Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Viską daryk taip, kaip Kūrėjas veda iš vidaus – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2021 08 21
Algimanto pamokomasis žodis – Viską daryk taip, kaip Kūrėjas veda iš vidaus – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2021 08 21
Mylimieji, ką tik aš pasakiau – savo valią suliejęs – dvasioje. Tai yra pats giliausias teiginys, kokį gali pasakyti mirtingasis. Visa kūrinija yra materiali, bet ji yra Kūrėjo, kuris yra Dvasia - Dvasios Šaltinis - valdoma Išmintimi, dvasios lygiu – dvasios. Ir kada mes suliejame Kūrėjo mums suteiktą laisvą valią, kai sakome – su Tavąja – suliejimas turi būti dvasioje, ne intelekto lygiu. Intelekto lygiu mes galime pasakyti daug - daug - tokių dalykų, bet dvasioje – tai turi būti ta būsena – ta būsena, kurioje gyveni – dvasios - savąja asmenybe suliejimas su Kūrėjo – Šaltinio - Valia yra dvasinis, nors mes esame materialiame pavidale, mirtingojo kūne ir materialiame gyvenime, kuriame viešpatauja intelektas. Todėl neįprasta žmogui kalbėti, kad jis yra dvasia, ir gali dvasioje save sulieti su Kūrėju – savo valią sulieti su Kūrėjo Valia.
Daug yra sakančių – tebūnie mano valia sulieta su Tavo Valia – tai intelektu pasakomi teiginiai – jie yra kryptis – kryptis, kurią privalo ištarti dvasinė asmenybė – ištarti - pripildydama šituos žodžius gyvuoju savo dvasiniu turiniu. Sąmonė turi būti paversta iš intelektualios sampratos, kuri būtų tarsi forma, tarsi karkasas į dvasios gyvąjį turinį, kad šitas karkasas – šita forma – būtų pripildyta Kūrėjo Meilės virpesių pilnatve. Štai tada ir yra tas tėkmės intako išsiliejimas į Kūrėją - tiesiog su milžiniška sąmonės pojūčio trauka susitapatinama su Kūrėju dvasioje. Bet tam, kad šitas veiksmas įvyktų, būtinas gimimas iš dvasios – gimimas iš dvasios – kad tai yra nauja gyvasties kokybė – nebe intelekto kokybė žinių pripildyta – Išminties pasireiškimo tam tikro patyrimo pripildyta, bet kad ji būtų dvasinė gimusi asmenybė, nebeturinti ydų - pykčio, pavydo, susierzinimo, įsižeidimo. Tai yra kupina Gėrio, Grožio, Meilės, Šviesos Asmenybė – tikroji – kaip sumanė Kūrėjas kiekvienam iš mūsų tą asmenybę. Štai tokioj sąmonės būsenoje valosi ir pasąmonė - nesvarbu, ką tu bedarytum, visa tai nuspalvinta Kūrėjo virpesiais kaip to Vandenyno, kuris jau įtraukia intaką į savąją milžinišką Gyvojo Vandens – Gyvojo Vandens – dvasinio Vandenyno tūrį, tą milžinišką baseiną, ir jame kiekviena asmenybė, nors ir susiliejusi dvasioje, išlieka individuali, išlieka tame Vandenyne kaip toji nepranykstanti tėkmė – kaip ir vandenyne yra srovės, yra judėjimas tų srovių, taip ir Kūrėjo Gyvajame Vandenyne mūsų dvasinė asmenybė pulsuos kaip ta srovė, bet ji jau yra dvasioje tame Vandenyne suliejusi ir su savimi - kaip dvasine asmenybe, gimusią dar šitame pradiniame pasaulyje, dar turėjusi materialų kūną, bet jau tas kūnas tampa siauras-ankštas, dvasia veržiasi iš to kūno ir ją reikia išmintimi sutramdyti, sutramdyti, suvaldyti, sukontroliuoti, ir tą kontrolę pavesti reikia Kūrėjui, nes pati asmenybė save sukontroliuoti nevisada gali neklysdama. Ji gali klysdama padaryti klaidingų sprendimų. Tai vienintelis vektorius - atiduoti savo pasireiškimą Kūrėjui, kad pasireikštumėme mes Kūrėjo vedimu iš vidaus. Štai tada tu susiaurini savo proto veiksmo pasireiškimą tiktai į gilesnį ryšį su Kūrėju, gilesnį atsivėrimą, gilesnio vedimo iš vidaus pajautimą, bet jau tau atkrenta mintys apie tai, ar taip teisinga ar neteisinga? tai ką čia man reikėtų padaryti, kad atitiktų Kūrėjo Valią? Ne – visos šitos mintys tarsi horizonte susiurbiamos kaip į piltuvėlį, į atsivėrimą Kūrėjui - į vienintelį asmenybės gyvąjį kanalą su Kūrėju - komuniją. Ir kuo gilesnė komunija bus su Kūrėju – visu nuoširdumu – tuo stipriau bus juntamas Kūrėjo teikiamas nuolatinis - kas akimirką - vedimas – vedimas ir gyvenimo planavimas tau – tau gyvenimo planavimas, kokį sumanė Kūrėjas, kad tu mažiau klystum, kad tu mažiau patirtum nuoskaudų ir kančios. Apskritai, suliejus save su Kūrėju, kančia tarsi išgaruoja, nes paprastai kančią jaučia intelektas ir materija – kūnas. Suliejus savo dvasinę asmenybę su Asmenybės Šaltiniu - dvasia – dvasia kančios neturi, asmenybė kančios neturi, asmenybė skausmo nejaučia, asmenybė neaprėpiama, ji neturi ribų, nors turi savo formą – net ir dvasia turi formą – nors yra dvasių ir beformių, bet vis tiek išliekančių asmenybe. Tai mūsų susiliejimas su Kūrėju dvasioje ir savosios valios suliejimas su Kūrėju dvasioje, ir yra tos beformės būsenos suliejimas su formos neturinčiu Kūrėju kaip Dvasia. Ir štai tada gyvenimas tampa iš tikrųjų Kūrėjo atspindys tavo veiksmuose – bet ką bedarant, tu atspindi Kūrėją, nes tu darai materialų darbą, bet daro tavo dvasia - asmenybė - kuri daro taip, kaip sumanė tau atlikti šitą veiksmą Dvasios Šaltinis – Kūrėjas, kuris ir veda, kad tu atliktum šitą veiksmą būtent taip, kad jis turi būti atliekamas taip, kaip jis turi būti atliekamas. Ir štai tokioje dvasioje dirbant bet kokį darbą, nesvarbu, koks jis būtų, viešpatautų Meilės Galios motyvas – Meilės Galios motyvas – reiškia, kam ką bedarytumei, tu darai jausdamas šitą dvasinę būseną – Meilę. Ar tu tada gali padaryti kokį nors darbą, kuris būtų nekokybiškas? Jeigu matai, kad jis ne taip padarytas, kaip tu jauti, kad turi būti padarytas, kaip veda Kūrėjas iš vidaus – ištaisyk vėl, jeigu blogai buvo pradžia – vėl pradėk nuo pradžios, kad būtų nuo pat žemiausio sluoksnio viskas taip, kaip sumanė Kūrėjas. Nestatyk ant kreivų pamatų, kreivų kitų sienų – jos subyrės, ir jos nebus gražios, jos nebus ilgalaikės – ir taip su kiekvienu darbu – nesvarbu kur – plauni indus, taip pat ką nors dažai, ravi – viską daryk taip, kaip Kūrėjas veda iš vidaus. Nesvarbu, kiek tai užimtų laiko – nesvarbu – laikas neegzistuoja amžinybėje. Dvasia – ji amžina. Dvasia yra amžinybėje. Ir jeigu įsiviešpatauja dvasinės asmenybės Gyvasis Turinys, kurį ir suteikia Kūrėjas kiekvienai asmenybei, palaipsniui ta, net ir turinti dar materialią išraišką - apvalkalą materialiu žmogaus pavidalu, toji dvasinė asmenybė jau vis labiau išsiveržia iš laiko apribojimo, net ir šitame pradiniame pasaulyje. Čia yra jau iš Rojaus virpesiai, iš Kūrėjo – Rojuje - amžinybė – Rojuje nėra laiko, jis - belaikis. Laikas skaičiuojamas tiktai tam, kad mes galėtume susikalbėti vieni su kitais – kiek metų nugyvenai, kada gimei, kada koks bus įvykis, bet jeigu tu dvasioje pradedi pulsuoti taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus, šitie tam tikri laiko atkarpų taškai, jie nustoja savosios reikšmės, savosios prasmės, kokią turėjo anksčiau – kaip svarbu buvo kokios nors datos, kokios nors šventės, kokie nors metai. Dvasioje asmenybė yra amžinybėje, o tuo labiau suliejus savo valią su Kūrėjo Valia. Ir jūs žinokite, net ir po prisikėlimo, taip, kaip aš jums dabar net ir šituo mokymu mėginu išplėsti jūsų sampratą - kontekstą – dar ne visus mokys šito - daugybėje gyvenamųjų pasaulių šitų dalykų dar nemokys, kad jūs dabar galite jau gyventi amžinybėje pranokdami Laiką ir Erdvę. Kai žmogui - plaučiams - reikalinga erdvė, kad kvėpuotų – oras reikalingas – bet dvasioje tu visa tai gali pranokti, kai bus kuo gilesnis ryšys su Kūrėju!
