Forumas: temos peržiūra
Dvasinis augimas yra begalinis, tačiau savo paties augimo vienintelis stabdys, esame mes patys
Vakar vakare, jau po dvidešimt antros valandos išėjusi iš darbo, įkvėpiau gryno, šviežio lauko oro. Panorau įkvėpti ir to lengvumo, kuris paprastai juntamas vasaros vakarų švelniam vėjeliui pučiant, kuris ir atgaivina ir pamalonina, jei dieną buvo karšta ir tvanku. Tokiomis akimirkomis mes dažnai ištariame – oi, kaip gera.. – būseną lengvumo jausdami. Vasara ir karšta saulutė, visada atneša džiugesį į mūsų širdis, ir žmonių energiniai virpesiai – bendras žmonių energinis laukas – pakyla į daug aukštesnį energinį dažnį. Tačiau būtent tai aš pamėginusi vakar vakare pajausti – nė kiek nepajutau. Nėra džiugesio, nėra lengvumo, nėra – aplinkos Tikrumo. Tai ką aš pajutau – suspaustus energinius aplinkos virpesius, kurie slegia. Labai slegia.
Kiek atlaisvintas karantinas, vis tik neatnešė lengvumo jausmo, kad žmonių būsenai pagerinti. Nors aš matau kiek pralinksmėjusį jaunimą – pagaliau galiu važiuoti kur noriu, pagaliau galime nueiti į klubą, pagaliau galime atsisėsti kavinėje ir papramogauti, nors dar tik iki dvidešimt ketvirtos valandos, bet – galime! Ei, juk galime jau ir pajūrio saulute pasilepinti! Koks malonumas, kokia palaima! Važiuojame, atsipalaiduosime – planuojama kaip svarbiausias vasaros įvykis, mirtingojo dienotvarkėje. Tačiau tokia dienotvarkė – nėra teisinga, nes ji planuojama be Kūrėjo ir dėl to orientuota tik į savo malonumų patenkinimą.
Kada mirtingasis kreipia savąjį žvilgsnį tiek siaurai, jog į dienotvarkę įtraukia tik savųjų interesų vis godesnį ir godesnį tenkinimą ir tik tam, kad pademonstruotų save prieš kitus – savo ištreniruotą fizinį kūną, savo suliesėjusią dailią figūrą, kuo mandriau nulakuotus, ilgus nagus ar kuo įmantresnį drabužį – tuo aplinka labiau verkia ir skursta, nes viduje yra tuštuma, kurios blizgučiai neužpildo ir niekada neužpildys.
Nuo darbo iki man reikiamos autobuso stotelės – apie du kilometrus pėsčiomis. Iš darbo vakar išėjau kiek vėliau, tad paspartinu žingsnį, kad suspėčiau į autobusą, mat jis paskutinis, kuris parveš šįvakar. Eidama vis bandau pajausti – tai kokia toji aplinka, iš tikrųjų tokia slegianti? Tai ką, nėra to lengvumo, net vasaros vakare, tokiame gaiviame, ramiame, bet gi būsena jaučiu – suslėgtame ir išsigandusiame. Na gerai, aplinka tokia, kokia yra, priežastį jos tokios, vis tik, urantai, žinome. Štai ir matome kokias pasekmes davė ir toliau duoda pseudopandemija, kuria taip naiviai patikėjo visa masė žmonijos ir taip uoliai – bet jokiu būdu ne išmintingai – puolė laikytis įvesto karantino įvairiausių ribojimų, žalojančių žmogaus psichinę sveikatą, teršiančių pasąmonę ir nė nesusimąstančių, kad tai ir yra kelias į dar skausmingesnius patyrimus.
Taigi, tokia ji, toji aplinka – slegianti, – einu ir mąstau. – O kaip gi aš, tos aplinkos dalis? O koks gi manasis indėlis? Ar aš patenkinta savo pastangomis, savo patiriama gyva būsena su Kūrėju? Kiek ji gyva? Ir pagaliau – tai kokia ta dienotvarkė su Kūrėju? Tai kaip su Juo atsikelti ir vakare užmigti? Kaip dieną nudirbti? Kaip draugui Šviesos Kelią apreikšti? Kaip į bėdą patekusiam pagelbėti? Kaip pastebėti – kur tu reikalingas ir kiek tu reikalingas? Kaip pajausti gyvenimo Prasmę – savo paties Prasmę – šitame pasaulyje ir visoje amžinybėje? Ir ne šiaip – bet iš pačių gelmių.
Tokie štai klausimai kyla iš mano Širdies. Tokie klausimai nenugrimzta kažkur, bet kartą jau susiformavę jie glūdi manyje tam, kad būtų atsakyti. Tam, kad būtų Gyvai Patirti ir ne mano pačios intelektualiu lygiu, bet su Kūrėju – patyrimu paliudyti.
Mano valia – įsiklausyti į savo Širdies šauksmą, mano valia – išsakyti jį Kūrėjui, mano valia – patirti Kūrėjo Valią. Mano valia – sulieti ją su Kūrėjo Valia.
Į autobusą suspėjau. Grįžau namo, čia tylu, ramu. Bet kiek ramu Širdį? Ar aš turiu atsakymus į savo pačios užduotus klausimus? Jeigu turiu, kiek jais tikiu? Bet kokia būsena, ar ji pakili ar nelabai, vis tiek jas, visokias, išsisakai Kūrėjui, nes tave tiesiog traukte traukia prie Jo, Jis Pats yra Trauka. Dažnam, o iš tikrųjų kiekvienam norisi greičiau mums išgirsti atsakymą – tai kaip gi mums elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje? Bet būtent tos Nuoseklios ir Kantrios pastangos link to išgirdimo, atveriant save Mylimam Kūrėjui ir yra tas kelias, kuris mus grūdina. Juk mums ant lėkštutės gali būti tuoj pat viskas patogiai pateikta, bet tai būtų mus žalojantis kelias ir tokiame mes subliukštume, nes Ištikimybė demonstruojama sunkiomis aplinkybėmis, o tokiu būdu patikrinta asmenybė yra patikima asmenybė. Būtent tokių mūsų Kūrėjui ir stinga, būtent toks yra mūsų kelias, būtent tokiame mes ir esame.
