Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Dvasinis augimas yra begalinis, tačiau savo paties augimo vienintelis stabdys, esame mes patys

Vakar vakare, jau po dvidešimt antros valandos išėjusi iš darbo, įkvėpiau gryno, šviežio lauko oro. Panorau įkvėpti ir to lengvumo, kuris paprastai juntamas vasaros vakarų švelniam vėjeliui pučiant, kuris ir atgaivina ir pamalonina, jei dieną buvo karšta ir tvanku. Tokiomis akimirkomis mes dažnai ištariame – oi, kaip gera.. – būseną lengvumo jausdami. Vasara ir karšta saulutė, visada atneša džiugesį į mūsų širdis, ir žmonių energiniai virpesiai – bendras žmonių energinis laukas – pakyla į daug aukštesnį energinį dažnį. Tačiau būtent tai aš pamėginusi vakar vakare pajausti – nė kiek nepajutau. Nėra džiugesio, nėra lengvumo, nėra – aplinkos Tikrumo. Tai ką aš pajutau – suspaustus energinius aplinkos virpesius, kurie slegia. Labai slegia.
Kiek atlaisvintas karantinas, vis tik neatnešė lengvumo jausmo, kad žmonių būsenai pagerinti. Nors aš matau kiek pralinksmėjusį jaunimą – pagaliau galiu važiuoti kur noriu, pagaliau galime nueiti į klubą, pagaliau galime atsisėsti kavinėje ir papramogauti, nors dar tik iki dvidešimt ketvirtos valandos, bet – galime! Ei, juk galime jau ir pajūrio saulute pasilepinti! Koks malonumas, kokia palaima! Važiuojame, atsipalaiduosime – planuojama kaip svarbiausias vasaros įvykis, mirtingojo dienotvarkėje. Tačiau tokia dienotvarkė – nėra teisinga, nes ji planuojama be Kūrėjo ir dėl to orientuota tik į savo malonumų patenkinimą.
Kada mirtingasis kreipia savąjį žvilgsnį tiek siaurai, jog į dienotvarkę įtraukia tik savųjų interesų vis godesnį ir godesnį tenkinimą ir tik tam, kad pademonstruotų save prieš kitus – savo ištreniruotą fizinį kūną, savo suliesėjusią dailią figūrą, kuo mandriau nulakuotus, ilgus nagus ar kuo įmantresnį drabužį – tuo aplinka labiau verkia ir skursta, nes viduje yra tuštuma, kurios blizgučiai neužpildo ir niekada neužpildys.
Nuo darbo iki man reikiamos autobuso stotelės – apie du kilometrus pėsčiomis. Iš darbo vakar išėjau kiek vėliau, tad paspartinu žingsnį, kad suspėčiau į autobusą, mat jis paskutinis, kuris parveš šįvakar. Eidama vis bandau pajausti – tai kokia toji aplinka, iš tikrųjų tokia slegianti? Tai ką, nėra to lengvumo, net vasaros vakare, tokiame gaiviame, ramiame, bet gi būsena jaučiu – suslėgtame ir išsigandusiame. Na gerai, aplinka tokia, kokia yra, priežastį jos tokios, vis tik, urantai, žinome. Štai ir matome kokias pasekmes davė ir toliau duoda pseudopandemija, kuria taip naiviai patikėjo visa masė žmonijos ir taip uoliai – bet jokiu būdu ne išmintingai – puolė laikytis įvesto karantino įvairiausių ribojimų, žalojančių žmogaus psichinę sveikatą, teršiančių pasąmonę ir nė nesusimąstančių, kad tai ir yra kelias į dar skausmingesnius patyrimus.
Taigi, tokia ji, toji aplinka – slegianti, – einu ir mąstau. – O kaip gi aš, tos aplinkos dalis? O koks gi manasis indėlis? Ar aš patenkinta savo pastangomis, savo patiriama gyva būsena su Kūrėju? Kiek ji gyva? Ir pagaliau – tai kokia ta dienotvarkė su Kūrėju? Tai kaip su Juo atsikelti ir vakare užmigti? Kaip dieną nudirbti? Kaip draugui Šviesos Kelią apreikšti? Kaip į bėdą patekusiam pagelbėti? Kaip pastebėti – kur tu reikalingas ir kiek tu reikalingas? Kaip pajausti gyvenimo Prasmę – savo paties Prasmę – šitame pasaulyje ir visoje amžinybėje? Ir ne šiaip – bet iš pačių gelmių.
Tokie štai klausimai kyla iš mano Širdies. Tokie klausimai nenugrimzta kažkur, bet kartą jau susiformavę jie glūdi manyje tam, kad būtų atsakyti. Tam, kad būtų Gyvai Patirti ir ne mano pačios intelektualiu lygiu, bet su Kūrėju – patyrimu paliudyti.
Mano valia – įsiklausyti į savo Širdies šauksmą, mano valia – išsakyti jį Kūrėjui, mano valia – patirti Kūrėjo Valią. Mano valia – sulieti ją su Kūrėjo Valia.