Štai tokioje būsenoje, kada tu sakai – manoji laisva valia, gauta iš Tavęs, sulieta su Tavąja – tai yra suliejimas dvasia, dvasioje, ir pačia tyrastimi, pačia aukščiausia Meilės Galia. Amen.
Ačiū Vitai už iššifravimą.
Telydi jus Kūrėjjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2021-09-14 22:42:40
Komentarai
Savo patyrimus dažniausia rašau remdamasi Jėzaus mokymais ar Jo teiginiais iš Urantijos Knygos, nes juose randu daug išminties ir man reikšmingų minčių. Tik kol kas, ne apie tai. Vakar gavau netikėtą žinią, kurią priėmiau kaip urantė, suprantamai ramiai. Prieš daugelį metų gyvenau ir mokiausi Šiaulių internate. Tuo metu globojo ir rūpinosi mumis puiki auklėtoja Emilija. Įdomu šiuo metu ar yra dar tokių nuoširdžių ir mylinčių pedagogų? Šią ypatingą, profesine prasme, dieną – Mokytojų dieną, ši puiki ilgametė auklėtoja paliko šį materialų pasaulį. Dar šią vasarą, tarsi nuspėdama jos išėjimą, labai norėjau aplankyti buvusią auklėtoją devyniasdešimto Jubiliejaus proga. Dėl kažkokios priežasties ji atsisakė mane ir klasiokę priimti. Kitos galimybės nebeturėjau dar kartą su ja nuoširdžiai pabendrauti ir padėkoti už meilę bei globą suteiktą paauglystėje. Manau, kad ji žinojo apie Urantijos Knygą iš mano buvusio klasioko Stanislovo, nes aš pati iš jo sužinojau. Kiek žinau, Stanislovas savo valia palikęs šį Tikrovės Kelią, taip pat turėjo labai didelių sveikatos problemų. Apgailestauju, kad buvusiai auklėtojai taip ir nesuteikiau žinių apie Gyvąjį Įtikėjimo Kelią. Nors iš patirties žinau, kas tenkinasi ritualine religija, tam nepriimtinos Gyvojo Įtikėjimo tiesos. Dažnai prisimenu, mes vargani internato auklėtiniai, kokie buvome artimi tarpusavyje ir su auklėtoja Emilija, tarsi viena didelė šeima. Su didžiausiu nuoširdumu prisiminsiu Emiliją savo maldose palinkėdama jai dangiškos Palaimos. Kažkodėl tą dieną vidinis pojūtis mane nuvedė pasimelsti į pamėgtą Šv. Kazimiero koplyčią. Tuo metu Katedroje vyko mišios, bet man tai praeitas etapas, todėl iš karto nuėjau į koplyčią asmeniškai pagarbinti Kūrėją. Urantijos Knygoje yra pasakyta – Jėzaus religija reikalauja gyvo ir dvasinio patyrimo. Kitas religijas gali sudaryti tradiciniai tikėjimai, emocingi jausmai, filosofinė sąmonė. 1782 – 03 Dabartiniu mano supratimu, kas gyva ir pagrįsta dvasingumu, tai yra tikra. Iš Urantijos Knygos žinome, kokią religiją prie du tūkstantmečius skelbė Jėzus, kuri visiškai prasilenkia su šiuolaikine katalikų religija. Iš patirties žinau, ritualai nepadeda tikintiesiems nuoširdžiai atsiverti ir stiprėti dvasiškai. Tik stiprėjant dvasiškai ir priėmus išmintingus sprendimus savo gyvenime, tuo pačiu stiprėja ir fizinis kūnas. Popiežius Vatikane netgi skatina mirtinguosius skiepytis, kas prasilenkia su sveika logika, kuri neatitinka Kūrėjo Tikrovės ir Meilės. Kūrėjas tikrai nelaimina, tokią pragaištingą ir priešišką procedūrą mirtingųjų atžvilgiu. Labai liūdna tai girdėti! Žinome, kad kiekvienas amžius turi tamsiąją pusę. Supraskime tai ir priimkime, kaip mirtingųjų išbandymą ir dvasios stiprinimą. Dievo valią galime vykdyti bet kokio žmogiškojo užsiėmimo sferoje. Juk nėra kokių nors pašaukimų, kurie būtų šventi, o kiti būtų pasaulietiniai. Tų, kuriuos veda dvasia, gyvenime visi dalykai yra šventi: tai yra, tų, kurie yra pavaldūs tiesai, kuriuos taurina meilė, valdo gailestingumas, ir suvaržo dorumas – teisingumas. 1732 - 04 Dvasinis pasaulis turi būti mūsų pagrindas. Meilė yra gyvenimo dieviškojo ir vidinio akstino padarinys. Jos pagrindas yra supratimas, ją ugdo nesavanaudiška tarnystė ir ją tobulina Išmintis gauta iš Kūrėjo. Tai turėtų įsisąmoninti kiekvienas, ypač tie, kurie priima klaidingus ir suvaržančius žmogaus prigimtinės laisvės įstatymus bei supriešina padorius žmones.Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2021-10-06 20:21:42
Mielas, Algimantai,
Taip, nerasiau ilgai. Kiti dalykai buvo svarbu ir juos reikejo atlikti. Isvaziavau i kita sali gyventi, reikejo skirti laiko naujam darbui sukurti ir ji atlikti, Kad galeciau daryti tai ka istikruju jauciu is vidaus, kad galiu dayti, padedamas zmonems gyventi ne tik shiatsu terapijos pagalba, bet ir izvalgomis. Tikrai daug energijos ir minties tam reikejo.
As busiu atviras ir pasakysiu taip kaip manau ir tai ka matau.