Pagarbinau Rojaus Trejybę-AŠ ESU, pakalbėjau su Ja – metas studijoms. Dabar buvau nusprendusi studijuoti tik Urantijos Knygą, ir tą dariau pastarąsias savaites, tačiau greitai pajutau, kad pasiilgstu ir kitų Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymų, mokymų, kurie sutalpinti kituose dvasiniuose apreiškimuose. Jau daug metų esu įpratusi skaityti Rojaus Trejybės-AŠ ESU arba Algimanto mokymus, jie lengviau suprantami nė kad Urantijos Knyga, nors vidus tuo pačiu stiebiasi ir link Urantijos Knygos, tą gausią ir taip reikalingą informaciją taip pat jaučiu, kad noriu perskaityti vėl, bet bent vienas Rojaus Trejybės-AŠ ESU ar Algimanto mokymas, perskaitytas kasdieną – man kaip Kelrodė Žvaigždė, nušviečianti man kelią jau visą dešimtmetį.
Vakar vakarą ranka paėmė Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimą. Jaučiu, kad laikas vėl būtent šio dvasinio šaltinio nuosekliam studijavimui, tačiau derinant ir Urantijos Knygos studijas vakarais, drauge su Kotryna, kaip ir esame kas vakarą įpratę. Glausdama Kristaus apreiškimą, nusišypsau ir mintyse jį pavadinu – mano pradžiamokslis. Juk kai pirmą kartą jį paėmiau į rankas, Linos padovanotą, pajutau, kad tai ir yra toji knyga, kuri man suteiks atsakymus į klausimus, kurių taip ilgai ieškojau. O tas ieškojimas juk nebuvo rožėmis klotas, tad pajausti pagaliau Tikrovės užuomazgas, studijuojant Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimą, buvo tikras pasitenkinimas, bet tuo pačiu ir naujai atėjęs suvokimas, kad aš būtinai noriu pradėti šitą naująją kelionę, kuri viliojo nuo pat šių pirmųjų pažinties akimirkų ir kuri, jau tada ir prasidėjo. Prasidėjo tam, kad niekada nesibaigtų. Tam, kad dabar aguonų grūdeliai būtų taip kruopščiai, taip skrupulingai renkami į tą aguonų maišą, kurio pilnėjimo vertę žino tik pats renkantysis ir Kūrėjas.
Tai ką Kristus moko savojo apreiškimo pradžioje, tai ką vakar vakarą perskaičiau, mane privertė dar kartą permąstyti savąsias mintis, kokios jos kilo vykstant po darbo namo. Tai ką perskaičiau ir sau knygoje apsibraukiau, pasidalinau ir mūsų Gyvojoje Šventovėje, šiandien, per pamaldas. Parašysiu ir mūsų Forumui.
„Dvasinis augimas yra begalinis. Amžinas. Kaip ir visos kūrinijos pažinimas yra begalinis ir nesibaigiantis. Tik jūs, kiekvienas, esate savo paties augimo vienintelis stabdys – jeigu patys sau sakote, kad augti daugiau nenorite, jums šito užtenka, tai ir yra pagrindinė kliūtis ir pagrindinis stabdys jūsų asmeniniam augimui. Nėra jokios kitos jėgos, visoje Kūrinijoje, išskyrus jūsų pačių valią, asmeninę valią, savo paties dvasiniam augimui ir kūrinijos pažinimo augimui. „ (Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl, antrasis leidimas 21-01)
Štai mums ir atsakymas, o kodėl tokie sunkūs virpesiai net ir gaivų vasaros vakarą. Juk žmonija prasideda ir baigiasi, kiekviename iš mūsų. O tai reiškia, kad niekas nenuveiks Visumos Labui to, kas man asmeniškai numatyta Kūrėjo nuveikti. Niekas už mane neįpils dar vieno aguonos grūdelio į aguonų maišą, nes manasis patyrimas ir yra – manasis, ir jis Veiksnus ir Prasmingas tik tada, kada jis patiriamas, su Kūrėju Drauge.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
2021-06-12 18:12:47
Komentarai
Mieloji Adolfina, ačiū tau už tavo nuoširdžias, kupinas Meilės mintis, kuriomis su mumis pasidalinai. Aš skaičiau tavo patyrimo aprašymą ir su juo susijusias išvadas, kurios gimė deja, bet itin skausmingo tau patyrimo metu, ir jutau, kad šios mintys yra Gyvos, nauju atspalviu nuspalvintos.Tikrai taip jau yra, kad mes plaukdami pasroviui, į šoną atidedame Širdies prioritetus ir darome dideles nuolaidas savajai asmenybei, kas atsiliepia tokiais patyrimais, kurie mus priverčia giliau susimąstyti ir pajausti.
Vis tiktai, koks patyrimas bebūtų mums kiekvienam, jis reikalingas toks, koks jis ir subrendo mūsų kiekvieno asmeniškai kelyje. Tačiau viena itin gili mintis, tavo, miela Adolfina, su mumis buvo pasidalinta, ir ji yra ši – Turėjau laiko į valias gyliai permąstyti absoliučiai viską - kas yra gyvenimo esmių esmė, o palūžus, kas jau tampa visiškai nesvarbu, kad svarbiausia yra Meilė aplinkiniams ir tyra širdis. – Mano manymu, tai yra mintis, kuri kalba pati už save, bet, kad ją tokią parašyti – tai ir gimė ji iš patyrimo, Gyvo tavo Širdyje.
