Forumas: temos peržiūra
Mano patyrimai Vilniaus Kalvarijų turguje ir grįžtant iš jo, 2021 06 24
Mano patyrimai Vilniaus Kalvarijų turguje ir grįžtant iš jo, 2021 06 24
Mielieji, vakar - 2021 m. birželio 23 dieną - buvo puikūs patyrimai Vilniaus Kalvarijų turguje. Atvažiavau dviračiu braškių ir laikrodžiui apyrankės, kuri yra milžiniško dydžio deficitas, nes jokioje parduotuvėje jų neparduoda, tad vienintelė galimybė pirkti pas laikrodininką turguje. O tai kokia toji apyrankė, tokia unikali, kad niekur niekas nepardavinėja? O gi paprastas juodas odinis dirželis. Prieš metus nusipirkau tokį dirželį - irgi pas laikrodininką, tik Mados prekybos centre, tai per metus visas suskilinėjo ir suplyšo, mat iš dirbtinės odos, kuri nelanksti ir apgaulinga. Reiškia, visai netinkamas gaminys, ir tokį pardavinėja laikrodininkas.
Kalvarijų turguje žinojau, kad yra toks kampelis, kur senus laikrodžius pardavinėja tie, kuriems jie nereikalingi, tad pamaniau gal jie turės ir tokių dirželių. Deja, nė vienas tokių apyrankių neturėjo, bet vis tik vienas man patarė užsukti pas laikrodininką, ir paaiškino, kur jį surasti. Taip ir padariau. Ir gavau tą dirželį, kol kas negaliu suprasti, ar jis odinis, ar dirbtinis. Matysiu gal vėliau aiškiau, kada panešiosiu. Įtariu, kad irgi dirbtinis. Deja, kito pasirinkimo neturiu, nebent atsisakyti tarybinio laikrodžio Slava, eksportui gaminto ir pavadinto Seconda. Šiandien jis per vieną parą gali pabėgti nuo oficialaus - dabartinės Lietuvos, bet ne manosios Lietuvos - laiko pirmyn ir visa valanda, nors būna ir tokių dienų, kada jis pamalonina ir palūkuriuoja per kokias dvi-tris minutes priekyje, visada priekyje. Matyt puikybės pilnas, jokiu būdu nenori temptis iš paskos, tarsi koks pavargėlis. Tad man vis tiek reikia laiką tikrinti ir su dabartinės Lietuvos laiką rodančiu laikrodžiu - tam panaudoju telefono laikrodį. Tai kam man toks laikrodis iš viso? O gi iš mandrumo, ką aš prastesnis už tuos, kurie ant rankų turi roleksus už keliasdešimt tūkstančių dolerių, bet net ir jie neturi tokio, kaip mano - tarybinio, ir dar paauksuoto ir visiškai mechaninio, kasdien dar turiu prisukti mechanizmą. Vot taip...
Taigi, nusipirkęs net už tris eurus dirželį, pajaučiau viduje laimės būseną ir nuriedėjau prie braškių. Pamačiau didelėmis raidėmis ant balto lapo užrašą - Lietuviškos braškės iš Labanoro girios. - Oho, iš pačios didžiausios Lietuvoje girios. - Pardavinėja vaikinas. Veidas doras. Tad man patiko jo veido atvirumas ir šviesumas. Patikimas vyras. Štai iš jo ir pirksiu. Braškės jau sudėtos į plastmasinius indelius, visos nuostabaus grožio ir dydžio, matosi, kad gerai prižiūrėtos, sultingos. Iškart panorau pajuokauti su šiuo vaikinu ir paklausiau - Gera radiacija Labanoro girioje, puikios braškės. - Nėra ten jokios radiacijos. - Taigi šalia Ignalinos atominė elektrinė. - Kad Labanoro giria ne Ignalinoje. - O tai kur gi ji yra, jeigu ne Ignalinos rajone? - Taigi Molėtų. - Bet pasiekia ir Ignalinos rajoną, tai gi dižiausia Lietuvos giria. - Tai, kad ji tik Molėtų rajone. - Aš tai iš pa Utenas. - Aš irgi gyvenu Utenoje, o Labanore gyvena draugas, jis ir augina braškes, o mane paprašė padėti jas parduoti, tai ir atvažiavau čia. O kur jūs gyvenate Utenoje. - Dabar gyvenu Vilniuje, o kai mokiausi mokykloje, tai gyvenau, gal žinai, Klebonžemyje, netoli senosios bažnyčios. - Aha, žinau, ten privačių namų kvartalas. - Taip, taip, ten nedideli privatūs namai. O tu kur gyveni? - Krašuonoje. Tai gal jūs Saulės gimnaziją baigėte? - Būtent tą pačią? - Aš irgi baigiau Saulės gimnaziją. - Na, va, net tą pačią mokyklą lankėme. Tikrai puikus susitikimas. Dabar retai tenai nuvažiuoju. Buvau neseniai, praėjusį sekmadienį, štai ir maišelis - Utenos prekyba. Palinkėjau jam geros prekybos. Kadangi karšta ir jau šiek tiek užsikalbėjau, dar panorau lietuviškų agurkų, ir kaip tik netoli pamačiau man tinkamus ir agurkus, ir pardavėją. Paklausiau jos ar pati augina agurkus. - Pati auginu, skanūs. - nuoširdaus veido pagyvenusi moteris atsakė. Nusipirkau kilogramą. - Vienas euras šešiasdešimt centų.
