Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Saugokime Gyvąją Šventovę kaip tyriausią krištolą, kaip deimantą, esantį Kūrėjo atspindžiu – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2021 09 05

Algimanto pamokomasis žodis – Saugokime Gyvąją Šventovę kaip tyriausią krištolą, kaip deimantą, esantį Kūrėjo atspindžiu – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2021 09 05

Mylimieji, gera būti šventovėje, tuo labiau matyti jūsų tiek daug ir jausti jūsų širdis, jūsų virpesius – tai yra būsena, kurią galima pajausti tiktai atvėrus save Tėvui, Motinai, Visuminei Dievybei AŠ ESU, prisipildžius Jų virpesiais, tada tie virpesiai ir tampa savastimi – savastimi – kuria pasireiškia asmenybė. Ir ji visą laiką linksta į savuosius Tėvus, į savąjį Šaltinį – ir tada žiūri į savo dvasinius brolius ir seses, kaip ir tuos pačius, realius dvasinius asmenis, kurie taip pat yra atvėrę Širdį ir trokšta tokio paties gilesnio susiliejimo su Kūrėju - su Šaltiniu. Tai yra mūsų virpesių vienovė, todėl ir yra trauka būti tarp tų, kurie Širdimi patiria Kūrėjo vedimą. Patyrimas Širdimi pranoksta tą materiją, kuri yra reali – planeta yra reali – bet ji pripildyta iliuziniais darbais, jie nėra motyvuoti Kūrėjo Meilės Galia, kad veikla būtų skiriama Visumos Gerovei, visos kūrinijos Gerovei. Todėl tie nedaugelis, kurie yra atvėrę savo Širdį Kūrėjui, atradę Kūrėją savo viduje, yra palaiminti – palaiminti – nes jie atrado Šaltinį - ir geria iš to Šaltinio Tikrovę, geria realiai, nors tas gėrimas yra dvasinis, bet jis vyksta - taip save visą laiką atveriant ir pasipildant tąja energija, ir už tai padėką siunčia kiekviena gyva ląstelė, kada ji vibruoja ta palaiminga Kūrėjo energinių virpesių būsena, kokią ir sumanė Kūrėjas – šitą materialų organizmą, kaip pradinį apvalkalą dvasinei asmenybei, kiekvienam mums, turintiems tapatybę dvasinę, dėl to mes ir jaučiame Gėrį, Grožį, Meilę, Šviesą. Mes jaučiame kontrastą, kaip stinga dabar gėrio net mene, bet kokioje kūryboje, architektūroje. Visur yra griežtumas arba net sulaužyta linija, nebėra užapvalinimų. Įsivaizduokite, jeigu žvelgsite į pastatus, kurie buvo statomi prieš porą šimtų metų – kiek jie buvo išpuoselėjami, kiek buvo papuošimų, ornamentų – net kaimuose pirkias statydavo – tai aplink langus rėmai yra išpjaustyti gražiais, švelniais užapvalintais ornamentais – kur visa tai? Todėl tai - atspindys vidaus to meistro, to šeimininko, kuris tą meistrą užsakė.
Aš buvau dabar nuvažiavęs pasižiūrėti tai, kas jau mano su Kūrėju name per dvi savaites padaryta? – nieko! – nieko! Ir aš pasižiūrėjau, dar neprivažiavęs namo, pamačiau ten stato gal kokius dvidešimt kitų namų – toliau – visi lygiai taip pat , kaip buvo prieš dvi savaites. Tada aš supratau, kad statybinių medžiagų nėra, darbininkai neturi darbo, ir mano namuose nieko nebus, nė vieno – nė vieno darbelio padaryta. Taip ir yra, taip ir yra. Kas tai yra - gėris? - sutraukyti visą tą ciklą gamybos, darbo suteikimo tiems, kurie gamina cementą, dažus, medieną. Galų gale yra tie, kurie paskiau vartoja statydami namus, tie kurie gyvens juose – viskas yra sutraukyta! Tai čia yra grožis? Kur ta harmonija? Jos nėra! Nėra civilizacijos be dviejų dalykų – be kultūros ir religijos. Abu šie dalykai kiekvieną tarpsnį - epochą - atspindi pagal toje epochoje - tarpsnyje - gyvenančių žmonių dvasinį laiptelį.