Telydi tave, miela Adolfina, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2021-12-10 23:51:59
Urantijos Knygos Apreiškime yra be galo daug nuostabių Jėzaus pamokančių teiginių. Štai vienas iš jų – Kada kartą mano vaikai ima sąmoningai suvokti dieviškojo buvimo užtikrinimą, tada toks įtikėjimas išplės protą, sukilnins sielą, sustiprins asmenybę, padidins laimę, pagilins dvasinį suvokimą ir sustiprins galią mylėti ir būti mylimam. 1766 – 08 Šioje pastraipoje labai svarbi yra išreikšta Jėzaus mintis - kada vaikai ima sąmoningai suvokti dieviškojo buvimo užtikrinimą. Tuomet galvoju, o kiek to sąmoningo dieviškojo suvokimo manyje? Apie sąmoningą ar nesąmoningą dieviškąjį suvokimą galiu rašyti tik apie save ir iš savo patyrimų, ypač, kai pastaruoju metu išgyvenau neįprastas ir sunkias fizines bei dvasines kančias. Tuomet mintyse klausiau savęs, kodėl man ši skaudi patirtis? Kaip baisu, kai nebegali savarankiškai kvėpuoti (labai uždelsiau ligą),o pasitikėjimas galutinai subliuškęs. Apmąsčiau visus tuos metus, kai studijavau Apreiškimų Šaltinius, kai bet kokiomis aplinkybėmis lankiau urantijos grupę mokytojų namuose ir Rojaus Trejybės- AŠ Esu Šventovę. Atėjo vidinis atsakymas, kad vis tik aš plaukiau pasroviui - kad gal būt per mažai gilinausi į Gyvąjį Įtikėjimą jį skleisdama kitiems, pasirikdama kitus prioritetus savo kasdienybėje. Tai mano vidinė analizė ir pasvarstymai. Žodžiu, ilgai veikiau tarsi banguojanti – netvirta, iki galo nepasitikinti savimi, pilna suviešėjusių charakterio ydų ir praeities, o dieviškąjį orumą savyje katrais pakeisdama mandrumu. Tad štai vieną dieną susilaukiau lyg šiol dar nepatirtos ligos, kad be ligoninės nebuvo jau galimybės išlikti tarp jūsų fizine prasme. O visas medicinos institucijas lyg tol visada ignoravau, netgi jų bijojau. Būdama ligoninėje, pajutau ypač didelę meilę ir rūpestį savo biologinių vaikų bei mūsų dvasinių sesių mano atžvilgiu, realiai jutau dvasinio mokytojo Algimanto Maldos Galios poveikį. Turėjau laiko į valias gyliai permąstyti absoliučiai viską - kas yra gyvenimo esmių esmė, o palūžus, kas jau tampa visiškai nesvarbu, kad svarbiausia yra Meilė aplinkiniams ir tyra širdis. Ligoninėje vis garbinau Kūrėją, ir būdama savo apmąstymuose, mintimis vis kaitaliojau savo požiūrį į aplinką ir į aplinkinius. Širdyje jutau vykstantį nepaaiškinamą virsmą. Ši brangi man patirtis sustiprino mane dvasiškai, ir esu įsitikinusi, kur širdy nėra Kūrėjo, ten tuštuma, paklydimai ir iliuzija. Gal būt realiai reikėjo man šios sunkios ligos patirties, kad geriau suprasčiau kitus, kad dar stipriau mylėčiau visus, kad stiprėčiau pati ir stiprinčiau kitus, kad nedrįsčiau teisti kitaip mąstančius ir, kad savo širdies virpesiais nuspalvintais Kūrėjo Meile, vis dažniau dalinčiaus ta Ramybe, Meile, Išmintimi, Šviesa savo aplinkoje. Labai džiaugiuosi būdama viena iš jūsų pasirinkusių šį Gyvojo Įtikėjimo realiausią, nuostabiausią, nepakartojamą Gyvojo Įtikėjimo Kelią. Myliu visus ir apkabinu seseriška dvasine meile apšviesta Kūrėjo Šviesos.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2021-12-10 11:11:31
Žinoma pasikartosiu, bet pastaruoju metu esant bet kokioje aplinkoje nieko kito negirdžiu, tik kalbant apie ligas ir sveikatą. O dar tos įspėjančios ir gąsdinančios reklamos taip įkyrėjo, net bloga nuo jų darosi! Tas pats ir pažįstamųjų ar artimųjų tarpe: pirmu klausimu tapo - kaip sveikata? Aš net sutrinku nuo tokio klausimo, nes iš esmės niekad nelinkusi su niekuo kalbėtis apie savo sveikatą ar ligas. O jeigu liga ir būtų manyje gyli pasekmė dėl mano netinkamo gyvenimo būdo, tai jau mano problema. Daugelis mirtingųjų, matyt išskyrus urantus, net nežino, kad aukšto dažnio energiją mes gauname iš Kūrėjo ir tik dalį – iš sveiko natūralaus maisto ir kitų šaltinių. Tie, kurie nesidomi Gyvuoju Įtikėjimu, tuo net nepatikės ir suvoks tai kaip mistiką. Aš mėgstu kartoti ir nuoširdžiai tikiu šiuo Urantijos Knygoje pateiktu Jėzaus (apaštalams ir Jo mokiniams pasakytu) teiginiu - Nedarykite klaidos! Jėzaus mokymuose yra tokia amžinoji prigimtis, kuri mąstančių žmonių širdyse neleis jiems likti nevaisingiems amžinai. Tokia karalystė, kokią suvokė Jėzus, dideliu laipsniu žemėje sužlugo; kol kas, jos vietą užėmė išorinė bažnyčia; bet jūs turėtumėte suvokti, kad šitoji bažnyčia yra dvasinės karalystės, kuriai yra trukdoma, tiktai lervinė stadija, kuri ją nuneš per šitą materialų amžių ir tolyn į dvasingesnę dieviškąją tvarką, kur Mokytojo mokymai galės turėti vystymuisi geresnę galimybę. Šitokiu būdu iš tikrųjų vadinamoji krikščioniškoji bažnyčia tampa tuo kokonu, kuriame dabar miega Jėzaus sampratos karalystė. Dieviškosios brolystės karalystė tebėra gyva, ir galiausiai ir tikrai iškils iš šito ilgo nugrimzdimo, lygiai taip tikrai, kaip drugelis galiausiai pasirodo kaip gražus išsirutoliojimas iš savo mažiau patrauklaus metamorfozinio vystymosi tvarinio. 