Prie kitų stalų pamačiau gražią merginą, tokią gražią, kokios niekur nematau Vilniuje. Tačiau mane nustebino jos tatuiruotė ant rankos - koks kontrastas su jos grožiu veide - subjaurota ranka. - Ko tu šitaip sumenkinai save, kam ta tatuiruotė? - Man gražu. - Tai nėra grožis. Grožis yra tada, kada jis pakylėja dvasią, sukilnina ir sutaurina vidų. - O man gražu. - Tau gražu, nes tavo viduje daug baimės, kuri gimdo žemus virpesius viduje. O tai jau palanki terpė ir virusui kilti, ir ligoms atsirasti. Ir tai ne dėl to, kad išsitatuiravai, o dėl to, kad tu nori tatuiruotis, kad tau gražu natūralų ir švarų kūną suteršti tatuiruote. Būtent tavo tokia vidinė būsena ir atves ligas į tavo vidų. Atsidaryk svetainę urantija.lt ir paskaityk, ten daug informacijos, kuri tau padės. - Neskaitysiu, nenoriu. - Štai, toji baimė ir neleidžia tau susidomėti, kodėl tu gyveni šiotoje planetoje. - Man šito nereikia, ir nieko aš neskaitysiu. - Renkiesi tu pati. Kūrėjas sumanė Evoliuciją - o tai paprasta suprasti - kiekviena karta turi palikti naujai kartai geresnį gyvenimą negu gavo iš ankstesnės kartos. - Man tai nereikalinga. Aš neko neskaitysiu. - Geros tau prekybos braškėmis. Sudie. - Viso gero. - Jos veido grožis išbluko, veide atsirado aštrumo išraiška, tiesiog veido visi raumenys įsitempė, ir jos išorinis grožis išgaravo - vidinis turinys neatitiko išorės, o juk galėjo jis būti ne tik sustiprintas, bet ir sutaurintas papildoma grožio išraiška veide, kada įsivyrauja Kūrėjo Meilės Galia teikiama Palaima. Būsena - gyva - su atrastu savyje Kūrėju. Pati save dvasiškai izoliavo dvasiniame karantine ir savo laisvos valios sprendimu.
Važiuodamas atgal iš turgaus pamačiau jauną juodaodį vyrą, stovintį prie sienos šešėlyje ir valgantį uzbekišką gatvės maistą - šurmą - į blyną įvyniotą daržovių ir mėsos gabaliukų troškinį. Tai karštas patiekalas, pardavinėjamas turguje, ar net šiaip kokiame kioske prie turgaus. Jis populiarus buvusioje Tarybų Sąjungos teritorijoje, ir Vilniaus Kalvarijų turguje ir šalia jo. Pravažiavau pro šį vyrą. Ir viduje pajutau impulsą apsisukti ir sugrįžti prie jo, užšnekinti. Pasisveikinau ir pasiklausiau, ar jis kalba angliškai - Taip, šneku. - atsakė labai švaria literatūrine anglų kalba, ir Londono arba literatūrine tarsena, ne amerikoniška. - Ar galiu tau pateikti vieną klausimą? - Taip. - Kokia yra priežastis visos tos netvarkos Jungtinėse Amerikos Valstijose? - Ką jūs turite omeny? - Turiu minty Juodųjų Gyvybė Svarbi - BLM - demonstracijas, kada nusiaubiamos parduotuvės, sumušami žmonės - vien tik baltieji nei iš šio, nei iš to? - Aš nesu iš Amerikos, bet aš žinau, kodėl taip vyksta. Žmonės yra įskaudinti ir išvarginti rasistinio ir diskriminuojančio elgesio iš baltųjų pusės, ir tai vyksta nuolat ir šiandien. Taip pat jie prisimena savo ankstesnių kartų vergovės kančias. Ir nors dabar tai gali atrodyti, kad toks elgesys yra blogas, bet tolimesnėje perspektyvoje visa tai bus kaip teigiamas postūmis visoje visuomenėje. - Aš tokį oficialų paaiškinimą žinau, tačiau kodėl jie daro nusikaltimus, o policija bijo tam užkirsti kelią, tai nėra šiaip protestai dėl rasinės diskriminacijos, bet atviras ir akivaizdus nusikaltimas, ir kurio negalima niekaip užmaskuoti ar vertinti kaip nors kitaip, o ne nusikaltimu, prisidengus praeities kančiomis ar šios dienos neigiamu požiūriu ir elgesiu juodųjų atžvilgiu. Ar tu pats patyrei savo asmens atžvilgiu kokią nors diskriminaciją? Iš kokios tu šalies? - Aš atvažiavau iš Švedijos, čia studijuoju mediciną. Ir čia, kur yra baltųjų šalis, aš irgi patyriau rasinę diskriminaciją. - O kaip konkrečiai, kur tą patyrei - tarp draugų, tarp pažįstamų, tarp studentų, ar tiesiog kur nors gatvėje? - Taip, gatvėje. Kada einu gatve, man sako jauni nepažįstami - nigeri - mums tai yra didžiulis įžeidimas, nes tai reiškia vergą. O mes nesam vergai, mes esam tokie pat žmonės, kaip baltieji. Yra tokių kalbų, kur žodis - negro - reiškia juodą spalvą, bet būtent tas pavadinimas nigeriu reiškia vergo statusą. O aš nesu vergas. Man tai sukelia skausmą. - Jo kilnių bruožų veidas apsiniaukė, akys už akinių tamsokų stiklų rodė, kad jis tarsi persikėle į