Kada tu mielas Algimantai sakai, kad urantams nereikia jau tokiu ilgu mokymu ir paaiskinimu tai as manau siek tiek kitaip. Kai kurie urantai istikruju jau daug yra pazenge Gyvajame Kelyje bet yra ir tokiu kurie ne viska gerai supranta ir suvokia. Net ir sitas Vitos patyrimas mokymas patvirtina, kad iki siol ji nezinojo ir nejaute to kad nereikia skirstyti laiko i dvasines praktikos atlikima ir gyvenimo gyvenima. Juk ji mane, kad vien tik skaitymas ir studijos, Kurejo garbinimas, dar veikimas visumos labui ir yra ta veikla kuria galima priskirti prie dvasines praktikos einant gyvuoju keliu, o jau paprasto gyvenimo ir darbo degalineje, ne. O juk visa gyvenima ir kiekiviena akimirka galima paskirti Kurejui arba gyvenimui su kureju ir veikimui visumos labui jeigu darbas atliekamas su tam tikru ketinimu ar bet kuri busena yra patiriama atsiduodant Kurejo vedimui is vidaus/ Kai kurie urantai bijo istarti zodi, nes bijo tavo pataisymu kurie tavo supratimu yra naudingi ir reikalingi, o ju supratimu jiems skamba kaip kritika. Taip jie liek tunoti sau ramiai seselyje ir atima is saves tuos patyrimus ir pamokymus kurie jiems yra taip reikalingi, nesuvokdmi Gyvojo kelio ir atsiverimo subtilybiu. Kai kuriems istikruju reikia daug detalesnio ir paprastesnio praktiskesnio paaiskinimo. o daugeliui svarbu atsakyti dar ir i klausima kodel jie visa tai daro ir kokia viso to ka jie daro prasme.
Kai kurie nesupranta visu mokymu reiksmes nes jie tiek yra nauji ir kitoki, taip skiriasi nuo religiniu ir pasaulietiniu bei baznytiniu, kad reikia gerai pasukti galva ir padeti pastangas apsisarvavus kantrybe, kad juos sau atverti ir gilai viduje patirti.
Ne karta esu girdejes is urantu sakant, Vat jeigu ir Algimantas negali…. kazko padaryti, tai ka jau cia apie mus ir kalbeti. O toks paskymas juk reiskia, kad jeigu taves nebus salia tai ir subliuks itikejimas nes nera pasitikejimo savimi ir Kureju atrastu viduje. O tokio pasakymo Urantui neturetu buti jeigu jis giliai yra savyje itikejes ir savarankiskai eina gyvuoju keliu niekieno neskatinamas bet vedamas Kurejo meiles ir gyvo itikejimo visumos labui. Ir tegul sitie mano zodziai nebus priimti kaip kritika, bet geriau kaip izvalga ir pagalba, kad stipriau pasitiketu savimi ir atrastu Kureja savo viduje ir atsiremtu butent i Kureja Rojaus Trejybe-AS ESU o ne tik ziuretu i tavo Algimantai zmogiska puse kaip i ta atrama. Tai sakydamas as nekalbu apie tavo mokymus kuriuos tu Gauni is Kurejo, bet apie tavo asmenybe kuri urantams yra atrama ir jie kartais bijo mastyti giliau, bijo experiementuoti, ieskoti, gilintis. Kartais bijo ir mokyma paskyti savais zodziais taip kaip jie suvokia masto ir izvelgia, kad nenukryptu nuo to kaip tai issakai tu. O juk neturetu visi buti tavo kopijos, bet turetu gyventi ir buti tomis unikaliomis asmenybemis kurios gali isreiksti tai ka jaucia savo viduje ir kitokiais zodziais kitokiomis mintimis kad inestu savo unikalu grozi ir spalva i tai ka issako.
Dvasinis mokytojas turi jausti vedima is vidaus ir i ta vedima remtis, kad Kurejo buvimas viduje turetu gilesni ir platesni pasireiskima per jo asmenybe, ir jeigu tavo zodis nepasiekia vienu vidaus tai kito zmogaus zodis kitaip issakytas pasiekia kitoki proto modeli turinti mirtingaji, ir kaip megstama yra sakyti, kapeika ikrenta i automata ir procesas prasideda. :) Juk ir tu Skaitei Korana, ir Sventaji Rasta, ir Naujaji Testamenta ir kitus saltinius tam kad, turetum pilna supratima apie tai kas ten parasyta ir zinotum kaip reiketu tai kas ten parasyta paaiskinti tam naujam zmogui kuris ateina i gyvaji kelia is vienos ar kitos religijos ar netgi tos pacios jogos arba tu mokymu kuriu apstu yra aplinkui, deja kurie neveda i gyva gyvenima su Kureju, kad suvoktum kaip maste tie rasytojai, ka jie jaute, kodel rase ir t.t. ir tam kad ir pats isigilintum ir suprastum kaip masto kit ir koie sunkumai gali iskilti su jais bendraujant ir liejant sviesa, Kureju mokymus jiems. Ne karta ir as tau atsiunciau kitu mirtinguju mokymus, ir vaizdo irasus tam, kad isgirsciau is taves ka tu apie tai manai, ne tam, kad sekciau tais mokymais bet, kad dar geriau suprasciau kitu zmoniu mastyma ir galeciau atskirti grudus nuo pelu ir kitiems galeciau paaiskinti. O kaip kitaip galima ismokti ir suvokti verte to, ka mes turime gyvajame kelyje, jeigu skaitai ir klausai tik vienos rusies mokymus. Juk ir Jezus ejo i bibliotekas sakityti knygas ir susipazinti su tuo metu buvusiais mokymais ne tam, kad ismokti kazka naujo, bet tam, kad suvoktu kuom gyveno to meto mirtingieji ir ka kalbejo ankstesniu laiku pranasai, kad padeti zmonems suvokti kas gi is tikruju buvo parasyta tuose mokymuose ir ka is tikruju turejo omeny tie kurie tas pranasystes rase o taip pat kad savuosiu veiksmus ir mokymus galetu paaiskinti tuo metu gyvenantiems suvokiama kalba.
Mano supratimu Dvasinis Mokytojas turi buti profesionalas, ismanantis ir suvokiantis giliai absoliuciai viska prie ko jis prisiliecia eidamas per gyvenima, visumos labui, tam, kad neklaidzioti tamsoje ir buti svyturiu kitiems kurie dar tamsoje klaidzioja. Kad zinotu kaip prieti prie kitu mirtinguju kurie dar nesuvokia savo kanciu tikrosios priezasties ir nepazysta saves tiek giliai, kad galetu padeti sau ir is tamsos issikapstyti.
Daugeliui dar net ir Kurejas kaip asmenybes samprata yra nepriimtina. ir Kurejas, Saltinis, visata, dievas, dvasia, kosmine samone, yra jiems vienas ir tas pats, kaip nori taip vadink, o juk cia ir yra didziausias skirtumas tarp to, kad atrasti gyva Kureja savo viduje ir gyvenimo iliuzijoje ir tamsoje, kad pasitenkinti dievo, kazkur ten ant debesies gyvenancio samprata. Mano parasymas gali tikti ir tiems kurie ateis, nauji urantai, ir skaitys kiekviena forumo mokyma, visus komentarus, kaip tai dariau kazkada as, kai tik atradau si gyvaji kelia ir susipazinau su tavo Algimantai mokymais ir Kureju Mokymais perduotais per tave.
Kiek buvo dziaugsmo ir kokia buvo nuostabi palaima kai isgirdau savyje Kurejo zodzius ir pamokymus.
Galiausiai, as noriu rasyti taip kaip jauciu, praktiskai, savais zodziais, savomis mintimis kurios tuo metu teka mano viduje, kai perskaitau komentara ar mokyma. Negaliu buti supralizuotas baimes –– kas apie mane ka pagalvos jeigu parasysiu taip kaip is tikruju manau savais zodziais o ne tokiais kuriais reikia rasyti ar kalbeti –– gyvenu gyvenima taip kaip jauciu is vidau. Esu tikras, gyvas ir toks koks visada esu, kritiskai mastantis, zvelgiantis kiek imanoma giliau ir gyvenantis su gyvu, viduje atrastu Kureju.