Į autobusą suspėjau. Grįžau namo, čia tylu, ramu. Bet kiek ramu Širdį? Ar aš turiu atsakymus į savo pačios užduotus klausimus? Jeigu turiu, kiek jais tikiu? Bet kokia būsena, ar ji pakili ar nelabai, vis tiek jas, visokias, išsisakai Kūrėjui, nes tave tiesiog traukte traukia prie Jo, Jis Pats yra Trauka. Dažnam, o iš tikrųjų kiekvienam norisi greičiau mums išgirsti atsakymą – tai kaip gi mums elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje? Bet būtent tos Nuoseklios ir Kantrios pastangos link to išgirdimo, atveriant save Mylimam Kūrėjui ir yra tas kelias, kuris mus grūdina. Juk mums ant lėkštutės gali būti tuoj pat viskas patogiai pateikta, bet tai būtų mus žalojantis kelias ir tokiame mes subliukštume, nes Ištikimybė demonstruojama sunkiomis aplinkybėmis, o tokiu būdu patikrinta asmenybė yra patikima asmenybė. Būtent tokių mūsų Kūrėjui ir stinga, būtent toks yra mūsų kelias, būtent tokiame mes ir esame.
Pagarbinau Rojaus Trejybę-AŠ ESU, pakalbėjau su Ja – metas studijoms. Dabar buvau nusprendusi studijuoti tik Urantijos Knygą, ir tą dariau pastarąsias savaites, tačiau greitai pajutau, kad pasiilgstu ir kitų Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymų, mokymų, kurie sutalpinti kituose dvasiniuose apreiškimuose. Jau daug metų esu įpratusi skaityti Rojaus Trejybės-AŠ ESU arba Algimanto mokymus, jie lengviau suprantami nė kad Urantijos Knyga, nors vidus tuo pačiu stiebiasi ir link Urantijos Knygos, tą gausią ir taip reikalingą informaciją taip pat jaučiu, kad noriu perskaityti vėl, bet bent vienas Rojaus Trejybės-AŠ ESU ar Algimanto mokymas, perskaitytas kasdieną – man kaip Kelrodė Žvaigždė, nušviečianti man kelią jau visą dešimtmetį.
Vakar vakarą ranka paėmė Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimą. Jaučiu, kad laikas vėl būtent šio dvasinio šaltinio nuosekliam studijavimui, tačiau derinant ir Urantijos Knygos studijas vakarais, drauge su Kotryna, kaip ir esame kas vakarą įpratę. Glausdama Kristaus apreiškimą, nusišypsau ir mintyse jį pavadinu – mano pradžiamokslis. Juk kai pirmą kartą jį paėmiau į rankas, Linos padovanotą, pajutau, kad tai ir yra toji knyga, kuri man suteiks atsakymus į klausimus, kurių taip ilgai ieškojau. O tas ieškojimas juk nebuvo rožėmis klotas, tad pajausti pagaliau Tikrovės užuomazgas, studijuojant Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimą, buvo tikras pasitenkinimas, bet tuo pačiu ir naujai atėjęs suvokimas, kad aš būtinai noriu pradėti šitą naująją kelionę, kuri viliojo nuo pat šių pirmųjų pažinties akimirkų ir kuri, jau tada ir prasidėjo. Prasidėjo tam, kad niekada nesibaigtų. Tam, kad dabar aguonų grūdeliai būtų taip kruopščiai, taip skrupulingai renkami į tą aguonų maišą, kurio pilnėjimo vertę žino tik pats renkantysis ir Kūrėjas.