vergovinę praeitį. Jis gyveno ta kančia savo viduje. Mane užplūdo gailestingumo jam banga iš vidaus. - Yra Kūrėjas, kuris neturi jokio kūno, o tai reiškia Jis neturi jokios spalvos išraiškos, ir Savo Meilę Jis išlieja visiems mirtingiesiems, kokios rasės jie bebūtų, be jokių privilegijų, be jokios diskriminacijos, tik reikia atrasti Kūrėją savo viduje, kad pajaustum tą Gyvą Meilę ir Ramybę savo viduje. Meilė yra vienoda visiems, ir jos neįmanoma skirstyti vienokia žmogui, kitokia gamtai, dar kitokia žvėriui, paukščiui. Kada gimsti iš dvasios, tada Meilė iš Kūrėjo apima visą tave ir ji teka iš tavęs visiems. Bet prieš tai būtina atrasti Kūrėją savo viduje. Kūrėjas visiems skleidžia apraminimą, o ne agresiją ir prievartą. Ir tas stiprėjantis chaosas Jungtinėse Valstijose. ir propaguojamas juodųjų rasės yra prieš Kūrėjo Valią ir Evoliuciją. Tai reiškia, kad tie juodieji netiki į Kūrėją. Jie renkasi kerštą baltiesiems ir griovimą, vietoje evoliucinės kūrybos drauge su Kūrėju. - Įdomu, ką jūs aiškinate. Aš esu krikščionis, evangelininkas, aš tikiu į Jėzų. Aš ne tik mediciną studijuoju, bet domiuosi ir filosofija, aš labai noriu daugiau sužinoti ir apie gyvenimą, ir Kūrėją. O kokią religiją išpažįstate jūs? - Aš nesu krikščionis, aš pats įkūriau Gyvąją Šventovę ir Gyvąją Religiją, Jėzaus paprašytas, ir šis prašymas man buvo perteiktas per žmogų. Vedu pamaldas ir Vilniuje, ir antrame dydžiu mieste - Kaune - ir dar viename mažame mieste, o iš tikrųjų net miestelyje. Ir tai yra vienintelė Gyvoji Šventovė visoje planetoje, ir neturinti jokių išorinių ritualų. Aš jam aiškinau ir apie atsivėrimą savais žodžiais Kūrėjui, ir gyvąją maldą iš Širdies. Aiškinau ir apie Kūrėją iš Rojaus Trejybės Trijų Asmenybių, bet apie Visuminę Dievybę AŠ ESU neužsimindamas, nes jam tai būtų buvę per sudėtinga suprasti. Aiškinau ir apie kūrinijos kūrimą, ir apie įvairias apgyvendintas planetas, kuriose gyvena žmonės, ir apie prisikėlimo kelią į Rojų, apie Urantijos Knygos epochinį apreiškimą, apie Jėzaus apreiškimų knygą - Kalbu jums vėl - apie Jėzaus ir jo Partnerės - Dukros Kūrėjos Vietinės Visatos kūrimą ir jos paskleistą Šventąją Dvasią, ir Sūnaus Kūrėjo paskleistą Tiesos Dvasią, aiškinau apie Sūnus Kūrėjus ir Dukras Kūrėjas ir jų veikimą savo sukurtose Vietinėse Visatose, aiškinau, kuo skiriasi Vietinė Visata nuo Vietinės Sistemos, nuo Supervisatos, aiškinau apie Liuciferio-Šėtono maištą prieš Tėvą, apie Kūrėjo fragmentą mūsų prote - Minties Derintoją - atsakinėjau į daug klausimų. Ir visada jis pritardavo mano nuomonei. Klausė, kodėl Kūrėjas negali niekur pajudėti iš Rojaus, kodėl Amžinasis Sūnus nėra tas Jėzus - vienintelis Dievo Sūnus, kaip teigia Naujasis Testamentas?
Jam besiklausant mano aiškinimų, jo vidus atsipalaidavo, kad jis vis įterpdvo, kaip jam tai įdomu išgirsti. Aš jam aiškinau ir apie šios dienos aplinką visame pasaulyje, kur šiuo metu viskas yra apversta aukštyn kojomis iš esmės visose sferose - politikoje, ekonomikoje, šeimoje, mokykloje, visoje švietimo sistemoje, apskritai visuomenėje yra visiškai viskas sujaukta, ir toliau proto degradavimas tik stiprės ir prievarta augs. Ir tokią aplinką sutvarkyti įmanoma tik pradėjus ruošti Dvasinius Mokytojus. Tai - vienintelis kelias. Kitos alternatyvos tiesiog nėra, ir niekada nebuvo. Be Dvasinio Mokytojo Evoliucija neįmanoma. Todėl manoji misija, Kūrėjo man suteikta ruošti Dvasinius Mokytojus visam pasauliui - visoms rasėms visoms tautoms. Tą aš ir pradėjau daryti dar nuo 1994 metų. - Aš kaip tik gimiau tais metais. O kaip jūs ruošiate Dvasinius Mokytojus? - Aš jam pasakojau apie Urantijos Knygos studijas Urantijos grupėje, apie Gyvosios Šventovės įkūrimą, apie urantų mokymąsi sakyti savo mokymus ir melstis savais žodžiais, ir siekiant Kūrėjo atradimo savyje, apie mano sakomus mokymus per gyvąsias pamaldas ir anglų kalba sakomus kur nors miesto gatvėse ir talpinamus YouTube, aš neįvardiju, kas konkrečiai turėtų būti Dvasiniu Mokytoju - tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas, bet aš suteikiu visą informaciją, kuri ir yra būtina Dvasiniam Mokytojui, o jau savo vidumi priimamas asmeninis sprendimas - kas ko nori.