Patiriu palaima giliame atsiverime Kurejui, Rojaus Trejybei-AS ESU, atsiverime bendraujant su kitai Urantais ir miringaisiais kurie dar neina gyvuoju keliu, kad visada skleisciau meile, geri, grozi, ramybe ir ne tik zodiuose ir maldose bet ir praktiskai daryciau tai apie ka visada kalbu.
To linkiu ir kiekvienam mano mylimam broliui ir sesei urantams ir kitiems, kurie siuo gyvuoju keliu dar neina.
Telydi jus visus ramybe ir mano broliskas apkabinimas.
ValdasA
2021-10-02 20:58:10
Mieli broliai, sesės koki nuoširdūs ir visad rodantis kryptį, teisingą kelią Algimanto mokymai. Ir mano brolių ir sesių patyrimai, kuriais nuoširdžiai su meile dalinasi ir įžvalga savo kelyje.
Po pietų skaitau Urantijos Knygos ketvirtą dalį, vis pasiūlau Kristinai, aš skaitysiu garsiai kad ir ji girdėtų. Vakar skaičiau, kaip Natanielius ir Tomas su Rodanu diskutavo apie Rojaus Trejybės sampratą. Po skaitymo užduodu klausimus kaip dukra supranta, paaiškinu ką nesupranta. Tai retai būna, bet ačiū Kūrėjui už viską ką aš patiriu, tik tai mano labui, mano augimui.
Tik eidama su Kūrėju matai aplinką jau pasikeitusiu žvilgsniu.Tai yra kontrastas su aplinka. Pamastai apie praeitį kol dar nežinojau gyvojo kelio ir dabar pastebiu pasikeitusią gyvenimo kokybę. Su pažįstamais pakalbi apie Kūrėją ir jie klausia: ką tau tai duoda? Aš atsakau: tai yra daugiau ne visi pasaulio turtai.
Kartais suabejoji kaip pasielgti, nežinai dėl kažko nėra nuotaikos, bet kreipiesi į Kūrėją ir viskas išsisprendžia, būna skubant priimi klaidingus sprendimus, tada ir pasekmės tokios. Tą ir rašė Jurgita.
Kartais ateina tokios mintys kaip čia pasielgus, kad viskas baigtųsi kuo geriau, po kurio laiko pamatai kad tuščiai eikvojai energiją, viskas išsisprendžia kaip Kūrėjas suplanavo. Yra toks posakis``Mes planuojam, o Dievas juokiasi`` Tik reikia pasitikėti Kūrėju ir atsiduoti jo vedimui.
Tik Kūrėjas yra vienintelis gyvasis vedlys, tik su juo trokštu pradėti dieną ir pajausti jo vedimą iš vidaus, kad pamilčiau kiekvieną brolį ar sesę nesvarbu kaip jis elgiasi,tai yra tikrovė su Kūrėju.
Mes ir esame gyvajame kelyje Kūrėjo sūnūs ir dukros kad skleistume jo šviesą į aplinką, būtum pavyzdžiu kitiems.
Su Kūrėjo meile ir ramybe.
VJANINA
2021-10-01 19:41:32
Kokie nuoširdūs ir meilės kupini mokymai mano dvasios brolių ir sesės, iš tiesų malonu skaityti ir labiau juos pažinti, pajausti jų skleidžiamus gyvus energinius virpesius! ⠀
Kada vakar vakare prieš miegą pagarbinau Kūrėją - Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir paskaičiau Salomėjai Urantijos Knygą, kurios jinai su malonumu klausosi, susimąsčiau, kaip šio gyvojo kelio atradimas ir nuoširdus priėmimas savyje labai pakeitė mano gyvenimą. Kai prisimenu save šio gyvojo kelio pradžioje ir palyginu su dabartine dvasine būsena, tai jaučiu didžiulį skirtumą ir matau realius didžiulius pokyčius savo gyvenime, kurie yra pasekmė mano tuometinio teisingo pasirinkimo. Ir žinote, labai tuo esu patenkinta, nes viduje jaučiu ramybės gelmę dėl to, kad žinau kas esu - Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukra ir unikali asmenybė, kad patiriu Jos vedimą ir pagalbą, Jos didžiulį palaikymą ir stiprinimą asmeninių mokymų metu, kurių klausantis byra nuoširdžios dėkingumo ašaros, kad visada žinau išeitį iš nemalonios emocinės būsenos, kuri dar pasireiškia kasdienybėje, ir kad esu amžina bei tikrai jaučiu tokį švelnų amžinybės pojūtį savyje.⠀
⠀
"Tai vienintelis vektorius - atiduoti savo pasireiškimą Kūrėjui, kad pasireikštumėme mes Kūrėjo vedimu iš vidaus.⠀
Ir kuo gilesnė komunija bus su Kūrėju – visu nuoširdumu – tuo stipriau bus juntamas Kūrėjo teikiamas nuolatinis - kas akimirką - vedimas – vedimas ir gyvenimo planavimas tau – tau gyvenimo planavimas, kokį sumanė Kūrėjas, kad tu mažiau klystum, kad tu mažiau patirtum nuoskaudų ir kančios. "⠀
Štai toks nuoširdus ir vis gilesnis ir gilesnis Kūrėjo vedimo pajautimas per vis nuoširdesnę gyvąją komuniją su Juo yra mano kasdienė siekiamybė, mano kasdieniai veiksmai, kuriuos aš dedu. Ir tikrai jaučiu, kaip ir rašė Vita savo mokyme, kad jei nors kiek mažiau dedu pastangų, neužilgo pajaučiau pasekmes, ir nelabai malonias.⠀
Štai atvykus iš kaimo, kuomet Salomėja šią savaitę vėl pradėjo eiti į darželį, dar buvo sunku įprasti prie to ankstesnio vakaro ritmo, kuomet kaime sodyboje kas vakarą aš dukrai skaičiau Urantijos Knygą. Ir žinote, ji pati manęs kas vakarą prašydavo paskaityti šį apreiškimą, beveik 4 su puse metų vaikas. Ne pasakų, nors ir pasakas skaičiau, bet jose nebuvo gyvasties ir tikrovės, o įdomiausia, kad po pasakos dar paprašydavo paskaityti Urantijos Knygą. Ir kaip tik šiuo metu studijuojame Jėzaus apaštalus ir jų charakterius. Tikrai įdomu ir visapusiškai mums naudinga. Visada atsakau į klausimus, kurie kyla vaikui, ir tikrai kartais tenka pagalvoti, kaip suprantamai ir jos lygiu paaiškinti rimtesnius dalykus. Ir su Kūrėjo pagalba aš mokausi paaiškinti vaikui. ⠀
Taigi, šią savaitę nebuvo tokių gyvųjų studijų, nors mes kasdien prieš maistą pasimeldžiam, ir Salomėjai, ir Robertui tai tapo labai natūralu, kad dukra visada pirmoji pasimeldžia savo trumpa maldele garsiai, o tada aš ilgiau, ir Robertas. Salomėja mokosi iš mūsų gyvos maldos, o mes, aš mokausi iš jos to nuoširdumo ir drąsos tarti savo gyvą žodį prie stalo. Mokomės vienas iš kito ir tuo pačiu šitaip stipriname vienas kitą gyvais energiniais virpesiais, ir poveikis iš tiesų puikus. O dėl to, kad apleidome vakare apreiškimo studijas, jau savaites gale pajutau, kaip man jų trūksta, nes ir sapnai ėmė pasireikšti kažkokie nemalonūs ir chaotiški. Vakar sąmoningai suplanavome anksčiau atsigulti miegoti, kad liktų laiko studijoms. Visada trumpai pagarbinu Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir tada studijuojame, kad mūsų protas būtų imlesnis gyvai šviesai ir Kūrėjo tikrovės pajautimui. Ir dukra vėl noriai klausėsi, kaip tik skaitėme apie Judą Iskarijotą, kad dar paprašė toliau paskaityti. Jaučiau, kaip tai mane sustiprino, nuramino, mintys tapo šviesesnės prieš miegą, ir vaikas ramiai užmigo. ⠀
⠀
Štai toks kasdienis gyvenimas su atrastu Kūrėju savyje man yra kasdienybė, ir mano visai šeimai. Ir tampa natūralu, kad šia šviesa jau pasidalinu su žmonėmis, kai pajaučiau iš vidaus vedimą, ir mane tai sustiprina, jaučiu daugiau lengvumo, meilės, šviesos, nuoširdumo, gyvasties savyje.