Tai ką Kristus moko savojo apreiškimo pradžioje, tai ką vakar vakarą perskaičiau, mane privertė dar kartą permąstyti savąsias mintis, kokios jos kilo vykstant po darbo namo. Tai ką perskaičiau ir sau knygoje apsibraukiau, pasidalinau ir mūsų Gyvojoje Šventovėje, šiandien, per pamaldas. Parašysiu ir mūsų Forumui.
„Dvasinis augimas yra begalinis. Amžinas. Kaip ir visos kūrinijos pažinimas yra begalinis ir nesibaigiantis. Tik jūs, kiekvienas, esate savo paties augimo vienintelis stabdys – jeigu patys sau sakote, kad augti daugiau nenorite, jums šito užtenka, tai ir yra pagrindinė kliūtis ir pagrindinis stabdys jūsų asmeniniam augimui. Nėra jokios kitos jėgos, visoje Kūrinijoje, išskyrus jūsų pačių valią, asmeninę valią, savo paties dvasiniam augimui ir kūrinijos pažinimo augimui. „ (Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl, antrasis leidimas 21-01)

Štai mums ir atsakymas, o kodėl tokie sunkūs virpesiai net ir gaivų vasaros vakarą. Juk žmonija prasideda ir baigiasi, kiekviename iš mūsų. O tai reiškia, kad niekas nenuveiks Visumos Labui to, kas man asmeniškai numatyta Kūrėjo nuveikti. Niekas už mane neįpils dar vieno aguonos grūdelio į aguonų maišą, nes manasis patyrimas ir yra – manasis, ir jis Veiksnus ir Prasmingas tik tada, kada jis patiriamas, su Kūrėju Drauge.

Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2021-06-12 18:12:47

Komentarai

Iš patirties žinau, jog kiekvienas urantas meldžiasi už kiekvieno planetos mirtingojo dvasinį nušvitimą. Yra sakoma liaudies posakyje – kuo toliau, tuo „gražiau“...Nežinia, kur nusiris žmonija pamindama tikrąsias žmogiškas vertybes, už kurias gal būt brangiai teks mokėti... Kai vyksta vien susipriešinimas, melas, apgaulė, tamsa ir kitoks blogis, kasdienybėje be galo sunku patirti gerą, pakilų jausmą, kuris lydėjo dar praeityje. Visa laimė, kad mes urantai gyvename Gyvuoju Įtikėjimu. Tik pagarbinus Kūrėją, širdyje galima pajusti nusiraminimą ir atgauti pasitikėjimą savimi. Tvyrantis nerimas ir nežinia aplinkoje, dažnai užgožia pozityvias mintis ir apima kankinanti neviltis ar apatija. Vienintelis dabar troškimas yra, kad pagaliau baigtųsi tas visuotinis ir kartais net komiškas žmonių raginimas skiepytis, kuris sukelia vien įtarimą ir nepasitikėjimą jais. Pateikta įvairiausios informacijos, kurią būtina žmogui atsirinkti ne vien protu, bet ir širdimi. Gyvenant su Kūrėju širdyje, man artima ir priimtina ši kinų išmintis, kuria norėčiau vadovautis gyvenime – Niekada neieškosiu ir nepriimsiu atskiro, asmeninio išsigelbėjimo. Nenoriu gauti ramybės viena. Visada visur gyvendama ir dirbdama sieksiu visuotinio visų būtybių išgelbėjimo. Kol visi nebus išlaisvinti, nepaliksiu šio nuodėmių, liūdesio ir kovų pasaulio. Tai man primenantys Jėzaus Evangelijos teiginiai apie Dievo Tėvystę ir Žmonių Brolystę. Džiaugiuosi, kad šalyje dar yra neabejingų lietuvių, kuriems rūpi kitų žmonių gerovė. Apgailestauju, kad daug žmonių iš baimės yra paklusę neišmintingiems sprendimams. Mąstantys ir suvokiantys realybę žmonės, visomis išgalėmis skleidžia alternatyvią nušviečiančią tikrovišką informaciją priešingą skleidžiamam melui. Labiausiai mane neramina vaikų gerovė, kurie pasirinkimo neturi ir yra priklausomi nuo klaidingų tėvų sprendimų. Yra pasakyta - Atskiros būtybės gerovė ar kad atskiros būtybės blogis negali tapti viso pasaulio blogiu ir neturės tau įtakos. Bet taip jau yra, kad tapo visuotiniu blogiu, prie kurio prisideda ir Lietuvių visuomenės valdantieji. Jie kažkodėl vis aktyviau ir agresyviau siekia palaužti mirtingųjų prigimtinę laisvę, tarsi gelbėtų mus nuo maro. Kadaise nuo maro neišmirė visa žmonija, neišmirs ir nuo koronos – viskas Kūrėjo valioje. Nuolat svarstau, kodėl aš sveikatos atžvilgiu esu prilyginama pagyvenusiems senjorams, kurie gal būt praeityje be saiko vartojo alkoholį, piktnaudžiavo nikotinu ar vaistais, ne sportavo, vegetavo, nesveikai maitinosi ir taip toliau. Ne paslaptis, kad Lietuvos kaimuose ir sostinėje seniai daug prasigėrusių asocialių žmonių. Skaudu matyti šalia Vilniaus šiukšliavietėmis paverstus miškus. Gyvenimas be Kūrėjo širdyje ir neteisingi bei neišmintingi gyvenimo būdo sprendimai, vėliau ar anksčiau turi vienokią ar kitokią sveikatos sutrikimo pasekmę. Kai žmonės suvienodinami ar sulyginami, aš jaučiu pažeminimą, o dar labiau mane skaudina, kad blaiviai mąstantiems žmonėms pritaikyti įvairūs suvaržymai ir ribojimai. Aš visada labai vertinau paplaukiojimą baseinuose, mankštas sporto salėse, o štai – nevalia, nes neturiu kažkokio bepročio sugalvoto galimybių paso. Visada puoselėjau sveiką gyvenimo būdą, esu vegetarė, niekada nepiktnaudžiavau vaistais. Jaučiuosi išskirtine Kūrėjo dukra, nes nuoširdžiai pasitikiu Jo Meilės Galia ir Apsauga. Aš atsakinga už save! Aš nepritariu jokiems ribojimams. Kiekvienas mes atsakome už savo fizinį kūną ir dvasinę būseną .
Vakar kai gatvėje išvydau dailią merginą, dėvinčią skylėtas ir suplyšusias pėdkelnes, man kilo keista mintis. Mintis tokia – koks sujauktas beprotiškas dabartinis žmonių gyvenimas, tokia ir mada, atspindinti jaunimo ironišką gyvenimą. Skylėti ar suplėšyti pamėgti jaunimo džinsai, mus vyresnius žmones jau seniai nestebina. Tačiau visos skylėtos merginos pėdkelnės mane tikrai nustebino. Prisimenu jaunystėje nejaukiai jausdavomės dėl mažos skylutės ar nubėgusios akies kojinėje, ir visad pasirūpindavome atsarginėmis, nes tai reiškė didelį aplaidumą ar netvarkingumą. Dabartiniu metu net neverta niekuo stebėtis. Kiekvienas įvykis turi pradžią ir pasekmes. Mano vienintelis dabartinis troškimas yra, kad visos tamsos apraiškos išnyktų ar ištirptų Kūrėjo Šviesoje, Meilėje, Tikrovėje ir kad kuo daugiau žmonių pabustų Dvasinei Šviesai, kad atrastų savyje tikrąjį AŠ. Meldžiu Kūrėjo ir Apvaizdos, kad visi mirtingieji suvoktų savo tikrąjį gyvenimo tikslą ir prasmę jiems skirtame šiame nuostabiame pasaulyje, kurį dalinai privatizavo save sudievinę „viešpačiai“.
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2021-09-16 16:21:14