1866 – 04 Jėzus kalbėjo apie Dievo karalystę jūsų viduje. Tuo seniai viskas pasakyta. Dabar suprantu Jėzaus skelbtą karalystę prieš du tūkstantmečius, kaip Gyvojo Įtikėjimo puoselėjimą žmonėse ir Kūrėjo pajautimą širdimi, o ne vien protu. Tikiu, kad Gyvasis Įtikėjimas ateityje tikrai išplis, kaip tas drugelis, kuris galiausiai pasirodo iš savo mažiau patrauklaus kokono. Per pastarąjį laikotarpį turėjau ne vieną jaudinantį patyrimą. Bet geriau neanalizuosiu dabartinės esamos sujauktos aplinkos, kuri žeidžia ne vienam širdį. Geriau pasinerti į tylą, žinant, kad gyvenimas apima reiškinius, kurie nėra iki galo vien materialūs. Dėka Dvasinės Šviesos gautos iš Kūrėjo svarbiausia vėl nenuklysti į tamsą ir beprasmybę, prisimenant, jog žmogaus protas yra žmogiškas mirtingas, bet žmogaus dvasia yra dieviška ir nemirtinga. Tikro Dievo dvasia yra žmogaus širdyje. Jis nori, kad visi žmonės tikrai būtų broliai. Mes gyvename Dieve, o Dievas gyvena mumyse. UK - 1454 – 02 Šiandieną dėkoju Kūrėjui už jauną sesę sutiktą eilėje prie mažos parduotuvės, kuriai perteikiau tai, ką norėčiau perteikti savo žemiškai dukrai, bet negaliu. Yra pasakyta tokia tiesa, kad pranašu nebūsi savo kieme... Aš netgi negaliu lankyti savo žemiškų seserų, kadangi esu nepageidaujama. O jeigu susirgtų sesuo, mane apkaltintų, kad atvežiau virusą. Tokia karti tiesa ir tikra beprotybė gyventi vien baimėje be pasitikėjimo savimi, be Gyvojo Įtikėjimo širdyje. Žodžiu, būkime verti Kūrėjo sūnūs ir dukros. Pasitikėkime Juo ir neviršykime Jo Valios bei Galios, nežlugdykime bei nežeminkime vieni kitus.
Su Kūrėjo Meile
adolfina
2021-11-04 16:26:36
Mielas Algimantai, jau tapo gražia tavo tradicija Kaune Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovėje juokinti urantus, taršant su pasismaginimu mūsų laišką. Ir vis apgailestaudamas, pergyvendamas, kad laiškas skirtas tik tau ir tu negali jo paviešinti. O taip norėtum tą padaryti.
Tokios tavo Tėviškos patyčios Meilės Galia, akivaizdu, kelia, negali nekelti, urantų, ir ne tik jų, smalsumą. Skambina, teiraujasi, kuo mes taip užrūstinom Algimantą, taip įaudrinom pastarąjį, kad net praėjus tiek laiko Mokytojas niekaip nesugeba nurimti. Kodėl mes slapstomės, bijome viešumo ir neįkeliam laiško į Forumą? Ačiū jums brangieji už patarimus ir nuoširdų palaikymą.
O dabar jums atsakau - mes tą laišką rašėme asmeniškai Algimantui tik ta prasme, kad laiškas, patekęs į viešumą, nepakenktų jo, kaip dvasinio Mokytojo, įvaizdžiui. Taip mes manėme. Pasirodo, nuogąstauti mums nederėjo, nes savo viešomis patyčiomis jis veržte veržiasi į viešumą. Drąsus, pasirodo, mūsų Mokytojas. Bet ir mes ne iš bailiųjų. Mes taip pat už viešumą.
Taip kad drąsiai, Algimantai, mūsų laišką įkelk į Forumą. Ir būtinai visą. Dabar tą padaryti tiesiog būtina, ir neatidėliojant, kad urantai, ir ne tik jie, susipažintų su jo turiniu ir patys įvertintų ar tikrai laiškas vertas vien patyčių, ar tame laiške, tavo žodžiais tariant, vien tik jovalas. O gal ne. Gal išsirutulios, vardan Tiesos, konkreti, dalykiška diskusija ir Forumas atgims, taps įdomus kaip senais gerais laikais. Kartoju, konkreti, dalykiška diskusija, o ne ilgi, visiems nusibodę, tavieji pamokomieji monologai apie Kaligastijos maištą, žmonijos degradaciją (ypatingai vilniečių) ir suvešėjusį gyvulinį protą tų, kurie nebelanko Šventovės. Ir gąsdinimai, gąsdinimai, gąsdinimai, kad pastarieji neišvengiamai susilauks atpildo - ligų ir kitų negandų. Baisoka. Mąstau, ar nevertėtų vis tik sugrįžti į Šventovę.
Tai tiek šiam kartui.
P.S. Apsižiūrėjau, kad nei karto nepaminėjau žodžio Kūrėjas. Tai nedovanotina. Dėsiu visas pastangas, kad tai nepasikartotų.