Esu labai dėkinga Kūrėjui - Rojaus Trejybei-AŠ ESU esu už tai, kad pasėjo manyje gyvąją šviesos dvasinę sėklą, kuri sudygo, ir kurią dabar sėju Salomėjos bei Roberto viduje, kasdien nuoširdžiai dalindamasi savimi ir tiesiog gyvendama kasdienį natūralų gyvenimą su atrastu Kūrėju savyje. Ir matau, kaip mano veiksmai yra teisingi, nes matau šviesias pasekmes, jaučiu Apvaizdos pagalbą ir veikimą tada, kada iš tiesų reikia. Ir pati mokausi aktyviau bendradarbiauti su Apvaizda, kaip tą nuolat skatina daryti Algimantas. Man toks gyvas gyvenimas yra tikrovė, kupinas gyvasties, kurios nėra aplinkoje, žmonėse, ir tikrai bendraudama su jais matau bei jaučiu tą skirtumą, kontrastą.
Tačiau tuo pačiu pastebėjau, kad vis daugiau sutinku nuoširdžių žmonių, kurie noriai ima bendrauti su manimi, juos traukia link manęs, ir gaunu tikrai šiltų nuoširdžių netikėtų atsiliepimų ir palaikymą, ypač dėl savo mylimos kūrybos - kaligrafijos vystymo. Juk kūryba taip pat gimsta iš vidaus, jaučiant iš Kūrėjo grožį, meilę ir šviesą savyje. Žmones traukia gyvi šviesos energiniai virpesiai, apie kuriuos nieko nežino, nesupranta, bet kažkokią trauką jaučia. Ir tikrai įdomu stebėti ir paanalizuoti tokį reiškinį.
Juk mes urantai esame gyvi Rojaus Trejybės-AŠ ESU atspindžiai, gyvi Jos vaikai, ir kiekvienas esame unikalios asmenybės ir Jos Gyvosios Šviesos skleidėjai, ir tai jau matau savo gyvenime. Tai iš tiesų YRA tikrovė, o ne šiaip tušti žodžiai.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2021-10-01 10:56:42
Mielas Valdai, ačiū tau už tuvo pateiktas nuostabias sampratas. Skaičiau viduje jausdamas tą Kūrėjo Meilės Būseną - ir gera gyventi tokia būsena nuolat. Taip pat gera matyti, kaip keičiasi urantų Įžvalga, prisiminus ankstesnius metus, koks didžiulis kokybinis patyrimų, ir jų supratimo, šuolis yra įvykęs urantų asmenybių viduje. Ir būtent tą Urantai ir liudija, tiek savo aprašomais patyrimais, apibendrinimais, ir mokymų teiginiais, kai aš skaitau Vitos, Adolfinos, ir štai, tavo, milelas Valdai, po labai jau - labai jau, na, net dar kartelį - labai jau ilgos pertraukos pateiktame mokyme. Beje, aš rašydamas tokį mokymą būčiau gerokai - geroookai - sumažinęs pačių pamokymų skaičių, juk urantams užtenka suteikti kryptį - daugiau pasitikėti Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir giliau atsiverti, ir pajausti Kūrėjo vedimą iš vidaus - ir jis aiškiai ims suvokti visą patarimo esmę, nes kai druskos padaugini, tai net ir geras virėjas patiekalą sugadina, nors gal ir suvalgidina jį svečiui, kuris iš mandagumo jį suvalgo, tik pasitenkinimo nepajunta abu.
Beje, po Gyvųjų Pamaldų mokymų dalyje mane nuolat žavi Leonidos energingumas, kaip ji visada su noru stengiasi, ir labai nuoširdžiai, pasidalinti savo apmastymais ir patyrimais, taip pat žavi ir Vitos mokymai, Adolfinos teiginiai, žavi ir tavo, mielas Valdai įžvalga, Daivos iš Panevėžio, pasisakymai, tik kad jie dar labai reti, bet svarbu, kad jau prabilta, patinka Vytauto iš Neveronių pamąstymai, tik jį reikia vis sugrąžinti iš dar rusų-japonų karo patyrimų laikotarpio į šią dieną - aišku, juokauju, rašydamas apie rusų-japonų karo laiką, bet jis turi dar ne iki galo įveiktą polinkį vis mus perkelti į antrojo pasaulinio pokario metus. Patinka Ritos samprotavimai. Su ja dar daugiau pabendrauju telefonu, todėl ją dar giliau pažįstu negu pažinčiau vien tik susitikdamas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Puikias įžvalgas išgirstu ir iš Astos, ir iš Violetos iš Ukmergės, kada pasikalbame telefonu. Džiaugiuosi ir dėl Violetos iš Žaslių minčių, kuriomis ji pasidalina, kai mane veža į Šventovę, gera išgirsti Gražinos pasamprotavimus prie bendro arbatos stalo. Patinka Reginos eilėmis reiškiamos Šviesos ir Meilės prasmės, Dalios pamąstymai, Nijolės iš Darsūniškio ir Nijolės iš Kėdainių, Monikos, Irenos, ir Onos patyrimai, Stanislovo iš Rozalimo sampratos.
O apskritai, jūsų visų, mylimi Urantai, mintys yra tikras Kūrėjo pilamas visiems nektaras - Gyvoji Šviesa - ačiū visiems! Ir net jau vien dėl to, kad tokius teiginius girdėtum, kokių negali išgirsti niekur kitur visoje planetoje, aš nuoširdžiai sakau, buvo verta įžengti į Gyvąjį Kelią! O juk mes ir esame jau dabar Rojaus Tėvų Amžinybėje! Su tuo ir sveikinu.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2021-09-29 21:03:48
Miela Vita, saunus tavo patyrimas skaitant Jezaus apreiskima darbo metu. Istikruju tos nuolatines pastangos ir isiklausimas i gyva vedima is vidaus ir yra tas nuostabus kelias. Tada kai tu dirbi, tai tu irgi buk su Kureju, neatskirk sito laiko nuo savo poilsio, juk nera tokio momento ir neturi jo tokio buti, kad nebutum su Kureju.
Kada tu dirbi, paimi piniga is zmogaus, padekok Kurejui uz tai, kad atejo dar vienas zmogus ir kazka nusipirko. Ir visai nesvarbu uz ka tu dekoji, svarbu, kad tu dekoji.
Duodi kokia preke ar koki ceki kllijentui, net mintyse palaimink, palinkek ramybes. Padekok Saltiniui kad, tu savo buvimu tokioje vietoje gali sviesti kitiems tavo broliams ir sesems dvasioje. Ir nesvarbu del ko ir kokiomis aplinkybemis tu laimini ar dekoji, svarbu, kad tu laimini ir kad, tu dekoji.