Mūsų pokalbis jau tęsėsi daugiau kaip valandą, ir man jau reikėjo važiuoti, todėl aš pats jam pasakiau, kad turiu šį susitikimą užbaigti, nors jis dar būtų noriai klausęsis mano aiškinimų ir toliau. O šis susitikimas gatvėje buvo ne atsitiktinis, bet Kūrėjo organizuotas. Jis manęs paklausė, ar sutikčiau jam pasakyti savo telefono numerį, ir ar galėčiau su juo susitikti dar kartą, nes jis nori daug ką sužinoti. Aš pasakiau, kad galėsiu susitikti dar kartą, ir pasakiau savo telefono numerį ir vardą. Jis užsirašė, dar pasitikslino. Taip pat pasitikslino svetainės adresą ir tuoj pat ją atsidarė telefone. - O koks tavo vardas? - Gabrielis. - Aš net aiktelėjau iš nuostabos - Gabrielis - labai įpareigojantis vardas. Būtent pirmoji asmenybė, kurią sukuria Vietinėje Visatoje Sūnus Kūrėjas ir Dukra Kūrėja yra Ryškioji ir Ryto Žvaigždė, o mūsų Vietinės Visatos Ryškiosios ir Ryto Žvaigždės vardas yra Gabrielis. Būtent jis yra pagrindinis Vietinės Visatos tvarkytojas, o kada Sūnus Kūrėjas išvyksta iš savosios sostinės, Salvingtono, tuomet kaip tik Gabrielis vadovauja Vietinei Visatai drauge su Dukra Kūrėja. Ir Jėzaus įsikūnijimo atveju, kada jis buvo mūsų planetoje, tuo metu Gabrielis ir vadovavo Nebadono Vietinei Visatai.
Štai kodėl šis vardas yra labai prasmingas. Ir tai ne šiaip atsitiktinis dalykas, nes vardus mums duoda irgi ne atsitiktinai, o prasmingai. Aš tikiu, kad ir tu gali tapti savosios rasės didžiu Dvasiniu Mokytoju. - Ačiū jums už tokius žodžius ir palinkėjimus. - Jo akyse buvo, panašu, ašaros - Gėrio.
Ištiesiau jam ranką atsisveikinti, paspaudėme rankas, jis vėl pakartojo, kad norėtų dar kartą susitikti, ir man paskambins dėl konkretaus laiko. - Pasimatysime ir dar kartą. Ramybės tau.
Važiavau namo pakylėtos būsenos, mąsčiau apie susitikimą, ir mintyse vėl sugrįžo mano tarti žodžiai, kad jis gali būti Didžiu Dvasiniu Mokytoju savosios rasės. Aš tuos žodžius ištariau, nors jie nebuvo mano sugalvoti. Tai buvo Kūrėjo žodžiai, ir jam suteikta Žinia. Kaip ją įgyvendins, tai jau priklausys nuo Gabrielio asmeniškų ir nuoširdžių pastangų, kurių potencialą jo viduje aš pajutau didžiulį.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2021-06-24 13:07:28
Komentarai
Miela Adolfina, kokios nuostabios tavo mintys, kokie teisingi teiginiai, ir kaip gera skaityti ir jausti tavo mokymo dvasią - tiesiog tai - Gyvasis Vanduo iš Kūrėjo, pasiekiantis mus iš tavųjų sampratų, kuriomis tu daliniesi su mumis. Ir gera dar ir dėl to, kad tu taip atkakliai siekiai šitos Kūrėjo Šviesos ir Tikrovės didesnio pažinimo ir patyrimo su Kūrėju. Kada tu tik atėjusi į mano užsiėmimus, kai dar nebuvo įkurtos Gyvosios Šventovės, neturėjai nuoseklios ir giluminės sampratos nei apie Kūrėją, nei apie Jėzų, nei apie kūriniją, kokia ji ir kaip ji atsirado, kas yra SŪnūs Kūrėjai Vietinių - Vietinių Visatų Sukūrėjai ir Vadovai, drauge su savo Partnerėmis, o ką dabar tu mums pateiki tiek Forume, tiek Gyvojoje Šentovėje, liudija Kūrėjo Evoliucinio Plano teisingumą ir tikslingumą - atlygis ateina iš Kūrėjo tik už pastangas. Ir tavo įdėtos, ir toliau dedamos, nuoširdžios pastangos teikia tau atlygį - tavo Įžvalgą iš Kūrėjo. Šiandien tu jau vis ryžtingiau imiesi - tau jau pagal pečius - ir Dvasinio Mokytojo iššūkio, nes tu jau savyje turi daug Dvasinio Gyvojo Turinio, kurį ir pateiki mums visiems. Ačiū tau.Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2021-09-02 20:41:57
Kiekvienas urantas žino, kad šitas pasaulis yra Kristaus pasaulis, tai yra Sūnaus Kūrėjo įsikūnijusio žmogiškuoju pavidalu vienintelėje planetoje per visą amžinybę ir per visą Vietinę Visatą. Šitą planetą visuomet laikysime gimtine, iš kurios žengsime į savo tikruosius ir amžinuosius namus – Rojų.