Laukinis turėjo kultūrą, kuri atitiko jo mąstymą ir laukinio gyvenimo aplinką, ir religija taip pat yra laukinio lygiu. Jis ne pats susigalvoja – tą daro Penkios Pagalbinės Proto Dvasios, kurios yra suteiktos jam - kiekvienam - nes tokia yra sumanyta Kūrėjo Evoliucinė pradžia šitam mirtingajam, kaip dvasinei asmenybei, turinčiai materialų apvalkalą, šitą žmogaus kūną – tai, kad tas laukinis evoliuciškai - per pakopas - pasiekęs tą lygį nuo gyvybės plazmos, kuri buvo įterpta į planetos aplinką – mūsų atveju, į vandenyną – Gyvybės Nešėjų. Tai yra tokios kategorijos dvasinių sūnų - asmenybių, turinčių ir dvasinį apvalkalą - tai reiškia energijos tokią formą, kurios nefiksuoja mūsų materialus žvilgsnis. Tai štai, ta materiali gyvybės plazma, besivystanti kokybiniais šuoliais, pasiekia tą lygį, kada atsiranda tokia gyvybės rūšis, kuri skiriasi nuo anksčiau buvusios.
Lemūras - tai yra gyvūnėlis, iš jo ateina toji gyvybės forma, kuri jau potencialiai bus asmenybė. Ir štai toji asmenybė tada gauna ir dvasinio vedimo sustiprinimą, per Pagalbines Proto Dvasias. Gyvūnai - aukštesni žinduoliai - taip pat turi Penkias Pagalbines Proto Dvasias, bet jie vis tiek negali savo veikime jų pajausti tiek, kiek gali turinti asmenybės kategoriją gyvastis. Net ir primityvi, laukiniška, bet ji jau pradeda norėti kažko daugiau negu vien tiktai maitintis, ir susirasti tą maistą arba jį sumedžioti, arba - jau vėliau - jį užsiauginti. Ji nori kažko daugiau, ji nori apsaugos, ji nori saugumo, bet ji nesupranta, kaip jį užtikrinti, ji žino, kad gali akmenimis apmėtyti kitus ir šitaip apsiginti, bet tada reikia save apsaugoti nuo jų, kad jie neatkeršytų. Ir štai tada ateina ta mintis – reikia turėti savo apsaugos ženklą – augalo ar gyvūno išraiška. Išsakai savo aplinkoje – šitas gyvūnas, arba augalas, jis mus saugos, tad jo nemedžiokime, jo neskinkime. O dar geriau – jį mes ištatuiruokime, kad kitiems būtų suprantama, jog mes esame štai tie, kurie turime apsaugą iš to gyvūno, iš to augalo, galbūt. Štai, tai yra gimimas religijos. Tai yra ta kultūra aplinkoje, kokia vyrauja gyvensena, ir kuo pripildoma ji, o pripildo kokybe Kūrėjas. Ir kada eina vis aukštyn materiali civilizacija, tada keičiasi ir mąstymo erdvė - plotis, ir aukštis. Natūralu, aplinka pažįstama daug geriau, ir patiriama. Todėl atsiranda vis didesnis žvilgsnis į aplinką, ir kyla aukštyn noras, tada atsiranda jau garbinimas įvairių pusdievių, sukurtų – perkūnai, kažkokios saulės, mėnuliai, ar stichiniai reiškiniai - tarsi jie galingesni net negu žvėris ar augalas. Bet ateina vis tiek ta išmintis, kuriam nors, kad jis kreipiasi į Aukštesnįjį pagalbos, kaip į Jėgą. Jis mato žvaigždes, jis mato dangų. Ir štai tas siekimas kažko aukščiau yra kaip motyvas Kūrėjui paskleisti savo dvasią būtent šitam - jam reikia, jis jau yra tokiame laiptelyje, kad kitas laiptelis - tai nebeužtenka Penkių Pagalbinių Proto Dvasių, jam reikalinga dar aukščiau kilti, ir tada ten veikia Pagalbinė Proto Dvasia – Garbinimo ir Išminties.