Kada tu dekoji, laimini ir linki geroves ateinantiems i parduotuve zmonems, tai ir teka Kurejo energija per tave, ir tu atlieki Kurejo valia savo darbe nes tu jau neiiskiri nei vienos akimirkos kuri butu skirta ne Kurejo valios vykdimui, o kaip tau atrodo tavo darbui.
Sitaip galima ir reikia integruoti savo valios suliejima su Kurejo valia. Juk Saltinis pats negali veikti tavo aplinkoje tai tu ir buk tas laidininkas ir ta vietininke Kurejo energijos toje aplinkoje kurioje tu esi. Ir jauskis oria Kurejo dukra atliekancia Kurejo darba kiekviena akimirka.
Glostai savo dukrytes ar sunaus galva, glaudi juos prie saves, laimink ir dekok Kurejui uz tokia nuostabia galimybe laiminti, skleisti meile ir buti prisipildzius Meiles. Valai namus ar gamini maista jausk palaima dekinguma ir ramybe uz tai kad esi sioje planetoje, kad patiri nuostabu patyrima – kaip yra buti zmogumi – kaip atlieki kasdieninius darbus ir niekur neskubi tada, niekur nebegi nes cia ir dabar tu jau vykdai Kurejo valia, ir tai nebutinai turi buti taip kad saltiniu studijos yra Kurejo valios vykdymas o kiti darbai tai jau ne. Taip nera, nes jeigu taip mastai tai jautisi kalta ir kaltini save, ko daryti ne tik nereikia bet tai net nera ismintinga. Juk save reikia myleti, islikti oria kurejo dukra, save lavinti, sviesti ir gerbti kaip pacia nuostabiausia ir unikaliausia Kurejo asmenybe, viena tokia sukurta per visa amzinybe.
Viskas vyksta savaime suderintai su Kureju, nes jeigu Jie patys butu cia tai ir elgtusi vat taip su meile su kiekvienu savo vaiku kaip tai dabar siulau ta daryti tau as.
Kur bebuciau ir ka bedaryciau as pasitariu su Saltiniu ir darau tai jausdamas Jo gyva vedima is vidau. Buna visko, klaidu, ir truputi kazkokiu sustojimu, tai ir sustok su Kureju, ir issiaiskink kad klydai kartu su Kureju, niekada saves nesmerkdamas ir nezemindamas uz klaidas.
Kazkas nepavyko, eini toliau, visai nesvarbu kas ivyko, to jau neatitaisysi niekada, gali tik pasimokyti ir eiti toliau, bet nera reikalo ilgai uzsibuti apmastymuose bet susitelkti i buvima su Kureju cia ir dabar, ir tiesiog jautima, kad tai kur tu esi ir yra dabar tau Kurejo tokia valia, Degalineje prie kasos, pokalbyje su zmonemis, koki darba tu bedarytum visai nesvarbu.
O, tada kai tu vat taip gyveni, mastydama apie geri grozi, palaima, kitu palaiminima, gerio ir ramybes tekejima sau, visumos labui, ir kitiems, tai atsirandi amzinybeje, nes nera cia daugiau nei ka veikti nei nieko neveikti, tiesiog patiri kiekvienos akimrkos patyrima ir gyveni amzinybeje bunant Kurejo valios tekejime.
Tada ziurek ir aplinkybes pasikeicia, ir darbas geresnis atsiranda, ir nereikia vargt ilgu valandu. Ateina koks kitas zmogus ir pasiulo tau kitokias galimybes arba Apvaizda suveda su zmonemis taip, kad net suprasti nesupranti kaip cia taip viskas galejo sklandziai ivykti.
Atvaziavo mano Sunus ir dukra i Tallina, cia kur as gyvenu ir sako, teti, dantis reikia taisyti, pas sunu keturios skyles pas dukra astuonios. Kaina sutaisymo 960 pinigu apytiksliai. Skambinu savo gydytojai. sakau kada galesi mano vaikus paziureti, bent tik zinoti ka reikia daryti. Susitikimai pas gydytoja 2 meniasiams i prieki, as stebuklingai gaunu susitikima dvieju dienu begyje, nes kazka tuo metu ateiti negali.
Pasirodau pas gydytoja, ji man pradeda kalbeti apie savo sunu kuriam reikia terapijos ir gyvo pokalbio, kad isspresti jo problemas. Gydytoja puiki mano drauge, bendraminte, konsultuoja zmones apie ju problemas ir patyrimus gyvenime ir kaip tai atsispindi ju dantu gedimuose. Toks jos darbas.
Gerai, sakau, saunu as galiu su juo pabendrauti paskirti jam savo laiko.
Vietoj to kad ji tik paziuretu mano vaiku dantis, ji juos sutaiso :0 ir man visa tai nieko nekainuoja, nei kapeikos. Visa tai mainais uz darba su jos sunumi. Man gerai, jos sunui gerai, jai gerai ir mano vaikams gerai. Mano drauge nesupranta ir negali atsistebeti kaip taip viakas vyksta. Ji sako man niekada tokiu dalyku dar nebuvo.
Vat taip veikia Apvaizda, kada visas tavo laikas, ka tu bedarytum paskirtas gyvenimui su Kureju. Ir tokiu pavyzdziu apstu gyvenime.
Nebera jokio nerimo nes as zinau, kad esu amzinas, nera jokio nepatogumo pries kitus nes esu naturalus ir vienodas su visais toks koks ir esu bet kada. Be jokiu mandagumu, be jokiu kaukiu, tik mastau apie tai kaip kurti geri ramybe ir gerove savo viduje, kad mano buvimas tarnautu visumos labui kitokiu minciu as i savo vidu neisileidziu, jokiu abejoniu neisileidziu, kazkokios kritikos savo atzvislgiu ar kitu atzvigliu, jokiu kaltinimu ar pasiteisinimu del kazko, tiesiog nukreipiu savo mintis i sprendimus kurie butu visu gerovei ir visu aplinkoje gerovei ir Kurejas visada tokius sprendimus anksciau ar veliau atskleidzia.
Taigi taip miela ir brangi sese Vita, ir visi mylimi broliai ir seses. Taigi tep vat ir gyvenu.
Ramybes jums ir visokiariopos palaimos per gyva Kurejo tekejima per jusu vidu, ir savosios valios suliejima su Kurejo valia.
Nuosirdziai myliu jus visus
Ramybes jums ir apkabinimu.
Su meile
ValdasA
2021-09-28 21:28:49
Mylimieji, nuostabus Algimanto pamokomasis žodis šis – Širdimi jaučia tai asmenybė – Širdimi – tačiau patyrimu paliudyti to, apie ką kalba Algimantas nebegaliu, bet tai nesumažina mano nuoširdaus troškimo siekti kas didžiausia, nes siekdama to, kas didžiausia – mažiausia gaunu savaime. Ir štai būtent tos pastangos yra milžiniškos vertės, kai po kruopelytę taip ir einu ten, kur Širdis veda – bet einu su paklydimu, pristabdymu – netgi nejučiomis noru pakoreguoti patį Kūrėją – o tai atsiliepia skaudžiomis pasekmėmis – gyvosios būsenos praradimu, kai ji tampa ne tokia jautri Kūrėjo virpesiams ir tu jautiesi taip, kaip pats pasiklojai ir išsimiegojai. Bet išaušta naujas rytas, ir tu pats sprendi kaip gi nori jį pradėti – kaip tu nori gyventi – be Kūrėjo, ar su Kūrėju? Ką tu darysi, kokias pastangas tam dėsi? O mūsų vidus žino-jaučia kuo puikiausiai save, žino kur kokias korekcijas reikia atlikti, kad ši diena būtų Prasmingesnė nė, kad buvo vakar diena, kad ši diena – būtų šventiška diena. Ir nėra didesnės šventės, kaip Kūrėjo Meilės virpesių pajautimas, kurie dozuojami mums kiekvienam pagal poreikį ir veda taip, kad mes patys save atiduotume mylėdami ir tik mylėdami savo aplinką tokią, kokioje gyvename. Niekada nebus taip, kad mes galėtume pasakyti sau – viskas, užteks, aš jau pakankamai pasiekiau ir man nėra kur augti – koks tai iš tikrųjų palaipsnis procesas ir kaip reikalaujantis mūsų pastangų – nuoširdžių pastangų – kurios tiesiog turi būti nuolat dedamos.