Tiesa yra tokia, kad kasdieninės sielą puoselėjančios mintys ateina iš Kūrėjo. Mes ne protu suvokiame Kūrėjo egzistavimą, o pajaučiame vidumi, jog visiškai esame nuo Jo priklausomi. Šią tiesą labai sunku suprasti daugeliui, tuo įsitikinau šiandieną bendraudama su artimaisiais, kurie virš visko iškelia mokslą ir šiandieninius technologinius pasiekimus. Protu suvokiame, jog nepakanka siekti vien materialių tikslų, būtina siekti dvasinio išprusimo, kadangi žmonijos gyvenimas ne paremtas dvasinio pagrindo ir amžinųjų dvasinių vertybių, dažnai tampa pražūtingas. Be to, mokslas be Kūrėjo taip pat yra klystantis ar netgi žalingas, jei neparemtas Išminties. Štai kodėl daugelis dvasinių brolių sesių vis dar nepasitiki šiandieninėmis paskubomis sukurtomis vakcinomis, kurios iš tikrųjų vadinamos genetiniais prieaparatais, ir yra peršami mirtingajam vos ne per prievartą. Apie tai net nemalonu pagalvoti, nes tai liečia mano vaikus, todėl dalinuosi kitais patyrimais.
Praeidama Senamiesčio arką, atsitiktinai skelbime perskaičiau man priimtinus žodžius – Niekieno Žemė. Tai dailininkės K. Mažeikaitės ir kitų dailininkų parodos įvardinimas. Apsilankius minėtoje parodoje, manęs nesužavėjo šios autorės kūrybiniai darbai, bet man ilgai mintyse išliko teiginys – Niekieno Žemė. Urantai iš Apreiškimo Urantijos Knyga žinome, kad ši Planeta– Žemė, mums mirtingiesiems yra suteikta Kūrėjo visiems vienodai be jokių išlygų, kad gyventume brolystės samprata - su meile ir rinktume patyrimus augdami ir tobulėdami dvasiškai. Per amžių amžius Urantijos Planetoje tarp žmonijos vyko kovos ar karai dėl žemės ir joje esančių gamtinių turtų. Ir tai tebevyksta lyg šiol, kuo toliau, tuo aršiau. Pati asmeniškai pergyvenau tokį patyrimą, kai vyko susipriešinimas dėl žemės tarp mano artimųjų ir tęsiasi lyg šiol. Labai skaudu tai matyti, kai negali pakeisti net savųjų supratimo. Prieš porą savaičių apsilankiau Šaltojo karo muziejuje Žemaitijoje. Man nepaprastai sunku suprasti, kodėl tiek daug lėšų ir kitų išteklių tebėra skiriama bei investuojama vardan žmonių žudymo. Iš gido pasakojimo sužinojome, kad tuomet, kai dar veikė šis karo atominis poligonas, ne kartą buvo iškilusi grėsmė šalims nuo Lietuvos iki Didžiosios Britanijos iki visiško susinaikinimo. Dabar tikrai tikiu, kad šiai žmogaus gyvulinio proto beprotybei anuomet sutrukdė Apvaizda ir tarpinės Būtybės.
Patyrimus ir apmąstymus baigsiu ištrauka iš Apreiškimo Urantijos Knygos apie Jėzų – Ir visą laiką nuo tos dienos šitas Jėzus tą Gyvąją Šventovę statė ant tų pačių amžinųjų savo dieviškos sūnysitės pamatų, ir tie, kurie šitokiu būdu ima save suvokti kaip Dievo sūnūs, yra žemiškieji akmenys, kurie sudaro šitą gyvąją sūnysitės šventovę statomą amžinojo dvasių Tėvo išminties ir meilės šlovei ir garbei. 1747 – 05 Ši ištrauka dar kartą mums patvirtina, kad mes kiekvienas garbinantys Kūrėją ir vykdantys Jo valią bei lankantys Rojaus Trejybės - AŠ ESU Šventovę sukuriame savyje šventovę. Juk Šventovė nebūtinai yra statinys kaip bažnyčia, kaip tai daugelis mano. Šventovę sukuriame savo širdyje, nušvitę Dvasine Šviesa, Tiesa, Meile, Išmintimi ir kitomis Amžinosiomis Dvasinėmis Vertybėmis bei vykdydami Kūrėjo Valią. Tad būkime žemiškieji akmenys sudarydami šventovę Amžinojo Dvasių Tėvo šlovei ir garbei.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2021-09-01 20:59:03
Labai puikus Algimanto patyrimas, tikrai nuoširdžiai sujaudino net iki ašarų, jį skaitant! Man nuostabiausia yra skaityti, kaip Algimantas įdomiai, detaliai aprašo visą matytą, pajaustą vidumi aplinką, visus patirtus patyrimus prisimena, dialogą detaliai aprašo, man tai unikalu.
O šis patyrimas su juodaodžiu vyru Gabrieliumi iš tiesų toks puikus! Tokia šiluma ir malonus pakylėjantis jausmas užliejo skaitant šį patyrimą, kuris tikrovėje buvo dar gyvesnis, stipresnis energinių virpesių galia, kurių neįmanoma perduoti raštu. Tačiau ir tai, ką Algimantas perteikė, yra tikra, gyva, šilta!
