yra turbut proto liga,kuria reikia gydyt.Kaip sakoma is didelio rasto neiseikime is gyvenimo remu.tarpininku nera tarp Dievo ir zmogaus,tik JEZUS KRISUS;na sutikite su tuo.Juk nieks nezino kada Dievas ateis i zeme.
Jaunuolis
2008-01-29 22:56:45
O mane po tokiu Tevo garbinimo ir prasymo maldu apima ne tik dziaugsmas, jauciuosi pasimeldusi, jauciu, kad tai tikroji komunija, vienybe su viskuom ir visais. Tai man dar didesnis dziaugsmas, negu giedoti Tevo garbei.
Po to, kai pradejau melstis kasdien, vis dazniau pajuntu tarsi ijungta i Tevo dazni ir kitos minties, kaip garbint Teva nebelieka. Tai labai jauciu perskaicius Algimanto rasomas maldas ir Tevo mokymus. Tai Tevo Meiles virpesiai Aciu!
Vita
2008-01-22 18:03:28
Tas aukštas dvasingumas persipinantis su logiška sakinio mintimi , mane visada nuteikia džiaugsmo jausmui , kada šie ar kiti Algimanto dvasiniai patirtiniai pranešimai nuleidžiami per žmogiškojo proto minčių prizmę dar aiškiau nušviečia Dievo Tėvo Planą , kuris yra skirtas visiems Jį garbinantiems ir Jį mylintiems žemės vaikams .
Petras
2008-01-20 13:24:59
Daug minčių apie ir susiejant Jėzaus gyvenimą su dabartiniu mūsų gyvnenimu, apie ką dauguma net nesusimąstome. Šlovė Tėvui! Ir tebūnie tokie Tėvo mokymai kaip sėklos geriems ateities darbams.
Vaidas
2008-01-19 21:42:36
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]