PetrasKa
2021-10-26 11:30:30
Šis Jėzaus teiginys Urantijos Knygoje yra aktualus ir priimtinas ir šių laikų tikintiesiems bei jų dvasiniams vedliams - Jūs turėtumėte nustoti Dievo žodžio ieškoti tiktai teologinio autoriteto senųjų raštų puslapiuose. Tie, kurie yra gimę iš Dievo dvasios, nuo šiol tikrai suvoks Dievo žodį, nepriklausomai nuo to, iš kur jis būtų kilęs. Ne tiek svarbu, kad jūs turėtumėte žinoti apie Dievo faktą, kiek tai, kad daugiau augtų jūsų sugebėjimas jausti Dievo buvimą. 1782 – 05 Labai norėtųsi vietoje Dievas, įvardinti - Kūrėjas, tačiau tai citata, todėl keisti negaliu. Anot Jėzaus mokymų, tik šitokiu būdu jūs tikrai pereisite iš tamsos į šviesą, iš rasinio tikėjimo, kuris yra paveldėtas, į asmeninį įtikėjimą, kuris yra pasiekiamas realiu patyrimu. Tai yra retorinis klausimas - Kiek dar ilgai galima paklusti susidėvėjusių religinių formų ir ritualų sistemai? Dievą pažinusius praeities lyderius iš tikrųjų gali būti verta gerbti, bet kodėl, šitaip elgdamiesi, jūs turėtumėte paaukoti savo žmogiškosios egzistencijos aukščiausiąjį patyrimą; Dievo suradimą sau patiems ir jo pažinimą savo pačių sieloje? 1731 – 05 Šie teiginiai dar kartą mums patvirtina Gyvojo Įtikėjimo realumą ir tikrumą. Priminsiu mums dar vieną žinomą, dalinai patvirtintą ir priimtiną tiesą. Tai knygos „Išlaisvinta siela“ autoriaus Michael A. Singer teiginiai – Tapę iš tiesų dvasingu žmogumi išsiskirsite iš minios. Nebenorėsite dalykų, kurių trokšta jus supantys žmonės. Atvykote į planetą kelioms dešimtims, o vėliau ją paliksite. Tad, kodėl nuolat patiriate įtampą ir dėl visko nerimaujate? Liaukitės! Tikrove negalime vadinti nieko, ką patys sukuriate savo galvoje. Tikrą tiesą patvirtinantys žodžiai, kuriuos dažniau reiktų prisiminti kiekvienam mirtingajam. Gilus vidinis išsilaisvinimas, dar urantų įvardintas, kaip dvasinis atsivėrimas - tai kelias į save ir į dvasingumą. Tai susitaikymo, nesipriešinimo, priėmimo kelias. Tie, kurie nesidomi dvasinėmis vertybėmis, bent jau neneigtų, neužgožtu savo ribotu protu ir norais tai, ko nežino, kas dar jų supratimu neatskleista.
Važiuojant visuomeniniu transportu, dabar dažniausiai galima girdėti žmones kalbant vien apie ligas, o dar liūdniau, kai nepalankiai ar net nepadoriai atsiliepia apie nepasiskiepijusius žmones. Puikiai visi žinome, kad mes kiekvienas atsakome už savo kūną, už savo būseną. Ir kaip pakeisti kitų žmonių mąstymą ir supratimą, jei jie patys nenori keistis? Belieka tik pasimelsti už juos ir palinkėti dvasinio nušvitimo bei gerovės. Ne dažnai, bet tenka susidurti ir su nuoširdžiais bei geranoriškais žmonėmis, kurie bent tą akimirką praskaidrina nuotaiką, geriau nei šviečianti saulė. Iš tikrųjų labai nelengva, bet kiekvienos dienos patirtys, kokios jos nepalankios ar skausmingos būtų, aš su dėkingumu sutinku ir vertinu, suprasdama tai, kaip mano kantrybės ugdymą, iššūkių bei įvairių išbandymų atlaikymą, charakterio savybių stiprinimą, vidinės Ramybės palaikymą net tokiomis, kaip asmens nuvertinimo ir suvaržymo sąlygomis. Gyvenimas yra judėjimas, todėl gyvenimo gėris yra ne būsena, o judėjimo kryptis. Tai tarnystė ne sau, o Kūrėjui – L. Tolstojaus teiginys, kurį papildysiu – tai kiekvieno žmogaus tarnystė visumos labui, vardan visų Gerovės.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2021-10-14 21:36:25
Besivystančios sielos dvasinio sugebėjimo matas yra jūsų įtikėjimas į tiesą ir jūsų meilė žmogui, bet jūsų žmogiškojo charakterio stiprybės matas yra jūsų sugebėjimas atsispirti priešiškumo jausmui ir jūsų sumanumas nepasiduoti liūdnoms mintims gilaus skausmo akivaizdoje. Pralaimėjimas yra tikras veidrodis, kuris sąžiningai parodo, koks jūs esate iš tiesų. 1740 – 04 Mano supratimu, tai puikus ir pamokantis Jėzaus pasakytas teiginys Urantijos Knygoje. Būtent, jis mane paskatino susimąstyti, išgyvenus šių dienų patirtis, kurios dar kartą atskleidė dabartinę mano būseną ir savivertę. Dėl mano emocinio prisiderinimo stokos, vieną dieną prasiveržė manyje impulsyvus ir nepagrįstas nepažįstamai dvasinei sesei įžeidimas, pasakius – Jūs už tai mokėsite...! Tą dieną buvo labai šalta, o kad gauti karštos kavos puodelį, kavinėse šiuo metu visur yra užrašai – Aptarnavimas tik su galimybių pasu. Tą dieną buvo liūdna - lauke dargana, šalta, o širdyje nepasitenkinimas ir nuoskauda dabartine tvarka. Eidama Vilniaus gatve, ant Džiugo kavinukės parduotuvės durų pamačiau, jog nėra draudžiančio įspėjimo su GP. Įėjau, norėdama kiek sušilti, didelėje patalpoje pamačiau sėdintį vienintelį žmogų ir jauną pardavėją. Kai padavėjos paprašiau puodelį kavos, ši nemaloniai pasakė, kad pateikčiau