Man nuostabiausia yra šio Gabrielio šilta reakcija į Algimantą! Ne šiaip sau Algimantas pajuto vidinį impulsą iš Kūrėjo sugrįžti prie šio juodaodžio vyro, nes šis savo viduje jau buvo pasirengęs dvasinei sėklai, kuri buvo pasėta jo viduje - gyva dvasinė šviesa - laiku ir reikiamoje vietoje! Štai kaip Kūrėjas mus puikiai pažįsta iš vidaus ir dėlioja visas aplinkybes, kad suvestų su tais žmonėmis, kurių dvasinė dirva jau yra išpurenta ir pasirengusi sėklos pasėjimui, mūsų nuoširdžių pastangų dėka, atvirai ir su meile dalinantis šia gyva šviesa su jais. O Unikalumas šios dvasinės sėklos sėjimo yra tas, kad dalinantis dvasine šviesa vidų užlieja gyva meilės energija, atrodo, atsiranda lūpose reikiami žodžiai, iškyla reikiami skaityti teiginiai iš apreiškimų, kad tik pasklistų iš mūsų tai, ko reikia tam žmogui tuo konkrečiu momentu.
Brangus Algimantai, ačiū už pasidalintą nuostabų šviesų patyrimą, ir būtų labai puiku išgirsti jo tęsinį.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2021-07-01 09:33:46
Didžiulis Ačiū Dvasios Broliui Algimantui už nuoširdų pasidalinimą savo patyrimais.
Tikrai nuostabi Tėvo meilė!
Noriu paprašyti Algimanto, jeigu galės, kad Ateityje nors trumpai papasakotų kaip gi seksis mūsų broliui Gabrieliui. AČIŪ.
....
Telydi Jus Ramybė ir Palaima. Su broliška meile Kęstutis.
Kestutis
2021-06-27 11:13:38
Miela Adolfina, ačiū tau už tavo tokius gražius atsiliepimus apie mane, gal net per dosnius, kiek nepelnytus. Paaiškinsiu kodėl taip sakau. Bet pirmiausia apie vakar vakarą noriu papasakoti.
Vakar, baigusi dvidešimt antrą valandą darbą, kaip ir visada po jo, pėsčiomis, žingsniavau link autobuso. Vakaras buvo nuostabus, oras puikus tiesiog – nei per karšta, nei per daug vėsu, kad būtų nemalonu kūnui. Tačiau tuoj pat išėjus iš darbo, mano žvilgsnį patraukė nuostabus vaizdas – ką tik nusileidusi saulė. Pamanytum – nusileido, tai ir prietema visur, bet gi dar ne. Žiūriu aš į dangų, ir matau nuostabaus saulėlydžio vaizdą – dangaus skliautas įspūdingos rožinės spalvos, su įvairiais šios spalvos atspalviais, tačiau ką aš pirmą kartą pamačiau ir negalėjau atitraukti tiesiog akių – tai švytintis toks, na kaip lankas susidaręs danguje, ir jisai taip ryškiai spindi, kad negaliu atsižiūrėti. Tai, na, įsivaizduok kaip vaivorykštę, bet ne įvairių spalvų, o spindinčią saulės akinamu ryškumu, kone kaip degantis. Tai nuo besileidžiančios saulės žinoma susiformavo toks nuostabus grožis, bet kada aš žvelgiau į tą vaizdą, mano viduje buvo tokia ramybė, ir tas vaizdas – tas spindintis lankas – man pasirodė kaip vartai – vartai į Naująjį Gyvenimą. Į gyvenimą su Kūrėju, į kurį mes savo dabartiniais mažyčiais žingsneliais dar tik ruošiamės įžengti, tam, kad tas gyvenimas pavirstų į visiškai kitokios kokybės – į Ramybės viduje gyvenimą, į naujų iššūkių gyvenimą – Kūrėjo tau suplanuotą gyvenimą.
Kasdieną mes laisva valia, iš Kūrėjo mums suteikta, priimame tam tikrus sprendimus, ir tų sprendimų pasekmėse mes gyvename, o tai reiškia – tai labiau atitolę nuo savųjų Tėvų, tai gilesnę būseną jausdami. Tokioje būsenoje, kintančioje, mes pridarome daug klaidų, bet mes žinome kryptį.
Aš esu įsitikinusi, kad nė viena šeima nebežino kaip auklėti savuosius vaikus, nes nė viena šeima neugdo savųjų mažylių Kūrėjo vaikais. Tai labai skausminga tema. Net ir einant Gyvuoju Keliu, aš savuoju patyrimu patiriu, kada tu pats diena iš dienos mokaisi – o vaikai tai auga, jie nelaukia kol tu tapsi išmintingu ir tada pradėsi juos išmintingiau nukreipti Teisingumo link – tu klysti, ir kaip dažnai. Ir taip, tikrai skaudu prisiminti savo neišmintingus poelgius, juo labiau dabar matyti-jausti, kad tu turi kitaip elgtis, bet tau tiesiog trūksta – Meilės. Kūrėjas Meilę lieja kaip iš gausybės rago, o tu jauti, kad tavo vidus dar nepakankamai atsivėręs, kad Kūrėjo Žvilgsniu, Meilės Žvilgsniu žvelgtum ir į tą vaikelį, ar suaugusį jau, galų gale į bet ką – gėlę, medį, žolę, namą – nes tada elgesys tikrai pasikeistų su visa aplinka dar daugiau, nė kad net ir urantų dabar tiek žvilgsnis, tiek elgsena ir sampratos, milžinišku laipsniu lenkia žmonijos tamsų ir savanaudišką žvilgsnį ir protą.