Šitaip einant prieiname mes iki Kristaus, kurio dėka mes visi turime Kūrėjo dvasią – Minties Derintoją – visi nesutrikusio proto mūsų dvasiniai broliai ir sesės. Ir dabar pamąstykime, kiek yra aplinka verta šitos savo pastangomis nepelnytos dovanos, savo darbais visumos Gerovei, bet turinčiais Tėvo dvasią. Kiek yra ta aplinka nusipelniusi tokios dovanos? Kristus suteikė save - paaukojo – kiek tie, kurie dabar gyvena ir išpažįsta tą pačią, sektantišką, katalikišką tikėjimą – kiek jie verti Kristaus – Gyvojo Kristaus – ne to kabančio ant kryžiaus – jis prisikėlė – ten buvo materija. Kristus - tai yra viduje pateptasis - asmenybė – ir ji nenužudoma. Dėl to jis ir sakė – nebijokite tų, kurie gali nužudyti jūsų kūną, bijokite tų, kurie gali nužudyti jūsų sielą. Aš papildžiau Kristų, ir vėl kartoju – nebijokite nieko! Jūsų negali niekas nužudyti, niekada! Jie gali sudoroti jūsų materiją – žmogaus kūną - jie gali veikti jūsų protą, jie gali veikti jūsų įžvalgą įvairiais baubais, bet jeigu bus jūsų viduje atrastas Kūrėjas, bus Įtikėjimas, tada jūs gaunate apsaugą iš Kūrėjo, ir iš Apvaizdos - jūs gaunate ją už tai, kad esate ryžtingi, drąsūs Gyvajame Kelyje, kad išliktų ateinančioms kartoms šitoji Gyvoji, Apreikštoji – vienintelė pasaulyje Religija ir Šventovė. Ji sumanyta Kūrėjo, dėl to ji ir perteikta – perteikta – buvo man, kai aš netikėjau tuo.
Aš verčiau Urantijos Knygą dešimt metų, užsidaręs kaip kalinys. Dešimt metų aš nežinojau, kas vyksta Lietuvoje – neturėjau nė televizoriaus, nieko iš esmės neturėjau. Ir dabar aš atrandu daug dalykų iš to laikotarpio, ir galvoju – matai, kaip, kokios dainos buvo – aš turiu minty, kokios buvo Rusijoje, o Lietuvoj tai aš ir neklausau tų dainų, nes lietuviai dainuoti nemoka, tie kurie dabar dainuoja. Ir esant tokiam atsidavimui, verčiant Urantijos Knygą, taip buvo valoma pasąmonė, bet ji dar nebuvo pakankamai apvalyta, kad aš priimčiau Kūrėjo tiesioginę mintį – įkurk šventovę. Jis man sakė – tu įsteigsi dvasinį centrą. - Aš sakau – iš kur aš jį įsteigsiu, aš nesuprantu – jokio dvasinio centro nesuvokiu. – Jis vėl sako - įsteigsi, atvažiuos iš kitų šalių, mokysi kitus - bet apie šventovę net neužsiminė. Tada Jis atsiuntė kitą žmogų - iš Australijos - kad paveiktų mane, kuris buvo jau numatytas, kad šventovė būtų įkurta, bet, vėl, su tokia užuolanka. Tas australas, jis iš tikrųjų naujazelandietis, bet šešiolikos metų išvažiavo gyventi vienas, į Australiją – Robertas – ir tada Australijoje gyveno. Ir štai, Amerikoje, Urantijos Knygos skaitytojų konferencijoje, aš su juo susitinku – kaip ir su gausybe tų suvažiavusių – ten kalnuose vyko, Uolėtųjų Kalnų, apie kuriuos rašo Urantijos Knygoje, kada rašo apie Evoliuciją mūsų planetos.
Na, pasisveikinome, pašnekėjome - iš kur tu atvažiavai - ir tiek – viskas tuo pasibaigė. O privažiavę ten iš įvairių šalių – na, tai kas, dar vienas čia buvo. Bet aš pratęsiau savo viešnagę pas tą pačią moterį, kuri jau buvo laimėjusi žalią kortą ir atsikrausčiusi į Jungtines Valstijas, kuri man dar Lietuvoje ir perdavė per mano kursiokę, Urantijos Knygą, o jai amerikietis buvo davęs Urantijos Knygą anglų kalba – atvežęs iš Amerikos. Tai ji pasiūliusi penkiems, kurie atsisakė, tada ji pasiūlė man. Ji buvo režisieriaus asistentė televizijoje, ir aš tuo metu dirbau televizijoje, bet televizija buvo kaip tik tuo metu užgrobta, ir mes prie laužų, prie parlamento buvom - jau porai metų praėjus nuo sausio tryliktosios įvykių - ir štai, mes tada tiesiog sušalę užėjom į kavinukę, ir ten šildėmės prie alkoholio. Ir aš tada Sai Babos mokymus dvejus metus studijavęs jau žinojau, kas yra siela - atma - dvasia - kas yra Meilės Dievas. Ir aš pradėjau sakyti – kas iš to, kad būtų sunaikinę šitą parlamentą – tai yra pastatas. Yra kažkas aukščiau, pavyzdžiui – idėja – idėją paskleidžia, paskiau tos idėjos autorius gali jau būti iškeliavęs, o jo idėją tęsia kiti. Bet sakau – yra dar aukštesni už idėją dalykai – dvasiniai. - Ir kaip tik ji sako – aš turiu tokią knygą, anglų kalba. Aš neskaitau angliškai – ji dar tada nebuvo išvažiavusi į Ameriką – ir sako – ten rašo apie dvasinius dalykus. Sako – gal tu nori skaityti? Sakau – na, nežinau... - Ir po poros mėnesių man atnešė tą knygą mano grupėje studijavusi anglų kalbą – ji pasirodo buvo pažįstama su ta režisieriaus asistente.