GP. Aš sakau, bet aš galėčiau išgerti kavą lauke…. O ji kategoriškai – Ne! Tada manyje sukilo negatyvi emocija ir nepasitenkinimas tokia “tvarka”. Pamaniau, tai dėl tų neišmintingų savanaudžių žmonių, kurie sugalvojo šiuos suvaržymus. Išėjau labai sutrikusi, o išeidama padavėjai išrėžiau – Už tai užmokėsite! Tą pačią akimirką supratau, kokia aš vis tik nenuoširdi ir nenuosekli šios dvasinės sesės atžvilgiu. Susidūrusi su elementaria kliūtimi ir nepatenkinusi savojo ego, aš pasielgiau nežmoniškai. Šiaip visada stengiuosi suprasti bet kokį žmogų ir nekaltinu paklustančio šiai tamsos sistemai bei atsakingai dirbančio savo darbą. Juk žinome, kad daugelis mūsų dvasinių brolių sesių neturi kito pasirinkimo. Realybė tolia, kad labai ilgai užsitęsė šie beprotiški laisvės suvaržymai. Šiaip ar taip, jie ne vien mane išveda iš pusiausvyros. Tad iš patirties dalinuosi, tokiose mums suteiktose nepalankiose situacijose, kai neįveikiame mums teikiamas kliūtis, tuo galime įsitikinti, koks seklus yra mūsų įtikėjimas, kiek dar daug mumyse gyvulinio paveldo baimės ir nepasitikėjimo. Tai ir parodo, kad dar reikia augti dvasine prasme iki dieviško pakantumo ir tobulumo. Tuo metu Vilniuje vyko tautų mugė, todėl vėliau be jokios problemos nusipirkau labai skanią kavą iš mašinos, ir dar pagalvojau – Nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą. Nueidama mintyse palaiminau žmogų, kuris teikia žmonėms iš tikrųjų skanų gėrimą. Be to, ne kartą įsitikinau, kad dar yra gerų ir supratingų žmonių, kurie nesureikšmina šių kvailų vyresnybės sugalvotų taisyklių. Štai didelėse “Rimi”parduotuvėse draudžiama užeiti net į paštą. Ne vieną sutikau geranorišką žmogų,kuris paprašius įleidžia ne tik į paštą, bet ir į kepyklėlę nusipirkti kavos. Žinoma, esu susidurusi ir su piktos valios žmonėmis, bet aš juos suprantu ir neteisiu. Kiekviena diena mums suteikia įvairiausių naujų patyrimų, ypatingai šiuo nepalankiu mums laikotarpiu. Galima net romanus rašyti apie šį keistą laikmetį, ir daugumai nesuprantamus istatymus, kurie prieštarauja šalies konstitucijai. Pasidalinsiu dar praėjusio sekmadienio nepriimtinu man pastebėjimu ir supratimu. Tą kartą nuėjau paklausyti Leono Andžiaus vargonų koncerto, kuris vyko Kazimiero bažnyčioje po mišių. Atėjau į mišių pabaigą ir stebėjau, kaip žmonėms yra dalinama Komunija plotkelių pavidalu. Tuo pat metu man kilo mintis – Argi ši plokelė pažadina mirtingojo dvasią? Gal praeituose amžiuose žmogus ir galėjo patikėti plotkelių galia, tačiau dabartinė išsilavinusi žmonija, įdomu,kokią prasmę įžvelgia tame rituale, kuris įvardintas - Kristaus kūnas? Lyg šiol man nesuprantama šio ritualo prasmė, kadangi pripažįstų tik dvasinę prasmę. Po mišių sulaukiau vargonų koncerto. Klausydama muzikos, atkreipiau dėmesį į gražią jaunų žmonių porą su maždaug dešimties metų berniuku. Skaudu buvo matyti, kaip mažas vaikas visą laiką sėdėjo su kauke uždegta burna. Kokia nesąmonė taip kankinti ir traumuoti mažus vaikus! Jauni tėvai net nesusimąsto, ir tik paklusdami baimei ar dar kažkam, daro didelę žalą savo vaikui, kuris negali normaliai kvėpuoti. Pilnas netikėtumų, nusivylimų, skausmingų akimirkų paženklintas ir neprognozuojamas tapo mūsų gyvenimas. Kaip džiaugtis tokiu gyvenimu, kai kas kartą vis labiau suvaržoma žmonių laisvė...? Urantijos Knygoje yra Jėzaus pasakyta – Tikras tikintysis nepailsta daryti gėrį vien tik dėl to, kad susiduria su kliūtimis. 1731 - 06 Manau svarbiausia gyventi su gėriu ir visuotine meile širdyje, o kliūtis ir negandas kaip nors įveiksime su Kūrėjo pagalba. Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2021-09-24 19:10:38
Iš patirties žinau, jog kiekvienas urantas meldžiasi už kiekvieno planetos mirtingojo dvasinį nušvitimą. Yra sakoma liaudies posakyje – kuo toliau, tuo „gražiau“...Nežinia, kur nusiris žmonija pamindama tikrąsias žmogiškas vertybes, už kurias gal būt brangiai teks mokėti... Kai vyksta vien susipriešinimas, melas, apgaulė, tamsa ir kitoks blogis, kasdienybėje be galo sunku patirti gerą, pakilų jausmą, kuris lydėjo dar praeityje. Visa laimė, kad mes urantai gyvename Gyvuoju Įtikėjimu. Tik pagarbinus Kūrėją, širdyje galima pajusti nusiraminimą ir atgauti pasitikėjimą savimi. Tvyrantis nerimas ir nežinia aplinkoje, dažnai užgožia pozityvias mintis ir apima kankinanti neviltis ar apatija. Vienintelis dabar troškimas yra, kad pagaliau baigtųsi tas visuotinis ir kartais net komiškas žmonių raginimas skiepytis, kuris sukelia vien įtarimą ir nepasitikėjimą jais. Pateikta įvairiausios informacijos, kurią būtina žmogui atsirinkti ne vien protu, bet ir širdimi. Gyvenant su Kūrėju