Štai tas vidinis žinojimas kažko daug didingesnio, ir leidžia man pasakyti – aš nenoriu likti klaidoje, aš nenoriu gyventi taip, kaip gyvena visa žmonija, aš noriu matyti giliau, aš noriu – Mylėti labiau. Štai dėl to ir jums į Forumą rašau, nes jus myliu, bet noriu mylėti dar stipriau. Aš nenoriu likti vakar dienoje, aš noriu plačiau atmerkti akis į gyvenimą su Kūrėju, bet kaip ir kiekvienas, turiu įveikti savąsias pasąmonines baimes per gilesnį atsivėrimą Kūrėjui.
Gaila buvo palikti tą nuostabų vaizdą, kurį į save taip godžiai gėriau, nes autobusas manęs, svajotojos, nelauks gi. Atėjusi į stotelę atsisėdau – dar minutė kita iki kol jis atvažiuos. Geriu į save ramybę, kurią viduje juntu – dieną taip dažnai kreipiausi į Kūrėją, tai ir mano būsena tokia pakili, juntu. Žiūriu, per kelią, manęs link ateina vaikas, kokių dešimties metų amžiaus, sakyčiau. Eina vikriai, matau, kad žiūri į mane. – Na ir ką jis man pasakys? – vakarais čia visko prisižiūri ir prisiklausai, tad nieko malonaus ir dabar nesitikėjau. – Labas vakaras. – Labas vakaras. – Gal žinote, kiek dabar valandų? – labai jau aiškiai paklausia vaikinukas. – Po dešimt, dvidešimt šešios. – atsakau. – Ačiū! – ir energingai nužingsniuoja lik autobuso grafiko. Aš net nuščiuvau. Sakysite, ko? Ogi – mandagumas vaiko mane taip nustebino ir netgi pamalonino, kad Širdis apsidžiaugė. Štai kaip reta dabar išgirsti elementarų mandagumą, ypač iš jaunimo. Tačiau ne tik tai – jisai taip aiškiai ištarė žodžius, kad aš supratau, kaip yra malonu girdėti – švarų, aiškų lietuvių kalbos tarimą!
Ir taip tu pats mokaisi – stebėdamas ir analizuodamas. Matydamas ir suprasdamas, kad ir pats nekalbi taisyklingai, kad tų įvairiausių spragų mumyse yra tokia gausa – bet dėl jų mes nesisielojame, nes praeities juk negalime pakeisti, bet galime keisti dabartį, keisti save – šiandien, dar akivaizdžiau. Juk visa ko svarbiausia, ką mes juntame dabar – ar mes norime kitokio gyvenimo mums patiems, mūsų biologiniams vaikams, kitoms kartoms? Ar mes norime šiandien keistis į labiau Mylintį Kūrėjo sūnų ar dukrą? Ir tik tada, kada mūsų Širdyse liepsnos Kūrėjo Meilė taip, kad jos nebegalėsime savyje išlaikyti, ją ir dalinsime taip, kaip veda net ir Pats Kūrėjas – kad Visumai būtų geriau.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2021-06-26 20:32:23
Labai dėkoju,įdomu,lauksimes tęsinio.
BLM...
Juodųjų gyvybės svarbios? Visų gyvybės svarbios!
Venkim pravardžiuoti žmones.
" Yra viena kasta -žmonija.
Yra viena kalba -širdies kalba,
yra viena religija - meilės religija.
Yra vienas Kūrėjas, ir Jis visur esantis. .."
Šri Satja Sai Baba
Kas klauso -te išgirsta.
Rimantas
2021-06-26 02:18:28
Miela Vita, man visada malonu skaityti tavo šviesias mintis, siekius ir atsiliepimus. Jaudinantys ir man saviti tavo teiginiai – Mes mokomės kas rytą, kas dieną ir kas vakarą, stebėdami save, stebėdami aplinką. Klausdami savęs – ar aš tokia, kokią mane sukūrė, kokia mane nori matyti mylimi Tėvai? Mano supratimu, tai labai reikšmingi ir gilūs tavo pamąstymai šia prasme. Miela Vita, aš įsitikinusi, kad esi puikus ir šviesus pavyzdys savo vaikams, kaip reta. Aš neturėjau to supratimo ir išminties augindama savo vaikus, tad skaudu net prisiminti kažkada padarytus klaidingus sprendimus jų atžvilgiu dėl nežinojimo ar neišmanymo. Kas kartą aš džiaugiuosi ir netgi stebiuosi tavo nuoširdžiu Gyvojo Įtikėjimo Kelio pasirinkimu ir atsidavimu. Žinoma, esu sužavėta ir mokytojo Algimanto patyrimais bei mus sustiprinančiomis jo reiškiamomis mintimis. Bet tavo aktyvumas ir prasmingi pasireiškimai nuoširdžiai vykdyti Kūrėjo valią labai džiugina mane, o tuo pačiu skatina mus būti aktyvesniais nušviečiant Visumą. Labai dėkoju tau už jaudinančius ir nuoširdžius pasidalinimus savąja Šviesa bei mintimis.
adolfina
2021-06-25 20:43:43
Koks nuostabus patyrimas, skaitant pajutau tokią meilę savo dvasios broliui Gabrieliui.