Prisiminiau dabar, Kristaus teiginį mums pasakytą – Kad ir kokioje situacijoje beatsidurtumėte, visada galite savo virpesius pakelti į dar aukštesnio energinio dažnio. – Štai kokio ryškumo teiginys-kryptis, kad niekada – niekada – nesustotume, nes tu nežinai už kurio kampo tavęs laukia patyrimas net ir toks, apie kurį su tokia Meile mums kalba šiame mokyme, Algimantas.
Mūsų vidinio, gyvo, tikro troškimo stiebtis link Mylimo Kūrėjo, mums niekas negali įteigti, bet mes turime gyvą pavyzdį – mūsų Dvasinį Mokytoją – Algimantą – kuris savo gyvenimu mums demonstruoja – gyvenimas su Kūrėju, tai yra išsilaisvinimas iš iliuzijos ir mes galime – galime – gyventi taip, kaip mus veda Kūrėjas, atrandant Jį savo viduje, patiriant Jį – Tai – yra Tikrovė – tai yra nuostabios kūrinijos pažinimas dvasioje, net ir dar būnant šiame pasaulyje, bet – dvasioje – gyvenant su Kūrėju – dvasioje – veikiant su Kūrėju net ir taip, kaip Jis veda mus gyventi. Neprimesti savosios valios, o atsiduoti Jo Valiai, ir nebereikės mums planuoti ryto, dienos, vakaro, nes Kūrėjas už mus planuos, o mes su visišku atsidavimu vykdysime tai, kas mums Jo ir yra numatyta. Ir aš tikiu ir pasitikiu mūsų Dvasiniu Mokytoju, nes matau jo gyvenimą, net ir tokį, kokio negyvena nė vienas kitas žmogus šioje planetoje, nes matau – Kūrėjo pasireiškimą jame – nes matau ir jaučiu – Kūrėjo Meilę sklindančią iš jo Širdies – Meilę – visiems, be jokio išskaičiavimo, be jokių kėslų ar kažkokių užmačių. O taip gali Mylėti ir visą save atiduoti – pašvęsti visą savo gyvenimą Kūrėjui ir mūsų Gerovės vardan – tik savyje atradęs Kūrėją mirtingasis, kuris jau nesidairo ir niekada nesidairys atgal, nes jis eina vedamas viena vienintele Kryptimi – Kūrėjo Meilės Virpesių Kryptimi.
Tiek paskutinis vasaros mėnesis, tiek pirmasis rudens, atrodo, kad įnešė savotiško chaoso į mano vidų. Prastai planuojama diena iš dienos, nustūmė dvasines studijas kiek į šoną, ir nors dėl to jausdamasi viduje apsunkusi, niekaip nepajėgiau sugrįžti į savo įprastą dienos režimą, kai mokymai ir jų itin įsimintini Šviesos teiginiai, tiesiog skamba mintyse ir tu gyveni jais, gėriesi jais, klausaisi jų, juos prisimindamas ir mokaisi. Dabar gi, galvoje tik ir skamba – karantinas, atstumai, kaukės, negalima, draudžiama, skiepas, vakcina ir panašiai. O rugsėjui prasidėjus ir vaikams grįžus į mokyklą – dargi mokykliniai nesibaigiantys niuansai, kurie, kol nusistovės, turi ateiti bent spalio-lapkričio mėnesis, jei nebus naujų iššūkių, mūsų Lietuvos vadovaujančiųjų mums nuolat vis primetamų, su vis absurdiškesniais ir absurdiškesniais draudimais ir ribojimais mūsų laisvos valios, kuri Kūrėjo suteikta, ir taip elgtis jie gi nebeturi teisės.
Taigi, stebiu save ir jaučiu, kaip diena iš dienos ne ta kryptimi skubu. Jaučiu kaip trūksta Ramybės ir Nuoširdaus ėjimo su Kūrėju, ėjimo tokio, kai Kūrėjo virpesių banga juntama net ir kasdienius darbus dirbant – namuose, darbe, gatvėje einant. Tačiau viskas taip tarpusavyje susieta, kad išėmus vieną kokią nors detalę iš paveikslo, kurto nuosekliomis, Meilės kupinomis pastangomis – visas paveikslas ,pakinta. Jis skleidžia nebe tokius švelnius ir jautrius virpesius, kokius tu kūrei, kai kūrei juos drauge su Kūrėju – ir mėgavaisi ta kūryba – dabar gi bėgdamas, skubėdamas ir nejausdamas gyvos būsenos, tu tampi kaip šešėlis, mirguliuojantis aplink tai, kas buvo kuriama su tokia Meile ir atsidavimu. Tokia tad būsena, bet – ji nėra užantspauduota tokia likti, nes – aš nenoriu, kad ji tokia mane lydėtų, nes – aš noriu gyventi Gyvą gyvenimą su Kūrėju, nes – manoji asmenybė – aš – veržte veržiasi iš tokios būsenos, kad pajausčiau Laisvę ir Meilės jausmą, kurio mano Širdyje stinga, nes jeigu nestigtų, būtų tas jau pažįstamas lengvumas viduje, kuris toks visada – visada – juntamas kolektyviai garbinant Kūrėją gyvojoje šventovėje, bet sunkiau patiriamas individualiai veikiant. Ir vis tik, Ramybės būseną apvainikuoja – pastangos, pastangos ir dar kartą pastangos. Nėra veikimo – nėra ir būsenos.
Ne vienerius metus eidami Gyvuoju Keliu, teisingą kryptį mes žinome, žinau ir aš. Taigi, nepasitenkindama tokia būsena, kokia ji mane lydi – aš vėl sugrįžau prie aktyvesnio, kasdienio dvasinių šaltinių studijavimo, nes neatsigėrusi tų virpesių, kokie sklinda iš tų nuostabiausių, tyriausių ir Šviesiausių mokymų teiginių, imu jausti troškulį vis didesnį ir didesnį, kad jis tiesiog turi būti numalšinamas, kad galėčiau eiti tvirtesniu žingsniu, net ir tokiu, kad kitą pakelčiau, jei jis suklups ir ieškos pagalbos taip, kaip kažkada jos ieškojau aš. Ieškojau – ir suradau. Suradau tada, kai pirmą kartą į mano rankas pateko Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimas. Suradau tą akimirką – kai pirmą kartą atėjus į gyvąją šventovę, pamačiau kupiną Meilės Algimanto žvilgsnį, nepaprastą Ramybę ir Šilumą sklindančią iš jo bei pajutau pagalbą, kurią jis teikia kiekvienam nuoširdžiai jos trokštančiam – nė vienam neatsako, kiekvienam padeda, kiekvieną Myli, Kūrėjo Meile. Maža to – kiekvienam – trokšta Gėrio – net ir jį patį šmeižiantiems.
Trokšdama pakelti savuosius virpesius į aukštesnį energinį dažnį, jausdama Trauką link mūsų Mylimų Tėvų, dažniau savo Širdį atveriu Jiems, nes taip tiesiog diktuoja vidus. Mano troškimas vienas – pajausti Jų Meilę giliau ir negyventi šešėlio gyvenimo, nes gyvenimas su Kūrėju yra orus, aktyvus ir prasmingai kiekvieną dieną gyvenamas. Aš to ir siekiu.
Kada aš dirbu darbe, dirbu ilgas – šešiolika valandų per parą. Tos ilgos, įtemptos valandos – o įtemtos, nes ilgos – atima iš manęs galimybę studijuoti tą parą. Kiek daug aš prarandu, pamaniau. Ir kaip tas nuolatinis šurmulys, kuris prasidėjus tariamai pandemijai, jau antrus metus – turbūt – įnešė to nemalonaus chaoso į mano vidų, kad tiesiog būtina yra dėti didesnes ir nuoširdesnes pastangas, kad būtent tokioje aplinkoje išliktum tuo Šviesuliu, kuris ir spindės, kai viskas aplinkui gęsta ir iškrypsta. Priėmiau sprendimą pertraukų metu – o jos pamainoje numatytos valandos laiko trukmės – skirti studijoms. Pavalgymui laiko daug nereikia – kiekis maisto neturi būti didelis – ir nors tai didele dalimi vis dar išlieka teorija, praktikoje įgyvendinti tai sekasi sunkiau, bet kai yra motyvas brangų laiką išnaudoti kuo prasmingiau, su Kūrėju taip ir bus.
Taigi, ketvirtadienį, į darbą, išdidžiai keliavau jau su Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimu. Tačiau trečiadienio popietė, man nebuvo tokia iškilminga, visą popietę, grįžusi iš darbo – tądien dirbau vos keturias valandas, jų trūko pilnam grafikui užpildyti, tad turėjau atidirbti – miegojau. Krėtė šaltukas ir aš jutau, kad mano būsena prasta tiek, kad net galva sunkoka. Na žinote tą jausmą, kai peršalote, ar koks virusas pripuola, nelauktas, bet matyt pelnytas.. Na, mąstau – kur dar šeštadienis?! Šeštadienį važiuosime į gyvąją šventovę, ir aš žinau, kad dar prieš važiuojant aš jau būsiu sveika, ar kitu atveju – pasveiksiu šventovėje, bet.. kur dar tas šeštadienio rytas, kai man visą ketvirtadienį reikės dirbti.
Ketvirtadienio rytą jaučiausi nekaip, jaučiau kad apsunkusi galva – dirbant prie kasos, su pinigais, juos skaičiuoti reikėjo didesnio nei įprastai dėmesingumo – nenoriu gi namo grįžti su mintimi, kad šios dienos darbo užmokestis buvo kažkaip prarastas. Anksčiau nei kad įprastai einu, šiandien pusryčiauti nuėjau apie dešimtą valandą. Iš tikrųjų tai, norėjosi pailsėti, nes krėtė tas šaltukas ir kuo toliau, tuo labiau, jaučiau nuovargį. Neilgai užtrukau pusryčiauti, nes atsinešiau mažą maisto kiekį, o ir nekantravau paskaityti Kalbu Jums Vėl apreiškimą – taip pasiilgau studijavimo, taip noriu į rankas paimti dabar apreiškimą – taip noriu panirti į aukštesnio energinio dažnio virpesius, o darbo aplinką bent toms dvidešimčiai minučių palikti užmarštį. Su pasimėgavimu skaičiau Jėzaus mokymą, užsidariusi prekių kambarėlyje, kuriame ir valgome, ir buvo gaila, kad turiu grįžti į darbo aplinką, nes studijuojant juntamas visiškai kitoks virpesių laukas ir taip norisi jame išlikti – norisi. Tačiau darbas yra darbas – ir jis gali ir turi būti dirbamas ne bet kaip, bet gerai, kokybiškai, atsakingai ir su meile – su Kūrėju. Tai mano studijos ir yra toji savišvieta, kad ir į tą darbą aš žvelgčiau taip, kaip Kūrėjas mane veda. Mano studijos, ir yra tas kelias į aplinkos pajautimą jautresniu vidumi, jautresniu ir skvarbesniu žvilgsniu.
Mano pietūs baigėsi, taigi ir studijos, bet tik – pusryčių studijos. Grįžau į darbo vietą. Bendradarbį dabar jau aš išleidusi pusryčiauti, atsistojau prie kasos, ir net ne iškarto pastebėjau – akyse šviesiau pasidarė! – net nuščiuvau. O tai kur tas sunkumas, kuris buvo prieš pusvalandį? Kur tas šaltukas ir apsunkusi būsena? – jokio sunkumo jausmo, jokio galvos skausmo nebeliko! Priešingai – pajutau energijos antplūdį, ir jaučiausi kuo nuostabiausiai. Netgi turiu pasakyti – seniai taip jaučiausi. Štai ką reiškia, kai priimi teisingą sprendimą ir jį įgyvendini. Štai ką reiškia, kai klausai Širdies ir elgiesi taip, kaip jau tu net žinai, kad turi elgtis. O juk studijos tai mums jau tokia neatskiriama mūsų kasdienos veikla, kad net gėda prisipažinti pačiam sau, jog kažkokia kita veikla gali užimti jų vietą. Ir vis tik jeigu taip atsitiko – mes laisvi bet kurią akimirką pasitaisyti – nestatyti ant kreivų pamatų, kreivų kitų sienų – jos subyrės, ir jos nebus gražios, jos nebus ilgalaikės – ir taip su kiekvienu darbu. Šitai išgirdome, iš Algimanto lūpų jo mokymo, gyvojoje šventovėje akimirką – iš tikrųjų tai Kūrėjo mokymo, mums, per Algimantą suteikto – ir kiekvieno laisva valia, ar mes norime tuo tikėti, ar tikime? O gal jau gyvu patyrimu liudijame?
Aš tikrai žinau, kad būtent Dvasinio Mokytojo pagalbos man suteiktos dėka, aš šiandien garbinu Kūrėją – nes jis man parodė kryptį. Aš šiandien trokšte trokštu dar gilesnio gyvo ryšio su Kūrėju, nes – jis man parodė teisingą ir vienintelę kryptį. Aš jau ne vienerius metus su didžiausiu troškimu, Meilės jausmo vedina, važiuoju į šventovę garbinti Kūrėją – nes – Dvasinis Mokytojas – mums įsteigė šventovę. Aš daug metų studijuoju ir sulig savo atsivėrimu Kūrėjui, stengiuosi gyventi dvasinių mokymų Šviesa, nes – būtent Dvasinio Mokytojo dėka, aš rankose laikau tuos nuostabius dvasinius šaltinius, kurie būtent be Algimanto pastangų, šiandien nebūtų mums prienami.
Tai ir stenkimės gyventi – ir mes – taip, kaip esame mokomi – Ir kuo gilesnė komunija bus su Kūrėju – visu nuoširdumu – tuo stipriau bus juntamas Kūrėjo teikiamas nuolatinis – kas akimirką – vedimas – vedimas ir gyvenimo planavimas tau – tau gyvenimo planavimas, kokį sumanė Kūrėjas, kad tu mažiau klystum, kad tu mažiau patirtum nuoskaudų ir kančios.
Mes, kiekvienas, renkamės ar Šviesos ir Meilės Gyvuoju Keliu eiti, kuris yra sunkesnis nė kad klystkelio kelias, bet atpildu už pastangas ir Ištikimybę į nieką nepamainomas. Ir vis tik, tą suprasti galės tik tas, kuris viduje sau pasakys – taip, aš noriu likti Ištikimas Tau, mano Mylimas Kūrėjau, ir taip – aš noriu likti Ištikimas Dvasiniui Mokytojui, kuris yra – nuo Kūrėjo. Ir tai nėra akimirkos patyrimas – tai yra diena iš dienos kaupiamas patyrimas.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2021-09-24 21:07:38
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.