širdyje, man artima ir priimtina ši kinų išmintis, kuria norėčiau vadovautis gyvenime – Niekada neieškosiu ir nepriimsiu atskiro, asmeninio išsigelbėjimo. Nenoriu gauti ramybės viena. Visada visur gyvendama ir dirbdama sieksiu visuotinio visų būtybių išgelbėjimo. Kol visi nebus išlaisvinti, nepaliksiu šio nuodėmių, liūdesio ir kovų pasaulio. Tai man primenantys Jėzaus Evangelijos teiginiai apie Dievo Tėvystę ir Žmonių Brolystę. Džiaugiuosi, kad šalyje dar yra neabejingų lietuvių, kuriems rūpi kitų žmonių gerovė. Apgailestauju, kad daug žmonių iš baimės yra paklusę neišmintingiems sprendimams. Mąstantys ir suvokiantys realybę žmonės, visomis išgalėmis skleidžia alternatyvią nušviečiančią tikrovišką informaciją priešingą skleidžiamam melui. Labiausiai mane neramina vaikų gerovė, kurie pasirinkimo neturi ir yra priklausomi nuo klaidingų tėvų sprendimų. Yra pasakyta - Atskiros būtybės gerovė ar kad atskiros būtybės blogis negali tapti viso pasaulio blogiu ir neturės tau įtakos. Bet taip jau yra, kad tapo visuotiniu blogiu, prie kurio prisideda ir Lietuvių visuomenės valdantieji. Jie kažkodėl vis aktyviau ir agresyviau siekia palaužti mirtingųjų prigimtinę laisvę, tarsi gelbėtų mus nuo maro. Kadaise nuo maro neišmirė visa žmonija, neišmirs ir nuo koronos – viskas Kūrėjo valioje. Nuolat svarstau, kodėl aš sveikatos atžvilgiu esu prilyginama pagyvenusiems senjorams, kurie gal būt praeityje be saiko vartojo alkoholį, piktnaudžiavo nikotinu ar vaistais, ne sportavo, vegetavo, nesveikai maitinosi ir taip toliau. Ne paslaptis, kad Lietuvos kaimuose ir sostinėje seniai daug prasigėrusių asocialių žmonių. Skaudu matyti šalia Vilniaus šiukšliavietėmis paverstus miškus. Gyvenimas be Kūrėjo širdyje ir neteisingi bei neišmintingi gyvenimo būdo sprendimai, vėliau ar anksčiau turi vienokią ar kitokią sveikatos sutrikimo pasekmę. Kai žmonės suvienodinami ar sulyginami, aš jaučiu pažeminimą, o dar labiau mane skaudina, kad blaiviai mąstantiems žmonėms pritaikyti įvairūs suvaržymai ir ribojimai. Aš visada labai vertinau paplaukiojimą baseinuose, mankštas sporto salėse, o štai – nevalia, nes neturiu kažkokio bepročio sugalvoto galimybių paso. Visada puoselėjau sveiką gyvenimo būdą, esu vegetarė, niekada nepiktnaudžiavau vaistais. Jaučiuosi išskirtine Kūrėjo dukra, nes nuoširdžiai pasitikiu Jo Meilės Galia ir Apsauga. Aš atsakinga už save! Aš nepritariu jokiems ribojimams. Kiekvienas mes atsakome už savo fizinį kūną ir dvasinę būseną .
Vakar kai gatvėje išvydau dailią merginą, dėvinčią skylėtas ir suplyšusias pėdkelnes, man kilo keista mintis. Mintis tokia – koks sujauktas beprotiškas dabartinis žmonių gyvenimas, tokia ir mada, atspindinti jaunimo ironišką gyvenimą. Skylėti ar suplėšyti pamėgti jaunimo džinsai, mus vyresnius žmones jau seniai nestebina. Tačiau visos skylėtos merginos pėdkelnės mane tikrai nustebino. Prisimenu jaunystėje nejaukiai jausdavomės dėl mažos skylutės ar nubėgusios akies kojinėje, ir visad pasirūpindavome atsarginėmis, nes tai reiškė didelį aplaidumą ar netvarkingumą. Dabartiniu metu net neverta niekuo stebėtis. Kiekvienas įvykis turi pradžią ir pasekmes. Mano vienintelis dabartinis troškimas yra, kad visos tamsos apraiškos išnyktų ar ištirptų Kūrėjo Šviesoje, Meilėje, Tikrovėje ir kad kuo daugiau žmonių pabustų Dvasinei Šviesai, kad atrastų savyje tikrąjį AŠ. Meldžiu Kūrėjo ir Apvaizdos, kad visi mirtingieji suvoktų savo tikrąjį gyvenimo tikslą ir prasmę jiems skirtame šiame nuostabiame pasaulyje, kurį dalinai privatizavo save sudievinę „viešpačiai“.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2021-09-16 16:21:14
Miela Adolfina, iš tikrųjų pastarieji metai nėra lengvi visiems. Šiandien važiuodama autobusu, pažvelgiau keleiviams į akis – ką jos spinduliuoja? – ir mačiau jose liūdesį, pasimetimą, nežinomybę dėl ateities ir pan., - Argi galėjau pamatyti švytinčias akis, žibančias akis, spindinčias akis – akis kuriose vyrautų Ramybė? – paklausiau savęs. – Ne, negalėjau. Gal tik nerūpestingame dar vaikiškame žvilgsnyje gali pamatyti džiugesį, jei vaiko nuotaika pakili tą akimirką, bet gi ji tokia neišliks, nes už kampo laukia ir jo neramumai.
Žmonės tarpusavyje ramindamiesi, rodydami gailestį, guodžia vieni kitus, kad jausti nerimastingą būseną yra normalu, tačiau, jausti būtent – Ramybės būseną – yra normali būsena, Kūrėjo mums tokia teikiama, bet tikrai ne kiekvienam pasiekiama, nes kaip ir tu miela Adolfina pastebėjai – juk tik mažuma patyrimu tegali paliudyti, kad gyvoji komunija su Kūrėju yra tas Vienintelis Teisingasis Vektorius Ramybės pajautimo link. Dar didesnė mažuma šiame siekinyje išlieka.
Man labai patiko tavo pagarsintos šios mintys – Emociškai palūžusį ir sužeistą mirtingąjį turintį psichologinių bei fizinių sveikatos problemų, svarbu neįskaudinti, o suprasti. Jeigu į tave žmogus įsiklauso ar prašo patarimo, tikrai verta švelniai ir išmintingai nurodyti išmintingo sprendimo ar pasveikimo Šaltinio vektorių. Remiantis įgyta išmintimi, tikiu pasikartosiu, jog – Išmintis ir gilus vidinis supratimas visad ateina iš Kūrėjo per mums suteiktą dvasios dalelę – Minties Derintoją, kai nuoširdžiai kreipiamės į Dvasios Šaltinį. Dieviška ir tikra meile mes mylime žmogų tik tada, kai mylime ne už tai, kad jis mums malonus ar padarė, ką mums gero, o todėl, kad jame, kaip ir kiekviename kitame žmoguje, mes matome Dievo dvasią.
Suprasti artimą, tai ilgas kelias, nes kito atjautimas, tai pirmiausia savęs pažinimas. Koks tai ilgas iš tikrųjų procesas, bet jis Gyvas jau šiandieną tiek kiekviename iš mūsų, kiek esame patys Gyvi Kūrėjuje, patyrimu, akimirka po akimirkos, įdedamų pastangų dėka.
Telydi tave, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2021-09-07 23:46:34
Netikėtas buvusios kolegės skambutis mane giliai sujaudino ir paskatino pasidalinti pamąstymais bei savo patyrimais su jumis. Noriu jai ir kitiems mūsų forumo skaitytojams priminti šiuos teiginius - Kaskart, kai tave užklumpa kančios, galvok ne tik kaip jų atsikratyti, bet ir kokių moralinių pastangų bei dorybių jos iš tavęs reikalauja. Jokios nelaimės, užklumpančios žmoniją ar atskirus asmenis, nėra betikslės ir nenaudingos. Jos veda visus kartu bei pavieniui, nors ir aplinkiniais keliais, į tą patį jiems iškeltą tikslą – Dievo pasireiškimą kiekviename žmoguje ir visoje žmonijoje. Aktualus šis teiginys mums kiekvienam mirtingajam buvo pasakytas Levo Tolstojaus dar praeitame amžiuje ir yra išspausdintas Išminties kalendoriuje. Ši tiesa man giliai artima ir seniai žinoma, kuria vadovaujuosi savo gyvenime. Pajutusi vidinį ar kokį nors išorinį fizinį skausmą, aš klausiu Kūrėjo – kodėl taip, kodėl aš kenčiu? Juk aš niekam ir man niekas nesuteikė jokio blogo. Kuom aš pažeidžiu Visatos dėsnį? Jeigu padariau klaidingą ir netinkamą sprendimą, tai tik dėl savo netobulo charakterio savybių, dėl nesupratimo ar dėl seklaus įtikėjino. Mumyse vis dar tebetvyro gyvulinio paveldo charakterio savybės – būdinga teisti ar kaltinti kitus, bet ne save. Žinoma, ne iš karto, bet dažniausiai mintimis gaunu atsakymą. Dieviška Išmintis duoda mums suprasti, kad susiklosčius nepalankioms gyvenimo aplinkybėms, ne kiekvienam mirtingajam lemta atsitiesti suklupus, ne kiekvienas gebą atverti širdį Kūrėjui ir pasitikėti Juo. Emociškai palūžusį ir sužeistą mirtingąjį turintį psichologinių bei fizinių sveikatos problemų, svarbu neįskaudinti,o suprasti. Jeigu į tave žmogus įsiklauso ar prašo patarimo, tikrai verta švelniai ir išmintingai nurodyti išmintingo sprendimo ar pasveikimo Šaltinio vektorių. Remiantis įgyta išmintimi, tikiu pasikartosiu, jog – Išmintis ir gilus vidinis supratimas visad ateina iš Kūrėjo per mums suteiktą dvasios dalelę – Minties Derintoją, kai nuoširdžiai kreipiamės į Dvasios Šaltinį. Dieviška ir tikra meile mes mylime žmogų tik tada, kai mylime ne už tai, kad jis mums malonus ar padarė, ką mums gero, o todėl, kad jame, kaip ir kiekviename kitame žmoguje, mes matome Dievo dvasią. Šis išmintingas ir mums ne naujas bet priimtinas L. Tolstojaus teiginys, manau taip pat suteiktas paties Kūrėjo. Visi suprantame, jog pastarasis laikotarpis be galo visiems sudėtingas ir neprognozuojamas, todėl dauguma mūsų brolių sesių dvasioje vienaip ar kitaip patiria daug abejonių dėl neužtikrintos perspektyvos, daugelis turime emocinių ar fizinių kančių. Viskas tapo taip netikra ir sujaukta - aplink tvyro nežinomybė - vien melas, apgaulė, negailestingumas, abejingumas,pasityčiojimas, prigimtinės laisvės suvaržymas ir kitokie tamsos pasireiškimai. Dar apmaudžiau jaučiuosi, kai vyksta nesusipratimas ar nesusikalbėjimas dėl esamų aplinkybių su savo biologiniais vaikais. Šiomis liūdnomis mintimis savo apmąstymus baigsiu primindama M. A.Singer išmintingą teiginį – Jei būsite savojo „Aš“ viduje, patirsite vidinės esybės galią net tada, kai jūsų širdis jausis silpna. Tai tobulėjimo kelio esmė ir dvasinio gyvenimo pagrindas. Kai tik suprasite, kad jausti vidinius sutrikdymus yra normalu, ir kai jie nebeblaškys jūsų sąmonės, išsilaisvinsite. Šis supratimas turėtų mus stiprinti, kad mažiau kaustytų vidinis nerimas ir baimė – gyvulinis mirtingojo paveldas, kad labiau pasitikėtume savimi ir Kūrėjo Meilės Galia.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2021-09-07 22:06:12
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]