Ačiū KŪRĖJUI.
Vanda.
stovan
2021-06-25 09:32:40
Kokie puikūs Algimanto patyrimai, kaip ir visada. Ir dar tas toks subtilus humoro jausmas, juntamas skaitant, ir būtent ten, kur jis idealiai ir tinka. Būtent humoro, subtilaus tokio, taip trūksta žmonėse, tad nors Forumą skaitant ar gyvai bendraujant su Algimantu galima pajausti tai, ko kitur nesurasi.
Kokios dar mintys kyla man, perskaičius Algimanto patyrimus? – kaip dažnai mes, praeiname galbūt pro tą, kam reikalingas sustiprinimas, net ir toks, koks buvo suteiktas Algimanto Gabrieliui, tiksliau – iš Kūrėjo per Algimantą – Gabrieliui. Man taip įstrigo, kai Algimantas parašė – praėjau, bet apsisukau ir sugrįžau prie šio vyro. Tai toks Gyvas mokymas – kaip svarbu įsiklausyti į Kūrėjo vedimą, jo neignoruoti. Kaip svarbu Įtikėjimas, kuris nuves mus ten, kur reikia mūsų labiausiai ir tam, kad mes nebijodami prabiltume Kūrėjo žodžiu.
Gyvasis Kelias, tai tokia Gyva Mokykla, kurioje iš tikrųjų nėra kada tinginiauti, nes tik veiklioje asmenybėje jaučiu, žingsnis po žingsnio įmanomas kopimas aukščiau, kur tu esi Kūrėjo labai laukiamas, kad pagaliau atspindėtum Jį savaisiais Meilės, Visumos Labui veiksmais. Tačiau tai nereiškia, kad mes esame skubinami, bet mūsų pačių vidus juk mums pasako, kur mes nepakankamai aktyvūs. Mes patys jaučiame kur mes turime įdėti daugiau pastangų, ko mums trūksta ir kodėl, kaip pakylėti savąją būseną, nes būtent neaktyvi asmenybė ir atitinkamus virpesius spinduliuoja į išorę, ir pats jautiesi, kad tau kažko trūksta, o juk ir trūksta to pasireiškimo tikruoju savimi, Kūrėjo sūnumi ar dukra. Šitas pojūtis vėl ir vėl atgręžia tave į Kūrėją ir tu sieki pajausti tą Pilnatvės jausmą savyje, nes jo nejuntant yra sunku ir tai slegia, tokia ta kintanti būsena. Ir kaip skiriasi mūsų vidus, kada mes, bent akimirkomis tampame aktyviais Kūrėjo vaikais, kaip mes džiaugiamės atlikę Šviesos veiksmą, Visumos gerovei, trokštame dar aktyviau pasireikšti kaip Dvasiniai Mokytojai, savuoju lygiu, ir gilinti savąjį gyvąjį ryšį su Kūrėju dar daugiau.
Taigi, mums, urantams, žinomas ir aiškus vienas vienintelis vektorius – giliau atsiverti ir veikti drauge su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir mes to siekiame iš visos Širdies. Nėra tai trumpalaikis, vienadienis, kažkoks tai minimalizmo negyvas kelias, tai Kelias, kuris yra Gyvas, praturtinantis mūsų vidų Kantrybe, nes būtent čia nėra jokio skubėjimo, euforijų, emocijų, nes būtent tik Gyvajame Kelyje viskas teka taip, kaip Kūrėjas suplanavo, o mums belieka tai pajausti, atsiduoti Jam. Tik tada bus Ramu viduje, nebus tų emocinių kalnelių, kurie vargina jais kylant tai aukštyn, tai žemyn.
Ir vis tik, viskas, kiekviena diena yra ne kas kita kaip mokymasis. Mes mokomės kas rytą, kas dieną ir kas vakarą, stebėdami save, stebėdami aplinką. Klausdami savęs – ar aš esu toks ar tokia, kokiu mane sukūrė mano Tėvai? Toks arba tokia, kokiu nori mane matyti, mano Mylimi Tėvai? Ar aš veikiu taip, kaip mane veda, mano Mylimi Tėvai? Ar aš veikli, ar nepakankamai? O kaip aš praleidau savąją dieną, jausdama Kūrėją savyje, ar nelabai? ar diena nebuvo, jaučiu, Prasminga tiek, kad mano Širdis jautė malonumą bendradarbiaudama su Kūrėju, jautė – Vienovę su Kūrėju? Tai kokia ta – mano diena? Savaitė, mėnesis – metai?
Kai vakar klausiausi Algimanto patyrimo, kalbėdama su juo telefonu, kai jis pasakojo savąjį patyrimą kaip jis kalbėjo su Gabrieliu, kaip suteikė jam Gyvąją Šviesą – mano kūnu vis nubėgdavo šiurpuliukai. Jutau, kaip tai Gyva – veikimas su Kūrėju, ir veikimas tam, kad – Visuma nušvistų. Tai vienintelis kelias Visumos nušvitimui – per mus, urantus, žingsnelis po žingsnelio, veikime.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2021-06-24 20:59:11
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]