Miela Adolfina, iš tikrųjų pastarieji metai nėra lengvi visiems. Šiandien važiuodama autobusu, pažvelgiau keleiviams į akis – ką jos spinduliuoja? – ir mačiau jose liūdesį, pasimetimą, nežinomybę dėl ateities ir pan., - Argi galėjau pamatyti švytinčias akis, žibančias akis, spindinčias akis – akis kuriose vyrautų Ramybė? – paklausiau savęs. – Ne, negalėjau. Gal tik nerūpestingame dar vaikiškame žvilgsnyje gali pamatyti džiugesį, jei vaiko nuotaika pakili tą akimirką, bet gi ji tokia neišliks, nes už kampo laukia ir jo neramumai.
Žmonės tarpusavyje ramindamiesi, rodydami gailestį, guodžia vieni kitus, kad jausti nerimastingą būseną yra normalu, tačiau, jausti būtent – Ramybės būseną – yra normali būsena, Kūrėjo mums tokia teikiama, bet tikrai ne kiekvienam pasiekiama, nes kaip ir tu miela Adolfina pastebėjai – juk tik mažuma patyrimu tegali paliudyti, kad gyvoji komunija su Kūrėju yra tas Vienintelis Teisingasis Vektorius Ramybės pajautimo link. Dar didesnė mažuma šiame siekinyje išlieka.
Man labai patiko tavo pagarsintos šios mintys – Emociškai palūžusį ir sužeistą mirtingąjį turintį psichologinių bei fizinių sveikatos problemų, svarbu neįskaudinti, o suprasti. Jeigu į tave žmogus įsiklauso ar prašo patarimo, tikrai verta švelniai ir išmintingai nurodyti išmintingo sprendimo ar pasveikimo Šaltinio vektorių. Remiantis įgyta išmintimi, tikiu pasikartosiu, jog – Išmintis ir gilus vidinis supratimas visad ateina iš Kūrėjo per mums suteiktą dvasios dalelę – Minties Derintoją, kai nuoširdžiai kreipiamės į Dvasios Šaltinį. Dieviška ir tikra meile mes mylime žmogų tik tada, kai mylime ne už tai, kad jis mums malonus ar padarė, ką mums gero, o todėl, kad jame, kaip ir kiekviename kitame žmoguje, mes matome Dievo dvasią.
Suprasti artimą, tai ilgas kelias, nes kito atjautimas, tai pirmiausia savęs pažinimas. Koks tai ilgas iš tikrųjų procesas, bet jis Gyvas jau šiandieną tiek kiekviename iš mūsų, kiek esame patys Gyvi Kūrėjuje, patyrimu, akimirka po akimirkos, įdedamų pastangų dėka.

Telydi tave, Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2021-09-07 23:46:34