Tai štai, aš tada apsistojau dar trims savaitėms pas tą moterį, Amerikoje, kuri jau buvo tada laimėjusi žaliąją kortą, ir aš jau tą knygą verčiau, labai intensyviai, ir gal net buvau jau išvertęs. Ir tada po savaitės, tas pats Robertas atvažiuoja į tą butą, kuriame aš gyvenu. Jis tos Svietos gyvenime nebuvo matęs, bet ateina pernakvoti, nes ryte kitas reisas į Los Andželą, jis ten skrenda. Nors skrenda per naktį lėktuvai, bet jis atskrido, kad pernakvotų. Bet mes nenakvojome, mes visą naktį diskutavome su juo apie Kūrėją. Ir jis man visą laiką kartojo – Tu turi įsteigti bažnyčią. - Sakau – Ne, aš vedu dvasines paskaitas, ir užtenka šito. Bažnyčia – tai yra intrigos, tai yra grupuotės, tai yra ritualai. - Tuo metu mašina buvo palikta - Volvo - tai aš nuvežiau jį į aerouostą – tai buvo Kolorado valstijoje – Denveryje – ir prieš išsiskiriant jis vėl mane apkabino, sako – Tu turi įsteigti bažnyčią. – Ne – pasakiau savo galutinį žodį. Po dviejų mėnesių jis atvažiuoja į Lietuvą. Jis vėl man – Tu turi įsteigti bažnyčią. - Sakau – Ne! - Aš jam pasiūliau susitikti su Kaune esančiais mano užsiėmimų lankytojais – apie keturi šimtai susirinko - Žinijos - draugijos didžiojoje salėje, ir štai tada, pabendravus, jis liko tiek nustebintas susirinkusiųjų gausos, ir labai patenkintas ta atmosfera. Prieš išvažiuodami iš Kauno, atgal į Vilnių, valgome kavinėje lauke, ir jis vėl man sako – Tu turi įsteigti bažnyčią. - Aš kategoriškai – Ne! – ir štai tada jau buvo paruošta mano pasąmonė ir sąmonė priimti šitą sėklą tokiu suformuluotu teiginiu mano viduje, kai mano mintys buvo patrauktos į šalį ir mane persmelkė mintis – Gerai garbinti Tėvą individualiai, gerai melstis Tėvui individualiai, bet šito neužtenka, dar reikia Tėvą garbinti kolektyviai ir melstis Tėvui irgi kolektyviai. – ir nieko daugiau. Ir tas Impulsas - viskas man aišku – aš jam sakau – Bažnyčia jau įsteigta. - Prieš akimirką pasakęs – Ne! - Reiškia, mane pasiekė per Ameriką, tas iš Australijos atvykęs naujazelandietis – neužteko to momentinio susitikimo, tada į Lietuvą atvažiuoja, ir štai, kad būtų įsteigta Gyvoji Apreikštoji ^ventovė ir Religija, ir Kultūra būtų klojama ant šito dvasinio, Gyvojo Pamato. Ir jeigu jūsų neišliks, tai iš kur bus ta Šventovė ir Gyvoji Religija, tada vėl bus nuo pradžių viskas – per įvairias apeigas, per įvairius ritualus – nusiris žmonija. Dabar jūs matote, kaip ji ritasi.
Štai dėl to šitoji šventovė yra akies vyzdys ir Kūrėjui, ir jūsų, kiekvienam asmeniškai – saugoti turite šitą Šventovę kaip tyriausią krištolą, kaip deimantą, esantį Kūrėjo atspindžiu, bendraujant su Kūrėju kolektyviai!

Ačiū Vitai už išrašymą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas -Tėviškas apkabinimas.

Komentarai