Netikėtas buvusios kolegės skambutis mane giliai sujaudino ir paskatino pasidalinti pamąstymais bei savo patyrimais su jumis. Noriu jai ir kitiems mūsų forumo skaitytojams priminti šiuos teiginius - Kaskart, kai tave užklumpa kančios, galvok ne tik kaip jų atsikratyti, bet ir kokių moralinių pastangų bei dorybių jos iš tavęs reikalauja. Jokios nelaimės, užklumpančios žmoniją ar atskirus asmenis, nėra betikslės ir nenaudingos. Jos veda visus kartu bei pavieniui, nors ir aplinkiniais keliais, į tą patį jiems iškeltą tikslą – Dievo pasireiškimą kiekviename žmoguje ir visoje žmonijoje. Aktualus šis teiginys mums kiekvienam mirtingajam buvo pasakytas Levo Tolstojaus dar praeitame amžiuje ir yra išspausdintas Išminties kalendoriuje. Ši tiesa man giliai artima ir seniai žinoma, kuria vadovaujuosi savo gyvenime. Pajutusi vidinį ar kokį nors išorinį fizinį skausmą, aš klausiu Kūrėjo – kodėl taip, kodėl aš kenčiu? Juk aš niekam ir man niekas nesuteikė jokio blogo. Kuom aš pažeidžiu Visatos dėsnį? Jeigu padariau klaidingą ir netinkamą sprendimą, tai tik dėl savo netobulo charakterio savybių, dėl nesupratimo ar dėl seklaus įtikėjino. Mumyse vis dar tebetvyro gyvulinio paveldo charakterio savybės – būdinga teisti ar kaltinti kitus, bet ne save. Žinoma, ne iš karto, bet dažniausiai mintimis gaunu atsakymą. Dieviška Išmintis duoda mums suprasti, kad susiklosčius nepalankioms gyvenimo aplinkybėms, ne kiekvienam mirtingajam lemta atsitiesti suklupus, ne kiekvienas gebą atverti širdį Kūrėjui ir pasitikėti Juo. Emociškai palūžusį ir sužeistą mirtingąjį turintį psichologinių bei fizinių sveikatos problemų, svarbu neįskaudinti,o suprasti. Jeigu į tave žmogus įsiklauso ar prašo patarimo, tikrai verta švelniai ir išmintingai nurodyti išmintingo sprendimo ar pasveikimo Šaltinio vektorių. Remiantis įgyta išmintimi, tikiu pasikartosiu, jog – Išmintis ir gilus vidinis supratimas visad ateina iš Kūrėjo per mums suteiktą dvasios dalelę – Minties Derintoją, kai nuoširdžiai kreipiamės į Dvasios Šaltinį. Dieviška ir tikra meile mes mylime žmogų tik tada, kai mylime ne už tai, kad jis mums malonus ar padarė, ką mums gero, o todėl, kad jame, kaip ir kiekviename kitame žmoguje, mes matome Dievo dvasią. Šis išmintingas ir mums ne naujas bet priimtinas L. Tolstojaus teiginys, manau taip pat suteiktas paties Kūrėjo. Visi suprantame, jog pastarasis laikotarpis be galo visiems sudėtingas ir neprognozuojamas, todėl dauguma mūsų brolių sesių dvasioje vienaip ar kitaip patiria daug abejonių dėl neužtikrintos perspektyvos, daugelis turime emocinių ar fizinių kančių. Viskas tapo taip netikra ir sujaukta - aplink tvyro nežinomybė - vien melas, apgaulė, negailestingumas, abejingumas,pasityčiojimas, prigimtinės laisvės suvaržymas ir kitokie tamsos pasireiškimai. Dar apmaudžiau jaučiuosi, kai vyksta nesusipratimas ar nesusikalbėjimas dėl esamų aplinkybių su savo biologiniais vaikais. Šiomis liūdnomis mintimis savo apmąstymus baigsiu primindama M. A.Singer išmintingą teiginį – Jei būsite savojo „Aš“ viduje, patirsite vidinės esybės galią net tada, kai jūsų širdis jausis silpna. Tai tobulėjimo kelio esmė ir dvasinio gyvenimo pagrindas. Kai tik suprasite, kad jausti vidinius sutrikdymus yra normalu, ir kai jie nebeblaškys jūsų sąmonės, išsilaisvinsite. Šis supratimas turėtų mus stiprinti, kad mažiau kaustytų vidinis nerimas ir baimė – gyvulinis mirtingojo paveldas, kad labiau pasitikėtume savimi ir Kūrėjo Meilės Galia.
Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2021-09-07 22:06:12



[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal